Rinkti pradėjo atsitiktinai

Vos peržengęs Rasos ir Vaclovo Kukučių namų netoli Pakruojo slenkstį, iš karto pasakysi, kad čia gyvena kolekcininkai, – nėra kampelio, kuriame nebūtų indo, paveikslo ar buities daikto su karvutės atvaizdu.

Rasa pasakoja, kad vyras iš pradžių pyko, kam žmona visokį šlamštą į namus velka, tačiau vėliau susitaikė su jos aistra. Dabar ir pats naujus eksponatus jos kolekcijai perka, pakabino lentynas ir pastatė spintas, kad būtų kur juos sudėlioti.

Kaupti karvučių kolekciją moteris pradėjo prieš devyniolika metų, kaip pati sako, atsitiktinai. Kartą kaimynės telefone pamatė linksmą užsklandą su karvutės atvaizdu – patiko, paprašė ir jai tokią atsiųsti.

Gausa: kiek tik Kukučių namuose yra lentynų – visos perpildytos pačių įvairiausių kolekcijos eksponatų. / R. Kukutienės asmeninio archyvo nuotr.

„Paskui kažkas atvažiavo į svečius ir vaikams atvežė šokoladinių kiaušinių su žaisliukais viduje. Viename iš jų buvo karvytė – raktų pakabukas. Vaikams nereikėjo, tai aš pasiėmiau ir prisikabinau prie savo raktų, – pasakoja Rasa. – Po kurio laiko skubėdama į darbą užbėgau į parduotuvę puodelio – pasiėmiau nuo lentynos pirmą pasitaikiusį. Kai darbe pasidėjau ant stalo telefoną, raktus ir puoduką, kuris taip pat buvo su karvyte, vienas, dabar jau miręs, bendradarbis paklausė: „Ar tau toks sutapimas nieko nesako?“ Nusijuokiau ir numojau ranka. Tačiau tas pats bendradarbis vis dėlto paskatino imtis karvučių kolekcijos: per Jonines mugėje nupirko ir man padovanojo Klovainių keramikų pagamintą karvutę-pakabuką, linkėdamas, kad tai būtų kažko gražaus pradžia. Ir prasidėjo...“

Kolegos palinkėjimas išsipildė – tikrai išėjo šis tas gražaus. Ilgainiui Rasos namuose susikaupė kolekcija, kurioje – 1 728 daiktai ir visi jie su karvėmis ar apie karves.

Pašnekovė pasakoja kažkada auginusi tikras karves. Mat, kai ji iš Linkuvos atitekėjo į kaimą šalia Pakruojo, vyro tėvai gyveno ūkiškai, laikė gyvulius, tad jaunų specialistų šeimai pastatė namuką ir iškart pasirūpino, kad jie turėtų karvę. Daug metų pora gyveno ūkiškai, laikė ne vieną karvę, kažkuriuo momentu, kaip sakoma, iš karvių ir gyveno.

Kai vaikai užaugo ir tiek pieno šeimai nebereikėjo, Rasa susirado darbą ir karvių teko atsisakyti, bet meilė šiam gyvuliui nedingo – atsirado kolekcija. Dabar moters namai pilni daiktų su karvių atvaizdais – statulėlių, paveikslų, indų, žaislų, pakabukų, papuošalų ir net drabužių su jai mielo gyvulio siluetu.

Linksmai: kad ir koks būtų karvutės atvaizdas, kiekvienas eksponatas verčia nusišypsoti ir pakelia nuotaiką. / R. Kukutienės asmeninio archyvo nuotr.

Kolekcionuoja viską

Dabar turbūt nėra nė vieno giminaičio, bičiulio ar pažįstamo, kuris nežinotų apie Rasos kolekciją. „Ją visi ir pildo. Aš perku tik išskirtines, originalias ar vienetines karvutes, nes jų skaičius seniai nebesvarbu“, – sako kolekcijos savininkė.

Tiesa, ji pripažįsta – iš pradžių buvo sportinis azartas, pirkdavo, ką tik pamatydavo. Vėliau nusprendė, kad kičo gana, ir ėmė atsirinkti, kuo papildyti kolekciją. Visų pirma, perka tai, kas jai gražu. Dar svarbu, kad tokio daikto neturėtų – kolekcijoje nėra dviejų vienodų eksponatų. „Renku ne dėl skaičiaus – man tai gražu, miela, malonu“, – tikina Rasa.

Ji prisipažįsta, kad Lietuvoje rasti kažką, ko kolekcijoje dar neturi, gana sudėtinga, todėl ir pažįstami vis rečiau jai karvyčių dovanoja. Jeigu ką randa – pirmiausia kolekcininkės atsiklausia, ar reikia, ar tinka. Paprasčiau tiems, kurie iš užsienio lauktuvių parveža, – dažniausiai pataiko.

„Visų dovanos man vienodai brangios, visiems esu dėkinga už mano kolekcijos gausinimą. Štai dukters draugas išlankstė origamio karvytę, anūkai piešia ir dovanoja piešinius su karvėmis – man gražu, nes tai daiktai, dovanoti iš širdies“, – sako pašnekovė.

Nemenką vietą kolekcijoje užima indai: puodeliai, lėkštės, ąsotėliai pienui, grietinėlei, druskinės, pipirinės, kiaušinių laikikliai ir kt. Keturiose dėžėse – drabužiai, batai, patalynė su karvučių atvaizdais. Kolekcininkė dar nesugalvojo, kaip juos eksponuoti. Dar yra gausybė atvirukų su karvytėmis. Yra net pinigų – įvairių šalių kupiūrų ir monetų, ant kurių pavaizduotos karvės. Gausu įvairių žaislų, bet jų Rasa stengiasi kuo mažiau pirkti dėl vietos stygiaus. Namų sienos nukabinėtos paveikslais ir nuotraukomis, kuriuose pavaizduotos karvės.

R. Kukutienės asmeninio archyvo nuotr.

Atkeliauja iš viso pasaulio

Paklausta, iš kokių šalių į jos kolekciją atkeliavusios karvės, Rasa sako, kad iš viso pasaulio. Filipinų, Amerikos, Kubos, Zanzibaro, Islandijos, Japonijos, Australijos, Portugalijos, Italijos, Danijos, Belgijos, Vokietijos, Bulgarijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir dar daugybės kitų šalių – sunku net išvardyti.

„Mano abu vaikai gyvena Londone, labai daug keliauja po pasaulį, tai visada atveža, – sako pašnekovė. – Aš dažnai skraidau pas juos, daug keliaujame po Angliją. Kai pamačiau gyvai, įsimylėjau škotiškas, Velso karvytes. Man karvytės yra ne daiktas kolekcijoje, o tai, į ką gražu pasižiūrėti. Juk karvytė labai susijusi su motinyste – jų pienelis ne vienai mamai padeda vaikučius užauginti.“

Pas prekiautojus sendaikčiais, kaip daro dauguma kolekcininkų, Rasa nemėgsta ieškoti karvučių savo kolekcijai. Mieliau užsuka pas tautodailininkus. Trakuose, pavyzdžiui, prie tilto į pilį įsikūrę liaudies menininkai ją jau pažįsta ir žino, ko moteris ieško. Kolekcininkės įsitikinimu, autoriniai menininkų darbai pakėlė jos kolekciją į šiek tiek aukštesnį lygį. Su kai kuriais menininkais užsimezgė artimesnė draugystė. Štai tautodailininkė Jūratė Eimontienė, kurios daug darbų puošia Rasos kolekciją, specialiai jai kuria suvenyrus, padovanojo papuošalų su karvytėmis komplektą,

R. Kukutienės asmeninio archyvo nuotr.

„Kai einu į kokį nors renginį, būtinai įsisegu sagę su karvyte kaip išskirtinį ženklą, nors čia, Pakruojyje, mane ir taip visi pažįsta“, – juokiasi Rasa.

Beje, visiems, kurie užsuka pasižiūrėti kolekcijos, Rasa leidžia liesti, imti, žiūrinėti eksponatus. Sako visai nebijanti, kad kas nors suduš – juk daiktai žmogui tarnauja, o ne žmogus daiktams.

Kai paprašo mokykla ar biblioteka, ji mielai paskolina kelis šimtus kolekcijos eksponatų parodoms. Juokauja, kad tai gera proga dulkes nuo kai kurių daiktų nuvalyti. Tik vargina, kai toms iš parodos grįžusioms karvutėms reikia vietos surasti – kažkodėl ten, iš kur paėmė, jos nebetelpa.

Kolekcininkę džiugina ir tai, kad būtent dėl pomėgio rinkti karvytes užsimezgė daug įdomių pažinčių, nemažai jų peraugo ir į tolesnę draugystę.

Kai kurie jų vis dėlto abejoja, ar po renginio skaičiuos didesnes pajamas, kiti tikisi sulaukti daugiau pirkėjų.

„Mano vienintelė didžiulė viltis, kad per summitą bus apsispręsta dėl Ukrainos priėmimo į NATO, o  toliau – kaip Dievas duos. Aišku, kad to pelno tikimės, specialiai tam ruošėmės. Ir bus tų žmonių daugiau, neabejoju, ir dabar jau padaugėjo užsukančių, ne taip daug, kaip norėtųsi, bet... Kažką atminčiai nusiperka, savo žmonoms, kol kas nebrangius dalykėlius, magnetukus, lino gaminius, staltieses, servetėles“, – BNS sakė juvelyras Aleksandras Nazarenko.

Jis teigė sulaukęs kelių užsienio delegacijų pagalbininkų prašymų, kad tuo metu, kai atvyks su svečiais, suvenyrų parduotuvė laikinai būtų uždaryta, jog neįeitų pašaliniai asmenys.

„Man tai netrukdys, net ir gerai. Apsipirks ir atsidarysiu“, – teigė suvenyrų parduotuvės atstovas.

Man tai netrukdys, net ir gerai. Apsipirks ir atsidarysiu.

Pasak jo, laukiant viršūnių susitikimo šiek tiek atnaujintas asortimentas.

„Užsakėme ženkliukų su lietuviška ir NATO atributika, vizitinių kortelių dėklų, sąsagų, kai kurių brangesnių suvenyrų“, – pasakojo prekybininkas.

Suvenyrų parduotuvės „Amatų Namai“ atstovė taip pat prognozavo, kad sulauks daugiau pirkėjų. Pasak jos, kelių ambasadų atstovai teiravosi dėl asortimento, Vilniaus miesto plėtros agentūra „Go Vilnius“ parduotuvės koordinates perdavė viešbučiams, kur gyvens NATO renginio dalyviai.  

Tuo metu Socialinių įstaigų informacijos centro suvenyrų parduotuvės vedėja Jelena Kabinienė mano, kad pirkėjų gali sumažėti dėl eismo ribojimų.

„Gal delegacijų nariai nepabijos aplankyti senamiesčio, kaip nors atvyks, nes ne visi centre gyvens“, – BNS sakė ji.

Knygyno „Vaga“ Pilies gatvėje atstovai buvo kiek skeptiškesni dėl išaugsiančių pirkimų –  abejojo, ar susitikimo dalyviai, delegacijų atstovai turės laiko pirkiniams.

„Ne turistauti čia žmonės atvažiuoja, o kitais tikslais“, – sakė ir keramikos gaminių bei suvenyrų parduotuvės „Interios“ atstovė. 

„AJ šokoladinės“ barista Jolanta Nareikienė BNS tvirtino, specialių skanėstų iš šokolado NATO viršūnių susitikimo proga nesiūlo, bet pirkėjų tikisi sulaukti: „Turime visko bet kokiam skoniui“.

NATO viršūnių susitikimas Vilniuje vyks liepos 11–12 dienomis. Tai pirmas kartas, kuomet Lietuvoje organizuojamas šis renginys.

Viena pirmųjų dovanų, kurių sulaukė mero pareigas pradėjęs eiti V. Grubliauskas, buvo specialiai jam pagaminta ąžuolinė drožinėta kėdė.

„Kėdės istorija grynai asmeninė. Ji buvo gaminta man gana seniai. Joje yra išraižyti ir mano inicialai. Viena raidė sutaptų su naujojo mero (Arvydo Vaitkaus – A. D.) inicialais, tačiau kita – ne. Tai kėdė, kurią man padovanojo, kai dar aktyviai muzikavau. Ji gražiai atrodo, bet sėdėti joje nėra labai patogu, todėl, joje sėdint, stengiesi kuo greičiau viską išspręsti, kad neužsisėdėtum. Ir perkeltine prasme tai taip pat naudinga“, – šypsojosi V. Grubliauskas.

Ji gražiai atrodo, bet sėdėti joje nėra labai patogu.

Šią kėdę V. Grubliauskas veikiausiai išsiveš, nes abejojo, ar A. Vaitkui kėdė, kuri buvo gaminta jo pirmtakui, jam būtų priimtina. Kadenciją baigiantis meras teigė jo to niekada neklausęs, bet esą, jei prašytų palikti, tikrai pagalvotų ir, ko gero, paliktų.

„Peržvelgiu ir visą per tiek metų susikaupusią dovanų, dovanėlių, suvenyrų kolekciją ir galvoju, kam ką padovanoti. Jūrinius suvenyrus turbūt perduosiu Jūrų kadetų mokyklai. Knygas bus galima nuvežti į miesto I. Kanto biblioteką, nors jau nemažai jų ten nuvežiau. Yra eksponatų, kurie puikiai tiks Klaipėdos sporto muziejaus ekspozicijai. Dalis suvenyrų – taurės, krivulės ar kiti dalykai – liks savivaldybėje, nors čia ir nėra muziejaus tokiems daiktams, bet manau, kad jiems tikrai čia kažkur atsiras vietos“, – kalbėjo V. Grubliauskas.

Anot kadenciją baigiančio mero, dalis suvenyrų veikiausiai liks rotušėje, dalis bus perkelta šalia posėdžių salės Liepų gatvėje, kur galės įrengti dar vieną eksponatų spintą.

„Tikrai neketinu išsivežti to, kas, manyčiau, turėtų būti eksponuojama miestiečiams“, – pabrėžė V. Grubliauskas.

„Siūlau sutarti, kad suvenyrų pirkimai būtų atliekami tik prieš tai informavus Seimo  valdybą ir kad jų pirkimas būtų gerokai susiaurinamas, žinant, kad esant įvairiems ribojimams reprezentacinių poreikių yra gerokai mažiau. Gal apskritai mažiau Seimo nariams bus pagunda prieš Kalėdas tapti beveik Kalėdų seneliais prisikrovus maišą suvenyrų vykti pas rinkėjus“, – pirmadienį Seimo valdybos posėdyje svarstė J. Razma.

Politikas siūlo atsisakyti tokių suvenyrų, kur aiškiai dominuoja  vadinamoji vartojamoji paskirtis, kai ant futbolo kamuolio ar ant kuprinės dedamas Seimo logotipas. „Siūlau atsisakyti, pavyzdžiui, kavos su Seimo pavadinimu, nes Seimo nariai gali kavos nusipirkti iš reprezentacinių  lėšų“, – sakė jis.

J. Razma siūlo koncentruotis, pavyzdžiui, į gražius padėkos raštus.

Tačiau dėl suvenyrų parlamentarų nuomonės išsiskyrė.

Kaip buvęs Aplinkos apsaugos komiteto narys Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas sakė, kad apskritai mažinant pasaulyje vartojimą, daiktus, neturinčius pritaikymo, vartojimo vertės, apkritai reikėtų mažinti.

„Pritarčiau intencijai mažinti išlaidas tokiems dalykams kaip suvenyrai, reprezentacija. (...) Bet  kaip tik siūlyčiau palikti suvenyrus,  kurie turi vartojimo vertę, kurie yra naudingi. Žvelgiant į pasaulio vartojimą, suvenyrai yra toks daiktas, kurių aš nesuprantu“, – sakė P. Saudargas.

Artėjant Laisvės gynėjų dienos 30-mečiui, Seimo kanceliarija svarsto galbūt laisvės gynėjams įteikti vėliavą ar kitų suvenyrų, susijusių su šios dienos simbolika.

Anot jos, trečią ketvirtį – liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais – parlamentarai išleido beveik 364 tūkst. eurų, tai yra 76 tūkst. daugiau nei antrą ketvirtį.

Iš viso šiemet parlamentinei veiklai panaudota per 944 tūkst. eurų.

Nepaisant to, kad nuo kovo iki birželio vidurio šalyje buvo paskelbtas karantinas, drausti renginiai, maksimalią galimą išleisti per tris ketvirčius sumą – 9802 eurus – panaudojo šeštadalis Seimo narių.

Tradiciškai didžiausios sumos iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų naudotos automobilių draudimui, eksploatavimui, techninei priežiūrai, remontui.

Tačiau ataskaita rodo, kad pasibaigus karantinui ir prasidėjus aktyvesnei Seimo rinkimų kampanijai, parlamentarai ėmė pirkti suvenyrus. Jiems kai kurie politikai panaudojo trečdalį ir daugiau visų parlamentinei veiklai išleistų lėšų.

Pavyzdžiui, „valstietė, Asta Kubilienė nuo sausio iki rugsėjo parlamentinei veiklai išleido 9335 eurus, iš jų – už 3954 eurus pirko suvenyrų, socialdemokratė Dovilė Šakalienė – iš 8432 eurų suvenyrams skyrė 3282 eurus, jos kolega Liudas Jonaitis – iš 8561 euro suvenyrams panaudojo 3158 eurus.

Norėjau seniūnams padėkoti už jų darbą, aštuoni seniūnai, aštuoni ženkliukai ir jau keli šimtai eurų.

Be to, suvenyrais ypač susidomėta trečią ketvirtį. Su Darbo partija į Seimą kandidatavęs Artūras Skardžius išlaidas suvenyrams padidino nuo 277 eurų per šešis mėnesius iki 2145 eurų per tris pastaruosius mėnesius. Su „valstiečiais“ Seimo nario mandato siekiančio Valerijaus Simuliko išlaidos suvenyrams išaugo nuo 882 eurų per šešis mėnesius iki 1333 eurų per tris mėnesius, „valstiečio“ Valiaus Ąžuolo – nuo 599 eurų per pusmetį iki 1459 eurų per trečią ketvirtį.

V. Ąžuolo teigimu, suvenyrai iš Seimo kanceliarijos perkami ketvirčiais.

„Paimu didesnį kiekį, nuvežu į apygardą, padaliju po skirtingus rajonus ir padėjėjai panaudoja. Dar turiu likusių“, – BNS sakė Seimo narys.

Jo teigimu, labai skiriasi suvenyrų kainos, todėl galėjo išaugti jiems išlaidos. Populiariausi yra šratinukai su Seimo simbolika, tačiau labai vertinami ženkliukai su Vyčiu, kainuojantys po 20–40 eurų.

„Norėjau seniūnams padėkoti už jų darbą, aštuoni seniūnai, aštuoni ženkliukai ir jau keli šimtai eurų, – sakė V. Ąžuolas. – Žmonės tikrai vertina suvenyrus su Seimo simbolika. Norisi ir tą Seimą prestižą truputį pakelti.“

Seimo kanceliarijos teigimu, šiais metais reprezentacinių prekių poreikio netolygumus visų pirma lėmė epidemiologinė situacija šalyje ir su tuo susiję įvairūs apribojimai renginiams, susitikimams ir vizitams.

„Reprezentacinių prekių poreikis padidėjo rugpjūčio mėnesį“, – teigiama BNS atsiųstame Seimo Ryšių su visuomene skyriaus komentare.

Parlamentarams Seimo kanceliarija siūlo keliasdešimties pavadinimų prekių. Tai – Lietuvos Seimą, valstybę reprezentuojantys praktinio ir dekoratyvinio pobūdžio suvenyrai, įskaitant kanceliarinius ir biuro reikmenis su Seimo simbolika, leidinius.

„Atskirai vertėtų paminėti Lietuvos valstybės vėliavą – Trispalvę, suvenyrines pagrindinių mūsų valstybės dokumentų kopijas“, – nurodo kanceliarija.

Trys Seimo nariai – konservatoriai Gabrielius Landsbergis ir Ingrida Šimonytė bei „socialdarbietis“ Gediminas Kirkilas – iš viso šiemet nenaudojo parlamentinei veiklai skirtų lėšų.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius per devynis mėnesius išleido 80 eurų, premjeras Saulius Skvernelis – 1765 eurus, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis – 5060 eurų. Daugiausia – 3335 eurus – jam kainavo Seimo nario ataskaitos spausdinimas.

Valdančiųjų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis panaudojo 2080 eurų parlamentinei veiklai skirtų lėšų. Pusę šios sumos jis skyrė viešosios informacijos rengėjų teikiamoms paslaugoms.

Seimo nariams kas mėnesį skiriama 0,8 vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžio suma išlaidoms, susijusioms su jų parlamentine veikla: biuro, kompiuterinės technikos nuomai, ryšio paslaugoms, transporto išlaidoms, automobilio eksploatacijai, suvenyrams, viešosios informacijos rengėjų paslaugoms ir pan.

Anot A. Kikučio, neverta tikėtis, kad Lietuvos turistai sugeneruotų panašų pelną kaip iš užsienio atvykę svečiai.

„Be abejo, suvenyrų pardavimai yra gana smarkiai sumažėję. Vargu ar (vietiniai turistai – ELTA) gali kompensuoti tai, ką nupirkdavo žmonės, atvykę iš kitų kraštų. Žmonės nekeliauja, nėra sentimentų, o suvenyras yra emocinis dalykas. (...) Taip pat suvenyras yra ne pirmo būtinumo prekė, ne greito apyvartumo. Galų gale, daugiausia būdavo parduodama mažose, specializuotose parduotuvėse, dažniausiai ne Lietuvos turistų lankomose vietose. O tų turistų praktiškai nebeliko.

Vienintelis labai populiarus dalykas išlieka magnetukai „Surink Lietuvą“. Jie ir orientuoti į Lietuvos turistus, nes joks atvykėlis iš kitos šalies nesurinks viso komplekto“, – Eltai kalbėjo asociacijos generalinis direktorius.

A. Kikutis taip pat teigė, kad įmonės, kurių veikla buvo diversifikuota ir apsiribojo ne tik suvenyrų prekyba, šiuo metu bando išlikti rinkoje, užsiimti alternatyviomis veiklomis.

Visgi, pasak jo, nemaža dalis suvenyrų gamintojų ir prekeivių, ypač dirbusių pagal individualios veiklos liudijimus, specializavosi tik šioje srityje, ir dėl to daugelis jų yra priversti ieškotis kito darbo.

Žmonės nekeliauja, nėra sentimentų, o suvenyras yra emocinis dalykas.

„Ne visų suvenyrų gamintojų veikla buvo diversifikuota, iš tiesų dažniausiai ji buvo nediversifikuota, tad užklupus pandemijai liko tik galimybė eiti į darbo rinką, tapti samdomais darbuotojais. Neužmirškime ir individualios veiklos: daugelis žmonių, kurie prekiaudavo suvenyrais, užsidirbdavo sau, tai būdavo jų pragyvenimo šaltinis. Juolab, kad tam tikrų specialybių žmonių (darbo rinkoje – ELTA) nebereikia“, – teigė A. Kikutis.

„Turint galvoje, kad mažmeninis verslas ir prekyba yra labai konkurencingi, suvenyrų gamintojams ir prekeiviams tikriausia teks ieškotis kažkokių kitokių veiklos sričių, kaip užsidirbti“, – pridūrė jis.

Tuo tarpu Klaipėdos turizmo informacijos centro direktorė Romena Savickienė taip pat antrino, kad sumažėjus užsienio turistų srautams smuko ir suvenyrų pardavimas.

„Užsienio turistų srautai sumažėję, o lietuviai turbūt daugiausia ką perka – tai „Surink Lietuvą“ magnetus, jie dar visą šį sezoną buvo ganėtinai populiarūs. Taip pat nuperkama viena kita smulkmena, bet tikrai nėra labai intensyvaus ar didelio suvenyrų pirkimo. (...) Kokius 60-70 proc. tikrai krito suvenyrų prekyba, jei ne daugiau“, – Eltai teigė ji.

Vardindama populiariausius suvenyrus, centro direktorė išskiria gintarinius papuošalus, ženklelius, aprangą su miesto atributika bei magnetus, o atvirukai, anot jos, ir pandemijos metu išliko populiaria preke turizmo centre.

Anot R. Savickienės, siekdami padėti vietiniams verslams ir suvenyrų gamintojams, turizmo centrai ir patys ieško alternatyvų, o viena iš jų – elektroninė prekyba.

„Iš tiesų mes patys truputėlį keičiame situaciją. (...) Savo internetiniame puslapyje netrukus atidarysime elektroninę parduotuvę, kur siūlysime ir suvenyrus, ir tai, kas sukurta Klaipėdoje, siekdami padėti vietiniams menininkams šiek tiek vystyti prekybą. Ar tai bus populiaru, ar ne, labai sudėtinga pasakyti, bet turbūt visi bandome galvoti apie sprendimus, inovatyvesnius ar paprastesnius, ir tikrai visi mąsto, kaip suaktyvinti (verslą ir turizmą – ELTA)“, – kalbėjo centro direktorė.

R. Savickienė teigė, kad turizmo centrai turėjo iš esmės pakeisti savo veiklos kryptis ir persiorientuoti į vietinį turizmą.

„Turizmo informaciniai centrai šią vasarą pakankamai intensyviai dirbo, bet iš esmės turėjo pakeisti visą savo darbo specifiką, ar veikiau kryptis, į kurias reikia orientuotis, savo siūlomus produktus. Tad nuo kovo mėnesio turizmo informacijos centrai aktyviai pradėjo dirbti su vietine rinka, ir visi akcentai, visa elektroninė rinkodara, visi pasiūlymai, maršrutai buvo kuriami Lietuvos piliečiams, taip pat tuo metu į Lietuvą dar galėjusiems atvykti mūsų artimiausiems kaimynams“, – Eltai sakė ji.

Sauliaus Žiūros nuotr.

Kaip teigė Klaipėdos turizmo centro direktorė, dėl turistų iš užsienio stygiaus savo veiklos pobūdį teko keisti ir glaudžiai su turizmo informacijos centrais bendradarbiaujantiems gidams.

„Lygiai taip pat persiorientavo ir gidai. (...) Kai kurie susirado papildomo darbo, kai kas užsiėmė vertimais, kai kas viešbučiuose padėjo, tikrai visi bandė prisiderinti prie esamos situacijos“, – teigė ji pridurdama, kad optimistiškai žiūri į pavasarį ir tikisi, kad situacija turizmo sektoriuje pasikeis į gerąją pusę.

Vilniaus turizmo informacijos centro „Go Vilnius“ direktorė Inga Romanovskienė Eltai taip pat teigė, kad šiemet dėl pandemijos stipriai sumažėjus turistų srautui, suvenyrų buvo nuperkama gerokai mažiau. Ji įvardijo, kad sezono metu turistai dažniausia rinkdavosi smulkius suvenyrus: atvirukus, magnetus, pašto ženklus ir ženklelius.

„Tiesa, turistų dėmesio sulaukė ir nauji suvenyrai – apsauginės kaukės su Vilniaus simboliu – Geležiniu vilku“, – pridūrė ji.

I. Romanovskienė teigė, kad ir „Go Vilnius“, sumažėjus turistų srautui iš užsienio, ieškojo naujų alternatyvų siekdami skatinti vietinį turizmą.

„Sumažėjus svečių iš užsienio, „Go Vilnius“ daugiau dėmesio skiria vietiniams turistams – tiek vilniečiams, tiek iš kitų Lietuvos miestų atvykstantiems žmonėms. Siekdami suaktyvinti turizmo paslaugų vartojimą tarp vietinių gyventojų, vasarą įgyvendinome kampaniją „Atostogos Vilniuje”. Prie jos prisijungė ir daug partnerių iš turizmo sektoriaus (...)“, – Eltai pranešė ji.

Anot I. Romanovskienės, turistinės veiklos skatinamos ir rudenį, o Vilniaus gidai šiemet daugiau laiko galėjo skirti vietos turistams.

„Turistines veiklas skatiname ir rudenį. Rugsėjo savaitė buvo dedikuota geresniam Vilniaus pažinimui. Pasaulinės turizmo dienos proga vyko ekskursijos su gidais mažiau turistinėse Vilniaus vietose – tolimesniuose rajonuose, viešajame transporte. Įvyko daugiau nei aštuonios dešimtys ekskursijų, jas vesti pakvietėme daugiau nei 40 profesionalių Vilniaus gidų, kurie šiemet daugiau laiko gali skirti ne užsienio, o vietos turistams“, – Eltai sakė ji.

Prekyvietės gadina Romos vaizdą, įsitikinusi V. Raggi. „Mes pašalinome suvenyrų prekyvietes, kurios trukdo gėrėtis Trevi fontanu“, – sakė ji šeštadienį apsilankiusi aikštėje prie fontano.

Suvenyrų pardavėjams leista įsikurti kitose vietose. Priešingu atveju jiems kaip kompensacija bus pasiūlyta licencija teikti taksi paslaugas. „Niekas nepraras savo darbo“, – patikino merė.

Šis draudimas yra vienas iš daugelio žingsnių, kuriuo nuo 2016 metų Romai vadovaujanti merė nori padailinti savo gimtojo miesto įvaizdį. Pastaraisiais metais ne kartą būta diskusijų dėl aktyvios prekybos aplink populiarus objektus. Miestas, be kita ko, uždraudė vyrams persirenginėti gladiatoriais – jie už pinigus fotografuodavosi su turistais.

Bando sutaupyti

Su Šveicarija besiribojančio Prancūzijos Franš Kontė regiono tarnybos nustatė, kad vadinamieji šiukšlių turistai iš kaimyninės valstybės per 2017-uosius atgabeno bent 10 tonų atliekų. Anot Prancūzijos žiniasklaidos cituojamų šalies pareigūnų, tai atliekos, kurių kilmę pavyko nustatyti, o realios apimtys, net neabejojama, – gerokai didesnės.

Problema kilo dėl ypač griežtos ir brangios atliekų tvarkymo sistemos Šveicarijoje. Tačiau užuot tvarkingai pasirūpinę savo buitinėmis atliekomis, kai kurie netoli valstybinės sienos gyvenantys šveicarai eina lengviausiu keliu – suverčia šiukšles Prancūzijos pakelėse ir laukymėse.

Pastarosios policijai pernai pavyko nusikaltimo vietoje sulaikyti 140 tokių šiukšlintojų – dviem dešimtimis daugiau nei 2016-aisiais. Tarp jų būna ir visiškų nevykėlių – kaip vienas Bazelio gyventojas, išvertęs atliekas Prancūzijos šiaurės rytuose esančios Delio komunos pakelėje, tačiau tarp atliekų palikęs  popierių su savo adresu ir asmens duomenimis, – šiais pėdsakais Prancūzijos teisėtvarka jį ir susekė.

Protesto bangos Prancūzijoje

Sugauti nusikaltimo vietoje šiukšlių turistai nubaudžiami 150 eurų bauda ir turi susirinkti savo dvokiančius suvenyrus. Tiesa, su pastaruoju reikalavimu sutinka ne visi: kaip pasakoja prancūzų pareigūnai, šveicarai bando įrodyti, esą sumokėta bauda suteikia teisę atsikratyti šiukšlėmis.

"Kai savaitgaliais šveicarai atvažiuoja apsipirkti, atsiveža ir savo šiukšles", – apie bliūškantį Šveicarijos, kaip labai sąmoningų gyventojų šalį, stereotipą sako Prancūzijos Juros regione esančios komunos burmistras Brenard'as Mamet'as.

Situacija provokuoja nepasitenkinimo bangas Prancūzijos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. "Tai tipiška šveicarams: švarūs, neprieinami savo šalyje, bet kai atvyksta į Prancūziją, jie yra tikri kiaulės", – prancūzų spauda citavo vieną komentatorių.

Pavyzdžiui, vokiškai kalbančiame Nešatelyje 35 litrų maišelio utilizavimas kainuoja 2 frankus (apie 1,7 euro).

Šveicarijos atstovai smerkia savo tautiečių elgesį, tačiau, anot Prancūzijos žiniasklaidos, kviečia nedramatizuoti: 10 tonų esąs menkas skaičius, palyginti su, pvz., vien Nešatelio kantone per metus susidarančiomis 25 tūkst. tonų atliekų.

Maišelio mokestis

Dėl šiukšlių turizmo patys šveicarai kaltina visuotinai įvestą atliekų maišelio mokestį. Jei dar prieš pora dešimtmečių jis mokėtas tik atskirose Šveicarijos vietovėse, šiandien mokestis galioja visoje šalyje – skiriasi tik dydžiai.

Pavyzdžiui, vokiškai kalbančiame Nešatelyje 35 litrų maišelio utilizavimas kainuoja 2 frankus (apie 1,7 euro). Mokesčiu ne tik padengiamos atliekų rūšiavimo išlaidos, bet ir bandoma išauklėti žmones ekologiškiau gyventi. Pastarąjį tikslą, regis, pavyko pasiekti, pvz., nuo mokesčio įvedimo 2012-aisiais Lozanoje atliekų apimtys sumažėjo 40 proc.

Nieko keista, kad Ženevos aplinkos apsaugos ministro Luco Barthassat'o žodžius, jog šiame 100 km sieną su Prancūzija turinčiame kantone nebus įvedamas šiukšlių maišelio mokestis, su palengėvjimu sutiko ne tik vietos gyventojai, bet ir prancūzų pareigūnai.

Kenčia ir daugiau kaimynų

Kovoje su dvokiančiais suvenyrais iš Šveicarijos prancūzai nevieniši. Jau prieš porą metų Vokietijos žiniasklaida rašė apie su Šveicarija besiribojančiose žemėse, greitkelių pakelėse, randamus kalnus šveicariškų šiukšlių.

Netinkamu kaimynų elgesiu piktinamasi ir Italijoje. Vietos pareigūnų teigimu, iš itališkojo Tičino kantono nusidriekusių greitkelių pakelėse kiekvieną savaitę randama 7–10 maišų su šiukšlėmis iš Šveicarijos.

2016-aisiais prie vieno sąvartyno netoli Komo apsaugos kameros nufilmavo atliekų maišus verčiantį vyrą, atvykusį automobiliu su šveicariškais numeriais. Vėliau paaiškėjo, kad šiukšlintojas – italas, tačiau įvykis atkreipė dėmesį į Italijos gyventojams nemalonumų keliančią problemą. Socialiniuose tinkluose tarp abiejų šalių ta pačia kalba kalbančių gyventojų kilo diskusijos – pradėję bartis šiukšlių klausimu, galiausiai italai ir šveicarai nagrinėjo vieni kitų vairavimo manieras, darbo rinką ir t.t.

Daugiausiai pinigų – 1421 eurą – suvenyrams iš Seimo nario parlamentinei veiklai skiriamų lėšų panaudojo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Kaip BNS teigė Seimo pirmininko atstovė spaudai Karolina Frolovienė, išlaidos suvenyrams išaugo dėl valstybės atkūrimo šimtmečio.

„Išlaidos išaugo, nes Seimo pirmininkas dalyvavo daugelyje šimtmečio minėjimo renginių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kur teikė suvenyrus. Vien šimtmečiui skirtų ženkliukų nupirkta pusantro tūkstančio“, – BNS sakė Seimo pirmininko atstovė.

Išlaidomis suvenyrams nuo parlamento vadovo nedaug atsiliko Liberalų sąjūdžio atstovas Jonas Varkalys. 272 eurus išleidęs paties pirktiems suvenyrams bei dar už 987 eurus jų paėmęs iš Seimo kanceliarijos sandėlio, iš viso suvenyrams šis parlamentaras išleido 1259 eurus.

Konservatorius Algis Strelčiūnas suvenyrų pirko už 272 eurus ir dar už 823 eurus jų paėmė iš sandėlio, iš viso tam panaudojo 1 tūkst. 95 eurus.

Anot A. Strelčiūno, vienmandatėse apygardose rinkti parlamentarai aktyviai dalyvauja bendruomenės renginiuose ir išdalija didelį kiekį suvenyrų.

„Aš asmeniškai suvenyrus dalijau mokyklose, bendruomenėse, kur vyksta kokie nors renginiai. Yra dvi Seimo narių grupės: vieni išrinkti apygardose, kiti – pagal sąrašą. Kurie išrinkti apygardose, juos išrinko maždaug trys tūkstančiai“, – BNS sakė A. Strelčiūnas.

„Valstietis“ Aurimas Gaidžiūnas iš viso suvenyrams panaudojo 1 tūkst. 47 eurus, Švietimo ir mokslo komiteto vadovas „valstietis“ Eugenijus Jovaiša – 965 eurus, „valstietis“ Lauras Stacevičius – 931 eurą, jo frakcijos kolega Kęstutis Bacvinka – 875 eurus.

Per 700 eurų suvenyrams nuo metų pradžios panaudojo „tvarkietis“ Rimas Andrikis, „valstiečių“ atstovai: Seimo pirmoji vicepirmininkė Rima Baškienė, Andriejus Stančikas, Agnė Širinskienė, Stasys Tumėnas, Juozas Varžgalys, Laimutė Matkevičienė.

Seimo nariams su parlamentine veikla susijusioms reikmėms per mėnesį atsiskaitytinai skiriama vieno vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžio suma. NPranckietiuo metų pradžios iki balandžio jie tam galėjo panaudoti per 2,5 tūkst. eurų.

Tradiciškai dauguma parlamentarų šią sumą išnaudoja pilnai. Iš 141 Seimo nario maždaug penkiolika parlamentarų išleido sumą iki tūkstančio eurų, pora šių lėšų nelietė išvis.

Vadinamųjų kanceliarinių lėšų nenaudojo konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, jo frakcijos kolegė Ingrida Šimonytė. Socialdemokratų darbo frakcijos atstovas, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius už 36 eurus apmokėjo telekomunikacijų paslaugas.

– Ar galima iš pajūrio namo vežtis akmenis?

– Visi mes norime iš pajūrio atsivežti kokį nors suvenyrą. Dažniausiai tai būna gintaro gabaliukas, o jei nerandame – bent jau jūros paplautas gražus akmenėlis. Bet akmenėliai ypač gražūs šlapi, o nudžiūvę jau ne tokie gražūs, todėl išmetami.

Teko dalyvauti situacijoje, kai su aplinkosaugininku pamatėme žmones, jūros akmenėlius kibirais nešančius į automobilį. Jie visai nuoširdžiai paaiškino, kad takelius sodyboje pasipuoš. Tačiau yra įstatymai, neleidžiantys iš saugomų teritorijų išvežti grunto ir riedulių.

Aplinkosaugininkas žmonėms paaiškino, kad jei 100 km mūsų pajūrio išsidalintų visi lietuviai, kiekvienam žmogui tektų po 3 cm. Vadinasi, jei visi vežtųsi viską, ko geidžia, kažin kas beliktų.

O šiaip siūlyčiau iš pajūrio nesivežti nieko, ant ko paskui guls dulkės. Svarbiau stengtis pažinti pajūrio gamtą ir tiesiog daryti nuotraukas.

– O kaip yra su augalais?

– Saugomose teritorijose jokiu būdu negalima žaloti augalijos, nors yra niuansų, pavyzdžiui, invazinius augalus reikėtų naikinti. Bet pažvelkime į mūsų pajūrį – nuvažiavę pirmiausia pamatome visai kitą gamtą, kitokius augalus, kurių nerandame kitur.

Pajūryje auga nemažai vadinamųjų endeminių rūšių – jos paplitusios būtent tik Baltijos pajūryje. Pavyzdžiui, tai baltijinė stoklė, baltijinis pūtelis, pajūrinė linažolė, pajūrinis pelėžirnis, smiltyninis laibenis, pajūrinė našlaitė, smiltyninė druskė, pajūrinė smiltlendrė. Šiuos augalus pamatysime tik kopose ir arti jų.

Jų augimą ten nulemia keletas labai paprastų faktorių. Pirmiausia – smėlis, kurį pusto vėjas. Taip pat fiziologinė sausra – nors ir lietus lyja, ir jūra šalia, bet vanduo labai greitai susigeria į smėlį. Ir didelis druskingumas – nuo jūros vanduo druskingas ir ne visi augalai gali augti druskingame dirvožemyje.

Pavyzdžiui, kai kuriems knieti pajūryje išsikasti ir namie pasisodinti retą, į raudonąją knygą įrašytą pajūrinę zundą. Bet laukia didelis nusivylimas, nes pajūrinė zunda turi mažiausiai keletą metrų gilyn augančias šaknis, todėl išskasti praktiškai neįmanoma. Ji tokiu būdu ieško vandens.

– Tos šaknys gal ir sulaiko smėlį kopose?

– Taip, šie augalai sustabdo smėlį, o kai kurie jų specialiai sodinami. Panašias šaknis turi ir smėlį sulaiko ir muilinė guboja. Tai dykumų augalas, kuris mūsų pajūryje buvo kažkada specialiai įveistas. Jo šaknys taip pat didžiulės, netgi turi saponinų – gali putoti, tad galima naudoti kaip muilą. Rudenį muilinė guboja tampa rutulio pavidalo, nutrūksta ir vėjo nešama ridenasi per kopas barstydama savo sėklas.

– Ar apskritai kopose yra augalų, kuriuos galima skinti?

– Geriau jokių augalų neskinti ir net invazines rūšis palikti specialistams. Tarkim, kopose labai išplito raukšlėtalapis erškėtis. Jis tikrai ne visur reikalingas, nors ir sutvirtina kopas. Bet geriau palikti žmonėms patiems nenaikinti trapios pajūrio gamtos.

– Tokiu metu pajūryje daug medūzų. Įmanoma tokią medūzą parsivežti namo ir auginti?

– Teoriškai įmanoma.

– Bet ar galima?

– Laukinės gyvūnijos įstatymai iš viso neleidžia iš gamtos imti laukinių gyvūnų rūšių. Be to, medūza yra jūros gyvūnas, todėl jai reikia ir jūrinio akvariumo. Retas tokį turi namuose ir moka jį prižiūrėti. Kita vertus, tokie akvariumai brangūs.

Visų pirma medūzai reikia tokio paties vandens, koks yra Baltijos jūroje, t. y. druskingo. Galų gale stebėti medūzą kurį laiką gal ir bus įdomu, bet medūza – ne šuo. Tai – vienas paprasčiausių gyvūnų, priskiriamų duobagyvių tipui. Ji tikrai nedžiugins mūsų taip, kaip koks kitas protingas gyvūnas.

O šiaip siūlyčiau iš pajūrio nesivežti nieko, ant ko paskui guls dulkės. Svarbiau stengtis pažinti pajūrio gamtą ir tiesiog daryti nuotraukas.