Kalbėdamas šios parodos išvakarėse su portalu kauno.diena.lt, E. Unguraitis paminėjo Dievo vardą ir paklaustas, kaip gimė tokia idėja.

„Kur Dievas suveda, žmogus – bejėgis“, – teigė jis, atskleisdamas, kad tokį originalų pasiūlymą gavo iš vienuolių pranciškonų, su kuriais praėjusią vasarą susipažino viename renginyje. Būtent jie pasiūlė penktadienį 60-mečiu tapusiam E. Unguraičiui surengti jubiliejaus proga karikatūrų parodą bažnyčioje.

„Man pačiam toks akiplėšiškumas į galvą neateitų!“ – sakė minėtą brandų gyvenimo slenkstį  peržengęs E. Unguraitis, išgarsėjęs ne tik savo stiklo darbais, tarp kurių – ir renginio „Metų kaunietė“, kurį organizuoja „Kauno diena“, nugalėtojų statulėlės, bet ir karikatūromis.

Anot jubiliato, suteikdami jam tokią neeilinę erdvę karikatūrų eksponavimui, vienuoliai pranciškonai turėjo tik vieną prašymą – kad nebūtų nuogybių. O jų E. Unguraičio karikatūrose yra. Daugiausia – kūriniuose politikos bei gyvenimo tematika. Šiuos darbus teko klusniai atmesti.

Nepaisant to, jubiliejinėje E. Unguraičio karikatūrų parodoje Šv. Jurgio bažnyčioje vis tiek dominuoja politinė tematika.

Tarp šios parodos eksponatų, kurių taip pat simboliškai 60, yra ir septyni patys naujausi jubiliato darbai. O seniausia karikatūra iš atrinktų nuo 1979 metų, kai jų ėmėsi, dar būdamas dailės studentu, iki šiandien sukurtų darbų – kaip paaiškėjo, tapo labai simboliška. Joje – garvežio mašinistas, kurio traukiamos pypkės dūmas – didesnis negu garvežio. Ši karikatūra buvo sukurta apie 1988 m.

Prieš parodos atidarymą Šv. Jurgio bažnyčioje vyko Padėkos mišios, į kurias E. Unguraitis pakvietė apie 100 žmonių, padėjusių jam ištverti pastaruoju metu tekusius išbandymus ir sulaukti šio jubiliejaus. Tarp jų – ir medikus.

E. Unguraičio karikatūrų paroda, kuriai jubiliatas atrinko ne tik, kaip jau užsiminta, pranašiškus, bet ir labiausiai paties vertinamus savo darbus, veiks Šv. Jurgio bažnyčioje, stūksančioje Kauno pilies pašonėje, mėnesį.

Pažymėtina, kad 2021-ieji Seimo nutarimu buvo paskelbti Lietuvai pagražinti draugijos (LPD) metais. Knygą, skirtą LPD 100-mečio metams, išleido „Morkūnas ir Ko“, leidybą rėmė Lietuvos kultūros ministerija.

„Net 34 straipsnių autoriai penkiose knygos dalyse pateikė išsamią medžiagą, bylojančią apie Lietuvai pagražinti draugijos ištakas bei dabartį. Visi nuoširdžiai rūpinomės projekto ir knygos parengimu, išleidimu. Knyga – aukštos poligrafinės kokybės, gausiai iliustruota 13-kos autorių 185 nuotraukomis“, – prieš renginį sakė D. Poškienė, LDP pirmininko pavaduotoja, XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė.

Knygos „Tautos kuriama Lietuva“ sutiktuvėse dalyvaus straipsnių autoriai bei leidėjai.

Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir vienuolynas yra vienas didžiausių Lietuvoje taip gerai išsilaikiusių XV a. pabaigos – XVI a. pradžios ansamblių, išsaugojęs savo pirminę istoriją. Tuo jis labai įdomus ir svarbus tiek Kauno, tiek visos Lietuvos architektūros istorijai. „Žiūrėdami į šitas formas, kaip jos vystėsi, kaip kito, galime daryti tam tikrus apibendrinimus ir visoje Lietuvos architektūros raidoje“, – sako vienuolyno ansamblį nuo 1983 m. tyrinėjanti architektė A. Prikockienė.

Vienuolynas ir bažnyčia iki popiežiaus Pranciškaus vizito atsivers naujomis spalvomis – baigiamas antrasis ansamblio tvarkymo etapas. Tad Šventasis Tėvas ir į Kauną atvykę piligrimai galės pamatyti atkurtą autentišką XVII a. bažnyčios interjerą. Popiežius Pranciškus su Lietuvos vyskupais ruošis šv. Mišių šventimui būtent šv. Jurgio bažnyčioje.

Daugiau nei penkis šimtmečius menantys pastatai po sovietmečio buvo kritinės būklės, todėl jiems sutvarkyti reikalingos didelės investicijos. Tačiau, kaip teigia architektė, tai ne vien brolių pranciškonų, bet visos Lietuvos garbės reikalas.

Architektūros istorijos vadovėlis po atviru dangumi

„Šv. Jurgio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra tikras architektūros istorijos vadovėlis po atviru dangumi, – teigia A. Prikockienė. – Šiame ansamblyje matome praktiškai visus laikotarpius ir tuo jis yra labai įdomus. Kai pastatas stovi jau daugiau kaip 500 metų, natūralu, kad jis yra daug ko matęs ir patyręs. Todėl nesinori tos patirties iš jo atimti, nesinori tą pastatą padaryti kaip vakar gimusį. Galima sutvarkyti taip, kad jis būtų lygus, gražus, nutinkuotas ir nesimatytų jo amžiaus, tačiau šio darbo tikslas buvo išsaugoti autentiką ir sutvarkyti pažeidimus, kad jis būtų sveikas ir prižiūrėtas.“

XV a. pabaigoje (1471 m.) broliai bernardinai iš LDK didiko Stanislovo Sudivojaičio gavo dovanų sklypą vienuolyno statybai nuo Kauno pilies iki pat Nemuno, t. y. visą santaką, bet tuo metu ji buvo užliejama ir praktiškai visą statybinę teritoriją užėmė šis ansamblis. Šv. Jurgio bažnyčia yra viena iš trijų seniausių bažnyčių Kaune, statyta vienu metu su Arkikatedra ir Vytauto Didžiojo bažnyčia. Nuo XV a. pabaigos iki XIX a. vidurio tai buvo vienuolynas, ir nekeitė savo paskirties.

XIX a. viduryje, carinės Rusijos įsakymu uždarius vienuolyną, prasidėjo svarstymai, ką šitame dideliame ansamblyje daryti. Buvo svarstoma steigti ir ligoninę, ir mokyklą, tačiau galiausiai vienuolynas buvo perduotas kunigų seminarijos dispozicijai ir priklausė jai iki pat II pasaulinio karo. Tuo laikotarpiu drastiškų veiksmų pirmame ir antrame vienuolyno aukštuose nebuvo daryta, tačiau pristatytas trečias barokinio stiliaus aukštas. Taip pat buvo praktiškai visiškai užstatytas vidinis vienuolyno kiemelis. „1995-aisiais susigrąžinę vienuolyną broliai pirmiausia išardė tuos vėlyvus priestatus ir atvėrė vidinį kiemelį, įleido į jį šviesą. Tuo tarpu 2005-aisiais atgavę bažnyčią iškart pradėjo tvarkymo darbus ir atnaujino Mišių šventimą“, – pasakoja A. Prikockienė.

Stabilizavo būklę su galimybe tęsti restauraciją ateityje

Liepos 17 dieną buvo pradėti bažnyčios interjero restauravimo darbai, kurių pagrindinis tikslas buvo sutvarkyti ir stabilizuoti skliautų, presbiterijos ir pagrindinės erdvės būklę, pašalinti byrančius nevertingus paviršinius sluoksnius, o visa, kas yra giliau, konservuoti, kad bet kada ateityje būtų galima atverti ir išlikusią sieninę tapybą. Taip pat buvo restauruota lipdyba iš stiuko (kalkinio tinko). „Restauravome augalinių motyvų nerviūrų lipdybą: kolonų, piliastrų kapitelius, virš kapitelių esančią lipdybą ir visos bažnyčios sienų autentišką tinką, – pasakoja darbams vadovaujanti restauratorė Ramunė Balandžiūnienė. – Šalinome netinkamas ankstesnėse restauracijose naudotas medžiagas, cementinius užtaisymus, senus elektros instaliacijos laidus, atstatėme lipdybos ir tinko netektis. Šių darbų specifika ta, kad lipdoma vietoje, dešimties metrų aukštyje, nėra jokių išankstinių liejimo formų.“ Lipdiniams atkurti buvo naudota cheminių tyrimų metu nustatyta originalių lipdinių sudėtis.

Pasak restauratorės, vykdant darbus buvo aptikta ir ankstyvosios tapybos žymių.

„Valydami sienas nuo voratinklių ir seno tinko atsitiktinai radome ankstyvosios tapybos gabaliukų virš piliastrų, taip pat sienose ir kolonose virš kapitelių, – pasakoja R. Balandžiūnienė. – Tos vietos ir ankstyva tapyba buvo tiesiog užkonservuotos, sutvirtintas jų pagrindas ir palikta galimybė ateityje atidengti ir restauruoti senąsias freskas. Tai ilgas, kruopštus ir ne kelis mėnesius, o metus užtrunkantis darbas, kurio nebuvome numatę šiame etape.“

Dažant bažnyčios sienas ir kolonas buvo pasirinkti autentiški XVII amžiuje naudoti atspalviai. Kadangi XVII a. bažnyčia net tris kartus degė, dabartinės kolonos yra statytos jau po gaisrų. Atliekant polichromijos tyrimus buvo atrasti autentiški jų atspalviai – pilka ir kalkinė balta, tad interjero restauracijai ir buvo pasirinktos to laikmečio spalvos.

Tikintieji bažnyčioje jausis jaukiau

„Bažnyčia viduje labai autentiška, graži ir neperpuošta, todėl labai mėgstama žmonių, tačiau žiemos periodu joje būdavo tiesiog neįmanoma išbūti, – sako architektė A. Prikockienė. – Kadangi šildančios infraraudonųjų spindulių lempos visiškai negelbėjo, jau baigiami montuoti suolai, po kuriais bus instaliuota suolų šildymo sistema. Norime, kad žmonės čia atrastų ne tik dvasinę ramybę, bet pajustų ir fizinę šilumą bei jaukumą. Tokiam šildymui nereikia didelių išlaidų, jis nedaro neigiamo poveikio polichromijai bei mūrui. Kitaip tariant, suolų šildymas išlaikys 500 metų bažnyčioje buvusį mikroklimatą, tačiau žmonėms per Mišias bus daug maloniau.“

Bažnyčia viduje labai autentiška, graži ir neperpuošta, todėl labai mėgstama žmonių.

Šiuos ąžuolinius suolus ir naujas šonines bažnyčios duris suprojektavo liaudies meistras Henrikas Ratautas. „Norėjosi, kad suolai atrodytų ir šiuolaikiškai ir neišsiskirtų iš bendros dvasios. Taip pat yra šiek tiek prieškario Kauno architektūros elementų. Juose dera solidumas ir patogumas“, – teigia meistras. Ne mažiau įdirbio prireikė ruošiant ir durų projektą. „Pateikiau keletą durų drožybos eskizų, kuriuos apsvarstė komisija, sudaryta iš brolių pranciškonų, menotyrininkų ir architektų, – pasakoja H. Ratautas. – Iš ketvirto karto pavyko prieiti prie dabartinio siužeto. Pavaizdavau šv. Pranciškų, kuris stovi iškeltomis rankomis ir laimina pas jį ateinančius avinėlius, stirnas bei paukščius, yra atviras ir laukiantis visų.“ Pasak H. Ratauto, yra numatyta ir dvivėrių durų vidinės pusės drožyba, kuri galbūt bus išpildyta ateityje: „Buvo sumanyta ir vidinė durų pusė, kuriai paimtas siužetas iš popiežiaus Inocento III sapno, kuriame jis matė, kaip Pranciškus laiko griūvančią Laterano baziliką. Tad vienoje dvivėrių durų pusėje būtų vaizduojamas bažnyčią parėmęs Pranciškus, o kitoje pusėje – miegantis Inocentas III ir Asyžiaus panorama bei Kauno bernardinų ansamblis.“

Architektūros ansamblis galės pats save išlaikyti

„Pastatas nėra toks organizmas, kad vieną kartą pastatei ir pamiršai – jį reikia nuolat prižiūrėti, – teigia architektė A. Prikockienė. – Broliai pranciškonai labai myli savo vienuolyną, labai stengiasi ir ieško rėmėjų, kad būtų galima jį sutvarkyti, nes 3500 kv. m. ploto patalpas restauruoti vien savo jėgomis jie būtų nepajėgūs. Todėl džiaugiuosi, kad trečiajame vienuolyno aukšte ir pastogėje (kurie buvo pristatyti XX amžiuje ir neturi istorinės vertės) galėjome įrengti patalpas kultūrinėms ir kitoms veikloms.“ Pasak architektės, broliai pranciškonai galės ten organizuoti konferencijas, rekolekcijas ir tokiu būdu visą ansamblį atgaivinti.

„Norėčiau labai pagirti restauratorius ir statybininkus iš MB „Virmalda“, kurie iš tikrųjų labai nuoširdžiai dirbo, labai stengėsi, – džiaugiasi A. Prikockienė. – Restauruojamuose objektuose niekada negali numatyti visko iš anksto, nes nežinai, ką atrasi. Stengėmės suspėti sutvarkyti pagrindines erdves, kuriose lankysis popiežius ir piligrimai, kad ten jau būtų nuimti pastoliai, sutvarkyta aplinka, ir jie galėtų pamatyti, kokį grožį turime Kaune.“

Nuo liepos 17 d. VDA skulptūros restauravimo specialybės dėstytoja, lipdybos restauratorė Ramunė Balandžiūnienė vadovauja dešimties žmonių komandai. Šis labai didelės apimties projektas ir trumpas jo įvykdimo terminas sukvietė baigusius ir esamus restauracijos studentus bendram tikslui – sienų ir skliautų restauracijai.

„Iš tikrųjų yra labai smagu ir labai svarbu tai pabrėžti, kad jaunimas dirba realiame objekte, kad tai yra tiesiog ir mokymosi procesas, ir darbas. Vieniems tai yra pirma darbovietė, kitiems – praktika“, – sako lekt. Ramunė Balandžiūnienė.

VDA ir MB „Virmalda“ bendradarbiavimas tęsiasi jau trejus metus. Studentai atlieka praktiką restauruojamuose objektuose Vilniaus senamiestyje, o šiemet ir Kaune. Sveikintinas įmonės požiūris, noras įtraukti bei įdarbinti jaunus žmones, ką tik įgijusius restauratoriaus specialybę.

„Darbas realiame objekte studentams leidžia susipažinti su darbo vieta, suvokti, kokia jų specialybė, nes viena yra restauruoti, valyti ar atidenginėti kažkokį fragmentą auditorijoje pasidėjus ant stalo, o visai kas kita bažnyčios skliautuose, kur yra ir aukštis, ir dulkės, ir skersvėjai“, – pasakoja lekt. R. Balandžiūnienė.

Kauno Šv. Jurgio bažnyčioje VDA restauratorių komanda restauruoja nerviūrų, kolonų, piliastrų lipdybą, kapitelius ir augalinių motyvų lipdinius.

„Visa yra lipdoma vietoje iš stiuko (kalkinis tinkas), nes naudojant šią technologiją ir medžiagą nėra naudojamos formos. Jeigu trūksta lipdinio fragmento skliaute, tai skliaute jis ir turi būti nulipdytas pagal išlikusią lipdybą. Atkuriame netektis – įtrūkimus, įskilimus, procedūrų čia yra gausybė“, – lekt. R. Balandžiūnienė.

Kauno Šv. Jurgio bažnyčios restauracijos projektas yra neabejotinai neįkainojama patirtis studentams, intensyviai kuriantiems išliekamąją vertę ir prisidedantiems prie Kauno miesto gražinimo. Šį grandiozinį projektą planuojama užbaigti likus savaitei iki popiežiaus Pranciškaus atvykimo rugsėjo 22-23 d., kadangi išardyti pastolius užtrunka netgi septynias dienas.

Ordino riteriai jas perdavė saugoti broliams pranciškonams, kurie įsikūrę šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje.

Puoselėjant senovines tradicijas šv. Adalberto relikvijos į Kauną buvo atplukdytos laivu ir iškilmingai atlydėtos į Rotušės aikštę.

Čia šv. Adalberto ordino riteriai ir Gniezno katedros klebonas kanauninkas relikvijas iškilmingai įteikė broliams pranciškonams.

Iš aikštės iškilminga procesija pajudėjo į Šv. Jurgio bažnyčią, kur buvo švenčiamos šv. Mišios. Relikvija bus saugoma Švenčiausios Trejybės altoriuje, prisimenant, kad šv. Adalbertas buvo pirmasis atnešęs žinią apie Švč. Trejybę mūsų kraštams.

Šv. Jurgio bažnyčia relikvijų saugojimui buvo pasirinkta ne atsitiktinai. Ji įsikūrusi Nemuno ir Neries santakoje, kuri senaisiais laikais, kuomet būdavo keliaujama laivais, buvo savotiški vartai į Kauno miestą. Čia buvo įsikūręs uostas, čia puikuojasi Kauno pilis.

Kitapus Nemuno buvo jau ne Lietuvos žemės, tad galima sakyti , kad ši vieta buvo ir savotiški Lietuvos vartai, iš čia buvo keliaujama į tuometinę sostinę Kernavę, vėliau į Vilnių.

Tad ši upių santaka būtų buvusi neišvengiama šv. Adalberto sustojimo vieta, jei jam būtų pavykę pasiekti mūsų kraštus.

Šv. Adalbertas gimė 956 m. Bohemijos didiko šeimoje. Mokslus baigė Magdeburge ir buvo paskirtas Prahos vyskupu. Nerami misionieriška širdis vertė nešti Dievo žodį apie jį dar negirdėjusiems kraštams. Jis buvo pirmasis misionierius pasiekęs baltų gyvenamus kraštus. Dviejų bičiulių lydimas pamokslavo Prūsijos ir Lietuvos pasienyje, kur 997 m. balandžio 23 d. netoli Žuvininkų (dabartinė Kaliningrado sritis) buvo vietinių žiauriai nužudytas.

Šv. Adalberto ordino riteriams 2012 m. aplankiusiems Gniezno mieste, kur ilsisi šv. Adalberto palaikai, kilo mintis perduoti dalį jo relikvijų į Lietuvą, kur dar gyvas būdamas taip troško atvykti šv. Adalbertas.

Prireikė net penkerių metų kruopštaus darbo ir planavimo, kad ši idėja taptų realybe.