Nustebino kokybė

Kauniečiai stebi, kaip po atnaujinimo atsiveria dar vienas Kauno perlas – seserų benediktinių vienuolynas. Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno skyriaus vedėjas Svaigedas Stoškus pasidalijo savo įžvalgomis apie šį restauruotą objektą.

„Gal kauniečiams neįprasta spalva, bet nereikia jos gąsdintis. Tai istorinė spalva. Gal ji patiks ne visiems, bet akys tikrai pripras. Ano meto architektas tokią spalvą mėgo, todėl dabar ji buvo atkurta“, – apie tai, kad ilgus metus aptrupėjusias ir pilkas vienuolyno sienas po rekonstrukcijos pakeitė rusvo smėlio atspalvio fasadas, kalbėjo paveldo sergėtojas.

S. Stoškus tikino, kad restauracijos metu ne kartą stebėjo atliekamus darbus. Jį nustebino rangovų darbų kokybė ir dėmesys detalėms.

„Vienuolyną tvarkiusius rangovus daugelis žino iš naujų statybų, o čia buvo atliekami restauravimo darbai. Darbų kokybė man paliko įspūdį, rangovai dirbo su Dievo įkvėpimu. Tvarkant vienuolyną norėjosi padaryti viską taip, kaip reikia, o ne kuo greičiau. Kiekviena stogo skardelė išlankstyta, spalvos parinktos tokios, kokios buvo.

Žiemą reikėjo fasadą tvarkyti. Viskas buvo uždengta plėvele, sukurtas tarsi šiltnamis ir po juo buvo šildomos sienos, kad tik būtų galima tinkamai atlikti darbus. Tvarkant vienuolyną rangovams teko priimti ir nestandartinių sprendimų, nemažai dalykų padaryti rankiniu būdu, nes sename pastate ne visada gali naudoti techniką. Tačiau visas projektas įgyvendintas labai gerai. Ne kartą buvome ir į viršų užlipę, tokios geros kokybės darbų seniai nesu matęs“, – pagyrų negailėjo paveldosaugininkas.

Svaigedas Stoškus. Vilmanto Raupelio nuotr.

Naujas traukos objektas

S. Stoškus įsitikinęs, kad sutvarkytas vienuolyno fasadas tikrai patrauks praeivių dėmesį. Pasak specialisto, ne visi vietiniai žinojo šį objektą, tačiau, po restauracijos parodžius tikrąjį grožį, Kauno seserų benediktinių vienuolyno kompleksas nepaliks abejingų.

„Kaunui tai geros naujienos, nes prieš tai ši vieta buvo gerokai apleista, net ir kauniečiai ne visi žinojo, kur yra benediktinių vienuolynas. Dabar tikiu, kad Kauno seserų benediktinių vienuolynas taps dar vienu miesto traukos centru“, – įsitikinęs S. Stoškus.

Turiu nuojautą, kad tvarkydami bažnyčią rasime įdomių istorinių radinių ir bus nemažai pozityvaus triukšmo, nes bus galima dar geriau atkurti istorinį teisingumą.

Jis atviravo, kad Kauno seserų benediktinių vienuolynas turi gerą aurą, teritorijoje norisi pabūti, apsivalyti nuo blogų minčių. „Šis vienuolynas stovi tarsi ant Senamiesčio ir Naujamiesčio sankryžos, todėl tikiu, kad bus lankomas turistų. Dabar laukia ir teritorijoje esančios bažnyčios tvarkymo darbai. Turiu nuojautą, kad tvarkydami bažnyčią rasime įdomių istorinių radinių ir bus nemažai pozityvaus triukšmo, nes bus galima dar geriau atkurti istorinį teisingumą“, – vylėsi KPD paveldosaugininkas.

Atlikta daug darbų

Kauno seserų benediktinių vienuolyno komplekse sutvarkytas ne tik fasadas. Teritorijos tvarkymo darbai vyksta jau keletą metų.

Pirmieji tvarkybos darbai startavo dar 2019 m. Restauruota religinių pastatų ansamblį juosianti 351 m tvora. 200 metų senumo mūras buvo itin prastos būklės, todėl jam atnaujinti iš miesto biudžeto skirta per 37,5 tūkst. eurų.

Tvarkant tvorą, atidengti nauji elementai – langinės, arkutės ir nišos su barokiniais motyvais. Atnaujinti barokiniai vartai ir virš jų rymantys bareljefiniai angeliukai.

Jau 2020 m. restauratoriai darbus perkėlė į Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno statinių kompleksą. Už 90 tūkst. eurų buvo sutvarkyti ir sutvirtinti klebonijos pamatai ir vietomis apiręs cokolis. Teritorijoje įrengtas drenažas, kad pastatai būtų apsaugoti nuo drėgmės.

Spalvos: fasade atkurta istorinė rusvo smėlio spalva. Regimanto Zakšensko nuotr.

Viena seniausių bažnyčių

„Turime kuo didžiuotis – viduramžiais Kaunas buvo vienu labiausiai klestinčių prekybos tranzito taškų. Istorikai turi versiją, kad būtent XV a. čia iškilo ir iki šių dienų išliko pirmoji Kauno bažnyčia, gavusi pirklių globėjo Šv. Mikalojaus pavadinimą. Ji buvo skirta į nekrikštytą Lietuvą atvykstantiems vokiečių pirkliams.

Restauruodami Kauno seserų benediktinių vienuolyno kompleksą ne tik išryškinome unikalias šio paveldo objekto spalvas, didingumą, bet ir atkreipiame dėmesį į turtingą Kauno praeitį. Šv. Mikalojaus paminėjimų ir simbolių aptinkama Kauno heraldikoje ir seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose apie miestą, todėl jis neatsitiktinai tapo oficialiu mūsų miesto globėju“, – kiek anksčiau yra pasakojęs Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

Pasak jo, tarp Benediktinių, Šv. Gertrūdos, P. Eimučio ir Šauklių gatvių išsidėstęs Kauno seserų benediktinių vienuolyno ansamblis nusipelnė tokio pat dėmesio kaip ir brandžiojo baroko pažiba – Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno kompleksas. Senamiestyje įsikūręs ansamblis – klebonija, viena seniausių miesto gotikinių bažnyčių, vienuolynas, galerija, pagalbiniai pastatai (buvusi ledainė ir oficina) – yra kultūros paminklas ir valstybės saugomas objektas.

Čia taip pat galima pamatyti XVII a. Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės paveikslą, ant XVII a. drobės nutapytą Jėzaus „Pietą“. Akį patraukia ir Šv. Mikalojaus bažnyčią puošiantys įspūdingi Liudo Truikio ir Vytauto Bičiūno vitražai. Itin vertingais laikomi bažnyčios tinkliniai ir žvaigždiniai interjero skliautai ir aštuonkampis bokštas.

Nėra galutinio vaizdo

Nemažai kritikos strėlių visuomenės veikėjai paleido į Kultūros paveldo departamentą (KPD), esą šis leido sunaikinti vertingas Vilniaus gatvės detales. Kauno skyriaus vedėjas Svaigedas Stoškus tikino, kad tai, kas vertinga, tikrai buvo ir bus saugoma, o naujoviški dizaino sprendimai kaip tik leidžia atskirti autentiškus elementus nuo šiuolaikinių sprendimų.

„Vyksta procesas, yra daug sluoksnių, kurie palaipsniui atliekami. Reikėjo ir senus akmenis išimti, ir archeologinius kasinėjimus atlikti, naujas komunikacijas sudėti ir pan. Dabar daug nepasitenkinimo sulaukiame dėl paties rezultato, bet galutinio vaizdo juk dar nėra, tad dar anksti piktintis. Sriubos receptas suderintas, dabar ji verdama“, – aiškino KPD specialistas.

Grindinio akcentai

Pasak S. Stoškaus, praeivių dėmesį atkreipė Vilniaus gatvės grindinys. Žmonės skundėsi, kad akmenys tarsi patalpinti pilkoje masėje, nesimato tikrosios grindinio spalvos.

„Grindinys dar neužbaigtas. Akmenys bus valomi ir pasimatys tikroji spalva. Ties Arkikatedra jau nemažai akmenų nuvalyta. Šią vietą galime laikyti pavyzdine atkarpa. Dėl siūlių turėjome diskusijų, kad gal reikės užpildą pakeisti truputį tamsesniu. Vilniaus gatvėje taikoma nauja technologija, nelabai kur ji naudota. Tad reikia žiūrėti, kaip tai veikia. Vandeniui nubėgti specialiai padaryti grioveliai, kur palikti netašyti akmenys, grindinys klotas tokiu puslankiu, tad vanduo turėtų nubėgti“, – apie tai, kad dar tik tikrinama nauja grindinio klojimo technologija, teigė paveldosaugininkas.

Pasak S. Stoškaus, naujai paklotas grindinys neslidus, praeiviai nekliūva už išsikišusių akmenų. „Anksčiau mes tarnaudavome akmenims, nes šaltis juos iškilnodavo, reikėdavo nuolat juos tvarkyti. Tikrai seniau esu ne kartą matęs, kaip praeiviai užkliūva, susižaloja, o dabar man, kaip miestiečiui, džiugu, kad yra normalus grindinys, o galutinio estetinio vaizdo dar reikia palaukti“, – nuomonę išsakė KPD Kauno skyriaus vedėjas.

Dar vienas priekaištas, kurį dėl grindinio buvo išsakiusi visuomenė, kad nuo Laisvės alėjos pusės klojamas kitos spalvos nei likusioje Vilniaus gatvėje. Tačiau paveldo sergėtojas atkreipė dėmesį, kad istoriškai Vilniaus gatvė nesitęsė iki E. Ožeškienės gatvės, o nusisukdavo J. Gruodžio gatvės kryptimi.

„Negalima imituoti senovės, todėl raudoni akmenys ir pasibaigia ties Gruodžio gatve. Šioje atkarpoje, vedančioje iki Laisvės alėjos, seniau Senamiesčio nebuvo, todėl čia klojamas pilkas grindinys“, – pabrėžė S. Stoškus.

Kantrybės: pasak S. Stoškaus, Vilniaus gatvės tikrąjį vaizdą išvysime pavasarį. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Jis pažymėjo, kad jo netenkina grindinio kokybė ties požemine pėsčiųjų perėja, tad čia rangovai turės akmenis koreguoti, gal vietomis teks perkloti naujai. „Kai kurie akmenys ten išsikišę, taip neturi būti. Dar yra laiko, viskas bus ištaisyta. Manau, kad tikrai einame gera kryptimi“, – teigė pašnekovas.

Modernūs sprendimai

Dar viena diskusijų tema – naujieji Vilniaus gatvės šviestuvai. Ne vienas liejo kritiką, esą jie netinkami Senamiesčio erdvėje, tačiau paveldosaugininkas laikėsi pozicijos, kad negalima imituoti senovinių akcentų. Jei nėra išlikę autentiškų vertybių, geriau yra imtis modernių sprendimų, o ne bandyti kičiniais akcentais imituoti senuosius laikus.

Galutinio vaizdo juk dar nėra, tad per anksti piktintis.

„Šviestuvo paskirtis yra šviesti, o ne būti grožio konkurso dalyviu. Šie šviestuvai – autorinis darbas, architektė parinko tokius neutralius, tarsi jų nebūtų. Jie naktį šviečia fantastiškai. Dėl dizaino visada galima ginčytis, vieniems patiks, kitiems ne. Mes negalime falsifikuoti istorijos, imituoti senovės ir kelti žmonėms klausimų, ar čia nauji šviestuvai, ar autentiški iš anų laikų“, – kalbėjo S. Stoškus ir pridūrė, kad nauji šviestuvai yra lengvai demontuojami, tad jei ateityje norėsis juos pakeisti, tereikės nusukti keturis varžtus, bet nereikės ardyti grindinio.

Vis dėlto paveldosaugininkas vylėsi, kad buvusių šviestuvų miestas neišmes. Tuos, kurie dar nesupuvę, būtų galima naudoti ties Arkikatedra ar Rotušės aikštės prieigose.

„Seni šviestuvai, kurti Rimvydo Palio, išlieti prieš 40 metų, tad tai jau yra tam tikra Kauno istorijos dalis. Jie turi savo  energetinę vertę, tad nereikia skubėti jais atsikratyti, todėl diskutuojame su savivaldybe, kad gal juos būtų galima panaudoti M. Valančiaus gatvėje ar prie rotušės“, – sakė KPD Kauno skyriaus vedėjas.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Reikia kantrybės, Vilniaus gatvėje dar darbai nebaigti. Palaukime pavasario, bus visai kitas vaizdas. Tada bus galima diskutuoti, kas pasiteisino, o kas ne. Gal matysime, kad akmenys nelaiko, reikės ieškoti kitų sprendimų, o gal žiemą viskas gerai atlaikys. Tiesiog dabar reikia suprasti, kad galutinio Vilniaus gatvės vaizdo dar nėra“, – pridūrė S. Stoškus.

Užkrečiantys pavyzdžiai

Laisvės alėjoje bent keliose vietose iškilę pastoliai liudija, kad po poros savaičių ar mėnesių šie pastatai sublizgės skaistesniu fasadu. Kiti, išsivadavę iš metalinių konstrukcijų gniaužtų ir apsauginių tvorelių, praeivius jau sveikina atsinaujinusiais veidais.

"Laisvės alėja tvarkosi, – giliai įkvėpęs, greitakalbe ėmė berti Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vedėjas Svaigedas Stoškus. – Tik pažiūrėkite į Šaulių sąjungos būstinės fasado antrą aukštą. Tikras saldainis!"

Istorinis pastatas, kuriame buriasi šalies sergėtojai ir gynėjai, remontuotas ne iš miesto savivaldybės kišenės. Lėšų darbams skyrė šaulys Ramūnas Markovas. Tvarkant fasadą ir pastato vidų, kartu su juo pečius surėmė pats S.Stoškus, šaulių uniformą savo spintoje saugantis jau ne vienus metus.

"Reikia ne tik imti, bet ir duoti miestui", – akmenėliu gerų darbų maišelyje džiaugėsi Kauno paveldosaugininkų vadas.

Regis, Šaulių būstinė ir šalia jos stūksanti, niūrios pilkos spalvos atsikračiusi Kauno apygardos prokuratūra, noru puoštis užkrėtė priešingoje Laisvės alėjos pusėje įsikūrusio, 27-uoju numeriu žymėto objekto savininką. Jo iniciatyva iš privačių lėšų sutvarkytas pastato fasadas, iš kurio nuo spalio pabaigos sklinda itališkos pastos ir picų kvapas.

Miestas gražėja ne tik dėl sąmoningų ir aktyvių gyventojų ar čia besidarbuojančių verslininkų. Už besikeičiantį miesto atviruką S.Stoškus galvą lenkė ir Kauno valdžiai.

"Arba dažai fasadą, arba gauni baudą", – kadaise tokią sąlygą gyventojams iškėlęs Birštonas, pasak S.Stoškaus, įkvėpė ir laikinąją sostinę. Įgyvendinus minėtą paveldosaugos programą buvo sutvarkytos bent kelios dešimtys pastatų įvairiuose miesto rajonuose.

"Programa vyksta tokiu principu: dalį pinigų duoda miesto valdžia, dalį parūpina patys gyventojai. Užbėgdamas įvykiams už akių, iškart atsakau į klausimą kodėl. Todėl, kad viskas, kas už yra dyką, gadina žmones", – neabejojo pašnekovas.

Dabartis su istorija

S.Stoškus džiaugėsi ne tik sutvarkytais ar tebetvarkomais pastatų fasadais, bet ir statomais naujais objektais, kurie esą ne mažiau svarbūs miesto veidui.

Vienas tokių – "Piliamiesčio" namų kompleksas su administracinėmis ir komercinėmis patalpomis. Rangovų skaičiavimais, baigus projektą, kitame Nemuno krante, priešais Kauno pilį galės įsikurti maždaug 800 šeimų. Deja, iki pirmųjų buldozerių, čia akis badė netvarkyti šiukšlynai.

"Sakykite, ar kur nors pasaulyje matėte, kad priešais pilį kiurksotų šabakštynai? Vaikai eidavo ir į šulinius krisdavo. Ačiū Dievui, dabar čia kyla moderni architektūra, kuri, viliuosi, kada nors bus įrašyta į kultūros paveldą, – telefono ekrane baksnodamas vos prieš kelias dienas statomo kvartalo viduje darytas nuotraukas, teigiamais pokyčiais džiaugėsi vyriausiasis Kauno paveldosaugininkas. – Žinote, kokia suma įkainotas 1 kv. m "Piliamiesčio" kvartale? 2,5 tūkst. eurų! Namai dar nepastatyti, o butų jau nėra. Dėl jų net peštynės vyko."

S.Stoškaus širdis apsalo kalbant ir apie pastatų kompleksą Karaliaus Mindaugo prospekte. Garsiausių Lietuvos tarpukario architektų ir inžinierių komandos 1934–1939 m. kurto "Pieno centro" pokyčius jis vadino tikra metamorfoze.

"Padaryti jau penki loftai, žinau, kad jų bus ir daugiau. Be to, bus įrengti kompaktiški, jaukūs butukai, uždara bendruomenės erdvė su sporto zona ir parkavimo vietomis", – apie architekto Algimanto Kančo projektą, kurį dabar tęsia jo dukra Gustė Kančaitė, su užsidegimu pasakojo S.Stoškus.

Tikrieji valdovų rūmai

Tęsdamas architektūrinę kelionę po miestą, vyriausiasis Kauno paveldosaugininkas stabtelėjo Senamiestyje, Šv.Gertrūdos ir M.Valančiaus gatvių sankirtoje.

Žvilgtelėjęs į gilią duobią šalia statybvietės ir XVI a. rūsio likučius joje, S.Stoškus bandė įsivaizduoti, kaip pasiseks vienam ar keliems namo gyventojams, kurie čia galės įsirengti vyno rūsius.

"Ši vieta bus išsaugota, tik automobilių aikštelė šiek tiek į šoną pasislinks. Atkastus archeologinius likučius uždengsime. Plyta juk ne miltai – neištirps. Išsilaikė 400 metų – ištemps ir dar vieną žiemą", – šyptelėjo pašnekovas.

Plyta juk ne miltai – neištirps. Išsilaikė 400 metų – ištemps ir dar vieną žiemą.

Arčiau Rotušės aikštės, kur įsikūręs Kauno kultūros paveldo departamentas, S.Stoškaus ranka vis dažniau kilo į įvairius objektus: kasdien tikinčiųjų bendruomenės dėka gražėjančią Šv.Jurgio Kankinio bažnyčią, persikiniais atspalviais pasipuošusią Šv.Pranciškaus Ksavero šventovę, miestiečiams geriau žinomą Jėzuitų vardu, Ryšių kiemelio ir Kunigų seminarijos sienas.

"Mano akis dar nepriprato prie šios spalvos, tačiau būtent tokia ji ir buvo. Anuomet Senamiestis atrodė gerokai spalvingesnis nei dabartinis vaizdas, kurį esame pratę matyti", – prieš atverdamas savo kabineto duris, prie 27-uoju numeriu žymėto, ryškia spalva dengto pastato fasado Rotušės aikštėje stabtelėjo ekskursijos vedlys.

Opas reikia gydyti

Galiausiai įsitaisęs savo kabinete, S.Stoškus plačiai atvėrė langą ir pirštu bakstelėjo į dar vieną pastatą tolumoje. Žalia apsaugine užuolaida dengtos ligoninės Muitinės gatvėje. virsmas paveldosaugininką džiugino bene labiausiai.

"Pažiūrėkite iš arčiau į plytas. Jos primena mozaiką. Čia yra tikrieji valdovų rūmai, o ne tai, ką jais vadiname Vilniuje", – kategorišką nuomonę išsakė pašnekovas.

Išvardijęs eilę miesto įvaizdžiui gerinti tarnaujančių pastatų, S.Stoškus negalėjo nepaminėti ir skaudulių, kuriuos, pasak jo, vis dar galima skaičiuoti dešimtimis: architektūrinį kratinį menantis Savanorių prospektas, vaiduokliu virtusi istorinė Kauno žydų ligoninė ir Žaliakalnio žydų kapinės, chasidų sinagoga, S.Dariaus ir S.Girėno stadionas, eilė byrančių fasadų Laisvės alėjoje ar Senamiestyje.

"Šv.Sakramento bažnyčia – vargo vakarienė. Kaip kokiame siaubo filme jos rūsiuose gulėjo karstai ir kaulai. Dabar jau susitvarkė, – pokalbio nenorėjęs baigti niūria nata, S.Stoškus ir vėl įkvėpė optimizmo gurkšnį. – Jei atvirai, jau pats nesugaudau visų įvykių. Miestas keičiasi akyse. Kam už tai dėkoti? Baigėsi laukinis kapitalizmas, atsiranda žmonės vadybininkai, kuriems nesvarbus procesas, o svarbiausias – rezultatas."

Šį savaitgalį minimos Europos paveldo dienos – puiki proga pasidairyti, kaip keičiasi Senamiestis. Paveldosaugininkai sako, kad pasidžiaugti tikrai turime kuo, nors procesai ir ne tokie greiti, kaip norėtųsi.

Geri pavyzdžiai įkvepia

"Akivaizdu, kad gerų pokyčių tikrai yra", – sakė Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio vadovas Svaigedas Stoškus. Anot jo, optimizmo įkvepia Centre bei Senamiestyje besitvarkantys verslininkai ir privatūs pastatų savininkai, paisantys jų nekilnojamąjį turtą supančios aplinkos įpareigojimų.

"Neįmanoma atskirti Senamiesčio ir Naujamiesčio – tarp jų nėra griežtai nubrėžtos ribos, jie susilieja, kaip ir Naujamiestis su Žaliakalniu, sudarydami vientisą erdvę, kuri yra saugoma", – atkreipė dėmesį S.Stoškus.

Paveldosaugos specialistas ima vardyti, jo manymu, dėmesio itin vertus jau baigtus, dar tebestatomus ar planuojamus tvarkyti objektus: tai naujai atgimęs pastatas Vilniaus g. 10, gebėjimo derinti senąją ir naująją architektūrą pavyzdys Pilies g., greta atgimsiantis buvusios žydų ligoninės pastatas A.Jakšto g., permainas žadančiu audeklu apgaubtas pastatas Šv.Gertrūdos ir Birštono g. sankryžoje. Su viltimi S.Stoškus žvelgia ir į buvusio "Lituanikos" fabriko teritoriją, apie kurios atsinaujinimą kalbama jau ne vienus metus.

"Manau, kad ir geri pavyzdžiai gali užkrėsti, o pasimokyti turime iš ko", – neabejoja KPD Kauno teritorinio padalinio vadovas.
Kad visi taip tvarkytųsi

Kaip vieną geriausių rekonstrukcijos pavyzdžių, kai naujas statinys puikiai dera su šimtmečius jau stovinčiais pastatais, S.Stoškus įvardija rekonstruojamą namą Kauno pilies pašonėje, Pilies g.

"Duok Dieve, kad visi taip tvarkytųsi. Čia nebandoma imituoti senovės ir nenukrypstama į kičą, kai viduryje miesto išdygsta namas šiaudiniu stogu. Architektas tikrai turi gerą akį ir skonį", – gerų žodžių S.Stoškus pažėrė šiuo objektu besirūpinančiam architektui Ryčiui Vieštautui.

Anot S.Stoškaus, džiugina ir tai, kad statybose naudojamos naujos medžiagos, bet jos neiškrinta iš įnoringo Senamiesčio konteksto, o architektas ne savivaliauja, bet visada yra linkęs pasitarti su specialistais.

Svarbu laikytis taisyklių

"Aš dar jo nebaigiau. Neperšokęs griovio, nesakyk "op", – kukliai šyptelėjo architektas R.Vieštautas. Tačiau jis neslepia, kad ypatingo stebuklo čia nėra – tiesiog reikia žinoti ir laikytis tam tikrų taisyklių.

"Vienas pagrindinių dalykų ką nors projektuojant yra elgesio taisyklės Senamiestyje. Jeigu paisai šių taisyklių, vadinasi, elgiesi teisingai", – savo darbo principus atskleidė architektas.

R.Vieštautas atkreipė dėmesį, kad Senamiesčio erdvė pradėjo formuotis prieš dešimt amžių. "Vėliau buvo suformuotas reguliarus gatvių tinklas ir pagal tai suskirstyti žemės sklypai, kuriuose nustatytos tam tikros elgesio taisyklės. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus statosi namą iki kaimyno ribos, langų neįrengia tam, kad prie tos sienos galėtų glaustis kitas kaimynas. Jokio vandens nutekėjimo negalima rengti į kaimyno sklypą. Kitas svarbus principas - visi pastatai turi būti ant gatvės linijos", – svarbiausius akcentus formuojant senųjų miestų urbanistiką vardijo architektas.

Anot jo, vėliau keitėsi stiliai, pastatai nebuvo vienodi, bet ir praėjus keliems šimtams metų žmogus turi elgtis pagal tas pačias taisykles.

Itin jautrioje vietoje rekonstruojamą pastatą projektavęs R.Vieštautas sakė, kad labai svarbu ir statybų procese naudojamos medžiagos.

"Laikausi principo, kad Senamiestyje galima naudoti tas medžiagas, kokios būdavo naudojamos ir Senamiesčio formavimo laikotarpiu: medis, akmuo, plyta, tinkas. Galimas ir kontrasto principas naudojant visiškai šiuolaikiškas medžiagas: metalą, stiklą, termoplastiką. Vieni dalykai Senamiestyje dera kontrasto principu, kiti – kontekstualiai. Taip mes ir balansuojame", – pasakojo specialistas.

Apribojimai – tarsi garantas

Paklaustas, ar buvo sunku rasti sprendimą, kaip rekonstruoti pastatą Pilies g., architektas nesiskundė. "Tas darbas yra mielas širdžiai, o kas miela širdžiai – tas nesunku. Sunku viską suderinti su aplinkiniais, kaimynais, paveldosaugininkais. Kūrėjui čia nėra suteikta tiek laisvės, kiek jos turi paveikslą tapantis menininkas. Kita vertus, tai apsauga ir garantas, kad rezultatas bus geras", – svarstė R.Vieštautas.

Jo nuomone, jeigu Senamiestyje statomas naujas ir šiuolaikiškas pastatas, tai tik dėl to, kad yra toks laikotarpis. "O jeigu naujų namų kvartale statome pastatą šiaudiniu stogu, čia jau greičiausiai kičas", – pastebėjo architektas.

Paprašytas įvertinti Senamiestį, R.Vieštautas buvo lakoniškas: "Investicijos čia akivaizdžiai reikalingos. Kiekvienam kauniečiui ir miesto svečiui tai akis bado. Mes labai atsiliekame nuo kitų miestų šiuo klausimu."

Procesai užtrunka

KPD Kauno teritorinio padalinio vadovas S.Stoškus mano, kad šių procesų rezultatai nėra taip greitai matomi, nes užtrunka derinimai su kaimynais ir įvairiomis institucijomis. Specialistas juokais palygino, kad tai ne tas pats, kaip pavasarį pasodinti bulves ir rudenį jas nukasti.

"Džiaugiamės, kad pastatas Vilniaus g. 10 ne tik išoriškai perdažytas, bet atgaivintas kompleksiškai: sutvarkytas visas pastatas, jame veikia restoranai, renkasi žmonės, sukurtos darbo vietos, mokami mokesčiai, kurių dalis tenka ir Kauno miesto biudžetui", – visokeriopą naudą įžvelgė S.Stoškus. Jis negailėjo pagyrų šio objektui savininkui, dabar jau pasišovusiam pasirūpinti ir ilgai akis badžiusiu statiniu Šv.Gertrūdos ir Birštono g. sankryžoje šalia Istorinės prezidentūros.

Anot S.Stoškaus geras permainas žada ką tik pastatą apgaubęs dekoratyvinis audeklas. Jo nuomone, šis gestas rodo, kad savininkas elgiasi socialiai atsakingai. "Tokių pavyzdžių daugėja, todėl ir mes, paveldosaugininkai, stengiamės lanksčiau žiūrėti į tokias iniciatyvas, ieškome kompromisų, darome nuolaidų. Kito kelio nėra", – įsitikinęs KPD Kauno teritorinio padalinio vadovas.

Kokios tos nuolaidos? Anot specialisto, ne paslaptis, kad verslininkai tikisi pridėtinės vertės iš objektų, kuriuos imasi tvarkyti savo lėšomis, tad ir ieškoma kompromiso, kaip tai padaryti: leidžiama įrengti pastato palėpę ar kaip kitaip praplėsti pastato erdvę, nedarkant vientisos Senamiesčio dvasios.

"Neprieštaravome, kad buvusio žydų ligoninės pastato savininkai pagilintų jo rūsį. Buvo atlikti archeologiniai tyrimai, rasta Kaunui įdomių dalykų, kartu pastato savininkams buvo suteikta galimybė praplėsti pastato erdvę, nes jiems to reikėjo", – aiškino S.Stoškus.

Pastatas Pilies gatvėje

Architekto R.Vieštauto rekonstruojamas namas Pilies g. 12 seniau buvo vadinamas vila. Joje gyveno dailininkas tapytojas-akvarelininkas Jonas Mackevičius (1872–1954), kurio paveikslai puošia Įgulos karininkų ramovės Vytauto Didžiojo seklyčią, Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo (Vytauto Didžiojo) bažnyčią, Vytauto Didžiojo karo muziejų.

J.Mackevičius 1894 m. baigė Maskvos dailei skatinti mokyklą, 1896 m. – kunigaikštytės Taniševos dailės studiją, mokėsi I.Repino privačioje dailės studijoje, 1901 m. baigė Peterburgo dailės akademiją. Žinias gilino keliose Europos dailės mokyklose, daug keliavo. Gyvendamas Peterburge priklausė dailininkų realistų grupei "Peredvižniki".

Artėjant Romanovų dinastijos trijų šimtų metų jubiliejui, 1912 m. nutapė caro Nikolajaus II portretą, kuris paties caro buvo pripažintas geriausiu, leista jį spausdinti jubiliejiniuose leidiniuose. Šis konkursas išgarsino dailininką.

Vila Pilies g. statyta 1933 m. Jos langai žvelgia tiesiai į Kauno pilį. Vilos sumanytojas – M.Songaila, o ją projektavo ir statė J.Dubauskas.

Po ilgai užtrukusių ginčų E.Ožeškienės g., greta Žydų choralinės sinagogos, prasidėjo daugiabučio statybos darbai. Keturių aukštų namą tikimasi užbaigti iki rudens, tačiau įtakingi kaimynai nerimsta ir vėl reiškia priekaištus.

Be vokelių

„Ledai pajudėjo turbūt todėl, kad į Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno teritorinį padalinį atėjo ponas Svaigedas Stoškus. Kas ką nori, tegu apie jį kalba, bet tai be galo naudingas žmogus. Jis labai protingai žiūrėjo į mūsų projektą, nedarė nereikalingų užtvarų, nors viską darė pagal įstatymus“, – dėstė sklypo savininkas verslininkas Vytautas Oliškevičius.

Pasak jo, anksčiau, nors ir būdavo pildomi reikalavimai, prisikasti iki leidimo gavimo buvo bemaž neįmanoma.

V. Oliškevičius tikino, kad buvo užsibrėžęs šį projektą įgyvendinti „be vokelių“ ir galbūt todėl jis buvo įstrigęs. Sklypą su senais pastatais jis įsigijo daugiau kaip prieš 10 metų. Iš pradžių, pasak jo, reikėjo daug kraujo pralieti, kol bus gautas leidimas nugriauti čia stovėjusius senus statinius.

Kaimynai nesutrukdys?

Dar vienas sunkumas, prasitarė V. Oliškevičius, – kaimynai. Jie, pasak verslininko, nepraleidžia progos reikšti įvairias pretenzijas, nes esą dėl vykdomų statybų gali nukentėti jų pastatai. Kadangi statybos leidimas gautas, jau pradėti daryti pamatai.

Lyginant su pirminiu sumanymu, kurį diktavo detalusis planas, pastatas buvo sutrumpintas. „Pastatą sumažinome todėl, kad kaimynai negalėtų daryti jokios įtakos. Jei su jais ribojiesi, reikia nusilenkti, kad gautum parašą“, – ironizavo verslininkas. Dabar atstumas nuo gretimų pastatų iki būsimo namo toks, kokį numato įstatymai. Nuo sinagogos atsitraukta daugiau kaip tris metrus, nors prieš tai čia stovėjęs senas namas prie jos glaudėsi. Be to, sumažintas ir rūsys, paliekant jį minimalų, kokio reikia komunikacijoms – vandentiekiui, kanalizacijai ir šiluminei trasai.

„Statybai pasisamdžiau žinomą įmonę – „Kamintą“, esame sutarę, kad viską darome tvarkingai, kad nebūtų jokių nereikalingų problemų. Gal šiemet ir pastatysime, norėtume – iki rudens. Jei kaimynai netrukdys, tikimės, pavyks“, – kalbėjo V. Oliškevičius.

Gailisi nepardavęs

Nuo Žydų choralinės sinagogos pusės pastatas bus dviejų aukštų, o toliau – keturių aukštų. Pirmi du aukštai bus administracinės, o likę du – gyvenamosios paskirties. Tiek biurus, tiek butus planuojama nuomoti.

„Atvirai pasakius, gaila, kad nepardaviau šio sklypo, kai buvo pirkėjai. Jau per daug ir be reikalo padėta sveikatos. Tačiau dabar jau reikia užbaigti iki galo“, – atviravo pašnekovas. Jis teigė į sklypą, senų pastatų nugriovimą, projekto rengimą jau investavęs apie 1,5 mln. litų ir dar tiksliai nežino, kiek pareikalaus statybos darbai.

Namas bus mūrinis, šiltintas, su klinkerio plytelių apdaila. Patalpas šildys „Kauno energija“, tačiau šildymą kiekviename biure ar bute bus galima reguliuoti pagal poreikius.

Komentarai

Kauno žydų religinės bendruomenės vadovas Maušas Bairakas

Ši statyba turi seną istoriją. Mus kelis kartus apėjo su detaliuoju planu. Kažkada pakišo popierių, kuriame buvo kalbama ne apie detalųjį planą, o apie seno pastato griovimą. Vėliau pagal detalųjį planą pastatą buvo galima statyti prie pat mūsų tvoros, priblokuojant prie sinagogos. Mes tam paprieštaravome, tada jie sutiko atitraukti pastatą per tris metrus. Tačiau detalusis planas liko toks pat, yra grėsmė, kad kada nors ši vieta gali būti užstatyta. Anksčiau stovėjęs pastatas glaudėsi prie sinagogos, bet jis buvo vieno aukšto su mansarda. Kai bus naujas pastatas, ar per vitražą mums pateks saulė? Su mumis niekas nei kalbėjo, nei projektą rodė, nors kelis kartus skambinome architektui į Vilnių. Saulė – tik pusė bėdos. Statytojas su mumis nesiskaito. Esame parašę kelis raštus, jis mums neatsako. Klausėme dėl aukštingumo, dėl statybos, norėjome žinoti, kokia technika bus naudojama. Jau pamatėme, kad darant pamatus buvo naudojama daugiau kaip 100 tonų svorio technika. Po to pas mus įskilo tvora, pažeidimų atsirado ir sinagogos viduje, sienoje už altoriaus, Įtrūkimas matyti ir išorėje. Iškvietėme antstolę, kad užfiksuotų, buvo atvykusi komisija iš paveldo institucijų, statybos inspekcijos. Po pretenzija turiu surinkęs ir gretimo namo gyventojų parašus. Paveldo atstovai sako, kad reikia atlikti ekspertizę, tačiau tai juk yra išlaidos, mes neturime tiek pinigų, o sienos trūkinėti pradėjo ne dėl mūsų kaltės. Iš kitos pusės stovinčiam namui kyla didesnė grėsmė dėl to, kad toje pusėje ketinama kasti daugiau kaip 3,7 m gylio rūsį. Nuo pat pradžių mes jokiais būdais nestabdėme statybos. Esame priešininkai dėl to, kad su mumis nesiskaito, buvo perlipta per galvą. Be to, turėjo būti atlikti archeologiniai kasinėjimai. Kada jie kasė griovius, buvo matyti arkiniai raudonų plytų rūsiai. Mes apie tai pranešėme paveldo institucijoms, bet buvo atsakyta, kad jie nevertingi. Kaip jie gali būti nevertingi, kai pastatas buvo statytas XIX a.? Akmenis, plytas išnešiojo, o rūsį – užkasė. Toliau reikalausime, kad viską įvertintų ekspertų komisija. Jei bus nustatyta žala, reikalausime, kad ji būtų atlyginta. Kadangi statyti leista, daugiau nieko negalime padaryti. Žinau tik tiek: kol KPD Kauno teritoriniam padaliniui vadovavo Irena Vaškelienė, sklypo savininkas negalėjo gauti jokio leidimo. Kai atsirado naujas veikėjas, atsirado leidimai, pritarimai ir asmeninė priežiūra.

Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vedėjas Svaigedas Stoškus

Negaliu komentuoti, kodėl prieš tai ši statyba buvo įstrigusi, reikia klausti verslininko. Tačiau vos ne visas miestas anksčiau buvo įstrigęs. Reikia valios, pozityvaus mąstymo, kai kuriuos projektus reikia stumti, pačiam eiti ir bartis. Šis sklypas E.Ožeškienės g. buvo tarsi išmuštas dantis, čia turi būti pastatas. Kadangi greta stovi sinagoga, prašiau verslininko elgtis labai subtiliai. Buvau pakvietęs abi puses į savo kabinetą – statytoją ir žydų bendruomenės atstovą, buvome geranoriškai aptarę, kad verslininkas galbūt šiek tiek patvarkys sinagogą, kažką padažys. Pats ant savo stalo mačiau žydų bendruomenės sutikimą statybai gretimame sklype. Tačiau kai tik prasidėjo darbai, pradėjo plaukti žydų bendruomenės skundai, ir aš juos nuolat gaunu – per savaitę maždaug po vieną. Turbūt reikės atskirą etatą įsteigti M.Barako skundams nagrinėti. Dabar žydų bendruomenės atstovai teigia, kad nedavė sutikimo statybai. Klausimas, ar dabar to sutikimo reikia, nes pastatas atitrauktas nuo sklypo ribos. Vizualiai matyti, kad įtrūkimai sinagogos sienoje yra seni. Juk gretimame sklype niekas nesprogdinama, vien nuo žemės judinimo darbų sienos neskyla. Kadangi gauname skundų, mūsiškai darbuotojai ten važiuoja. Tačiau mes nesame šios srities specialistai ir skundus persiunčiame statybos inspekcijai. Skundimas – nauja reketo forma. Tai pati populiariausia sporto šaka Kaune, taip pat ir visoje Lietuvoje. Jei vienas stato, penki būtinai trukdo. Kaip suprantu, tokiu būdu reketuojama: arba duok pinigų, arba duok butą, arba išvis nestatysi.

Pastato projekto autorius architektas Henrikas Štaudė

Kaimynai padarė nemažos įtakos statinio architektūrai – jis sutrumpėjo daugiau kaip trimis metrais, nors, vadovaujantis detaliuoju planu, jį buvo galima blokuoti. Dar ir dabar matyti prie sinagogos palikta buvusio namo siena, ji tartum atraminė sienelė. Baigus statybos darbus, sena siena bus nuardyta. Miesto centre visi vienas kitam užstoja saulę, tik kokiame naujame rajone gali turėti pastatą su atviromis erdvėmis. Prieš pradedant vykdyti statybos darbus, buvo atlikta aplinkinių pastatų fotofiksacija. Jei po to atsiras pastatų pažeidimų, manau, turėtų būti susitarimai dėl kompensacijos, kaip yra visame civilizuotame pasaulyje.

Kauno smetoninę architektūrą siekianti išaukštinti asociacija „Tai laikinoji sostinė“ baigiantis metams apdovanojo šio paveldo puoselėtojus. Taip pat į sostinę iškeliaus „grybas“ už „nusigrybavimą“.

Šių metų vasarą įsteigta asociacija „Tai laikinoji sostinė“ po vienu skėčiu subūrė grupę asmenų, susijusių su architektūra ir paveldu. Organizacijai vadovauja architektas Rytis Petras Strimaitis, kuris anksčiau dirbo miesto savivaldybėje, o dabar yra pensininkas.

Šioje organizacijoje visi pasiryžę dirbti visuomeniniais pagrindais. Savomis lėšomis jie nusprendė pagerbti asmenis, prisidedančius prie Kauno laikinosios sostinės laikotarpiu statytų vertingų pastatų išsaugojimo bei deramo jų vertinimo.

Vienas iš asociacijos narių, Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno teritorinio padalinio vedėjas Svaigedas Stoškus pietų pertraukos metu savo kabinetą pavertė apdovanojimų ceremonijos erdve. Asociacijos narių lėšomis iškepti keturi tortai: trys namo, o ketvirtasis – grybo formos.

Diplomas, knyga bei tortas atiteks architektei Astai Prikockienei, naujam gyvenimui prikėlusiai ne vieną seną vertintą statinį. Tiesa, pati architektė atostogauja, tad prizus atsiėmė jos sūnus Simonas Prikockis. Už kokybišką miesto gražinimą, viso kvartalo atnaujinimą S.Daukanto gatvėje apdovanotas ir verslininkas Arvydas Žilevičius. Dar vienas diplomas už žurnalistinį indėlį propaguojant Kauno paveldą įteiktas „Kauno dienos“ žurnalistei Veretai Rupeikaitei.

Ketvirtoji nominacija – „Metų grybas“ skirta Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėjai Irmai Grigaitienei. Mat ji dirbdama KPD Kauno teritoriniame padalinyje 2004 m. suderino V.Putvinskio g. 45 namo rekonstrukcijos projektą – grybo formos antstatas neseniai išvydo dienos šviesą ir buvo pasmerktas architektūrinės bendruomenės.

„Tikimės, kad I.Grigaitienė priims šią nominaciją neužsigaudama. Tai skanus ir geras grybas“, – kalbėjo R.P.Strimaitis.

Pati I.Grigaitienė apdovanojimų ceremonijoje nedalyvavo. Pasak S.Stoškaus, ji savo darbo laiku negalėtų dalyvauti tokiame renginyje, o per valandos pietų pertrauką atvykti iš Vilniaus į Kauną ir grįžti atgal – nesuspėtų. Tad S.Stoškus žadėjo pats asmeniškai nuvežti jai grybo formos tortą.

Tikimasi, kad nominacijų teikimas taps tradicija – analogiškus apdovanojimus ketinama teikti ir kitų metų pabaigoje. Asociacijos „Tai laikinoji sostinė" tikslas – tęsti tarpukario architektūros tradicijas, skatinti šiandieninius Kauno architektūros kūrėjus lygiuotis į to laiko geriausius meistrus. Tikimasi sukurti sistemą, skatinančią verslą investuoti į laikinosios sostinės laikotarpio architektūrą. Taip pat norima paraginti architektus pritaikyti ir puoselėti Kauno tarpukario laikotarpio pastatus, o geriausiems studentų darbams šia tema numatoma skirti stipendijas.

Kauno architektūros ir paveldo bendruomenė suglumusi: tarpukario architektūros perliukų prismaigstytoje gatvėje kyla akį rėžiantis antstatas. Pasirodo, projektas palaimintas prieš devynerius metus. V.Putvinskio g. 45-asis daugiabutis, nors ir statytas tarpukariu, nėra įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Vis dėlto jis įsilieja į vienos savičiausių miesto gatvių perspektyvą. Daug kam kliūva ne tiek pastato ūgtelėjimas, kiek keista jo kepurė – lenktas stogas. Nors galutinį vaizdą pamatysime, kai bus baigtos statyti fasado sienos, jau dabar trimituojama, kad tai ne pats geriausias pavyzdys. Tai pripažįsta net ir tie specialistai, kurie 2004 m. padėjo laiminančius parašus po šiuo projektu. Vakar Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinis padalinys pranešė pradėjęs tyrimą dėl galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų.

Svaigedas Stoškus
Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vedėjas

Atvažiavome apžiūrėti sklypo, kuriame bus statomas VDU pastatas, ir nustėrau, kai šalia pamačiau ant seno namo kylantį antstatą. Kaip paklausiau saviškių, kas čia, jie sako: "Viskas suderinta." Suradau projektą, žiūriu, kad jis darytas beveik prieš dešimt metų. Paklausiau savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjo Nerijaus Valatkevičiaus, kaip jam, kovojančiam už tarpukario architektūrą, kilo ranka leisti įgyvendinti tokius projektus. Jis atsakė, kad derino ne jis, o kiti specialistai. Šis antstatas – tikra tragedija. Tokio tipo stogų tarpukariu niekada nebuvo! Deja, atšaukti jau neįmanoma, jei taip būtų, tektų atlyginti nuostolius savininkams. Traukinys jau nuvažiavo, bet viešumas reikalingas – miestas turi žinoti savo "herojus". Kiek dar tokių uždelsto veikimo bombų Kaune?

Nerijus Valatkevičius
Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas

Man nepatinka, kada Senamiestyje, Naujamiestyje atsiranda "paminklų sau". Kitaip tariant, kažkokia ypatinga architektūra. Šis antstatas man buvo naujiena. Jis buvo derinamas ne su manimi – tada tikriausiai dar nebuvau skyriaus vedėjas. Ar Kaune yra daugiau analogiškų projektų? Nežinau, reikėtų peržiūrėti dokumentus. Kita vertus, išduotą statybos leidimą nėra taip paprasta atšaukti. Tai nereiškia, kad nė vieno pastato negalima aukštinti. Buvo tokia nuostata, kad į kiemo pusę stogas gali būti pakeltas, įrengiant langus, kad palėpė būtų išnaudota. Namo priekyje stogas paliekamas toje pačioje vietoje. V.Putvinskio g. 45-ojo namo atvejis – pavyzdys, kaip nereikia daryti. Juk namas stovi ne vienas pats sau, kad galima būtų ant jo angarus statyti. Tik teismo keliu galima naikinti galiojantį statybos leidimą. Bet ar gali institucija, kuri pati išdavė leidimą, reikalauti jį panaikinti. Reikėtų įrodyti, kad kažkas kažką pažeidė. Vien motyvo – negražu – neužtenka. Tiesa, gretimame sklype planuojama statyti naują VDU pastatą, gal šis antstatas tada mažiau kris į akis.

Irma Grigaitienė
Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėja

Gali būti, kad aš suderinau šio pastato rekonstrukcijos projektą, kai dar dirbau Kultūros paveldo departamento Kauno teritoriniame padalinyje. Tai buvo taip seniai. Dabar, kai žiūriu, stogas atrodo drastiškai. 2004 m. buvo priimtini stogų, nueinančių tolyn nuo fasado, variantai. Tada atrodė tinkami, bet dabar tai man nepatinka tai, ką aš suderinau. Savininkai beveik 10 metų nieko nedarė, o dabar daro? Kai prisižiūriu visokių pavyzdžių, tokių kaip Kauno "stiklainis", tokio projekto šiandien gal ir nesuderinčiau. Tada projektas buvo suderintas ir leista statyti antstatą, nes pastatas, matyt, nebuvo kuo nors ypatingai vertingas. Tikriausiai buvo ir kažkokių ekspertų išvados – nesivadovauji vien savo nuomone. Be to, projektas buvo derinamas ne vien su manimi.

Raimonda Razulevičienė
V.Putvinskio g. 45-ojo namo rekonstrukcijos projekto vadovė architektė

Pastato savininkai susigriebė labai vėlai, jie kol kas su manimi autorinės sutarties dėl statybos priežiūros nesudarė. Kas pasiūlė lenktą stogą – aš ar pageidavo užsakovai, negaliu atsakyti, nes tai buvo taip seniai. Aš, kaip architektė, kūriau, ir tiek. Kaip lenktas stogas gali netikti? Padariau taip, kaip man atrodė priimtina ir reikalinga. Tuo metu tai buvo pateisinama, priimtina. Buvo atlikti istoriniai tyrimai, projektas suderintas, išrašytas statybos leidimas. Jei reikėtų projektuoti dabar, situacija būtų kitokia, nes jau yra pasikeitęs Naujamiesčio reglamentas, sprendimus nulemtų kitokios taisyklės. Galbūt būtų kitaip. Tačiau savininkai turi statybos leidimą ir turi teisę įgyvendinti 2004 m. projektą. Projektuojant tada buvo numatyta, kad tai bus biuro patalpos. Ką jie padarys dabar – negaliu prognozuoti, nes kol kas nedalyvauju procese. Anksčiau užsakovai buvo fiziniai asmenys, dabar jie pasikeitę.

Rimgaudas Miliukštis
Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas

To projekto nelabai prisimenu. Sako, yra mano parašas, vadinasi, derinau jį. Reikėtų naujai pasižiūrėti į dokumentus, į atliktą ekspertizę. Turbūt buvo pritarta atsižvelgiant į ekspertizės išvadas. Tik pamenu, kad tą namą buvo numatyta plėsti, šalia statant priestatą – bet tam nepritarta. Žiūrint šios dienos akimis, namo vaizdas pasirodė žiaurokas. Išsigandau, kad namo šone, kur ugniasienė, antstatas bus stiklinis. Tačiau mane nuramino, kad ši antstato pusė bus pratęsta mūrinė, nutinkuota. Tik iš priekio bus langai. Reikėtų tikrinti, ar nėra kokių nors nukrypimų nuo projekto, nes antstatas gatvės pusėje turėtų būti atitrauktas. Tada buvo daroma daug lenktų stogų, tokia buvo mada. Kadangi statoma šiandien, projektą galbūt buvo galima šiek tiek pakoreguoti, atsisakant lenktumo. Dabar rengiant Naujamiesčio reglamentą norima nustatyti, kad Naujamiestyje išvis nieko naujo negalima įvesti. Jei toks V.Putvinskio g. 45-ojo namo projektas būtų derinamas šiandien, į tai būtų žiūrima kitaip. Ne dėl to, kad negražu, o dėl to, kad po "stiklainio" skandalo atsirado "paveldinė" baimė. Tačiau nebūtina vadovautis vien nepriimtinais pavyzdžiais. Mano nuomone, negalima sustabdyti gyvenimo, užfiksuoti vieno laikotarpio. Juk ir Muzikinis teatras, ir Rotušė buvo perstatyti. Taip, yra išimtiniai atvejai, kada tikrai pastatai turi likti autentiški, tokie namai tam ir yra įtraukti į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Gintaras Prikockis
Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas

Darbas dar nebaigtas, fasadų architektūrinių sprendimų dar nesimato, bet dabar jis atrodo provokuojantis. Tai tarsi kakofonija su pastato apatine dalimi. Antstatas prijungtas neharmoningai. Ar tikrai šis projektas suderintas? Tokią stogo formą, girdėjau, grybuku vadina. Lenktas stogas – ryškus naujadaras V.Putvinskio g. Pavyzdys ne pats geriausias.

Kauno paveldosaugos vadas Svaigedas Stoškus pasižadėjo anekdotų apie estus daugiau nepasakoti. Savo akimis įvertinęs Estijos sostinės architektūrą, jis žemai lenkiasi: kauniečiams iki estų lygio – labai toli.

Papuvę geriau nei plastikiniai

Neseniai nuvykęs į komandiruotę Taline, Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno teritorinio padalinio vedėjas S.Stoškus turisto žvilgsniu išnarstė Talino senamiestį ir naujamiestį.
"Man buvo šokas gerąja prasme. Negalėjau patikėti, kad taip estai tvarkosi. Ėjome su kolega ir ieškojome plastikinių langų – neradome! Matėme ne tik atnaujintų medinių, bet ir senų papuvusių medinių langų. Bet geriau tokie nei plastikiniai. Jei tebėra medis gyvas, tepa ant viršaus dažus", – įspūdžiais dalijosi KPD atstovas.

S.Stoškus sutinka, kad seni mediniai langai neefektyvūs šilumos atžvilgiu, tačiau pagarba senovei – aukščiau už praktiškumą. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Talino senamiestyje bemaž nesimatė šiuolaikinių į stogą sumontuotų stoglangių – kai kur tik tūriniai švieslangiai, nežinia kada atsiradę: šiais laikais ar tada, kai statytas pats namas.

Stiklas paryškina mūrą

S.Stoškus buvo sužavėtas ne vien senųjų statinių restauravimu, priežiūra, bet ir šiuolaikinių namų kaimynyste ar antstatais bei priestatais. Kaune kyla daug diskusijų, ar galima prie seno namo lipdyti kad ir stiklinį tūrį, Estijos pavyzdžiu KPD Kauno teritorinio padalinio vedėjas nedvejoja. Šiuolaikiška architektūra Estijos sostinės senų namų apsuptyje, S.Stoškaus įsitikinimu, ypač darniai ir skoningai skamba.

"Talino senamiestyje elgiamasi konservatyviau nei pas mus – plastiko čia nepamatysi. O naujamiestyje pas juos elgiamasi liberaliau", – įvertino KPD atstovas. Jis patikslino, kad į iki Antrojo pasaulinio karo statytų namų terpę įsileidžia tik aukšto lygio šiuolaikinę architektūrą.

S.Stoškus įsiamžino prie lietuvių vadinamojo Talino stiklainio. Žvelgiant iš priekio atrodo, kad jis panašus į Kauno Laisvės al. 90-ąjį namą: ant dviejų aukštų mūrinuko tarsi užkeltas masyvus stiklo antstatas.

Iš tikrųjų šis stiklo tūris daug didesnis ir tai ne antstatas, o priestatas, kuris prisišliejo prie kuklaus mūrinio dviaukščio namo.
"Galima atrasti paralelių su Kauno stiklainiu. Galbūt Talino pastatas labiau išbaigtas, labiau atitrauktas nuo senojo fasado, bet, žiūrint iš toliau, atrodo, kad stiklas ir mūras – vienoje plokštumoje. Naujas pastatas paryškina senąjį", – komentavo S.Stoškus.

Pripratus pradėjo patikti

"Mes su kolega vadinamuoju stiklainiu žavėjomės. Pasirodo, galima viską suderinti. Kita vertus, prie architektūros akis pripranta. Mano akiai reikėjo priprasti prie naujojo prokuratūros pastato Vilniuje. Kuo toliau, tuo labiau jis man patinka", – komentavo S.Stoškus.

Kauniečiams ir visiems lietuviams, S.Stoškaus nuomone, iš estų reiktų pasimokyti visų pirma patriotizmo. Kad šiuolaikinė architektūra būtų įsileista į saugomas paveldo teritorijas, pasak jo, architektūra turi būti kokybiška. Be to, esą reikia surasti tokį sprendimą, kuris tiktų ir visuomenei.

S.Stoškaus teigimu, būtų galima diskutuoti ir apie Laisvės al. kai kurių senų namų aukštinimą, tačiau pirmiausia jis siūlo sutvarkyti, įkurdinti pirmus aukštus, kur nestinga tuščių vitrinų.