Svirpliai – ateities maistas, turintis daugiau baltymų už mėsą. Keista, kad tik dabar Lietuvoje visuomenė atkreipė dėmesį į šiuos vabzdžius, kai mūsų šalyje veikia jau 11 įmonių, gaminančių ir parduodančių produktus iš svirplių. Panikos skleidėjai sukilo, kai sausio 3 d. Europos komisija leido į ES tiekti vienos Azijos įmonės gaminamus svirplių miltus. Tačiau tai tik vienas iš gamintojų, eksportuojančių savo produkciją.

Maistiniai svirpliai vertinami dėl didelio baltymų skaičiaus, jų produkcijai galioja visi kitiems maisto produktams taikomi reikalavimai, taip pat ir privalomas žymėjimas etiketėse. Skaičiuojama, kad 2050 metais planetoje bus net 9 milijardai gyventojų, tad alternatyvių maisto šaltinių neišvengsime.

Apie svirplius ir 3D spausdintuvais spausdinamą maistą „Kauno dienos“ studijoje kalbamės su A. Zabulione.

Pirmiausia svarbu žinoti, kad svirplių panaudojimas žmonių maistui yra reglamentuotas Europos Sąjungos (ES) dokumentais. Be to, lietuvių kalba yra išleistos Lietuvos Respublikoje auginamų vabzdžių, skirtų žmonių maistui ir (ar) gyvūnų pašarams, gairės. Jose apibrėžtos auginimo sąlygos, savikontrolės, stebėsenos programos, galimos rizikos, reikalavimai patalpoms, naudojamiems pašarams, produkcijos pakavimui, ženklinimui ir atsekamumui.

Gali būti naudojami ne visi vabzdžiai

Dokumentuose pabrėžiama, kad ne bet kokie vabzdžiai gali būti naudojami žmonių ar gyvūnų maistui. Žmonių maistui ir pašarams galima naudoti juodosios plokščiamusės (Hermetia Illucens), didžiojo milčiaus (Tenebrio molitor), malūninio juodvabalio (Alphitobius diaperinus) lervos bei dviejų rūšių svirpliai – naminis svirplys (Acheta domesticus) bei juostuotasis svirplys (Gryllodes sigillatus). Pašarams papildomai leidžiama naudoti kambarinės musės (Musca domestica) lervas bei jamaikinius svirplius (Gryllus assimilis).

Dažniausiai naudojami patys svirpliai, jų miltai (malti svirpliai) ar įvairūs iš jų pagaminti produktai: nuo sausų pusryčių, kokteilių, užkandžių iki makaronų ar net mėsos analogų. Užkandžių iš svirplių gaminama jau ir Lietuvoje. Galima įsigyti ir paragauti džiovintų svirplių su įvairiais prieskoniais, patiekiamų kaip užkandis, bei įmantresnių gaminių, pavyzdžiui, saldainių su svirplių karamelės apvalkalu arba makaronų iš kviečių ir svirplių miltų.

Pirmiausia svarbu žinoti, kad svirplių panaudojimas žmonių maistui yra reglamentuotas Europos Sąjungos (ES) dokumentais.

Nepriklausomai nuo to, iš ko pagamintas maisto produktas, visiems Lietuvoje parduodamiems maisto produktams ir gaminiams keliami aukšti fizinės, mikrobiologinės ir cheminės saugos reikalavimai. Todėl kiekvienas gamintojas privalo turėti tai užtikrinančius dokumentinius įrodymus, pavyzdžiui, laboratorinių mėginių tyrimų protokolus.

Mokslininkai nuolat vertina rizikas, bet atidūs turi būti ir vartotojai

Tai tikrai nėra labai naujas ar dar neatrastas produktas. Kai kuriuose regionuose įvairūs vabzdžiai yra vartojami tūkstančius metų. 2018-aisiais Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) išleido mokslinę nuomonę apie naminio svirplio (Acheta domesticus) naudojimą žmonių maistui.

Nuomonėje pateiktos tikėtinos rizikos, tokios kaip aukšta mikrobiologinė tarša, sunkiųjų metalų kaupimasis biomasėje bei galimos alerginės reakcijos. Mikrobiologiniam užterštumui suvaldyti yra taikomas griežtai kontroliuojamas terminis apdorojimas, o jo efektyvumas pagrindžiamas laboratoriniais tyrimais. Sunkiųjų metalų kaupimasis taip pat kontroliuojamas technologinio proceso metu modeliuojant mitybos terpes.

Šiuo metu prieinama informacija, kad kai kuriems asmenims gali pasireikšti alerginės reakcijos (yra ir identifikuotas specifinis alergenas). Taip pat pastebimas ryšys tarp jautrumo vėžiagyviams, krabams, krevetėms ar dulkių erkutėms bei jautrumo svirpliams, tad į alergijas linkusiems asmenims derėtų ragauti juos nedideliais kiekiais, stebint savo savijautą.

Dėl minėtų rizikų mokslininkai nuolat dirba ir ieško atsakymų, todėl pravartu ir patiems vartotojams vis patikrinti naujausius atrastus faktus, pasirinkti patikimus informacijos šaltinius, tokius kaip nacionalinės ES šalių maisto priežiūros tarnybų svetainės, mokslo institucijų publikacijos ir pan.

Vabzdžių vartojimo neišvengsime

Svirplių ir kitų vabzdžių panaudojimas gyvūnų pašarams ar žmonių maistui yra būtinas ir neišvengiamas. Sparčiai augant žmonių skaičiui turime rasti būdą, kaip išsaugoti biomasę (pavyzdžiui, maisto atliekas iš prekybos centrų, restoranų ar nekondicinę derliaus dalį ir kt.) bei sukurti vertingą baltymų šaltinį panaudojant kuo mažiau resursų.

Tarkim, tam, kad užaugintume vieną kilogramą juodosios plokščiamusės lervų masės reikia vos 1,7 kilogramo biomasės. Palyginimui – vienam kilogramui jautienos reikia apie 7 kilogramų. Dar didesnė nauda matoma palyginus naudojamo vandens kiekį. Vienam gramui svirplių baltymų gauti reikia 2 litrų vandens, o štai vienam gramui jautienos baltymų gauti reikia net 112 litrų vandens.

KTU Maisto institutas bendradarbiauja su Lietuvoje esančiais žmonių maistui skirtų svirplių bei lervų augintojais. Verta paminėti, kad institute atlikti Juodosios plokščiamusės lervų biomasės tyrimai ne tik patvirtino jų maistingumą, bet ir tiria lervų riebalų įtaką patogeninių bakterijų augimui. Pastebėta, kad lervų riebalų biomasė pasižymi kai kurių bakterijų augimą slopinančiu poveikiu.

Praėjusių metų vidurio duomenimis, pasaulinė maistui skirtų vabzdžių rinka siekė 3,2 mlrd. JAV dolerių. Daugiausia jais prekiaujama Azijos ir Ramiojo vandenyno regionuose. Manoma, kad per artimiausią dešimtmetį, iki 2032-ųjų, vabzdžių rinka augs iki 17,6 mlrd. JAV dolerių, t. y. beveik šešis kartus.

Su jo pasirinktu ingredientu picą išdrįstų suvalgyti tikrai ne kiekvienas.

T. Rimydis garsėja originaliais sprendimais virtuvėje, tačiau tai, kam jis ryžosi šįkart, nustebino net ir laidos vedėją Mindaugą Rainį. Profesionalus virtuvės šefas šįsyk vieną populiariausių patiekalų gardino… svirpliais.

Negana to, jis naudojo net kelių rūšių svirplius skirtingoms picos dalims gaminti. Maltus svirplius jis rinkosi picos padui, o skrudintus – patiekalo viršui papuošti.

„Svirplių bijoti nereikėtų, nes jie yra tai, ką žmonės valgė, ir tai, ką mes pradėsime valgyti dabar, ir valgysime ateityje. Manau, kad vėliau tai bus normalu“, – tikins virtuvės šefas.

TV3 nuotr.

Laidoje T. Rimydis pasakos, kad puikios picos pagrindas yra tobula tešla – būtent į ją jis įmaišys ir netikėtą skonį turinčių vabzdžių. Tačiau tokių drąsių T. Rimvydžio sprendimų išsigąsti nevertėtų – jis atiduos duoklę ir mėsos mėgėjams, mat savo picą papildomai gardins lietuvišku skilandžiu.

Begamindami originalią picą, T. Rimydis ir M. Rainys su žiūrovais pasidalins ir netikėtu prisipažinimu – kodėl, kai pirmąkart gyvenime ragavo šio patiekalo, jie neliko juo sužavėti?

Visi žino ir tai, kad italai niekuomet nevalgo picos su papildomu padažu, nes sugeba iškepti ją taip, jog jai daugiau nieko netrūktų. Savo tobulo padažo paslaptį laidoje atskleis ir T. Rimydis, kuris siūlys mariną padažą vėliau naudoti ir kitiems patiekalams. Galiausiai virtuvės šefas prabils ir apie kitas puikios tešlos paslaptis bei paaiškins, kodėl šešias valandas tešlą reikia laikyti šiltai, o po to – šaltai.

Tačiau tai – ne vienintelės kulinarinės idėjos, kurias išgirs laidos žiūrovai. Pasirinkęs labiau tradicinę picą, savo patarimais dalinsis ir kitas virtuvės šefas, Vylius Blauzdavičius, o M. Rainys papasakos, kaip pasirinkti idealius miltus šiam patiekalui.

TV3 nuotr.

Gardžiausi picų receptai ir dar negirdėti T. Rimydžio ir V. Blauzdavičiaus patarimai, kaip išsikepti tobulą picą  – jau šį sekmadienį,  „La Maistas“ laidoje 9.30 val. per TV3.

Idėją pasufleravo "Fazer"

Norvegijoje savam verslui kapitalą kaupęs Donatas Glušauskas dairėsi nišos, domėjosi inovacijomis ir ateities maistu. "Ir visiškai atsitiktinai per užsienio žinių kanalą pamatėme reportažą apie tai, kad Skandinavijoje "Fazer" pradėjo kepti duoną su svirpliais. Tai buvo 2017 m. vasaris, o balandį jau apsilankėme įmonėje, netrukus iš jų parsivežėme pirmuosius svirplių kiaušinius ir įrangą, tapome partneriais ir dvejus metus teikėme svirplius "Fazer", – verslo pradžią prisiminė bendrovės "Acheta" direktorius.

Netradicinio verslo savininkas čia pat praplėtė lakonišką įžangą, liudijančią, kad ne viskas buvo taip paprasta. Kaip užauginti svirplius, Donatas su broliu Mariumi mokėsi dvejus metus, tyrinėjo, kaip pagaminti svirplių produktus. Dar pusės metų prireikė, kol bendrovė gavo visus veiklai reikalingus dokumentus,

Pasak direktoriaus D.Glušausko, bendrovė "Acheta" pajėgi pagaminti apie 200 kg svirplių produktų. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Jei jau imamės tokio įdomaus verslo, turime pagaminti patį geriausią produktą", – taip išsikeltus tikslus įvardijo bendrovės direktorius. Kiti gamintojai iš svirplių išgauna 50–55 proc. baltymų, o "Acheta" – 65 proc. Tokiam rezultatui išlaikyti svarbu patalpų, kuriose auginami svirpliai, temperatūra, drėgmė, šviežias oras, sterilumas, augintinių maistas. Fermoje Altoniškių kaime (Zapyškio seniūnija) svirpliai maitina specialiu Suomijoje iš ekologiškų grūdų pagamintu pašaru. "Karantino metu, kai užstrigo siuntos, svirplius maitinome obuoliais. Tačiau auginant tokį skaičių, tai ne išeitis. Vaisiai ir daržovės greitai genda, todėl dėl šviežio pašaro trūkumo visa kolonija gali nugaišti", – pabrėžė verslininkas.

Fermoje nustebina augintinių skleidžiama melodija – tai svirplių vilionė daugintis. Ciklas nuo kiaušinėlio padėjimo iki nariuotakojų tinkamumo apdoroti maistui užtrunka 32–34 paras. Užaugęs svirplys sveria apie 0,3 g, o išeiga – 30 proc. "Įsivaizduokite, kiek jų reikia užauginti, norint gauti 1 kg miltų ar džiovintų svirplių", – šypsojosi D.Glušauskas.

Gausina produktų krepšelį

80 kv. m patalpoje šiuo metu knibžda apie 1 mln. svirplių. Kai jie užauga, dalis paruošiama maistui, o kiti paliekami reprodukcijai. Fermoje tilptų apie 4 mln. augintinių, tačiau, kol rinka pratinama prie naujo produkto, broliai verslo plėsti neketina. Šiuo metu daugiausia investuojama į pakuotę, edukaciją. "Pradėję reklamuoti svirplių produktus supratome, kad žmonės nežino, kuo naudingi svirplių gaminiai, dėl to darome nemažai degustacijų ir pristatymų. Kol kas žmonės labiau perka iš smalsumo. Noriu, kad pasirinkimas peraugtų į kitą stadiją – kad būtų perkama kasdienei mitybai", – sakė D.Glušauskas.

Verslininko žodžiais, džiovintuose svirpliuose itin daug baltymų – net iki 65 proc., arba beveik dvigubai daugiau nei jautienoje. Geležies kiekiu jie lenkia špinatus, produkte taip pat gausu skaidulinių medžiagų. Prieskoniais pagardintiems džiovintiems svirpliams nereikia jokio papildomo paruošimo – galima valgyti tiesiai iš pakelio, gardinti salotas, patiekti kaip užkandį. Tiek šiame produkte, tiek miltuose nėra laktozės, glitimo ir GMO.

Vos kelis mėnesius veikianti bendrovė jau gali pasiūlyti natūralius ir šešių skirtingų skonių džiovintų svirplių užkandžius ir miltus. Jų įsigyti galima internetu arba penkiose parduotuvėse Vilniuje, Kaune, Vilkaviškyje ir Zapyškyje.

Šiuo metu baigiami kurti dar keli produktai su svirplių miltais. Vienas jų – traški duonelė. Kol kas milijoninėje fermoje ir produktų iš svirplių gamybos "fabrike" sukasi tik Donatas ir jo brolis Marius, tačiau, atsiradus naujų gaminių, reikės dar mažiausiai keturių darbo rankų.

Per mėnesį "Acheta" pajėgi pagaminti apie 200 kg svirplių produktų. "Kol kas viską darome vietoje ir patys, kai jau turėsime daug produktų ir išaugs paklausa, gamybą perduosime specializuotoms įmonėms", – planais dalijosi pašnekovas.

Užaugęs svirplys sveria apie 0,3 g. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Nori dirbti savo malonumui

Kitos milijoninės fermos savininkė Dovilė Padūmienė netradiciniame versle sukasi jau devinti metai. Koks jis, sufleruoja pavadinimas Kalifornijos sliekų ferma "Sliekynė". Ji dar gigantiškesnė, nes čia gyvena apie 10 mln. sliekų.

Stankūnų kaime (Vandžiogalos seniūnija) gyvenanti ir dirbanti verslininkė patikino, kad abu produktai – sliekai ir jų gaminamas biohumusas – vienodai pelningi. Sliekus perka ne tik norintys verstis sliekų auginimu ir biohumuso gamyba, bet ir žvejai. Tiesa, žūklei jūroje fermos augintiniai yra per maži. Biohumuso pirkėjų ratas platesnis: tai daržininkai, sodininkai, gėlininkai. "Kol kas tik su medikais nebendradarbiaujame", – patikino Dovilė. Anot jos, biohumusas tinka ir purvo vonioms.

Neseniai savo verslą pradėjęs D.Glušauskas karantiną išnaudojo leidimams gauti, o D.Padūmienė šį laikotarpį vadina itin puikiu jos verslui. "Karantinas uždarė visus namuose. Žmonės naujai atrado balkonus: puošė juos gėlėmis, ėmė auginti prieskoninius augalus ar pavertė mini daržais su salotomis ir žemaūgiais pomidorais. Atsirado didžiulis biohumuso poreikis. Ne visos parduotuvės suskubo organizuoti prekybą internetu, todėl pirkėjai, suradę kontaktus, patys atvažiuodavo į ūkį apsipirkti. Mums tai buvo labai darbingas metas", –  pasakojo moteris.

Netgi itin suklestėjusi prekyba D.Padūmienės nepaskatino plėstis. "Esame ant ribos. Jei galvotume plėstis, reikėtų komercializuotis, samdyti žmonių, šeimos jėgų nepakaktų. Kai samdai darbuotojų, prie jų prisiriši ir nebesi laisvas. Norime dirbti savo malonumui ir išlaikyti kokybę", – patikino Kalifornijos sliekų fermos "Sliekynė" savininkė.

Postūmiu tapo dėdės dovana

Prieš užsukant verslą, šeima buvo įsigijusi namą su 9 a sklypu. "Žemė jame buvo nederlinga, morkos užaugdavo kaip špygutės. Su kaimyne vis pakalbėdavome, kad parduotuvėje neįmanoma nusipirkti geros žemės, vien tik durpių, kurios padidina dirvožemio rūgštingumą. O savo darže pilti mineralinių trąšų nesinorėjo", – prisiminė Dovilė.

Kartą nuvažiavus į svečius pas dėdę, Dovilė išdėstė šią problemą. "Dėdė padovanojo kibirą sliekų. Grįžusi juos išpyliau į kompostinę. Didelių stebuklų nesitikėjau. Pavasarį prakrapščiau tą kompostinę, apsidžiaugiau, galvoju, geras, šiukšlių krūva tapo maloniu pačiupinėti dalyku. Biohumusą išbarsčiau darže – kai užderėjo braškės, akys ant kaktos išlipo. Tuomet patikėjau, koks tai naudingas produktas", – pasakojo ūkininkė.

Netgi itin suklestėjusi prekyba D.Padūmienės nepaskatino plėsti verslo. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Kadangi motinystės atostogos jau ėjo į pabaigą ir buvo metas grįžti į darbą, moteris apsisprendė jį mesti ir pradėti savo verslą. Žinoma, sliekų bandą padaugino ne iš kibiro dovanotųjų, juos paliko kompostinėje, kad nereikėtų, kaip juokavo, keisti registracijos vietos. Nors šie bestuburiai gyvūnai labai vislūs, būtų tekę ilgai laukti, kol banda padidės iki norimo dydžio, todėl D.Padūmienė nusipirko 250 kg sliekų.

Kol kas žmonės labiau perka iš smalsumo. Noriu, kad pasirinkimas peraugtų į kitą stadiją – kad būtų perkama kasdienei mitybai.

Fermos savininkės žodžiais, sliekus užtenka kartą per savaitę pašerti, žiemą jie iš viso miega. Miegojimo tarpsnis priklauso nuo temperatūros, kuo ilgiau šalta, tuo ilgiau neatsibunda ir sliekai. Jiems maitinti D.Padūmienė perka galvijų ir arklių mėšlą. Pridėjusi šiaudų, medžių lapų, pagamina kompostą. "Iš karto mėšlo duoti negalime, nes jis, gavęs deguonies, pradeda kaisti. Sliekai – gyvi padarai, jiems maksimali kritinė temperatūra yra apie +40 °C, aukštesnėje sliekai iškeptų, būtų nebe ferma, o sliekų troškinys", – vaizdžiai priežiūros niuansus dėstė pašnekovė.

Šeriant į 1 kv. m pilama 50 l komposto. Kai sliekai jį suėda, gaunamas biohumusas, kuris jau neturi mėšlo kvapo, yra birus ir purus. "Kai vermiložes (specialias dėžes – red. pastaba) pripildome iki tam tikro aukščio, sliekai perkeliami. Šis darbas užtrunka nuo savaitės iki pusantro mėnesio, priklausomai nuo to, kiek sliekų reikia perkelti. Jie apgyvendinami naujoje vermiložėje, joje neįdarbinti sliekai parduodami, o senojoje biohumusas brandinamas. 100 proc. išrankioti sliekų iš biohumuso neįmanoma, neperkelti žūsta, virsdami amino rūgštimis", – sakė Dovilė.

Iš 1 t mėšlo sliekai pagamina 150–200 kg biohumuso. Dėl turimų augalams naudingųjų maisto medžiagų 1 t biohumuso prilygsta 10–15 t mėšlo. "Kaimynai nesiskundžia, kad smirdi, nereikia šakėmis mojuoti ir sklaidyti krūvų mėšlo. Smagiai pabarstai nedidelius kiekius biohumuso – 4–5 l į 1 kv. m – ir lauki derliaus", – tvirtino "Sliekynės" savininkė.

Naujas tyrimas atskleidė, jog svirpliai pakeičia savo elgesį, jei yra stebimi. Jau anksčiau buvo žinoma, jog aplinkiniai daro įtaką tam, kaip elgiasi žinduoliai, paukščiai ir žuvys. Tačiau tai pirmas kartas, kai toks elgesys pastebėtas bestuburiuose gyvūnuose.

Svirplių patinai, kovodami arenoje, elgėsi daug agresyviau, o laimėję demonstruodavosi garsiau ir akivaizdžiau, kai kovą stebėdavo kiti svirpliai.

Visame pasaulyje aptinkami svirpliai gyvena bendruomenėmis, kurios formuojasi kovomis tarp jų narių. Dažniausiai kovojama dėl teritorijos, maisto ar patelių. Tačiau ankstesni tyrimai atskirdavo kovojančius svirplius nuo socialinio konteksto, kuriame jie gyvena.

„Naujasis tyrimas atskleidė, jog svirplių elgesys yra gerokai sudėtingesnis, nei iki šiol manyta“, – teigė tyrimo vadovė, Windsor universiteto biologė Lauren Fitzsimmons.

Savo eksperimentui L. Fitzsimmons su kolegomis pagavo lauke rastų svirplių patinų ir patelių ir laboratorijoje sulaukė jų palikuonių. Tuomet į nedidelę areną įleisdavo po porą lauke, arba laboratorijoje užaugintų patinų. Svirplių susitikimai visuomet baigdavosi kova.

Mokslininkai kovai paruošdavo tris skirtingus scenarijus. Už stiklinės sienos areną stebėdavo svirplių patelę, patinas, arba nestebėdavo niekas. Laboratorijoje užaugintus svirplius stebėdavo tokiomis pat sąlygomis užauginti svirpliai, o laukinius – laukiniai. Tyrėjai nufilmavo kiekvieną iš kovų, o tuomet jas sulėtintai peržiūrėdami, stebėjo pokyčius agresyvume ir elgesyje, apskritai.

Kai svirplių patinai kovoja, jie daužosi savo antenomis, stumdosi savo čiuptuvėliais, kandžiojasi ir kitaip grumiasi. Nugalėtojas pergalę švenčia energingai purtydamasis visu kūnu ir trindamas savo sparnelius vieną į kitą, taip skleisdamas savitą „dainą“.

Tyrimas atskleidė, jog visi svirplių patinai kaunasi agresyviau bei surengia įspūdingesnį pergalės šokį, kai juos stebi kiti svirplių patinai ar patelės. Stebėtojai, savo ruožtu, pusę laiko praleisdavo uostinėdami aplinką ar viliodami partnerius, o kitą pusę, ypač prasidėjus kovai, įsijautę stebėdavo esančiuosius arenoje.

Taip pat, laukiniai svirplių patinai į žiūrovus reagavo stipriau, nei laboratorijoje užaugintieji. Tyrėjai mano, jog taip yra dėl to, jog izoliuotai augę vabzdžiai neišvystę pakankamai socialinių įgūdžių, kad gerai suprastų, kas vyksta.

Pasak L. Fitzsimmons, patelėms stebint, patinai kovojo agresyviau, kadangi svirplių patelės pirmenybę teikia dominuojančiam patinui – kovos laimėtojui. O stebintiems patinams kovojantieji norėjo pademonstruoti savo jėgą ir taip pamokyti, jog iššūkio jiems geriau nemesti.

Pasak eksperimentą atlikusių mokslininkų, atradimas svarbus, nes parodė, jog vabzdžiai taip pat gali kažkiek mokytis, įsiminti bei, priklausomai nuo situacijos, keisti savo elgesį.

Džordžijos universiteto entomologijos profesorius Robertas Matthews teigia: „Mes manydavome, jog vabzdžiai negali nieko išmokti, jog tai tik stuburinių gyvūnų savybė. Dabar viskas pasikeitė“.