Simboliška, kad minint šią datą, kalbame ne apie galimybę savo darbu užsitikrinti normalų gyvenimą sau ir savo šeimai. Kalbame apie dirbančiųjų skurdą, didėjančią atskirtį, turtingųjų ir išrinktųjų kastas.

Deja, bet pristatyta naujoji mokesčių reforma, kuri neva užtikrina didesnes pajamas dirbantiesiems, tą prarają tarp skurdo ir turto tik gilina.

Nekalbėsiu sudėtingai, nes viskas paprasta ir aišku: jei nieko neturi, tai ir negausi nieko. O vat jeigu elitui priklausai...

Skelbiama, kad dirbantiesiems bus išdalytas milijardas. Sakoma, kils atlyginimai. Taip, deja, daugiausia tiems, kurių ir taip alga didelė. O jeigu jūs, kaip ir du trečdaliai Lietuvos, uždirbate minimaliai – še jums prie algos 5–7 eurai.

Sakoma, kad mažinami mokesčiai? Taip. Tik vėl elitui. Žmonėms, kurie realiai kiša ranką ir į mūsų kišenes.

Kaip? Kodėl? Ogi paprastai: kuo mažiau jie moka mokesčių, tuo plonesnė valstybės (mūsų) piniginė.

Kuo plonesnė valstybės piniginė, tuo mažiau galimybių padidinti algas mokytojams. Mažiau pinigų mūsų šeimos gydytojui ar sūnų priėmusiai akušerei. O viską padalijus – vargu ar daug liks mūsų pensininkui tėvukui ir mamai! Jau nekalbant apie ligotus ar neįgalius mūsų visuomenės narius.

Neapsigaukite. Mums numetamas apgraužtas kaulas: kam dešimt, kam keliasdešimt eurų. Švęskite! Tačiau tiek to blizgesio už 10 eurų.

Gražios mums šventės, dirbantieji. Mes juk garsėjame ištverme. Beje, tikiuosi, tie prie lovio žino, kad lašas po lašo, kaip sakoma, ir akmenį pratašo.