„Vyriausybė deda visas pastangas, kad sustabdytų galimą naują pandemijos bangą. Svarbu, kad šalį pasiektų tas vakcinų kiekis, kuris buvo numatytas sutartyse. Europos Sąjungos pasirinktas bendro apsirūpinimo kelias yra teisingas ir privalome jo griežtai laikytis. Lietuva leidžia skirtingu greičiu vykdančioms vakcinaciją savivaldybėms skolintis vakcinas vienoms iš kitų. Tokia sistema galėtų būti taikoma ir Europos Sąjungos valstybėms“, – sakė I. Šimonytė.  

Pažymėta, jog Lietuva intensyviai konsultuojasi su Europos Komisija dėl ES rekomenduojamų reformų įgyvendinimo. Jos svarbios siekiant energetinio efektyvumo, skaitmenizavimo, proveržio švietimo, mokslo ir inovacijų srityje. 

Aptariant dvišalius santykius konstatuota, kad Lietuva ir Prancūzija – strateginės partnerės. Šalys turi daug bendrų interesų aplinkos apsaugos, atsinaujinančios energijos, energetikos mokslinių tyrimų ir plėtros, inovacijų, žmogaus teisių ir demokratijos, saugumo ir gynybos srityse.

Premjerė padėkojo Prancūzijai už indėlį į regiono saugumą. NATO sąjungininkų buvimas regione yra gyvybiškai svarbus, nes saugumo iššūkių nemažėja. Rusija laikosi agresyviai, didina ir modernizuoja pajėgumus kaimynystėje, organizuoja prieš NATO nukreiptas pratybas. Didėja politinė ir karinė Rusijos įtaka Baltarusijoje. ES privalo tvirtai remti Baltarusijos žmones, jų siekį kurti nepriklausomą valstybę.

„Tarptautinė tvarka ritasi vadinamojo valdomo chaoso link. Akivaizdžiai matosi gerai apgalvotas ir surežisuotas pasaulinių žaidėjų, kartais nesiskaitančių su niekuo, net su savo žmonių interesais, veikimas“, – Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) Kolektyvinio saugumo tarybos sesijoje sakė A. Lukašenka. Jo žodžius citavo valstybinė naujienų agentūra BelTA.

Anot A. Lukašenkos, COVID-19 pandemija ne tik padidino tarptautinių santykių problemas, bet ir paaštrino socialinius konfliktus ir visame pasaulyje vyksta beprecedenčiai masiniai neramumai.

„Jau aišku, kad tai ne spontaniška nepasitenkinimo apraiška, kaip mums bando pavaizduoti masinio informavimo priemonėse“, – sakė jis.

Baltarusijoje jau beveik keturis mėnesius vyksta masiniai protestai dėl rugpjūčio 9-osios prezidento rinkimų, kurių laimėtoju buvo oficialiai paskelbtas A. Lukašenka, vadovaujantis šaliai nuo 1994-ųjų. Opozicija ir Vakarų demokratijos šiuos rinkimus laiko suklastotais.

Pasak Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos vadovo, Rusija informaciniame kare išnaudoja iki šiol likusius nesutarimus dėl tarpukario ar Antrojo pasaulinio karo įvykių.

„Politikai neturi kištis į istorijos pasakojimo formavimą, bet jie gali skatinti abiejų šalių istorikų tamprų ir tikslingą bendradarbiavimą, siekiant bendrų tikslų“, – Seime sakė A. Gumuliauskas.

Jis dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos parlamentarų susitikime, kur kalbama istorinės atminties klausimais.

„Atrakinus susitaikymo duris, atsiveria ramios, šviesios erdvės – bendros ir nepaprastai įdomios istorijos toliai, kur kiekvienas susiras tai, kas jam reikalinga. Be smaugimo ir be žudynių“, – kalbėjo Seimo narys.

A. Gumuliauskas tvirtino, kad šiuo metu vykstančiame informaciniame kare nuošalyje nelieka Lenkijos – Lietuvos tarpusavio santykių istorinė raida, ypač tų, kurie iki šiol nevienodai traktuojami abiejų šalių istoriografijoje.

Pasak jo, nepaisant Maskvos kiršinimo, Vilniaus ir Varšuvos požiūriai apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės istoriją ėmė suartėti, tačiau iki šiol kyla didesnių problemų kalbant apie moderniuosius laikus, ypač tarpukarį.

Atrakinus susitaikymo duris, atsiveria ramios, šviesios erdvės – bendros ir nepaprastai įdomios istorijos toliai, kur kiekvienas susiras tai, kas jam reikalinga. Be smaugimo ir be žudynių.

Anot politiko, po Pirmojo pasaulinio karo įsigalėjusi Versalio taikos sistema skatino Lietuvos ir Lenkijos nesutarimus, dar labiau jie ėmė aštrėti išvien pradėjus veikti Sovietų Sąjungai ir nacistinei Vokietijai, nenutrūko ir sovietų bei nacių okupacijų metu.

Tarpparlamentinėje asamblėjoje A. Gumuliauskas kalbėjo apie Povilo Plechavičiaus Lietuvos vietinės rinktinės kovas Vilniaus krašte su sovietiniais partizanais bei lenkų „Armija Krajova“.

„Armija Krajova“ Vilniaus krašte kovojo tiek prieš nacius, tiek prieš lietuvius, nes laikė teritoriją Lenkijos dalimi, o P. Plechavičiaus rinktinė siekė atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

„Gaila, kad mūsų tarpusavio konfliktai tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo metais dar lietuvių bei lenkų istoriografijoje atskleidžiami kardinaliai priešingai“, – tvirtino A. Gumuliauskas.

Pasak jo, Lietuvos ir Lenkijos istorinį požiūrį į įvykius galima pradėti derinti tik radus bendrą vardiklį.

„Juo galėtų būti konstatacija, kad tiek vieni, tiek kiti buvo sovietinės bei nacių totalitarinių režimų aukos“, – kalbėjo parlamentaras.

Lietuvos ir Lenkijos parlamentinės asamblėjos veikla neseniai buvo atkurta po dešimtmečio pertraukos.

Lenkijos Seimo pirmininko pavaduotoja Malgorzata Gosiewska (Malgožata Gosevska) teigė besidžiaugianti, kad abiejų šalių politikai vėl atšilus santykiams gali nuoširdžiai kalbėtis apie nesutarimus ir problemas bei paragino juos „kurti bendrą istoriją“.

„Kokią didelę pažangą mums pavyko pasiekti per tuos keletą mėnesių, kai mes pradėjome kalbėtis“, – tvirtino politikė.

„Dešimt metų pertraukos, trečia asamblėja ir visiškai ramiai, dalykiškai mes kalbame apie dalykus, kurie (anksčiau) privedė prie to, kad mes praktiškai praradome tuos dešimt metų dialogo“, – teigė ji.

Lenkijos Seimo narys Tadeuszas Aziewiczius (Tadeušas Azevičius) tvirtino, kad lietuvių ir lenkų istorinę atmintį jungia pasididžiavimas karine sėkme prieš Rusiją.

„Laisvės dvasia abejose tautose kvietė mus kovoti dėl savo nepriklausomybės, kartu dalyvavome sukilimuose ir bendrai prisimename mūsų didvyrius“, – kalbėjo lenkų politikas.

„Aš džiaugiuosi, kad po nepriklausomybės atgavimo mūsų tautos padarė išvadas iš tų laikų karinio bendradarbiavimo, kai mes buvome stiprūs, kai mes buvome kartu“, – sakė jis.

Pasibaigus diskusijai apie istorinę atmintį, Lietuvos ir Lenkijos politikai aptars bendras pozicijas tarptautinėse organizacijose, tokiose kaip NATO Europos Sąjunga ar Europos Taryba.

Sekmadienį Lietuvos ir Lenkijos parlamentarai vyks į Šiluvą, Tytuvėnus ir Palangą. Darbą planuojama baigti pirmadienį Palangoje.

Tai yra antra Lietuvos ir Lenkijos parlamentarų asamblėja po jos veiklos atnaujinimo šiemet vasarį.

Iki tol pastarąjį kartą asamblėjos susitikimas vyko 2009 metų gegužę.

„Vokietija pasaulyje turėtų prisiimti didesnę atsakomybę pagal jos ekonominę ir politinę galią bei karinį pajėgumą, – sakė E. Levitas. – NATO kontekste Vokietija siekia bendros Europos teritorijos gynybos. Tai mūsų šaliai yra ypač svarbu.“

E. Levitas taip pat teigė, kad šiame besikeičiančiame pasaulyje Vokietija turėtų prisiimti adekvatų vaidmenį. Po Antrojo pasaulinio karo praėjus daugiau nei 70 metų, Vokietija tapo labai vertinamu Europos centru. Latvijos prezidento nuomone, sunkiais, neramiais laikais Vokietija ilgai buvo tam tikra stabilizatorė, taip pat balansą saugojo ir nuo 2005 metų šaliai vadovaujanti kanclerė Angela Merkel.

E. Levitas sakė, kad nėra susirūpinęs galimu Vokietijos dominavimu – Vokietija esą visada sugebėdavo susitvarkyti su savo dydžiu, įtraukdama tarp prioritetų ir kitų ES šalių interesus, ypač Centro ir Rytų Europos regionų.

„Atsakomybės politiką sieju su Vokietija, šalies žmonės po Antrojo pasaulinio karo patirties taip pat labai atsakingai žiūri į savo veiksmus“, – teigė Latvijos prezidentas.

Berlyne E Levitas šnekėsis su Vokietijos prezidentu Franku-Walteriu Steinmeieriu ir Bundestago vadovu Wolfgangu Schaeuble, jis koncentruosis į dvišalį Latvijos-Vokietijos santykį, ES bloko perspektyvas artėjant „Brexit“ ir keblumus santykiuose su JAV.

Atsitraukti galima apgalvotai ir tikslingai, kaip kad įvyko prezidento administracijai išpildžius rinkimų kampanijos metu duotą pažadą pasitraukti iš Paryžiaus klimato susitarimo. Tačiau atsitraukti galima ir neužtikrintai, kaip kad atsitiko, kai birželio pradžioje viceprezidentas Mike`as Pence`as patikino, kad NATO 5 straipsnio įsipareigojimų vis dėlto bus laikomasi – tai įvyko praėjus vos kelioms dienoms po D. Trumpo Briuselyje pasakytos kalbos, kurioje jis apie tai sąmoningai neužsiminė.

Nepaisant pastangų nuraminti sąjungininkus, panašu, kad JAV suka izoliavimosi keliu, mano straipsnio autorius. D. Trumpo administracija taip ir neužpildė daugybės tarptautinių postų, pasiūlė apkarpyti Valstybės departamento biudžetą ir jau spėjo atsisveikinti su keletu savo noru iš pareigų pasitraukusių diplomatinio korpuso narių.

Gegužės 28 d. Vokietijos kanclerė Angela Merkel tiesiai šviesiai pareiškė mananti, kad Amerika daugiau nebėra patikimas tarptautinis partneris. Miunchene sakydama įsimintiną kalbą, ji pateikė europietišką D. Trumpo doktrinos „Pirmiausia – Amerika“ versiją, sakydama, kad „mes, europiečiai, turime iš tiesų paimti savo likimą į savo pačių rankas“.

Lyderė – Vokietija?

Galbūt šis vakuumas tik laikinas, tačiau, Amerikai atsitraukus, galimybe imtis svarbesnio vaidmens tarptautinėje arenoje galėtų pasinaudoti kitos šalys. Kol Amerika daro pertrauką, būtent joms tektų užduotis palaikyti liberaliąją pasaulio tvarką. Aštrus Vokietijos kanclerės A. Merkel atsakas į nevisiškai aiškius D. Trumpo signalus dėl NATO ir Paryžiaus susitarimo leidžia manyti, kad viena iš realių pretendenčių tai padaryti – Vokietija.

Vis dėlto, pasak straipsnio autoriaus L. F. Krebso, vargu ar net ir didelei ir ekonomiškai stipriai Europos valstybei pavyks tinkamai suvaldyti tarptautinę įtaką visose tose srityse, kuriose iki šiol dominavo Jungtinės Valstijos. Norėdama tapti visaverte pasauline žaidėja, Vokietija, ko gero, turėtų pasitelkti viršnacionalinės platformos, šiuo atveju – Europos Sąjungos, galią.

Šio požiūrio Vokietija laikosi nuo seno. Užuot vienpusiškai siekę savo tikslų, šios šalies vadovai pirmumą teikia bendradarbiavimui su Europos bendražygiais ir savo interesus gina su jais derėdamiesi. Taip Vokietija elgėsi net ir tada, kai Šaltojo karo nukamuotoje Europoje šie bendražygiai į potencialią Vokietijos lyderystę žvelgė su savotišku įtarumu (tai aiškiai pademonstravo H. Kohlio administracija, laikydamasi tvirtos pozicijos derybose dėl Mastrichto sutarties).

Per pastarąjį dešimtmetį šis istoriškai įsišaknijęs vokiečių polinkis pernelyg neįsijausti pamažu blėso, ir šiandien šios šalies bendražygiai jau nori, kad Vokietijos, kaip lyderės, vaidmuo tik stiprėtų. L. F. Krebso įsitikinimu, pagrindiniai du veiksniai, nulėmę Vokietijos svarbą tarptautiniame kontekste, buvo Angelos Merkel vyriausybės vaidmuo derantis su Rusija po Krymo aneksijos ir imantis iniciatyvos formuojant Europos imigracijos politiką 2015–2016 m. tarptautinės pabėgėlių krizės laikotarpiu.

Kad ir kaip ten būtų, vokiečiai ir toliau ketina dirbti bendradarbiaudami – tai, netrukus po D. Trumpo turo po Europą dalyvaudama alaus šventėje Bavarijoje, A. Merkel leido aiškiai suprasti, ne sykį pabrėždama, kad Europai lemta veikti išvien. Nors ji galėjo nesunkiai pritraukti rinkėjus, taikydamasi į Vokietijos – arba jos regionų – tapatybę, kanclerė vis dėlto tradiciškai rinkosi europietiškąją.

Du keliai

Vokietijai siekti įtakos, pasak straipsnio autoriaus L. F. Krebso, yra du keliai: arba per Europos Sąjungą, arba per mažiau organizuotą daugiašalę aplinką. Pirmasis variantas, žinoma, būtų prioritetinis, tačiau dėl plintančio euroskepticizmo Vokietijai gali tekti rinktis kitas kryptis.

Antieuropietiškos nuotaikos iš labiau euroskepticizmu pasižyminčių šalių, tokių kaip Danija ir Lenkija, persimetė ir į frankogermaniškąjį Europos garvežį – su „Nacionaliniu frontu“ ir „Alternatyva Vokietijai“, prieš regioninę integraciją pasisakančiomis partijomis, – priešakyje.

Dar, žinoma, paminėtinas ir „Brexit“ – pirmas kartas, kai ES narė nusprendžia išstoti iš Sąjungos. Autoriaus teigimu, ES neturės svaraus balso pasaulinėje arenoje tol, kol aiškiai neapsibrėš savo tapatybės ir įtikinamai nepagrįs savo misijos.

Didžiosios Britanijos vyriausybei nebedalyvaujant ES sprendimų priėmimo procese, dėl regioninės įtakos gali varžytis ne tik Vokietija, bet ir Prancūzija. Kol kas panašu, kad Europos Sąjunga gali turėti svarios įtakos tik tais klausimais, dėl kurių sutaria visos 27 joje likusios šalys, o tokių klausimų – nedaug.

Antrasis kelias, kuriuo eidama Vokietija gali tikėtis sustiprinti savo įtaką, yra tokie daugiašaliai Europos projektai kaip euro zona ir Šengeno erdvė, kuriems nereikalingi nei pasai, nei sienų kontrolė, o prisiimto požiūrio gali būti laikomasi net ir nesant bendro sutarimo.

Nemažos reikšmės Vokietijos įtakai gali turėti neseniai jos pristatyta NATO vadovaujančiosios valstybės koncepcija (angl. NATO Framework Nation Concept), kuri šiuo metu yra plėtojama. Pagal rengiamą planą mažesniosios Europos valstybės galėtų dalį savo kariuomenės integruoti į didesnės šalies, šiuo atveju – Vokietijos, vadovavimo grandinę. Vokietija į savo ginkluotąsias pajėgas jau yra priėmusi dvi olandų brigadas, o šiemet ketina priimti dar dvi – po vieną iš Čekijos ir Rumunijos.

Pasak L. F. Krebso, šis drąsus projektas, kuris yra tarsi atsakas į kritiką dėl pernelyg silpnos Vokietijos lyderystės, svarbus ir tuo, kad juo prisidedama prie Europos karinio pajėgumo didinimo NATO kontekste, ir tuo, kad šitaip kuriamos europietiškosios gynybos pajėgos, kurios palaipsniui galėtų tapti visiškai nepriklausomos.

Pragmatiška užsienio politika

Atsižvelgiant į tai, kiek pastangų prieš tris dešimtmečius teko įdėti, kol Europos lyderiai Margaret Thatcher ir Francois Mitterrand`as pagaliau ryžosi pritarti Vokietijos susivienijimui, šis sumanymas, autoriaus nuomone, yra tiesiog pribloškiantis.

Jis įrodo, kad Europos taikos projektas, pagrindžiantis Europos įtakos visame pasaulyje teisėtumą, pasiteisino, ir patvirtina, kad regionine įtaka pasižyminčios šalys šiandien iš tiesų yra pajėgios atlikti svarbius tarptautinio lygmens vaidmenis.

Ši tendencija buvo pastebima dar gerokai prieš D. Trumpui tampant Amerikos prezidentu, tačiau dabar, JAV žengus žingsnį šalin nuo pasaulinės lyderystės arenos, įvairių daugiašalių projektų veikiausiai tik daugės – tiek Europoje, tiek kitur.

Ar Vokietijai pavyks pasinaudoti šia galimybe ir padidinti savo tarptautinę įtaką, priklausys nuo jos pajėgumo paskatinti sėkmingą regioninę integraciją Europos Sąjungos arba kitų daugiašalių platformų pagrindu, teigia straipsnio autorius L. F. Krebsas. Pasak jo, užsienio politikoje gebanti elgtis santūriai, diplomatiškai, o kartu ir pragmatiškai, Vokietijos kanclerė A. Merkel gali būti būtent tas asmuo, kurio reikia užduočiai atlikti.

Palengva per laiko tvorą ropščiantis į Ožkos ganyklą, vis tiek tenka pasukti galvą atgal. Kokie šie metai buvo lietuviams? Na, be pompastiškų pasiekimų ar mėginimų mažinti biurokratinį veltėdžiavimą, būta ir absurdiškų dalykų: militaristinio turškimosi, biurokratinio algų didinimo, korupcijos mėšliuko, retorikos, įstrigusios tarp tiesos ir melo.

Bjauriausia, kad savo pačių gyvenimą vėl statėme ant klaidų, kurios dominavo ir kurios, kaip jau pas mus įprasta, nubraukia visa tai, kas padaryta gera.

Kokios čia, sakytumėte, klaidos prieš Naujuosius – išmaniąją visų laikų šventę? Čia tektų priminti seną apibrėžimą, kad tie, kurie klaidų nenori identifikuoti, netenka galimybės iš jų pasimokyti.

Va kad ir mūsų užsienio politika. Kas pasakys, kokia yra jos strategija? Kokia jos taktika, lyg ir aišku: naudojant diplomatiniu požiūriu chuliganišką naratyvą tarsi pagal kažkieno numestą grafiką siutinti krizėje atsidūrusį žvėrį – Rusiją. Tačiau koks viso to erzelio tikslas? Atkirsti ES nuo Rusijos ar paralyžiuoti Lietuvos ekonomiką?

Eurokomisaru atgimęs V.Andriukaitis pastebėjo, kad nėra ko džiaugtis, jei Rusijoje ir Europos Sąjungoje yra blogai. Išties. Juk ne tik kaimynų tvartas dega, bet ir mūsų pačių. Net ir kalėdine ramybe nuolat alsuojantis prezidentas V.Adamkus neiškentė pastebėjęs, kad tokia užsienio politika mūsų niekur neveda.

Rusija ir Ukraina šiemet pas mus buvo politinės savireklamos įrankiai. O kokie, paklauskite, Lietuvos santykiai su Lenkija? Atsakymas – tarsi "baltojo nieko dainelė". Gal tik Varšuva pagaliau praregėjo, kokiais koloradais žegnojasi W.Tomaszewskis. Bet ir tai yra ne mūsų politikų, bet Lenkijos spaudos laimėjimas.

Užuot konsolidavęsi toje lyg pagal grafiką trimituojamų grėsmių misterijoje, mes tik dar labiau siutiname Vakarų kaimynę savo poza, adresuota Rusijai. "Durnių laivelis" dreifuos ir kitąmet, nes iš klaidų mes nesimokome – esame per daug protingi. Tikri lietuviai.

Vienas Lenkijos savaitraštis sekmadienį paskelbė gavęs pokalbio įrašą, kuriame girdima, kaip užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis (Radoslavas Sikorskis) sako, jog jo šalies tvirti ryšiai su Jungtinėmis Valstijomis yra „beverčiai“ ir „netgi žalingi, nes sukuria apgaulingą saugumo jausmą“.

Savaitraščio „Wrpost“ paskelbtoje trumpoje to pokalbio stenogramoje asmuo, kuris veikiausiai yra R.Sikorskis, sako įstatymų leidėjui Jacekui Rostowskiui (Jacekui Rostovskiui) iš valdančiosios partijos „Pilietinė platforma“ (PO), kuris iki praeitų metų buvo finansų ministras, jog lenkai naiviai tiki, kad ryšiai su Jungtinėmis Valstijomis stiprina jų saugumą.

„Žinai, kad lenkų ir amerikiečių sąjunga – nieko neverta, – esą sakė R.Sikorskis. – Ji veikiau žalinga, nes suteikia Lenkijai apgaulingą saugumo jausmą.“

Pašnekovas tiesmukai aiškina, kad tokie įsitikinimai yra nesąmonė ir kad Lenkijos sąjunga su Vašingtonu blogina ryšius su Rusija ir Vokietija.

„Visiška nesąmonė! Konfliktuosime su Vokietija, su Rusija – ir manysime, kad viskas puiku, nes padarėme malonę amerikiečiams. Mulkiai. Visiški mulkiai“, – pridūrė jis.

Stenogramoje nurodoma, kad R.Sikorskis Varšuvos poziciją Jungtinių Valstijų atžvilgiu įvardijo kaip „negriškumą“.

„Problema Lenkijoje – kad mūsų labai menka savigarba ir labai prastai save vertiname“, – skundėsi diplomatijos vadovas.

„Tai sentimentalumas“, – pastebėjo J.Rostowskis.

„Tai negriškumas“, – atšovė R.Sikorskis.

Lenkijoje kasdienėje kalboje „negrais“ (murzyn) vadinami ne vien juodaodžiai, bet ir žmonės, atliekantis darbą už kitus.

Šie komentarai buvo trumpos ištraukos iš ilgesnio abiejų politikų pokalbio, ir kol kas neaišku, ar R.Sikorskis per tą pokalbį išsakė kokių nors minčių, kurios prieštarautų ištraukose pateiktai pozicijai.

„Wprost“ nurodė, kad tas pokalbis vyko anksčiau šiais metais viename prabangiame Varšuvos restorane, tačiau neatskleidė, kas jį įrašė.

Kol kas nebuvo oficialiai patvirtinta, kad tame pokalbyje girdomas R.Sikorskio balsas.

Praeitą savaitę „Wprost“ sukėlė politinę audrą Lenkijoje, paskelbęs garso įrašą, kuriame girdimas pokalbis tarp centrinio banko vadovo Mareko Belkos ir vidaus reikalų ministro Bartlomiejaus Sienkiewicziaus (Bartlomejaus Senkevičiaus). Tame įraše abu veikėjai diskutavo, kaip bankas galėtų padėti valdančiajai partijai užsitikrinti pergalę 2015 metų rinkimuose, akivaizdžiai pažeisdami centrinio banko nepriklausomybės principą.

Ta publikacija jau iškėlė premjero Donaldo Tusko vyriausybės žlugimo grėsmę, o naujasis įrašas gali dar labiau padidinti spaudimą. Nors numanomame R.Sikorskio pokalbyje neįžvelgiama jokių neteisėtų veiksmų, tiesmuki diplomatijos vadovo pasisakymai ir nuomonės tikriausiai išprovokuos reikalavimus atsistatydinti, jeigu jų autentiškumas bus patvirtintas.

W.Sikorskis yra prisiekęs Kremliaus kritikas ir šiais metais griežtai smerkė Rusijos veiksmus Ukrainos atžvilgiu. Anksčiau jis buvo tvirtas Jungtinių Valstijų šalininkas, nors pastaraisiais metais jo požiūris į Vašingtoną tapo labiau kritiškas.

R.Sikorskį daugelis laiko potencialiu pretendentu pakeisti dabartinę Europos Sąjungos (ES) išorės politikos vadovę Catherine Ashton (Ketrin Ašton). Lenkija jo kandidatūrą oficialiai iškėlė praeitą mėnesį.

Lenkijos vyriausybės atstovė Malgorzata Kidawa-Blonska (Malkožata Kidava-Blonska) sakė, kad ministrų kabinetas pakomentuos „Wprost“ publikaciją tik tuomet, kai bus paskelbtas visas tas įrašas.

Savaitraštis nurodė, kad to pokalbio įrašus paskelbs pirmadienį arba antradienį.

Japonija ir Ukraina antradienį paragino gerbti įstatymo viršenybės principą sprendžiant tarptautinius ginčus.

Šį raginimą šalys paskelbė Tokijuje baigiantis dviejų dienų viršūnių susitikimui, kuriame dalyvavo apie 60 valstybių, tarp jų Rusija.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) susitikimas vyko tokiu metu, kai Ukraina stengiasi pažaboti prorusiškus separatistus šalies rytuose, o Maskva kaltinama teikianti jiems pagalbą.

Tuo tarpu Japonija ir kai kurios Pietryčių Azijos šalys reiškia nerimą dėl Kinijos esą vykdomo bauginimo, susijusio su jos pretenzijomis į ginčijamas teritorijas Rytų Kinijos ir Pietų Kinijos jūrose.

„Mūsų diskusija... labai aiškiai parodė įstatymo viršenybės svarbą, ypač kalbant apie pagarbą valstybių suvereniteto ir teritorinio vientisumo principui“, - sakė Ukrainos ambasadorius ESBO Ihoris Prokopčukas.

„Rusijos Federacijos įvykdyta Krymo aneksija ir toliau jos teikiama parama separatistų grupuotėms Ukrainos rytuose... griauna saugumo bendruomenės koncepcijos pamatą“, - sakė jis per konferenciją Tokijuje.

„Susirinkome tokiu metu, kai ESBO susiduria su rimčiausiu iššūkiu - kai fundamentalūs... principai ir įsipareigojimai yra pažeidžiami vienos dalyvaujančių šalių (Rusijos)“, - sakė jis.

Susitikimo šeimininkė Japonija nestabilumą Europoje stengėsi pateikti tokioje pat šviesoje, kaip virtinę teritorinių ginčų tarp Pekino ir Pietų Kinijos jūros valstybių bei tarp Pekino ir Tokijo dėl salų Rytų Kinijos jūroje.

„Vienašališki veiksmai siekiant jėga pakeisti tarptautinės teisės įtvirtintą status quo kelia didžiulę grėsmę tarptautiniam saugumui“, - sakė I.Prokopčukas.

Japonijos užsienio reikalų ministras Fumio Kishida (Fumijas Kišida) išsakė analogišką susirūpinimą.

„Status quo keitimas jėga neleistinas, ir Japonija niekuomet nežiūrėjo į situaciją Ukrainoje kaip į gaisrą kitame upės krante“, - sakė ministras, kurio žodžiai cituojami užsienio reikalų ministerijos pranešime.

„Labai svarbu, kad Azija ir Europa užtikrintų įstatymo viršenybę ir dalytųsi patirtimi, kad būtų skatinamas pasitikėjimas ir randami taikūs konfliktų sprendiniai“, - sakė Japonijos diplomatijos vadovas.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius nusprendė siūlymą dėl ambasadorių Vengrijoje ir Azerbaidžane pateikti, kai šį klausimą aptarti penktadienį susirinks Seimo užsienio reikalų komitetas.

"Pateiksiu savo išvadas ir siūlymus, kai susirinks Seimo užsienio reikalų komitetas", - BNS trečiadienį sakė ministras telefonu iš Briuselio, kur dalyvauja ES ministrų susitikime.

Premjeras Algirdas Butkevičius šią savaitę pareiškė nepasitikintis ambasadoriais Vengrijoje ir Azerbaidžane Renatu Juška ir Artūru Žurausku, kurių privatūs pokalbiai paviešinti internete.

Ministras pirmininkas pareiškė, kad tokią jo poziciją nulėmė moralės klausimai. "YouTube" portale paskelbtuose garso įrašuose, kurių autentiškumas oficialiai nepatvirtintas, bet ir nepaneigtas, diplomatai dalijasi asmeninėmis pažiūromis apie Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą, vidaus situaciją Turkmėnijoje ir laido replikas apie valstybės vadovus.

Seimo užsienio reikalų komiteto posėdis vyks penktadienį, į jį kviečiami įvairių institucijų, įskaitant Valstybės saugumo departamentą, atstovai, BNS trečiadienį sakė komiteto narys liberalas Petras Auštrevičius.

Pagal Konstituciją, ambasadorius atšaukti gali prezidentė Dalia Grybauskaitė, gavusi atitinkamą Vyriausybės teikimą.