Pirmieji ženklai

Kauno technologijos universiteto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro vadovo architektūros istoriko Vaido Petrulio teigimu, pirmieji ženklai, kad keičiasi kauniečių suvokimas, kokie namai yra vertingi, kokiuose namuose norėtųsi gyventi, atsirado 2015 m., kai 1919–1940 metų Kauno architektūrai suteiktas Europos paveldo ženklas.

„Tai buvo pirmas kartas, kai Kauno tarpukario architektūra buvo pripažinta ne vietos, o tarptautinių paveldo ekspertų kaip vertingas ir įdomus architektūros istorijos reiškinys. Atvažiavo žurnalistų, parengė reportažų – paskleidė žinią užsienio žiniasklaidoje. Tarpukariu iškilusių pastatų gyventojai susimąstė, kad jų namai galbūt iš tiesų vertingi“, – prisiminė V. Petrulis.

Tie, kurie pastatuose ieško ne tik kvadratinių metrų ir stogo virš galvos, bet ir įkvėpimo, atkreipia dėmesį, kad mediniai pastatai urbanistinėje terpėje yra unikalūs.

Kaunui 2022 m. tapus Europos kultūros sostine, rengti mokymai paveldo namų savininkams, po Žaliakalnį ir Naujamiestį, kur tarpukario architektūros pastatų daugiausia, pasipylė ekskursijos, į kurias rinkosi ir užsieniečiai. Galiausiai praėjusį rudenį Kauno tarpukario modernizmas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Visa tai lėmė, kad kauniečių pasididžiavimas laikinosios sostinės laikų architektūra išaugo.

„Svarbu, kad žmogus jaustų tokį pasididžiavimą. Tai yra viena svarbiausių motyvacijų tą pastatą išsaugoti, o ne nugriauti ir pastatyti visai kitokį naują. Be to, svarbu, kad paveldo objektais tapusiais gyvenamaisiais namais rūpintųsi ne vien valstybė, savivaldybė, bet ir juose gyvenantys žmonės“, – atkreipė dėmesį V. Petrulis.

Ieško unikalumo

Architektūros istorikas pastebėjo kitą optimistiškai nuteikiančią tendenciją: keičiasi požiūris ir į medinę architektūrą mieste. Vis daugiau gyventojų šiuos pastatus ima laikyti vertingais, negalvoja apie tai, kaip greičiau juos parduoti ir išsikelti į naujų daugiabučių kvartalą.

Perspektyva: V. Petrulis neįžvelgė didelės problemos, kad „Pažangos“ rūmai stovi tušti – jis neabejojo, kad atsiras naujų modelių, leisiančių šį ir kitus išskirtinius tarpukario modernizmo pastatus įveiklinti. A. Barkausko, Vilmanto Raupelio, Regimanto Zakšensko nuotr.

„Ilgą laiką sovietmečiu, taip pat atkūrus nepriklausomybę, net ir dabar dalis visuomenės į medinę architektūrą šnairuoja kaip į kažką, kas esą labiau būdinga kaimui, o ne miestui – esą tie pastatai neatliepia miesto urbanistinio charakterio. Tačiau jei pažiūrėsime pasaulines tendencijas, – dabar medis naudojamas kartu su naujomis technologijomis, ir senieji mediniai namai tampa reikšmingais urbanistinio gyvenimo elementais. Naujoji karta, tie žmonės, kurie pastatuose ieško ne tik kvadratinių metrų ir stogo virš galvos, bet ir įkvėpimo, atkreipia dėmesį, kad mediniai pastatai urbanistinėje terpėje yra unikalūs, verti dėmesio“, – pašnekovo žodžiais, atsiranda vis daugiau žmonių, linkusių tokius pastatus išsaugoti, o ne naikinti.

„Įvyko mentaliteto pokytis, suvokta, kad su tarpukariu iškilusiais medinukais viskas gerai – juose galima gyventi. Aišku, vis dar susiduriame su pavieniais atvejais, kai vertingi mediniai namai sunaikinami – nugriaunami. Bet atsiranda ir taip sutvarkytų medinių pastatų, kad džiugina akį“, – pastebėjo V. Petrulis.

Pasak jo, kuo tokių atvejų bus daugiau – tuo greičiau jų geruoju pavyzdžiu užsikrės kiti.

Stiprėja požiūris, kad autentiški tarpukario pastatai yra vertybė, į kurią verta investuoti, ją verta globoti.

„Stiprėja požiūris, kad autentiški tarpukario pastatai yra vertybė, į kurią verta investuoti, ją verta globoti. Tarptautinis pripažinimas tarsi sustiprina tą vertės jausmą, atsiranda papildoma atsakomybė, mus visus įpareigojanti tuos pastatus išsaugoti“, – pareigą priminė pašnekovas.

Architektūros istorikas pabrėžė, kad tarpukario statybos pastatai sudaro ne tik įvairesnį architektūrinį, bet ir socialinį miesto charakterį. Kitaip tariant, nebelieka grėsmės, arba ji mažėja, kad tam tikri rajonai taps uždari, gyvenami vien turtingųjų.

Jis neįžvelgė didelės problemos, kad du išskirtiniai tarpukario modernizmo objektai, esantys pačioje Laisvės alėjos širdyje – „Pažangos rūmai“ ir „Pienocentras“ – stovi tušti.

„Aš nematau ypatingos bėdos, kad paveldo pastatas kurį laiką stovi nenaudojamas, nebent jo stogas kiauras ir jis fiziškai griūva. Esu visiškai ramus, kad tiek „Pienocentras“, tiek „Pažangos rūmai“, tiek kiti ryškūs tarpukario modernizmo pastatai atras savo funkciją“, – V. Petrulis neabejojo, kad atsiras nauji modeliai, leisiantys juos įveiklinti.

Jis pateikė Kauno centrinio pašto rūmų pavyzdį: po to, kai 2019 m. Lietuvos pašto darbuotojai iš čia išsikraustė, šie rūmai stovėjo tušti. Čia vykdavo tik pavieniai renginiai. 2022 m. rūmai perimti visuomenės poreikiams, o gruodžio pabaigoje Vyriausybė pritarė siūlymui čia įsteigti Nacionalinį architektūros institutą.

Supranta autentikos vertę

Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas antrino V. Petruliui, kad pastaruoju metu atsiranda vis daugiau žmonių, suprantančių senųjų autentiškų pastatų vertę, nebenorinčių jų griauti, o priešingai – norinčių juose gyventi.

„Yra specifinė žmonių kategorija, kuriems tai yra artima, ir jie, suvokdami tų pastatų vertę, jų išskirtinumą, arba specialiai tokių pastatų ieško, arba juos paveldėję nori tvarkyti. Jie domisi technologijomis, medžiagomis, vaikšto į seminarus, kuriuose dalijamasi informacija, kaip tinkamai tokius pastatus atnaujinti. Tokiems žmonėms mes ieškome būdų padėti“, – teigė S. Rimas.

Viena finansinės pagalbos tokių namų savininkams priemonių – Kauno miesto savivaldybės paveldotvarkos programa. Prieš porą metų padidinta savivaldybės finansavimo dalis – dabar savivaldybė pagal šią programą gali finansuoti iki 75 proc. tokių privačių pastatų fasadų tvarkymo. Pasak S. Rimo, šia priemone dažniausiai naudojasi jaunos šeimos.

Finišuoja: antram gyvenimui baigiama prikelti viena gražiausių tarpukario laikų medinių vilų Panemunėje. A. Barkausko, Vilmanto Raupelio, Regimanto Zakšensko nuotr.

Jis taip pat pastebėjo, kad Kauno tarpukario modernizmo įrašymas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą paveikė nekilnojamojo turto kainas.

„Pažįstamas nekilnojamojo turto brokeris patvirtino, kad po šio įrašymo tarpukario modernistinės architektūros materialioji vertė išaugo – tokie pastatai tampa prestižiniais. Yra toks segmentas žmonių, ir jis auga, kurie ieško vadinamosios „smetoninės“ architektūros būsto. Jie supranta jo išskirtinumą, vertę. Jie ieško būstų su išlikusiomis autentiškomis detalėmis“, – S. Rimas vylėsi, kad ateityje vis daugiau žmonių supras tarpukario architektūros vertę.

Pasak jo, nors tokių namų tvarkybos blogųjų pavyzdžių pasitaiko, jų mažėja. O geros tvarkybos pavyzdžių skaičius priešingai – auga.

Prikelia antram gyvenimui

Vienas tokių pavyzdžių, kai, atsižvelgiant į paveldo reikalavimus, antram gyvenimui prikeliamas tarpukario laikų medinukas – Panemunėje, Gailutės g. 28-uoju numeriu pažymėta išskirtinės architektūros medinė vila. Iškilusi 1926 m., smetoninius laikus menanti garsaus tarpukario pedagogo Liutauro Kairiūnaičio vila tarpukariu buvo viena gražiausių Panemunėje. Tačiau sovietmečiu, ne kartą keičiantis pastato savininkams, ji buvo visiškai nugyventa. Ne kartą niokotas gaisrų, benamių priebėga buvęs pastatas tapo avariniu. Paveldosaugininkai, pripažinę, kad pastato laikančiosios konstrukcijos yra nesaugios, suirusios, pastatą leido nugriauti, jo vietoje atstatant lygiai tokio paties tūrio ir kitų architektūrinių vertingųjų savybių pastatą, išorėje naudojant tokią pačią statybinę medžiagą – medį.

Tai – namai su aura, o ne betono dėžutė tarp kitų daugiaaukščių.

„Vidus bus modernus, o išorę atkūrėme visiškai autentišką – tokią, kokia buvo tarpukariu. Viską darome pagal paveldo reikalavimus. Net stogas, palangės – iš tokios pat, kokia naudota anksčiau, cinkuotos aliuminio skardos. Ją teko atsivežti iš Vokietijos – arčiau tokios neradome. Lentos pagamintos pagal specialų užsakymą – išpjautos senuoju metodu. Prie fasado jos prikaltos, o ne priveržtos. Atkurtas ir buvęs senasis dailylenčių raštas. Langai mediniais rėmais, jų skirstymas segmentais taip pat išsaugotas. Atkūrėme ir autentišką pastato tūrį, puošnumo, išskirtinumo pastatui suteikiančius bokštelius, balkonėlius“, – pasakojo pastatą tvarkančios statybų bendrovės „Ramiga“ direktorius Aurimas Dailydė.

Tarpukariu tai buvo daugiabutis – ir dabar, pašnekovo žodžiais, tai bus dešimties butų daugiabutis su garažais gyventojų automobiliams vidiniame kieme.

„Autentiškas pastato atstatymas kainuoja daug brangiau nei vadinamoji dėžutė iš stiklo ir metalo, tačiau būsimieji šio namo gyventojai galės didžiuotis unikaliu, Panemunę papuošiančiu būstu. Tai – namai su aura, o ne betono dėžutė tarp kitų daugiaaukščių“, – įsitikinęs A. Dailydė.

A. Barkausko, Vilmanto Raupelio, Regimanto Zakšensko nuotr.

Namas Gailutės gatvėje – antroji bendrovės „Ramiga“ pagal paveldo reikalavimus atnaujinama tarpukario medinė vila. Pirmąją prieš trejus metus bendrovė atkūrė Palangoje, Birutės alėjoje.

Baigusi tvarkyti vilą Panemunėje, bendrovė žada imtis kito kultūros paveldo objekto – atkurti Aleksoto dvaro medinį pastatą.

Parodą parengė Nacionalinė dailės galerija ir Nacionalinis muziejus Krokuvoje, kūrinius skolino Lietuvos ir Lenkijos muziejai, archyvai ir kitos institucijos.

Kaip pranešė Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, paroda ir ją lydintis katalogas pristato Lietuvos ir Lenkijos atminties institucijose saugomą tarpukario, karo ir ankstyvojo pokario Vilniaus meninę dokumentaciją: tapybos, grafikos, meninės fotografijos ir  skulptūros kūrinius.

Profesorių Giedrės Jankevičiūtės ir Andrzejaus Szczerskio (Andžejaus Ščerskio) kuruota paroda „Vilnius, Wilno, Vilne  1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“ šią vasarą buvo eksponuota Nacionaliniame muziejuje Krokuvoje, o dabar atidaroma Vilniuje.

Paroda atskleidžia, kaip to laiko Vilnių matė šio daugiautaučio ir daugiakultūrio miesto menininkai.

Pasak Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, kolektyvinį Vilniaus paveikslą tarpukario metais pirmiausia kūrė lenkiškosios kultūros atstovai, tačiau labai svarbus šio vaizdinio dėmuo – lietuvių, žydų, baltarusių, rusų, ukrainiečių ir kitų tautybių vilniečių žvilgsnį liudijantys kūriniai.

Paroda per amžininkų sukurtus vaizdus, daugiausia dailės kūrinius ir fotografijas, pristato Vilnių 1918–1948 metų laikotarpiu, kai miestas keliavo iš rankų į rankas, tapdamas tai Lenkijos, tai Lietuvos dalimi, jį buvo okupavę naciai ir sovietai. Okupacijos ir karai radikaliai pakeitė gyventojų sudėtį ir socialinę struktūrą, paliko žymų pėdsaką Vilniaus materialiajame kūne – jo architektūroje ir urbanistikoje.

Iš svarbiausių Lietuvos ir Lenkijos muziejų, bibliotekų ir archyvų parodai atrinkta daugiau kaip 250 kūrinių. 

Trūko supratimo dėl laivų

Pagal tai, kokio gyvybingumo vienoje ar kitoje valstybėje yra jūrų laivynas, galima spręsti apie tos valstybės jūrines ambicijas, sąlytį su pasauliu per jūras ir vandenynus. Tarpukario Lietuvos jūrų laivyno vystymo laikotarpis išlieka pats šviesiausias naujausioje Lietuvos istorijoje nuo 1918 m. iki šių dienų.

Čia gali būti ir pesimistų, kurie pasakys, koks tas tarpukario Lietuvos laivynas. Nupirkti seni laivai, pradedant „Jūrate“ ir „Kastyčiu“, kurių dauguma nuskendo, jų verslo bendrovės žlugo, nes nesugebėjo įsilieti į tarptautines krovinių gabenimo laivais rinkas.

Iš tiesų, tarpukario Lietuvos laikotarpis dėl laivybos kūrimo turėjo daug teigiamų aspektų. Trūko laivininkystės verslą išmanančių žmonių, nebuvo specialistų, kurie valdytų laivus, stokota kapitalo laivams pirkti, bet laivai vis tiek atsirasdavo, atplaukdavo į Klaipėdą, teikė vilčių, kad Lietuva bus jūrų valstybė.

Kol Vyriausybė nerado pinigų savam laivynui kurti, atsirasdavo privačių investuotojų. Su didžiule pagarba vertėtų minėti Klaipėdos krašto gyventoją Martyną Reišį, kuris iš ūkininko sūnaus tapo pirmosios privačios Lietuvos uosto veiklos ir laivininkystės bendrovės „Sandėlis“ savininku. Ši bendrovė sugebėjo konkuruoti ne tik su likusiais vietos verslininkais vokiečiais, bet ir su Lietuvos Vyriausybe, kurios požiūris į laivininkystės verslą iš pradžių buvo be suvokimo, kad laivai šaliai gali atnešti didelę naudą.

Atmintis: amerikos lietuviško jaunimo leidinyje „Skautų aidas“ 1980 m. pirmame numeryje prisiminti prieškario Lietuvos laivai. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Valdžios požiūris į laivybą ėmė keistis po 1930 m., bet susidurta su itin stipria Anglijos, Vokietijos laivybos konkurencija, Pasaulinės krizės pasekmėmis. Žlugo pirmosios privačia iniciatyva kurtos laivininkystės, kaip „Lietgar“, ant išgyvenimo ribos balansavo valstybės palaikymo nesulaukęs „Sandėlis“.

Lietuviško laivyno kūrimo sunkumus pavyko įveikti tik 1935 m., kai Vyriausybė suprato, kad be jos paramos laivininkystės nebus, ir leido pirkti laivus valstybės kapitalo daugumą turinčioms bendrovėms „Maistas“, o vėliau ir valstybės kapitalo bendrovių sukurtai „Lietuvos Baltijos Lloydas“.

Buvo atsilikimas nuo kaimynų

Paraleliai kurtas ir Lietuvos karo laivynas. Oficialiai jis buvo įsteigtas 1935 m. rugpjūčio 1-ąją Lietuvos kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio įsakymu. Lietuvos karo laivyną sudarė vienintelis laivas „Prezidentas Smetona“, kurio vadu paskirtas jūrų kapitonas Antanas Kaškelis.

Kas karo suirutėje vyko su Lietuvos ekonomika, laivynu, šiek tiek geriau pradedama suprasti mūsų dienomis sekant įvykius Ukrainoje, kur panašios jėgos, kaip praeito amžiaus viduryje, ir ta pati, viską naikinanti ideologija.

Formaliai pagal operatyvinį vadovavimą Lietuvos karo laivynui buvo pavaldūs ir su kontrabandininkais kovoję Lietuvos pasienio policijos laivai.

Galima prisiminti, kad Latvija tarpukaryje turėjo 5 karo laivus, tarp jų ir du povandeninius „Ronį“ ir „Spidolą“. Estijos karo laivynas buvo dar didesnis.

1923 m., kai prie Lietuvos prijungtas Klaipėdos uostas, Latvija jau turėjo 55 prekybinius laivus, o 1935 m., kai Lietuva tik pradėjo kurti valstybinį laivyną, su Latvijos vėliava jau plaukiojo 124 laivai.

Nieko nuostabaus, kad Baltijos šalis aneksavusi Sovietų Sąjunga Latvijos laivininkystės pagrindu ėmėsi kurti sovietinę Baltijos laivininkystę, kur buvo sukišti ir dalis Lietuvos prekybinių laivų.

Lietuvos kariškiai laikosi nuostatos, kad 1935 m. įsteigus Lietuvos karo laivyną paprasčiau buvo kurti ir Lietuvos prekybos laivyną. Tokia karo laivyno įtaka galima ir suabejoti, nes karo laivas „Prezidentas Smetona“ buvo nepavykęs pirkinys, dėl įvairių „žygdarbių“ (užplaukimas ant seklumos ir panašiai) jis buvo lyg pajuokos objektas.

Pristatymas: lietuviškais laivais kvietęs naudotis „Lietuvos Baltijos Lloydo“ reklaminis skelbimas tarpukario leidinyje. / Mažosios Lietuvos enciklopedijos nuotr.

Šviesios ir tamsios dėmės

Iš tarpukario laikotarpio kuriant Lietuvos jūrų laivyną reikšmingiausi buvo 1936–1940 m., kai bendrovė „Lietuvos Baltijos Lloydas“ sukaupė nedidelį, bet Lietuvos verslo interesus eksporto ir importo srityje beveik atitikusį laivyną.

Tuo laikotarpiu Lietuva jau turėjo išsiugdžiusi ir savus jūrininkus. Dauguma pirmosios kartos jūrininkų, kurie buvo baigę Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Jūrininkų skyrių, „Lietuvos Baltijos Lloydo“ laivuose jau buvo kapitonai arba pirmieji šturmanai.

Nemažai laivų įgulų jau buvo suformuotos daugiausia vien iš lietuvių. Pavyzdžiui, 1937 m. penkiuose „Lietuvos Baltijos Lloydo“ laivuose iš 25 kapitonų, šturmanų ir mechanikų 19 buvo lietuviai.

Jei nebūtų prasidėjusios suirutės, greičiausiai laivuose po kelių metų būtų buvę vien lietuviai. Tarpukaryje lietuviai ypač norėjo būti jūrininkai. Tai liudija ir 1938 m. Klaipėdoje surengti jūreivių kursai. Iš 170 jaunuolių, kurie norėjo būti jūreiviai, į pirmą kursą priimti tik 28.

Lietuvos jaunimo norą būti jūrininkais skatino ir tarpukario jūrinis pakilimas, ir jūros renginiai, leidžiama jūrinė spauda, ir 1936 m. jaunimo priesaika jūrai pagal rašytojo Igno Šeiniaus specialiai tam paruoštus žodžius.

„Lietuvos Baltijos Lloydo“ laivininkystės bendrovė buvo laikoma pakankamai patikima. Kol Europoje neprasidėjo II pasaulinis karas, jos laivai iš esmės plaukiojo be jokių incidentų. Pirmas šios bendrovės laivo incidentas buvo 1939 m. lapkričio 17 d., kai Šiaurės jūroje vokiečių povandeninis laivas torpedavo „Kauną“.

Panašus likimas ištiko ir laivus „Kretinga“, „Utena“, „Šiauliai“. Jie 1940 m. užplaukė ant minų ir nuskendo. Ar tame buvo įgulos narių kaltės? Kažin. Baltijos jūra antraisiais II pasaulinio karo metais jau buvo „prisėta“ minų. Keli laivai, tokie kaip „Sandėlio“ bendrovės laivai „Neringa“ ir „Nida“, taip pat „Lietuvos Baltijos Lloydo“ laivas „Panevėžys“, nuskendo užplaukę ant seklumų. Šiuo atveju, jūrininkų apkaltinimas, kad jie buvo neprofesionalai, prastai apmokyti, žvelgiant iš XXI a. aukštumos atrodytų juokingai.

XX a. penktasis dešimtmetis buvo sunkus, žiaurus ir chaotiškas. Tą šiek tiek geriau pradedama suprasti mūsų dienomis sekant įvykius Ukrainoje, kur panašios jėgos, kaip praeito amžiaus viduryje, ir ta pati ideologija negaili nieko.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Saugojo Baltijos valstybes

Neseniai Estijos žiniasklaidoje pasirodė straipsnis apie 1918 m. gruodžio 5 d. netoli Talino nuskendusį Didžiosios Britanijos lengvąjį kreiserį „HMS Cassandra“.

Šio karinio laivo misija buvo remti naujai įkurtų Baltijos valstybių Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę. Ji 1918 m. buvo trapi, nes šalia buvo Rusija, kuri jau spėjo virsti iš carinės imperijos į bolševikinę ir dar gerokai pakrikusią valstybę.

Vakarų šalių laivai plaukė į Estiją, Latviją, tačiau negalėjo atplaukti į Lietuvą, nes ši uosto neturėjo. Po I pasaulinio karo Klaipėdos kraštas ir uostas buvo zona, kurią pagal Antantės šalių susitarimą administravo Prancūzija.

Vakarų Europos karo laivai į šią prancūzų administruojamą zoną galėjo atplaukti, bet didelio intereso nebuvo, išskyrus pačius prancūzus. Klaipėda buvo niekuo neišsiskirianti buvusios Prūsijos provincija, netgi jos pakraštys, kuris per karą buvo gerokai apleistas.

Visai kitaip Klaipėda atrodė jau po 1923 m. sukilimo, kai ji, o po kurio laiko ir uostas, buvo prijungti prie Lietuvos. Vakarų Europos šalims atsidarė vartai laivais atplaukti į Klaipėdą, per ją išvysti tai, kas yra Lietuva – trečioji nedidelė nepriklausomybę paskelbusi šalis prie Baltijos jūros.

Kaimynai: Latvijos karo laivai „Ronis“ ir „Virsaitis“ Klaipėdos uoste apie 1930 m. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Prancūzų ir vokiečių laivai

1923 m. sausio viduryje, kai vyko sukilimas dėl Klaipėdos krašto, Klaipėdos uosto, kurį laiką dar buvo palyginti daug laivų. Be Prancūzijos karo laivų minininkų „Algerien“, „Senegalais“, kreiserių „Voltaire“, „Durance“, Klaipėdos uoste buvo ir anglų karo laivas „Caledon“.

Užsienio šalių karo laivai į Klaipėdą sugužėjo po sausio 15-osios sukilimo. Pirmieji atplaukė sausio 17-ąją, kiti sausio 17, 18, 22 d.

Po 1923 m. sukilimo Vakarų Europos šalių karo laivams atsidarė vartai atplaukti į Klaipėdą, per ją išvysti tai, kas yra Lietuva.

Beveik visi šie laivai Klaipėdos uostą paliko 1923 m. vasario 19-ąją, kai tapo aišku, kad Klaipėdos kraštas bus perduotas Lietuvai.

Kitas toks didelis užsienio šalių karo laivų antplūdis bus tik po 16 metų – 1939 m. kovo 24 d., kai po nacistinės Vokietijos ultimatumo Lietuvai, šiam dar neįsigaliojus, į Klaipėdos uostą atplaukė 11 karo laivų flotilė. Laive „Deutschland“ buvo ir pats Hitleris, kuris Klaipėdoje pasakė trumpą kalbą.

Lietuva su vienu karo laivu „Prezidentas Smetona“ buvo bejėgė priešintis Vermachto daliniams, kur be „Deutschland“ flotilę Klaipėdoje sudarė Vokietijos linijinis laivas „Admiral Graf Spee“, kreiseriai „Niurnberg“, „Leipzig“, „Kioln“, taip pat dar 6 minininkai ir kitos paskirties laivai.

Tai buvo gausiausios tarpukaryje Klaipėdoje apsilankiusios vienos šalies pajėgos. Jų tikslas buvo aiškus – pademonstruoti jėgą ir perimti Klaipėdos uostą ir kraštą.

Vizitas: JAV karo laivyno eskadrinis minininkas „USS Barker“ Klaipėdoje 1927 m. rugpjūčio 1–5 d. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Priiminėjo užsienio laivus

Tarpukario Lietuvoje, Klaipėdos uoste lankėsi įvairiausių šalių karo laivai. Jų tikslai, kaip ir mūsų dienomis, būdavo draugiški. Kartais laivai atplaukdavo, kai į Lietuvą atvykdavo koks nors vienos ar kitos šalies aukštas pareigūnas. Karo laivų vizitai būdavo rengiami ir todėl, kad šalys siekė palaikyti arba demonstravo, kad palaiko draugiškus santykius.

Lietuvos jūrų muziejaus archyve saugomos nuotraukos, gautos iš jūrininko Romano Vilčinsko-Vilko marinistinio archyvo, kur 1927 m. rugpjūčio 1–5 d. lankėsi JAV karo laivai eskadriniai minininkai „USS Barker“ (DD-213) ir „USS Whipple“ (DD-217). Tai buvo 95 m ilgio ir tam laikui palyginti dideli karo laivai. Laivai lankė ir daugiau Baltijos jūros uostų. Į Klaipėdą jie atplaukė iš Geteborgo, toliau plaukė į Rygą, Taliną, Dancigą (Gdanskas).

Įsimintini ir 1928 m., kai gegužės 4 d. į Lietuvą atvyko pirmoji Amerikos lietuvių ekskursiją. Tais metais, kai buvo pažymimas Lietuvos nepriklausomybės 10-metis. Per tuos metus iš viso lankėsi apie du tūkstančius Amerikos lietuvių. Didesnė dalis jų atvykdavo laivais per Klaipėdos uostą.

Praeitis: Norvegų garlaivis „Henrik Ibsen“ Dangės upėje prie Karlo tilto apie 1936 m. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Klaipėdos uoste yra lankęsi ir Norvegijos, ir Danijos, ir Nyderlandų karo laivai, jau nekalbant apie Didžiosios Britanijos laivus. Istorikai mini ir 1929 m., kai rugpjūčio 18–22 d. Klaipėdoje pirmą kartą lankėsi Sovietų Sąjungos karinio laivyno minininkai „Kalinin“ ir „Voikov“. Lietuva su Sovietų Sąjunga „bičiuliavosi“ todėl, kad norėjo iš jos gauti ginklų ir medienos.

Įsimintinas ir Latvijos karo laivų vizitas Klaipėdos uoste 1935 m. rugpjūčio 5–8 d. Latvija 1926 m. iš prancūzų buvo gavusi du dyzelinius povandeninius 55 m ilgio laivus „Ronis“ ir „Spidola“. „Ronis“ kartu su antvandeniniu laivu „Virsaitis“, kuris buvo Latvijos laivyno flagmanas ir lankėsi Klaipėdoje. Tuomet šių laivų įgulų narius Palangoje priėmė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Lietuvoje tai buvo didelis įvykis. Apie tai rašė ir neseniai pradėtas leisti jūrinis žurnalas „Jūra“. Latvija tarpukaryje turėjo 5 karo laivus, juose tarnavo 25 karininkai ir apie 200 kareivių.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Knyga lyg testas

Tekėti už turtingo bajoro ar už išsilavinusio, bet nepasiturinčio inteligento, siekti aukštojo mokslo ar pasitenkinti gimnazijos baigimu, dalyvauti politikoje ar nekišti nosies į vyrų okupuotą sritį? Į šiuos ir panašius klausimus naujoje istorikės humanitarinių mokslų daktarės Ingridos Jakubavičienės knygoje tarsi atsako garsiosios tarpukario seserys Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė.

Šioji I. Jakubavičienės knyga nėra jos monografijos „Seserys Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“ antras leidimas. Šį kartą garsiosios seserys tapo raktu, atrakinančiu mums duris į tarpukario lietuvių modernėjančią visuomenę, ryškią kaitą požiūrio į kilmę, religiją, išsilavinimą, šeimą, moterų emancipaciją, darbą, laisvalaikį, visuomeninį darbą, politinį ir pilietinį aktyvumą, nacionalizmą. Ši knyga – testas skaitytojui. Ko jumyse daugiau – modernizmo ar tradicionalizmo?

Tad kokie buvo tie modernūs seserų Sofijos ir Jadvygos Chodakauskaičių, augusių gana lenkiškoje Panevėžio srities bajorų šeimoje, pasirinkimai?

Išskirtinė: J. Tūbelienė Kaune buvo laikoma mados ikona. 1932 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Pasuko lietuvybės link

Pasak knygos autorės, nereikia manyti, kad Lietuva modernėti pradėjo tik tapusi nepriklausoma. Juk XIX a. pabaigoje dalis bajorų pradėjo linkti prie lietuviško tautinio sąjūdžio. Tuo keliu pasuko ir bajorų Chodakauskų šeima, kurioje vaikai su tėvu kalbėjo lenkiškai, o su mama – vokiškai, tačiau ilgainiui įvyko lūžis – tam įtakos, matyt, turėjo artima giminystė su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės – ji buvo Chodakausko sesers dukra – tėvais, draugystė su Jono Jablonskio šeima, Povilu Višinskiu, Pranu Mašiotu, kitais lietuvių švietėjais, susijusiais su tautiniu atgimimu.

J. Chodakauskaitė tapo pirmąja Lietuvos moterimi diplomate. Tai išties buvo modernybės paženklintas jos, moters, veiklos baras.

Chodakauskai paprašė J. Jablonskio atsiųsti jiems į Gavenonių dvarą gabesnį Mintaujos gimnazijos mokinį, kuris mokytų keturis šeimos vaikus lietuvių kalbos. Taip dešimtmetė Sofija 1895 m. vasarą susipažino su savo būsimu vyru, 21-ų Antanu Smetona, kurį rekomendavo J. Jablonskis. Tad iš neturtingos ūkininkų šeimos kilęs A. Smetona ilgainiui tapo bajoraitės Sofijos vyru – tai išties buvo modernybės padiktuotas žingsnis. Mat išsilavinimas modernėjančios visuomenės šeimose įgijo didesnės svarbos nei turtai.

Pasak knygos autorės, Sofijos vedybos su A. Smetona iliustruoja vidinį anuometės visuomenės laisvėjimą, jau nekalbant apie išorinę Vakarų pasaulio modernizmo įtaką aprangos, laikysenos, interjero ir kt. madai. Tačiau bene didžiausiu postūmiu visuomenei modernėti tapo tautinis sąjūdis, kuriame, ypač prie valstybės statybos pamatų, aktyviai dalyvavo abi seserys Chodakauskaitės.

Mokslai: S. Chodakauskaitė – Mintaujos (dabar Jelgava, Latvija) mergaičių gimnazijos gimnazistė. Apie 1902 m. Klivlando lietuvių kultūros dokumentavimo centro nuotr.

Mokėjo derėtis

Po vestuvių devyniolikmetė Sofija su trisdešimtmečiu A. Smetona, dirbusiu Žemės banke, persikėlė gyventi į Vilnių. Tai buvo drąsus, modernus tiems laikams jaunos poros sprendimas. 1905 m. S. Smetonienė pagimdė Mariją Danutę, o 1906 m. – Birutę. Deja, ši dukrelė mirė sulaukusi vos trejų metų. Kadangi abiejų mergaičių sveikata kūdikystėje buvo silpna, Sofijai teko patirti daug skaudžių išgyvenimų. 1913 m. Smetonos sulaukė sūnaus Juliaus Rimgaudo. Susidūrusi su motiniškais rūpesčiais, Sofija galėjo suprasti ir kitų šeimų patiriamą vargą ir skausmą – ji tapo aktyvia visuomenininke, daug dėmesio skyrė ligonių, našlaičių, motinų ir vaikų, skurstančių žmonių problemoms.

Kai Pirmojo pasaulinio karo pradžioje vokiečiai užėmė Vilnių, Smetonos nepasitraukė su pabėgėlių srautu į Rusiją – liko mieste ir abu aktyviai dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiesiems nuo karo šelpti. Gerai mokėdama vokiškai, S. Smetonienė iš okupacinės valdžios gaudavo dešimtis leidimų tautiečiams grįžti į šalį. Beje, pačių Smetonų namuose prieglobstį rado per 50 lietuvių, grįžusių iš Rusijos.

Atvyko: kaunietės Daiva Chodakauskaitė (kairėje) ir Sigutė Smetonaitė Istorinėje Prezidentūroje Kaune, pristatant naujausią I. Jakubavičienės knygą. V. Skučaitės nuotr.

Kortos ir diplomatija

Sofija sugebėdavo Pirmojo pasaulinio karo metais gauti okupacinės vokiečių valdžios leidimų atvežti maisto varguoliams – ji vienui viena arkliais kinkytu vežimu iš Alytaus ir Daugų gabeno į Vilnių įvairių produktų, o baigiantis karui dalijo vokiečių kariuomenės sandėliuose aptiktas maisto atsargas ir drabužius likimo nuskriaustiems.

Panašiai elgėsi ne viena moteris daug modernesniame Vakarų pasaulyje, tačiau anuomet Rusijos imperijos pakraštyje tokia S. Smetonienės veikla, jos gebėjimas organizuoti, derėtis ir gauti kėlė ne tik nuostabą, bet net ir apkalbų. Tačiau būsima prezidentienė to nepaisė – darė tai, kas tuo metu buvo reikalinga besikuriančiai valstybei. 1919 m. pabaigoje S. Smetonienė kartu su kitomis Lietuvos Vyriausybės narių žmonomis eidavo į Karo ligoninę lankyti sužeistų nepriklausomybės kovose karių, atnešdavo jiems maisto, vaistų.

Nors nėra nė vieno tiesioginio dokumento, bylojančio apie S. Smetonienės aktyvią veiklą politikoje, kai kurių to meto veikėjų prisiminimuose iškyla keli jos tokio neviešo veikimo fragmentai. Pavyzdžiui, Lietuvos Tarybos nario kunigo Vlado Mirono prisiminimai liudija 1917 m. vasarą vykusį plaukiojimą valtele kartu su S. Smetoniene ir okupacinės vokiečių valdžios atstovu Liudvigu Cimerle. Šios išvykos metu būsima prezidentienė stengėsi išgauti pritarimą, sušaukti lietuvių konferenciją Vilniuje.

Knygos autorės nuomone, Sofijai klaidingai prikišama priklausomybė nuo kortų. Mat prezidentienė gerai žinojo, kad lošdama kortomis su įvairių šalių diplomatais, ruošdama jiems vadinamas arbatėles, gali gauti prezidentui svarbios informacijos. Tai patvirtina vienas lenkų žvalgybos 1928 m. informacinis pranešimas – jį aptiko VDU istorikas prof. Jonas Vaičenonis. Pateiktoje informacijoje apie svarbiausius Lietuvos valstybės veikėjus, net du trečdaliai informacijos buvo skirta A. Smetonos žmonai.

Susitikimas: A. Smetona kartu su artimaisiais vieši Amerikos lietuvių išeivijos veikėjo Juozo Bačiūno vasarvietėje Tabor Farmoje 1941 m. gegužę. Iš kairės: A. Valušis, M. Tūbelytė, J. Bačiūnas, A. Smetona, S. Smetonienė ir J. Tūbelienė. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros archyvo nuotr.

Pirmoji diplomatė

Sofijos sesuo Jadvyga studijavo Sankt Peterburgo Aukštuosiuose (Bestuževo) moterų kursuose istoriją ir buvo pakviesta juose dėstyti. Tad Jadvyga tapo pirmąja moterimi, kuri dėstė Rusijos aukštojoje mokykloje. Būsimoji Lietuvos ministro pirmininko žmona dirbo lietuvių leidžiamame laikraštyje, mokytojavo lietuvių gimnazijoje, dalyvavo lietuvių veikloje, 1917 m. Sankt Peterburge buvo išrinkta į Lietuvių tautos tarybą. Po 1917 m. bolševikų revoliucijos grįžusi į Lietuvą – užsienio pasas jai išduotas su Rusijos Laikinosios vyriausybės teisingumo ministro Aleksandro Kerenskio parašu – Jadvyga apsigyveno pas Smetonas.

Išsilavinusiai, daug kalbų mokančiai J. Chodakauskaitei teko vykdyti būsimai Lietuvos valstybei svarbias užduotis, kurias jai patikėdavo A. Smetona. Jadvyga buvo pasirinkta slaptiems pavedimams vykdyti dar ir todėl, kad Lietuvos Tarybos narius (tai buvo vien vyrai) sekė vokiečių šnipai. J. Chodakauskaitė jiems nebuvo pažįstama ir juolab nekėlė įtarimų, nes buvo moteris. Tad A. Voldemaro vadovaujamoje Užsienio reikalų ministerijoje dirbusi J. Chodakauskaitė greitai buvo pasiųsta į Šveicarijos sostinę Berną įkurti pirmąjį Lietuvos informacijos biurą. Taip užsienio šalis pasiekdavo žinios iš Lietuvos per didžiausios to meto telegramų agentūras, kurios perspausdindavo J. Chodakauskaitės pateiktus pranešimus. Tam įtakos turėjo Jadvygos pažintys, užsienio kalbų mokėjimas, jos charizma. Tad nieko nuostabaus – J. Chodakauskaitė tapo pirmąja Lietuvos moterimi diplomate. Tai išties buvo modernybės paženklintas jos, moters, veiklos baras.

Tuo pačiu metu Jadvyga padėjo Sofijai, kurią su vaikais vyras išsiuntė iš nepriklausomybės kovose skendinčios Lietuvos į užsienį. Jadvyga pasirūpino, kad sesuo apsigyventų Berne, žinotų politikos naujienas, elgtųsi ir rengtųsi pagal diplomatinį protokolą kaip dera prezidentienei (1919 m. balandį A.Smetona buvo išrinktas prezidentu) viešumoje. Jadvygai, moderniai, išsilavinusiai ir gražiai merginai, teko ypač svarbus vaidmuo ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo istorijoje.

Renginys: Lietuvos didžiosiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos garbės pirmininkė S. Smetonienė Prezidentūroje priima organizacijos nares. 1935 m. L. Kubiliūtės-Brazdilienės archyvo nuotr.

Išvertė Aktą

Štai 1918 m. Vilniuje dirbęs vokiečių žurnalistas tikrai puoselėjo romantiškus jausmus jaunai, žaviai ir emancipuotai spaudos darbuotojai J. Chodakauskaitei. Jos paprašytas sutiko perduoti vokiečių laikraščiams Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kuris buvo išspausdintas pačių vokiečių konfiskuotame „Lietuvos aide“. Žurnalistas išvežė į Vokietiją kelis išlikusius šio laikraščio egzempliorius su Jadvygos išverstu į vokiečių kalbą Nepriklausomybės Akto tekstu. Taip Europa ir visas pasaulis sužinojo apie paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę.

Prezidentienė gerai žinojo, kad lošdama kortomis su įvairių šalių diplomatais, ruošdama jiems vadinamas arbatėles, gali gauti prezidentui svarbios informacijos.

J. Chodakauskaitė dalyvavo ir kituose svarbiuose politiniuose reikaluose. Kai laviruojanti politikos vandenyse Lietuvos Taryba nusprendė pakviesti karaliumi į Lietuvos sostą Viurtembergo hercogą Wilhelmą von Urachą, šis sutiko ir pasirašė būtiną dokumentą. Tačiau kilo klausimas, kaip tą slaptą dokumentą atgabenti į Lietuvą? Šiam klausimui spręsti buvo pasitelkta tuo metu Berlyne buvusi ir leidimą grįžti į Lietuvą turėjusi J. Chodakauskaitė. Tai ji savo aukštaauliuose batuose pervežė per sieną tą istorinį dokumentą su karališkuoju parašu.

Širdies reikalai

„Kadangi šios knygos, neturinčios mokslinės monografijos statuso, nevaržė recenzentai, aš galėjau pasižvalgyti po čia minimų iškilių moterų širdies labirintus. Ne, jokių skandalingų seserų ryšių su kitais vyrais man neteko aptikti, bet laisvas Vakarų vėjas kedeno šių moterų ir jų gerbėjų jausmus“, – šypsodamasi kalbėjo I. Jakubavičienė.

Jadvyga, turėjusi didžiulį pasisekimą tarp vyrų, niekada nepametė galvos, mokėjo išlaikyti deramą atstumą. Štai, pavyzdžiui, tuomet, kai ji studijavo Sankt Peterburge, jai didelę simpatiją reiškė anuomet ten dėstytoju dirbęs Augustinas Voldemaras, tačiau Jadvyga neparodė didelio palankumo atkakliam gerbėjui.

Kai J. Chodakauskaitė grįžo po studijų Rusijoje į Vilnių, dirbdama spaudoje, kaip jau žinome, susipažino su ja susižavėjusiu vokiečių žurnalistu. Tačiau tuo pat metu Jadvyga draugavo ir su bene jauniausiu Lietuvos Tarybos nariu Petru Klimu. Vis dėlto jų keliai išsiskyrė – J. Chodakauskaitė, matyt, nepanoro susieti savo gyvenimo su impulsyvumu ir kategoriškumu garsėjusiu Nepriklausomybės Akto signataru. Įdomu tai, kad P. Klimas vedė artimą Jadvygos draugę. Tačiau tai nesutrukdė vėliau Jadvygos ir Juozo Tūbelio šeimai artimai draugauti su Klimais. Panašūs santykiai susiklostė ir su diplomatu Broniumi Kaziu Balučiu.

Jos išrinktuoju 1920 m. tapo Smetonų namuose Vilniuje pažintas Juozas Tūbelis. Įdomu tai, kad tuomet, kai J. Tūbelienei įgriso arogantiško Voldemaro meilikavimai, ji padarė tai, ko nepavyko pačiam prezidentui – 1929 m. rudenį A. Voldemaras buvo pašalintas iš ministro pirmininko posto, o jo vietą užėmė darbštusis Jadvygos vyras. Jis buvo tiek paniręs į valstybės reikalus – tapo ilgiausiai ir efektyviai dirbusiu ministru pirmininku, kad žmonai beveik neskirdavo dėmesio. Tad nieko nuostabaus, kad Jadvyga priimdavo, nors ir laikydama atstumą, jai rodomą kitų vyrų dėmesį. Tarp tų vyrų buvo ir Kaune dirbęs Didžiosios Britanijos reikalų patikėtinis seras Tomas Prestonas. Paskutinis žinomas karštas J. Tūbelienės gerbėjas buvo JAV ambasadorius Villiamas Bulittas, su kuriuo ji susipažino 1936 m. Kaune, kai jis čia lankėsi kaip JAV ambasadorius Maskvoje. Būtent jis padėjo Jadvygai ir jos dukrai gauti JAV pilietybę, kai jos 1940 m. (J. Tūbelis jau buvo miręs) emigravo iš Lietuvos.

Mada: A. Smetona su moderniai apsirengusia žmona (specialus jodinėjimo kostiumas ir ilgaauliai batai), karininkų lydimi, jodinėja Kauno apylinkėse. XX a. 4-asis dešimtmetis. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Jausmų labirintuose

S. Smetonienė, mėgusi kiną ir teatrą, domėjosi ir sportu. Ji, pavyzdžiui, 1931 m. išmetė žaidėjoms kamuolį pirmosiose rankinio varžybose Lietuvoje, o 1937 m. tapo ir geriausio lietuviško sklandytuvo „Biržietis“ krikštamote. Tad moderni, aktyvi moteris siekė ne tik gražiai atrodyti. Be to, ji buvo labai temperamentinga, mėgo bendrauti. Tačiau A. Smetona, kaip ir J. Tūbelis, buvo nuo ryto iki vakaro paniręs į valstybės reikalus. Tad Sofijai teko pačiai ieškoti bendravimo.

Kai 1919 m. A. Smetona išsiuntė žmoną su dukra į užsienį, ten Sofija susipažino su Fribūre filosofiją studijavusiu buvusiu kunigu Izidoriumi Tamošaičiu. Jis buvo vienas iš studentų, kuriems ji nuomojo kambarius savo bute, kad galėtų laisviau finansiškai gyventi. Aukštas, gražiai sudėtas, protingas I. Tamošaitis, padėjęs Sofijai užsienyje spręsti įvairius gyvenimiškus klausimus, ilgainiui tapo pageidaujamas Lietuvoje, prezidentūroje, asmeniu, kuriam Sofija jautė romantiškus jausmus. Anuometis JAV konsulas Lietuvoje Robertas Heingartneris (1926–1928 m.) savo dienoraštyje rašė, kad S. Smetonienės organizuojamose arbatėlėse dažnai sutikdavo I. Tamošaitį, kuris buvo pristatomas kaip artimas Smetonų šeimos bičiulis, turėjęs jai didžiulės įtakos, patarinėjęs prezidentui, dėstęs VDU ir dirbęs tautininkų žurnalo „Vairas“ redaktoriumi.

Romantiški jausmai S. Smetonienę aplankė ir brandžiame amžiuje, kai į prezidento vasaros rezidenciją Užulėnyje jo apsaugai buvo atsiųstas jaunas leitenantas Povilas Skardžius su 32 kareiviais. Sofija anuomet buvo dukart vyresnė už Povilą – nedrąsų, bet kartu sumanų, linksmą karininką. Netrukus tarp jų užsimezgė abipusė simpatija, kuri nenutrūko net išeivijoje, kai našle likusiai S. Smetonienei trūko bendravimo. Ta bendrystė su P. Skardžiumi buvo grįsta Sofijos globėjiškais jausmais, kurie tęsėsi iki jos gyvenimo pabaigos. Tą ryšį labai vertino ir pats P. Skardžius, išsaugojęs visus jam rašytus prezidentienės, kurią vadino Mamuku, laiškus.

Būtent modernėjantis gyvenimas Lietuvoje leido Sofijai bendrauti su jaunu kareiviu (jam tik vėliau buvo suteiktas leitenanto laipsnis), nors  anuomet tai būtų laikoma labai prastu tonu.

Seserys Sofija ir Jadvyga – tikros čia aprašomo laiko lyderės, diktavusios aktyvaus dalyvavimo visuomeninėje veikloje, šeimoje, bendravimo, drabužių ir elgesio madas.

Ir kapitonas, ir uosto viršininkas

Visi šie žmonės yra įtraukti į Klaipėdos miestui svarbių jūrinių asmenybių sąrašą.

16 metų laikotarpis, nuo 1923 iki 1939 m., Klaipėdos uostui buvo ypatingas. Uostas, kaip teigia istorija, po Pirmojo pasaulinio karo buvęs gerokai apleistas, vėliau prikeltas ir sparčiai didino ne tik krovą, bet ir Lietuvos jūrų prekybos, prekių eksporto ir importo apimtis.

Pradžioje, po 1923 m., kai buvo perimtas Klaipėdos uostas, valdybos viršininku, taip pat ir uosto kapitonu kurį laiką buvo žymiausias visų laikų Lietuvos jūrų kapitonas Liudvikas Stulpinas (1871–1934).

Tai buvo laikotarpis, kai Klaipėdos uoste labiausiai reikėjo sutvarkyti laivybą, pradėti rengtis paties uosto rekonstrukcijai. Jūrų kapitonas L. Stulpinas nebuvo inžinierius, bet buvo Lietuvoje tuo metu itin gerbiamas žmogus. Jam artimesni buvo jūriniai reikalai, todėl po kurio laiko jis tapo vien Klaipėdos uosto kapitonu.

L. Stulpinas kaip autoritetas buvo kviečiamas į įvairius su jūriniais reikalais susijusius renginius ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune. Jis dalyvavo renginyje Kaune, kai čia kauniečių jūrų kapitonų iniciatyva buvo kuriama Lietuvos jūrininkų sąjunga, kurios filialas vėliau atsirado ir Klaipėdoje.

Pirmasis: R. Vysockis perėmė Klaipėdos uostą iš vokiečių, o po kelerių metų jam vadovavo. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Perėmęs uostą sugrįžo į jį

Ir prieš L. Stulpiną, ir po jo visi vėlesni Klaipėdos uosto valdybos ar direkcijos vadovai buvo inžinieriai.

L. Stulpinas buvo pirmuoju Klaipėdos uosto kapitonu, tačiau nebuvo pirmuoju Klaipėdos uosto valdybos viršininku. Juo buvo Ričardas Vysockis (1882–1950).

1923 m. balandžio 24 d. jis gavo nurodymą iš Lietuvos Vyriausybės perimti Klaipėdos uostą, sutvarkyti jo etatus ir sąmatą. Tų pačių 1923 m. birželio 27 d. aktu buvo perimta uosto valdyba ir tarnautojai. R. Vysockis Klaipėdos uosto vadovu buvo iki 1923 m. rugpjūčio.

Kad R. Vysockis 1923 m. rugpjūčio 14 d. buvo paskirtas Palangos (Šventosios) žvejų uosto statybos viršininku, liudija apie tai, kad ir atgavusi Klaipėdos kraštą tuometinė Lietuvos valdžia nebuvo tikra, kad jį pavyks išlaikyti.

R. Vysockis tuo metu buvo išsilavinęs inžinierius, buvo baigęs matematikos mokslus Dorpato (istorinis Estijos Tartu miesto pavadinimas) universitete ir mokėsi statybos mokslų Petrapilio (dabartinio Sankt Peterburgo dalis Rusijoje) technologijos institute.

Tačiau R. Vysockis neturėjo hidrotechninių įrenginių statybos patirties. 1925 m. Palangos (Šventosios) uosto statybos viršininko pareigas perėmė Jonas Šimoliūnas, kuris buvo ir Klaipėdos uosto valdybos statybos padalinio vadovu. J. Šimoliūnas turėjo didžiulę patirtį. Tarnaudamas carinės Rusijos kariuomenėje jis buvo karo inžinierius, statė uosto įrenginius Ventspilyje, Suomijoje.

Po Klaipėdos uosto perėmimo 1923 m., po darbo Šventosios uoste R. Vysockis 1925 m. buvo paskirtas į tuometinę Lietuvos Plentų ir vandens kelių valdybą, kur tapo vandens kelių tarnybos viršininku.

Likimas pasisuko taip, kad 1928 m. jis vėl sugrįžo į Klaipėdą ir tapo jau ne uosto valdyba, o direkcija vadinamos institucijos pirmininku. Klaipėdos uosto direkcijai jis vadovavo iki 1934 m.

Likimas: T. Norus-Naruševičius turėjo gražių Klaipėdos uosto vystymo planų, bet juos nutraukė netikėta mirtis. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Mirtis nutraukė planus

Prieš R. Vysockio sugrįžimą Klaipėdos uosto direkcijai 1924–1927 m. vadovavo Tomas Norus-Naruševičius (1871–1927).

Tuo pat metu jis buvo ir Lietuvos jūros draugijos pirmininku.

Anuomet buvo įprasta, kad Uosto direkcijos vadovai aktyviai dalyvaudavo visuomeninėje veikloje. Tarkim, R. Vysockis, šalia uosto direktoriaus pareigų, buvo ir pirmuoju Klaipėdos jachtklubo komodoru.

T. Norus-Naruševičius į Klaipėdos uosto direkcijos vadovo postą buvo paskirtas po to, kai 1923–1924 m. Ernesto Galvanausko Vyriausybėje buvo susisiekimo ministru.

Jis baigė Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, mokėsi Maskvos aukštojoje technikos mokykloje, dirbo inžinieriumi Maskvos elektrinės statyboje, tramvajų dirbtuvėse. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vykdė diplomatinį darbą, dalyvavo derybose su sovietų Rusija, Lenkija, kuri iš Lietuvos buvo atplėšusi Vilnių.

T. Norus-Naruševičius buvo geras diplomatas, organizatorius, inžinierius, bet jis neturėjo hidrotechninių objektų statybos patirties. Tiesa, šioje srityje jis turėjo puikų talkininką, Lietuvos uostų statybos tėvų vadinamą J. Šimoliūną.

1927 m. T. Noraus-Naruševičiaus planus nutraukė mirtis, o greičiausiai ir Lietuvos Vyriausybės viltis, kurios buvo susijusios su Klaipėdos uosto atkūrimu.

Įvertinimas: laikomasi nuostatos, kad krašto apsaugos ir susisiekimo ministru buvęs B. Sližys efektyviausiai valdė Klaipėdos uostą. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Efektyviausia veikla uoste

R. Vysockio paskyrimas vadovauti Klaipėdos uosto direkcijai buvo greičiausiai neplanuotas. Kai kuriuose šaltiniuose užsiminta, kad jo vadovavimo laikotarpis nebuvo itin geras.

Klaipėdos uosto direkcijos pirmininku 1934 m. buvo paskirtas inžinierius Balys Sližys (1885–1957), kuris šias pareigas ėjo iki 1939 m., kai naciai atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos uostą.

Jis 1936–1940 m. buvo ir Lietuvos buriuotojų sąjungos pirmininku, 1934–1939 m. – Klaipėdos jachtklubo komodoru.

Uosto direkcijai vadovavo prieš tai Lietuvos ministrais buvę asmenys.

Iš Utenos krašto kilęs B. Sližys 1912 m. buvo baigęs Lvovo (dabartinės Ukrainos dalis) politechnikumą, 1915 m. Irkutsko karo mokyklą. Grįžęs į Lietuvą 1918 m. tapo Utenos apskrities viršininku, 1922–1924 m. buvo krašto apsaugos ministru. Istorikai užsimena, kad B. Sližys aktyviai siekė Klaipėdos krašto išlaisvinimo 1923 m., kartu su tuomečiu Lietuvos Ministru Pirmininku E. Galvanausku priėmė keletą svarbių sprendimų dėl Klaipėdos krašto.

1924–1926 m. B. Sližys dirbo susisiekimo ministru. Tuo metu pradėtas statyti Šventosios uostas, tiestas geležinkelis iš Šiaulių į Klaipėdą.

Efektyviausiu uosto plėtros laikotarpiu laikomi 1934–1939 m., kai B. Sližys buvo Klaipėdos uosto direkcijos vadovu. Buvo atnaujinamos, dažniausiai ilginamos ir gilinamos krantinės, statomi galingesni kranai, intensyvinami krovos darbai. Pakelti Klaipėdos uosto efektyvumą leido ir tarp Šiaulių ir Klaipėdos nutiesta geležinkelio linija.

Klaipėdos uosto modernizavimas lėmė, kad tuo metu Klaipėda pagal apyvartą aplenkė Rygos ir Talino uostus, susilygino su Karaliaučiumi.

Į Klaipėdą įžengus nacistinės Vokietijos kariuomenei 1939 m. B. Sližys buvo areštuotas, vėliau paleistas. Grįžo į Klaipėdą, o 1944 m. artėjant sovietams pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 m. gyveno JAV Niujorke.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Per tą laiką pastatytos naujos krantinės, uoste kūrėsi įvairios bendrovės, atsirado Lietuvos laivininkystė. Lietuvos valstybė į Klaipėdos uosto vystymą investavo 42 mln. litų.

Tarpukariu Klaipėdos uoste dirbo 600–700 tarnautojų, keli tūkstančiai darbininkų (vien nuolatinių krovėjų buvo apie 1 500).

Navigacinius, ūkinius reikalus tvarkė Klaipėdos uosto direkcija. Ji turėjo locmanų tarnybą, ledlaužį „Perkūnas“, tris jūrų policijos kranto apsaugos motorlaivius, žemsemes ir kitą techniką farvateriui gilinti.

Tarpukario Klaipėdos uosto atstatymo chronologija

1923 metai

Birželio 27 d. Klaipėdoje surengtas mitingas. Jį sukėlė žinia, kad uostas bus perduotas Klaipėdai. 1923 m. uoste lankėsi 625 laivai su 211 500 t krovinių.

1924 metai

Klaipėdos uosto valdymą perėmė specialiai įkurta Uosto direktorija (direkcija). Tai įvyko, kai gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija. Pagal ją Klaipėdos uosto direktorija sudaryta iš Lietuvos valstybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. Pirmuoju Uosto direktorijos vadovu buvo paskirtas buvęs Lietuvos susisiekimo ministras Tomas Norus-Naruševičius.

1924 m. atstatyta ir praplėsta elektros stotis, kuri tiekė elektros energiją uosto dirbtuvėms, elektriniams kranams, apšvietė uosto teritoriją. Uoste įrengta 16 telefono aparatų, atnaujinti ir perdažyti didysis ir molų švyturiai, žibintai, kiti laivininkystės ženklai.

Dokumentas: lietuviškas Klaipėdos uosto plėtojimo planas. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

1925 metai

Pradėti farvaterio gilinimo, molų, krantinių remonto darbai. Rengtasi Žiemos uosto modernizavimui. Kauno aukštesnioji technikos mokykla išleido kelių dešimčių jaunuolių grupę, kurie baigė teorinius jūrininkų mokslus ir siekė praktikos Suomijos Abo mokykloje.

1926 metai

Į Klaipėdos uostą įvairiais laivais 1926 m. atvyko 926 keleiviai, išvyko 275.

1928 metai

Pradėta Žiemos uosto rekonstrukcija, kuri buvo numatyta dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bet nespėta. Žiemos uostas buvo seklus, į jį nebetilpo naujos kartos gariniai laivai.

Dabartinės „Klaipėdos Smeltės“ teritorijoje pastatytas AB „Maistas“ sandėlis-šaldytuvas. Į laivus pradėta krauti šaldyta skerdiena ir sviestas.

1929 metai

Augo mėsos, kiaušinių, sviesto, gyvulių (ypač bekonų), grūdų, linų, dobilų sėklų, medienos, kailių eksportas. Klaipėdos uostą laivybos linijos jungė su Belgijos, Olandijos, Danijos, Ispanijos, Vokietijos, Anglijos, Švedijos ir JAV (per Skandinavijos šalių linijas) uostais.

Užbaigtas pirmas ryškesnis Lietuvos valdžios perimto Klaipėdos uosto rekonstrukcijos etapas. 1923–1929 m. valdžia skyrė 14,6 mln. litų uostui rekonstruoti. Jis pagilintas iki 7–7,5 m, užbaigti tvarkyti ir stiprinti pietinis ir šiaurinis molai, tvarkytos balasto krantinės, įsigyta naujų kranų, tiesti uosto geležinkeliai, įrengtas 6 tūkst. tonų talpos muitinės sandėlis.

Iš 1929 į 1930 m. buvo labai šalta žiema, uostas užšalo, grėsė uosto objektų ir fabrikų uždarymas ir nedarbas.

1930 metai

Lietuvos vyriausybė leido skelbti Klaipėdos uosto naujų pajėgumų plėtojimo konkursą, patvirtinta, kad uostą toliau rekonstruos Danijos firma „Hejgaard u. Schultz“.

Atplaukė ir išplaukė 960 laivų su 489 792 t krovinių.

1932 metai

Baigtas rekonstruoti Žiemos uostas. Jo šiaurinė krantinė buvo 115 m, pietinė – 220 m, rytinė – 528 m ilgio, gylis prie jų siekė 8 m. 96 tūkst. kv. m naujas baseinas galėjo priimti iki 10 tūkst. tonų talpos laivus. Krovos darbams įrengti septyni elektriniai kranai su keliamąja galia nuo 2 iki 35 t.

Baigtas tiesti Telšių–Kretingos geležinkelio ruožas, kuris sujungtas su Klaipėdos–Bajorų (Kretingos) linija. Tai leido kelis kartus padidinti į Klaipėdą gabenamų krovinių kiekį.

Į Klaipėdos uostą laivais atvyko 2 847, išvyko 2 102 žmonės.

Krovimas: Nyderlandų tanklaivis prie naftos krantinių apie 1936 m. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

1934 metai

Naujos geležinkelio linijos pradėtos tiesti į kai kurias krantines.

1935 metai

Kompanijos „Shell“ ir „Sojuzneft“, kurios prekiavo rusiškais naftos produktais, Klaipėdos uoste įsirengė žibalo ir benzino saugyklas. Jose tilpo apie 10 tūkst. litrų kuro.

Uoste pastatyti modernūs Lietuvos banko sandėliai.

1936 metai

Įsteigta Lietuvos Baltijos Lloydo bendrovė, kuri per laiką įsigijo septynis laivus.

Pradėta statyti 540 m ilgio krantinė Žvejų uosto link, baigta 1939 m.

Liepą Lietuvos vyriausybė patvirtino trejų metų Klaipėdos uosto išplėtimo ir gilinimo darbų planą. Jame buvo numatyta iki 460 m pailginti ir iki 12 m pagilinti Pietų balasto krantinę, pastatyti naujų sandėlių. Šiems darbams numatyta išleisti daugiau nei 6 mln. litų. 1938 m. buvo baigta 10 m gylio ir 500 m ilgio nauja krantinė, sujungta su Pietų balasto krantine.

1937 metai

Klaipėdos ir Nidos švyturiuose sumontuotos modernios antenų sistemos.

„Lietūkis“ įsigijo penkias saugyklas, nutiesė geležinkelio atšaką, planavo įsigyti tanklaivį naftai gabenti iš Juodosios jūros uostų.

1938 metai

Baigta statyti dalis naujų sandėlių, tarp jų ir septynaukštis „Lietūkio“ sandėlis-elevatorius prie Žiemos uosto.

Per metus į uostą atplaukė ar išplaukė 1 549 laivai su 910 819 t krovinių. Tais metais per Klaipėdos uostą jūrų transportu išvežta 77 proc. viso Lietuvos eksporto ir 65 proc. importo. Importo vertė siekė 176 mln. litų, eksporto – 145 mln. litų. Bendra uosto prekių apyvartos vertė – 70,3 proc. visos Lietuvos užsienio prekybos.

Į Klaipėdos uostą keleiviniais laivais atvyko 1 233, išvyko 1 220 žmonių, tarp jų daugiausia – JAV lietuviai.

1939 metai

Metų pradžioje užregistruota Klaipėdos uoste prirašytų 12 Lietuvos prekybos bendrovių laivų, jų tonažas – 12 257 bruto. Panašų skaičių laivų turėjo ir kelios vokiečių prekybos firmos.

Kovo 22 d. Vokietijos naciai užgrobė Klaipėdos uostą. Lietuvos laivus reikėjo perregistruoti Šventosios uoste. Šis uostas buvo per seklus, prekybiniai laivai negalėjo įplaukti. Lietuvos bendrovių laivai „išsimėtė“ po Europą. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, daugelis laivų buvo nuskandinti arba pakliuvo į Sovietų Sąjungos kariškių rankas.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Studijavo ekonomiką, tapo žurnalistu

Tarpukario jūrų kapitono Broniaus Krikštopaičio prisiminimuose, kurie 2015 m. išleisti knyga „Jūrų keliais“, Stasys Vainoras ir Vladas Bakūnas įvardinti kaip pirmieji jūros heraldai.

S. Vainoras 1909 m. buvo gimęs Palangoje, vietos žvejo šeimoje.

Dar besimokydamas Klaipėdos lietuvių gimnazijoje, kurią baigė 1930 m., pradėjo rašyti straipsnius į spaudą.

Specialiai žurnalistų anuomet niekas neruošė. Jais tapdavo žmonės, kurie turėjo potraukį skleisti žinias.

Tuo pat metu reikėjo turėti ir kokią nors „gilesnę“ specialybę. S. Vainoras 1931–1934 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo ekonomiką. Tarpukariu, kai Lietuvoje vyko ekonominis pakilimas, tai buvo rimta specialybė. Jis galėjo tapti netgi kokios nors naujai besikuriančios bendrovės vadovu.

S. Vainoras pasirinko jūrinę žurnalistiką. Galbūt lėmė tai, kad žvejo sūnų, kuris, nors ir netapo žveju, traukė jūra. Įtakos turėjo ir tai, kad 1935 m. jis tapo Lietuvos jūrininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus nariu.

Praeitis: taip atrodė pirmojo leidinio „Jūra“ viršelis 1935 m. rugpjūtį. Redakcijos archyvo nuotr.

Jūriniam leidiniui neturėjo pinigų

Lietuvos jūrininkų sąjungoje jis galėjo susipažinti su jūrų kapitonais, kurie ir pasiūlė redaguoti leidinį „Jūra“. Šis leidinys buvo sumanytas kaip mėnesinis žurnalas, bet, bent iš pradžių, ėjo kaip iliustruotas laikraštis.

Jūrų kapitonas B. Krikštopaitis buvo vienas iš redakcinės kolegijos narių.

S. Vainoro brolis Feliksas Vainoras, kuris buvo prieškario laivo „Kaunas“ bocmanas, Adelės Žičkuvienės knygoje „Jūra ir likimai“ prisiminė, kad jūrų kapitonas B. Krikštopaitis dažnai priimdavo Stasį Vainorą į „Kauno“ laivą. Kol laivas iškraudavo krovinius užsienio uostuose, šis rinkdavo medžiagą vienam ar kitam stripsniui.

Iniciatyvos leisti „Jūrą“ ėmėsi Lietuvos jūrininkų sąjunga ir Lietuvos moterų sąjunga tautiniam laivynui remti. Anot F. Vainoro, idėją apie laikraščio leidybą jiems išdėstęs jo brolis Stasys, ją nešiojęs nuo jaunystės. Jis ir pats norėjęs leisti jūrinį leidinį, bet tam neturėjęs pinigų. Prieš „Jūros“ leidybą jis dirbęs „Ryto“ spaustuvėje Klaipėdoje ir koregavęs leidinį „Vakarai“.

„Jūros“ ikvėpėju galima laikyti ir jūrų kapitoną Teodorą Reingardą, kuris buvo pirmasis Lietuvoje dar 1928 m. pradėjęs leisti jūrinį leidinį „Inkaras“.

1935 m. rugpjūtį išėjo pirmasis laikraščio-žurnalo „Jūra“ numeris. Jo techniniu redaktoriumi buvo S. Vainoras. „Jūrą“ jis redagavo nuo 1935 rugpjūčio iki 1937 m. gegužės ir dar kurį laiką 1940 m. 1939 m. birželį žurnalas iš Klaipėdos, užėmus ją naciams, jau buvo perkeltas į Kauną ir pavadintas „Mūsų jūra“.

1935–1939 m. buvo išleisti 43 „Jūros“ numeriai. 1939–1940 m. Kaune išleista dar 12 „Jūrą“ tęsusios „Mūsų jūra“ numerių.

Palikimas: enciklopediniuose leidiniuose išlikusi vienintelė žinomo tarpukario jūrinės srities žurnalisto S. Vainoro nuotrauka. „MLE“ nuotr.

Kolegos ir aktyvūs autoriai

1938–1939 m. žurnalą „Jūra“ redagavo ir iš Šakių rajono kilęs Vladas Bakūnas. Jis būdamas 21-erių metų dar 1927 m. atvyko į Klaipėdą, kur tapo spaudos ir radijo žurnalistu, bendradarbiavo leidiniuose „Lietuvos keleivis“, „Vakarai“, „Lietuvos aidas“, „Karys“, „Trimitas“, naujienų agentūroje ELTA, Klaipėdos radiofone.

Tiek S. Vainoras, tiek V. Bakūnas ir patys rengdavo straipsnius, ir užsakydavo juos iš kitų autorių bei vertė įdomesnius straipsnius iš užsienio marinistikos. Tarp aktyvių autorių buvo ir jūrininkai, ir kitų specialybių žmonės. Iš jų minimi brigados generolas Teodoras Daukantas, laivų šturmanas Romanas Vilkas-Vilčinskas, jūrų kapitonas Liudvikas Serafinas, 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos sukilimo vado pavaduotojas Pranas Klimaitis, teisininkas ir diplomatas Vaclovas Sidzikauskas, „Ryto“ leidyklos direktorius Gediminas Galvanauskas.

Idėją apie jūrinio žurnalo leidybą Stasys Vainoras nešiojęs nuo jaunystės, bet pats jį leisti neturėjęs pinigų.

Žurnalo „Jūra“ redakcinę kolegiją sudarė to meto jūrų kapitonai Adomas Daugirdas, Zigmas Domeika, Juozas Kaminskas ir Feliksas Marcinkus.

Žurnalas „Jūra“ tarpukaryje buvo pakankamai įdomus ir populiarus. Jo tiražas siekė iki 5 tūkst. Nors teoriškai žurnalo leidėju buvo Lietuvos jūrininkų sąjunga ir Lietuvos moterų sąjunga tautiniam laivynui remti, pagal vadinamąją „pririšimo prie uosto koncepciją“ jį rėmė ir Klaipėdos uosto direkcija.

Į JAV per koncentracijos stovyklą

S. Vainoro ir V. Bakūno likimai panašiai klostėsi ir po II pasaulinio karo. Abu jie 1949 m. atsidūrė JAV, bendradarbiavo lietuvių bendruomenės laikraščiuose. S. Vainoras dar vertė ir grožinę literatūrą. 1951–1964 m. dirbo Čikagos lietuvių laikraščio „Vienybė“ pasaulio žinių redaktoriumi. Tuo pat metu S. Vainoras kurį laiką ėjo ir Lietuvos jūrininkų sąjungos Čikagos skyriaus vadovo pareigas.

Leidinyje „Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai“ dar minima ir S. Vainoro pasipriešinimo naciams veikla. Vokiečių okupacijos metais jis padėjo Lietuvos kovotojų sąjungai. Palaikė ryšius su Latvijos ir Estijos antinacistinio pogrindžio centro vadovybe.

1944 m. vasarą S. Vainoras Latvijoje buvo areštuotas, laikytas Rygos kalėjime, Salaspilio, o vėliau ir Štuthofo koncentracijos stovyklose.

1945 m. jis išvaduotas, tarpininkaujant Raudonajam Kryžiui buvo išvežtas į Švediją, iš kur vėliau pasiekė JAV. Gestapo kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose praleisti metai galėjo atsiliepti jo sveikatai. JAV jis mirė 1964 m., dar palyginti jaunas, būdamas 55 metų.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Išaukštino buriavimo sportą

1935-ieji. Nors po Klaipėdos uosto sugrįžimo į Lietuvą jau praėjo 12 metų, lietuviškų prekybos laivų uoste dar beveik nebuvo. Jų banga į Klaipėdą plūstelės tik po 1936-ųjų.

Lietuvoje tuo metu jau buvo gana nemažai jachtų. Jas pirko ir privatūs buriuotojai, ir prieš kelerius metus įsteigtas lietuviškas Klaipėdos jachtklubas. 1935 m. ypatingi ir tuo, kad Klaipėdoje buvo įsteigta Lietuvos buriuotojų sąjunga. Ji suvienijo įvairius jachtklubus.

Dar 1935 m. Švedijos karališkasis jachtklubas KSSS pakvietė Lietuvos buriuotojus į sąskrydį Gotlande. Į kelionę išsiruošė 4 jachtos: „Tegu“, „Vytis“, „Argus“ ir „Gintaras“. Jų įgulose buvo žinomi to meto buriuotojai: daktaras Valteris Didžys, poetas, mokytojas Salys Šemerys-Šmerauskas, buriuotojas Pričkus Buntinas, jūrų kapitonai Juozas Kaminskas, Feliksas Marcinkus, Vytautas Babarskis ir kiti.

Jachtų flotilę į žygį lydėjo motorlaivis „Audra“ su jūrų kapitonu Adomu Daugirdu. Laive buvo ir jūrų kapitonai Aleksandras Marijonas Rasiulis, Povilas Julius Labanauskas.

Tuomet Lietuva buvo ant savotiškos jūrinio pakilimo bangos.

Rašytojas Ignas Šeinius žurnale „Jūra“ tuomet parašė buriavimą ypač išaukštinusius žodžius: „Kol neturime nei karo, nei prekybos laivyno, jūriniam persiauklėjimui tinkamiausias kelias tuo tarpu yra buriavimo sportas.“

Laivas: 13,5 m ilgio jachta „Žalčių karalienė“ 1937 m. „MLE.lt“ nuotr.

Įsigijo ypatingą jachtą

1935 m. regatoje nė viena lietuvių jachta kokių nors laurų nenuskynė. To ir nesiekta. Lietuviai labiausiai norėjo susipažinti, kaip vienas seniausių Baltijos jūroje Švedijos karališkasis jachtklubas KSSS rengia regatas.

Reikšminga tapo ir tai, kad Lietuvos buriuotojai gavo oficialų kvietimą 1937 m. dalyvauti regatoje „Runt Gotland“ aplink Gotlando salą. Jau minėtame 1935 m. sąskrydyje, kur Lietuvai atstovavo 4 jachtos, buvo nutarta „Runt Gotland“ regatą rengti kas dvejus metus.

Tai tapo prestižine regata. Švedai į ją pakvietė daugelio Baltijos jūros šalių buriuotojus. Regata buvo ganėtinai sunkoka, nes uolėtos Švedijos pajūrio pakrantės gali būti nenuspėjamos.

Gavę kvietimus dviem jachtoms lietuviai nutarė rimtai ruoštis regatai. Skambesnių pergalių tarptautinėse regatose jie dar neturėjo. Tačiau Klaipėdoje buvo ryškus buriavimo pakilimas. Prisidėjo ir tai, kad 1936 m. Smiltynėje buvo atidaryta buriavimo mokykla.

Kol neturime nei karo, nei prekybos laivyno, jūriniam persiauklėjimui tinkamiausias kelias tuo tarpu yra buriavimo sportas.

Lietuvos buriuotojų sąjunga iš vieno latvio nupirko 13,5 m ilgio jachtą. Ji buvo ypatinga jachta, su tam tikra istorija. Hamburge dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą statyta jachta buvo laimėjusi regatą Anglijoje aplink Vaito salą.

Iš ąžuolo, ypatingos pušų medienos ir raudonmedžio suręsta šešiavietė jachta Lietuvoje buvo pavadinta „Žalčių karaliene“. Jos kapitonu paskirtas Klaipėdos uosto inžinierius P. Buntinas, įgulą sudarė V. Kalvaitis, O. Mikelaitis, M. Empacheris, V. Gedgaudas ir K. Vasiliauskas.

Kartu su „Žalčių karaliene“ į regatą aplink Gotlando salą turėjo plaukti ir S. Šemerio-Šmerausko jachta „Tegu“, bet prieš pat regatą ji patyrė nedidelę avariją.

Vertybė: tarpukario Lietuvos buriuotojų jachtos Klaipėdoje apie 1936 m. „MLE.lt“ nuotr.

Per rūką ir audrą

Lietuvių jachta „Žalčių karalienė“ „Runt Gotland“ regatoje aplink Gotlando salą, kur distancijos ilgis – per 270 jūrmylių, savo klasėje laimėjo pirmąją vietą. Tai buvo didžiulis netikėtumas ir regatos organizatoriams, ir pačiai įgulai.

Žurnalistas Venantas Butkus knygoje „Burėse – Baltijos vėjas. Buriuotojo užrašai“ prisiminė, kaip 1984 m. susipažino su vienu iš „Žalčių karalienės“ įgulos narių, Klaipėdoje mokytojavusiu Kaziu Vasiliausku. Tada iš pirmų lūpų išgirdo pasakojimą apie istorinę lietuvių pergalę prestižinėje 1937 m. regatoje.

K. Vasiliausko teigimu, be kompaso ir lago, įgula kitokių navigacinių prietaisų neturėjo.

„Plaukėme ir nelabai žinojome, kur esame, stengėmės nenutolti nuo salos. Akmenimis nusėtos Gotlando pakrantės atrodė grėsmingai. Antrą dieną pakilo smarkus vėjas, jūra pasišiaušė. Žiūrime, kad priekyje plaukusi lenkų jachta blaškosi, pavojingai laviruoja tarp uolų. Kapitonas iš karto įsakė pasukti į jūrą. Maždaug po 60 valandų neramaus laukimo išvydome Visbio šviesas“, – prisiminė K. Vasiliauskas.

„Žalčių karalienės“ įgula, plaukusi per rūką, audrą, nematė savo varžovų. Nustebo, kai artėjant prie Visbio krantinės išgirdo žiūrovų šūksnį „Jūs pirmieji“. Kitą dieną visa įgula buvo pakviesta į regatos uždarymo iškilmes. P. Buntinui buvo įteikta graži metalinė nugalėtojo taurė.

Regata: buriuotojai P. Buntinas ir M. Empacheris vienoje iš lenktynių distancijų. V. Butkaus knygos „Burėse – Baltijos vėjas. Buriuotojo užrašai“ nuotr.

Jachtos ir skulptūros sąsajos

„Žalčių karalienės“ pergalė Gotlando regatoje buvo pirmoji tokio lygio regatoje, kur dalyvavo apie pusšimtis jachtų. Lietuvių ant pakylos tikrai niekas nesitikėjo išvysti.

Kai kurie buriuotojai yra linkę manyti, kad Palangos miesto botanikos parke esanti skulptūra „Eglė žalčių karalienė“ yra tarsi įkvėpta 1937 m. jachtos „Žalčių karalienė“ pergalės Gotlando regatoje.

Ši skulptūra, kurios autorius skulptorius Robertas Antinis (1898–1981), Palangoje pastatyta 1960 m. Sukurti skulptūrą R. Antinis sumanė dar tarpukario Lietuvoje apie 1935 m. Skulptūroje vaizduojama lietuviško folkloro pasaka „Eglė žalčių karalienė“.

Skulptūra pripažįstama kaip viena veržliausių ir estetiškiausių Lietuvos menininkų darbų.

Ar ji turi ką nors bendro su jachta „Žalčių karalienė“? Tiesiogiai ne, nes 1935 m. dar ir jachtos „Žalčių karalienė“ Lietuvoje nebuvo.

Bet sąsajų galima rasti. Gal skulptoriui R. Antiniui įspūdį padarė 1937 m. jachtos „Žalčių karalienė“ pergalė, jos veržlumas? Tad jis ir į skulptūrą „Eglė žalčių karalienė“ įdėjo savotiško jūrinio gaivulio.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį ”, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Klaipėdoje įkūrė banką

Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, M. Reišys aktyviai įsiliejo į jo veiklą. Jis po 1923 m. vasario 15 d. sukilimo išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą (Seimelį), 1924 m. tapo jo pirmininku. Vėliau jis buvo šio Seimelio vicepirmininku, nes apsčiai turėjo ir kitos veiklos.

M. Reišys buvo Ūkio banko Klaipėdoje direktorius ir šio banko savininkas kartu su Jonu Žiliumi-Jonila. Pastarasis 1925–1926 m. buvo ir Klaipėdos krašto gubernatoriumi.

Aktyviai tuo metu reiškėsi ir M. Reišio tėvas, taip pat Martynas Reišys. Jis ūkininkavo Kuršlaukiuose, Dovilų valsčiuje, netoli dabartinių Gargždų. Čia 1891 m. ir gimė sūnus Martynas, kuris vėliau turėjo nemažą įtaką Klaipėdos krašte.

Aktyvią sūnaus veiklą galėjo lemti ir tai, kad tėvas Klaipėdos krašte buvo aktyvus lietuvių tautinio judėjimo dalyvis. Namuose galėjo lankytis nemažai krašto lietuvininkų, taip pat iš Didžiosios Lietuvos atvykusių žmonių, su kuriais susipažino ir sūnus.

Asmenybė: iš Klaipėdos krašto kilęs M. Reišys turėjo gabaus verslininko ir organizatoriaus gyslelę. / „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ nuotr.

Pavyzdžiui, tas pats Jonas Žilius-Jonila buvo kilęs ne iš Klaipėdos krašto, o nuo Marijampolės, gyvenęs JAV, mokęsis Ciuricho, Berlyno universitetuose, organizavęs Lietuvos žemės ūkio banko veiklą. Jis buvo 21-eriais metais vyresnis už Martyną Reišį, galėjo įžvelgti jo ryžtą, ekonominius gabumus, todėl Klaipėdoje kartu kūrė Ūkio banką.

Ūkio kredito banką M. Reišys su J. Žiliumi-Jonila įsteigė 1922 m. gruodžio 29 d. 1923 m. bankas buvo pertvarkytas į akcinį, pakeistas pavadinimas į Ūkio banką. M. Reišiui priklausė 7 mln. Vokietijos markių banko kapitalo dalis, J. Žiliui-Jonilai – 5 mln. Vokietijos markių dalis. Likusią maždaug 2 mln. Vokietijos markių banko kapitalo dalį valdė Klaipėdos namų ir žemės sklypų savininkai.

Ūkio banko Klaipėdos skyrius veikė maždaug iki 1934 m. Jį, kaip ir daug ką krašte, įveikė tuomet kilusi pasaulinė krizė.

Įkūrė ekspedijavimo bendrovę

Kita sritis, kur aktyviai reiškėsi Klaipėdos krašto gyventojas M. Reišys, buvo laivininkystė ir uosto veikla. Dėl jos M. Reišys netgi buvo vadinamas Klaipėdos uosto lietuvintoju, lietuviško prekybos laivyno kūrėju.

Dar 1922 m. gegužę jis kartu su bendraminčiais Gustavu Juozupaičiu, kuris Kaune buvo įsteigęs Lietuvos banką, ir Jokūbu Stiklioriumi įkūrė pirmąją privačią Lietuvos laivininkystės ir ekspedicijos bendrovę „Sandėlis“. Didesnę dalį įnašo į laivininkystės bendrovę įnešė M. Reišys. Jis tapo šios bendrovės pirmininku.

Laivininkystės bendrovė vertėsi prekių eksportu ir importu, sandėliavimu, pirko laivus, kuriais gabeno krovinius po Baltijos jūros regioną.

Nors daugiau laiko bankininkas M. Reišys skyrė su jūra susietam amatui, tačiau vien tuo jo veikla Klaipėdoje neapsiribojo.

Lietuviška bendrovė Klaipėdoje susidūrė su didžiuliu vokiečių įmonių savininkų ir netgi darbininkų pasipriešinimu, kuris virsdavo net muštynėmis.

Vietiniai vokiečiai priešinosi, kad „Sandėlio“ bendrovėje dirba iš Didžiosios Lietuvos samdomi darbininkai. Kai kuriais duomenimis, „Sandėlyje“ būdavo per 500 iš Didžiosios Lietuvos pasamdytų darbininkų ir tarnautojų.

Nors daugiau laiko bankininkas M. Reišys skyrė su jūra susietam amatui, tačiau vien tuo jo veikla Klaipėdoje neapsiribojo.

Jis buvo Klaipėdos namų ir ūkio savininkų organizacijos pirmininku, Pirklių ir amatininkų draugijos atstovu Klaipėdos prekybos rūmuose, buvo renkamas į draudimo AB „Lietuvos Loidas“ priežiūros tarybą.

Kartu su Erdmonu Simonaičiu M. Reišys redagavo ekonomikos naujienų leidinį vokiečių kalba „Nachrichten der Wirtschaftspartei des Memelgebietes“ (Mėmelio srities ekonomikos partijos naujienos). 1928 m. išleisti keli jo numeriai.

1930 m. M. Reišys buvo išrinktas Lietuvos prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų sąjungos pirmininku.

Istorija: Klaipėdos uostas 1927 m., kai jame jau buvo jaučiami ir vietinio privataus investuotojo M. Reišio veiklos rezultatai. / „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ nuotr.

Diplomatiniai nuopelnai

Dar vienas ypatingas M. Reišio nuopelnas Klaipėdos kraštui yra tai, kad jis 1925–1939 m. buvo Lietuvai draugiškos, nuo 1918 m. įkurtos, Čekoslovakijos garbės konsulu Klaipėdoje. Jį paskyrus konsulu Lietuvos prekybinė veikla su Čekoslovakija gerokai pagyvėjo.

1923–1939 m. Klaipėdoje veikė 14 valstybių – Vokietijos, Švedijos, Sovietų Sąjungos, Didžiosios Britanijos, Belgijos, Danijos, Lenkijos, Suomijos, Nyderlandų, Norvegijos, Latvijos, Italijos, Čekoslovakijos, Portugalijos, Ispanijos konsulatai.

Dalis konsulų buvo jas steigusių valstybių atstovai. Kitą dalį, kaip ir M. Reišio atveju, sudarė Klaipėdos krašte įtaką turėję įvairių draugijų ar verslo atstovai.

M. Reišio paskyrimas Čekoslovakijos konsulu ypač palankiai buvo sutiktas tarp Klaipėdos krašto lietuvininkų. Jis buvo pirmasis Klaipėdos krašto lietuvis, kuriam teko garbė būti užsienio valstybės konsulu, nes iki tol egzistavo praktika garbės konsulais Klaipėdoje skirti kitataučius. 1938 m. į Belgijos garbės konsulus Klaipėdoje buvo siūlomas ir kitas lietuvininkas J. Stikliorius, bet jo kandidatūra nepatvirtinta. M. Reišys 1930 m. taip pat buvo siūlomas tapti Brazilijos garbės konsulu Klaipėdoje, bet konsulatas taip ir nebuvo įkurtas. 1935 m. M. Reišį savo konsulu Klaipėdoje norėjo matyti ir suomiai, bet jis nebuvo paskirtas, nes tas pats asmuo negalėjo būti kelių valstybių konsulu. Čekoslovakijos konsulu Klaipėdoje M. Reišys buvo iki pat 1939 m., kai vokiečiai užėmė Klaipėdą.

Galbūt tai, kad M. Reišys neįtiko Klaipėdos krašto vokiečiams, o gal ir jo buvusi diplomatinė veikla, susieta su Čekoslovakija, lėmė, kad nacistinei Vokietijai užėmus Lietuvą, į Kauną pasitraukusį verslininką gestapas 1943 m. suėmė ir iki 1944 m. kalino Klaipėdoje. Įtakos galėjo turėti ir tai, kad jis 1923 m. sausio 19 d. buvo pasirašęs deklaraciją, kuria pritarė Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos.

Artėjant sovietams, 1944 m. M. Reišys buvo paleistas iš gestapo kalėjimo, 1945 m. jis pasitraukė į Vokietiją. Pokaryje gyveno Berlyne, Vakarų zonoje, vėliau Bavarijoje, kur 1955 m. mirė, bet palaidotas Berlyne.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.