"Tokia ir yra pagrindinė parodos idėja ir misija – atgaivinti, palaikyti ir puoselėti gilias tradicijas turinčias tekstilės technikas", – sako parodos kuratorė, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus tekstilės sekcijos pirmininkė Birutė Sarapienė.

Gobeleno tradicija

Kodėl kilo mintis sugrįžti prie gobeleno technikos, prisiminti šį gilias tradicijas ir istoriją turintį audimo būdą?

Gobeleno pavadinimas yra susijęs su XVII a. Paryžiaus karališkosios kilimų manufaktūros pavadinimu. Iš tiesų ši audimo technika jau buvo žinoma senovės Egipte, Persijoje, Mesopotamijoje. Vakarų Europoje ji paplito XI–XII a. sandūroje, apogėjų pasiekė XVI–XVII a., tačiau, prasidėjus visos taikomosios dailės krizei, prarado populiarumą ir gobelenas.

Kurį laiką buvęs pamirštas, XX a. antrojoje pusėje gobeleno audimas vėl atgijo. Visi gobeleno kūrėjai akcentuoja, kad rankiniam gobeleno audimui reikia didelio audėjų meistriškumo, kruopštumo ir meninės nuovokos: vienas audėjas per metus išaudžia 1–3 kv. m gobeleną.

Anot parodos kuratorės, šiuolaikinės gobelenų kolekcijos sukūrimo idėja gimė Janinos Monkutės-Marks muziejaus direktorei Daliai Minkevičienei-Jazdauskienei prieš kelerius metus. Tuomet ir ryžtasi šią idėją įgyvendinti. "Tuo labiau kad, vežiojant po Lietuvą tekstilės parodas, žiūrovai pasigedo gobeleno technikos kūrinių", – pastebėjo ji.

Dialogai su pirmtakais

Dailininkai buvo kviečiami teikti kūrinius, atliktus gobeleno technika, dauguma darbų yra susiję Lietuvos tautinio identiteto, lietuviškosios ornamentikos, istorijos motyvų raiška. Kolekciją numatyta eksponuoti ir už Lietuvos ribų, siekiant parodyti ir išryškinti šiuolaikinės lietuvių tekstilės tendencijas.

Parodoje savo kūrybą (30 kūrinių) pristato devyniolika profesionalių menininkų. Tai Andrius Valius, Austė Guogaitė, Auksė Draugelienė, Birutė Sarapienė, Danguolė Brogienė, Danguolė Čachavičienė, Danutė Valentaitė, Danutė Jonelienė, Elma Šturmaitė, Irena Piliutytė, Laimutė Kozlovienė, Liucija Banaitienė, Marijona Sinkevičienė, Milda Dulkytė, Rūta Narvydienė, Zinaida Dargienė, Vaiva Lašienė, Virginija Kirvelienė, Žymantė Poškaitė-Tamulė.

Nors, atrodytų, parodą jungia aiškiai įvardyta gobeleno technika, darbai išsiskiria temų ir stilių įvairove, koloristikos niuansais, eksperimentavimu.

Apžvalginiame straipsnyje nėra paprasta detaliau aptarti visus parodos autorius ir darbus. Juo labiau kad po Lietuvos parodų erdves keliaujanti paroda kiekvienoje vietoje įgauna vis kitus eksponavimo variantus. Tačiau grupinės parodos visada išryškina tam tikras tendencijas.

Parodos "Gobelenas vakar ir rytoj" atveju matome ne tik didelę įvairovę, tačiau ir gana įdomų daugelio parodos autorių dialogą su lietuviškosios tekstilės tradicija, modernias ir postmodernias tradicijos transformacijas.

Emocijų paletė

Tekstilininkas Andrius Valius pristato gobeleną "Iliuzija du viename". Jo gobelene sujungiamas augalinis motyvas su liaudies menui ar lietuviškajai dailei būdinga koloristika, su dominuojančiomis pilka ir violetine spalvomis. Abstraktus darbas, išryškinantis ir sujungiantis medžio, įsivaizduojamo pastato ar kitus motyvus, plėtojantis namų ir pasaulio simboliką, suartinantis šias prieštaras. Gobelenas skirtas žmonos atminimui.

A. Valiaus darbas

Parodos kuratorė B.Sarapienė pristato net tris gobelenus: "Medžių kardiograma", "Kontrastai ir niuansai", "Zigzagas", sukurtus 2018–2019 m. Menininkė pasirenka geometrizuotas formas, tradicines spalvas. Žaidimas geometrinėmis formomis, jų kombinacijos sukuria netikėtus meninius vaizdinius, o spalviniai kontrastai žavi savo deriniais.

B. Sarapienės darbas

Austė Guogaitė pristato netradicinį gobeleno kūrinį "Be odos", jo kompozicija abstrakti, o spalvinė šviesios ir rudos spalvų niuansacija, tekstilinių faktūrų įvairovė sudaro vienovę. Emociškai subtiliame ir paveikiame darbe autorė išryškina jausminius niuansus, atvirumo ir pažeidžiamumo nuotaikas.

Auksės Draugelienės kūrinys "Viltis", orientuotas į geometrizuotą piramidės kontūrą, šviesiai rusvas spalvas, suartina gobeleną su nespalvota grafika ir ženklų kalba kuria vidinio pasaulio asmeniškumo ir privatumo vaizdinį.

Simbolių pasakos

Danguolė Brogienė pristato net tris kūrinius, o naujausiame gobelene "Birželio naktis, prieš auštant" autorė išeina iš jai įprastos griežtos geometrinės simbolikos ir kuria gamtos ir gyvūnijos abstrakčiai vaizdingą paveikslą, kuriame dominuoja ryškios ir džiaugsmingos spalvos, liudijančios gamtos pasaulio gyvybingumą, vidinį džiaugsmą,  išsilaisvinimą.

D. Brogienės darbas

Danguolė Čachavičienė parodoje pristato tradicine technika atliktą gobeleną "Rimtis", kuriame lietuviškajai dailei būdinga koloristika yra išaustas sudvasintas Kristaus portretas, priartėjantis prie lietuviškojo Rūpintojėlio vaizdinio.

Danutės Valentaitės gobelenas "100 ornamentų Lietuvai" yra geometriškai sudėliotas iš 100 preciziškai išaustų kvadratėlių, kuriame įvairuoja tiek tekstilinės ornamentikos, tiek spalviniai motyvai.

Danutė Jonelienė kūrinyje "Žvaigždikis" pasirenka minimalistinę kompoziciją, kurios pagrindu tampa žvaigždės – kryželio motyvas ir jo išryškinimas minimalioje kontrastais paremtoje spalvinėje aplinkoje.

Šiandienos atvaizdai

Elma Šturmaitė pristato kūrinį "Šiandien", kuriame dominuoja itin dinamiška ir ekspresyvi kompozicija, gobeleną sudaro kontrastuojančių violetinių ir gelsvų, pilkų ir melsvų spalvų kontūrai, žuvų ir smulkių žuvyčių figūras primenantys vaizdiniai, kurie tampa šiandieninio pasaulio vaizdiniu.

E. Šturmaitės nuotr.

Irena Piliutytė parodoje pristato dviejų tarpukario Lietuvos prezidentų, istorinių asmenybių – Antano Smetonos ir Aleksandro Stulginskio – portretus. Autorė pasirenka tradicinę stilistiką, gobelenuose išlaiko dokumentinės fotografijos autentiką ir principus.

Virginija Kirvelienė taip pat pristato kūrinių diptiką Lietuvos istorijos tema – "Išausta laisvė. Kompozicija su 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto tekstais" I, II. Autorė eina kiek kitu keliu, jos darbai sujungia du planus: signatarų fotografiją ir Nepriklausomybės Akto tekstą, kurie tarpusavyje koreliuoja, kalba šiandieniniam žiūrovui. Darbe sujungtos ir dvi skirtingos technologijos – skaitmeninė spauda ir audimas.

Interpretacijų spalvos

Laimutė Kazlovienė parodoje pristato kūrinį "Vasaros portretai". Autorė derina ir naudoja skirtingas technikas – gobeleno, rištinę ir siuvinėjimo – faktūras, iš kurių dominuojančios tampa melsva (vandens) ir rištine faktūra išausta žalia (žolė, augmenija). Portretai šiame darbe yra išsiuvinėjami ir tampa gamtinio peizažo neatskiriama dalimi.

Tekstilininkė Liucija Banaitienė pristato net du kūrinius: "Versmė" ir "Pasaulis tarp mūsų". Gobelenas "Versmė" orientuotas į abstrakčią pastelinių spalvų stilistiką, sukuriančią itin harmoningą vaizdinį, susiejantį tiek stilizuotus gamtos motyvus, tiek ir vidinio pasaulio jausenas.

Marijonos Sinkevičienės gobelene "Atvirukas" įtvirtinamos lietuviškajai tekstilei būdingos lino spalvos ir faktūros, išsiuvinėjami, įaudžiami maldos žodžiai ir lietuviškų našlaičių žiedai. Autorė pasirenka tradicinę lietuviškosios tekstilės simboliką ir faktūras, tačiau atranda netikėtą dermę, per faktūrų akcentavimą ir netikėtą darbo kompoziciją modernizuoja ir sušiuolaikina meninę kalbą.

M. Sinkevičienės darbas

Panašiu keliu eina Milda Dulkytė pristačiusi darbų ciklą: "Senas motyvas", "Motyvas 1", "Motyvas 2". Kūriniuose jungiamos tradicinė ir modernioji stilistikos. Pasirinkusi tradicinę lietuviškosios tekstilės ornamentiką ir spalvas, autorė "apsiuva" kai kuriuos darbo fragmentus baltais siūlais, išryškindama antrinę faktūrą bei galimus sena ir nauja junginius.

Gyvybės ratu

Rūtos Narvydienės gobelenas "Langas" įrėmina žvaigždžių, spalvų, augalinių motyvų ir katino bei paukščio vaizdinius. Tradicine technika yra sukuriamas žaismingas ir patrauklus koliažas, susumuojantis vaizdų, atsiveriančių pro langą, visumą. Vaivos Lašienės gobelenas "Sunkumoj" aktualizuoja besilaukiančios moters figūrą.

Z. Dargienės darbas

Zinaidos Dargienės gobelenas "Likimas" – itin simbolinis kūrinys. Juo  autorė subtiliai jungia ne tik abstrakčias formas, koloristinę įvairovę, bet ir darbą įrėminančius kryžiaus ir grotažymės simbolius, kurie sudaro bendrą visumą ir leidžia autorei svarstyti amžinąsias egzistencijos temas itin įtaigia ir estetiška menine kalba.

Žymantė Poškaitė-Tamulė tekstilės darbe "Atsimainymas" pasirenka drobulės motyvą, išaustą subtiliai, sakralios baltos spalvos, užpildytą stilizuotomis figūromis ir ženklais, o dviguba tekstilinė faktūra komplikuoja ir modernizuoja meninę stilistiką.

Išskirtiniai kūriniai

Paroda išskirtinė tiek autorių gausa, tiek tematine ir stilistine įvairove. Projekto vadovė tekstilininkė Jolanta Šmidtienė vienoje parodoje pristato tiek naujai sukurtus darbus, tiek ir anksčiau tarptautinėse Kauno tekstilės bienalėse dalyvavusių menininkų išskirtinius, premijuotus darbus. Toks kuratorės pasirinktas kelias yra rizikingas, bet įdomus, leidžiantis atskleisti ne tik Kauno tekstilininkų mokyklos tradicijas ir tendencijas, bet ir tarptautinių Kauno tekstilės bienalių reikšmingus įvykius ir kūrinius.

Projekte dalyvauja Lina Jonikė, Lina Gutauskienė, Aušra Kleizaitė, Mindaugas Juodis, Vladas Oržekauskas, Giedrė Kriaučionytė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė, Jolanta Šmidtienė, Marijona Sinkevičienė, Danguolė Brogienė, Aušra Sedlevičiūtė, Lolita Grabauskienė, Birutė Sarapienė, tapytoja Zita Virginija Jusevičiūtė-Tarasevičienė ir viešnia iš Pietų Korėjos Gao Yuan.

Viena iš pagrindinių galerijos "Balta" misijų – šiuolaikinės tekstilės naujų tendencijų plėtojimas ir populiarinimas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Šiuo metu Babtyno dvare eksponuojama tik dalis sukauptos kolekcijos, tačiau šiame straipsnyje pristatomi visi projekte dalyvaujantys autoriai ir jų kūriniai.

Formų ir spalvų žaidimai

Pagrindiniu parodos akcentu galima laikyti bendrą menininkių L.Jonikės ir L.Gutauskienės kūrinį "Tapetas". Jis išskirtinis dėl savo apimties ir besikeičiančių portretų bei vaizdinių fiksavimo. Menininkės piešiniais ant šilko kaleidoskopiškai pasakoja Kauno tekstilės bienalės dalyvių ir lankytojų istorijas.

J.Šmidtienė pristato ir du savo kūrinius: "Suknelė" ir "Ugnies šokis".  Kūrinys "Suknelė" sukurtas 2008-aisiais naudojant šilkaverpio medžiagą, darbe didžiausias dėmesys skiriamas audimo faktūrai ir jos formų geometriškumui, baltumui išryškinti. Visiškai kitoks yra kūrinys "Ugnies šokis", kurio trimatėje erdvėje ekspresyvia forma pateiktas ugnies stichijos nenuspėjamumas.

Vilnietė tekstilininkė profesorė Danguolė Brogienė parodoje pristato du vidutinio formato tekstilės kūrinius: jų abiejų pagrindas geometrinių formų ir pastelinių spalvų dermė bei žaismė. Darbai "Žydėjimas" ir "Komunija" simbolizuoja atgimimą, susikaupimą ir džiaugsmą, visa tai yra išreiškiama per šviesos koloristiką, apskritimo ir kvadratinių formų dialogą, kuris D.Brogienės kūrinius sumodernina, išveda iš klasikinės lietuvių tekstilės tradicijos.

Šiuolaikinė interpretacija

Parodoje pristatoma menininkė iš Taivano, kurios darbų ciklas buvo eksponuotas 2011-ųjų Kauno tekstilės bienalėje ir laimėjo pagrindinį prizą. Menininkė yra dalyvavusi galerijos "Balta" rezidencijoje.

Paroda išskirtinė tiek autorių gausa, tiek tematine ir stilistine įvairove.

Kūrinio "Dvylika mėnesių" pagrindu tampa renesansinis madonos su kūdikiu vaizdinys. Tačiau jis yra transformuojamas: autorė pateikia dvylika šiuolaikinių moterų su kūdikiais fotografinius atspaudus. Toks autorės pasirinktas sprendimas atskleidžia ne tik tradicijos ir šiuolaikinės kultūros sandūrą, bet ir suponuoja tam tikrą dialogą, kuris yra netikėtas ir įdomus.

Kaunietė tekstilininkė Marijona Sinkevičienė parodoje pristato savo kūrinį "Mintys. I": tapybos ant šilko pavyzdys, kurioje gražiai susilieja fotografinis moters portreto su skarele atvaizdas ir ranka kaligrafiškai išrašytas tekstas. Tai autoportretas ir autorės dialogas su savimi, savo svarstymų ir minčių estetinis perteikimas.

Tekstilininkė Birutė Sarapienė parodoje pristato triptiką "Medžių rauda". Jame pinasi medžių grafinis vaizdas su pavojų liudijančiais užrašais: juoda, pilka ir raudona signalizuoja medžiams ir apskritai gyvybei iškilusį pavojų. Itin dinamiškas ir ekspresyvus darbas sukelia itin daug šiandienai aktualių aliuzijų ir intertekstų.

Gao Yuan. "Dvylika mėnesių"

Asmeninės patirtys

Monika Žaltauskaitė-Grašienė parodoje pristato didelio formato kūrinį "Ryšiai". Nespalvotame kūrinyje simetriškai varijuojama eglutės motyvu – augalo atspindys vandenyje, spalvinės gamos nuo sodriai tamsios iki šviesios atskleidžia galimas variacijas.

Vladas Oržekauskas parodoje pristato abstraktų tekstilės darbą, kuris suartina tekstilės kalbos raišką su grafikos abstrakcija.

Giedrės Kriaučionytės kūrybą pristato 2013 m. sukurtas skulptūrinis-tekstilinis objektas "Suformatuota". Kūrinio idėjos šaltinis – autorės asmeninė patirtis. Kasdieniame gyvenime susiduriame su būtinybe prisitaikyti prie naujų situacijų aplinkos, aplinkos peršamų vaidmenų. Darbas sukurtas iš veltinio medžiagos, kuri turi tiek archajiškų, tiek simbolinių prasmių. Ironiškai pamatytas moters kūnas ir vaizdinys – itin abstraktus, įgavęs simbolinę apskritimo formą tampa ir šiuolaikinio gyvenimo atspindžiu.

Po Lietuvos dvarus keliavusi paroda ne tik skleidė lietuviškosios tekstilės įvairovę, bet ir pristatė tarptautiniu mastu pripažintus kūrinius, ryškino paraleles ir skirtumus, skirtingų menų sąsajas.

Tekstilininkė Aušra Sedlevičiūtė parodoje pristato savo tekstilės kūrinį "Sentimentaliai". Juo menininkė kalba apie dvarų reikšmę praeityje ir dabartyje. "Dvarai buvę architektūrinių, kultūrinės didybės bei politinės galios skleidėjai. Tai žinomų mecenatų, mokslininkų, tyrinėtojų, menininkų ir rašytojų gimimo ar gyvenamosios vietos. Dvarų kultūra klestėjo nuo XIII–XIX a., o XX a. trečiąjį dešimtmetį moterys, merginos, senolės savo sukurtais drabužiais, megztais šalikais puošė save ir savo šeimos narius", – sako menininkė. Tekstilės kūrinys – juoda staltiesė "Sentimentaliai" numegztas dekoratyvia tradicine ornamentika, balto stalo ir juodo mezginio dermė išryškina priešpriešas ir atskleidžia ornamento estetiką.

Kitos technikos sprendimai

Mindaugo Juodžio didelio formato tapybos darbe "Moteris" itin svarbi turtinga faktūra, pilkai juodų atspalvių žaismas ryškina moters akto gaivališkumą ir estetiką. Autoriaus savo paveiksle skiria didelę reikšmę moters kūnui, santykis su žmogumi jam ypač svarbus.

Zita Virginija Jusevičiūtė-Tarasevičienė parodoje pristato du tapybos diptikus iš ciklo "Odė rudeniui", kuriuose dominuoja spalvų ir atspalvių gausi dinamiška abstrakcija, liudijanti gamtos stichijos nenuspėjamumą ir kaitą.

Aušra Kleizaitė pateikia vieną iš žaismingiausių ir netikėčiausių parodos darbų. Iš plastiškos medžiagos sukurti mėlyni batai atskleidžia meno praktiškumo ir meninio (ne)suderinamumo aspektą, kuris šiame darbe išryškėja betarpiškai natūraliai ir provokatyviai.

Odininkės Lolitos Grabauskienės kūrybai atstovauja pagalvėse išsiuvinėti portretai. Grafinė jų forma ir ironiškas pateikimo būdas atskleidžia ne tik autorės santykį, bet ir netikėtas tekstilinės išraiškos formas.

Projektas "Aistringoji Lietuvos tekstilė Lietuvos dvaruose" skirtinguose Lietuvos dvaruose pristatė skirtingus aptartos parodos darbų variantus. Buvo taikytasi prie erdvių ir eksponavimo sąlygų. Tačiau šių metų pabaigoje po Lietuvos dvarus keliavusi paroda ne tik skleidė lietuviškosios tekstilės įvairovę, bet ir pristatė tarptautiniu mastu pripažintus kūrinius, ryškino paraleles ir skirtumus, skirtingų menų sąsajas.

Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto (VDA KF) Tekstilės katedros inicijuotas projektas "Jaunas – jaunam: tekstilė ateičiai", skirtas profesionalaus meno sklaidai periferijoje, pagrindžia tekstilės kaip vizualiojo meno rūšies, turinčios unikalias savybes kurti žmogiškąjį ryšį, galimybes.

Ne tik funkcionalus menas

Pernai gruodį prasidėjęs ir šį spalį baigtas projektas paskatino keturias jaunosios kartos tekstilininkes Astą Fedaravičiūtę-Jasiūnę, Giedrę Antanavičienę, Liuciją Kostivą ir Donatą Jutkienę susiburti ir kūrybinių dirbtuvių "EtnoJazz" metu perduoti studijuojant įgytą patirtį jaunimui iš šalies periferinių regionų.

"Visos keturios esame iš skirtingų vietovių, pagal jas ir pasirinkome miestus bei juose esančias meno institucijas: Kėdainius ir Janinos Monkutės-Marks muziejų – galeriją, Rokiškį ir Rokiškio rajono Juodupės gimnaziją, Kupiškį ir Kupiškio meno mokyklą, į kuriuos vykome", – pasakojo projekto vadovė D.Jutkienė.

Dirbtuvėse dalyvavo kurti norintys jaunuoliai nuo 13 iki 17 metų. "Mūsų tikslas buvo suteikti jiems naujų žinių, pagilinti suvokimą apie tekstilės mediją, pasidalyti savo patirtimi, taip pat siekėme, kad jie dalytųsi savąja. Visas kūrybines dirbtuves lydėjo bendros mūsų ir moksleivių parodos, prie kurių prisijungė ir dar keletas Tekstilės katedros studenčių. Į jas kvietėme vietos bendruomenes, siekdamos praplėsti jų akiratį", – sakė pašnekovė.

Ji džiaugėsi, kad vietos žmonės domėjosi tekstile, sukurtais kūriniais, užduodavo klausimų ar pasidalydavo savo nuomone. "Norėjome, kad parodų lankytojai suvoktų tekstilę ne tik kaip funkcionalų meną, bet kaip mediją, galinčią turėti įvairias formas ir koncepcijas", – aiškino menininkė.

Kūrybos džiaugsmas

Kūrybinėse dirbtuvėse "EtnoJazz" tekstilės menininkės supažindino jaunuolius su senos, nenaudojamos tekstilės panaudojimo būdais, taikant įvairias marginimo priemones, siuvimo ir deginimo technikas ir sukuriant naujus, funkcionalius ar meninius objektus.

Jie buvo iniciatyvūs ir labai kūrybiškai, išmoningai panaudojo mūsų duotas medžiagas, sukurdami netikėtus, unikalius kūrinius.

"Dirbtuvėse turėdavome ir audimo staklytes, audimo rėmą, ir siuvimo mašiną, atspaudus, skirtus marginti deginimo būdu. Norėjome, kad moksleiviai išbandytų skirtingas tekstilės technikas, todėl suteikėme jiems plačias galimybes", – patirtimi dalijosi D.Jutkienė. Tekstilininkė džiaugėsi: mokiniai nenorėdavo, kad dirbtuvių laikas baigtųsi.

"Jie buvo iniciatyvūs ir labai kūrybiškai, išmoningai panaudojo mūsų duotas medžiagas, sukurdami netikėtus, unikalius kūrinius, o mes buvome tik patarėjos, pagelbėjančios įvaldant tekstilės technikas. Per kūrybą kiekvienas iš jų atsiskleidė, pasijuto laisvas. Tai parodo, kad moksleiviams reikia tokių projektų, kad kūrybinė veikla praplečia jų kasdienybę ir yra naudinga", – projekto prasmę įžvelgė D.Jutkienė.

Kūrybinių dirbtuvių metu tekstilininkės jaunuoliams nesistengė rodyti darbų pavyzdžių, kad jiems nesinorėtų jų atkartoti. Menininkės skatino kurti savitai, be jokių išankstinių nuostatų, kaip tai reikėtų daryti. Tai leido moksleiviams įgyvendinti netikėtas idėjas, intuityviai atrandant joms vizualizuoti geriausiai tinkančias tekstilės technikas ir mėgaujantis pačiu kūrybos procesu, įgyjama nauja patirtimi.

Tekstilininkės pastebėjo: moksleiviai buvo laimingi, eksponuodami savo darbus greta profesionalių menininkių kūrinių, jie pajuto kūrybos prasmę.

Tekstilininkės turėjo progos pabendrauti ir su periferijoje dirbančiomis dailės mokytojomis, kurios pasidalijo darbo su jaunąja karta ypatumais. Perduodamos žinias jaunuoliams, mokytojos turi nuolatos ieškoti ko nors naujo, nes ši karta yra kitokia – aktyvesnė, dinamiškesnė, todėl sunku ją sudominti ir sulaikyti jos dėmesį. "Tikimės, kad kartu su profesionaliomis tekstilininkėmis surengtos parodos parodė moksleiviams, kodėl verta kurti. Jaunuoliai pasijuto įvertinti, be to, atrado, kad parodos įkvepia naujoms kūrybinėms idėjoms", – džiaugiasi projekto kuratorė, VDA KF Tekstilės katedros dėstytoja doc. Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

Gyvendami periferijoje neturime daug galimybių išvažiuoti į kitus miestus.

Smalsių moksleivių patirtis

Tekstilininkėms antrino ir dailės pedagogės. "Moksleivius projektas labai sudomino. Jie norėjo išbandyti visas tekstilės technikas, todėl dirbtuvių laikas visiškai neprailgo, netgi reikėjo juos stabdyti, nes joms besibaigiant jie taip išdrąsėjo, išlaisvėjo, kad norėjo šią veiklą pratęsti", – pasakojo Kupiškio meno mokyklos dailės mokytoja – metodininkė Rita Laskauskienė.

Moksleiviams patiko netikėta parodos architektūra, kurioje buvo įdomus kiekvienas profesionalių menininkių kūrinys. Svarbu buvę ir tai, kad parodai pasibaigus moksleiviai galėjo savo darbus pasiimti. "Norėtume sulaukti ir daugiau tokių projektų, nes jaunuoliams labai svarbu ne tik išgirsti, bet ir patiems prisiliesti prie įvairių meno formų", – lūkesčiais dalijosi mokytoja iš Kupiškio.

"Gyvendami periferijoje neturime daug galimybių išvažiuoti į kitus miestus, nes Juodupės socialinis kontekstas yra gana sudėtingas, todėl esame atviri naujoms patirtims ir visada laukiame pas mus atvykstančių svečių", – pasakojo Rokiškio rajono Juodupės gimnazijos švietimo skyriaus vedėja Virginija Sadauskienė.

Juodupė susikūrė tekstilės fabriko "Nemunas" klestėjimo laikotarpiu, todėl, anot V.Sadauskienės, moksleiviams buvo ypač įdomu savo žinias apie tekstilę pagilinti ir į šią dailės šaką pažiūrėti plačiau, patiems prie jos prisiliečiant. "Tokiuose projektuose kaip šis moksleiviai išmoksta daugybės dalykų ir pasiekia greitų, puikių rezultatų. Tai jiems ypač svarbu. Parodos formatas iš pradžių sulaukė pasipriešinimo, tačiau, išeksponavus jaunuolių kūrinius, matėme, kokie laimingi buvo jų veidai. Be to, į parodos atidarymą atėjo ne tik bendruomenės nariai – sulaukėme platesnės auditorijos susidomėjimo", – sakė pašnekovė ir pridūrė: šio projekto rezultatai nėra apčiuopiami čia ir dabar, tačiau būtent tokie projektai gali pasukti jaunuolio gyvenimo kelią labai gera linkme.

Paskata neapleisti kūrybos

Šis projektas buvo nauja patirtis ne tik jaunuoliams, bet ir jame dalyvavusioms tekstilininkėms. Moksleiviai jas paskatinę mąstyti laisviau. Profesionalėms buvę įdomu stebėti juos, kaip iš nežinomybės būsenos jie panyra į visišką koncentraciją, aiškiai žinodami, ką nori sukurti.

Dirbtuvėse dalyvaudavo 12–14 jaunųjų kūrėjų. "Retai tenka susidurti su tiek skirtingų jaunų žmonių. Tai padėjo suvokti ir suprasti, kokie jie yra, kas jiems aktualu. Kitas svarbus aspektas buvo bendravimas su skirtingose socialinėse terpėse augančiais jaunuoliais, tai buvo tarsi išbandymas ir mums pačioms, patikrinęs, kiek sugebame prisileisti kitą žmogų, kiek jam atsiveriame", – projekto džiaugsmus ir iššūkius vardijo D.Jutkienė.

Bendra veikla projekte paskatino ir pačių tekstilininkių bendradarbiavimą, dalijimąsi kūrybine patirtimi. "Slaptas šio projekto tikslas buvo paskatinti jaunąsias menininkes sukurti naujus meno kūrinius. Baigę studijas, absolventai pradeda dirbti, įsisuka į gyvenimo ratą ir kūrybą palieka nuošalėje. Tekstilės katedra labai nori, kad tiek studijuojančios tekstilininkės, tiek studijas baigusios aktyviau dalyvautų kūrybiniame gyvenime", – sakė doc.M.Žaltauskaitė-Grašienė.

"Šio kūrybinio darbo tikslas – įprasminti Lietuvos istorinę atmintį, siekiant perteikti tautos nueitą kelią ir ryžtą, išsaugoti globalias vertybes", – anotacijos sakinys bruko mintį, jog išvysime klasikine technika austus kūrinius, saugančius Lietuvos tautinės giesmės, liaudies dainų, eilėraščių eilutes. Galbūt – praeitį globojančius reliktus, greitoje dabarties laiko tėkmėje primenančius apie tai, kas ir iš kur esi. Leidžiančius pasijausti dalimi į kolektyvinę atmintį įsirėžusios istorijos, kuri nors ir nepalietė kartos, gimusios nepriklausomoje, išsivadavusioje Lietuvoje, tačiau yra pasakojama tėvų ir senelių lūpomis. Ši istorija – girdima, perskaitoma, matoma dokumentiniuose filmuose, tačiau nėra patirta, išgyventa. Vis dėlto ji – tikra ir jaudinanti, nes pulsuojanti artimųjų kraujyje, todėl pasakojanti apie mus – nedalomą visumą, kurioje susijungia – praeities, dabarties, ateities kartos.

Pastarosios M.Sinkevičienės personalinėje parodoje galbūt net yra svarbesnės nei mes, kurie po truputį traukiamės į praeitį. Ir tai sufleruoja viena iš svarbiausių parodos sudedamųjų – šviesa, lydinti žingsnius ir žvilgsnius.

Natūralų apšvietimą, sklindantį pro galerijos stoglangius, tekstilininkė uždengė. Vietoj sulaikytos, paslėptos šviesos ekspozicinė erdvė užpildyta neonine mėlynai violetine šviesa. Šalta, abejinga ir verčiančia abejoti regimo vaizdo tvarumu – juk išjungus ją liktų tik šios parodos griaučiai, kuriuos abgraibomis būtų galima apčiupinėti visiškoje tamsoje. Tai – labai įdomus potyris: viena vertus, ekspozicijos kūriniai priklauso praeičiai, tačiau kita vertus, jie yra dalis ateities.

Ateitimi darbai tampa tada, kai apšviesti neoninės šviesos praranda savo materiją (audinio struktūrą, faktūriškumą, tankumą) ir tampa švieslentėmis. Šviečiančios eilutės: "Lietuva brangi, mano tėvyne (...)", "Palinko liepa šalia kelio (...)", "Lietuviais esame mes gimę (...)" ir kt., kuriose atsikartoja parodą lydintys raktiniai žodžiai, tampa tekstu, komunikuojančiu su šiandiena. Tekstu, kokį matome parduotuvių vitrinose, gatvėse, masinių pramogų vietose ar pan. Jis tampa atpažįstamu, savu, atėjusiu iš ten, iš kur įžengia ateities kartos.

Dėl savo komunikacijos formos šios eilutės tampa dabarties dalimis. Nepaisant to, jog "laike vyksta įvairūs pokyčiai: politiniai, ekonominiai, kultūriniai ir visa tai sudaro praeities laiką, kurį prisimename skaitydami ženklus, matydami paliktas laiko žymes", tačiau laikas, kuris išsaugomas tekstilininkės kūriniuose, turi erdvės keistis. Jis nėra tik pėdsakas. M.Sinkevičienės parodoje "Atmintis" šis laikas šaukia ateitį. Kad ji nepamirštų, iš kur atsirado.

Komentaras

Marijona Sinkevičienė

Tekstilininkė

Laikas, kuris praėjo, visuomet palieka žymes, ženklus, kuriais mena įvairius etapus išskiriančius ir atžyminčius visuomenės, žmonijos judėjimą laiko tėkmėje. Laike vyksta įvairūs pokyčiai: politiniai, ekonominiai, kultūriniai. Visa tai sudaro praeities laiką, kurį prisimename skaitydami ženklus matydami paliestas laiko žymes, rezultatą, kurį patiriame dabartyje.

Šio kūrybinio darbo tikslas – įprasminti Lietuvos istorinę atmintį, siekiant perteikti tautos nueitą kelią ir ryžtą, išsaugoti globalias vertybes. Perteikti mūsų tautos gilias tekstilės tradicijas konceptualioje kūrinio raiškoje.

Ateitimi darbai tampa tada, kai apšviesti neoninės šviesos praranda savo materiją (audinio struktūrą, faktūriškumą, tankumą) ir tampa švieslentėmis.

Šis tekstilės darbų ciklas byloja apie mūsų tautos istoriją, įvykius, kuriuos Lietuva patyrė: Lietuvos valstybingumo 100-metis, atkurta nepriklausomybė, Sausio 13-oji, tremtis, partizanų kova ir kt.

Pagrindinė kūrinio idėja – istorinė atmintis. Ją pateikti Lietuvos visuomenei kaip mūsų tautos dokumentą, kuris visuomet primintų, kad laisvė turi savo kainą, kuri aplaistyta didvyrių krauju, ir ja ugdyti visuomenės pilietiškumą, ypač jaunimo, ateities kartų.

2008 m. teko dalyvauti Raseinių krašto istorijos muziejaus organizuotame projekte mokslinė-tiriamoji ekspedicija "Kultūros paveldas – sakralinė tekstilė". Projekto metu lankėme Raseinių krašto bažnyčias ir studijavome sakralinės tekstilės audinių technikas, juostas, siuvinėjimus, kuriuos taikau savo kūrybiniuose darbuose kaip mūsų tautos paveldo tęstinumą ir išsaugojimą ateities kartoms. Tai atmintis, visuma, kurią galime įvertinti dabar.

Kūriniuose naudojami tekstai paimti iš himno, eilėraščių, lietuvių liaudies dainų, atspindinčių atskirus Lietuvos valstybingumo 100-mečio istorinius etapus: Sąjūdžio mitinguose, Sausio 13-osios didvyrių, žuvusių už nepriklausomybę skanduotės, skambėjusios lietuvių lūpose ir širdyse, tremtinių, partizanų dainos, maldos, kurios lietuvių tautą lydėjo per visą šį laikotarpį.

Kas? M.Sinkevičienės personalinė paroda "Atmintis".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki balandžio 21 d.

Kėdainių Janinos Monkutės-Marks muziejuje atidaryta tarptautinė šiuolaikinės tekstilės meno paroda „Azija-Europa 2“. Tai jau antras prancūzų menininkės Erny Piret , sujungusios Europos ir Azijos šalių tekstilės meną, projektas. Paroda eksponuota tik trijose šalyse – Vokietijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje.

Parodoje demonstruojami vienuolikos europos šalių menininkų  ir devyniolikos Japonijos kūrėjai darbai. Pasitelkę savo šalies kultūrą menininkai pristato darbus atsiskleidžiančius per medžiagų ir technikos įvairovę.

„Japonai išvystė ne tik savo šibori techniką – ir pynimas, ir rišimas, ir daigstyta, ir siuvinėta“, – sakė Janinos Monkutės-Marks muziejaus direktorė Dalia Minkevičienė.

Japonijos šiuolaikinis menas harmoningai sujungia originalumą ir tradicijas. Menininkų darbai supažindina lankytojus su senoviniu kultūros menu, pavyzdžiui,popierinių juostelių pynimo technika.

„Anksčiau Japonijoje iš jų pindavo dovanas įvairioms progoms ir dovanodavo linkėdami, kad neštų laimę ir pinigus šeimai. (Pintas juosteles, - red. past.) nešdavo ir į laidotuves – tik  naudodavo baltą, juodą, sidabrinį popierių. Dažniausaii būdavo susukamos baltos ir sidabrinės juostelės arba baltos ir raudonos“, – paaiškina Kakuko Išii, menininkė iš Japonijos.

Parodoje Baltijos šalims atstovauja dvi latvių tekstilininkės, viena jų lygina savo darbus su japonų.

„Manau, kad man artima japonų technika. jų darbai spinduliuoja ypatingą ryšį su gamta, jie atrodo labai paprasti, bet struktūriškai ir idėjiškai sudėtingi“, – sako Antra Augustinovičia, menininkė iš Latvijos.

Tarptautinė šiuolaikinės tekstilės meno paroda Janinos Monkutės-Marks muziejuje Kėdainiuose veiks iki balandžio 4-os dienos.

Lietuvos tekstilės įmonės „Imlitex textile“ ir „Textile service“ tarptautinėje namų tekstilės parodoje „Heimtextil 2014“ pristatys net dvi naujas kolekcijas. Sausio 8-11 dienomis Frankfurte naujausioms tekstilės pramonės tendencijoms skirtame renginyje įmonės demonstruos kilpinius lino ir medvilnės rankšluosčius, pagamintus naudojant išskirtinę skaitmeninio žakardo technologiją, bei specialiai Skandinavijos šalims skirtą kolekciją. Didžiausioje metinėje tekstilės parodoje bendrovės dalyvauja jau trečius metus.

„Ši paroda – tai svarbiausias metų pradžios tekstilės rinkos dalyvių susitikimas. Ji ne tik suteikia galimybes susipažinti su naujausiomis mados kryptimis, dizaino ir technologijų sprendimais, bet ir atveria naujas rinkas“, - sako Arvydas Kalina, „Imlitex textile“ verslo grupės vadovas. Jo teigimu, būtent šioje parodoje užmegzti ryšiai leido įžengti į Egipto rinką. Be to, artimiausiu metu „Imlitex textile“ planuoja pradėti bendradarbiauti su gamintojais iš Kinijos. „Tikimės, kad būsime tiltas, sujungsiantis juos su Europa“, – pasakoja A. Kalina.

Vienu svarbiausių tekstilės madų ir dizaino renginiu laikomos parodos metu „Textile service“ pristatys išskirtinius kilpinius gaminius iš aukščiausios kokybės lino ir medvilnės. Svarbiausias šios kolekcijos akcentas – specialia skaitmeninio žakardo technologija išausti kilpiniai rankšluosčiai, chalatai ir užtiesalai. Išskirtinumo jiems suteikia net iki pusės milimetro tikslumu atkuriamas vaizdas.

„Esame vieni pirmųjų regione, pristatančių lino ir medvilnės tekstilės gaminius, kuriems naudojama skaitmeninio žakardo technologija. Ji suteikia neribotas galimybes – galime atkurti bet kokį vaizdą maksimaliu tikslumu“, – sako Sigita Samulienė, „Textile service“ komercijos direktorė. „Prireikus, šios produkcijos galime pagaminti vos 500 vienetų, tad ji bus tikrai išskirtinė. Beje, norintys užsisakyti šių gaminių, tai padaryti galės ne tik visoje Europoje, bet ir Lietuvoje“, – sakė S.Samulienė. 

Pirmą kartą įmonių grupės istorijoje „Heimtextil“ parodoje bus pristatyta ir specialiai Skandinavijos rinkai sukurta kolekcija, atspindinti naujausias šio regiono dizaino tendencijas. Kolekcijoje pristatomi satino ir lino patalynės komplektai, rankšluosčiai, staltiesės, virtuvei skirti tekstilės gaminiai, kuriems būdingos regione dominuojančios spalvų kompozicijos. Kolekcijos autorė – žinoma Švedijos dizainerė Teija Bruhn, sukaupusi daug patirties kurdama dizainą Skandinavijos, Japonijos rinkoms. Pagrindinis jos įkvėpimo šaltinis – gamta, todėl darbuose gausu jos motyvų. Tikimasi, kad ši kolekcija suteiks postūmio verslo plėtrai Skandinavijoje bei sudomins ir Japonijos rinką, kur taip pat vertinamas skandinaviškas stilius.

„Imlitex holdings“ įmonių grupei priklausančios tekstilės bendrovės „Imlitex textile“ ir „Textile service“ pasaulio gamintojams tiekia žaliavinius audinius ir verpalus. Be to, „Textile service“ audiniais ir tekstilės gaminiais aprūpina Lietuvos ir užsienio paslaugų, medicinos, turizmo sektoriaus įmones, didmeninės ir mažmeninės prekybos bei kitas tekstilės įmones. „Imlitex holdings“ – tai skirtingų verslo profilių įmones vienijanti įmonių grupė. Būdama labiausiai diversifikuota specializuota žaliavų tiekimo kompanija Baltijos šalyse, „Imlitex holdings“ veiklą vykdo Lietuvoje ir užsienyje. Pirmoji grupės įmonė įkurta 1994 metais.