Renesanso epocha šių dienų kontekste

Nors kūrinio veiksmas vyksta XV a. intrigų ir konfliktų draskomoje Florencijoje, tačiau, pasak režisieriaus Jono Vaitkaus, idėjos aktualios ir šiandienos Lietuvai. „Ši pjesė yra apie liberalizmo krizę, kuri beatodairiškai sunaikina tikrąsias žmogaus vertybes. Prisidengiame žinojimo kauke, aukščiau visko iškeliame išsilavinimo būtinumą, tačiau visa tai bergždžias reikalas, jei negauname atgaivos dvasiai ir nesuvokiame, kad žmogus – ne gyvulys ar daržovė, o paslaptis. Nebėra ribos, kuri nubrėžtų aiškią liniją tarp malonumų patenkinimo ir dvasinės pilnatvės. Su tuo galiu kovoti tik teatro kalba, tai mano vienintelis ginklas“,– spaudos konferencijos metu apie pjesėje atsispindinčius visuomenės skaudulius kalbėjo režisierius J. Vaitkus.

Th. Manno kūrinys „Fjorenca“ parašytas prieš daugiau nei 100 metų. Scenografiją ir kostiumus kūrusi dailininkė Renata Valčik neslėpė, kad Renesanso amžių perteikti šių dienų kontekste buvo nelengva užduotis: „Džiaugiuosi, kad išdrįsome pasirinkti šiuolaikinį kontekstą, nors buvo sunkiau įstatyti tam tikrus ženklus ir detales į šių dienų rėmus. Bet aš manau, kad priėmėme teisingą sprendimą. Tikimės, kad mūsų žinutė tokiu būdu greičiau ir tikslingiau pasieks žiūrovą.“

Pagrindiniai herojai – nesutaikomos priešingybės

Rašytojas Th. Mannas savo kūrinyje perteikė dviejų istorinių asmenybių – Florencijos miesto valdovo Lorenco de Medičio ir San Marko vienuolyno vyresniojo Džirolamo Savonarolos konfrontaciją. Kova tarp Džirolamo ir Lorenco funkcionuoja kaip aliuzija į dabartinę pragaištingą bedievystę, moralės ir tikėjimo į žmogų trūkumą.

Vieną iš pagrindinių veikėjų įkūnysiantis Liubomiras Laucevičius spaudos konferencijos metu dalinosi mintimis apie savo personažą. „Lorenco Medičio meno suvokimas sutampa su daugumos šiuolaikinių kūrėjų požiūriu į kūrybą. Tuo tarpu Savonarolos jautrumas menui, žvelgiant iš Lorenco pozicijos, yra gerokai siauresnis. Todėl čia yra labiau ne asmenybių susikirtimas, o jų požiūrio į tą patį grožio suvokimą išsiskyrimas.“ Pristatydamas savo kuriamą personažą – priorą Džirolamą Savonarolą, aktorius Egidijus Stancikas prisiminė ilgą herojų analizės kelią: „Pradiniame etape atrodė, kad yra dviejų išgrynintų ideologijų – estetikos, grožio bei dvasinės askezės priešprieša, tačiau po ilgų diskusijų su režisieriumi ir repeticijų, priėjome išvados, kad žmoguje viskas maišosi – jis yra Dievo ir šėtono kovos laukas. Th. Manno pjesėje Savonarolos paveikslas piešiamas tamsiomis spalvomis. Vaikystėje labai įskaudintas, kartu su kompleksais užauginęs neapykantą ir keršto troškimą, Savonarola užtikrintai tiki savo idėjomis. Biografijoje T. Mannas mini, kad pjesėje įkūnijo savo ir brolio nesutarimus, tačiau čia galima įžvelgti ir paralelę su Hitlerio ir Stalino valdymu – prisidengdami kilniomis idėjomis jie sukūrė naikinimo ideologiją.“

Svarbus vaidmuo dramoje tenka ir vienintelei herojei – Lorenco meilužei Fjorei, kuri atstūmusi Savonarolą, vėliau atsidavusi į galingojo Medičio glėbį, šiuos vyrus išprovokuoja susitikimui. „Fjorė – spalvinga asmenybė. Ji – išsilavinusi, išdidi, mėgsta būti valdžioje arba šalia vyrų, kurie turi valdžią, jai patinka kontroliuoti situaciją, bet tuo pačiu ji aistringa, mylinti gyvenimą moteris. Būdama visąlaik dėmesio centre, ji tampa Florencijos simboliu. Didelis iššūkis kurti tokį vaidmenį“, – atviravo Fjorę įkūnysianti aktorė Martyna Gedvilaitė.

Fjorės vaidmenį taip pat atlieka aktorė Ugnė Žirgulė, Džirolamą Savonarolą įkūnija ir Vaidas Maršalka. Spektaklyje taip pat vaidina Agnieška Ravdo, Ridas Žirgulis, Sigitas Šidlauskas, Marius Meilūnas, Tomas Erbrėderis, Edgaras Žemaitis, Saulius Čiučelis, Valerijus Kazlauskas, Gintautas Bejeris, Andrius Mockus, Artūras Sužiedėlis. Režisieriaus asistentas – Ainis Storpirštis.

Spektaklio premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre – jau gruodžio 8, 9 ir 17 dienomis.

Šių metų tarptautinis Thomo Manno festivaliu tęsia 2014 m. pradėtą penkerių metų trukmės teminį ciklą, pavadintą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Pirmuoju festivaliu iš šio ciklo buvo bandoma priminti „Šimtmečio vasarą“ – pagauti laikmečio, kuriuo prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, dvasią. Praėjusiais metais festivalio programoje gilintasi į „Sąžinės proveržį“ – stengtasi suprasti ir diskutuoti apie intelektualų laikysenas šio karo ir apskritai krizinių situacijų akivaizdoje, jų angažavimąsi karui ir karo kaip konfliktų sprendimo priemonės kritiką. Šiais metais, atsispirdami nuo Didžiojo karo kontekstų, organizatoriai parinko temą „Žmogaus orumas“. Norėta priminti, jog Pirmasis pasaulinis karas, griaudamas visas sampratas to, kas iki tol kelis šimtmečius buvo vertinama kaip „humaniška“, prieš šimtą metų likimo žmogumi ir žmogiškumo esmės klausimus suaktualino didelėj daly Europos.

Suprantama, kad žmogiškojo orumo ir humaniškumo klausimai gvildenami jau ne vieną šimtmetį. Taip pat ir dailėje žmogiškosios atsakomybės prieš save ir visuomenę bei žmogiškumo esmės sampratas įvairiais periodais bandė išreikšti ne vienas kūrėjas. Siejant šią dailininkų saviraišką su festivalio ir viso penkerių metų ciklo tema, šįmet Nobelio premijos laureato vardu pavadintoje kultūros savaitėje atidarytos dvi parodos, skirtingais kampais žvelgiančios į žmogaus savivertės atskleidimo būdus, bet abi vienokiu ar kitokiu būdu susijusios su Lietuva. Vienoje parodoje – darbai, rodantys, kaip tosios savivertės suvokimas formavosi sąlytyje su unikalia Rytų Prūsijos ir Kuršių nerijos gamta, kitoje – kūriniai, atskleidžiantys Didžiojo karo įtaką žmogaus orumo sampratos aktualizavimui prieš šimtą metų Vilniuje.

Rytų Prūsijos menininkai sąlytyje su gamta

Sekmadienį Nidos bendruomenės namuose atidarytoje parodoje „Žmogaus dienos, gamtos amžinybė“ į festivalio temą pažvelgta praveriant duris į epochą, kurioje Didžiojo karo metais visa apimtimi suaktualėjo žmogaus orumo klausimas. Dvi parodos dalys simboliškai susieja su ryškiausiais XIX a. pabaigos – XX a. antrosios pusės Rytų Prūsijos dailės reiškiniais: Karaliaučiaus dailės akademija (1845–1945), jai būdingu realistinio peizažo žanru, ir Nidos dailininkų kolonija (1875–1945) bei jai charakteringa įvairių stilių derme. Eksponatai čia byloja apie žmogaus kasdienybės tėkmę ir apie gamtą, jo būties liudininkę. Lankytojai išvys ne tik kopų, pušynų, marių, jūros motyvus, bet ir sąlytyje su gamta sukurtus kūrinius, kuriuose atsiskleidžia žmogus įvairiose jo ir jo santykio su kitais apmąstymo situacijose. Waltherio Buhės raižinys „Seno žmogaus rankos“, Gertrudos Lerbs-Bernecker litografija „Kelionė per Kuršių neriją“ ar jos efortas „Po gaisro“ – tai tik keli pavyzdžiai kūrinių, skatinančių susimąstyti apie žmogaus orumą ir tas gyvenimo situacijas, kuriose kyla poreikis jį įvertinti.

Kaip teigė parodos kuratorė Kristina Jokubavičienė, iš viso lankytojai šviesioje Nidos bendruomenės namų salėje gali išvysti 61 dailininko 82 tapybos ir grafikos kūrinius. Tai – aliejiniai paveikslai, akvarelės, pastelės, piešiniai, ofortai, litografijos, medžio raižiniai. Pristatomi Richardo Birnstengelio, Fritzo Behrendto, Eduardo Bischoffo, Arthuro Degnerio, Ludwigo Dettmanno, Olofo Augusto Jernbergo, Juliuso Freymutho, Eduardo Kado, Bruno Krauskopfo, Helene Neumann, Ernsto Mollenhauerio, Alfredo Teichmanno, Annos Sinnhuber, Ericho Waskės, kitų dailininkų peizažai, portretai ir figūrinės kompozicijos.

Galimybę šiuos kūrinius eksponuoti Nidoje sudarė privati Aleksandro Popovo kolekcija, kurios pagrindu originalios ekspozicijos Thomo Manno festivaliui parengiamos jau kelerius metus iš eilės. 2014 m., kai minėtasis teminis penkerių metų ciklas prasidėjo, klaipėdiečio kolekcininko rinkinys sudarė galimybę žvilgtelėti į „Paskutinę taikos vasarą“, kuri simboliškai perteikta sąsajomis su Kuršių nerija ir 1914 m. Karaliaučiuje surengta paroda „Kuršių nerija moksle ir mene“. Praėjusiais metais festivaliui taip pat A. Popovo rinkinio pagrindu buvo suformuota paroda „Dailininkai kare ir karo dailininkai“. Kolekcininko darbai parodos lankytojus pasieks bendradarbiavimo su Thomo Manno festivalio partneriu – Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugija „Nidden“ – dėka. Kūriniams iš A. Popovo kolekcijos tapus nuolatiniu Thomo Manno festivalio svečiu, šio festivalio organizatorė Lina Motuzienė parodos atidarymo metu prasitarė apie svajonę kada nors Nidoje įrengti nuolatinę klaipėdiečio kolekcininko darbų galeriją…

Vilniaus lazareto seselė sąlytyje su karu

„Žmogaus orumas visuomet yra tai, kas gali būti pažeista ar gerbiama. Tai – trapus ir saugotinas dalykas. Tai teisė pačiam spręsti, kaip gyventi, teisė siekti asmeninės laimės, lygybė prieš įstatymą bei religijos ir pasaulėžiūros laisvė. Tačiau teisė į savąjį orumą mums uždeda ir pareigą saugoti kito žmogaus orumą. Esama ne tik priesako jį gerbti, jo nepažeisti, bet ir pareigos pasiūlyti kitiems pagalbą ir paramą, idant jų orumas būtų išsaugotas.“ Tokiais žodžiais antrąją Thomo Manno festivalio metu atidarytą parodą pristatinėjo meno galerijos Vokietijoje Kunsthaus Désirée savininkas ir kolekcininkas Hubertas Portzas.

Pirmadienį Kuršių nerijos istorijos muziejuje atidarytoje parodoje – talentingos, bet primirštos ekspresionistės Cornelijos Gurlitt, kuri Pirmojo pasaulinio karo metus praleido slaugydama ligoninius ir sužeistuosius Vilniaus Antakalnio karo ligoninėje (lazarete), darbai, paįvairinti per Didįjį karą Vilniuje Vokietijos kariuomenės X armijos karo fotografų darytomis nuotraukomis. Šia paroda bandyta ne tik jaunos gailestingosios seselės C. Gurlitt akimis pažvelgti į Pirmojo pasaulinio karo Vilnių, jame karo metais dėl išgyvenimo kovojusius žmones, kitaip tariant, priminti H. Portzo minėtuosius „kitus“, kurių orumas turi būti išsaugotas. Per asmeninę C. Gurlitt istoriją, galiausiai pasibaigusią 29 metų moters savižudybe, parodoje sykiu stengtasi pažvelgti į jos pačios pastangas kovoti už savo orumą: dvidešimtyje C. Gurlitt darbų išvysime žmogiškumo kaip kovos už gyvenimą išraiškos, o kartu ir pačios autorės kovos už moters orumą ir lyčių lygybę atspindžius.

Nors didžioji C. Gurlitt darbų dalis, 2014 m. atsiradusi Šveicarijoje, šiuo metu apipinta teismo skandalais ir vis dar nėra prieinama plačiajai visuomenei, parodos lankytojai turi galimybę pažvelgti į tą jos darbų dalį, kurią prieš kelerius metus Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui padovanojo H. Portzas. Paroda „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Vilnius vokiečių ekspresionistės akimis 1915–1917 m.“ pastaraisiais metais jau buvo eksponuojama Vilniuje ir Kaune. Tačiau nuo ankstesnių parodų nidiškė skiriasi tuo, kad į ją pavyko įtraukti kelių dar niekur neeksponuotų C. Gurlitt tapybos darbų reprodukcijas.

Surengti parodą Kuršių nerijos istorijos muziejuje padėjo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras, dr. Hubertas Portzas. Parodos eksponavimo Nidoje idėją pernai iškėlė menotyrininkė Laima Laučkaitė.

Abi festivalio metu atidarytos parodos lankytojų lauks iki rugpjūčio 31 d. Daugiau informacijos apie tarptautinio Thomo Manno festivalio programą ieškokite internete www.mann.lt.

Nidoje aštuonias dienas vykstantis 19-asis tarptautinis Thomo Manno festivalis antradienį įpusėjo savąją programą. Didžiajam 1914–1918 m. konfliktui priminti skirtas festivalis „Sąžinės proveržis“ antradienį įtraukė lankytojus į karo metų atmosferą žymaus Europos istoriko paskaita, Neringos istorijos muziejuje atidaryta paroda ir vakariniu koncertu Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje. Antradienio renginiuose paliestas temas ketinama narplioti toliau iki festivalio uždarymo šį šeštadienį.

Thomo Manno memorialiniame muziejuje antradienio popietę paskaitą skaitė išskirtinis svečias – žymus Vokietijos ir Prancūzijos istorikas Étienne’as François. Specialiai Thomo Manno kultūros centro kvietimu pirmą kartą į Lietuvą atvykęs profesorius savajame pranešime, pasitelkdamas gausybę pavyzdžių, atskleidė karo laikotarpio dinamiškumą, papasakodamas, kaip kito Prancūzijos intelektualų požiūris į Pirmąjį pasaulinį karą. Prelegento teigimu, karui prasidėjus, šalies intelektualai tarytum ėmė lenktyniauti, kuris jų oficialiais pareiškimais, kalbomis, straipsniais ir knygomis labiau parems „teisingą“ kovą su Vokietija. Tuo metu nesveikino tokios intelektinės mobilizacijos retas, tarp jų garsiausias buvo rašytojas ir muzikos kritikas Romainas Rollandas. Tik karui persiritus į antrą pusę ir ėmus vis labiau suvokti jo beprasmiškumą, dauguma jaunų intelektualų stojo priešingon pusėn, tapdami pacifistais arba revoliucionieriais. Judėjime už taiką dalyvavo ir rašytojo Th. Manno vyresnysis brolis Heinrichas.

Apie dviejų brolių konfliktą dėl laikysenos į karą plačiau bus kalbama ketvirtadienio renginyje – susitikime su Goethės instituto svečiu Wolfgangu Kleinu. Šią temą gvildena ir pirmadienį buvusiame Thomo Manno vasarnamyje atidaryta paroda „Brolystė kaip likimas. Thomas ir Heinrichas Mannai. Reprezentacinis antagonizmas“. Ši paroda – tai Thomo Manno memorialinio muziejaus pastangomis, bendradarbiaujant su UAB „Expobalta“ ir menininku Sauliumi Valiumi, atnaujinta parodos, kurią parengė Reinbeko pilies muziejaus bendradarbis Berndas M. Kraske, versija.

Trečiadienį, liepos 15-ąją, kūrėjo angažavimosi karui temą pratęs ir Goethės instituto bei Vilniaus dailės akademijos stipendininkės Christianės Schütter socialinis komandinis žaidimas „The artist is reset“. Neringos miesto savivaldybės aikštėje 16 val. pristatomame kūrybos projekte bus siūloma ieškoti ryšių tarp meno ir politikos.

Didelio Thomo Manno festivalio lankytojų susidomėjimo sulaukė ir kitas antradienio renginys – Neringos istorijos muziejuje atidaryta paroda „Dailininkai kare ir karo dailininkai“. Paroda savitai sujungė dvi festivalio šiais metais gvildenamas temas – kūrėjo angažavimosi karui bei karo sukeltų kūrybos impulsų. Anot parodos kuratorės, Prano Domšaičio dailės galerijos Klaipėdoje vadovės Kristinos Jokubavičienės, skaičiuojama, kad per Pirmąjį pasaulinį karą Europa neteko apie 600 dailininkų. Visgi kuriama buvo ir karo metais. Parodoje eksponuojamais šešiolika darbų iš privačių Aleksandro Popovo (Klaipėda) ir Michaelio Leiserowitzo (Berlynas) kolekcijų siekta išryškinti ne tik karo kūrybos fenomeną, bet ir parodyti tą įspaudą, kuri karas paliko pokarinėje dailėje. Todėl dalies parodoje eksponuojamų darbų autoriai (Hugo Ungewiteris ir Ludwigas Dettmannas) – tapytojai, gavę oficialų užsakymą karo frontuose sukurti tapybos darbų ar piešinių. Kiti darbai – tai Nidos dailininkų kolonijai priklausiusių tapytojų Richardo Birnstengelio, Ernsto Bischoffo-Culmo, Gustavo Boesės, Arthuro Degnerio, Alfredo Partikelio ir Waldemaro Röslerio kūriniai, sutverti ne tik karo metais, bet ir 3–4-uoju dešimtmečiais.

Kiekvienas šių darbų – individuali karo įspaudų refleksija, kurios potekstėje dažnai slypi ir asmeninė istorija. Vienas ryškesnių pavyzdžių – E. Bischoffo-Culmo „Granatą sviedžiantis karys“, primenantis makabrišką paties dailininko istoriją. Šį grafikos darbą vienas Nidos dailininkų kolonijos pradininkų sukūrė 1915 m., dedikuodamas jį savo kare žuvusiam bičiuliui. Bet po dviejų metų E. Bischoffas-Culmas pats savanoriškai pasitraukė iš gyvenimo po to, kai mūšio Prancūzijoje metu granata nutraukė menininkui abi rankas...

Festivalio organizatoriai žada daugiau renginių, gvildensiančių minėtąsias temas. Prie P. Wittgensteino istorijos bus grįžta paskutinę festivalio dieną pristatomame biografiniame romane „Koncertas kairiajai rankai“. Šį Vokietijos meno istorikės ir autorės Evos Gesinės Baur slapyvardžiu Lea Singer 2008 m. paskelbtą kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Kristina Sprindžiūnaitė, o specialiai tarptautiniam Thomo Manno festivaliui šiais metais išleido Vilniaus leidykla „Sofoklis“. Karo patirtis per asmenines istorijas perteikiantys dokumentiniai ir vaidybiniai filmai laukia žiūrovų kino naktų programose kiekvieną vakarą iki penktadienio. Ketvirtadienį ir penktadienį žodžio programoje – susitikimai su Heinricho Manno specialistu, istoriku ir kultūrologu Wolfgangu Kleinu bei literatūrologu Virginijumi Gasiliūnu. Kiekvieną vakarą iki šeštadienio Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje – kamerinės muzikos koncertai.

Šeštadienio vakarą pilnutėlėje Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje suskambę kamerinės muzikos akordai pradėjo tarptautinį Thomo Manno festivalį. Festivalis – tūkstančius lankytojų į Nidą kasmet sutraukianti ir visą miestelį tarytum užvaldanti renginių savaitė – šiais metais vyksta jau devynioliktąjį kartą. Nobelio literatūros premijos laureato vardu pavadinto renginių ciklo programoje, kaip ir kasmet, lankytojų laukia įsimintini žodžio programos susitikimai Thomo Manno memorialinio muziejaus terasoje, akademinės muzikos koncertai Nidos liuteronų bažnyčioje, kino naktų seansai kultūros ir informacijos centre „Agila“ ir kūrėjų parodų atidarymai įvairiose kurorto vietose.

Šių metų festivalio tema – „Sąžinės proveržis“ – tęsia 2014 m. prasidėjusį penkerių metų festivalių ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Festivalio organizatorius – Thomo Manno kultūros centras – žada perteikti pagrindinį festivalio moto aktualizuodamas angažavimosi karui, kūrėjo atsakomybės ir sąžinės, meno, kurį provokuoja karas, o taip pat karo traumų įveikimo kūryba temas, primindamas festivalio lankytojams europines Pirmojo pasaulinio karo patirtis.

Dalį jų atskleidė jau festivalio atidarymo koncerto programai parinkti Didžiojo karo metais sukurti kamerinės muzikos kūriniai: Maurice’o Ravelio trio fortepijonui, smuikui ir violončelei, kurį Prancūzijos kompozitorius 1914–1915 m. skubėjo užbaigti, siekdamas kuo greičiau įsijungti į savanorių gretas, ir Igorio Stravinskio karui besibaigiant parašyto teatrinio veikalo „Kareivio istorija“ (L’Histoire du soldat) muzikos pagrindu sukurta siuita fortepijonui, smuikui ir violončelei. Šis veikalas – tai pasakojimas apie jauną kareivį, nesėkmingai bandantį pergudrauti velnią mainydamas savąjį smuiką į stebuklingą knygą, numatančią ateitį ir nešančią turtus. Festivalį pradėjo Johanno Sebastiano Bacho 2-osios Partitos smuikui fragmentas – Čakona, kurią garsusis Yehudi Menuhinas kadaise pavadino didingiausia šiandien egzistuojančia solo smuikui sukurta struktūra. XVIII šimtmečio pradžios J. S. Bacho kūrinį renginio organizatoriai įtraukė į atidaromąją programą tarytum requiem, skirtą įtraukti festivalio lankytojus į karo ir jo metu patirtų netekčių atminimo nuotaiką.

Šiuos kūrinius skirtingo amžiaus auditorijai iš įvairių Europos šalių į Nidos liuteronų bažnyčią sukvietusiame pradžios koncerte atliko ir nuoširdžias publikos simpatijas pelnė smuikininkės Ingrida Armonaitė ir Ingrida Rupaitė, Indrė Baikštytė (fortepijonas), Povilas Jacunskas (violončelė) ir Vytautas Giedraitis (klarnetas).

Sekmadienį festivalį tęs nuo karo nuotaikos kiek atitolti leisianti Vitalio Čepkausko paroda „Tikros istorijos“, 18 val. atidaroma Virginijos ir Kazimiero Mizgirių galerijoje. Parodoje eksponuojamų darbų autorius yra drabužių dizaineris, skulptorius, tapytojas bei instaliacijų ir koliažų meistras, kurio darbai eksponuoti keliose dešimtyse parodų įvairiose šalyse. „Parodoje „Tikra istorija“ V. Čepkauskas išsikėlė uždavinį atverti užkulisių duris ir pakviesti žiūrovus susipažinti su kita savo kūrinių puse. Tai žiūrovams suteiks galimybę pamatyti autoriaus darbus pirminiame kontekste ir įsitraukti į tikrą bei intriguojantį jų pasaulį“, — teigia parodos rengėjai.

Sekmadienį 20 val. Prancūzijos kompozitorių vokalinės muzikos vakarui akademinės muzikos gerbėjus vėl sukvies koncertas Nidos liuteronų bažnyčioje. Specialiai iš Prancūzijos į festivalį atvykę jauni, bet jau ne vieną apdovanojimą spėję pelnyti solistai Jeanas François Novelli (tenoras) ir Guillaume’as Coppola (fortepijonas) kartu su kameriniu choru „Aidija“ atliks net dešimties skirtingų Prancūzijos kompozitorių, dauguma kurių buvo Didžiojo karo amžininkai, vokalines miniatiūras.

Festivalio programoje vyraujančius vakarinius koncertus nuo pirmadienio paįvairins kasdieniai žodžio programos susitikimai ir Goethės instituto Vilniuje pristatomi kino naktų seansai. Pirmajame žodžio programos renginyje liepos 13-ąją Thomo Manno memorialiniame muziejuje – susitikimas su kultūros istoriku ir literatūrologu dr. Rafałiu Żytyniecu. Prieš dešimtmetį Vokietijoje, Europos universitete Frankfurte prie Oderio, jis apgynė daktaro disertaciją, kurioje pažvelgė į Rytų Prūsiją kaip į literatūrinį kraštovaizdį, keliantį asociacijas skirtingose atminimo kultūrose. Pirmadienio susitikime pastaruosius trejus metus Elko istorijos muziejuje Lenkijoje dirbantis R. Żytyniecas kalbės apie kiek kitokį – karo ir mirties – kraštovaizdį, pavyzdžiui pasitelkęs Mozūriją – pietinę lenkakalbę buvusios Rytų Prūsijos dalį ir vieną labiausiai Didžiojo karo Rytų fronto nuniokotų regionų, kuriame 1914–1915 m. vyko mūšiai tarp Rusijos ir Vokietijos kariuomenių. Abiejose jose, beje, teko kautis ir lietuviams. Po R. Żytynieco pranešimo „Mirtis ir kraštovaizdis“ festivalį 20 val. pratęs koncertas Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, o 22 val. ir pirmasis kino naktų seansas. Jame žiūrovai išvys nebylųjį filmą – Ernsto Lubitscho grotesko komediją „Austrių princesė“ (Die Austernprinzessin, 1919), kurią gyvai įgarsins pianistas Giedrius Nakas.

Visi festivalio renginiai vyksta lietuvių ir vokiečių kalbomis. Festivalį globoja Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus ir Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija. Detalesnė informacija apie programą skelbiama internete: www.mann.lt.

Naujasis kultūros renginių ir mokymosi sezonas neaplenkia Nidoje įsikūrusio rašytojo Thomo Manno muziejaus bei kultūros centro: rudenį kurorto gyventojų bei svečių laukia muzikos vakarai, kūrybiniai užsiėmimai visiems norintiesiems bei mokslininkus į pajūrį sukviesiantys tarptautiniai renginiai.

Anot Th. Manno kultūros centro direktorės Linos Motuzienės, subūrus gausius veiklos partnerius, istoriniame rašytojo vasarnamyje retą savaitgalį būna tylu, o po intensyvios vasaros su tarptautiniu Th. Manno festivaliu bei kultūros savaite ir įvairiais koncertais laukia ne ką mažiau turiningas ruduo.

Muzikos vakarai bei fotopeizažai

Sezono pradžią Th. Manno muziejaus svetainėje rugsėjo 3 d., trečiadienį, 18 val. skelbs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondo pristatomas pianisto, tapytojo Viktoro Paukštelio (Lietuva-Prancūzija) rečitalis, kuriame skambės lietuvio mėgstamų kompozitorių Jeano-Philippe Rameau, Césario Francko, Roberto Schumanno kūriniai.

Rugsėjo šeštadieniais į muzikos renginių ciklą kvies kamerinės muzikos festivalis „Vox Academia“. Anot rengėjų, klausytojai kviečiami į keturis spalvingus koncertus, kurie leis užmiršti kasdienius rūpesčius ir pasinerti į svaiginantį muzikos pasaulį. Rugsėjo 6, 13, 20, 27 d. 18 val. laukia susitikimai su Raimondo Sviackevičiaus (akordeonas) bei Povilo Jacunsko (violončelė) duetu, akordeonininkais Tadu Motiečiumi ir Agne Dūkštaite, ansambliu 4TANGO. Paskutiniajame koncerte skambės Nerijaus Bakulos (akordeonas) ir Remigijaus Rančio (saksofonas, fleita) džiazo improvizacijos.

Ruduo – puikus metas ilgiems pasivaikščiojimams pamariu bei pajūriu, įkvepiantiems fiksuoti jų grožį. Rugsėjo 17 d. 16.30 val. muziejuje atidaroma žinomo vilniečio fotografo Vytauto Daraškevičiaus paroda „Tarp vandenų ir smėlynų. Neringa 1969–2010“. Socialinėmis, etnografijos temomis besidomintis fotomenininkas šiame iš įvairių laikotarpių akimirkų sudarytame cikle atskleidžia nekintantį Neringos peizažo žavesį.

Nuo kalbos užuovėjų iki magijos

Rugsėjo 18–21 d. Th. Manno muziejuje, Neringos savivaldybėje ir Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje vyks trečioji stovykla „Užuovėjos“, kurią rengia Lietuvių kalbos instituto jaunieji tyrėjai. Renginio metu bus skaitomi pranešimai bei diskutuojama keturiomis temomis: „Nuo baimės iki populizmo“, „Kalba ir vizualumas medijose“, „Tapatybė kaip vertybių kaukė“ ir „Šiuolaikinio žinojimo architektūra“.

Įvadinius pranešimus šiomis temomis skaitys komunikacijos ekspertas Arūnas Augustinaitis, filosofas, atliekantis ir kalbos tyrimus, Mintautas Gutauskas, menotyrininkė ir meno kritikė Laima Kreivytė, žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas Jonas Ohmanas, kalbininkė, Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė ir kt. Kultūrinę stovyklos erdvę dalinsis rašytojai Herkus Kunčius ir Paulina Pukytė bei kino režisierė Marija Stonytė.

Pranešėjai bei dalyviai kviečiami registruotis el. paštu uzuovejos@gmail.com iki rugsėjo 5 d., išsamiau apie renginį – interneto svetainėje www.užuovėjos.lt.

Visų besidominčiųjų kalbos galimybėmis laukia rugsėjo 19 d. pajūryje viešėsianti poetė Ilzė Butkutė, Th. Manno namelyje 16 val. surengsianti „Efektyvių žinučių dirbtuves“ – praktinį seminarą apie kasdienės mūsų kalbos magiją, sudėliotą ilgamečių eksperimentų pagrindu.

Anot I. Butkutės, seminare populiariai paaiškinama ir praktiškai išmėginama, kaip destruktyvias žinutes neutralizuoti ar net paversti konstruktyviomis, kas mūsų kalbą daro įtaigią, kodėl gyvenime daugėja to, ką giriame arba už ką dėkojame, kokią žinutę siunčiame sau patiems ir kokią – aplinkiniams bei daugybė kitų dalykų, susijusių su kasdiene kalbos magija. Renginys – nemokamas.

Primins istoriją ir aptars aktualijas

Spalio 15 d. muziejuje vyks tarptautinė konferencija, atversianti mažai nagrinėtą buvusio Klaipėdos krašto bei Rytų Prūsijos istorijos puslapį, skirtą paminklosaugos sistemos atsiradimui ir formavimuisi bei vienai ryškiausių šios srities asmenybių – architektui, menotyrininkui, muziejininkui Richardui Jepsenui Dethlefsenui.

Danų kilmės architektas, menotyrininkas, muziejininkas R. Dethlefsenas šiame krašte ne tik suformavo sisteminę paminklosaugą, parašė teorinių paminklosaugos darbų, bet ir buvo vienas Rytprūsių tėviškės muziejaus po atviru dangumi Karaliaučiuje steigėjų. Muziejaus, kuriam pats R. Dethlefsenas ir vadovavo nuo įkūrimo 1911 m. iki savo mirties, ekspozicijoje daugiausia buvo reprezentuojamas Lietuvos krašto etninis savitumas.

Konferencija orientuojama į menkai žinomų R. Dethlefseno nuopelnų atskleidimą. Kartu tai yra proga atkreipti dėmesį į paminklosaugos sistemos kūrimo ištakas Klaipėdos krašte ir Rytprūsiuose XIX–XX a. sandūroje bei pirmuosius bandymus pripažinti vertybėmis ir viešai pristatyti lietuvišką Rytų Prūsijos paveldą. Šiame procese, be R. Dethlefseno, dalyvavo A. Bezzenbergeris, H. Scheu, A. Kuršaitis ir kt. žinomos šio krašto asmenybės.

Renginys, dedikuotas 150-osioms R. Dethlefseno gimimo metinėms, organizuojamas drauge su Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu.

Spalio pabaigoje KU istorikas dr. Vytautas Jokubauskas supažindins su netrukus knygynuose pasirodysiančia savo knyga „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis“, kurios tematika aktuali šių dienų geopolitinių įvykių šviesoje, bei kartu su istoriku ir politologu dr. Vygantu Vareikiu aptars partizaninio pasipriešinimo tarpukario Lietuvoje patirtį ir dabartines Ukrainos galimybes.

Praėjusią savaitę Lietuvoje viešėjęs Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas vokiečių rašytojo Thomo Manno memorialiniam muziejui įteikė išskirtinę dovaną – antikvarinį Th. Manno tetralogijos „Juozapas ir jo broliai“, ties kuria rašytojas dirbo atostogaudamas Nidoje, egzempliorių.

Buvusiame rašytojo vasarnamyje Nidoje įsikūrusiam muziejui perduotas tritomis 1943-1948 m. vokiečių leidyklos Bermann-Fischer yra išleistas Stokholme, Švedijoje. „Ši dovana – labai vertingas muziejaus fondo papildymas“, – džiaugėsi Th. Manno memorialinio muziejaus direktorė Vitalija Jonušienė.

Th. Mannas tetralogiją „Juozapas ir jo broliai“ su pertraukomis rašė devyniolika metų. Rašytojo kūrybinės veiklos tyrinėtojai pirmąją paskatą naujai papasakoti biblinę istoriją apie Juozapą linkę sieti su 1924-aisiais, kai dailininkas Hermannas Ebersas paprašė Th. Manno parašyti pratarmę šios legendos iliustracijų aplankui. Susidomėjęs rašytojas jos pagrindu sumanė novelę, tačiau ilgainiui ji išaugo iki romanų tetralogijos.

Pirmosios dalys, „Jokūbo istorijos“ ir „Jaunasis Juozapas“, dienos šviesą išvydo 1933 m. ir 1934 m. Trečiasis romanas, „Juozapas Egipte“, išleidžiamas 1936-aisiais, o ketvirtasis, „Juozapas maitintojas“ – 1943-aisiais. „Buvau susijaudinęs ir nuliūdęs. Tačiau dabar darbas atliktas, geriau ar blogiau. Laikau jį kur kas daugiau nei savo gyvenimo monumentu, tai – meno ir minties, tai – atkaklumo monumentas“, – 1943 m. sausio 4 d. rašė Th. Mannas.

Jo laiškuose užfiksuota, kad ties „Juozapu ir jo broliais“ rašytojas dirbo atostogaudamas Nidoje 1930-1932 m. 

Praėjusį šeštadienį Th. Manno muziejuje viešėjęs ir dovaną įteikęs Vokietijos prezidentas nesyk akcentavo lietuvių inteligentijos nuopelną išsaugant rašytojo vasarnamį ir paverčiant jį tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo centru. Tačiau gausia istorine ekspozicija muziejus pasigirti negali: asmeninių Mannų šeimos daiktų čia neišliko. Šiemet muziejus planuoja kompleksiškai atnaujinti ekspoziciją, pasitelkęs inovatyvius techninius sprendimus.

Liepos 13-20 d. Nidoje vyksta rašytojo Th. Manno kultūros centro ir memorialinio muziejaus organizuojamas XVII tarptautinis Th. Manno festivalis. Šiemet jis baigia trejų metų teminį ciklą, dedikuotą kitam Nobelio premijos laureatui Cz. Miłoszui, ir epigrafu pasirinko jo esė rinktinės „Tėvynės ieškojimas“ pavadinimą.

Festivalio renginiai tradiciškai vyksta rašytojo memorialiniame muziejuje, Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, Neringos istorijos muziejuje, V. ir K. Mizgirių menininkų namuose bei Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje.

Visi festivalio renginiai vyksta lietuvių ir vokiečių kalbomis. Išsami renginio programa – www.mann.lt.