Trečiajame reiche buvo deklaruojama: „Ein Volk, Ein Reich, Ein Führer!“ (viena tauta, viena imperija, vienas vadas). Šitaip buvo paaiškinama Austrijos aneksija arba Austrijos anšliusas 1938 m. A. Hitleris taip įvykdė vadinamąją „Heim ins Reich“ (sugrįžimo į imperiją) politiką.

Lygiai tas pačias pastangas ir analogišką naratyvą mes šiandien matome Rusijos Federacijoje: deklaruojama apie vieną didžiąją, galingą Rusijos valstybę, apie istorines žemes, imperiją ir jos atgimimą.

Tas tikslas jau realizuotas faktiškai aneksavus broliškąją Baltarusiją, tą patį veiksmą mes matome šiandien Ukrainoje, kurią jėga, per kraują ir šimtus tūkstančių lavonų krūvas norima prijungti prie „istorinių“ Rusijos teritorijų, tai yra sovietinę imperiją, apie kurios atkūrimą pusiau viešuose pasitarimuose ne taip seniai kalbėjo RF gynybos ministras S. Šoigu.

Sunku patikėti, tačiau tai yra tiesa – visos Kremliaus šutvės tikslas vis dėlto yra šitos fašistinės Sovietų Sąjungos atkūrimas. Ką darė A. Hitleris anais laikais, dabar V. Putinas nori pakartoti. Anas sujungė neva istorines germanų žemes, o šitas nori sujungti slavų teritorijas pagal savo istorijos supratimą.

Panašu, kad šis ir mokėsi iš nacių lyderio, nes girdime tas pačias kalbas, tik V. Putino tonas ne toks rėksmingas, kaip to psichopato.

O paralelių išties yra daug. Ir jos stebina. Pavyzdžiui, planas užpulti Ukrainą 4 val. ryto, kaip tai padarė vokiečiai 1941 m. birželio 22 d. A. Hitleris labai bijojo vykti į rytų frontą, dabar matome, kad ir V. Putinas į pafrontę nevažiuoja. A. Hitleris buvo žmogus, atsiradęs iš niekur, tą patį matome ir V. Putino atveju. A. Hitleris turėjo savo partiją, V. Putinas ją irgi turi. Naciai rengdavo pompastiškus suvažiavimus ir patriotinius mitingus, tą patį daro ir Rusijos valdančioji partija. Vokiečiai turėjo savo gestapą, Rusija irgi turi FSB. Naciai vykdė totalinę propagandą, tą patį matome ir Rusijoje. Net ir "Z" raidė, kurią dabar taip visi ten garbina, yra ne kas kita, o pusė apverstos nacių svastikos. Pagaliau A. Hitleris buvo vienišas, bet turėjo meilužių, tą patį matome ir Rusijos lyderio atveju.

Todėl, kai visa tai supranti, pasidaro gaila Rusijos, jos žmonių ir tos didelės šalies keliavimo į niekur. Bet nepalyginamai labiau gaila Ukrainos, kurios atžvilgiu vykdomas akivaizdus genocidas.

Kelionė į praeitį

Įsivaizduokime, kad dvejiems metams atsisakome savo įprasto gyvenimo ir atsiduodame darbui, miegui ir reprodukcijai rekonstruotoje stalinistinių laikų fizikos laboratorijoje – tokioje vietoje, kurioje kiekvieną žodį girdi saugumo pareigūnai ir nežinia kur paslėpti mikrofonai.

Vietoje, kur negali pasitikrinti savo telefono, negali dėvėti šiuolaikinių apatinių ar kalbėti apie tai, kas įvyko per pastaruosius 50 metų, negali net pagalvoti, kad visa tai – tik filmavimo aikštelė.

Toks yra DAU pasaulis – keistas meninis projektas, neseniai atidarytas ir iki vasario 17-osios pristatomas dviejuose ištuštėjusiuose teatruose ir Pompidu modernaus meno centre Paryžiuje. Jo lankytojai kviečiami stebėti 700 valandų trukmės filmą apie dirbtinai sukurtą sovietinį pasaulį, pasikalbėti su šamanais arba mokslininkais apie jų patirtis, paklaidžioti koridoriais, išklijuotais propagandiniais plakatais, apžiūrėti išraiškingas silikonines uždaros sovietinės mokslo įstaigos darbuotojų figūras, paragauti barščių iš 6-ojo dešimtmečio aliuminių dubenėlių.

Rusijos režisieriui Iljai Chržanovskiui prireikė daugiau nei dešimtmečio ir nesuskaičiuojamų finansinių išteklių, kad įgyvendintų savo sumanymą. Tuo tarpu paryžiečiai ir miesto svečiai gali įvertinti, kas gi tas DAU: neprilygstamų ambicijų ir genialumo vaisius, meno kūrinys, išryškinantis mūsų laikais aktualius totalitarizmo pavojus, ar visiškas laiko ir pinigų švaistymas nevykusiam socialiniam eksperimentui.

Kas ir kodėl?

Anot AP, DAU sumanymą sunku priskirti kuriai nors meno rūšiai. Žiūrovas pats turi nuspręsti, kas tai yra.

Šio projekto centre – Nobelio premijos laureato, žymaus teorinės fizikos mokslininko Levo Landau, vadinto tiesiog Dau, biografija. Tačiau susukti filmą pagal šio mokslininko žmonos memuarus užsimojęs I.Chržanovskis norėjo ne tiesiog atpasakoti L.Landau gyvenimo istoriją, bet ją atkurti.

Todėl 2008-aisiais rytų Ukrainoje, Charkovo, kur dirbo L.Landau, priemiestyje buvo pastatytas "Institutas". Statinys, jo prieigos buvo paverstos erdve, primenančią tą, kurioje garsusis fizikas gyveno nuo 1938 m. iki 1968 m.

Šio projekto centre – Nobelio premijos laureato, žymaus teorinės fizikos mokslininko Levo Landau, vadinto tiesiog Dau, biografija.

Pagrindiniams vaidmenims pasirinkti graikų dirigentas Teodoras Currentzis ir ukrainietė aktorė Radmila Ščegoleva. Dauguma kitų dvejus metus filmuoto projekto dalyvių buvo vietos gyventojai, nors dirbti į laboratoriją važiavo ir tikri mokslininkai iš JAV, Kinijos bei kitų šalių. Tarp instituto vadinamosios  slaptosios policijos kalintų dalyvių buvo ir tikrų kalinių.

Visiems 400 projekto dalyvių aprengti buvo pasiūta 40 tūkst. to laikotarpio kostiumų – atkurti net apatiniai, kuriuos projekto dalyviai privalėjo dėvėti.

Per visą projekto filmavimo laikotarpį jo dalyviai turėjo paklusti griežtoms taisyklėms, pvz., kalbėti tik gūdžiam sovietmečiui būdinga kalba. Apie tai, kad projektas buvo kur kas daugiau nei šiuolaikinis realybės šou, byloja ir faktas, kad per filmavimo laikotarpį jo dalyviams gimė keturiolika kūdikių.

Filmavimas baigtas 2011-ųjų rudenį: "Institutas" buvo susprogdintas, o ant jo griuvėsių surengta diskoteka. Filmo premjera ne kartą nukelta, o galiausiai paskelbta: kol kas įvyks ne tradicinė premjera – Paryžiuje bus pristatytas pats projektas DAU su galimybe bent iš dalies pasinerti į stalininį laikotarpį. Įdomi detalė: prioritetą projekto autoriai teikė Berlynui, tačiau vietos valdžia nesuteikė leidimo, todėl buvo pasirinkta Prancūzijos sostinė.

Seksas ir mokslas

L.Landau teorijų tebemokoma pasaulio mokyklose, visai neseniai "Google" pradiniame puslapyje buvo minimas jo 111-asis gimtadienis. Tačiau DAU nėra skirta vien jo indėliui į pasaulio mokslą arba Sovietų Sąjungos branduolinės bombos arba kosmoso programoms įamžinti. Jis buvo laisvas mąstytojas, kuris kirsdavosi su valdžia ir akademinio pasaulio atstovais, sunkiai dirbo gulage ir ne kartą buvo gydytas psichiatrijos ligoninėse.

I.Chržanovskį labai domino ir su tuometėmis SSRS nuostatomis nesiderinęs L.Landau palaidas lytinis gyvenimas, daugybė jo meilužių ir orgijos, kuriose jis dalyvaudavo su daug iškentusia savo žmona arba be jos. Juostoje galima išvysti nesuvaidinto sekso ir net lytinės prievartos scenų.

Paržiuje pristatytomo projekto organizatoriai taip pat kviečia fizikus pabendrauti su lankytojais ir rengia konferencijas apie mokslo ateitį. Bet tai antraeiliai dalykai. Šiomis dienomis įvykusiame DAU atidaryme gausioje lankytojų minioje galima buvo išvysti ir muzikantų, ir gydytojų, ir kino menu besidominčių studentų, priviliotų tiesiog projekto keistumo.

Pinigų paslaptis

Projekto organizatoriai nenori sakyti, kiek pinigų jie išleido. Kiek kainavo pastatyti ir išlaikyti "Institutą" Charkove – 300 mokslininkų, mistikų, valytojų, visą KGB infrastruktūrą ir dar 10 tūkst. papildomų projekto dalyvių – o tada viską sugriauti?

Pirmosios lėšos šiam projektui buvo gautos iš Rusijos ir Ukrainos kultūros ministerijų, Europos Tarybos ir Vakarų Europos kino institutų ir kultūros fondų. Tačiau, kaip skelbia Didžiojoje Britanijoje įsikūręs labdaros fondas "Phenomen Trust", didžiąją dalį lėšų skyrė iš Lvovo kilęs, daugiausia telekomunikacijų srityje dirbantis milijardierius Sergejus Adonjevas. Pernai jis, beje, buvo pagrindinis visuomenės veikėjos Ksenijos Sobčiak Rusijos prezidento rinkimų kampanijos rėmėjas.

Projektą DAU parėmė ir Paryžiaus savivaldybė, Pompidu centro savininkai, teatrai "Theatre de la Ville" ir "Theatre du Chatelet", kur rodoma ši instaliacija.

Lankytojai turėtų padėti atgauti bent dalį lėšų. Norintys pamatyti DAU turi įsigyti 6 valandų, paros arba mėnesio vadinamąją vizą, kainuojančią nuo 20 iki 150 eurų.

Kur čia politika?

AP žurnalistas įsitikinęs: dabar puikus metas pristatyti DAU projektą ir perkelti vakariečius į įtarimų bei autokratinių režimų skleidžiamos propagandos pasaulį. Ypač kai daug kur atsigauna nacionalistinės idėjos, skamba neapykantą kurstančios kalbos, o tokie autoritarizmo šalininkai kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kai kam kelia susižavėjimą net senosiose demokratijos šalyse.

Kai kurie Charkovo projekte dirbę žmonės kaltina I.Chržanovskį, esą jis pats persisėmė ano meto manierų, traumuodamas projekto dalyvius nuolatiniais bauginimais ir įžeidimais, kurie turėjo padėti kuo labiau priartinti jų gyvenimą sukurtame institute prie praeities tikrovės.

DAU ekspozicijos lankytojams atmosfera taip pat gali pasirodyti slegianti. Įeidami jie privalo palikti savo mobiliuosius telefonus. Naujienų agentūros AP žurnalistui buvo neleista patekti į vidų, nes jis nešėsi skaitmeninį fotoaparatą. Be to, vizos lankytojams išduodamos tik užpildžius ilgą asmeninę anketą.

Nors DAU tiesiogiai nekalba apie politiką, tai daro kai kurie projekto dalyviai.

Filmuose klausiama, "kodėl egzistuoja masinis pasyvumas, kai net išsilavinę žmonės, net išskirtinį išsilavinimą turintys žmonės jungiasi" prie masių ir nepaiso neteisybės, sakė prie filmų montažo prisidėjęs rusų filosofas Ilja Permakovas.

"Reikia apie tai kalbėti dabar. Mes ir vėl matome tokią situaciją", – kalbėjo jis.

Rugpjūčio 23-ąją minima Europos totalitarinių režimų aukų atminimo diena.

„Kasmet šią dieną gerbiame totalitarinių režimų aukas ir su liūdesiu prisimename apie baisias Molotovo-Ribbentropo (Molotovo-Ribentropo) pakto, 1939 metų rugpjūčio 23 dieną pasirašyto nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, pasekmes“, – rašoma aukšto rango ES pareigūnų komunikate.

„Dėl šio pakto Europa pasinėrė į vieną tamsiausių jos laikotarpių: milijonai žmonių buvo nužudyti ir nukentėjo ištisos kartos europiečių tėvynainių“, – pažymima dokumente.

Jame priduriama, kad praėjus 79 metams bendros europietiškos vertybės, tokios kaip žmogaus orumas ir pagrindinės teisės, įstatymo ir demokratijos viršenybė, vėl pakertamos pasitelkiant „ekstremizmo, nacionalizmo ir nesantaiką kurstančią retoriką“.

Pasak F. Timmermanso ir V. Jourovos, praeities piktadarybių atminimas turi apsaugoti Europą nuo jų pasikartojimo. EK pareigūnai priminė, kad svarbu ginti kiekvieno europiečio teises.

Europos Parlamentas patvirtino Europos totalitarinių režimų aukų atminimo dienos minėjimą 2009-ųjų balandžio 2-ąją.

Ukrainos valdžia nenorėtų, kad paminklai totalitarizmui šalyje būtų griaunami chaotiškai, todėl planuojama steigti lietuviškojo Grūto parko analogą šalyje, pranešė Ukrainos kultūros ministras Jevhenijus Niščiukas.

„Mes planuojame surasti vietą, iš esmės, vietą visiems totalitarinio režimo paminklams. Ten juos įvairiais būdais surinks, galės lankytis žmonės, kuriems svarbi istorija, kiti tiesiog galės tiesiog pamatyti - čia Charkovo, čia kito miesto paminklas“, - spaudos konferencijoje Vilniuje sakė Ukrainos ministras.

J.Niščiuko sakė imantis pavyzdį ir iš Lietuvos, kai miestuose ir rajonų centruose stovėję paminklai Vladimirui Leninui bei kiti totalitarizmui skirti kūriniai buvo suvežti į Šalia Druskininkų esantį Grūto parką.

„Būtent tai būtų gerai pas mus padaryti“, - sakė jis.

J.Niščiukas tvirtino, kad oficiali valdžia tokiems „chaotiškiems“ veiksmams kaip paminklų nuvertimai nepritaria, tačiau politikai dėl to nežada imtis ypatingų priemonių ir juokauja, kad leninai „griūna patys“.

„Kultūros ministerija nenorėtų, kad vyktų nekontroliuojama „leninų griūtis“. Buvo priimtas nutarimas, kad visi totalitarizmo paminklai būtų nuimti. Mes siekiame, kad tai būtų daroma ne taip stichiškai. Dabar kai kurie politikai sako, kad štai, lauke lijo, snigo, buvo slidu, leninas paslydo ir nugriuvo - mes nekalti“, - sakė jis.

Pirmoji Lenino statula Ukrainoje buvo nuversta per įvykius Maidane - žmonės rinko statulos liekanas kaip suvenyrus.  Tai buvo padaryta ir kai kuriuose kituose miestuose, prieš porą savaičių - ir strategiškai svarbiame Charkovo mieste Ukrainos rytuose.