Kaip penktadienį pranešė Turto bankas, manoma, jog būtent šioje vietoje kūrėsi pirmieji į Lietuvą atvykę totoriai.

Vyriausybė yra pritarusi kvartale A. Goštauto gatvėje, kur anksčiau veikė mokslinių tyrimų institutai, pertvarkos koncepcijai ir įpareigojusi Turto banką jį vystyti.

Į atnaujintą 34 tūkst. kv. metrų bendro ploto pastatų kompleksą iki 2028 metų ketinama perkelti dalį ministerijų bei kitų įstaigų. Tuo metu atlaisvintus jų pastatus numatoma parduoti.

„Kadangi šiuo atveju nuspręsta pastatų negriauti, jie bus remontuojami, rekonstruojami, o vienas iš pastatų, kurį planuojama remontuoti pirmuoju etapu – Goštauto g. 11 – stovi kaip tik toje vietoje kur buvo mečetė, mes su bendruomene jau pasitarėme ir turime siūlymą ant to pastato sumontuoti stelą“, – pranešime cituojamas Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos vadovas Motiejus Jakubauskas.

Su bendruomene jau pasitarėme ir turime siūlymą ant to pastato sumontuoti stelą.

„Ji būtų tarsi istorinis įspaudas, įamžinantis čia kadaise stovėjusios mečetės ir kapinių atminimą, būtų išvardintos čia palaidotos totorių giminės. Jei būtų griaunama ir naujai statoma, siūlytume kitokius įamžinimo sprendimus, o kadangi pastatai išsaugomi, pakaktų tokio informacinio paminklo“, – siūlo totorių bendruomenės vadovas.

A. Goštauto g. administracinių pastatų komplekso vietoje buvęs Lukiškių priemiestis buvo svarbus Vilniaus miesto pramonės ir prekybos taškas, čia kūrėsi viena seniausių Lietuvos tautinių mažumų – totoriai. Būtent todėl šis sostinės priemiestis ilgą laiką vadintas Totorių Lukiškėmis ir net Totorija.

„Senųjų totorių tautinė mažuma yra unikali. Manoma, kad Lukiškių priemiestis buvo viena pirmųjų vietų, kur įsikūrė į Lietuvą atvykę totoriai. Totoriams XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje žemę čia dovanojo pats Vytautas Didysis ir, manoma, dar jam valdant Lietuvos totoriai čia pasistatė pirmąją puošnią mečetę. Totoriai kūrėsi ir kitoje Neries upės pusėje – Saltoniškėse“, – pasakoja M. Jakubauskas.

Lukiškių pavadinimas, manoma, galėjo kilti nuo totoriaus Lukos, kuriam galimai ir buvo dovanotos žemės toje vietoje, vardo. Totoriai saugojo Vilniaus prieigas, turėjo ūkius, vertėsi daržininkyste, prekyba. Rašytiniuose šaltiniuose totorių mečetė minima nuo XVI a. vidurio, šalia šventovės buvo įkurtos kapinės.

Totorių kapinių toje vietoje būta dvejų, vienos sunaikintos dar Carinės Rusijos laikais, kai buvo pradėta Lukiškių kalėjimo statyba. Po Antrojo pasaulinio karo palaipsniui sunaikinti paskutiniai Totorijos pėdsakai.

Po to, kai 1944 metais totoriai buvo ištremti iš Krymo, daug kas, bijodami tokio pat likimo, traukiantis vokiečiams pabėgo į Gdanską Lenkijoje, kitas valstybes. Totorių Lukiškės tuštėjo, o sovietų valdžia totoriškos kilmės gatves pervadino: Mahometonų g. tapo Obuolių g., Mečetės g. – Slyvų g., Lukiškių aikštė rekonstruota į Lenino aikštę.

Mečetė 1952-aisiais buvo uždaryta ir paversta sandėliu, o dar po dešimtmečio priimtas sprendimas ją ir kapines sunaikinti.

Sumanyta šią teritoriją paversti į prestižinį mokslo kvartalą, skirtą „išsilavinusiai ateities visuomenei“ kurti. Teritorijos rekonstrukcija prasidėjo 1969 metais, kapinių ir mečetės vietoje pastatytas Puslaidininkių fizikos institutas.

„To meto „Tiesos“ laikraštyje pasirodė skelbimas, kviečiantis atsiliepti tuos, kas norėtų perlaidoti savo artimųjų palaikus. Tačiau bijodami Krymo totorių likimo, retas, kas išdrįso pasinaudoti šia galimybe. Taigi, taip vadinama, rekonstrukcija pradėta tiesiai ant kapų. Traktoriams išvertus žmonių kaulus, statybos buvo sustabdytos, jie buvo surinkti į dėžes ir išvežti, niekas nežino kur. Geresni antkapiai perdaryti, dalis panaudoti Rasų ir Antakalnio kapinių laiptams“, – pasakoja M. Jakubauskas, kurio proseneliai taip pat buvo palaidoti šiose kapinėse.

Pasak jo, galimas dalykas, kad dalyje teritorijos yra išlikę palaidojimų, palaikų fragmentų, todėl prieš vykdant bet kokius tolesnius šios teritorijos rekonstrukcijos darbus būtina atlikti išsamius istorinius ir archeologinius tyrimus, surastus palaikus perlaidoti, o šio vietos atminimą išsaugoti.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 2,5 tūkst. senųjų totorių, kurie pripažįsta savo tautinį identitetą ir jį puoselėja, palaiko tradicijas, renkasi į bendruomenių susibūrimus.

Parodoje – pirmosios žinios apie totorius: senieji XVI–XVII amžių istorikų darbai, kelionių aprašymai; totorių raštija ir religinio pobūdžio leidiniai, totoristikos studijos ir tyrimai (XIX a. – XX a. pirma pusė), totoristikos tyrinėjimai ir studijos nuo XX a. iki šių dienų.

Taip pat – rankraštinė medžiaga, daugiausia – teismų dokumentai dėl žemės nuosavybės, žinios apie gyventojų sudėtį bei unikali religinio turinio medžiaga iš privačios Aleksandro Begansko Lietuvos totorių rankraščių kolekcijos.

Šios kolekcijos skaitmeninės kopijos papildys Vrublevskių bibliotekos fondus ir taps prieinamos tyrėjams bei visiems, besidomintiems totorių istoriniu ir kultūriniu paveldu.

Parodoje eksponuojami ir folkloro ansamblio „Efsane“ prie Trakų krašto totorių bendruomenės ansamblio kostiumai, kurie atkurti tautinio totorių kostiumo pagrindu.

Paroda „Šimtmečių istorijos liudijimai: totoristika LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose“ veiks iki spalio 1 dienos.

Parodą parengė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė, bendradarbiavo Vilniaus apskrities totorių bendruomenė, Vilniaus krašto Lietuvos totorių bendruomenė, konsultavo Galina Miškinienė.

Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 3 tūkst. totorių. Gausiausios totorių bendruomenės yra įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Vilniaus, Alytaus, Trakų, Varėnos rajonuose.

Totorių įsikūrimas Lietuvoje siejamas su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Pagrindinė totorių veikla buvo karyba, diplomatinė tarnyba, sargyba. Totoriai sudarė asmeninę Vytauto sargybą, kartu su juo dalyvavo Žalgirio mūšyje.

Totoriai tarnavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje, dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos kariniuose žygiuose, Tado Kosciuškos bei 1831 ir 1864 metų sukilimuose, 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės kovose.

2021-ieji paskelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais.

Vrublevskių biblioteka gali pagrįstai didžiuotis sukauptais totoristikos lobiais. Parodoje atskleidžiama dalis saugomo fondo apie totorių istoriją ir kultūrą. Tai – pirmosios žinios apie totorius: senieji XVI–XVII a. istorikų darbai, kelionių aprašymai; totorių raštija ir religinio pobūdžio leidiniai; totoristikos studijos ir tyrimai (XIX a. – XX a. pirma pusė); totoristikos tyrinėjimai ir studijos nuo XX a. iki šių dienų bei rankraštinė medžiaga (daugiausia – teismų dokumentai dėl žemės nuosavybės, žinios apie gyventojų sudėtį) bei unikali religinio turinio medžiaga iš privačios Aleksandro Begansko Lietuvos totorių rankraščių kolekcijos, kurios skaitmeninės kopijos dr. Galinos Miškinienės dėka papildys Bibliotekos fondus ir taps prieinamos tyrėjams bei visiems, besidomintiems totorių istoriniu ir kultūriniu paveldu.

Parodos autoriai: Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė. Parodos partneriai: Vilniaus apskrities totorių bendruomenė, Vilniaus krašto Lietuvos totorių bendruomenė. Parodos konsultantė doc. dr. Galina Miškinienė.

Indėlis į LDK galybę

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto į Lietuvą pakviesti kilmingi totoriai buvo apgyvendinti Vilniaus, Trakų, Alytaus ir Švenčionių apylinkėse. Pagrindinė totorių veikla buvo karyba – jie sudarė Vytauto asmeninę sargybą.

"Totoriai dažniausiai būdavo lengvosios kavalerijos nariai, jie buvo puikūs raiteliai, narsūs kariai, o svarbiausia – itin lojalūs savo valdovui. Iš esmės jie išsiskyrė tuo, kad buvo kavalerijoje. Tai kariai, kurie kariuomenėje buvo kartu su lietuviais, tačiau sudarė atskirus pulkus. Šie pulkai veikė ir XVI–XVII a., išliko ir carinės Rusijos okupacijos metais. Totoriai taip pat dalyvavo Žalgirio mūšyje, saugojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sienas. Šie faktai įrodo, kad totoriai turėjo didelį LDK pasitikėjimą", – apie totorių poziciją LDK kariuomenėje pasakojo parodos kuratorė Justina Nenortaitė.

Lietuvos kariuomenėje totoriai užėmė svarbią poziciją, dalyvavo visose Abiejų Tautų Respublikos (ATR) kovose su vidaus ir išorės priešais. Anot J.Nenortaitės, veiksmingos totorių mūšio taktikos ir technologijos buvo pritaikytos ir Žalgirio mūšyje.

J. Nenortaitė: Totoriai ilgą laiką buvo mūsų kariuomenės dalis ir žengė išvien su Lietuva, tad totorių kariai dalyvavo ir rezistencijos mūšiuose, ir partizaniniuose karuose.

"Nors totoriai labiausiai atpažįstami kavalerijoje, svarbu atsiminti ir tai, kad Vytauto valdymo laikais jie taip pat buvo ginkluoti strėlėmis ir ietimis. Totoriai turėjo puikius lanko valdymo įgūdžius, kuriuos pritaikė LDK kariuomenėje. Šie kariai kovojo priešakinėse linijose, pirmieji pradėdavo mūšius. Taip nutiko ir Žalgirio mūšyje, kuriame taip pat buvo pritaikyta totoriams būdinga karo taktika: atsitraukimas – staigus puolimas – atsitraukimas", – aiškino istorikė.

Bajorystės klausimas

Viduramžiais Lietuvoje į karo mūšius vykdavo tik bajorai, tačiau juose dalyvavo ir čia gyventi atvykę kilmingi totoriai. Nors jie dalyvavo karinėje veikloje, teisiškai nebuvo lygūs Lietuvos bajorams dėl išpažįstamos religijos ir kitų veiksnių.

"Totoriams buvo suteikiama tiek teisių, kiek valstybei buvo būtina, kad jie atliktų karo tarnybą. Puikiai žinome, kad ne visi totoriai atliko karo tarnybą, o verčiau užsiėmė kitais amatais. Problema yra ta, kad pirmajame ir antrajame Lietuvos statutuose bajorų teisės suteikiamos tik tiems totoriams, kurie atlieka karo tarnybą. Bajorystės klausimas paopėjo Rusijos imperijos valdymo metu, nes tuomet totoriai turėjo įrodyti savo kilmę. Tai, kaip žinoma, buvo labai sudėtingas procesas, tačiau jo metu totoriai suvokė, kad pagaliau gali įrodyti esą tikri bajorai. Galiausiai šis klausimas buvo išspręstas senato, išleidus įstatymą, kad totoriai, kurie atitinka visus bajoro kriterijus, gali save vadinti bajorais. Nepaisant to, senatas nesutiko, kad totoriai būtų įrašyti į bajorų knygą, todėl jiems buvo sudarytas naujas atskiras sąrašas", – aiškino Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė habilituota humanitarinių mokslų daktarė Tamara Bairašauskaitė.

Artefaktai: parodos eksponatai simbolizuoja autentišką totorių karybos meną. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Šie kariai kovojo priešakinėse linijose, pirmieji pradėdavo mūšius. Taip nutiko ir Žalgirio mūšyje, kuriame taip pat buvo pritaikyta totoriams būdinga karo taktika

Lietuvoje gyvenantys totoriai nepamiršo ir savo šalies tradicijų, o tai atsispindėjo kilmingų šeimų simboliuose. Pasak T.Bairašauskaitės, bajorais pripažintų totorių herbai buvo ne ką mažiau įstabūs nei Lietuvos bajorijos.

"Vieni totorių šeimų herbai yra labai panašūs į LDK bajorų herbus, o kiti visai unikalūs. Dalis giminių atsiminė savo praeitį, šiose šeimose geneaologinė atmintis buvo gyva, o iš tų tradicinių praeities simbolių kai kurios šeimos ir sudarė savo herbą. Šių šeimų herbai labai skyrėsi vienas nuo kito, nes turėjo specifinei giminei būdingų simbolių, kurių visuma sudarė išbaigtą totorių herbų tradicijų paveikslą. Totorių giminių herbų įvairovė ir jų svarba totoriams įrodo, jog jie ir šiuo aspektu nusipelnė bajorų titulo", – pasakojo istorikė.

Ženklai: bajorų totorių šeimos turėjo ir savo herbus – panašius į LDK bajorų herbus arba unikalius. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Modernieji laikai

Totoriai išliko Lietuvos karių gretose visais mūsų istorijos etapais. Sovietizacijos laikotarpiu stipriai nyko totorių dvasinė kultūra ir religija, tačiau šios kilmės kariai vis tiek dalyvavo kovose už Lietuvos laisvę.

"Totoriai ilgą laiką buvo mūsų kariuomenės dalis ir žengė išvien su Lietuva, tad totorių kariai dalyvavo ir rezistencijos mūšiuose, ir partizaniniuose karuose. Nors ir nesudarė atskirų būrių ar pulkų, bet tikrai dalyvavo kaip pavieniai kariai. Šiomis dienomis totoriai tebetarnauja Lietuvos kariuomenėje, žinoma, dabar jų gretos ne tokios gausios, kaip kad buvo viduramžiais. Jie dalyvauja misijose užsienyje, su kuriomis supažindins keletas tekstų ir nuotraukų šioje parodoje", – pasakojo J.Nenortaitė.

Anot istorikės, anksčiau turėjome daugybę totorių karių, apie 50 totorių kilmės generolų, o tai atspindi šios tautos išsilavinimą ir pasiaukojimą karybai. "Šiuo metu jų nėra daug, tačiau vis tiek galime sutikti totorių kilmės karių skirtinguose kariuomenės daliniuose, pavyzdžiui, Ulonų pulke. Kaip matome, jie ir toliau puoselėja karines vertybes ir lygiai taip pat aktyviai tarnauja kariuomenėje", – apie šių dienų totorių vaidmenį kalbėjo J.Nenortaitė.

Akcentai: pagrindinis totorių palikimas – religija, maistas ir iki mūsų dienų išsaugotos tradicijos. / Vilmanto Raupelio nuotr.

2011 m. visuotinio gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 2 793 totoriai.

Pagrindinis totorių palikimas – religija ir maistas. Lietuvoje yra išlikę keletas mečečių, tačiau sovietų okupacijos laikais, kai nebuvo galima išpažinti religijos, mečetės, kaip ir kitos dvasinio garbinimo vietos, buvo apleistos, paverstos sandėliais, bibliotekomis.

J.Nenortaitė teigia, kad "autentiška totorių kultūra yra išlikusi 40-ies totorių kaime, Nemėžio kaime. Ten gyvena tik totorių šeimos, kuriose yra perduodamos jų tradicijos iš kartos į kartą. "Šiose Lietuvos vietovėse totoriai laikosi savitų religinių, laidojimo papročių, švenčia tradicines šventes. Manau, šiuose kaimuose galima rasti daugiausia įvairaus totorių palikimo, iš arčiau susipažinti su jų gyvenimu ir istorija", – sakė ji.

Istorijos garsinimas

Parodos atidarymo renginyje Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Kęstutis Zenonas Šafranavičius pristatė knygą "Lietuvos totoriai", kurioje aprašoma Lietuvos totorių istorija ir bendruomenės veikla.

Artefaktai: parodos eksponatai simbolizuoja autentišką totorių karybos meną. / Vilmanto Raupelio nuotr.

"Žinoma, kad karyba yra pagrindinė sritis, kurioje totoriai yra pasiekę labai daug, tačiau Lietuvoje mes turime ir totorių kilmės dailininkų, profesorių, šokėjų, inžinierių. Šiais metais turime išskirtines galimybes pasigirti ir papasakoti apie daugelį totorių kilmės žmonių Lietuvos kariuomenėje. Kadangi 2022 m. Kaunas bus viena Europos kultūros sostinių, mūsų Kauno totorių tautinė grupė, nors ir nedidelė (mūsų yra gal 250), bet viena seniausių kaune, nusprendė išleisti knygą "Lietuvos totoriai". Ši knyga išleista tam, kad galėtume užtikrinti mūsų istorijos sklaidą Lietuvoje ir Europoje, o tai mūsų bendruomenei yra ypač svarbu" , – apie knygą pasakojo K.Z.Šafranavičius.

Tokio tipo leidinys – ne pirmas Lietuvoje, tačiau, anot K.Z.Šafranavičiaus, Lietuvos totorių istorija vis dar nėra nuosekliai aprašyta, dauguma faktų lieka nepaminėtų. "2021-ieji yra paskelbti Lietuvos totorių metais, pastebime, kad šiai istorijos temai yra skiriama vis daugiau dėmesio. Tad mes, kaip bendruomenės lyderiai, nusprendėme, kad reikėtų parašyti leidinį apie Kauno totorių bendruomenę. Knygoje palietėme įvairias kompleksines temas, kurios kitiems knygų leidėjams neatrodė svarbios ar vertos dėmesio. Pavyzdžiui, sunykusios karių totorių gyvenvietės, istorinis palikimas, mūsų dienų aktualijos. Manau, kad leidinys turėjo būti platesnis, aprėpti daugiau temų. Tai turėtų būti padaryta šiais metais, žinau, kad yra planuojama išleisti dar šešias tokio pobūdžio knygas", – aiškino jis.

Palikimo išsaugojimas

Karyboje prasidėjusi totorių istorija – ne vienintelis Lietuvai svarbus šios tautos kultūros paveldas. Be įmantrių karybos technikų ir mūšio drausmės, išskirtinio dėmesio vertos totorių kalba, muzika, švenčių tradicijos.

Artefaktai: parodos eksponatai simbolizuoja autentišką totorių karybos meną. / Vilmanto Raupelio nuotr.

"Man totorių kultūra yra svarbi, nes mane taip išauklėjo mano tėvai, aš nuo vaikystės girdėdavau mūsų tautinę muziką, matydavau šokius, lankydavausi Kryme. Su tėvais kartu gamindavome tautinius patiekalus, švęsdavome religines šventes. Visa tai padarė man didelę įtaką, ir man tai yra labai artima. Atsimenu, kad mano vaikystėje tėvai dėjo daug pastangų, kad pažinčiau mūsų kultūrą. Augdama pati suvokiau, kad man tai labai įdomu, artima", – apie savo kultūrą kalbėjo totorių jaunimo ansamblio "Efsane" narė Elvina Čiurlu.

Dėl puoselėjamų tradicijų totorių bendruomenė palaiko artimus ryšius net ir būdama skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Anot E.Čiurlu, žinoti savo šaknis, kilmę ypač svarbu. "Plačiame pasaulyje svarbu neprarasti savo identiteto. Esu iš Vilniaus, ten mes susitinkame su kitais jaunais totoriais, dažnai atvyksta žmonių iš kitų miestelių. Mes taip pat turime ansamblį "Efsane", kuriame dalyvauja merginos, vaikinai ir net maži vaikai. Ansamblis padeda mums geriau pažinti ir patirti savo kultūrą, mokomės dainuoti savo kalba, šokti tradicinius šokius", – apie galimybes išlaikyti savo tautinį identitetą pasakojo E.Čiurlu.

Totoriai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir ypač jos karybos istorijoje, jie sudarė stambius nacionalinius kovinius dalinius, saugojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienas,  dalyvavo visuose XVI–XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos kovose su vidaus ir išorės priešais, XIX a. sukilimuose prieš carinės Rusijos valdžią. Lietuvos totoriai žinomi kaip puikūs, narsūs kariai.

„Pristatant reikšmingą totorių indėlį į Lietuvos karybos istoriją, svarbu parodyti ne tik jų ištakas, bet detaliau pažvelgti į kelias dalis – dokumentus, kuriuose apžvelgiamos jų turėtos teisės ir privilegijos, ginkluotę, kuri kito nuo lankų ir kardų iki pistoletų, trumpų šautuvų, lenktų kardų ir ilgų iečių bei skirti didesnį dėmesį jų uniformoms. Visa tai ir bus apžvelgiama naujausioje muziejaus parodoje, kuria siekiame supažindinti visuomenę su Lietuvos totoriais, viena seniausių etninių grupių, gyvenančių Lietuvoje, bei jų indėliu į Lietuvos valstybės gynybą, todėl naudojami eksponatai, vizualiniai sprendimai ir interaktyvi medžiaga padės pažinti mažai pažįstamą etninę grupę“, – sakė parodos kuratorė Justina Nenortaitė.

Pirmosios žinios apie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenančius totorius siekia dar XIV a., totoriai laikomi viena seniausių etninių mažumų Lietuvoje. Daugiausia totorių į LDK persikėlė XIV a. pab., Vytauto Didžiojo laikais. Lietuvos totoriai sudarė asmeninę Vytauto sargybą, kartu kovojo ir Žalgirio mūšyje. Vytautą totoriai labai gerbė, jį vadino Watad, tai reiškia atrama, palaikančia islamą. XV–XVI a. totorių skaičius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuolat augo. Atvykę į LDK ir eidami karinę tarnybą totoriai gaudavo žemės ir kilmingųjų privilegijas. Totoriai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje atliko lengvosios kavalerijos funkciją.

Naudojami eksponatai, vizualiniai sprendimai ir interaktyvi medžiaga padės pažinti mažai pažįstamą etninę grupę.

Šiandien Lietuvoje gyvena apie 3000 totorių, nors sovietmečiu dėl pasikeitusių gyvenimo sąlygų šiai bendruomenei grėsė visiška asimiliacija ir  išnykimas. Šiuo metu didžiausios totorių bendruomenės yra Alytaus, Kauno ir Vilniaus apskrityse.

Parodą galėsite pamatyti iki 2021 m. gruodžio 31 d.

Renginio programa:

13 val. – I. Kanto g. 24 atminimo lentos, skirtos įvardinti buvusių totorių vartų bokšto ir totorių priemiesčio vietą, atidengimas. Šioje vietoje prie buvusio kelio į Vilnių XVII-XVIII a. stovėjo miesto sienos keturkampis totorių vartų bokštas. Teritorijoje tarp J.Gruodžio, I.Kanto ir D. Poškos gatvių, kurioje  nuo XV a. gyveno totoriai, pavadinta totorių priemiesčiu.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus Didžiojoje salėje:

14–14.05 val. Totorių jaunimo ansamblio „Efsane“ koncertinis numeris.

14.05–14.10 val. Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės direktorės Vidos Montvydaitės sveikinimo kalba.

14.10–14.15 val. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorės habilituotos humanitarinių mokslų daktarės Tamaros Bairašauskaitės kalba „Kaip totoriai tapo bajorais?“

14.15–14.20 val. Totorių jaunimo ansamblio „Efsane“ koncertinis numeris.

14.20–14.25 val. muziejininko Arvydo Pociūno „Totorių nacionaliniai daliniai Lietuvos karybos istorijoje“  kalba.

14.25–14.30 val. knygos ,,Lietuvos totoriai“ pristatymas. Knygą pristato Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Kęstutis Zenonas Šafranavičius.

14.30–14.35 val. Totorių jaunimo ansamblio „Efsane“ koncertinis numeris.

14.35–14.40 val. parodos „Totoriai – Lietuvos kariai“ pristatymas.

14.40–14.50 val. Totorių jaunimo ansamblio „Efsane“ programa.

14.50–15.30 val. parodos „Totoriai – Lietuvos kariai“ apžiūrėjimas ir Lietuvos totorių kulinarinio paveldo pristatymas – vaišinimas šimtalapiu.

Šiemet sukako 700 m. nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sąjungos su totoriais sudarymo ir bendros lietuvių ir totorių kovos su Kryžiuočių ordinu.

Ta proga Seimas 2021-uosius paskelbė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Klaipėdoje ta proga dar pernai intensyviai ruoštasi įspūdingai totorių nacionalinei šventei – europiniam sabantujui.

Totoriškai "sabantuj" reiškia plūgo šventę. Pasibaigus pavasario darbams, ją švenčia visame pasaulyje gyvenantys totoriai.

Pagrindinis šventės akcentas yra tradicinės sporto varžybos – žirgų lenktynės, kurašas (totorių imtynės), lenktynės maišuose ir kitos rungtys.

Tradicinės vaišės: arbata, sriuba šurpa (verdama iš naminių makaronų, avienos, daržovių, žalumynų). Saldusis patiekalas – kepinys čak čak.

Sabantujus neturi tikslios kalendorinės datos. Paprastai trunka nuo birželio 15 iki liepos 1 d., tačiau Klaipėdoje šventė vyks kiek vėliau – rugpjūčio 14-ąją.

"Renginys planuotas birželio 6 d., tačiau dėl tuo metu dar nepasibaigusio karantino renginį teko nukelti į rugpjūčio vidurį. Be to, šitas sabantujus dėl tų pačių priežasčių nebus didžiausias, kaip planuota. Iš visos Europos svečių irgi nebus, bet renginys tikrai įvyks ir jis bus surengtas Vasaros estradoje", – pasakojo Klaipėdos tautinių kultūrų centro direktorė Jelena Butkevičienė.

Jelena Butkevičienė: renginys tikrai įvyks ir jis bus surengtas Vasaros estradoje.

Iš Tatarstano buvo planuota atvežti kilnojamąjį tradicinį totorių kaimelį, kuriame šventės metu svečiai turėjo būti vaišinami nacionaliniais patiekalais, būtų pristatomi totorių amatai, tačiau viso to nebus dėl nesibaigiančios pandemijos.

Pagal 2011 m. gyventojų surašymą, Lietuvoje gyveno 2 793 totoriai.

Gausiausios totorių bendruomenės yra įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Vilniaus, Alytaus, Trakų, Varėnos rajonuose.

Pasaulyje totorių yra apie 8 mln.

Lietuvoje gyvena 2800 totorių. Gausiausios totorių bendruomenės, Tautinių mažumų departamento pateiktais duomenimis, yra įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Vilniaus, Alytaus, Trakų, Varėnos rajonuose.

Pagrindiniai renginiai, skirti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų minėjimui, vyks Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose. Vilniuje liepos 28 d. vyks iškilmingas Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų minėjimas Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose. Kaune rugpjūčio 19 d. bus atidaroma paroda Vytauto didžiojo karo muziejuje ir vyks paminklinio akmens pastatymas Kranto gatvėje.

Kultūriniai renginiai, skirti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams paminėti, vyks ir Lietuvos ambasadose užsienyje: rugpjūčio 24 d. kilnojamoji paroda bus atidaryta Krušynianuose (Lenkija), vėliau ji keliaus į Varšuvą, Ukrainą, Airiją. Rudeniop į Lietuvos totoriams skirtas parodas pakvies Trakų istorijos muziejus, sakoma Tautinių mažumų departamento pranešime.

„Totorių tautinė bendruomenė su Lietuva kartu jau 700 metų. Mūsų tautų draugystė pažymėta labai svarbiais istoriniais faktais, susijusiais su nepriklausomybės ir išgyvenimo kovomis. Paskutinė – prieš 30 metų įvykusi tragiška, tačiau ir simbolinė totorių dukters Loretos Asanavičiūtės žūtis, dar kartą patvirtino, kad ši bendruomenė yra labai svarbi Lietuvos dalis“, – pažymi Tautinių mažumų departamento vadovė Vida Montvydaitė.

Tautinių mažumų departamento nuotr.

Prisimenant istorinius įvykius, dar 1320 metais valdant Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Gediminui, totorių būriai, kaip sąjungininkai, pasirodė lietuvių rengiamuose karo žygiuose su Kryžiuočių ordinu. Nuo to laiko iki šių dienų totoriai kartu su lietuviais stoja į svarbiausias istorines kovas už nepriklausomybę. Jie dalyvavo 1794 m., 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose bei Sąjūdžio laikotarpio judėjimuose. Lietuvos totorių karininkas pulkininkas Aleksandras (Suleimanas) Chaleckis buvo vienas atgimstančios Lietuvos kariuomenės kūrėjų. Totorius Aleksandras Tuhan-Baranauskas 1941 m. sukilimo metu Kauno jachtklube keldamas Lietuvos tautinę vėliavą sovietų kareivio buvo nušautas ir žuvo didvyrio mirtimi. 1991 m. sausio 13 dieną prie Vilniaus televizijos bokšto žuvusi Lietuvos totoriaus dukra L. Asanavičiūtė – dar viena šios tautos atstovė, pademonstravusi savo įgimtą drąsą ir patriotiškumą.

Už priešinimąsi okupaciniam režimui Lietuvos totoriai patyrė represijų – jiems buvo uždrausta lenkų kalba mečetėse, taip pat ir skaityti religines knygas šia kalba, ją pakeičiant rusų kalba.

„Ne tik totorių istorija, bet ir gyvenimo būdas į Lietuvą pritraukia vis daugiau turistų. Lietuvoje įsikūrusiuose kaimuose – Raižiuose, Keturiasdešimties totorių, Nemėžio – nuolat rengiamos edukacinės ir kultūrinės veiklos. Viename populiariausių totoriškų kaimų – Raižiuose, galima aplankyti net 7 musulmoniškas kapines, taip pat pasigrožėti totorių pastatytais saulės laikrodžiais ir istoriniais paminklais, paragauti unikalių totoriškų patiekalų, be kurių nepraeina visos didelės lietuviškos šventės“, – pranešime cituojama V. Montvydaitė.

Vieną mėgstamiausių Lietuvoje desertų – šimtalapį – į Lietuva atvežė totoriai. Unikali kepimo technologija ir receptas išlikę iki šių dienų Alytaus rajone, Raižių kaime. Balandėliai taip pat yra totorių virtuvės patiekalas, adaptuotas pagal lietuvišką derlių. Tikrasis totoriškas patiekalas dolma buvo gaminamas iš mėsos ir vynuogių lapų, tačiau tokių lapų neradus šiuos kraštuose, jie nesunkiai buvo pakeisti kopūsto lapais. Arbūznikas – taip pat unikalus totorių patiekalas, savo forma panašus į šimtalapį, tačiau gaminamas iš moliūgų ir kapotos mėsos yra populiarus ant lietuvių stalo.

„Nuo gilios senovės draugiškai gyvena ir savo tėvyne Lietuvą vadina daugelio tautybių žmonės. Lietuvos musulmonai sunitai, kurių daugumą sudaro totoriai, švenčia labai svarbią visai bendruomenei Ramadan Bairam šventę“, – pranešime sakė I. Šimonytė.

„Vertiname totorių bendruomenę, reikšmingai prisidėjusią prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo, istorijos ir kultūros. Šiemet minime Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metus. Nuoširdžiai sveikinu visus Lietuvos musulmonus sunitus dvasingos šventės, suteikiančios galimybę sutvirtinti tikėjimą išpažįstamomis vertybėmis, proga“, – teigė ji.

Ramadan Bairam šventė minima pasibaigus šventajam pasninko mėnesiui, kai tikintieji nevalgo ir negeria nuo aušros iki sutemų.

Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 3 tūkst. totorių. Gausiausios totorių bendruomenės yra įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Vilniaus, Alytaus, Trakų, Varėnos rajonuose.

Totorių įsikūrimas Lietuvoje siejamas su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Pagrindinė totorių veikla buvo karyba, diplomatinė tarnyba, sargyba. Totoriai sudarė asmeninę Vytauto sargybą, kartu su juo dalyvavo Žalgirio mūšyje.

Totoriai tarnavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje, dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos kariniuose žygiuose, Tado Kosčiuškos bei 1831 ir 1864 metų sukilimuose, 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės kovose.

Metų minėjimo planas buvo patvirtintas Vyriausybės nutarimu.

Kartu su Lietuvos totorių bendruomene Tautinių mažumų departamentas parengė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų minėjimo logotipą, kuris bus naudojamas žymint informaciją apie minėjimo renginius ir veiklas.

Įgyvendinant minėjimo plano priemones numatoma organizuoti minėjimus, konferencijas, įvairius kultūrinius, edukacinius, pažintinius, leidybos ir viešinimo renginius, vykdyti projektus, kuriais siekiama šalies ir užsienio visuomenei pristatyti Lietuvos totorių istoriją ir kultūrą. Kultūriniai renginiai vyks Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, savivaldybėse, muziejuose, bibliotekose, archyvuose.

Pačius įvairiausius renginius organizuos Vyriausybės kanceliarija, Krašto apsaugos, Kultūros, Švietimo, mokslo ir sporto, Užsienio reikalų ministerijos, Kultūros paveldo departamentas, Tautinių mažumų departamentas, Lietuvos savivaldybės, muziejai, bibliotekos, kultūros centrai, Lietuvos istorijos institutas, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Lietuvos valstybės istorijos archyvas ir žinoma - Lietuvos totorių nevyriausybinės organizacijos.

Lietuvoje totoriai gyvena jau daugiau nei 600 metų. Masiškiausiai į mūsų šalį jie kėlėsi Vytauto Didžiojo laikais. Atvykėliai buvo apgyvendinami pietryčių Lietuvoje, tuomet atsirado Keturiasdešimties totorių, Kolnolarų, Kozaklarų kaimai. Imigraciją į LDK turėjo paskatinti puikios totoriams suteiktos sąlygos – šalyje įsikuriantiems totoriams buvo užtikrinta pilna religijos ir papročių laisvė. Totoriai LDK valdovui buvo reikalingi kaip kariai – jiems buvo pavesta saugoti pilis ir pasienius, totorių raitelių būrys dalyvavo ir Žalgirio mūšyje. Už karinę tarnybą Vytautas jiems atsidėkojo turtais ir įvairiais titulais, o totoriai gerbė kunigaikštį, vadino jį Watad – atrama, palaikančia islamą.

Lietuvos totorių istorija neatsiejama nuo kovų už šalies nepriklausomybę. Jie dalyvavo 1794 m., 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose bei Sąjūdžio laikotarpio judėjimuose. Už priešinimąsi okupaciniam režimui Lietuvos totoriai patyrė represijų. Totorių visuomeninė bendruomenių veikla atsikūrė tik sovietmečio pabaigoje, 1988 m. buvo įsteigta Lietuvos totorių kultūros draugija. Po dešimtmečio, 1998 m. buvo atkurtas ir Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras muftiatas.

Įgyvendinant šio plano priemones numatoma organizuoti minėjimus, konferencijas, įvairius kultūrinius, edukacinius, pažintinius, leidybos ir viešinimo renginius, vykdyti projektus, kuriais siekiama šalies ir užsienio visuomenei pristatyti Lietuvos totorių istoriją ir kultūrą. Kultūriniai renginiai vyks Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, savivaldybėse, muziejuose, bibliotekose, archyvuose.

2021 metais numatoma surengti iškilmingą Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų minėjimą Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, Vilniaus universitete – tarptautinę mokslinę konferenciją.

Kitąmet ketinama organizuoti paskaitų, ekskursijų, kultūrinių renginių ciklus, tarptautinį totorių kultūros festivalį, parengti parodą „Lietuvos totoriai archyvų dokumentuose“, virtualų gidą „Totorių kelias“.

Bus išleistas leidinys anglų kalba apie iškiliausius Lietuvos totorius, prof. Tamaros Bairašauskaitės knyga „Lietuvos totorių istorija“ ir kiti leidiniai. Taip pat bus vykdoma informacijos sklaida apie Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų minėjimo renginius LRT programose ir portale www.lrt.lt.

Totorių atminimo įamžinimo veiklos apima sunaikintų Lietuvos totorių senųjų kapinių pažymėjimą, Kauno miesto gynybinės sienos Totorių vartų įamžinimą, virtualaus Lietuvos totorių istorijos muziejaus papildymą medžiaga apie Lietuvos totorių istoriją, kultūrą ir kultūros paveldą.

Lietuvos Respublikos Seimas 2021 metus yra paskelbęs Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais.