Tyrimo duomenys atskleidė, kad pesimistiškiausiai karo klausimu Lietuvoje nusiteikę 55–64 metų amžiaus asmenys, dažniau – Klaipėdos apskrities gyventojai. Kita vertus, vilniečiai, žemesnį nei aukštasis išsilavinimas įgiję bei jaunesni, į 16–34 ir 45–55 metų amžiaus kategorijas patenkantys asmenys, karo tikimybę vertina kaip mažą arba labai mažą.

Vykdant apklausą paaiškėjo, kad Ukrainoje vykstantis karas yra didžiausią nerimą lietuviams kelianti tema – dėl to nerimauja daugiau nei trečdalis lietuvių.

Krizių įveikimo centro direktorė Kristina Lymantaitė pažymi, kad netoliese vykstantis karas tam gali turėti įtakos, net jei vengiama naujienų apie jį.

„Akivaizdu, kad greta vykstantis karas turi didžiulę įtaką psichologinei būsenai, net jei vengiame naujienų ar minčių apie jį“, – cituojama pranešime ji.

Vyresniems Lietuvos gyventojams nerimaujant dėl karo grėsmės, jaunuoliai, priklausantys 16–24 metų amžiaus grupei, teigia, jog daugiausia nerimo keliantis klausimas yra santaupos bei jų neturėjimas. Tyrimas parodė, kad dėl to nerimauja 27 proc. šios amžiaus grupės asmenų.

Reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa internetu atlikta šių metų birželio 6–11 dienomis. Jos metu apklausti 508 žmonės nuo 16 iki 64 metų amžiaus.

Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo, o Rusijos agresija Ukrainoje yra jo dalis. Tačiau kol kas į šiuos įvykius rimtai žiūri tik agresoriai, rašo „The Telegraph“.

„Norime to ar ne, Rusijos karas Ukrainoje yra pasaulinio karo dalis, supriešinanti autoritarinių valstybių ketvertuką su pasaulio demokratijomis. Tai – Rusija ir jos sąjungininkės – Kinija, Iranas bei Šiaurės Korėja, kovojančios su Ukraina ir jos sąjungininkėmis – dauguma Vakarų demokratijų ir JAV“, – rašoma leidinyje.

Straipsnio autorius įsitikinęs – keturios minimos autokratijos elgiasi taip lyg karas būtų globalus. Kol Vakarai to nesupras, padėtis Ukrainoje bus nepalanki. Tačiau jei Vakarai suvoks realybę, Rusija gali patirti greitą ir ilgalaikį pralaimėjimą, kuris taps pamoka kitiems.

„The Telegraph“ pažymima, kad Rusija mobilizuoja savo sąjungininkus, ypač gaudama dronus „Šahed“ iš Irano, artilerijos sviedinius iš Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos, pramonės komponentus iš Kinijos. Tačiau Vakarų visuomenė vis dar vertina karą Ukrainoje kaip regioninį ginčą tarp dviejų kariaujančių valstybių.

„Galingiausios pasaulio autokratijos karą Ukrainoje jau suvokia kaip pasaulinį karą. Jos remia Rusiją, kad įrodytų tokių šalių galią pulti kada ir kur tik nori. JAV respublikonai blokuoja pagalbą Ukrainai nuo spalio mėnesio ir iš dalies gina savo izoliavimąsi, teigdami, kad karas Ukrainoje yra susijęs tik su Ukraina, o ne su Amerika. Tačiau taip tikrai nemano Teheranas, Pchenjanas ir Pekinas.

Karas Ukrainoje: pasaulinis aspektas

Kaip jau skelbė UNIAN, įtampa tarp Ukrainos ir JAV stiprėja dėl Ukrainos atakų prieš Rusijos naftos perdirbimo gamyklas. JAV prezidento Joe Bideno administracija mano, tokios atakos yra neapgalvotos ir gali sąlygoti kainų augimą. Tai erzina Ukrainos vadovybę.

Taip pat teigiama, kad Vakarai gėdingai praranda Afriką, nes Rusija čia gerokai sustiprino savo buvimą ir įgijo įtaką žemyno regionams.

Interviu Ukrainos prezidentas užsiminė apie tai, kad Kinija gali daryti spaudimą Rusijai.

„Kinija nesidomi Vidurio Rytais, kaip Rusija ir Iranas. Nematau, kad Kinija norėtų padėti Rusijai okupuoti Ukrainą“, – „The Sun“ sakė V. Zelenskis.

Ukrainos prezidentas taip pat kalbėjo apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmes.

„Šiandien Ukraina yra Trečiojo pasaulinio karo grėsmės epicentre“, – teigė V. Zelenskis.

„Tikrai manau, kad Rusija darys spaudimą tol, kol JAV ir Kinija drauge jiems lieps pasitraukti iš teritorijos“, – toliau kalbėjo jis.

Anot prezidento, Rusija vis dar nejaučia, kad visas pasaulis yra nusiteikęs prieš juos.

„Dabar jie ruošiasi Balkanuose, imasi naujų žingsnių. Ir, manome, kad jie netgi bando apmokyti žmones arba jau tai daro. Manau, jie nesustos“, – sakė V. Zelenskis. 

Masių sąmonėje pasaulinių karų pradžia dažniausiai siejama su labai konkrečiomis datomis ir įvykiais (Austrijos–Vengrijos imperijos sosto įpėdinio nužudymas 1914 m. vasarą ir Trečiojo reicho bei SSRS invazija į Lenkiją 1939 m. rudenį), tačiau nereikėtų užmiršti, kad tiek iki 1914 m. birželio 28-osios, tiek iki 1939 m. rugsėjo Europoje ir kitose pasaulio dalyse daugelį metų vyko daugybė įvairiausių socialinių, ekonominių, karinių ir politinių procesų, atvedusių žmoniją į grėsmingas masines smurto orgijas.

Pažvelkime į Antrąjį pasaulinį karą. Iš pradžių buvo Pirmasis (1914–1918). Vokiečiai pralaimėjo (dalis jų manė, kad politikai pavogė iš jų pergalę), nugalėtojai "apkramtė" Antrojo reicho valdas (1871–1918), įpareigojo Vokietiją sumokėti milžiniškas reparacijas ir tuo pat metu teikė paskolas joms padengti.

Kol vokiečiai niršo dėl ekonominių problemų ir patirto pažeminimo, likęs pasaulis linksminosi. Baigiantis trečiajam XX a. dešimtmečiui, žmoniją apėmė ekonominis krachas. Šį kartą kentėjo ne tik vokiečiai, bet ir daugybė kitų pasaulio tautų.

Žodžių "pasaulinis" ir "karas" kombinacija visada skambėjo be galo grėsmingai.

"1929–1931 m. ekonominė audra Japonijai smogė ne mažiau skaudžiai nei kitoms pasaulio šalims. Nuo 1914 m. jos gyventojų skaičius išaugo nuo 50 iki 70 milijonų žmonių. Metalurgijos gamyklų padaugėjo nuo 50 iki 148. Išgyventi buvo vis sunkiau. Ryžių šalyje buvo išauginama tiek pat, o jų importas brango. Japonijai verkiant reikėjo žaliavų ir užsienio rinkų. Dėl smarkios depresijos Anglija ir keturiasdešimt kitų šalių ilgainiui ėmė taikyti vis daugiau apribojimų arba nustatė didelius muitus iš Japonijos importuojamoms prekėms, kurios buvo gaminamos naudojant kur kas pigesnę darbo jėgą nei Europoje ar Amerikoje. Kinija tapo svarbiausia Japonijos tekstilės ir kitų gaminių rinka ir beveik vieninteliu anglių ir geležies rūdos šaltiniu. Todėl Japonijos politikai priėjo prie išvados, kad pagrindinis jų uždavinys yra užvaldyti Kiniją", – samprotaujama Winstono Leonardo Spencerio Churchillio (1874–1965) memuarų "Antrasis pasaulinis karas" pirmajame tome "Pakeliui į katastrofą".

1931 m. rugsėjo 18 d. Pietų Mandžiūrijos geležinkelio zonoje buvo detonuoti sprogmenys. Sprogimas nepadarė jokios realios žalos, tačiau jis tapo pretekstu japonams įsiveržti į gamtiniais ištekliais apdovanotą Mandžiūrijos regioną.

Neatmetama prielaida, kad japonų kariškiai veikė savavališkai, neturėdami nei valdžios, nei savo imperatoriaus (1901–1989) palaiminimo, ir kad jie patys sąmoningai sukėlė daugiau nei penkis mėnesius trukusią invaziją išprovokavusį rugsėjo 18-osios sprogimą.

1931 m. lapkritį, dar nesibaigus japonų "specialiajai operacijai" Mandžiūrijoje, paskutinysis Kinijos imperatorius, Qing (1644–1912) dinastijos atstovas Puyi (1906–1967), padedamas Japonijos politikų ir karininkų, atvyko į protėvių žemę, kad taptų naujos marionetinės, de facto japonų valdomos Mandžiūrijos valstybės valdovu.

Ištirti Mandžiūrijoje susidariusią padėtį Tautų Sąjunga (League of Nations) patikėjo britų didikui Victorui Alexanderiui George‘ui Robertui Bulwerui Lyttonui (1876–1947).

"Komisijos išvados buvo paprastos: Manchukuo yra dirbtinis Japonijos Generalinio štabo kūrinys, ir steigiant šią marionetinę valstybę visiškai nebuvo atsižvelgta į gyventojų norus", – teigiama W.Churchillio knygoje.

1933 m. kovo 27 d. Japonija pasiskelbė pasitrauksianti iš Tautų Sąjungos. Ketvirtojo XX a. dešimtmečio pradžios ekonominės problemos ne tik provokavo karingas nuotaikas ir agresyvesnę įvairių valstybių užsienio politiką, bet ir išaugino milžinišką "kietos rankos, išsprendžiančios visas gyvenimo bėdas" paklausą.

Itin didelės viltys buvo siejamos su marksizmo doktrinomis ir jas įgyvendinti bandančia Sovietų Sąjunga, tačiau netrūko ir kitokių ideologijų. Tuo metu Italijoje jau buvo įsitvirtinęs fašistinis Benito (1883–1945) režimas, o Vokietijoje savo sparnus pradėjo kelti nacionalsocialistų darbininkų partija (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei).

1932 m. gegužės 15 d. į oficialią Japonijos ministro pirmininko Inukajaus Tsuyoshio (1855–1932) rezidenciją įsiveržė būrys jaunų karinio jūrų laivyno uniformas vilkinčių vyrų ir į 76 metų senolį paleido šūvius. Pasakojama, kad prieš mirtį ministras pirmininkas prašė nešauti ir kvietė užpuolikus pasikalbėti.

Tą pačią dieną ekstremistai bandė užpulti valstybės antspaudo saugotojo pareigas einančio didiko Makino Nobuaki (1861–1949) rezidenciją ir įvykdyti teroro aktus Mitsubishi banko būstinės bei kitų svarbių įstaigų pastatuose. Jie taip pat planavo nužudyti tuo metu Tekančios Saulės šalyje vizitavusį Mažąjį Valkatėlę (Little Tramp) – Charlie Chapliną, tikėdamiesi, kad tai išprovokuos Japonijos ir JAV karą.

Prasidėjus teismui, paaiškėjo, kad bene didžiausia atsakomybė už 1932 m. gegužės 15-osios šėlsmą teko ne išpuolį įvykdžiusiems jauniems kariūnams, o civiliui – Kozaburo Tachibanai (1893–1974).

K.Tachibana buvo savotiškas Levo Nikolajevičiaus (1828–1910) sekėjas. Jis tikėjo gyvenimo kaime teikiamu dvasiniu penu ir mažos agrarinės valstybės taurumu bei teigė, kad visos japonų ir kitų žmonių bėdos kyla ne tik dėl vakariečių imperializmo ir laisvosios rinkos ekonomikos santvarkos, bet ir dėl despotiško urbanizuotų vietovių pozos provincijos atžvilgiu.

Ši byla sukėlė Japonijos visuomenėje nemenką susidomėjimą. 47 teisiamieji sulaukė daug palaikančių žinučių ir dovanų iš gerbėjų bei gavo gana simbolines bausmes (nuo vienerių iki penkiolikos metų kalėjimo). Įkalinimo iki gyvos galvos bausmė buvo skirta vieninteliam K.Tachibanai.

D. Medvedevas ėmė grasinti NATO ir skelbti, kad „niekas neduos garantijų Ukrainos naciams“.

„Kyjivas pagimdė saugumo garantijų projektą, kuris yra Trečiojo pasaulinio karo prologas. Žinoma, Ukrainos naciams niekas garantijų neduos“, – piktinosi jis.

„Jei Kyjivo režimo skatinimas pavojingiausiais ginklais ir toliau tęsis, anksčiau ar vėliau karinė operacija pereis į kitą lygį. Iš jos išnyks matomos ribos“, – rašė D. Medvedevas.

Įrašo pabaigoje jis tradiciškai pagąsdino branduoliniu karu.

„Viskas aplink juos liepsnos. Jų žmones iki galo užvaldys sielvartas. Jų žemė tiesiogine to žodžio prasme degs, o betonas išsilydys. Mes taip pat kentėsime. Tai bus labai blogai visiems“, – pridūrė D. Medvedevas.

Atsakydamas į klausimą apie galimybę konfliktui plėstis ir peraugti į Trečiąjį pasaulinį karą, L. Kučma sakė: „Priklausomai nuo to, kaip Ukraina įveiks agresiją. Galbūt Trečiasis pasaulinis karas jau vyksta. Jei priešinsimės, V. Putinas toliau neis“.

Jis taip pat manė, kad didžiausias pavojus gresia ne Lietuvai ar Lenkijai, o posovietinėms respublikoms už NATO ribų.

„Aliuzijos į Moldovą ir Šiaurės Kazachstaną tapo įprastos, dabar šiame kontekste minima ir Gruzija. Juk Rusija puola tik tuos, kurie yra silpnesni už ją, o dar geriau – mažesni“, – sakė jis.

NATO vadovas: Rusija gali užpulti ir dar daugiau šalių

Jei Rusija laimės karą Ukrainoje, Maskva gali užpulti ir dar daugiau šalių, ketvirtadienį perspėjo NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.

„Jei Rusija laimės šį karą, (Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas) gaus patvirtinimą, kad smurtas yra veiksminga priemonė. Tada kitais taikiniais gali tapti (Ukrainos) kaimyninės šalys“, – teigė J. Stoltenbergas.

NATO vadovas pabrėžė, kad šiuo metu yra labai svarbu remti Ukrainą. Tačiau, pasak jo, Aljansas turi ir dar vieną uždavinį – užkirsti kelią karo išplitimui. J. Stoltenbergo teigimu, Rusijos invazija išryškino NATO svarbą Europos saugumui.

NATO generalinis sekretorius nurodė, kad Ukraina rengiasi kontrpuolimui šalies pietuose, o šalyje šiuo metu verda „brutalus ir kruvinas sekinimo karas“. Jis taip pat perspėjo apie padidėjusią Rusijos grėsmę Norvegijai.

J. Stoltenbergas kalbėjo Norvegijos Utiojos saloje, kur šiuo metu vyksta Darbo partijos jaunimo lygos vasaros stovykla. Čia 2011 m. Norvegijos pilietis Andersas Behringas Breivikas surengė masines žudynes, kurios pareikalavo 69 gyvybių. Buvęs Norvegijos premjeras J. Stoltenbergas anksčiau buvo Darbo partijos jaunimo lygos narys.

„Mums Krymas yra Rusijos dalis. Ir tai visiems laikams“, - pareiškė jis laikraščiui „Argumenty ir Fakty“.

Bet koks mėginimas tai užginčyti būtų „karo paskelbimas mūsų šaliai“, – pažymėjo D. Medvedevas. O jei į tai įsitrauktų ir NATO, tada: „Trečiasis pasaulinis karas. Visiška katastrofa“.

Ukrainai priklausantį Krymą Rusija aneksavo 2014 metais. Šios aneksijos užsienis nepripažįsta.

Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui karas Ukrainoje yra tik pradžia, nes jis nori patekti į Padniestrės teritoriją ir pradėti tokias pačias karines operacijas Moldovoje, interviu sakė rusų kilmės amerikiečių istorikas, istorijos mokslų daktaras Jurijus Felštinskis.

„Visi tikisi, kad šis konfliktas neperžengs Ukrainos ribų ir nevirs Trečiuoju pasauliniu karu. Manau, kad tai neįmanoma. Tikiu, kad Trečiasis pasaulinis karas prasidėjo vasario 24 dieną Ta vasario 24-oji yra kaip 1939 metų rugsėjo 1-oji – Antrojo pasaulinio karo diena“, – kalbėjo ekspertas.

Jo nuomone, ypač NATO turėtų suprasti, kad Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo.

„Man atrodo, kad tai yra absoliučiai neišvengiama, nes V. Putinas nepalieka kito pasirinkimo – Ukraina jam tik pradžia, nes jis bando vykti į Padniestrę ir įžiebti panašų karą Moldovoje, – pažymėjo pašnekovas.

J. Felštinskis mano, kad karas su Rusija gali greitai baigtis, jei Aljansas į jį įsijungs visa jėga.

„Jei NATO įsijungs į šį karą Ukrainos teritorijoje, nelaukdamas termobranduolinės karo versijos, jis baigsis per dvi savaites. Tačiau tam būtina, kad NATO į šį karą įsitrauktų visa jėga“, – prognozavo mokslų daktaras.

Apie tai pirmasis paskelbė Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.

„Atsižvelgiant į tai, kad Kremlius tariamai pradėjo specialią operaciją Ukrainos teritorijoje, o ne karą, Rusijos gyventojams darosi vis sunkiau paaiškinti užsitęsusį karinių veiksmų pobūdį“, – nurodė jie.

Balandžio 22 dieną generolas majoras Rustamas Minnekajevas vienas pirmųjų pasakė, kad Rusija kariauja su visu pasauliu. Jis palygino „specialiąją operaciją“ Ukrainos teritorijoje su Antruoju pasauliniu karu. 

Be to, balandžio 25 d. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad „NATO pradėjo karą su Rusija“, o gegužės 2 dieną Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas Viačeslavas Vladanas pasiūlė patraukti baudžiamojon atsakomybėn šalių, tiekiančių ginklus Ukrainai, lyderius kaip karo nusikaltėlius.