– Ties Kaunu jau sutvarkyta „Via Baltica“, dabar tvarkoma arčiau Lenkijos esanti atkarpa, statomas Kauno pietrytinis aplinkkelis, A1 kelyje – tiltas per Nerį. Jūsų nuomone, kiek tokie objektai svarbūs Kaunui ir Lietuvai? Kaip tai prisidės prie karinio mobilumo?

– „Via Baltica“ traktuočiau gerokai plačiau. Niekas neginčija – Kaunas tampa labai svarbiu mazgu. Pirmiausia dėl puikios geografinės padėties. „Via Baltica“ darbai, kurie įsibėgėjo kaip reikiant, pirmiausia skirti mūsų ekonomikos gyvybingumui. Juo eis logistikos srovės ir prekių srautai. Tie keliai padės sumažinti avarijų skaičių, sumažins transporto srautą senamiestyje ir visame mieste. Didžiagabaritė sunkiasvorė karinė technika nepaliaujamu srautu važiuos tuo metu, kai dislokuosime papildomą karinę įrangą, rengdamiesi priimti Vokietijos brigadą. Visa tai tikrai turės reikšmingos įtakos tam, kad būtų kuo mažiau trukdoma žmonėms. Labai tikiuosi, kad darbai, kurie yra numatyti, judės pagal planą ir „Via Baltica“ taps labai reikšmingu mūsų projektu.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Kaunas taps „Rail Baltica“ centru ir pagrindiniu europinės vėžės mazgu. Kuo svarbu šis objektas? Ar jis galės prisidėti pritraukiant į Lietuvą daugiau turistų, investicijų?

– Tai viskas kompleksas. „Rail Baltica“ ir „Via Baltica“ papildys vienas kitą. „Rail Baltica“ bus galima gabenti dalį jau minėtos karinės technikos, kad nebūtų apkrauti mūsų keliai. „Rail Baltica“ padidins mūsų šalies patrauklumą turistams. Geras susisiekimas bus ne tik su kaimyninių valstybių sostinėmis Varšuva, Ryga, Talinu, bet ir su mūsų pačių miestais, pavyzdžiui, Panevėžiu. Geležinkeliai svarbūs ir tuo, kad skatina atitinkamas investicijas į šalia esančius logistikos centrus, į regionus. Kaunui „Rail Baltica“ atveria dar daugiau galimybių. Politinė valia įgyvendinti šį projektą yra, ES finansai tam irgi yra. Viskas – mūsų rankose.

Tikriausiai Vyriausybė yra labai geros nuomonės apie Kauno gebėjimus pačiam įgyvendinti šiuos projektus.

– Kitas kelias, kuriuo galima pasiekti Kauną – Nemunas. Jau sutvarkytas Nemuno žemupio kelias, tvarkomas aukštupys, tačiau tebėra rimta kliūtis – Kauno hidroelektrinė. Jūsų nuomone, ar turėtų būti įrengtas šliuzas?

– Pirmiausia pakalbėkime apie patį Nemuną. Anksčiau nebuvo labai realistiška kalbėti apie laivybą visoje Nemuno upėje. Šiandien atrodo jau kitaip. Matome, kad esame pajėgūs užtikrinti laivybą žemupyje. Pats tai išbandžiau plaukdamas kateriu į Nidą. Ir aukštupyje vyksta darbai. Kai kurie ruožai ir ten atveriami laivybai, bet kai kur gylis dar nepakankamas, kad būtų galima organizuoti laivybą platesniu mastu. Reikia sujungti valstybės ir savivaldybių išteklius. Kartą atlikus gilinimo darbus, negalima ramiai miegoti, būtina nuolatinė priežiūra.

Apie šliuzus kalbėti reikėtų atskirai. Šliuzų projektas yra įdomus, bet jis įgyvendinamas Kauno HES’e, kuris savaime kaip energetinis projektas yra strateginis. Be to, per jį eis ir „Rail Baltica“ linija. Šioje vietoje geriausia taikyti naudos ir kaštų analizę. Laivybos požiūriu tai būtų įdomu, patrauklu, bet turime išanalizuoti, koks būtų šio projekto atsiperkamumas.

Pozicija: G. Nausėda mano, kad nauji mokesčiai turi būti paskutinis pasirinkimas, išnaudojus visas kitas galimybes. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Kaunas pradėjo visai Lietuvai strateginę reikšmę turinčio vadinamojo Kėdainių tilto statybą, ruošiasi startuoti su M. K. Čiurlionio koncertų centro statybomis, mieste kyla nauji baseinai, Lengvosios atletikos maniežas, įsibėgėja ir minėtos šliuzo per Kauno hidroelektrinę idėjos pirminis įgyvendinimo etapas. Prezidente, kaip vertinate, kad tokio masto ir svarbos objektai nesulaukia Vyriausybės susidomėjimo ir bent kiek apčiuopiamesnio prisidėjimo?

– Tikriausiai Vyriausybė yra labai geros nuomonės apie Kauno gebėjimus pačiam įgyvendinti šiuos projektus (juokiasi). Jeigu apie tai, ką Kaunas nuveikė pastaruoju metu, kiek įvairių dalykų įgyvendino, kalbėtume rimtai, – net galva šiek tiek svaigsta. Kaunui ypač svarbūs yra kultūriniai objektai, galintys paversti jį savotišku kultūrinio turizmo miestu. Pavyzdžiui, Kauno tarpukario modernizmo įtraukimas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą atveria miestui labai plačius horizontus. Ir visus kitus dalykus tikslinga daryti, jeigu tai didina Kauno kaip ekonomikos ir kultūrinio centro patrauklumą. Jeigu norime sulaikyti užsienio turistą valstybėje, nepakanka parodyti tik sostinę arba tik vieną kitą miestą. Tai pasakytina ir apie valstybių vadovus – štai netrukus Lietuvoje lankysis Maltos prezidentas. Žinau, kad jis yra numatęs vizitą ne tik Vilniuje, bet atvyks ir į Kauną. Karališkosios Belgijos poros vizito antroji diena taip pat buvo skirta Kaunui. Turime daug galimybių parodyti šalies grožį.

Matydamas, kaip sėkmingai Kaunas įgyvendino ankstesnius savo projektus, kaip sėkmingai vystosi Kauno laisvoji ekonominė zona, tikiu, kad visi projektai bus baigti per šios ar kitos Vyriausybės kadenciją. Tikiuosi sklandaus bendradarbiavimo. Beje, M. K. Čiurlionio koncertų centro atidarymas būtų puiki dovana kompozitoriui jo jubiliejaus proga. Visi laukiame 2025-ųjų, kai švęsime 150-ąsias šio genijaus gimimo metines.

– Viena šiandienos aktualijų – Vilniaus stadiono statybos. Kauno jau pastatytas. Gal teko lankytis Dariaus ir Girėno stadione? Kokie įspūdžiai?

– Lankiausi ir prisimenu, kokia proga. Mūsų futbolo rinktinė tąkart pralaimėjo Serbijai 1:3, bet įmušė labai gražų įvartį. Stadionas paliko gerą įspūdį. Vilniui tikrai reikėtų susiimti, nes šis klausimas jau tampa šiek tiek desperatiškas ir savotiška gėda. Matau pavojų, kad iš didelio noro gali būti padaryta didelių klaidų. Pastangos „baikime kiek galima greičiau“ gali virsti nauju pinigų švaistymu. To turime išvengti. Jau kalbėjau ir dar kalbėsiu su Viešųjų pirkimų tarnyba, finansinio saugumo tarnybomis. Nereikia auksinio stadiono. Tikiu, kad Vilnius pastatys savo stadioną, bet ne bet kokia kaina.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Gal laikas Kauno stadionui suteikti nacionalinio statusą?

– Svarbiausia, ne kaip pavadinsime, o koks stadionas bus de facto. Šiuo metu Kauno stadionas de facto yra nacionalinis.

– Kaune praūžė Europos dailiojo čiuožimo čempionatas, kuriame Allison Reed ir Saulius Ambrulevičius iškovojo bronzos medalius. Kaip manote, ar yra galimybė suteikti A. Reed Lietuvos pilietybę?

– Situacija iš esmės pasikeitė. Ilgą laiką laukėme patvirtinimo apie A. Reed nuopelnus Lietuvai. Šiuos patvirtinimus gavome. Čempionatą žiūrėjau ne arenoje – per televizorių. Mačiau ir mūsų poros nuostabų pasirodymą. Padarė labai malonų įspūdį. Manau, kad netrukus turėsime galimybę priimti sprendimą šiuo klausimu.

– Ką apskritai manote apie pilietybės dalybas?

– Kalbant apie pilietybės dalybas – nepatinka šis žodis, geriau pilietybės suteikimą, – tikriausiai esu vienas labiausiai rezervuotų prezidentų. Išskirtinėmis progomis pilietybių esu suteikęs tik kelis kartus. Kiekvieną kartą labai nuodugniai įvertinu žmogaus nuopelnus, jo pasišventimą Lietuvai. Kaip vieną iš pavyzdžių galiu paminėti garsųjį aktorių ir režisierių Deksterį Flečerį. Kelias pilietybes man teks ir atimti. Viena jau yra atimta. Kitos atėmimas – poniai Ilzei Liepai – jau artėja prie finalo. Sprendimas, man atrodo, yra visiškai aiškus. Jeigu nuodugnus monitoringas parodys, kad yra ir daugiau žmonių, kurie nenusipelno Lietuvos pilietybės, mano ranka nesvyruos. Svarbiausia, kad pasimokytume iš praeities klaidų, kai pilietybės tarsi riestainiai buvo dalijamos į kairę ir į dešinę už kažkokius nuopelnus ne valstybei, o konkretiems asmenims.

– Šią kadenciją netrūko įtampų tarp Prezidentūros ir valdančiosios daugumos, ypač konservatorių. Šiandien (ketvirtadienį, aut. past.) ir praėjusią savaitę susitikote su užsienio reikalų ministru, konservatorių lyderiu Gabrieliu Landsbergiu. Ar tai leidžia tikėtis konstruktyvesnio bendradarbiavimo?

– Reikalai juda. Gal tik kai kam susidaro klaidingas įspūdis, kad mes nesutariame, kad turime tik vieną pavardę, kad pokalbiai vyksta tik dėl mūsų ambasadoriaus Lenkijoje. Iš tikrųjų svarstome praktiškai visą 2024-ųjų rotaciją – keliolikos žmonių sąrašą. Ne taip paprasta priimti sprendimą. Jeigu sutarsime dėl viso sąrašo, galėsime padėti tašką ir prie šio klausimo nebegrįžti iki dabartinio parlamento kadencijos pabaigos. Šiandien (ketvirtadienį, aut. past.) žengėme dar vieną žingsnį į priekį. Galbūt trečio susitikimo ir pakaks.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Jūsų ir G. Landsbergio pozicijos Lietuvos ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje Eitvydo Bajarūno atžvilgiu skiriasi, dėl to su G. Landsbergiu ne kartą buvote sukryžiavę žodines ietis. Kokią matote išeitį iš susidariusios situacijos?

– Tyrimas iš dalies atliktas, mūsų nuomone, ne iki galo. Tai yra rimtas kaltinimas mobingu. Išvados turi nekelti jokių abejonių. Ambasadorius E. Bajarūnas sako, kad mobingas buvo taikomas jo atžvilgiu. Nesinorėtų, kad viskas taip ir liktų, kai neaišku, kas kieno atžvilgiu vykdė mobingą. Šiuos kaltinimus priimu rimtai, tikiuosi, kad artimiausiu metu turėsime galutines išvadas.

M. K. Čiurlionio koncertų centro atidarymas būtų puiki dovana jo jubiliejaus proga.

– Prezidente, kokiomis aplinkybėmis būtų galima svarstyti bankų solidarumo mokesčio pratęsimą ir kitąmet?

– Nenorėčiau, kad iš viso konteksto išpeštume vieną ar kitą mokestį. Mūsų gynybos reikalai tikrai nusipelno nuodugnaus ir kompleksiško dėmesio. Finansavimo klausimas, žinoma, yra vienas esminių. Greta jo klausimas, ar mes prasmingai šias išlaidas naudojame. Mano priesakas yra, kad valstybės išlaidas, kurios yra milžiniškos, ypač saugumui, būtina naudoti racionaliai. Tam turi būti skiriamas maksimalus dėmesys.

– Kuri priemonių kombinacija, siekiant surinkti papildomų lėšų gynybai finansuoti, Jums, kaip ekonomistui, atrodo tinkamiausia?

– Naujiems projektams, pavyzdžiui, Vokietijos brigados dislokavimo socialinės infrastruktūros reikmėms, kariuomenės modernizavimui, reikės naudoti mišrų finansavimo metodą. Pirmiausia išnaudoti skolinimosi galimybes, kurių dar turime nemažai. Skolinimasis yra tikslingas vienkartiniams projektams, kuriems nereikia nuolat veikiančio mokesčio, reguliariai papildančio valstybės biudžetą. Nauji mokesčiai turi būti paskutinis pasirinkimas, išnaudojus visas kitas galimybes. Net ir svarstant mokesčių alternatyvą esu prieš mokesčius visiems gyventojams. Pirmiausia turėtume kalbėti apie verslo mokesčius, bet tik išnaudoję kitas galimybes.

– Visoje ES verda diskusijos dėl gynybos pramonės stiprinimo. Lietuvos verslo atstovai teigia, kad yra pajėgūs įsijungti į šį procesą, tačiau norėtų didesnio šalies kariuomenės įsitraukimo, pavyzdžiui, perkant Lietuvos gamintojų produktus bandymams, o pagal jų rezultatus vėliau būtų galima formuoti didesnius užsakymus. Ar pritartumėte tokiai vizijai? Kokiomis dar priemonėmis būtų galima stiprinti pramonės ir krašto apsaugos sinergiją?

– Pirma, esame aiškiai sutarę, kad nacionalinės gynybos pramonės stiprinimas yra prioritetas. Šioje vietoje pageidaučiau glaudesnio  gynybos pramonės, įmonių, kurie tokius produktus gali gaminti, ir kariuomenės bendradarbiavimo. Tikrai neturėtume nekreipti dėmesio į lietuviškus gaminius ir pirkti tik tai, kas importuojama. Tai neprotinga. Visų pirma dėl to, kad mūsų kūrėjai gali sukurti, o gamintojai – pagaminti tokį pat gerą ar net geresnį produktą. Antra, turėdami savo gamintojus tampame saugesni ir atsparesni, nes jeigu atsitiktų kažkas nenumatyta, viską turėtume vietoje ir netrūkinėtų tiekimo grandinės. Esame pajėgūs pasigaminti tam tikrus dalykus ir tam turėtume teikti prioritetą. Pasikalbėjus su dronų gamintojais kilo minčių, kad į šį pokalbį reikia įtraukti kariuomenės vadą ir Krašto apsaugos ministrą. Tą ketinu netrukus padaryti.

Tikiuosi, kad gynybos pramonė stos į vėžes. Kol kas nesame pajėgūs įgyvendinti net ir savo pažadų Ukrainai. Iš pradžių mestelėjome pažadą, kad suteiksime milijoną vienetų amunicijos, ir tik tada pradėjome galvoti, kaip tai padarysime. Aiškiai matome, kad nespėjame. Kol kas įgyvendinome tik nedidelę dalį to, ką žadėjome. Ką tada kalbėti apie mūsų pačių reikmes? Tuo pačiu turime rūpintis ir savo reikmėmis. Turime padaryti proveržį, nes laikas mūsų nelauks.

Kiek daugiau kaip prieš mėnesį, rugsėjo 18-ąją, iš Saudo Arabijos sostinės Rijado, kur vyko UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesija, atskriejo džiaugsminga žinia: 1919–1939 m. Kauno modernizmo architektūra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kartu gavome ir ilgą namų darbų sąrašą, ką dar turime padaryti saugodami šią dabar jau pasaulinės reikšmės vertybę.

Kokie darbai laukia ir kokie pranašumai tapus prestižinio sąrašo dalimi, „Kauno dienai“ papasakojo Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO, nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Jolanta Balčiūnienė.

Daug namų darbų

– Kaunas didžiuojasi tapęs prestižinio UNESCO sąrašo dalimi. Ką tai reiškia praktiškai?

– Būti įtrauktam į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą – garbė ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. Tai buvo tikrai gera naujiena, nes Lietuvos vardas į Pasaulio paveldo sąrašą buvo įrašytas po labai ilgos – aštuoniolikos metų – pertraukos.

Kuo daugiau šalyje ar vietovėje yra UNESCO saugomų objektų, tuo turtingesnis šalies kultūrinis paveldas, o tai, be jokios abejonės, yra didelė paskata turizmui. Kaunui garbė ir malonumas turėti tokią didelę ir, tikras stebuklas, taip gerai išsilaikiusių XX a. modernizmo pastatų teritoriją.

Kauniečiai gali didžiuotis, kad turi pasaulinio lygio vertybę, kartu tai ir įsipareigojimas ją saugoti. Kauno modernizmo architektūra įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą su kai kuriomis sąlygomis, tad turėsime atlikti tam tikrus namų darbus ir už juos atsiskaityti 2025 m.

Garbė: Kauno modernizmo pripažinimas pasauline vertybe – ilgai laukta gera žinia visai Lietuvai. Mūsų valstybės vardas UNESCO Pasaulio paveldo sąraše vėl buvo įrašytas po labai ilgos – aštuoniolikos metų – pertraukos. / J. Balčiūnienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie tie namų darbai? Ar ir kitų šalių objektai į sąrašą įtraukiami su kažkokiomis sąlygomis?

– Taip. Pavyzdžiui, mūsų atveju valstybė įsipareigojo toliau vykdyti mokslinius tyrimus, praplėsti ir pagilinti Kauno modernizmo istorijos aprašymą, parodyti ne tik jo išskirtinius bruožus, bet ir sąsajas su Vidurio ir Rytų Europos modernizmu. Vieni iš mums nuolat pateikiamų klausimų ir abejonių ir buvo – kuo svarbus tarpukario Kauno indėlis į globalius modernizmo procesus architektūroje.

Įvairiuose susitikimuose labai dažnai aiškinau, kuo išskirtinis buvo kontekstas. Tai buvo metas, kai ir kitur žmonės po Pirmojo pasaulinio karo buvo labai traumuoti, visos šalys buvo patyrusios didžiulių netekčių. Lietuva atsikovojo nepriklausomybę ir ėmė vystytis kaip moderni jauna valstybė. Netekusi sostinės, ji laikinojoje sostinėje pradėjo kurti valstybę kaip ant naujo švaraus lapo. Kauno modernizmas buvo visų vilčių įkūnijimas, nutarta, kad naudosime naujausius technologinius pasiekimus, statysime modernų miestą su universitetu, paštu, banku, gražiais gyvenamaisiais namais, visa tai harmoningai įkomponuojant į natūralų landšaftą, o tai dar vienas išskirtinumas. Tuo laikotarpiu ir kitur plito modernizmo architektūra, ir kitur yra išlikusių to laiko fragmentų ir ansamblių, bet tokios didelės teritorijos su tiek gerai išsilaikiusių modernizmo pastatų kaip Kaune nėra, čia tikrai esame išskirtiniai. Pasaulio paveldo komitetas siūlo dar peržiūrėti saugotinos teritorijos ribas, išplėsti buferinę zoną, kad neliktų jokių abejonių dėl teritorijos vertingųjų savybių išsaugojimo.

Vienoje iš pastabų prašoma atlikti išsamesnę 1919–1939 m. pastatų inventorizaciją. Lietuvos paraiškoje kaip saugomi objektai įvardyta kiek per 200 statinių, bet toje teritorijoje jų išlikę žymiai daugiau. Prašoma juos tiksliau inventorizuoti ir fiksuoti jų būklę.

Visos šalys deda labai daug pastangų, vyksta tikros diplomatinės kautynės, kad jų objektai būtų įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Dar vienas reikalingas atlikti darbas – parengti Kauno naujamiesčio tvarkymo planą, patobulinti Kauno modernizmo architektūros valdymo planą, apimantį visą nominuotą teritoriją, kuriame būtų numatyti labai aiškūs mechanizmai, užtikrinantys naujos plėtros sąlygas ir veiklos gaires saugomoje teritorijoje, poveikio paveldui vertinimo procedūras, stebėsenos rodiklius.

Apima visą teritoriją

– Dalis pastatų saugomoje teritorijoje neįtraukti į nacionalinį nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, nors taip pat galėtų į jį pretenduoti. Ar užduotis juos tiksliau inventorizuoti reiškia, kad to vertus objektus reikėtų įtraukti į šį registrą?

– Taip, buvo tokia pastaba, kad toje teritorijoje yra daug daugiau pastatų ir juos reikia įvertinti. Kurie nevertingi, reikia taip ir pasakyti, o vertingus įtraukti į registrą ir saugoti.

– Kaip suprantu, kažkokių papildomų reikalavimų įtrauktiems į registrą pastatams neatsiranda. Kokie reikalavimai galios pastatams, kurie nėra modernizmo architektūros pavyzdžiai, bet patenka į teritoriją, kuri įtraukta į UNESCO sąrašą?

– Be jokios abejonės, ir jiems galioja tam tikri reikalavimai. Turime panašių problemų ir dėl Vilniaus senamiesčio: jei saugomoje ir įtrauktoje į vertybių sąrašą teritorijoje yra žemės sklypelis ir kas norėtų statyti, ką nori, nepaisydamas konteksto, sugriautų tos teritorijos harmoniją. UNESCO įsipareigojome saugoti visą tą teritoriją, patikslinti, kas į ją įeina.

Pavojai: tarp karo Ukrainoje nuostolių – ir paveldo vertybės. J. Balčiūnienė su kitų šalių ambasadoriais prie UNESCO (nuotraukoje – Kanados ambasadorė Natasha Cayer) šį pavasarį apsilankė Ukrainoje. / J. Balčiūnienės asmeninio archyvo nuotr.

– Namų darbų tikrai nemažai. Kas nutiktų, jei jų nepadarytume?

– Net neabejoju, kad Lietuva vykdys savo įsipareigojimus, kaip juos vykdė ir iki šiol. Turime patikimos ir solidžios šalies, besirūpinančios savo paveldu, reputaciją.

Jeigu nesilaikytume UNESCO reikalavimų, kiltų grėsmė, kad Kauno modernizmo architektūra būtų įtraukta į Pavojuje esantį UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Į šį sąrašą pasaulio paveldo vertybės dažniausiai patenka dėl žmogaus veiklos arba neveiklumo, todėl buvimas šiame sąraše valstybėms garbės nedaro ir tampa rimtu signalu, kad pasaulio paveldo vertybei gresia būti išbrauktai iš Pasaulio paveldo sąrašo.

Tačiau šio proceso dalyviai esame visi. Dažnai diskusijose nuomonės išsiskiria: viena vertus, norime išsaugoti, kas istoriškai vertinga, gražu, antra vertus, susiduriame su natūraliais žmonių poreikiais ir jų dinamika, nes miestas – gyvas mechanizmas. Girdime argumentų, kad negalima gyventi muziejuje. Taip, reikia atsižvelgti, kad dabar XXI a., yra naujų technologinių procesų, dideli transporto srautai, keičiasi žmonių poreikiai, miestai didėja. Labai svarbu ir kartu sudėtinga tai suderinti ir surasti aukso vidurį, kad miestas išliktų gyvas, modernėtų, bet kartu nebūtų bjaurojami unikalūs istoriniai paminklai, dėl kažkieno interesų  nebūtų aukojamas visuomenės interesas. Manau, pradedame tai suvokti, mūsų visuomenė vis dažniau ima ginti savo interesą, ir tai labai gerai.

Lėšų ieško asociacijos

– Kai kurie Kauno modernizmo perlai, esantys Laisvės alėjoje, apleisti jau dešimtmetį. Žinoma, prikelti naujam gyvenimui paveldinius pastatus kainuoja daug. Ar UNESCO vardas gali padėti gauti finansinę pagalbą jiems atgaivinti?

– Nemanau, kad iš UNESCO sulauktume finansinės pagalbos, bet ši organizacija visada pasirengusi suteikti ekspertų pagalbą. Tačiau tikėtina, kad Kauno miesto savivaldybei ir apskritai Lietuvos institucijoms turėtų būti paprasčiau ieškoti finansinių resursų siekiant išsaugoti vertybę, kuri įtraukta į visiems žinomą UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Kauno modernizmas buvo visų vilčių įkūnijimas, nutarta, kad naudosime naujausius technologinius pasiekimus, statysime modernų miestą su universitetu, paštu, banku, gražiais gyvenamaisiais namais.

– Vis dėlto tai ne tik Kauno, bet visos Lietuvos įsipareigojimas saugoti unikaliu pasaulyje pripažintą Kauno modernizmą. Gal kitos šalys tam valstybės biudžete skiria specialią eilutę?

– Kiekviena šalis sprendžia pagal savo finansines galimybes. Kai kurios skiria kultūrai daug dėmesio ir solidų finansavimą, kai kurios norėtų tai padaryti, bet neturi galimybių. Manau, Lietuva saugo savo vertybes, neabejoju, kad taip ir bus.

– Valdovų rūmai Vilniuje buvo geras pavyzdys, kaip kultūros objektas gali pritraukti privačių lėšų. Ar kitose šalyse imamasi steigti kokius privačius fondus, kurie padėtų saugoti ir UNESCO sąrašo objektus?

– Taip, kreipiamasi į visuomenę prašant padėti, steigiamos asociacijos. Štai Luvras norėjo nupirkti Luko Kranacho darbą, kreipėsi į žmones ir jie suaukojo keletą milijonų eurų: verslas skyrė ir pusę milijono, pavieniai asmenys – kas 15 eurų, kas 100, kas ir 1 000 eurų. Luvras visus juos – tūkstančius žmonių – pakvietė į paveikslo pristatymą.

Restauruojant Versalį susikūrė jo draugų asociacija. Tokios paveldo apsauga besirūpinančios asociacijos labai populiarios Prancūzijoje, Italijoje, jos užsiima ne tik švietėjiška informacine veikla, bet ir renka lėšas. Jų gauna ne tik iš privačių asmenų, bet ir iš užsienio investuotojų. Pasaulinio lygio paveldo objektai sulaukia paramos ne tik iš šalies, kurioje jie yra, gyventojų. Viena dosniausių šalių mecenačių – Japonija, jos politika – padėti finansuoti nuo Samarkando ir Bucharos atstatymo iki tolimiausių miestelių pilių ar kokių kitų restauruojamų objektų.

Kviečiu steigti ir Kauno modernizmo architektūros draugų asociaciją, kuri ne tik jį populiarintų, bet ir rinktų lėšas jam išsaugoti.

Kovojama dėl vietos

– Ar yra konkrečių duomenų, kaip, patekus į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, pagyvėja turizmas?

– Visos šalys deda labai daug pastangų, vyksta tikros diplomatinės kautynės, kad jų objektai būtų įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kai šalis ar regionas jų turi, žinoma, tai pritraukia žmonių, nes visiems norisi pamatyti tai, kas unikalu pasauliniu mastu.

Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija daro labai daug šviesdama visuomenę, dirba kartu su mūsų atstovybe, UNESCO, kitomis tarptautinėmis organizacijomis, keičiasi informacija, svarbi Užsienio reikalų ministerijos veiklos sritis – kultūrinė diplomatija, žinoma, daug dėmesio populiarinant mūsų kultūrą pasaulyje skiria Kultūros ministerija. Kultūra – valstybės minkštoji galia ir didelė jėga; kuo šalies kultūra garsiau sklinda po pasaulį, tuo tos šalies reputacija geresnė, tuo ji labiau gerbiama, ja domimasi, į ją norima važiuoti. Žavimės naujomis technologijomis, bet juk nevažiuojame svetur žiūrėti gamyklų – važiuojame žiūrėti meno, kultūros, istorijos.

Delegacija: Lietuvai Rijade atstovavo (iš kairės pirmoje eilėje) Lietuvos Nacionalinės UNESCO komisijos Materialaus kultūros paveldo programų koordinatorė Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė, Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO ambasadorė Jolanta Balčiūnienė; (antroje eilėje) Kultūros ministerijos Kultūros paveldo politikos grupės patarėja Sigita Bugenienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė, Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas. / J. Balčiūnienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kad įsivaizduotume, kokioje konkurencinėje kovoje nugalėjo Kaunas, kiek paraiškų patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą svarstoma šiuo metu?

– Rijade buvo svarstomos 55 paraiškos, o UNESCO narės – 193 šalys. Kad patektų tarp tų 55-ių, pirmiausia reikėjo pereiti pirmą turą – Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos ICOMOS vertinimą, o jos ekspertai dažniausiai būna kaip labai griežti mokytojai, taršantys už kiekvieną ne vietoje parašytą kablelį.

Pateiktų nagrinėti paraiškų yra šimtai, paskui vyksta ilgas procesas: ekspertai važiuoja, žiūri, vertina, teikia pastabas, o pretenduojanti patekti į sąrašą šalis atsako. Pavyzdžiui, Belgija ir Prancūzija teikė paraišką, kad į sąrašą patektų didžiulis parkas-memorialas Pirmojo pasaulinio karo aukoms pagerbti. Ši nominacija laukė, kad būtų įrašyta į UNESCO sąrašą, septyniolika metų. Tai solidžios šalys, turinčios ilgą patirtį, bet ir joms prireikė tiek metų.

– Ar Lietuva yra pateikusi naujų paraiškų dar ką nors įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą? Anksčiau kaip galimi pretendentai buvo minimi Trakai, Mosėdis.

– Kol kas svarstome, ką dar būtų galima pasiūlyti į Pasaulio paveldo sąrašą.

Esame pateikę paraišką į kitą UNESCO sąrašą – Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo – įtraukti šiaudinius sodus ir tikiuosi teigiamo sprendimo. Svarstome teikti paraišką įtraukti tremtinių laiškus ant beržo tošies iš Sibiro. Tariamės dėl galimų bendrų nominacijų su kitomis šalimis: su Lenkija – kūčių tradiciją, Latvija – Jonines, Japonija ir Nyderlandais – konsulus, kurie gelbėjo žmonių gyvybes Antrojo pasaulinio karo metais. Dabar yra tendencija, kad šalys, turinčios bendrų istorinių tradicijų, paraiškas teikia kartu.

– Anglijos Liverpulis prieš porą metų išbrauktas iš UNESCO sąrašo. Nors tai retas, tik trečias, atvejis, bet yra ir esančių pavojuje objektų sąrašas. Ar Lietuva rami dėl savo UNESCO sąrašo objektų, visų pirma, Vilniaus, kurio Senamiestyje vis išdygsta koks kontroversiškai vertinamas naujadaras?

– Taip nėra, kad įrašas į sąrašą būtų, kaip gauti medalį: UNESCO stebi, kaip saugomas paveldas. Tačiau laikomės tradicijos nelinksniuoti tų šalių, kurios prarado savo objektus.

Lietuva rūpinasi savo paveldu, atsakingai į tai žiūri. Mūsų visuomenė čia labai aktyvi, bet ir už tai atsakingos institucijos dirba, kad paveldas būtų išsaugotas. Kuo glaudesnis dialogas tarp visuomenės ir šių institucijų, tuo geriau visiems, visų pirma, paveldui.

– Kokia UNESCO objektų būklė šiuo metų karinių konfliktų niokojamose šalyse?

– Karo Ukrainoje vienas padarinių – žiaurūs nuostoliai jos paveldui. Čia nemažai apgadintų paveldo objektų. UNESCO rugsėjo 27 d. duomenimis, 291 kultūros objektas (įskaitant muziejus, religines vietoves, istorinės ir kultūrinės vertės pastatus, archyvus) buvo apgadintas arba sugriautas. Tarp apgadintų ir nuniokotų kultūros paveldo vietovių – į Pasaulio kultūros paveldo pavojuje sąrašą įtrauktas Odesos istorinis centras, Odesos Išganytojo Atsimainymo katedra ir istoriniai pastatai, esantys į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukto Lvivo istorinio centro ansamblio buferinėje zonoje. Kryme užfiksuota, kad be leidimo kasinėjama saugoma teritorija, o kas iškasama, pagrobiama, išvežama.

Konfliktas Artimuosiuose Rytuose irgi kelia pavojų paveldui, bet žinios apie nuostolius ten dar renkamos.

– Beje, o kaip atrodo tie UNESCO sąrašai – ar yra ir popierinis, ar kitoks formatas?

– Yra ne tik popierinis, bet ir marmurinis. Šalis, kurios objektas pateko į UNESCO sąrašą, gauna marmurinę lentelę, kurioje yra UNESCO logotipas ir įrašas, kad šis objektas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Yra leidžiami tam skirti leidiniai, o Saudo Arabija prieš Rijado sesiją išleido labai gražų didžiulį žemėlapį, kuriame pažymėti visi UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo objektai.

Belieka jame pažymėti ir Kauną.

Dvylika Lietuvos įrašų UNESCO sąrašuose

Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašomi išskirtinę visuotinę vertę turintys kultūros ir gamtos paveldo objektai ir vietovės. 1994 m. į jį įtrauktas istorinis Vilniaus centras, 2000 m. – Kuršių nerija, 2004 m. – Kernavės archeologinė vietovė, 2005 m. – Struvės geodezinis lankas, o 2023 m. – Kauno modernizmo architektūra.

Į kitą – UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo – sąrašą 2008 m. įtraukta kryždirbystė ir kryžių simbolika, Dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse, o 2010 m. – lietuviškos sutartinės. Pernai Kultūros ministerija pateikė šiaudinių sodų tradicijos Lietuvoje nominacinę paraišką.

Į UNESCO Tarptautinį registrą „Pasaulio atmintis“ įrašyti trys su Lietuva susijusios dokumentų kolekcijos: 2009 m. – Baltijos kelias, Radvilų archyvai ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija, 2017 m. – Liublino unijos akto dokumentas.

Pasauliniame UNESCO biosferos rezervatų tinkle – kol kas vienintelis lietuviškas pavadinimas: 2011 m. į jį įtrauktas Žuvinto biosferos rezervatas.

Vis dėlto viliamasi pasiekti, kad paraiška būtų grąžinta rengėjams su prašymu atlikti mažesnės apimties pakeitimus, o ne tobulinti iš esmės.

„Ar ši sesija imtų ir įtrauktų Kauną į UNESCO paveldo sąrašą, aš taip neprognozuočiau, nes matant visą situaciją, čia, matyt, bus toks sudėtingesnis klausimas“, – BNS sakė kultūros ministras Simonas Kairys.

Nežinomybės ir chaoso į procesą įneša ir tai, jog pernai Rusijoje šiai pirmininkaujant turėjusi vykti UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesija buvo atidėta. Dėl to šiemet bus vertinamos ir pernai nenagrinėtos bylos, be to, išlieka Rusijos poveikio procesui tikimybė.

Procesas – sudėtingas ir chaotiškas.

„Procesas – sudėtingas ir chaotiškas, ir pati UNESCO sesija buvo nukėlinėjama, tai nėra normalus procesas, koks būdavo iki šiol. Gal pusšimtis paraiškų bus svarstoma, kas yra didžiulis iššūkis“, – sakė kultūros ministras.

Į Rijadą vyksiančio Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo Sauliaus Rimo teigimu, delegacija yra nusiteikusi „kovingai ir optimistiškai“. Tokią temą užduoda ir paraiškos pavadinimas – „Modernusis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939 m.“

„Neįmanomų dalykų, kokių nors stebuklų tikrai nesitikime, tikimės labai realiai apčiuopiamo rezultato, tai yra gauti Pasaulio paveldo komiteto sprendimą, kuris vadintųsi referral“, – BNS sakė jis.

Tokio pobūdžio paraiškos grąžinimas reiškia, kad teikiančios šalies prašoma surinkti papildomos informacijos, o ji svarstyti gali būti teikiama jau kitoje sesijoje.

Pasak S. Rimo, šis pasiūlymas reikštų, jog vertinimas atidedamas trumpesniam laikui, ir Lietuva, pakoregavusi paraišką pagal pastabas, galėtų ją teikti jau kitąmet.

Tuo metu blogesnis variantas būtų gauti vadinamąjį deferral įvertinimą, kai paraiška grąžinama su prašymu atlikti esminius pakeitimus.

„Nepalankus scenarijus tai tas, kuris siūlomas šiuo metu, tai yra deferral, (...) ir tai reikštų, kad mums reikėtų kartoti kai kurias procedūras, kurias per penkerius metus esame jas atlikę“, – sakė Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas.

„Tai nėra kokia nors pasaulio pabaiga, tai nėra kelio užkirtimas, kad ši paraiška visiškai neperspektyvi“, – pridūrė jis.

Abu šie paraiškų grąžinimai laikomi paraiškos tobulinimo procesu. Ekspertai taip pat turi galimybę tiesiog pasiūlyti neįrašyti objekto, jeigu mato, kad paraiškos tobulinimas neturi perspektyvų.

Todėl Kauno paraiškai gresiantis blogesnis scenarijus, pasak S. Rimo, „nėra iš esmės labai labai blogas, susijęs tiesiog su papildomu darbu, laiko resursais“.

Pasak jo, pagrindinė ekspertų pastaba – rekomendacija rengti dokumentą vertybės apsaugai, kas šiuo atveju būtų Kauno Naujamiesčio specialusis planas.

„Patys suprantame, kad jo reikia ir iš tikrųjų apie tai atvirai buvo kalbama ir pačioje paraiškoje, įvardytas tikslas ir siekis, kad Naujamiesčio paveldosaugos specialusis planas yra planuojamas, bus parengtas per artimiausius trejus metus“, – sakė S. Rimas.

Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad kai kurios ICOMOS (Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos) pastabos yra „keistos ir atrodė nepagrįstos“, nes į jose keliamus klausimus jau atsakyta.

S. Kairys yra sakęs, kad šiose išvadose užsimenama, jog nėra Kauno modernizmo architektūros ryšio, analizės su kitais sovietiniais miestais.

„Kai matai, tarkime, ekspertų pastabas, kad trūksta analizės Kauno modernizmo kontekste su kitais sovietinės Rusijos miestais – kas čia yra per pastaba? Kodėl tas lyginimas turėtų būti svarbus? Galų gale juk kalbame visai apie kitą laikotarpį“, – BNS kalbėjo ministras.

S. Rimo teigimu, ekspertų išvada yra tik siūlymas, o galutinį sprendimą priima Pasaulio paveldo komitetas. Čia svarbų vaidmenį gali suvaidinti ir politiniai niuansai: pavyzdžiui, tai, kad jo sudėtyje dar yra Rusija.

Šiemet Rusija, kad ir atsistatydino iš pirmininkaujančios pozicijos, bet ji yra komitete.

„Šiemet Rusija, kad ir atsistatydino iš pirmininkaujančios pozicijos, bet ji yra komitete, kas yra Lietuvai tiesiai šviesiai kalbant, nepalanku, dėl to pasirinktas mūsų siektinas rezultatas iš šio komiteto posėdžio, kad mes nesiekiame būtent šiais metais gauti tą įrašymą, o tokio mažesnio tikslo – gauti siūlymą, kad galėtume pakartotinai teikti kitais metais“, – kalbėjo Kauno atstovas.

UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesija Saudo Arabijoje vyks rugsėjo 10–25 dienomis, o paraiškos bus svarstomos rugsėjo 16–21 dienomis. Kadangi pernai sesija Rusijoje neįvyko, susikaupė itin didelis nominacijų skaičius – 58. Dėl to kol kas sunku prognozuoti, kiek laiko bus skiriama kiekvienai nominacijai ir kada Kauno paraiška gali būti svarstoma.

„Bus tikrai labai įtempta darbotvarkė“, – sakė S. Rimas.

Jis pabrėžė, kad nepriklausomai nuo to, koks bus rezultatas, Kaunas nesirengia nuleisti rankų ir savo paraišką tobulins.

S. Rimo žiniomis, kartais šis procesas trunka ir keliolika metų, o dalis paraiškų, tarp jų ir Trakų pilies, sulaukusios sprendimo atlikti esminius pataisymus, nugula į stalčius neribotam laikui.

„Nepaisant to, koks bebūtų UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sprendimas, tas įdirbis niekur nedings, jis toliau tarnaus tarpukario modernizmo paveldo išsaugojimui, jo populiarinimui“, – pabrėžė Kultūros paveldo skyriaus vedėjas.

Kauno modernizmas susiformavo ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai miestas buvo Lietuvos laikinoji sostinė, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą.

Kaune yra kelios dešimtys išskirtinės modernistinės architektūros pavyzdžių.

Delegacijai, kuri pristatys Kauno paraišką Saudo Arabijoje, vadovaus Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO ambasadorė Jolanta Balčiūnienė. Delegacijoje bus Kultūros ministerijos Kultūros paveldo politikos grupės patarėja Sigita Bugenienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė, S. Rimas ir Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato Paveldo programų vadovė Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė.

Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašomi išskirtinę visuotinęs vertę turintys kultūros ir gamtos paveldo objektai ir vietovės.

Lietuvoje jau yra keturi į šį sąrašą įrašyti objektai: Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija ir Struvės geodezinio lanko punktai.

Anot jo, šis sprendimas nebus lengvas, nes paraiška susijusi ne tik su architektūra, bet turi ir politinį kontekstą.

Šiuo metu Kauno paraiškos rengėjai nagrinėja gautas ICOMOS (Tarptautinė paminklų ir vietovių taryba) ekspertų išvadas bei pastabas.

Po ekspertų išvados paraiška nėra atmesta, tačiau sulaukta ir techninių, ir kito pobūdžio pastabų. Tarp jų esama ir tokios, kad pasigesta tarpukario modernizmo architektūros ryšio su kitais sovietiniais miestais.

„Neabejoju, kad Kaunui UNESCO durys bus atidarytos, bet kada jos bus atidarytos, priklausys nuo keleto faktorių. Taip pat svarbu, kiek mes būsime užsispyrę kaip valstybė, kiek noro bus Kauno miesto savivaldybei, kaip suvokiame Kauno tarpukario architektūros ir to laikotarpio reikšmę“, – teigė kultūros ministras.

Ant stalo – pusšimtis paraiškų

S. Kairio teigimu, UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesija Rijade numatoma rugsėjo viduryje. Rugsėjo 16–20 dienomis žadama svarstyti apie pusšimtį paraiškų dėl įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

„Ir ten Kauno modernizmo klausimas jau bus ant stalo. Problema yra ta, kad ta sesija vyksta nemenkame chaose – dėl karo Ukrainoje, dėl to, kad Rusija prieš tai (komitetui – BNS) pirmininkavo ir nebepirmininkauja, dėl vietos, kur turėtų vykti“, – sakė ministras.

Anot jo, Saudo Arabijoje dėl Kauno paraiškos galimi trys sprendimų variantai: sprendimą atidėti ir pakviesti ekspertus dar kartą į Kauną, tiesiog atidėti sprendimą iki kitos sesijos atsikirtus į pastabas be papildomo ekspertų vizito arba gali būti tiesiog priimamas sprendimas įtraukti Kauno modernizmą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

„Kai karas prasidėjo, buvo aišku, kad su šia paraiška lengva nebus“, – BNS sakė kultūros ministras.

Anot jo, situaciją sunkina tai, kad Kauno paraiška nėra susijusi tik su architektūra, be to, UNESCO požiūriu modernizmas yra gana naujas paveldas.

S. Kairio teigimu, Lietuva Kauno modernizmo architektūrą sieja su valstybės kūrimu, ji simbolizuoja miesto ir šalies energiją, augimą.

„Mums tas virsmas, istorinis kontekstas atrodo svarbus, bet UNESCO paprastai turi pastabų, jei paraiška susijusi ne tik su architektūra, jos vertybėmis, bet atsiranda ir įvairiausi politiniai kontekstai“, – sakė kultūros ministras.

Be to, anot jo, paprastai šalys, miestai UNESCO teikia senesnio laikotarpio objektus, vietoves, tad modernizmui įvertinti, matyt, dar reikia laiko.

Pasak ministro, kaip rodo kitų šalių patirtis, vertinant Kauno paraišką galima tikėtis ir Rusijos mėginimų daryti kokią nors įtaiką.

Trūksta paveldo ir miesto plėtros dermės

Pasak S. Kairio, šiuo metu taisomos techninės ICOMOS ekspertų pastabos Kauno projektui.

Tačiau kai kurios jų reikalauja ir daugiau miesto savivaldybės pastangų.

Ministro teigimu, ekspertai patenkinamai įvertino tarpukario modernizmo architektūros, paveldo dermę su miesto plėtra. Jis priminė, kad Kaunui reikėtų atnaujinti Naujamiesčio specialiojo plano rengimo procesą.

„Ekspertų išvadose užsimenama, kad nėra Kauno modernizmo architektūros ryšio, analizės su kitais sovietiniais miestais“, – BNS sakė S. Kairys.

Anot jo, ši tema ICOMOS išvadose nėra kaip nors detalizuojama, bet pats pastabos atsiradimas, ministro manymu, rodo apie ekspertų požiūrį į mūsų regioną.

„Kauno modernizmas neturi nieko bendro su Sovietų Sąjunga, mes kalbame būtent apie mūsų modernios Lietuvos gimimą, evoliuciją, visų valstybės atributų įsteigimą“, – pabrėžė S. Kairys.

Kauno modernizmas susiformavo ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai miestas buvo Lietuvos laikinoji sostinė, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą.

Mieste yra kelios dešimtys išskirtinės modernistinės architektūros pavyzdžių.

Kaunas yra pateikęs UNESCO Pasaulio paveldo centrui Paryžiuje nominacinę paraišką „Modernusis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939 m.“ dėl įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą.

Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašomi išskirtinę visuotinęs vertę turintys kultūros ir gamtos paveldo objektai ir vietovės.

Lietuvoje jau yra keturi į šį sąrašą įrašyti objektai: Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija ir Struvės geodezinio lanko punktai.

Venecija į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą yra įtraukta nuo 1987 m., tačiau Jungtinių Tautų (JT) organizacija praeitą mėnesį perspėjo pasigendanti „tvaresnio turizmo valdymo“ ir rekomendavo įtraukti Veneciją į pasaulio paveldo objektų, kuriems kilęs pavojus, sąrašą.

Pasaulio paveldo komiteto nariai per posėdį Kinijoje atkreipė dėmesį į Italijos draudimą kruiziniams laivams įplaukti į Venecijos centrą ir davė Italijai laiko iki kitų metų gruodžio, kad ši pristatytų veiksmus, skirtus apsaugoti miesto ekosistemą ir paveldą.

Italijos kultūros ministras Dario Franceschini džiaugėsi sprendimu, tačiau pabrėžė, kad „būtina skirti Venecijai daug dėmesio“ ir rasti „tvarų plėtros kelią“.

Aktyvistai daugelį metų reikalavo neleisti kruiziniams laivams praplaukti pro Šv. Morkaus aikštę. Jų teigimu, didžiulių laivų sukeliamos bangos kenkia miesto pamatams ir pažeidžiamai lagūnos ekosistemai.

Italijos Vyriausybė nutarė, kad dideli kruiziniai laivai negalės įplaukti į Venecijos centrą nuo rugpjūčio 1 d.

Jie bus nukreipti į pramoninį Margeros uostą, kur mažesni kruiziniai laivai su apie 200 keleivių galės tęsti kelionę į miesto centrą.

Kaip BNS sakė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos Paveldo programų vadovė Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė, šis sprendimas – pirmas žingsnis Kaunui patekti į Pasaulio paveldo sąrašą.

„Pirmas žingsnis žengtas, ir jis sėkmingas. (...) Jis atveria valstybei narei galimybes rengti nominaciją, rimtą paraišką į Pasaulio paveldo sąrašą. Tai yra įžanga“, – sakė R.Vaičekonytė-Kepežinskienė.

Pasak jos, šiame etape paraiška vertinama pagal formaliuosius kriterijus, tikrinama, kad ji atitiktų keliamus techninius reikalavimus. Toliau Lietuva galės pradėti rengti nominaciją – šis procesas užtruks mažiausiai dvejus metus, tačiau, pasak Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos atstovės, dažniausiai tam prireikia daugiau laiko.

„Nominacijos parengimo procesas iš tiesų yra labai sudėtingas. Jis ilgas, reikalaujantis ir žmogiškųjų, ir finansinių išteklių. (...) Praktiškai tai trunka tikrai ilgiau, nes tam, kad parengtumei kokybišką nominaciją, reikalinga atlikti išsamius tos vertybės tyrimus, ir parengti labai įtikinantį valdymo planą, kaip bus saugoma vertybė. Lygiai taip pat pagrįsti pasauliniame, regioniniame kontekste šitą vertybę, įtikinti tiek komiteto narius, tiek visas valstybes nares, kad verta įrašyti šią vertybę į Pasaulinio paveldo sąrašą“, – sakė ji.

Kauno modernizmas susiformavo ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai miestas buvo Lietuvos laikinoji sostinė, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą.

Mieste yra kelios dešimtys išskirtinės modernistinės architektūros pavyzdžių.

Preliminariajame UNESCO sąraše yra objektai, kuriuos valstybės siekia įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Jame taip pat yra Trakų istorinis nacionalinis parkas.

Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašomi išskirtinę visuotinęs vertę turintys kultūros ir gamtos paveldo objektai ir vietovės.

Lietuvoje jau yra keturi į šį sąrašą įrašyti objektai: Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija ir Struvės geodezinio lanko punktai.

Istorija mena šimtmečius

Jau kitą savaitę į Neringą suplūs poilsiautojai iš visos Lietuvos. Gimtadienio proga visą šventinį savaitgalį – lapkričio 18–20 dienomis – miesto gyventojams ir svečiams bus siūloma gausybė nemokamų renginių. Nuo koncertų ir parodų iki pažintinių iniciatyvių.

Šimtmečius Kuršių nerijoje gyvuojančios gyvenvietės: Nida, Juodkrantė, Preila ir Pervalka į vieną administracinį vienetą oficialiai sujungtos 1961-ųjų lapkričio 15-ąją. Būtent nuo šios dienos Neringos kurorto bendruomenė pradeda rašyti savitą istoriją, atiduodama pagarbą seniesiems krašto gyventojams kuršininkams.

Pirmųjų miesto vadovų rūpesčiai buvo labai žemiški: aprūpinti Neringą elektros energija, telefono ryšio linijomis, gyvenamaisiais būstais, rekonstruoti ar nutiesti kelius.

Per 55 metų Neringos gyvavimo istoriją buvo sukurta keliautojams iš viso pasaulio patraukli kurortinė infrastruktūra, o visai Kuršių nerijai suteiktas nacionalinio parko statusas. Vėliau pusiasalis net įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio objektas.

Šiandien Neringa yra ne vieną tarptautinį įvertinimą pelnęs kurortas ir, kaip skelbia šių metų šalies savivaldybių reitingas, – geriausia vieta gyventi. Tiesa, geriausia ne tik gyventi, bet ir kurti verslą. Neseniai „Citadele“ banko atliktas tyrimas atskleidė, jog Neringa užima pirmą vietą pagal verslo laisvės indeksą iš visų 60 Lietuvoje esančių savivaldybių.

Laukia atvykstančiųjų

Norintys pasidžiaugti Neringos pasiekimais ir užburiančio grožio gamta kviečiami dalyvauti jau rytoj prasidėsiančiuose miesto šventės renginiuose.

Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ direktorė Edita Lubickaitė pasakojo, kad šventinė programa – labai įvairi. Veiklos netrūks ir vaikams, ir suaugusiesiems.

Likus savaitei iki svarbiausių gimtadienio renginių Juodkrantėje vyks dailininko Romano Borisovo akvarelių parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas“ atidarymas, o Neringoje – šventinis vaikų koncertas ir Neringos jaunimo apdovanojimai. Po jų mažųjų lauks diskoteka.

Lapkričio 12 d. bendruomenę suburs žurnalistės nidiškės Astos Kuncaitytės-Jankauskienės knygų skirtukų ir aplankų parodos „Stiklo karoliukų burtai“ atidarymas bei koncertas, kurio metu pasirodys Juodkrantės meno kolektyvai ir svečiai. Lapkričio 16 d. neringiškiams bus pristatyta Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos inicijuota ir išleista knyga „Kuršių nerija kaip sąžinė“.

Sieks rekordo

Anot 55-ojo Neringos gimtadienio organizatorių Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ atstovų, šurmulio ir lankytojų gausos kurorte laukiama didįjį šventės savaitgalį.

Lapkričio 18–20 d. bus linksminamasi miesto svečių ir gyventojų koncertuose, po naktinę Neringą kvies klaidžioti kurorto įstaigas vienijanti iniciatyva „Kitokia Neringa“, vyks pusiasalio bendruomenes suburiantis renginys „Kuršių kiemas“ ir kitos geriausiai šį kraštą pristatančios iniciatyvos.

Negana to, šiemet gimtadienis bus minimas išskirtiniu rekordu – 55 metrų ilgio vėtrungės kaspinu.

Ketiname bendruomenei pristatyti ilgiausią vėtrungės kaspiną – kiek teko domėtis, iki šiol niekas to nėra daręs.

„Kadangi Neringa yra ilgiausias Lietuvos miestas, tai gimtadienio proga užsimojome pasiekti dar vieną rekordą. Ketiname bendruomenei pristatyti ilgiausią vėtrungės kaspiną – kiek teko domėtis, iki šiol niekas to nėra daręs. Taigi, lapkričio 19 d. nuo 11 val. "Kuršių kieme", kuris šiemet iš centrinės miesto dalies persikels į Naglių gatvę, ir bus siekiama minėto rekordo. Vėtrungę pagamino mūsų menininkas Marius Valančius“, – informavo E.Lubickaitė.

Dar vienas svarbesnių šventės akcentų – lapkričio 18 d. 20 val. organizuojamas netradicinis Neringos įstaigų ir bendruomenės prisistatymas „Kitokia Neringa“. Nustatytu maršrutu nuo 19 iki 22 val. visus norinčius jame dalyvauti nemokamai vežios specialus transportas.

„Įvairios įstaigos, organizacijos, kavinės, restoranai Neringos gyventojams bei svečiams yra paruošę ypatingas programas ir žada pristatyti savo veiklą kūrybiškai. Tie, kurie pavargs eiti pėstute, galės nemokamai pasinaudoti specialiai šia proga kursuosiančiu šventiniu "Neringos komunalininko" „NK veža“ transportu“, – akcentavo pašnekovė.

Kaip teigė organizatoriai, kone kiekviena kurorte veikianti įstaiga yra parengusi savitas, originalias programas ir žmonėms žada pasiūlyti turiningų užsiėmimų. Pavyzdžiui, Neringos meno mokykloje vyks šeimos nuotraukų darymas ir jaukus pasibuvimas prie arbatos, rašytojo Thomo Manno memorialiniame muziejuje bus degustuojama kava, Kuršių nerijos istorijos muziejus pakvies į vokiškų filmų peržiūrą, o Neringos V.Miliūno viešojoje bibliotekoje atgis Nidos televizija: dideliame ekrane bus rodomos archyvuose saugomos 1996 m. laidos.

Pirmajai Neringai – 85-eri

Lapkričio 19-ąją lankytojų laukia ne ką mažiau spalvingi renginiai. 10 val. Nidos oro uosto teritorijoje startuos atviras Baltijos šalių „Blokart“ vėjaračių čempionatas.

11–14 val. šurmuliuos ,,Kuršių kiemas“ – Naglių gatvėje savo veiklas pristatys Neringos bendruomenės nariai, vyks įvairios atrakcijos ir žaidimai, bus vaišinamasi skanėstais. Vidurdienį Nidos žvejo etnografinėje sodyboje bus skanaujama ant laužo keptų kuršiškų vofelių.

„Šiųmetė naujovė – „Kuršių kiemą“ perkėlėme į Naglių gatvę, kur jaukesnė aplinka ir didesnė užuovėja. Būtent čia visi šventės dalyviai bus kviečiami ragauti, šokti ir dainuoti. Apskritai kalbant, Neringos gyventojams tai, veikiausiai, viena svarbiausių švenčių, todėl norime suburti bendruomenę drauge leisti laiką“, – šypsojosi „Agilos“ direktorė.

17 val. miesto svečius sušildys 55-ojo Neringos gimtadienio teatralizuotas koncertas ,,Jūros dovanos“, jungsiantis kone visus Neringoje esančius meno kolektyvus, solistus ir svečius.

„Kurorto šūkis skelbia, kad Neringa – tai legenda, kuri mus įkvepia. Minėdami 55-ąją miesto sukaktį parodysime tai, ką turime geriausio, tai, kas įkvepia mus tęsiant mūsų pirmtakų pradėtus darbus. Pažadu, kad lapkričio 18–20 dienomis kiekvienas, užsukęs į Neringą, pasijus taip, lyg svečiuotųsi pas geriausius draugus“, – tvirtino Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.

Tiesa, į šventę meras pakvietė ir pirmąją žinomą šalies Neringą. Tai inžinierė architektė Neringa Dičiuvienė, kuriai šiuo metu – 85-eri. Kaip sakė pati pašnekovė, šio krašto gimtadienyje ji mielai apsilankys, jei tik leis sveikata.

Kartu su vyru – taip pat žinomu Lietuvos architektu sostinėje gyvenanti moteris didžiuojasi esanti Neringa ir šio vardo neiškeistų į jokį kitą.

Gintaro meistras nidiškis Algirdas Marčius:

– Esu šio krašto senbuvis – Nidoje gyvenu jau 46 metus. Kiekvienam neringiškiui linkiu pastebėti tik gerus dalykus, džiaugtis savo miesto grožiu bei gamta ir joje atrasti patį save. O visų svarbiausia – niekada neliūdėti, būti linksmam, džiaugtis gyvenimu ir savo laimę dovanoti kitiems. Ir aš pats čia jaučiuosi labai laimingas. Kur beeitum, ką bedarytum, visada išgyvensi, sulauksi pagalbos ir ištiestos pagalbos rankos.

Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser:

– Miesto žmonėms linkiu drąsių svajonių. Taip pat labiau džiaugtis tuo, kad jiems teko laimė gyventi būtent Kuršių nerijoje, ir nebijoti pasidalyti šia privilegija su atvykstančiaisiais. Aš asmeniškai tai priimu kaip didelę dovaną. Gyvenu čia beveik 30 metų ir drąsiai galiu teigti – nebūna nė dienos, kad nepagalvočiau, kaip man čia gera. Linkiu švęsti iš širdies.

Gydytojas, buvęs Neringos meras Antanas Vinkus:

– Brangūs Neringos žmonės, kiekvienas miesto gimtadienis yra to miesto nacionalinė šventė. Ta proga gerbiamam Neringos miesto merui Dariui Jasaičiui linkiu ypač daug stiprybės, meilės bei pasiaukojimo Neringos žmonėms ir dirbti jų gerovės labui. Miesto tarybai ir savivaldybės darbuotojams linkiu įsiklausyti į žmonių problemas, bėdas, žinoti jų lūkesčius ir padėti kiekvienam, kas jis bebūtų – brangus miestui gatvių valytojas, įstaigos sargas ar vadovas. Esu laimingas, kad turėjau galimybę ir garbę dirbti šiame gražiame kampelyje, padėti žmonėms ir iki gyvenimo pabaigos, kol Dievas duos būti šioje žemėje, niekada neužmiršiu šio krašto gyventojų, jų darbštumo ir meilės. Savo darbu ir gebėjimais jie garsina Neringos miestą Lietuvoje ir užsienyje.

Atostogų skrydžių bendrovė „Small Planet Airlines“ toliau mažina veiklos sezoniškumą ir vykdo plėtrą Azijoje: pagal prieš keletą savaičių pasirašytą susitarimą su aviakompanija „Sky Angkor“, Lietuvos bendrovės orlaiviai mažiausiai penkerius metus kiekvieną žiemą skraidins turistus į Siemreabą (Siem Reap) Kambodžoje iš Kinijos ir Pietų Korėjos miestų.

„Pasibaigus aktyviam vasaros turizmo sezonui, veiklos apimtys Europoje susitraukia – atostogų kryptimis keliaujančiųjų sumažėja net iki dešimties kartų. „Small Planet Airlines“ turi aiškią strategiją, kaip mažinti verslo sezoniškumą, tad dalį iš mūsų turimų 18 orlaivių nuo lapkričio iki balandžio mėnesio perkelsime į regionus, kuriuose atostogų sezonas žiemą pasiekia piką. Pagal susitarimą su Azijos aviakompanija „Sky Angkor“, šiuo periodu skraidinsime poilsiautojus į Kambodžą iš Kinijos ir Pietų Korėjos“, – teigia „Small Planet Airlines“ generalinis direktorius Vytautas Kaikaris.

Kambodžos Siemreabo regionas yra vienas lankomiausių Azijos turizmo centrų, kuriame poilsiautojus ypač traukia unikalios Ankoro šventyklos. Į pasaulinį UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą įtrauktas istorinis draustinis yra pats didžiausias religinis statinių kompleksas pasaulyje, o praėjusiais metais šią vietą aplankė daugiau nei 2 milijonai  užsienio turistų – per 10 metų čia apsilankiusių skaičius išaugo keturis kartus.

Bendradarbiavimą su „Sky Angkor“ (anksčiau ši kompanija vadinosi „Sky Wings Asia“) „Small Planet Airlines“ pradėjo 2014 m. žiemą, kuomet du „Small Planet Airlines“ orlaiviai vykdė skrydžius iš Kambodžos. 2013 m. žiemą lietuviško kapitalo bendrovė įgyvendino projektą su „Bhutan Airlines“ ir skraidino keleivius iš Bankoko (Tailandas) į Parą (Butanas). Pasak „Small Planet Airlines“ vadovo V. Kaikario, anksčiau vykdyti projektai, europietiškus techninius standartus atitinkantys orlaiviai ir jų priežiūra, profesionalios įgulos bei įmonės patirtis Azijoje padėjo užsitikrinti ilgalaikį kontraktą Kambodžoje.

„Sky Angkor“ yra Pietų Korėjos ir Kambodžos kapitalo aviakompanija, veiklą pradėjusi 2011 metais. „Airbus A320“ orlaiviais aviakompanija vykdo skrydžius iš Kambodžos ir Vietnamo į Kiniją bei Pietų Korėją. Pagrindinis aviakompanijos skrydžių centras įsikūręs tarptautiniame Siemreabo oro uoste.

Džihadistų judėjimo „Islamo valstybė“ (IS) kovotojai nupjovė galvą 82 metų buvusiam istorinio paveldo apsaugos direktoriui senoviniame Palmyros mieste, pranešė Sirijos senienų departamento vadovas ir padėtį šalyje stebinti organizacija.

Nuotraukos, kuriose esą matomas Palmyroje prie stulpo pririštas Khaledo al Assaado (Chalido Asado) lavonas, buvo išplatintos internete IS šalininkų.

Sirijos senienų departamento vadovas Maamounas Abdelkarimas (Mamunas Abdelkarimas) sakė naujienų agentūrai AFP, kad egzekuciją Kh.al Assaadui džihadistų grupuotė įvykdė antradienio popietę Palmyros mieste, esančiame centrinėje Chomso provincijoje.

„Daesh“ įvykdė egzekuciją vienam iš svarbiausių Sirijoje senienų ekspertų“, – pabrėžė M.Abdelkarimas, vartodamas arabišką IS akronimą.

„Jis vadovavo Palmyros senienų (apsaugai) 50 metų ir jau 13 metų buvo pensijoje. ... Jam buvo 82 metai“, – pridūrė pareigūnas.

Pasak M.Abdelkarimo, buvusio paveldosaugininko lavonas buvo pakabintas senoviniuose Palmyros griuvėsiuose po to, kai jam buvo nupjauta galva.

Tačiau išplatintoje nuotraukoje matomas kūnas, pririštas veikiausiai prie žibinto stulpo pagrindinio plento skiriamojoje juostoje.

Prie palaikų pritvirtintas užrašas skelbė, kad tai yra Kh.al Assaado kūnas.

Džihadistai jį kaltina lojalumu Damasko režimui ir atstovavus Sirijai užsienio konferencijose su „bedieviais“, taip pat vadovavus Palmyros „stabų“ apsaugai.

IS taip pat tvirtino, kad senolis palaikė ryšius su režimo pareigūnais.

M.Abdelkarimas sakė, kad Kh.al Assaadas buvo suimtas IS kovotojų prieš mėnesį ir kad džihadistai ieškojo „aukso saugyklų“ tame mieste.

„Aš karštai neigiu, kad tokių saugyklų esama“, – pabrėžė pareigūnas.

IS užėmė Palmyrą, įtrauktą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, gegužės 21 dieną, sukeldama tarptautinį susirūpinimą dėl senovinių paminklų likimo.

Iki šiol to komplekso garsiausi objektai buvo palikti nepažeisti, nors buvo paskelbta pranešimų, kad džihadistai užminavo pastatus ir birželio pabaigoje sunaikino vieną plačiai žinomą liūto statulą, buvusią prie Palmyros muziejaus pastato.

Į didžiausią Europoje lygumų mišką - Belovežo girią - Baltarusijoje vykstantiems užsienio turistams nebereikia vizų, pranešė šios šalies ambasada.

Šį mėnesį pradėjo galioti bevizis įvažiavimas į Belovežo nacionalinį parką. Be vizų jo teritorijoje galima pasilikti ne ilgiau kaip tris dienas.

Pasinaudoti beviziu įvažiavimu galima tik vykstant per pasienio punktą Pererovas-Belovežas, kuris yra pasienyje su Lenkija.

Kaip nurodo Baltarusijos ambasada, norint be vizų vykti į girią, būtina turėti leidimą patekti į nacionalinį parką. Jį galima gauti užsiregistravus internetu parko svetainėje ir jį atsispausdinus.

Belovežo giria yra didžiausias Europoje reliktinis lygumų miškas, išsidėstęs Lenkijoje ir Baltarusijoje. Giria sudaro Belovežo nacionalinį parką, kuris 1992 metais įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.