Ištyrus 51 pacientą, 49 iš jų uoslės pojūtis sugrįžo per aštuonis mėnesius. Tiesa, dviem pacientams uoslės problemos išliko ilgiau nei metus.

Tyrimą atliko Marion Renaud vadovaujama Strasbūro universitetinės ligoninės mokslininkų komanda.

Tyrėjai nustatė, kad 84 proc. pacientų uoslės pojūtis sugrįžo per pirmuosius keturis mėnesius nuo jos praradimo.

Po 12 mėnesių jau 96 proc. pacientų vėl užuodė kvapus.

Visi tyrimo dalyviai dėl COVID-19 uoslės buvo netekę ilgiau nei savaitę.

Drezdeno universitetinės ligoninės Tarpdisciplininio uoslės ir kvapo centro vadovas Thomas Hummelis teigė, kad 80-95 proc. žmonių jų kvapo ir skonio pojūčiai sugrįžta į normalią arba beveik normalią būseną praėjus mėnesiui ar dviem po užsikrėtimo.

Tačiau, pasak eksperto, likusiems 5-20 proc. šių pojūčių netekimas išlieka mėnesius ar metus.

„Kai kuriems šioje grupėje jie negrįžta visai“, – teigė Th. Hummelis.

Praėjus daugiau nei metams nuo koronaviruso pandemijos pradžios staigūs kvapo ir skonio pojūčių sutrikimai dabar yra laikomi vienais iš geriausiai žinomų užsikrėtimo Sars-CoV-2 virusu simptomų.

Ekspertas aiškina, kad iš viso apie 50 proc. COVID-19 susirgusių žmonių sutrinka kvapo ir skonio pojūčiai.

„Tada tai yra tarsi savotiškas išankstinio perspėjimo signalas“, – sakė jis.

Iš tiesų šis klausimas yra kur kas sudėtingesnis nei manote. Pėdsakų sekimą sudaro trys etapai – suradimas, krypties nustatymas ir sekimas. Antrasis etapas yra gerokai sunkesnis už kitus du, nes priėjus pėdsakus sunku nuspręsti, kuria kryptimi žingsniavo žmogus. Juk tarp skirtingų žingsnių nėra praėjusi nei sekundė, todėl jų kvapas stipriai nesiskiria, tiesa?

Ne visai taip. Dar 1990 metais publikuotame Oslo universiteto tyrime aprašyti eksperimentai, kurių metu prie trajektorijos, kuria praėjo žmogus, šuo buvo privedamas 90 laipsnių kampu. Bandymai atlikti ant žolės ir ant asfalto. Ir daugeliu atveju šunys lengvai nustatė žmogaus ėjimo kryptį, net kai jis pabandė juos suklaidinti praeidamas atbulas.

Ar galite įsivaizduoti, kokia sudėtinga tai užduotis? Skirtumas tarp greta esančių pėdsakų kvapo yra labai mažas ir su laiku jis dar labiau sumažėja. Tačiau mokslininkai teigia, kad tai nėra taip jau keista – šunys galėtų pasakyti ir kuri pėdos dalis žemę palietė pirmiausiai. Taip yra todėl, kad jų uoslė yra neįtikėtinas įrankis.

Šuns smegenyse dominuoja už uoslę atsakingos sritys (kaip mūsų smegenyse dominuoja už regą atsakingi regionai). Šunų nosys turi 125-300 milijonų kvapo receptorių. Apskritai, šunų uoslė yra bent 40 kartų jautresnė nei žmonių, tačiau dar didesnį vaidmenį vaidina jų gebėjimas skirtingus kvapus interpretuoti.

Mokslininkai tuomet atliko analogiškus eksperimentus ir su dviračių paliktais pėdsakais, tačiau šunims atsekti jų kryptį buvo gerokai sunkiau. Taip yra dėl to, kad dviračio vėžios nėra segmentuotos kaip einančio žmogaus pėdsakai, todėl sunkiau izoliuoti skirtingas vietas palyginimui – tai nėra natūralu šunims, todėl reikia daugiau laiko.

Tiesa, šunys nėra stipriausios uoslės savininkai. Šis titulas greičiausiai atitektų lokiams. Baltųjų lokių patinai šimtus kilometrų seka poruotis pasiruošusias pateles, o rudieji lokiai užuodžia pastipusį gyvūną net už 30 km.

Karlsrūhės technikos universiteto mokslininkai sukūrė mažą jutiklį – „elektroninę nosį“, kuriame galima integruoti įvairius kvapus. Prijungtas prie elektroninių prietaisų ar išmaniojo telefono, šis jutiklis apsiperkant gali nustatyti, ar žuvis dar šviežia.

Elektroninė nosis sukurta dar prieš kelis dešimtmečius ir naudota maisto pramonėje. O dabar Karlsrūhės technikos universiteto fizikas Martinas Zomeris kartu su kolegomis siekia kuo greičiau kvapų sensorius pritaikyti masiniam kasdieniam naudojimui, tad jie turėtų būti ypač maži ir pigūs, rašoma welt.de.

Tikimasi, kad „elektroninė nosis“ prekyboje turėtų pasirodyti jau šiemet, bet kol kiekvienas norintis galės ją įsigyti, praeis dar keleri metai.

Šviežios maltos kavos, rožių, sugedusio maisto ir kitus kvapus leidžia atpažinti nosis. Maždaug 400 įvairių kvapo receptorių, išsidėsčiusių ant dešimčių milijonų kvapui jautrių ląstelių, kvapus atskiria pagal unikalų signalą, kurį neuronais siunčia atitinkamiems smegenų centrams.

Kurdami dirbtinę nosį, mokslininkai orientavosi į žmogaus nosį. „Mūsų sukurtoje elektroninėje nosyje esantys nanolaidai reaguoja į sudėtingus dujinius mišinius (t. y. kvapus) ir atsiliepia garsiniu signalu“, – aiškina M. Zomeris.

Dirbtinė nosis vos kelių centimetrų dydžio, ją sudaro mikroschema ir iš cinko dioksido pagaminti nanolaidai. Sužinoti, ar tam tikras kvapas yra integruotas į mikroschemą, galima per kelias sekundes. Pasak M. Zomerio, sensorius gali įsiminti daugybę įvairių kvapų. Tai naudinga kontroliuojant kambario orą, apsiperkant ar tikrinant maisto kokybę.

„Tačiau yra viena problema – ne viskas visada vienodai kvepia. Tarkim, rožė saulės šviesoje ir lyjant kvepia skirtingai“, – aiškina fizikas M. Zomeris. Dėl to prietaisą dar reikia dar tobulinti. Beje, dvi įmonės jau sutiko platinti šiuos prietaisus – jos su Karlsrūhės technikos universitetu 2015 m. dalyvavo Europos Sąjungos finansuojamame projekte „SmokeSense“ ir sukūrė išmanųjį dūmų detektorių.

Gydytojas otorinolaringologas atskleidžia, kokios medžiagos pavojingiausios sveikatai ir kokį poveikį jos daro mūsų kvėpavimo takams.

Cigaretėse esančios dervos nusėda ant mūsų organų

Visi ne kartą girdėjome, kad tabako gaminiuose esantis nikotinas veikia smegenis, arba tiksliau – jose esančius neurotransmiterius, susijusius su malonumo pojūčiu, todėl ši medžiaga sukelia priklausomybę nuo rūkymo. Tačiau kur kas mažiau žinome apie tai, kad cigaretėse slypi daugybė kitų sveikatai kenksmingų ingredientų.

„Visos kenksmingos medžiagos, esančios cigaretėse, veikia mūsų organizmą ir nereikėtų turėti iliuzijos, kad jos tiesiog išsisklaido erdvėje. Cigaretės degimo metu išsiskiria dūmai, kuriuose randama daugiau nei 4 tūkst. kenksmingų komponentų – įvairių dujų ir kietųjų medžiagų dalelių: akroleino, formaldehido, anglies monoksido, nikotino, kotinino, acetaldehido, fenolio, kalio cianido. Daugelis šių medžiagų toksiškai veikia kvėpavimo epitelį“, – sako medicinos ir chirurgijos centro „Northway“ gydytojas otorinolaringologas Jonas Smirnovas.

Cigaretės degimo metu išsiskiria dūmai, kuriuose randama daugiau nei 4 tūkst. kenksmingų komponentų.

Taip pat, cigarečių dūmuose yra daug dervų – gryno bevandenio nikotino neturinčio dūmų kondensato. Anot specialisto, tik 30 proc. iš įkvėptų dervų pasišalina iškvepiant orą, likusios nusėda ryklėje, gerklose ir plaučiuose bei ant dantų paviršiaus, todėl rūkalių dantys ilgainiui tampa gelsvi. Dervos taip pat gali sukelti plaučių emfizemą, jų kancerogeninis ir mutageninis poveikis įrodytas 100 proc., rašoma pranešime spaudai.

J. Smirnovas dar išskiria cigaretėse esantį acetaldehidą, kuris susidaro jos degimo metu. Tai reaktyvi medžiaga, reaguojanti su daugeliu medžiagų esančių organizme, sukelianti kvėpavimo takų veiklos sutrikimus ir yra priskiriama galimiems kancerogenams. Be viso to, pasirodo, acetaldehidas gali daryti netiesioginę žalą,  didindamas priklausomybę nuo rūkymo.

Rūkymas ir kvėpavimo takų ligos

Daugelis jau žino, kad rūkaliai nepasižymi ir itin gera uosle. Ar kada susimąstėte, kodėl taip yra? Gydytojas paaiškina, kad žmogus cigarečių dūmus įkvepia ne tik per burną, bet ir per nosį, o tradicinėse cigaretėse randamos cheminės medžiagos silpnina skonio ir kvapo nervų  receptorius, dėl to rūkančių žmonių uoslės ir skonio pojūčiai išties prastesni. Deja, kuo ilgiau žmogus rūko, tuo mažesnė galimybė jiems atsistatyti.

„Cigaretėse esančios medžiagos, patekdamos į kvėpavimo takus, mažina blakstienėlių judėjimą. Blakstienėlės  – apie 10 mikrometrų ilgio ląstelės paviršiaus ataugos, jų randama kvėpavimo takų virpamajame epitelyje. Jos šalina ten patekusias bakterijas ir dulkes. Be to, dėl cigarečių dūmų hipertrofuoja gleivinės liaukos, daugėja sekreto. Taip pat dėl sausėjančios burnos gleivinės burnoje daugėja bakterijų, dėl ko kyla nemalonus kvapas“, – detalizuoja gydytojas  J. Smirnovas.

Ką jau kalbėti, kad rūkymas susijęs su tokių ligų atsiradimu, kaip lėtinė obstrukcinė plaučių liga ar plaučių vėžys. Šis žalingas įprotis taip pat gali paskatinti astmos ir kai kurių alergijų išsivystymą, lėtinį sinusitą ir kitas kvėpavimo takų ligas.

Pasyvaus rūkymo pinklės

Be viso pavojaus, kurį sukelia tabako gaminių vartojimas, gydytojas primena ir apie pasyvaus rūkymo keliamą žalą. Pasyvus rūkymas – tai kvėpavimas cigarečių dūmų užterštu oru. Pasirodo, dažnai būnant prirūkytose patalpose didėja rizika susirgti vėžiu, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių ligomis.

„Pasyvaus rūkymo poveikis ypač pavojingas kūdikiams ir vaikams. Jis padidina švokštimo riziką, gali sukelti astmos priepuolius, alergijas, kosulio ir apatinių kvėpavimo takų infekcijas, įskaitant bronchitą ir pneumoniją. Taip pat padidėja ūmaus ir lėtinio vidurinės ausies uždegimo rizika“, – sako gydytojas otorinolaringologas.

Suaugusiems dėl pasyvaus rūkymo, taip pat gali atsirasti astma, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, dažniau susergama lėtiniu sinusitu, alergijomis.

Įprastų tabako gaminių alternatyvos

Šiandien, turėdami galimybę rinktis iš mažesnės žalos alternatyvų, susiduriame su dar daugiau klausimų: ar tikrai šie produktai yra mažiau kenksmingi mūsų sveikatai? Anot specialisto, kai kurie bedūmiai tabako gaminiai, kaip kad kramtomas, uostomas, tirpusis tabakas, sukelia nosiaryklės, burnos ertmės vėžinių susirgimų pavojų.

Tokias, kaip jų gamintojai teigia, mažesnės žalos alternatyvas įprastiems tabako gaminiams, kaip elektroninės cigaretės ar kaitinamo tabako gaminiai, gydytojas vertina atsargiai. Nors naudojant šias priemones į aplinką nepatenka nuodingi kancerogenai, vis tik dar nėra atlikta pakankami tyrimų, kurie padėtų iš esmės įvertinti šių, naujai atsiradusių produktų poveikį rūkančiajam. Taip pat šiose priemonėse yra priklausomybę sukeliančio nikotino, o ilgamečių tyrimų rezultatų apie šių naujų produktų poveikį sveikatai dar nėra.

Tik mitas?

Kai pradedame kalbėti apie uoslę, neabejojame, kad gyvūnų ji yra kur kas pranašesnė už žmonių. Net įsivaizduoti sunku, jog pagal šią jutiminę savybę galėtume varžytis su šunimis ar, pavyzdžiui, graužikais. Visgi Radžerso universiteto neurologas prof. Johnas McGannas mano, kad tai netiesa. Jis įsitikinęs, jog tokia nuomonė yra daugiau nei 150 gyvuojantis mitas, neturintis jokių pagrįstų įrodymų. Prie tokios išvados J. McGannas priėjo paskutinius keturiolika metų nagrinėdamas įvairius su žmogaus uosle susijusius mokslinių tyrimų rezultatus.

Faktas, jog mes užuodžiame taip pat gerai kaip ir šunys. Žmonės gali atskirti net vieną trilijoną skirtingų kvapų, nors iki šiol buvo manyta, kad jie užuodžia tik apie dešimt tūkstančių.

„Tiek metų vyravo įsitikinimas, kad žmogaus uoslė yra kur kas prastesnė už kitų žinduolių. Tačiau faktas, jog mes užuodžiame taip pat gerai kaip ir šunys. Žmonės gali atskirti net vieną trilijoną skirtingų kvapų, nors iki šiol buvo manyta, kad jie užuodžia tik apie dešimt tūkstančių“, – teigia prof. J. McGannas.

Dėl tokios sudarytos nuomonės neurologas kaltina XIX a. antropologą bei smegenų chirurgą Paulą Brocą, kuris ženkliai sumenkino žmogaus uoslės sistemos galimybes.

„Anksčiau vyravo įsitikinimas, kad norėdamas būti protingas ar sumanus, privalėjai atsiriboti nuo bet kokio kvapų poveikio. Kvapas laikytas žemiškąja animalistine tendencija. Todėl buvo tarsi nesureikšminamas. Tačiau tiesa tokia, kad žmogaus uodžiamasis stormuo, kuris ir siunčia signalus į smegenis, padedančius atpažinti skirtingus kvapus, yra ganėtinai didelis bei panašus į kai kurių kitų žinduolių“, – sako Radžerso universiteto profesorius.

„Mes užuodžiame taip pat gerai kaip ir šunys. Žmonės gali atskirti net vieną trilijoną skirtingų kvapų, nors iki šiol buvo manyta, kad jie užuodžia tik apie dešimt tūkstančių“, – teigia Radžerso universiteto neurologas prof. J. McGannas.

Uoslė labai svarbi

J. McGanno nuomone, kai kuriais atvejais žmogaus uoslė yra netgi pranašesnė už gyvūnų. „Tarkime, šunys gali kur kas geriau atskirti įvairaus šlapimo kvapą, tačiau žmonės neabejotinai pranašesni uosle vertinant kokybišką vyną. Vis dėlto, kol kas tam įrodyti yra atlikta per mažai tyrimų“, – aiškina neurologas.

Radžerso universiteto profesorius mano, kad žmonės iš tikrųjų nelabai supranta, kokie kvapai yra svarbūs jų gyvenime. Juk jie daro didelę įtaką žmogaus elgesiui, pažadina įvairius prisiminimus bei emocijas ir netgi kartais padeda suvokti tam tikras formas. Mūsų uoslė užima svarbų vaidmenį gyvenime, kai bandome bendrauti su kitais, ieškome draugų ar tiesiog pasirenkame, ką norėtume valgyti.

Be to, J. McGanno įsitikinimu, medikai turėtų skirti kur kas didesnį dėmesį uoslės sutrikimams gydyti: „Kai kurie tyrimai rodo, kad uoslės netekimas gali turėti įtakos atminties sutrikimams bei Alzheimerio ir Parkinsono ligų atsiradimui. Todėl labai svarbu, kad medicinos pasaulis skirtų kuo didesnį dėmesį uoslei.“

Tarp kita ko

Yra ištirta, kad vyrams labiausiai patinka „pusryčių“, o moterims – ką tik gimusio kūdikio kvapas.

Japonų mokslininkai mano, kad citrinos kvapas 54 proc. sumažina klaidų skaičių dirbant kompiuteriu.

Uoslė yra pirmiausiai susiformuojantis pojūtis, kuris pradeda funkcionuoti dar mums negimus.

Gyvūnai kaip ir žmonės turi savo mėgstamus kvapus, pavyzdžiui, katės mėgsta valerijono kvapą, liūtai – mėtų, o kupranugariai dievina tabako aromatą.

Kai žmogus miega, jo kvapų receptoriai „užmiega kartu“, todėl ryte paruoštos kavos aromatą jis gali užuosti tik prabudęs.

Nuo uoslės priklauso 75–95 proc. skonio pojūčio. Praradus uoslę tampa beveik neįmanoma atskirti, pavyzdžiui, bulvės skonį nuo svogūno.

Kakosmija yra blogas kvapo jutimas, sutrikus jutimų analizatorių funkcijoms. Žmonėms, sergantiems šia liga net šviežiai skintų gėlių puokštė kvepia atstumiančiai.

Kiekvienas žmogus turi ne tik unikalius piršto antspaudus, bet ir kūno kvapą. Nėra dviejų žmonių kvepiančių vienodai.

Astronautai kosmose netenka uoslės pojūčio. Taip yra todėl, kad dėl gravitacijos nebuvimo sinusai užsipildo skysčiu, panašiai kaip ir peršalus.

Klaidingai manoma, kad užtenka pakentėti, kol pražydės alergiją sukeliantis augalas ir viskas pasibaigs. Deja, bet alergijos sukelti padariniai išlieka ilgam. Įkvepiamųjų alergenų sukelta sloga, čiaudulys, dusulys, gerklės perštėjimas, ašarojančios akys, galvos skausmas ir nuovargis gali baigtis sinusitu, bronchų astma ar net konjunktyvitu.

Apie alergijų priežastis bei diagnostiką kalbamės su Medicinos diagnostikos ir laboratorinių tyrimų asociacijos valdybos pirmininke, gydytoja Egle Marciuškiene.

– Pavasarį ir vasarą žiedadulkių gausa nemažai daliai žmonių sukelia alergiją, nuolat įspėjama apie alergiškų pacientų gausėjimą. Kokias versijas dėl alerginių susirgimų padidėjimo kelia medikai?

– Alergijos yra labai dažnos ir skaičiuojama, kad vienas iš trijų gyventojų pasaulyje kenčia nuo alergijos. Dažniausiai žmonės net nežino, kad yra kažkam alergiški. Žmonės ieško ligų, nesusimąstydami, kad gali būti alergija. Alergijų didėjimo priežastys iki šiol nėra visiškai aiškios ir pasaulio medikai bei mokslininkai deda daug pastangų alergijų tyrimams. Kad oro tarša vis dėlto turi įtakos, nes alergiškų žmonių daugiau yra miestuose, todėl vis dėlto kaltas ir dulkėtumas, ir automobilių išmetamos dujos, ir neprižiūrimos miestų teritorijos, t. y. ir nešienaujamos pievos, ir nevalomos gatvės, o visa tai kenkia žmogaus kvėpavimo takams ir imuninei sistemai. Dėl alerginių reakcijų pavasarį ir vasarą nereikėtų kaltinti vien žiedadulkių.

– Vis tik, kodėl alergijų daugiausiai fiksuojama pavasarį ir vasarą? Ar alergijas sukelia tik žydintys augalai?

– Alergijos kyla dėl įkvepiamųjų alergenų ir maisto. Maisto sukelta alergija yra vadinama ne sezonine alergija, nes trunka ištisus metus. Žinoma, yra tam tikri sezoniški maisto produktai, – braškės tiktai vasaros pradžioje, tada padaugėja alergiškų žmonių vasaros pradžioje. Dabar mes braškes galime valgyti ištisus metus. Todėl maisto produktų sukeltos alergijos kyla ištisus metus.

– Įkvepiamųjų alergenų yra dvi rūšys. Tai yra vadinami įkvepiamieji alergenai, kurie yra patalpose, namuose, ir įkvepiamieji alergenai, kurie yra už namų, būtent gamtoje. Prie naminių alergenų priklauso visos erkutės, kurios gyvena namų dulkėse, patalynėje, įvairūs pelėsiniai grybeliai ir naminių gyvūnų plunksnos, pūkai, plaukai, epitelis.

– Tačiau kodėl mes pradedame šnekėti apie alergijas pavasarį ir vasarą? Todėl, kad tada smarkiai padaugėja sezoninių alergijų, būtent įkvepiamųjų alergenų, kurie yra lauke, gamtoje. Tai visi žydintys augalai, jų žiedadulkės. Jeigu pavasarį to išvengti sunkiau, tai vasarą tokių alergenų gamtoje galima sumažinti. Tad prie alergijų sukėlėjų reikėtų priskirti apsileidusią miestų ir miestelių valdžią, kuri nešienauja pievų ir parkų. Nešienaujamose pievose visos žolės auga ir pradeda žydėti, todėl didėja žiedadulkių koncentracija ore, sukelianti intensyvesnius alergijų simptomus. Dažnai sakome, kad tai - šienligė. Tad vienas iš apsaugos būdų yra nebūti ten, kur yra pjaunama žolė, todėl, kad sujudinus žolę, žiedadulkių koncentracija dar labiau didėja, ir aišku, žmonėms simptomai intensyvėja. Nešienautoje pievoje taip pat didesnė ne tik žiedadulkių, bet ir kur kas pavojingesnių gyvybei erkių koncentracija.

– Daug žmonių net nežino, kad yra kažkam alergiški, kenčia simptomus ir neretai sako, kad vis tiek nieko nepadarysi dėl varančios nosies ar ašarojančių akių. Ar įmanoma sužinoti tikslias alergijų priežastis, nustatyti alergenus? Kokius alerginius tyrimus ir kokiais atvejais rekomenduojate atlikti iš kraujo?

– Alergijų diagnostika yra labai sudėtinga. Yra daug ir įvairių alergenų. Mūsų laboratorijos atliekamoje Lietuvos atopinėje alergenų paletėje yra surinkti dažniausi Lietuvoje pasitaikantys įkvepiamieji ir maisto alergenai, todėl tai palengvina alergiją sukeliančio alergeno paieškas. Šią paletę tobulinau daug laiko ir tai yra mano 10 metų praktikos apibendrinimas. Iš kraujo yra nustatomi specifiniai imunoglobulinai E. Tai yra tam tikri antikūnai, kurie susidaro mūsų kraujyje dėl tam tikro alergeno poveikio.

Tačiau nereikia pamiršti, kad alergijos išsivystymo mechanizmai gali būti ir kitokie, tarkime, kontaktinis dermatitas. Šio tipo alergijos išsivysto nuo odos kontakto į tam tikrą alergeną, tarkime, plieną, sidabrą. Kraujyje šitų alergenų antikūnų neaptiksime, nes jie nesusidaro. Pasaulyje atliekami įodiniai mėginiai, kada alergenus deda ant odos ir vertinamos dvi reakcijos: kada susidaro reakcija odoje dalyvaujant tiems patiems specifiniams imunoglobulinams E, o kitas mechanizmas, kuris paleidžia tam tikrą medžiagą - histaminą, ir tada įvyksta kita reakcija kontakto vietoje su tuo alergenu. Pagal tai taip pat diagnozuoja alergija. Jeigu alergija pasireiškia būtent odos pažeidimu, jeigu oda yra išberta, tuomet jokių įodinių mėginių atlikti yra neįmanoma. Tuomet vienintelis išsigelbėjimas yra kraujo tyrimai. Lietuvoje laboratorijos siūlo pasitikrinti dėl 200 įvairiausių alergenų rūšių. Taip pat siūlomi tam tikri dažniausių alergenų rinkiniai. Žmogui patogiausia yra atlikti tam tikrą grupę alerginių tyrimų, o jeigu alergijos nerandama, tada galima rinktis kitą grupę. Konsultuojantis su alergologu paaiškėja tam tikras itin specifiškas alergenas. Mano praktikoje paskutinis klaidingai nediagnozuotos alergijos atvejis užfiksuotas septyniasdešimtmečiui vyrui. Žmogus kreipėsi į šeimos gydytoją ne vieną kartą, tačiau atsakymas būdavo toks pats – šitiek metų rūkei, todėl turi obstrukcinę plaučių ligą. Vieną dieną vyriškis neapsikentė, atliko kraujo tyrimus ir diagnozavome alergiją.

– Atliekate daug alerginių tyrimų. Kokie dažniausi alergenai kamuoja lietuvius?

– Mano ilgametė patirtis rodo, kad lietuviai visai netoleruoja pelyno, todėl jis yra dažniausias  įkvepiamasis alergenas. Lietuviai yra alergiški gysločiui, dilgėlėms, beržams, lazdynams, motiejukams ir įvairioms javų žiedadulkės. Iš naminių gyvūnų daugiausiai alergijas sukelia šunys ir katės, taip pat yra nustatoma alergija arklio, karvės epiteliui, plaukams, triušiui, bei įvairūs plunksnų mišiniai, kurie galbūt buvo anksčiau labai paplitę, nes mes visi miegodavom ant plunksnų mišinių pagalvių. Dabar jau daug sintetinių pagalvių, tačiau alergenų yra  drėgnose apleistose, neremontuojamose patalpose. Iš maisto lietuviams dažniausiai alergijas sukelia kiaušiniai, pienas, riešutai, braškės, abrikosai, apelsinai.

– Jeigu jau sužinojau, kam esu alergiškas, ar įmanoma išvengti rastų alergenų?

– Jeigu yra maisto alergija tam tikram konkrečiam produktui, žinoma, žmogus to maisto gali nevartoti. Bet situacija dažniausiai yra tokia, kad žmogus yra alergiškas, ir jeigu jis nevartoja tam tikrų maisto produktų, būna taip, kad kitus jis vartoja dažniau, todėl alergija išsivysto kitiems produktams. Pacientams rekomenduoju, kad reikia ieškoti, ir jeigu neradai vienų alergenų, tai ieškok kitų, kreipkis į specialistus, kurie padės – kalbėdamasis, aiškindamasis, kada atsiranda simptomai, galima vengti bei naudotis kitomis apsaugos priemonėmis. Dabar yra tinkleliai ant langų, sumažinantys alergenų kiekį patalpoje, taip pat yra antialerginė patalynė, čiužiniai. Alergiškiems žmonėms yra labai daug palengvinimų, ir aišku, visuomet lieka medikamentinis gydymas, kurį siūlo alergologai.

– Ačiū už pokalbį.

Šunų uoslė yra tokia puiki, kad jie gali aptikti vėžį anksčiau, nei jį gali nustatyti gydytojas. Šunys užuodžia plaučių vėžį, pauostę asmens iškvepiamo oro, rašoma leidinyje „Tiesa apie šunis“.

Pirmojo pasaulinio karo metais šunys su pritvirtintais pagalbos rinkiniais buvo išmokyti mūšio lauke užuosti ir taip surasti sužeistus žmones. Taip pat keturkojai nešiojo žinutes palei fronto liniją. Kai kurie buvo išmokyti užuosti priešų karius.

Šunų vaidmuo buvo tos svarbus, kad 1917 m. Didžiojoje Britanijoje buvo įkurta speciali karo šunų mokykla. Jie taip pat buvo naudojami, traukiant kulkosvaidžius ir įrangą.

Kaip teigiama Gwen Bailey knygoje „Ką galvoja mano šuo“, šuns protas prilygsta 2–3 metų vaiko protui. Tai reiškia, kad jie gali suprasti apie 150–200 žodžių, įskaitant rankų judesius atitinkančius signalus ir komandas žodžiu.

Ne tik kačių, bet ir šunų nosies atspaudų piešiniai yra unikalūs – kaip žmogaus pirštų atspaudai. Jie gali būti naudojami šuns tapatybei nustatyti.

Kroatijos mokslininkai ištyrė, kad gatvės žibintai pradėjo virsti, nes ant jų dažnai žymėjosi šunys, kurių šlapimo cheminė sudėtis paveikė metalą.

Bene geriausia veislė, kurios atstovą turėtumėte imti pasivaikščioti, jeigu norite susirasti antrąją pusę, yra auksaspalvis retriveris. O prasčiausias pasirinkimas šiuo atveju būtų pitbulis, rašoma leidinyje „Planetos šuo“.

Viena apklausa parodė, kad apie 30 proc. šunų savininkų pripažįsta, jog mėgsta kalbėtis su savo šunimi telefonu arba palikti pranešimus autoatsakiklyje, kai būna išvykę.

Nors veislinių šunų vardai kilmės dokumentuose – labai įmantrūs, namuose visus šunis kviečia daug paprastesniais vardais. Kaip seniau buvo vadinami šunys? Yra išlikę žinomi 77 senovės Egipto šunų vardai. Jie nurodo spalvą ir charakterį. Pavyzdžiui, Juodis, Anglis, Geras Piemuo, Patikimas, Drąsuolis.

Drąsių šunų netrūksta ir šiandien. Mūsų laikais keturkojai pagalbininkai tarnauja kaip gelbėtojai ir policijos bei muitinės pareigūnų padėjėjai. Jie dalyvauja terapinėje veikloje, padeda akliesiems ir atlieka daugybę kitų funkcijų.

Manoma, kad pasaulyje yra apie 400 mln. šunų. Daugiausia jų suskaičiuota Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) bei Prancūzijoje.