Lietuviai griežtesni

ES narių eismo įstatymai yra gana panašūs. Nors ir čia esama tam tikrų keistenybių. Toli gražu ne kiekvienas mūsų žino, kad Lietuvoje draudžiama vairuoti, jei viršutinė vairuotojo kūno dalis yra nuoga. Visiškai nesvarbu, vairuoja vyras ar moteris, – nuogybės gali trikdyti kitų eismo dalyvių dėmesį. Tuo įsitikinę mūsų įstatymų leidėjai. Tačiau jų kolegos Vokietijoje su šia nuostata nesutinka.

Vokietijos įstatymų leidėjai automobilį laiko privačia erdve, o savo privačioje erdvėje žmogus gali būti tiek apsirengęs, tiek nuogas. Tad, jei kada svajojote pavairuoti nuogi, Vokietija tam puikiai tinka. Svarbu nepamiršti apsirengti prieš išlipant iš automobilio. Mat už automobilio ribų jau būsite viešoje vietoje ir jums grės bauda.

Automobilių prekybos portalo autoplius.lt specialistai peržvelgė ir kitų Europos valstybių kelių eismo taisykles. Jų nuomone, apribojimų griežtumu išsiskiria Šveicarija. Šioje šalyje gyventojai taip vertina savo ramybę, kad valstybė net priėmė įstatymą, kuriuo draudžiama po 22 val. vakaro trankyti automobilio dureles. Už tai galima gauti nemažą baudą.

Svarbu nepamiršti apsirengti prieš išlipant iš automobilio. Mat už jo ribų jau būsite viešoje vietoje ir jums grės bauda.

 

Miegantys vaikai

Tai, kad šveicarai nemėgsta bruzdesio, įrodo ir kitas įstatymas. Šveicarijoje neleidžiama sekmadieniais rankomis plauti savo automobilio. Sekmadienis – ramaus poilsio diena, todėl tai nelegalu.

Kipre, kur dienomis temperatūra neretai viršija 40 °C, vairuojamame automobilyje draudžiama gerti. Šiuo atveju nekalbama apie alkoholį. Salone draudžiama net gurkštelėti vandens. Įstatyme sakoma, kad, norėdamas gerti ar valgyti, vairuotojas privalo sustoti. To nepadarius gresia 150 eurų bauda.

Danija taip pat turi transporto priemonėms skirtų įstatymų, kurie kelia klausimų. Šios šalies piliečiai, prieš pradėdami važiuoti, privalo pažvelgti po savo automobilio dugnu. Įstatyme akcentuojama, kad tai būtina atsargumo priemonė, nes po automobiliu tuo metu gali miegoti ar slėptis vaikai.

Pagarba gyvūnams

Tolimesniuose pasaulio regionuose taisyklės radikaliai skiriasi nuo mūsiškių. Anot autoplius.lt specialistų, nepaisant to, kad nemažoje dalyje Trečiojo pasaulio šalių eismo įstatymų apskritai nesilaikoma, oficialiai jie galioja.

Pavyzdžiui Rusijoje, kur nelogiškų įstatymų gausu, draudžiama važiuoti purvinu automobiliu. Įstatyme sakoma, kad transporto priemonė visuomet turi būti švari, tačiau nenurodyta, kas yra švarus automobilis, todėl tai nusprendžia vairuotoją sustabdęs policininkas.

Pietų Afrikos Respublikoje galioja įstatymas, suteikiantis pirmumo teisę kelią kertančiam gyvūnui. Vairuotojas privalo sustoti ir palaukti, kol gyvūnas pereis važiuojamąją zoną. Jungtiniuose Arabų Emyratuose nuo senų laikų labai svarbų statusą turi kupranugariai. Šis gyvūnas visuomet turi pirmumo teisę kelyje, įskaitant ir magistralines trasas. Gyventojų meilę kupranugariams įrodo ir tai, kad šis įstatymas neįrašytas oficialiai, tačiau jo vis tiek griežtai laikomasi.

Filipinuose įstatymai nurodo, kad transporto priemonėms, kurių valstybiniai numeriai baigiasi skaičiais 1, 3, 5 ir 7, porinėmis savaitės dienomis draudžiama judėti daugeliu pagrindinių Manilos miesto kelių. Automobiliams, kurių numeriai baigiasi skaičiais 0, 2, 4, 6 ir 8, draudžiama važiuoti pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais. Sekmadieniais ir švenčių dienomis ribojimai netaikomi. Taip šalis kovoja su milžiniškais automobilių srautais ir spūstimis.

Saudo Arabijoje iki 2018-ųjų moterys negalėjo vairuoti, tačiau turėti automobilį joms nebuvo draudžiama. Spėjama, kad taip valdžia norėjo, kad moterys bent jau galėtų grožėtis garaže pastatytomis transporto priemonėmis.

Atbulomis – tik iš kiemo

Eismo keistenybių netrūksta ir regionuose, laikomuose šiuolaikinės civilizacijos lyderiais. Viena tokių šalių – Jungtinės Amerikos Valstijos.

Oklahomos valstijoje galima skaityti romaną ar publicistiką, tačiau komiksus – šiukštu.

 

Glendeile, Arizonos valstijoje, galioja draudimas važiuoti atbulomis. Oficialūs miestelio šaltiniai teigia, kad žmonės nebaudžiami už tai, kad atbulomis išvažiuoja iš savo kiemo, tačiau šiuo įstatymu valdžia bando motyvuoti vairuotojus važiuoti atbulomis kuo trumpesnį atstumą. Dar vienas savotiškas įstatymas priimtas Alabamos valstijoje. Čia draudžiama vairuoti automobilį ant akių užsirišus nepermatomą raištį. Keista, kad šią nuostatą reikėjo apibrėžti raštiškai, nes ji turėtų būti suprantama savaime.

Oklahomos valstijos valdžia taip pat yra sugalvojusi ganėtinai specifinių įstatymų. Vienas jų skamba taip: „Oklahomos valstijoje draudžiama vairuojant skaityti komiksus.“ Atrodytų, kad taškas turėtų būti padėtas po žodžio „skaityti“, tačiau įstatyme kalbama būtent apie komiksus. Galima skaityti romaną ar publicistiką, tačiau komiksus – šiukštu.

Sekmadienis – ne prekybai

Milfordo mieste, Masačusetso valstijoje, galioja draudimas žvalgytis pro svetimų automobilių langus. Tiesa, palyginti su anksčiau aprašytais įstatymais, šis atrodo dar gana logiškas, mat vietinė valdžia tiki, kad tai padės sumažinti vagysčių statistiką.

Tuo tarpu Kalifornijoje galioja tik moterims pritaikytas įstatymas. Vakarų Amerikos valstijoje moterims draudžiama vairuoti apsirengus chalatą. Įstatyme sakoma, kad moteris, visų pirma, turėtų apsirengti kažką tinkamo ir tik tada važiuoti. Kitu atveju gresia bauda.

Vienas keisčiausiai skambančių apribojimų, galiojančių JAV, yra priimtas Aliaskos valstijoje. Čia neleidžiama vežti šunų, pririštų prie automobilio stogo. Džordžijos valstijoje draudžiama spjaudytis pro langą vairuojant automobilį ar autobusą. Viskas atrodytų logiška, tačiau įstatymas nedraudžia spjaudyti pro krovininio transporto langus.

Indianos valstijoje sekmadieniais draudžiama pardavinėti automobilius. Jei vairuotojas nori savo transporto priemonę parduoti būtent sekmadienį, tam reikalingas specialus leidimas. Tuo metu Vakarų Virdžinijos valstijos kodeksas draudžia ant kelio partrenktus gyvūnus vežti namo ir juos valgyti.

Lietuvoje įsivaizduojama, kad vairavimas yra inžinierių prerogatyva – žmonės, kurie išmano apie automobilius, išmano ir apie žmogų, kuris vairuoja automobilį. Tai, manau, netiesa. Dėl to eismo psichologai arba psichologai apskritai ėmėsi šios temos, galvodami, kad jei žmogus priima sprendimus, nusprendžia vairuoti vienokiu ar kitokiu būdu, daug sąmoningų dalykų yra vairuojant. Vadinasi, socialinių mokslų sferos mokslininkai geriau išmano, kaip žmonės priima sprendimus, nusprendžia elgtis kelyje, todėl mes Lietuvoje ėmėmės tyrinėti šios eismo psichologijos.

– Kokie pavojingo vairavimo ypatumai, kuriuos jūs tiriate?

– Turime išskirti du labai savo prigimtimi skirtingus dalykus. Turime išskirti klaidas, kurias žmogus netyčia padaro nežinodamas, žioplai, nedėmesingai, neatsimindamas taisyklių, ir tyčinius pažeidimus, kur žmogus puikiai žino, kad taip daryti negalima, bet daro. Šie du skirtingi poliai yra susiję ir su skirtingomis priežastimis, kodėl žmonės taip elgiasi. Klaidos gali kainuoti gyvybę, bet dažniau nedideli padariniai, kuriuos žmonės patyria dėl žioplų klaidų. Daugiau padarinių turi tyčinis netinkamas vairavimas: vairavimas neblaiviam, apsvaigus nuo psichotropinių medžiagų, viršijant greitį, pavojingi lenkimai, chuliganiškas vairavimas. Įdomesnis klausimas, kodėl žmonės daro tai, kas negalima.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Papildomas klausimas galėtų būti, kaip jie suvokia pavojų, ar suvokia, kokie gali būti jų veiksmų padariniai?

– Manau, puikiai suvokia ir galvoja, kad jam taip nebus – nepažeidžiamumo iliuzija. Daugeliui žmonių atrodo, kad blogi dalykai nutiks ne jiems. Jie galvoja, kad yra puikūs vairuotojai, turi puikius įgūdžius, tai dažniau būdinga jauniems vyrams, kurie tikrai turi gerą reakcijos laiką. Bet yra situacijų, kur niekas nebegali susitvarkyti. Saugaus vairavimo užduotis – nepakliūti į tokias situacijas. Kita vertus, būna, kad žmogus negali savęs kontroliuoti dėl, pvz., asmeninių savybių: įspūdžio siekimas, kai nepakanka gerai vairuoti, norisi adrenalino. Tokie važiuotojai tai daro nejučia. Jeigu žmogus pasižymi agresyvumu, jis agresyviau elgsis ir kelyje: prisispaus prie kitų automobilio, greičiau važiuos, signalizuos.

Jaunas, nepatyręs gyvenimo vairuotojas nori padaryti įspūdį kitiems – tai socialinis noras demontuotis.

– Įdomu, koks tokių vairuotojų amžius? Gal yra dar bruožų, be amžiaus, kai vairuotojai tampa pavojingi?

– Kai pavojingai elgiasi. Pažeidimą padaręs žmogus visada sakys, kad tai buvo pirmas kartas ir pagavo. Yra žmogaus tendencija kartoti elgesį. Didžiausia rizikos grupė – jauni vairuotojai ir labiau vyrai. Tačiau nereikia suprasti kaip etiketės, kad moterys negali ar vyresni. Be abejo, ir ši grupė tai daro. Tačiau jaunesniems tai susiję su raidos ypatybėmis, kurios ateina su amžiumi – didelis pasitikėjimas savimi, nepažeidžiamumo iliuzija, impulsyvumas, noras pasirodyti prieš bendraamžius. Pati blogiausia grupė – kuri veža draugus. Jie savo buvimu kelia pavojų. Jaunas, nepatyręs gyvenimo vairuotojas nori padaryti įspūdį kitiems – tai socialinis noras demontuotis.

„Šiandien minima Saugaus eismo diena. Tyrimas mums parodė, kaip keliuose jaučiasi vairuotojai ir kokias problemas jie mato. Ypač džiugina, jog žmonės vis labiau nori prisiimti asmeninę atsakomybę, kritiškiau ir sąmoningiau suvokia kelyje vykstančius įvykius, ne tik stebi aplinką, ją analizuoja, bet ir pastebi pokyčius“, – vairuotojus sveikina LTSA direktorius Genius Lukošius.

Vertindami eismo kultūrą keliuose apklausos respondentai išskyrė tris pagrindines problemas: greičio viršijimą (32 proc.), nesaugų manevravimą (20 proc.) bei nepagarbą kitiems eismo dalyviams (17 proc.). Net pusė jų (51 proc.) pripažino, jog buvo patekę į avarines situacijas dėl to, kad vairuotojai nesilaikė reikiamo atstumo, užsiėmė pašaliniais reikalais (42 proc.) ar tiesiog neparodė posūkio signalo (41 proc.).

Apklausos rezultatai rodo, jog į avarines situacijas dėl greičio viršijimo dažniau patenka vyrai, tuo tarpu moterys teigia, jog jos dažniau susiduria su avarinėmis situacijomis dėl kitų vairuotojų atstumo nesilaikymo. Apie tai, kad vairuotojai užsiima pašaliniais reikalais ir nerodo posūkio, pasisakė didmiesčių gyventojai.

„Didmiesčiuose vairuotojai turėtų būti atidesni vairuodami dėl gausesnio automobilių srauto, intensyvaus eismo ir itin stimuliuojančios aplinkos: reklaminiai užrašai, didesnis kelio ženklų skaičius, daugiau pėsčiųjų, todėl užsiėmimas pašaline veikla vairuojant ar posūkio nerodymas gali tapti eismo įvykio priežastimi. Be to, miesto vairuotojas dažniau patiria stresą vienu metu koncentruodamasis į keletą veiklų“, – teigia vairavimo mokyklų psichologė Renata Gataveckaitė.

Kultūringas elgesys yra ne tik nustatytų Kelių eismo taisyklių laikymasis, pagarba šalia esančiam, bet ir mūsų pačių reakcija į kito asmens nepageidaujamą elgesį.

71 proc. apklaustųjų mano, kad nekultūringą elgesį kelyje dažniausiai lemia žmogiškumo ir pagarbos kitiems eismo dalyviams stoka, 61 proc. – asmeninės atsakomybės už kitus eismo dalyvius nebuvimas, 52 proc. – psichologinės problemos, 47 proc. – asmeninės žmonių charakterio savybės, o 45 proc. mano, kad tokį elgesį lemia eismo dalyvių savanaudiškumas.

„Nuomonės, kad nekultūringą elgesį eisme dažniausiai lemia žmogiškumo ir pagarbos kitiems eismo dalyviams stoka, dažniau laikosi vyriausi (56 m. ir vyresni) respondentai. Šio amžiaus vairuotojai supranta, kad jų vairavimas skiriasi nuo jaunesnių, jie stengiasi vairuoti atsakingiau, tad neretai to tikisi ir iš kitų eismo dalyvių. Kad trūksta asmeninės atsakomybės už kito saugumą, dažniau nurodo moterys, mažesnių miestų ir kaimo vietovių gyventojai. Taip yra todėl, kad moterims asmeninė atsakomybė yra labai svarbi vertybė, o mažesnių miestų ir kaimo vietovių gyventojai didesnę asmeninę atsakomybę už kitų eismo dalyvių saugumą vairuojant jaučia dėl glaudesnių tarpusavio ryšių“, – sako psichologė.

Lygiai tiek pat – 70 proc. apklaustųjų – mano, kad prie eismo kultūros gerinimo dabar ir ateityje labiausiai prisidėtų pagarba ir žmogiškas kito eismo dalyvio supratimas.

„Kultūringas elgesys yra ne tik nustatytų Kelių eismo taisyklių laikymasis, pagarba šalia esančiam, bet ir mūsų pačių reakcija į kito asmens nepageidaujamą elgesį. Savitvarda, empatija, gebėjimas išlikti ramiam, nesivelti į nereikalingą riziką yra socialiai priimtinas atsakas daugelyje gyvenimiškų situacijų. Kelyje – ypač“, – pasakoja R. Gataveckaitė.

Automobilių per daug

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Teritorijų planavimo instituto direktorės prof. dr. Marijos Burinskienės teigimu, Vilnius yra nepatogus transportui miestas, nes turi spindulinę-žiedinę gatvių sistemą, kai gatvės iš visų krypčių "atvažiuoja" į centrą ir ten susikerta. Tiesa, dabar jau turime aplinkkelius – Senamiesčio, Vakarinį, Pietinį, trūksta tik Šiaurinio. Kol aplinkkelių nebuvo, problemos buvo dar didesnės, nes visi automobilių srautai kirsdavosi centrinėje miesto dalyje.

Kita problema, anot profesorės, jog kadaise mes labai įtikėjome, kad visur reikia važiuoti automobiliu. Tarybiniais laikais eismas ir gatvės buvo planuojamos taip, kad būtų gerai automobiliams, ir dabar dar dauguma įsivaizduoja, kad taip ir turi būti, kad tik tie, kurie važiuoja mašina, yra svarbūs, o tie, kurie važiuoja viešuoju transportu, dviračiais ar eina pėsčiomis – jau nesvarbūs. Ir prastu eismo organizavimu bei spūstimis paprastai piktinasi tie, kurie važiuoja automobiliais.

A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

"Dabar visa Europa atsisuko į tai, kad būtina keisti požiūrį, reikia atsisakyti automobilių mieste, nes didėja triukšmas, didėja užterštumas, stovime kamščiuose, įvyksta eismo nelaimės. Visa tai – neigiamos automobilizacijos pasekmės," – sakė M.Burinskienė.

Dabar dažniausiai būna taip: sėdi žmogus automobilyje kamštyje ir piktinasi: kur jie visi važiuoja?

Pasak jos, automobilių skaičius nuo kokių 1990 m. išaugo maždaug keturis kartus, tačiau miesto infrastruktūra beveik nepasikeitė – gatvės juk netapo platesnės. Ir Europoje dabar nesiruošiama daryti plačių gatvių, priešingai – siekiama daryti jas siauresnes, kad kuo mažiau važiuotų automobiliais. Siekiama, kad į centrines miesto dalis, ypač į istorines, įvažiuotų kuo mažiau individualaus motorinio transporto, kad stovintys automobiliai neužimtų erdvės. Daug kur miesto centre paliekama vos viena eismo juosta mašinoms, kita erdvė skiriama dviratininkams ir pėstiesiems. Ilgą laiką, kalbant apie eismo dalyvius, omeny buvo turimi vairuotojai, dabar jau pradedama kalbėti ir apie pėsčiuosius, nes vairuotoju tu nebūtinai gali būti, o pėsčiuoju būsi visada. Bet dėl to turi pasikeisti ir žmonių požiūris. Juk dabar dažniausiai būna taip: sėdi žmogus automobilyje kamštyje ir piktinasi: kur jie visi važiuoja?

Sutvarkykime viešąjį transportą

Pasak M.Burinskienės, tam, kad žmonės išliptų iš automobilių, mieste turi būti sukurta patogi viešojo transporto sistema. Dabar Vilniuje jau galima gauti pakankamai informacijos, kada koks viešasis transportas važiuoja, yra mobiliosios aplikacijos, tad puikiai galima judėti ir nesinaudojant automobiliu. Bet yra dar viena problema – visuomenės požiūris į viešąjį transportą ir žmogų, kuris juo naudojasi. Todėl net ir tie, kurie dirba centre, kuriems automobiliu važiuoti nepatogu, o jį laikyti centre – brangu, vis tiek juo važiuoja.

"Iš esmės automobilis reikalingas tiems, kam per dieną reikia pakeisti daug vietų, iš vienos vietos važinėti į 

kitą – tada jūs galbūt greičiau nuvažiuotumėte ir laimėtumėte prieš viešąjį transportą, – sakė profesorė. – Žinoma, kai kuriems automobilis yra ne prabanga, o būtinybė.

Pavyzdžiui, šeimoms, kurios turi vaikų ir juos vežioja, nes pas mus sugriuvo ta sistema, kad einame į arčiausiai gyvenamosios vietos esančią mokyklą, darželį, tad lakstome po visą miestą. Atkreipkite dėmesį – per vaikų atostogas kamščių mieste būna mažiau. Jei vaikai galėtų eiti į ugdymo įstaigas šalia namų, tėvų mašinų gatvėse būtų mažiau".

Specialistės manymu, galima būtų išskirstyti darbo laiko pradžią, kad nevažiuotų visi į darbą tuo pačiu metu. Jau dabar yra įmonių, kurios leidžia ateiti į darbą nebūtinai visiems lygiai 8 ar 8.30 val., ir taip žmonių srautai šiek tiek pasiskirsto.

Problemas spręskime patys

Tokiai profesorės nuomonei pritaria ir lenktynininkas Benediktas Vanagas. Visų pirma, anot jo, Vilnius nėra pritaikytas tokiam automobilių skaičiui, koks dabar yra.

"Manau, automobilis kol kas Lietuvoje yra per daug lengvai įgyjamas ir dėl to mes turime nemažai su tuo susijusių bėdų, mes naudojame automobilius gerokai dažniau, nei reikėtų, per retai važiuojame visuomeniniu transportu", – sakė B.Vanagas.

Jo manymu, per pastaruosius 5–7 metus Vilniuje yra padaryta neblogų ir gana išmintingų sprendimų kalbant apie eismo reguliavimą. Tarkime, šiek tiek pagelbėja žiedinių sankryžų kitoks žymėjimas. Galbūt galėtų būti labiau savalaikis arba greitesnis sprendimas reguliuojant kai kuriuos šviesoforus. Ar gali būti eismo planavimas ir reguliavimas Vilniuje efektyvesnis? Tikrai gali. Vis dėlto, apskritai paėmus, šiuo metu Vilnius gana neblogai tvarkosi, nors kai kurie sprendimai tikrai galėtų būti kvestionuojami.

B.Vanagas teigė pats anksčiau gana dažnai piktindavosi įstrigęs kur nors kamštyje, tačiau dabar supranta, kad tai atima jo energiją. Todėl dabar, pamatęs absurdiškas situacijas, dažniausiai šypsosi. O pats, kadangi mato tam tikrus eismo principus, turi "atidirbęs" ir tam tikrų triukų, kurie padeda greičiau įveikti bet kurį atstumą mieste nei kitiems. O nemaža dalis žmonių, kurie piktinasi eismo organizavimu stovėdami prie vienos ar kitos sankryžos, dažniausiai nemato visumos, ir jiems atrodo, kad, išsprendus problemą toje sankryžoje, iškart visame mieste pasikeistų situacija. Specialistai žiūri į visumą ir mato, kad labai dažnai, palengvinus situaciją vienoje sankryžoje, atsirastų dar didesnė problema kitoje.

"Kiekvienas žiedas, kiekviena sankryža turi savo praeinamumą. Jeigu važiuoja didesnis automobilių skaičius, natūralu, kad sankryža ar žiedas kemšasi. Tad čia susiduriame ne tik su eismo planavimo, bet su valstybės planavimo klausimu, – sakė B.Vanagas. – Pavyzdžiui, kai mokyklose būna atostogos, Vilniuje kamščiai sumažėja. Kodėl? Nes kai reikia į mokyklą, visi tėvai tuo pačiu metu veža vaikus, tad didelis skaičius žmonių, turinčių tą patį interesą, patenka į eismą. Tas pats yra su įstaigų, organizacijų darbo laiku. Jeigu mes bent šiek tiek diferencijuotume, jeigu būtų galima į darbą kažkam eiti 7, kažkam 8, kažkam 9, o kažkam – 10 val., automobilių skaičius šiek tiek išsiskaidytų. Tačiau, norint tai padaryti, kyla įvairių papildomų, ne vieną įstaigą liečiančių problemų."

Lenktynininkas papasakojo, kaip stovėjimo kamščiuose problemą buvo sugalvota spręsti jo įmonėje – biurą iš centro buvo nuspręsta perkelti į miegamąjį rajoną. Tad dabar, kai visi važiuoja iš miegamųjų rajonų į centrą, jo darbuotojai važiuoja į priešingą pusę ir išvengia kamščių.

Dar vienas pavyzdys: B.Vanagas prisiminė laiką, kai jo sūnus, kuris dabar yra studentas, turėjo eiti į darželį. Tėvai tada ieškojo vaikui darželio, kuris atitiktų jų lūkesčius. Rado tokį, tačiau važiuoti į jį reikėjo 25 km. Jei nuvežus reikėdavo grįžti namo, o vakare važiuoti vaiko pasiimti, per dieną tekdavo suvažinėti 100 km. Ką padarė šeima? Pakeitė gyvenamąją vietą – apsigyveno arčiau darželio ir taip išsprendė problemą.

"Mes labai dažnai tikimės, kad kažkas kitas išspręs mūsų problemas. Tačiau kai kurias jų galime išspręsti patys. Tad jei miestas ir patys vilniečiai spręstų su eismu susijusias problemas, situacija sparčiai gerėtų, – sakė lenktynininkas. – Kiekvienas turime pasirinkimą – arba piktintis, kad ne viskas vyksta, kaip norime, arba pagalvoti, kokių pokyčių, kurie mums palengvintų gyvenimą, galime padaryti patys. Tikėsite ar ne, bet aš Vilniuje beveik nestoviu kamščiuose, nes pats galiu planuoti savo darbo laiką, kur bus mano biuras, kur gyvensiu, kada, kur ir kokiu keliu važiuosiu. Tai man padeda sutaupyti laiko ir išvengti eismo planavimo problemų."

Bus bėdų dėl paspirtukų

Pastaruoju metu atsiranda vis geresnės galimybės judėti po miestą dviračiais, paspirtukais. Tiesa, paspirtukai, B.Vanago įsitikinimu, dar iškels daug klausimų, kuriuos teks spręsti, nes Lietuvoje dar nėra tinkamos naudojimosi jais kultūros ir nėra aiškiai apibrėžtas jų eismas. Tad turėsime bėdą ir, greičiausiai, pradėsime tai spręsti tik tada, kai atsitiks kokia tragiška nelaimė. Vis dėlto jau dabar yra galimybės judėti po miestą, pavyzdžiui, elektriniais paspirtukais, ir tai, bent jau šiltuoju metų laiku, gali išspręsti daug problemų.

Eismo mieste planavimas, pasak lenktynininko, yra daugiau nei tik nubrėžti eismo juostą, sureguliuoti šviesoforą ar pakabinti vienokį ar kitokį ženklą. Savivaldybėje reikia žmonių, kurie būtų kompetentingi spręsti su eismu susijusius klausimus, kurie domėtųsi naujausiomis technologijomis, galėtų naudotis tiek infrastruktūrinėmis, tiek kitomis eismo reguliavimo naujovėmis. Reikia, kad miesto eismo reguliavimas būtų integruotas ir galėtų turėti kintamą algoritmą. Čia didelis mokslinis darbas, kuris turi būti padarytas. Taip pat būtina šviesti žmones, gerinti vairuotojų eismo kultūrą, ugdyti jų sąmoningumą.

Per menka kontrolė

Ypatingą dėmesį vairuotojų kultūrai ragina skirti ir buvęs lenktynininkas, dabar vairavimo instruktoriumi Vilniuje dirbantis Bronius Kazlauskas.

"Nieko blogo apie eismo organizavimą Vilniuje pasakyti negaliu – aplinkkeliai išsprendė daug problemų, sumažino automobilių srautus. Gal tik jie turėjo būti platesni pagal mūsų automobilių skaičių – planuodami turėjo numatyti perspektyvą. Tad dabar ir jie jau šiek tiek užkimšti, bet jeigu jų nebūtų, mieste apskritai būtų tragedija", – sakė B.Kazlauskas.

Elkis gatvėje taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi.

Vis dėlto kasdien po miestą važinėjantis vyras daugiausia pretenzijų savivaldybei ir policijai turi dėl per menkos eismo ir vairuotojų kontrolės. Anot jo, daug vairuotojų, kurie važiuoja kaip nori ir kur nori, viršija greitį, rikiuojasi bet kaip, kitus gąsdina ir sukelia avarines situacijas. Eismas Vilniaus gatvėse, vairavimo instruktoriaus teigimu, kaip laukiniuose vakaruose – kas kaip nori, tas taip važiuoja, o kontrolės ir policijos mažai.

"Kamščiai, kuriuose stovime, dažniausiai susidaro dėl vairuotojų kaltės. Jeigu jie laikytųsi eismo taisyklių, važiuotų leistinu greičiu, "nešokinėtų" iš juostos į juostą, "neužspaudinėtų" kitų, būtų viskas gerai. Tik dėl mūsų vairuotojų kultūros stokos kyla daugiausia problemų. Kadangi aš jau važinėju 50 metų, galiu drąsiai apie tai spręsti, – sakė B.Kazlauskas. – Vairuotojų pagarba vienas kitam, tolerancija – tik tai gali išgelbėti situaciją. Elkis gatvėje taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi – toks būtų mano patarimas visiems."

Atliko tyrimą

KOG rinkodaros ir komunikacijos mokslų instituto tyrimo metu paaiškėjo skirtingos vairuotojų grupės pagal vertybes, nuostatas, požiūrį į vairavimą ir greičio viršijimą.

Tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje galima išskirti šešis skirtingus vartotojų segmentus: auklėtojai (20 proc.); pasitikintieji (17 proc.); besirūpinantieji įvaizdžiu (17 proc.); atsargieji (16 proc); teisingieji (16 proc.) ir drąsieji (14 proc.).

Kaip teigia KOG instituto vadovė dr. Eleonora Šeimienė, kiekvienas iš vairuotojų segmentų išsiskiria tik jam būdingu elgesiu kelyje. Įdomu, kad net penktadalį Lietuvos vairuotojų sudaro vadinamieji auklėtojai. Šio segmento atstovai mano, kad reikia imtis patiems keliuose auklėti nesilaikančius KET arba vairuojančius taip, kaip jiems atrodo nepriimtina. Nors yra griežti kitiems, segmento atstovai turi sau leidžiamų pažeidimų sąrašą: dažniau nei kiti vairuoja pavargę, vairuodami kalbasi telefonu, nesilaiko saugaus atstumo, signalizuoja šviesomis, nerodo posūkio.

Juntamas skirtumas

Kita vairuotojų grupė – pasitikintieji – mano, kad daro mažiau už kitus KET pažeidimų ir vairuoja geriau. Tačiau arba jie apgaudinėja save, arba yra sąžiningiausi iš visų vairuotojų. Jie labai pasitiki savo vairavimo įgūdžiais, mano, kad padėtį kelyje kontroliuoja puikiai.

Besirūpinantieji įvaizdžiu vairuotojai yra tie, kuriems svarbu, ką apie jų vairavimą mano kiti. Jie rūpinasi savo mašinomis, domisi naujienomis apie automobilius. Šie vairuotojai nepateisina greičio viršijimo jokiomis aplinkybėmis. Jie daro mažiau pažeidimų nei kiti vairuotojai.

Priklausantys ketvirtajai grupei gali būti įvardyti kaip atsargūs vairuotojai: šie vairuotojai stengiasi KET laikytis kuo atidžiau ir sąžiningiau. Pažeidimų stengiasi nedaryti. Kas mažiau įprasta kitiems vairuotojams, šios grupės atstovams patinka vairuoti lėtai. Kelyje šio segmento atstovai gana tolerantiški, tačiau jiems labiau nei kitiems nesaugūs atrodo motociklininkai.

Teisinguosius galima pavadinti principingiausia vairuotojų grupe. Šio segmento atstovai mano, kad už kiekvieną pažeidimą turėtų būti baudžiama. Nors yra labai griežti KET pažeidimams, patys segmento atstovai taip pat, kaip ir kiti, viršija leistiną greitį iki 10 km/val, viršija greitį lenkdami, vairuodami valgo.

Paskutinei grupei priskiriami drąsūs vairuotojai  – tie, kurie mano, kad KET yra ne jiems. Jie turi užtektinai vairavimo patirties ir yra įsitikinę, kad gali patys spręsti, kaip vairuoti yra saugu. Jie KET laikosi tik tiek, kiek būtina, kad neįkliūtų, pateisina daugumą taisyklių pažeidimų, ypač greičio viršijimą.

Tolerancija greičiui

Greičio viršijimas iki 10 km/val toleruojamas daugumos vairuotojų. E.Šeimienė teigia, kad analizuojant tyrimo dalyvių atsakymus, atsiskleidė, jog labiausiai netoleruojami pažeidimai yra vairavimas išgėrus, važiavimas per raudoną šviesoforo signalą, greičio viršijimas daugiau nei 30 km/val, pėsčiųjų nepraleidimas bei naudojimasis mobiliuoju (be laisvų rankų įrangos) telefonu.

Viena iš esminių Lietuvos vairavimo kultūros problemų – susiklosčiusios KET prieštaraujančios normos, kad tam tikrus veiksmus atlikti galima, o gal net būtina.

Tuo metu greičio viršijimas iki 10 km/val yra laikomas įprastu veiksmu. Taip pat nesmerkiami vairuotojai, kurie prie vairo užkandžiauja, malšina troškulį, lenkdami viršija greitį, signalizuoja, mirksi. Vairuotojai turi ir daugybę pasiteisinimų, kodėl galima viršyti greitį. Tik ketvirtadalis (24 proc.) vairuotojų mano, kad nėra aplinkybių, pateisinančių greičio viršijimą. Pusei vairuotojų natūralu, kad greitį galima viršyti lenkimo metu, 38 proc. pateisina greitesnį judėjimą kartu su srautu.

Tačiau yra ir gerų žinių: faktiškai nėra manančiųjų, kad galingas automobilis arba tolumoje matomas žalias šviesoforo signalas suteikia teisę vairuotojui viršyti leistiną greitį.

Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentas dr. Antanas Kairys teigia, kad tyrimas atskleidė vieną iš esminių Lietuvos vairavimo kultūros problemų – susiklosčiusios KET prieštaraujančios normos, kad tam tikrus veiksmus atlikti galima, o gal net būtina. Tai lyg neformalios taisyklės, kurių tarsi niekas vairavimo mokykloje nemokė, bet jos perduodamos iš lūpų į lūpas, arba plinta tiesiog per patirtį kelyje. Tarp tokių normų tvirtai įsitvirtino greičio viršijimas, važiavimas per geltoną šviesoforo signalą ir pan. Tai yra patyręs turbūt kiekvienas, kuris piko metu judrioje gatvėje bandė laikytis leidžiamo greičio – nepasitenkinimas, išreikštas mirksint šviesomis ar pypsint – garantuotas.

Kai susiklosto tokia situacija, anot A.Kairio, vienintelis būdas – tokiems pažeidimams būtina mažinti toleranciją. Visa tai galima pasiekti tiek griežtinant bausmes, tiek reaguojant net į nedidelį greičio viršijimą, tiek ir skatinant neigiamą visuomenės požiūrį į tokį elgesį.

Vairuotojai dėl nerodomų posūkių pykti nelinkę

Draudimo bendrovės BTA Ekspertizių skyriaus vadovas Andrius Žiukelis teigia, kad Vilniaus transporto sistemos intensyvumo keliamos problemos praktikoje netruko pavirsti nerašytomis taisyklėmis.

„Panašu, kad sostinėje susiformavo specifinė vairavimo kultūra. Skubama, važiuojama pakankamai chaotiškai ir apie tai nesivarginama perspėti kitų eismo dalyvių. Mieste daug reguliuojamų sankryžų, prieš metus pakeistas ženklinimas pagrindiniuose žieduose. Pastebiu, kad posūkio svirtelė paprastai naudojama tik tada, kai iš tiesų norima informuoti apie potencialiai pavojingą ar sunkiai nuspėjamą manevrą. Tai, kad vilniečiai labiau nei kitų miestų gyventojai pripranta prie posūkio nerodymo, yra prastas signalas, nes dingsta vienas svarbiausių tarpusavio komunikacijos elementų“, – aiškina BTA Ekspertizių skyriaus vadovas.

Panašu, kad sostinėje susiformavo specifinė vairavimo kultūra. Skubama, važiuojama pakankamai chaotiškai ir apie tai nesivarginama perspėti kitų eismo dalyvių.

Jo teigimu, prigijus tokiam pavojingam įpročiui, drauge su vairuotojais jis persikelia ne tik į kitas Lietuvos vietoves ar užsienio šalis, bet ir atvykusiems į sostinę joje vyraujanti eismo kultūra neretai tampa tikru iššūkiu.

Apklausos duomenimis, labiausiai posūkių nerodymo netoleruoja regionų gyventojai (70,8 proc.), nedaug nuo jų atsilieka Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys (66,1 proc.) bei kiti miestai (68,3 proc.). O štai Vilniuje tokią problemą įžvelgia ir stresą dėl jos patiria mažiausia dalis – 47,2 proc. vairuotojų.

Bendrai Lietuvoje netolerancija posūkių ignoravimui siekia 64,4 proc.

Pėstieji – irgi Vilniaus problema

Vilniaus ir kitų gyvenviečių vairuotojų nuomonės išsiskyrė ir vertinant reakciją į pėsčiųjų elgesį. Netikėtai į perėją išeinantys pėstieji erzina net 69,8 proc. vilniečių, nors likusioje šalyje kaip problemą tai įvardijo 54 proc. vairuotojų.

„Vilniuje vairuotojai daugiausiai laiko visoje šalyje praleidžia spūstyse, kurios susiformuoja ne tik piko metu ryte ir vakare, bet ir dėl nepalankių oro sąlygų, didesnių ar mažesnių avarijų, kelio remonto darbų. Skubama judėti, kai tik yra galimybė, staigiai manevruojama, o tai ypač sustiprina nepakantumą atsirandantiems net menkiausiems trikdžiams. Be to, Vilniuje dėl paties miesto dydžio yra sąlyginai daug perėjų, kurios kerta važiuojamąją dalį, o tai lemia būtinybę dažniau mažinti greitį dėl gatvę pereiti norinčio žmogaus ar prevenciškai“, – teigia A. Žiukelis.

Jo nuomone, ir pėstieji turėtų daugiau galvoti, ar netaps netikėtumu vairuotojams, ar yra gerai matomi, ypač, jei perėja nėra specialiai apšviesta.

„Neramina tendencija, kad pėstieji perėjoje neretai praranda budrumą, elgiasi taip lyg tai būtų jiems priklausanti teritorija, kurioje nereikia laikytis saugaus elgesio taisyklių. Į perėją žengiama drąsiai, net neapsidairius ar aplink nėra transporto priemonių. Itin pavojinga situacija, į kurią pėstieji neatsižvelgia, – žengimas į perėją iš už autobuso ar kitos transporto priemonės. Tokiu atveju būti pastebėtam labai sudėtinga ir visgi įsitikinti, kad į važiuojamąją dalį žengti saugu, yra pėsčiojo atsakomybė“,  – dažniausias pėsčiųjų klaidas vardina ekspertas.

Regionuose gestais pykstamasi mažiau

Regionų gyventojai mažiau už miestiečius jaudinasi dėl neatsakingų pėsčiųjų, kitus automobilius užstatančių vairuotojų ar tų eismo dalyvių, kurie nepasitenkinimą reiškia gestais bei žodžiais.

„Pastarasis faktorius eismo kultūros skirtumus atspindi bene labiausiai – jei miestuose kas trečias vairuotojas (31,2 proc.) patiria stresą dėl rodomų gestų, tai regionuose –  vos kas penktas (21,9 proc.). Tiesiog regionuose žmonės daugiau bendrauja, geriau vienas kitą pažįsta, o kelti balsą ar nepagarbiais gestais rodyti nepasitenkinimą kad ir iš matymo pažįstamam žmogui yra kur kas sunkiau. Užtat miestuose, kuriuose daugelis vairuotojų vienas kitą mato galbūt pirmą ir paskutinį kartą, gyvenimo tempas skubus, o eismas intensyvus – toks nepagarbus elgesys yra dažnesnis“, – teigia BTA ekspertas.

Tyrimą, kurio metu apklausti 1005 žmonės, birželio 2–10 d. atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“, draudimo bendrovės BTA užsakymu.

Į projektą vairuotoją užregistravo daugiau nei 20 metų autobusą vairavęs jo tėtis Nerijus Karbauskas. Šis savo sūnų jau nuo pirmų akimirkų vertino labai prastai. „Nulis su pliusu gal ir būtų“, – apie Kristijoną sakė tėtis.

Anot Nerijaus, jo sūnaus vairavimo įgūdžiai – tragiški: „Vairuotojas turi būti atsipalaidavęs išoriškai ir susikaupęs viduje. O mano jaunuolis susikaustęs ir viduje, ir išorėje. Kartais jam paralyžiuoja kairę koją, sankabą ar kartais suparalyžiuoja dešinę ir spaudžia „gazą”. Man tas kelia stresą kaip vairuotojui ir tėčiui“. Jau antroje laidoje Nerijus lyg pranašas sakė, kad gėdingas blogiausio vairuotojo trofėjus priklausys jo sūnui.

Šis titulas atitenka todėl, kad tu esi neprognozuojamas, pavojingas kelyje ir kartais net nesuprasi, ką tu nori padaryti ir ar tikrai esi pasirengęs važiuoti į gatvę.

Ilgą laiką Kristijonas laidoje elgėsi ganėtinai pavyzdingai: stengėsi išklausyti pastabas, klausė šalia sėdinčio savo tėčio ir, atrodytų, nuoširdžiai norėjo pasitaisyti. Deja, visa tai išgaravo į orą, kuomet jo tėtis dėl ligos turėjo pasitraukti iš projekto. Be griežtos profesionalaus vairuotojo rankos Kristijonas visai atleido vadeles ir pasijuto, kad moka ir geba viską.

Į pagalbą vairuotojas kvietėsi vis kitus savo artimuosius lyg norėdamas prieš juos pasirodyti. Tai nebuvo į gera. Atsidūręs šalia draugų, kurie šou dalyvį skatino viršyti greitį ir pasirinkti neteisingą situacijos sprendimą, Kristijonas nebesugebėjo elgtis normaliai.

Greičio užduotyse dalyvis vis išvartydavo dekoracijas, išvažiuodavo iš trasos arba nepataisomai sudaužydavo automobilius. Vykdydamas paskutinę užduotį Kauno gatvėse, kai šalia jo sėdėjo laidos vedėjas Tomas Langvinis, Kristijonas elgėsi neprognozuojamai ir vos neatsitrenkė į prabangų automobilį. Labai greitai vilnietis tapo tikru užduočių siaubūnų, o baisiausia tai, kad vis tiek savimi labai pasitikėjo. „Tikrai nepasakyčiau, kad kuo toliau, tuo vairuoju blogiau“, – juokėsi jis.

Gavęs trofėjų Kristijonas tokio komisijos sprendimo visai nesuprato. Laidos vedėjui T. Langviniui tokį sprendimą teko pasipiktinusiam vairuotojui paaiškinti: „Tu varai didžiausią išgąstį visiems mūsų projekte. Komisijos sprendimu tau šis titulas atitenka todėl, kad tu esi neprognozuojamas, pavojingas kelyje ir kartais net nesuprasi, ką tu nori padaryti ir ar tikrai esi pasirengęs važiuoti į gatvę. Tu tikrai labai prastai valdai automobilį. Kad ir kaip tu gerai apie save galvotum, bet tokia yra kitų žmonių nuomonė”.

Blogiausias Lietuvos vairuotojas gavo projekto trofėjų ir gėdingą titulą. Tuo metu kiti pasitaisę šou dalyviai vairuotojų reabilitacijos centrą paliko su 500 eurų prizu.

Net devynias savaites trukęs ekstremaliausias sezono projektas pasiekė lemiamą tašką. Iš trijų finalininkų karūnuoti pačiu blogiausia reikia tik vieną. Tai gali būti sunkiai aplinkoje besiorientuojanti Karolina Šmitienė, kelių erelis Mindaugas Tirva arba išsiblaškęs, bet savimi labai pasitikintis Kristijonas Karbauskas.

Komisijos nariai turi labai skirtingas nuomones, kuris iš finalininkų realiame eisme yra pats pavojingiausias ir iš tiesų nusipelnė „kvailio kepurės“. Anot profesionalaus lenktynininko, „BMW vairavimo akademijos“ įkūrėjo D. Jonušio, neadekvatus elgesys prie vairo bei savo įgūdžių pervertinimas gali baigtis tragedija. „Aš prasilenkdamas su automobiliu visada pasižiūriu vairuotojui į veidą, nes pagal veidą visada matai, ar jis aiškus, logiškas ar kažką planuoja. Tik veidas gali identifikuoti, kas bus toliau. Deja, Kristijono veidas rodo, kad jis visiškame chaose. Jis nesuvokia, kas čia vyksta“, – kritikos negailėjo profesionalas.

D. Jonušio nuomone, baisu yra ir tai, kad Kristijonas labai pasitiki savimi: „Jis nemoka vairuoti, bet vertina save taip, lyg mokėtų. Čia – trigubas šauktukas“. Tokioms mintims absoliučiai nepritarė kitas komisijos narys G. Vaičekauskas. Ilgą laiką kūręs ir vedęs laidą „Reidas“ apie nuolat prasižengiančius vairuotojus ekspertas mato pavojus visai kitur. Seimo narys įsitikinęs, kad kai kuriems žmonėms vairuoti turėtų būti draudžiama. Viena iš jų – laidos dalyvė Karolina. „Ji gali vairuoti tik vežimėlį ir tik iki kasos“, – aršiai pasisakė G. Vaičekauskas.

Psichologė R. Murauskienė tikino, kad kai kuriems žmonėms psichologinė įtampa vairuojant gali būti per didelė. Ji taip pat pritarė, kad eisme vienintelė dailiosios lyties finalininkė dalyvauti negali: „Karolinai nereikia šito streso ir šitos įtampos. Nereikia jai mokėti tokios kainos“. Bet, ar dėl šios priežasties ši moteris turėtų būti tituluojama blogiausia Lietuvos vairuotoja, psichologė nebuvo įsitikinusi.

Tiesa, atsižvelgimas į psichologinę žmogaus būseną buvo nesuprantamas griežtajam G. Vaičekauskui. Jo teigimu, tai mažai ką turi bendro su vairavimu. „Tai, žinoma, dabar pradėkim dar gailėti visų“, – piktinosi komisijos narys.

Ilgą laiką diskutavę komisijos nariai ėmė svarstyti net apie dviejų vairuotojų titulavimą. Bet ar toks sprendimas bus priimtas?

Kas taps pačiu blogiausiu Lietuvos vairuotoju, paaiškės šį trečiadienio vakarą 20.25 val. per LNK.

LNK laida „Blogiausias Lietuvos vairuotojas“ pasiekė finišo tiesiąją. Net devynias savaites vairuotojų reabilitacijos centre iš naujo vairuoti mokėsi patys blogiausi eismo dalyviai iš visos Lietuvos. Šį kartą trijų finalininkų laukia paskutinis išbandymas miesto gatvėse kartu su šalia sėdinčiu laidos vedėju T. Langviniu.

Dalyviams užduotyje reikės įveikti specialią profesionalių vairavimo mokytojų paruoštą trasą po Kauno miestą. Būtina turėti omenyje tai, kad visi finalininkai turi galiojančius vairuotojo pažymėjimus ir pagal šalies įstatymus laisvai gali važinėti gatvėmis. Vis dėlto, kaip tokie vairuotojai sugebėjo gauti pažymėjimą, šalia sėdėjusiam laidos vedėjui buvo tiesiog nesuprantama.

Visi finalininkai turi galiojančius vairuotojo pažymėjimus ir pagal šalies įstatymus laisvai gali važinėti gatvėmis.

Pretendentas į blogiausius Lietuvos vairuotojus Kristijonas Karbauskas nustebino labiausiai. Ilgą laiką projekte pažangą rodęs jaunuolis per daug įsidrąsino ir ėmė nebekreipti dėmesio į jokias pastabas. Avarijos, nepataisomai sudaužyti automobiliai ir sugadintas laidos rekvizitas – Kristijonas tapo tikru siaubu. Panašiai jis elgėsi ir Kauno gatvėse. Tiesa, pats vairuotojas vykdydamas užduotį jautėsi labai gerai. „Ši užduotis – išvis nieko ypatingo“, – pasitikėjimo savimi nestokojo Kristijonas.

Deja, iki gero vairuotojo vaikinui dar labai toli. Važiuodamas jis nepastebėjo prabangaus automobilio BMW X5. Tai net atėmė žadą T. Langviniui: „Iš tikrųjų man buvo labai baisu važiuoti su Kristijonu. Kiekvienas jo manevras buvo labai neramus, buvo didžiulė įtampa. Jis neadekvačiai reaguoja į situacijas. Mūsų šou galėjo baigtis tragiškai“.

Viena iš finalininkių kaunietė Karolina Šmitienė viso projekto metu buvo tituluojama lėčiausia vairuotoja. Ir tikrai ne be reikalo. Moteris miesto gatvėse absoliučiai nesiorientavo, buvo labai susijaudinusi. Negana to, staigus ir neprognozuojamas vairuotojos stabdymas kėlė išgąstį keleivio vietoje sėdinčiam T. Langviniui bei kitiems šalia važiuojantiems eismo dalyviams. „Karolina man tikrai įvarė daugiausia streso ir baimės“, – sakė laidos vedėjas.

Trečiasis vairuotojas vilnietis Mindaugas Tirva – kelių erelis. Jo vairavimo istorijoje – partrenktas žmogus, suvažinėtas direktoriaus šuo, avarija su vaikų pilnu automobiliu ir nuolatinis greičio viršijimas. Į Kauno gatves važiuoti su juo laidos vedėjui buvo ne ką geriau nei su lėtąja Karolina.

Kaip T. Langviniui seksis važiuoti kartu su blogiausiais Lietuvos vairuotojais, kokios bus Kristijono neatidumo pasekmės bei kas laimės gėdingą titulą, bus galima išvysti trečiadienį 20.25 val. per LNK.