„Atsakymas, kad Karbauskis privatus asmuo ir neva jam nereikia atsakinėti, parodo šios Vyriausybės gilesnes problemas nei mes matėme iki šiol. Visiškai nesuvokiama, kas yra valstybės valdymas, žmonių lygybė prieš įstatymą, įstatyme nustatytų pareigų vykdymas. Valstybėje tvarkomasi kaip nuosavame bute, kur galioja „darau, ką noriu“ principas. Stebina, kad premjerė nežino, jog Vyriausybė, kaip valstybės institucija, privalo atsakyti į bet kurio piliečio laiškus per įstatymų nustatytą terminą ir nesvarbu, kas klausia, ar Karbauskis, ar kitas asmuo“, – pranešime spaudai sako R. Karbauskis.

„Mūsų gi atveju kreipėsi šešėlinė Vyriausybė, su kuria, jai pradėjus darbą, I. Šimonytė žadėjo konstruktyviai bendradarbiauti, tačiau dabar matome, kad realybėje taip nevyksta“, – taip pat akcentuoja „valstiečių“ lyderis.

Pasak R. Karbauskio, matant, kad ir daugiau šiai valdžiai atstovaujančių politikų elgiasi nederamai, žemina ne tik kolegas, bet ir žmones, kurie nepritaria jų ideologijai, nerimą kelia vis didėjanti visuomenės segregacija, kuri vyksta aukščiausiu politiniu lygmeniu.

„Nerimą kelia tai, kad premjerė jau kurį laiką viešojoje erdvėje tiesiog nebesivaldo. Matyt, tai per didelio krūvio pasekmė, tačiau dar ne vėlu premjerei įvertinti savo jėgas ir pasukti išmintingesniu keliu – pasitraukti, jei nesugebama atlikti savo pareigų tinkamai“, – sako R. Karbauskis.

Šešėlinės Vyriausybės vadovas R. Karbauskis laišku kreipėsi į ministrę pirmininkę I. Šimonytę, primindamas Vyriausybei teisės aktais nustatytą prievolę atsakyti į gaunamus raštus. Sprendimą nutarimu kreiptis priėmė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos suformuoto šešėlinio kabineto nariai. Laiške R. Karbauskis išvardija dokumentus, kurie oficialiai buvo išsiųsti Vyriausybei ir kelia klausimą, kodėl ne tik politinėje darbotvarkėje, bet ir Vyriausybės biurokratinio aparato darbe toleruojama segregacija ir nevykdomos įstatymais apibrėžtos prievolės.

Pranešime spaudai teigiama, kad apie tai, kad I. Šimonytės Vyriausybė ignoravo oficialią korespondenciją ir susidariusią situaciją, raštu bus informuotas ir Seimo kontrolierius, tiriantis biurokratizmo, kai nepagrįstai atsisakoma spręsti pareigūno kompetencijai priklausančius klausimus, atvejus. Vyriausybė iš 12 teiktų dokumentų sureagavo tik į vieną, kuriam atsakymą parengė Aplinkos ministerija.

ELTA primena, kad ministrė pirmininkė I. Šimonytė įvertino opozicinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininko R. Karbauskio pirmininko išreikštą pasipiktinimą, dėl to, kad Ministrų Kabinetas ignoruoja LVŽS šešėlinę vyriausybę. Premjerė atkirto, kad R. Karbauskis nėra Seimo narys, o ji sako tiesiog neturinti galimybės atsakyti į kiekvieno „beveik privataus“ asmens laiškus.

Įtikinamai laimėjęs prezidento rinkimus 2019 metų birželio 12 d., patyręs valdininkas iškart nubrėžė aiškią valstybinės politikos liniją, patvirtino užsienio politikos kurso tęstinumą ir dar inauguracijos metu pareiškė, kad tęs Pirmojo Kazachstano Prezidento N. Nazarbajevo strateginių programų įgyvendinimą. O visos naujos iniciatyvos bus nukreiptos į konkretumą ir veiksmingumą.

Pažymėtina, kad per šiuos metus K. Ž. Tokajevas ne tik tęsė galiojančio valstybinio kurso įgyvendinimą, bet ir pridėjo naują impulsą, užtikrinęs evoliucinį vystymąsi. Valstybė atsisakė interneto blokavimo praktikos, mitinguojančiųjų išvaikymo jėga, šalies miestuose įvyko sankcionuoti mitingai.

Nepaisant dialogo tendencijos ir liberizacijos, prezidentas K. Ž. Tokajevas išsaugojo valstybinio aparato valdomumą ir jo vykdomąją drausmę. Vyriausybė tampa pavaldi liaudžiai, kuo daugiau pašalinama biurokratinė delsa.

Be politinio tranzito, papildomu išbandymu šiais metais tapo keletas krizinių situacijų šalyje, kurios buvo lyg tyčinis Kazachstano valstybingumo stiprumo testas.

Vienu iš pagrindinių K. Ž. Tokajevo „girdinčios valstybės“ sukūrimo idėjos punktų tapo Nacionalinės visuomenės pasitikėjimo tarybos steigimas ir darbas. Tarybos nariais tapo įžymūs politikai, visuomeniniai veikėjai, ekonomistai ir intelektualai. Nacionalinė taryba veikia politine, socialine ir ekonomine kryptimi, į dienotvarkę įtraukiami aktualiausi ir ūmiausi valstybės vystymosi klausimai. Tokiu būdu Kazachstano lyderis užmezgė realų dialogą su visuomene ir įgalino bendrą valstybės vystymąsi nustatysiančių sprendimų priėmimą.

Pavyzdžiui, pagal kelių Tarybos posėdžių, kuriuose dalyvavo šalies prezidentas, rezultatus sukurtas ir priimtas svarbių politinių reformų, susijusių su taikių susirinkimų, rinkimų ir partijų įstatymais, praktikoje įtvirtinančiais politinio pliuralizmo principus, paketas.

Per metus Prezidentas K. Ž. Tokajevas priėmė priemonių, nukreiptų ir į atskirų visuomenės sluoksnių, ir į visos visuomenės bendrai socialinės savijautos padidėjimą, kompleksą.

Šalyje buvo įgyvendinta kreditinė amnestija daugiavaikėms motinoms, šeimoms su neįgaliais vaikais, vaikais-našlaičiais, išlaikytoją praradusioms šeimoms, iš viso palietusi daugiau kaip 500 tūkstančių žmonių. Tokiu būdu nuo skolų vieną kartą buvo atleisti piliečiai, atsidūrę sudėtingose gyvenimiškose situacijose.

Vystoma žmonių socialinio rėmimo sistema. Nuo 2020 metų padidėjo studentų stipendijos, biudžetinės sferos darbuotojų – pedagogų, civilinės apsaugos ir teisėsaugos bloko institucijos darbuotojų – darbo užmokestis.

Siekdamas sustiprinti žmogaus teisių apsaugos sistemą ir padidinti visuomenės saugumą, naujas Kazachstano lyderis pareikalavo sugriežtinti baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą narkotikų apyvartą, išprievartavimą, prekybą žmonėmis, brakonieriavimą ir t. t.

Šalies prezidento reikalavimu Parlamentas priėmė keletą svarbių įstatyminių pataisų šiomis kryptimis. Šie nusikaltimai priskiriami ypač sunkiems ir bus griežtai baudžiami. Neteisėta narkotikų gamyba ir pardavimas bus baudžiami laisvės atėmimu iki 15 metų. Bausmė už išprievartavimą padidinta nuo 8 iki 20 metų arba iki gyvos galvos. Už prekybą žmonėmis – nuo 7 iki 12 metų. Visos šios priemonės ženkliai sustiprino K. Ž. Tokajevo kurso palaikymą iš tautos pusės.

Be politinio tranzito, papildomu išbandymu šiais metais tapo keletas krizinių situacijų šalyje, kurios buvo lyg tyčinis Kazachstano valstybingumo stiprumo testas. Visi šie įvykiai tik užgrūdino Kazachstaną.

Tai incidentas 2019 metų birželį Arysės mieste, kuriame yra daugiau nei 75 tūkst. gyventojų. Senuose kariniuose sandėliuose įvyko šaudmenų sprogimas, kuris faktiškai suniokojo miesto infrastruktūrą. K. Ž. Tokajevas asmeniškai kontroliavo naujo miesto statybą, todėl Arysės miestas buvo iš naujo atstatytas per 3 mėnesius.

Šiandien šalis išvedama iš pandemijos su mažiausiais praradimais ir palaipsniui atkuria savo aktyvumą.

Tai ir stiprus potvynis 2020 gegužę respublikos Turkestano srityje, kur iš 14 gyvenviečių evakuota daugiau nei 31 tūkst. žmonių. Situacija labai greitai tapo kontroliuojama, o vietiniams gyventojams buvo suteikta pagalba, taip pat operatyviai buvo pradėtas vietinės infrastruktūros atkūrimas.

Tai ir didžiulė naujo koronaviruso COVID-19 pandemija, kuri tiesiog apsupo Kazachstaną: kaimyninėse šalyse kilo epidemijos banga. K. Ž. Tokajevas užtikrintai vadovavo Kazachstanui pirmą kartą šalies istorijoje įvestos nepaprastosios padėties ir 2 mėnesius trukusio griežto karantino metu. Šiandien šalis išvedama iš pandemijos su mažiausiais praradimais ir palaipsniui atkuria savo aktyvumą.

Nuo pirmų dienų prezidento poste K. Ž. Tokajevas iškėlė Kazachstano Vyriausybei užduotį: paruošti ekonominį augimą, valstybės iždo ir monetų politiką bei verslo vystymąsi skatinančių, šalies gamintojus remiančių priemonių kompleksą. Šios priemonės pastebimai padėjo Kazachstano vyriausybei kontroliuoti situaciją koronaviruso pandemijos ir pasaulinės paklausos į žaliavos išteklius sumažėjimo sąlygomis.

Atsakydamas į išorinius iššūkius, prezidentas K. Ž. Tokajevas spartina ekonomikos skatinimo priemonių paketo įgyvendinimą, todėl dabartinė krizė gali sukurti sąlygas ekonomikos diversifikavimui dėl jos perteklinės priklausomybės nuo naftos ir dujų sektoriaus. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) laukia Kazachstano BVP sumažėjimo 3 proc. 2020 metais, tačiau tarptautiniai ekonomistai prognozuoja ekonomikos augimo atkūrimą 2021 metais 5,5 proc. lygmenyje dėl priimamo Kazachstane ekonominių priemonių paketo.

Tai buvo pirmieji ir energingi prezidentavimo metai, kuriais buvo uždėtas pagrindas dinamikai būsimuoju laikotarpiu. Prezidentas K. Ž. Tokajevas nuolat pareiškia apie pirmojo Kazachstano prezidento N. Nazarbajevo kurso tęstinumą. Pastaraisiais metais valstybė ir toliau laikosi ankstesnės praktikos ir užsienio, ir vidinėje politikoje.

Tad pas mus palyginti dar gaivu. Ir parlamentaro R.Žemaitaičio pomidorai gerai dera. Mat, jis dar žiemą į šiltnamį privertė sniego, kad žemė atsigautų ir neišdegtų vasarą. Gerai išmano žmogus šią sritį, skirtingai nei liūdnai garsėjantis cirkininkas, kurio meškos krinta kaip musės. Tiek pomidorus, tiek meškas auginti reikia mokėti, jau nekalbant apie valstybės valdymą.

Ir nederėtų savęs apgaudinėti, jog daugiau nei pusės šimto studijų programų uždarymas universitetuose ir vėl sumažėjęs pirmakursių skaičius "yra nieko tokio, tik demografiniai pokyčiai". Su tokia gera nežadančia tendencija riedėsime tik žemyn.

Tiesa, ne viskas – tik žemyn. Pavyzdžiui, Vyriausybės kabineto narių buvimas kabinete pastaruosius metus daugeliui, įskaitant premjerą, reiškė tik gėrį. Ir, jei ne tie konservatoriai, užsakę socialinę antireklamą ("Valdžia nusprendė: Kaune degins vilniečių šiukšles! Kodėl Saulius Skvernelis nemyli kauniečių?"), būtų visai gera atostogauti net Lietuvoje ir būti jos Vyriausybės kabineto nariu.

Dar gera būti Seimo Kultūros komiteto pirmininku, nes aitvarai, įkvėpti rusiškų trąšų, ir toliau į jo ūkį turtus neša. Tokius turtus, kad visus deklaruoti net nepadoru, – skaičiai statistiniam mokesčių mokėtojui gali sukelti panikos priepuolį, ką jau kalbėti apie pasitikėjimą valdančiaisiais. Bet minėto komiteto pirmininkas rūpinasi rinkėjų sveikata, todėl, skelbdamas viešai, dešimtį kartų sumažina savo turimo pertekliaus kiekybę.

Štai dar to paties pirmininko nurodymu planuojama nurašyti apie 100 mln. eurų emigrantų nesumokėto privalomojo sveikatos draudimo mokesčio. Kas pasakys, kad valdžia yra nerūpestinga ir nieko dėl žmonių nedaro?

Lemia ne paveldas, o siekis

Atskirai paėmus šią stagnuojančią sritį, švietimo ir mokslo ministrų gebėjimų vidurkis neišsiskiria iš kitų vyriausybės narių, tačiau palyginkime, kaip savo bare darbuojasi krašto apsaugos ar užsienio reikalų ministerijos. Vienoje nė padujų neliko iš pradžių besireiškusių sovietinės kariuomenės grimasų, o kita, susikūrusi lygioje vietoje, tapo lygiaverčiu partneriu senas tradicijas turinčioms kitų šalių diplomatinėms tarnyboms.

Sunkiau sekėsi vidaus reikalų ministerijai, kurią slėgė praeities kupra. Persivilkus uniformas ir tapus policija, viduje dar ilgai liko gyvas milicininkas su visa sovietine veikimo programa. Užsimaskavęs jis sugebėjo išgyventi prie visų ministerijos vairą laikiusių partijų. Pastaruoju metu jam darosi vis sunkiau kvėpuoti, nes pagaliau ėmė nykti jį maitinusi terpė, spaudžiama išaugusio visuomenės reiklumo.

Po tokios apžvalgos tarsi galima daryti išvadą, jog nepriklausomybės metais sėkmingesnės pasirodė institucijos, pradėjusios kurtis nuo nulio, o sunkiau sekasi toms, kurios velka sovietinio paveldo bagažą. Tačiau priežastys nėra tokios paprastos.

Pavyzdžiui, kariuomenę kūrė žmonės, turėję supratimą tik apie sovietinę karinę tvarką su  diedovščina, kuria didžiuotasi, su masinėmis maisto ir kuro vagystėmis, kurios buvo puikaus gyvenimo tarnyboje pavyzdžiai. Bet tie vyrai nenorėjo tapti Raudonosios Armijos klonu, sėmėsi kitos patirties, todėl turime vakarietiško tipo kariuomenę.

Kovo 11-oji – rinkėjų daugumos valia

Į Nepriklausomybę Lietuvą formaliai atvedė apie pusantro šimto žmonių, šiandien vadinamų signatarais. Dauguma jų tapo Aukščiausiosios Tarybos deputatais, kad įvykdytų rinkėjų valią atkurti mūsų valstybę.

Būtent rinkimuose suteiktas mandatas įteisino Kovo 11-ąją pasaulio akyse kaip tautos valios išraišką ir neleido įsitvirtinti Kremliaus propagandai, jog Nepriklausomybės siekis yra tik būrelio nacionalistų išsigalvojimas. Rinkimai buvo esminė procedūra, kad demokratinės valstybės pripažintų mūsų teisę į Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Ištrūkome iš sovietų glėbio teisiniu keliu: pirma buvo rinkimai, po to – Nepriklausomybė.

Demokratiniams rinkimams organizuoti reikėjo veikiančios institucijos. Kaip Atkuriamasis Seimas skyrėsi nuo sovietinių laikų AT, taip tikrieji rinkimai skyrėsi nuo rinkimų spektaklio, kada žmonėms liepdavo patvirtinti partinio aparato iš viršaus nuleistą kandidatą į deputatus, kuris gaudavo 99 proc. balsų.

VRK – partijų tarnas?

Visai kitokie uždaviniai kilo ir Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), kuri demokratijos sąlygomis turėjo prižiūrėti, kad rinkimų kova vyktų pagal įstatymus. Kada prie valdžios vairo įsitvirtino LDDP, Algirdas Brazauskas nusprendė, jog bus geriausia, jei konkurenciją tarp partijų prižiūrės jo valdomas žmogus, ir parinko vadovauti procesui savo patarėją Zenoną Vaigauską. Šio pristatinėti atskirai nereikia. Prie jo seno pirmoji politikų karta, prie jo politikais tapo tie, kurie jo darbo VRK pradžioje dar lankė vaikų darželius.

Ilgus metus pirmininkas tiko ir kairiesiems, ir dešiniesiems, ir visokiausioms koalicijoms. Aparatas veikė, skandalai ir skandaliukai tik lengvai jį pakedendavo. Ypatingi sugebėjimai išvengti konfliktinių situacijų ir išsiugdytas profesionalumas leido Z. Vaigauskui išsilaikyti taip ilgai, kad politikams jį laikyti jau darėsi nepatogu prieš žmones.

Ar mokinė tikrai prasilenkia su laikmečiu?

Keletą paskutinių  pirmininkavimo metų jo pavaduotoja buvo Laura Matjošaitytė, deleguota į VRK teisininkų draugijos. Jei vadovu tampa buvęs pavaduotojas, dažniausiai tai žymi veiklos tęstinumą. Naujoji pirmininkė kalbėjo apie naujų vėjų būtinybę, apie skaidrumą ir viešumą. Sakė tai, ką reikia sakyti, nors iki tol ramiai sėdėjo Z. Vaigausko užuovėjoje ir mokėsi išgyvenimo meno iš savo viršininko.

Regis, išmoko pagrindinę taisyklę, kad apie vėjus reikia kalbėti, bet nereikia jų kelti, ir tada ilgam išliksi. Nukišusi į stalčių išvadas, kurios nebuvo malonios Ramūnui Karbauskiui, ji pademonstravo lojalumą ją paskyrusiai daugumai. Deja, viešumo ir skaidrumo sąskaita. Komisija netenka prasmės, jei išlikimas poste svarbiau už visiems vienodos konkurencijos saugojimą.

Kada vyriausiasis rinkimų prižiūrėtojas tarnauja laimėtojų politiniams interesams, o ne įstatymui, pažeidžiami demokratinių rinkimų pagrindai. Kada toleruojami pažeidimai, kuriantys nesąžiningą pranašumą, tuo pačiu toleruojamas neleistinas poveikis rinkėjais – vieni brukdavo nemokamą dešrigalį, viliodami per pilvą, kiti įlenda į galvą per serialą iš televizorių ekranų. Vienus toleravo Z. Vaigauskas, kitus – jo augintinė.

Argi galėjo būti kitaip? Senojo stiliaus tąsa buvo užtikrinta balsuojant už pavaduotoją, todėl nėra kuo stebėtis. Mokinė mokytojo nepranoko, o gal ir laikai keičiasi, gal tikrai nauji vėjai pakeliui?

LRT RADIJO klausytojas domisi, kam reikalinga prezidento institucija. „Pavyzdžiui, dėl kilusio skandalo dėl kariuomenės pirkinių, kur buvo permokėta už virtuvės prekes, prezidentė apkaltino Krašto apsaugos ministrą. Dar anksčiau atsistatydinti ragino maisto ir veterinarijos tarnybos vadovą Joną Milių, nes jis niekam tikęs. Tai jeigu jie neatlieka savo pareigų, prezidentė galėtų juos atleisti be jokių paaiškinimų. Šalies vadovas turi turėti teisę savo nuožiūra pakeisti bet kokį valstybės pareigūną. Dabar atrodo, kad prezidentė lyg bejėgė, dubliuoja Užsienio reikalų ministerijos funkcijas, dar kažką dubliuoja. Valstybėje – sumaištis, atsakomybės stoka“, – įsitikinęs klausytojas.

Konstitucines teisės ekspertas, Mykolo Riomerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius sako, kad prezidentės galias varžo Lietuvos Respublikos Konstitucija ir, nors tai gali kam nors nepatikti, tokios tvarkos reikia, kad šalyje nei viena valdžia nesavivaliautų ir neimtų viršaus, nesvarbu, ar tai būtų Seimas, ar Vyriausybė, ar prezidentas.

„Lietuva yra parlamentinė respublika su kai kuriais pusiau prezidentinės respublikos bruožais. Tai reiškia, kad Vyriausybė gali veikti tol, kol turi Seimo pasitikėjimą. Pagal Konstituciją, ministrus skiria ir atleidžia Respublikos prezidentas Ministro Pirmininko teikimu“, – aiškina jis.

Teisininko žodžiais, Konstitucijoje nustatyta: kol nėra Ministro Pirmininko teikimo, prezidentas negali nei paskirti ministro, nei atleisti. Kita vertus, ministras turėtų atsistatydinti, jeigu juo nepasitikėjimą pareikštų Seimas. Seimas tai gali padaryti nemažiau kaip pusės visų seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu.

„Respublikos prezidentas yra valstybės vadovas, bet prezidento, kaip valstybės vadovo, ministro pirmininko ir  Seimo galios  yra subalansuotos – nei viena iš šitų vadžių negali dominuoti. Kitaip tariant, tarp jų yra pusiausvyra. Vienas pusiausvyros elementų – prezidentas gali atleisti ministrą tik ministro pirmininko teikimu ir ministras yra tiesiogiai pavaldus tik ministrui pirmininkui, o ne prezidentui“, – sako profesorius.

Pasak jo, Respublikos prezidentas turi labai daug kitų įgaliojimų. Tarkim, tvirtina Vyriausybės sudėtį, bet irgi – Ministro Pirmininko teikimu. Kitaip tariant, prezidentas gali vykdyti tik tai, kas jam nustatyta Konstitucijoje.

„Jeigu kalbėtume apie maisto ir veterinarijos tarnybos vadovą, jo skyrimo tvarka yra nustatyta įstatyme. Pagal įstatymą jį skiria ir atleidžia ne respublikos prezidentas, o Vyriausybė žemės ūkio ministro teikimu. Ir tame įstatyme yra numatyti pagrindai, kada, tarkim, tarnybos vadovas gali būti atleistas. Vienas iš tokių – jeigu Vyriausybė nepritaria jo veiklos ataskaitai, kitaip tariant, Vyriausybė turi galimybes atleisti veterinarijos maisto tarnybos vadovą, bet tam turi būti pagrindas ir tas pagrindas turi būti įrodytas“, – tikina V. Sinkevičius.

Šiemet, lyginant su pernai, didėjo išlaidos pagrindinių valstybės institucijų tarnautojų algoms, priedams, kvalifikacijos kėlimui bei kitoms reikmėms.

Kaip skelbia „Lietuvos žinios“, Seimo Audito komiteto duomenimis, per devynis šių metų mėnesius, lyginant su tuo pačiu laiko tarpiu pernai, išlaidos tarnautojų algoms ir priedams ūgtelėjo 29,4 mln. eurų.

Iš 724 mln. eurų darbo užmokesčio fondo pareiginei algai ar tarnybiniam atlyginimui teko apie 70 proc. šios sumos. 94,5 mln. eurų sudarė priedai, 25,9 mln. eurų - priemokos, 1 mln. eurų - premijos.

Išlaidos tarnautojų kvalifikacijai kelti augo apie ketvirtadaliu, t.y. 0,4 mln. eurų, reprezentacijai - 0,4 mln. eurų (beveik 12 proc.), dešimtadaliu išlaidos augo ekspertams (0,4 mln. eurų), transportui (2,3 mln. eurų) ir komandiruotėms - (1,1 mln. eurų).

Didžiulis atotrūkis tarp Europos Rytų ir Vakarų valstybių dar ilgai lems emigraciją iš skurdesnių šalių į turtingesnes, sako SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Optimistinių tendencijų tikina neįžvelgiantis ir ekonomistas Stasys Jakeliūnas.

„Konkurencingumą ir valdymo kokybę užtikrinančios švietimo bei politinė sistemos turi būti keičiamos, antraip optimistinių prognozių tikėtis neverta.“

Ekonomistai sutinka, kad viena pagrindinių didėjančios emigracijos (statistikos departamento duomenimis, šiemet lietuvių emigracija išaugo 5 tūkst.) priežasčių – sunki konkurencinė kova su turtingomis Vakarų Europos valstybėmis. Kartu tai yra ryškus atotrūkio tarp Rytų ir Vakarų Europos simptomas.

Nepaisant geopolitinių išbandymų, Lietuvos ekonomika pernai išliko tarp sparčiausiai augusių ES, tačiau ar Lietuvai bei kitoms Vidurio Rytų Europos šalims lemta pastebimai pasivyti išsivysčiusias Vakarų kaimynes?

Daugiausiai lemia ekonomika ir valstybės valdymas

Ekonomisto S. Jakeliūno teigimu, nors šalies ekonominė padėtis smarkiai lemia emigraciją į turtingesnes valstybes, tai nėra vienintelė emigracijos bei šalies atotrūkio priežastis.

„Tradiciškas vertinama, kad ekonominiai veiksniai turi daugiausiai įtakos emigracijos procesams, tačiau socialinė aplinka, saviraiškos galimybė, pasitikėjimas institucijomis, perspektyvų matymas taip pat turi reikšmės.

Ekonomikos pajėgumui reikalingas konkurencingumas, švietimo sistemų pertvarka, kad šios sistemos būtų tokios pat kokybės, kaip Danijoje ar Švedijoje. Tačiau šiose srityse mes aiškiai atsiliekame“, – teigia S. Jakeliūnas.

Pašnekovas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos mokinių standartinių matematikos, teksto suvokimo testų rezultatai gerokai prastesni už daugybės kitų šalių. Atsiliekame ne tik nuo pirmaujančiųjų Skandinavijos, Azijos valstybių, tačiau ir nuo kaimyninių.

„Estija užima maždaug 12–13 vietą tarp tų keliasdešimties tiriamų valstybių, Lietuva rikiuojasi 4–5 dešimtuke, šalia Kirgizijos ir panašių šalių. Kai tie žmonės įstoja mokytis, yra ne tokie studentai, kurie gali kurti tą visai kitokią ekonomiką. Be to, turint tiek nekokybiškų aukštųjų mokyklų, yra absurdiška tikėtis, kad iš jų kas nors gero išeis“, – pažymi ekonomistas.

Kitas svarbus dėmuo, dėl kurio esama atotrūkio tarp geriau ir prasčiau išsivysčiusių šalių, anot pašnekovo, yra  valstybių valdymo kokybė.

S. Jakeliūnas: ES pinigai gali ir pakenkti

S. Jakeliūno manymu, Rytų Europos šalimas lemta vystytis nevienodai. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad tokios šalys, kaip Čekija ar Estija, tiek ekonomikos, tiek valdymo prasme jau yra pažengusios į kitą lygį. Tuo metu Vakaruose esančios Graikija ar Portugalija demonstruoja prastos ekonomikos pavyzdį.

„Pavyzdžiui, Portugalija, gavusi daug ES lėšų, pinigus investavo į sritis (kelius, pastatus, aikštes), kurios neskatina ekonomikos konkurencingumo. Lygiai tą patį dabar daro Lietuva.

Netinkamai naudojami pinigai gali netgi pakenkti:  jie iškraipo ekonomiką, sukuria paskatas korupcijai plėtotis, „išsipūsti“ įvairiems sektoriams. Kol nesuprasime, kad geriau mažiau pinigų, tačiau tinkamai investuotų, kol konkurencingumą ir valdymo kokybę užtikrinančios švietimo bei politinė sistemos nebus keičiamos, tol optimistinių prognozių tikėtis neverta“, – kalba pašnekovas.

Tam, jo teigimu, reikalingos ir kaip akibrokštas skambančios investicijos, galinčios įnešti pokyčių. „Pavyzdžiui, reikėtų iš užsienio pakviesti gerus profesorius dėstyti čia, mokėti jiems dvigubai ar trigubai didesnį atlyginimą. Taip pat dvigubą ar trigubą atlyginimą turėtų gauti ir mokytojai. Matytume pokyčių, jei, tarkime, pakviestume aukštos kvalifikacijos žmogų dirbti finansų ministru ir mokėtume jam pusės milijono dolerių algą per metus. Politiškai ir socialiai tai atrodo akibrokštas, tačiau taip turėtų būti daroma“, – sako S. Jakeliūnas.

G. Nausėda: lėtai vysimės, bet atotrūkis nedings

„Rytai vejasi Vakarus. Tačiau šis vijimosi procesas vyksta normaliomis aplinkybėmis, kai nėra krizių, nukrypimo nuo normos. Lietuvos ir daugelio Rytų Europos šalių vidutinis augimo tempas spartesnis nei Vakarų, tačiau, prasidėjus krizėms, silpnosios šalys nukenčia labiau nei Vakarų Europos šalys, praranda didesnę bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį. Taigi jos vejasi ir staiga atitolsta“, – kalba G. Nausėda.

Ekonomistas pažymi, kad po krizės Baltijos šalys vien per 2009-uosius metus prarado 15 proc. BVP. Daugelis kitų Vakarų Europos šalių pačiais blogiausiais metais neteko 5–7 proc. savo BVP. „Tai reiškia, kad vėl tenka keletą metų vytis, kol įveikiami tos krizės padariniai. Procesas užsitęsia“, – sako pašnekovas.

Tačiau G. Nausėda teigia manantis, kad didžiulis atotrūkis tarp Europos Rytų ir Vakarų išliks, toliau lems emigraciją iš skurdesnių valstybių į turtingesnes.

„Galime filosofuoti kiek norime, bet pagrindinė emigracijos priežastis yra ekonominė. BVP ar atlyginimų dydžiu artimiausius dešimtmečius tikrai nesusilyginsime, tai bent pamėginkime padaryti, kas yra mūsų galioje – priimkime teisės aktus, kurie suteiks galimybes augti greičiau.

Svarbu įgyvendinti lankstesnę darbo rinką, mokesčių reformą, kad žmonės galėtų bent jau matyti perspektyvą, jog judama tinkama linkme. Kartais žmonės dar sutiktų toleruoti mažesnį atlyginimą, jei matytų, kad tunelio gale yra šviesa, bet kai to nėra, belieka pasiimti lagaminą ir išvažiuoti“, – pažymi pašnekovas.

Nors niūrus Lietuvos demografinis likimas žinomas seniai – jį galima pavadinti „ateitimi, kuri jau įvyko“ – politikai sprendimus, kurių reikia norint prisitaikyti, arba ignoruoja, arba sugadina. Taip apie savo patirtį siūlant receptus politikams papasakojo ekonomistas Raimondas Kuodis.

Įpusėjus šimtmečiui Lietuvoje, prognozuojama, teliks apie 2 mln. gyventojų, o darbingo amžiaus žmonių santykis bus gerokai mažesnis nei dabar. Iškils sunkumų išlaikant socialinės rūpybos, sveikatos sistemas, nebereikalingo dydžio infrastruktūrą, regionai dar labiau dus dėl išsivažinėjusių darbingų žmonių stygiaus. Apie šiuos ir kitus ateinančių dešimtmečių iššūkius ir jų sprendimą diskutuota LRT Televizijos laidoje „LRT forumas“.

„Demografija yra, kaip sakė garsus vadybos guru Peteris Druckeris, jau įvykęs dalykas. Tai yra ateitis, kuri jau įvyko“, – sakė Lietuvos banko valdybos narys R. Kuodis.

Todėl problemas aiškiai apibrėžia ir sprendimų siūlo tiek verslas, tiek savo sričių ekspertai. Pavyzdžiui, Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) kartoja esminę švietimo svarbą visuomenei prisitaikant prie demografinių iššūkių.

Tačiau politikai, pasak R. Kuodžio, nereaguoja, net jei jiems viskas pateikiama ant lėkštutės.

„Penkiolika metų mokesčių sistema nereformuota, nors jau trečias paketas atiduotas trečiam premjerui. „Sodros“ sistema dabar reformuojama turbūt juokingiausiu būdu. Sakoma, kad reikia įvesti taškų sistemą. Sakau, kad jau šiuo metu yra taškų sistema. Na, bet taškai ne tokie. 0,05 padauginę iš 20 gausime vieną tašką – štai jums visa „Sodros“ reforma, kuri dabar siūloma, už kurią Socialinės apsaugos ministerija sumokės 3 mln. Šitaip vyksta reikalai“, – „LRT forume“ kalbėjo R. Kuodis.

„Niekas nenori daryti reformų, nes visiems tiesiog dzin. Net jei tu atiduoti gatavą darbą – aš dažnai tai darau. Išsprendžiu kokią nors problemą, siunčiu dešimčiai Seimo narių, kurie užsiima ta sritimi, elektroninį laišką su gatavu receptu ir gatavu darbu – tereikia paimti ir įforminti visa tai. Žinote, kiek ateina paprastai atsakymų? Jei vienas, tai būna labai gerai, – pasakojo ekonomistas. – Jei rašytum kaip pilietis, tau atrašytų gal dešimt, bet dabar tiesiog visi ignoruoja, nes visiems tiesiog dzin. Tas dzin budizmas politikoje yra žudantis.“

Ilgametis daugiabučių renovacijos šalininkas R. Kuodis teigė, kad kai kuriais atvejais dabartinės investicijos į daugiabučių infrastruktūrą niekada neatsipirks, nes gyventojai buvo palikti valstybės ir patys negali paskaičiuoti, ar sudėtos sumos atsipirks dėl šilumos sutaupymo.

Pasak jo, Lietuvos politikams „yra neįprasta skaičiuoti, jie sąnaudų-naudos analizės nesugeba įvesti daug metų“.
„LRT forumo“ dalyviai teigė, kad politikų horizontas yra apribotas ketverių metų ciklu tarp rinkimų, o juos šiuo metu dar labiau akina didžiulės ES lėšos, kurioms „įsisavinti“ skiriamas didžiulis dėmesys.
„Tada išeina taip, kad iš vienos pusės kas nors kelia ekonomiką, iš kitos pusės kas nors nuleidinėja jai kraują per kvailas investicijas. (...) Politikai investicijas vertina per jų sąnaudas – kuo brangesnės, tuo daugiau nubyra“, – teigė Lietuvos banko valdybos narys.
„Klausimas, ar iš tikro reikia renovuoti viską. Pustuštes mokyklas – kam? Pažiūrėkime, kaip vokiečiai tvarkėsi šitais klausimais – tankino rajonus. Jei žmonių nėra, reikia sukelti visus į vieną daugiabutį. Ką padarysi. Nes išlaikyti pustuščius kelis daugiabučius yra pinigų švaistymas“, – tvirtino R. Kuodis.

LPK prezidentas Robertas Dargis teigė, kad Šiauliuose jau yra išlaikoma kelių, šilumos ir elektros infrastruktūra, pritaikyta 150 tūkst. žmonių, nors realiai gyventojų yra trečdaliu mažiau – apie 100 tūkst.
„Per šilumos, elektros, per kitus mokesčius išlaikome sistemą, kuri iš esmės jau yra nebenaudinga“, – sakė R. Dargis.

Pasak jo, jau gali apsimokėti iškelti gyventojus iš kai kurių daugiabučių ir juos atjungti nuo šildymo sistemos.
„Aš nemanau, kad kurioje nors savivaldoje yra smegenų centras, kuris skaičiuoja, prognozuoja, mato miesto ateitį ir galvoja: galbūt susirenovuokime pusę namų, nes pusės jau nebereikės“, – sakė R. Dargis.

Anot LPK prezidento, reikalingas analizes galima nesunkiai atlikti per pusmetį, tačiau „šiuo metu vyksta spartus kitų dalykų įsisavinimas ir apie tai [kas iš tiesų būtų naudinga] pradėsime kalbėti turbūt po 2020-ųjų, kai europinė parama smarkiai sumažės“.

Premjeras Algirdas Butkevičius sako, kad nemoderni vadyba yra didelis valstybės valdymo trūkumas, o biurokratai nesupranta, kas yra procesų valdymas.

„Nebijau to pasakyti - vis dėlto, aš matau didžiulį trūkumą kalbant apie supratimą, kas yra moderni vadyba. Labai didžiulis yra subiurokratėjimas viduriniame lygyje, jeigu kalbėtume apie departamentus atskirus, apie ministerijose įsikūrusius, kai kada nebijau to žodžio pasakyti, biurokratus, nes žmonės - pastebėjau per tą laikotarpį - nesupranta, kas yra procesų valdymas“, - paklaustas, ko šiemet nepavyko įgyvendinti, LRT televizijos laidoje „Laba diena, Lietuva“ pirmadienį sakė A.Butkevičius.

Anot premjero, tinkamai neveikia valstybės tarnautojų vertinimo sistema ir kyla problemų norint atleisti netinkamai dirbančius asmenis.

„Jie įsivaizduoja, kad jeigu tu dalyvauji procese - tai diskusijos, tai pasitarimai, neišryškinant tikslo ir nesuprantant, kokiais veiksmais tą tikslą gali pasiekti per trumpiausią laikotarpį ir parodant rezultatą. Jeigu to dalyko nesuvokia daugelis specialistų, tai yra toks dalykas, kuris mane liūdina ir aš apie tai dažnai kalbu ir su ministrais“, - dėstė A.Butkevičius.

Centrinės valdžios deficitas šiemet sausio-balandžio mėnesiais buvo 1,379 mlrd. litų (166 mln. litų mažiau nei per atitinkamą 2013-ųjų laikotarpį) ir sudarė 1,1 proc. prognozuojamo šių metų bendrojo vidaus produkto (BVP).

Vien balandžio mėnesį užfiksuotas 199 mln. litų centrinės valdžios deficitas, kuris sudarė 0,2 proc. prognozuojamo BVP, pranešė Finansų ministerija.

Centrinės valdžios pajamos šių metų sausio-balandžio mėnesiais buvo 10,799 mlrd. litų, išlaidos - 11,887 mlrd. litų, o sandoriai su nefinansiniu turtu - 271 mln. litų. Vien balandį centrinės valdžios sektoriaus pajamos buvo 2,791 mlrd. litų, išlaidos - 2,91 mlrd. litų, o sandoriai su nefinansiniu turtu - 80 mln. litų.

Per keturis šių metų mėnesius 48,2 proc. centrinės valdžios pajamų sudarė mokesčiai, 41,4 proc. - socialinės įmokos. Tą patį laikotarpį didžiausią išlaidų dalį sudarė socialinės išmokos - 50 proc., dotacijos - 16,9 procento. Daugiausia pajamų balandžio mėnesį gauta iš mokesčių (44,8 proc.) ir socialinių įmokų (42,2 proc.). Didžiausia dalis visų išlaidų (51,1 proc.) skirta socialinėms išmokoms.

Centrinės valdžios sektorius apima valstybės biudžetą, socialinės apsaugos fondus ("Sodrą", Privalomojo sveikatos draudimo ir Užimtumo), taip pat nebiudžetinius Privatizavimo, Garantinį, Rezervinį (Stabilizavimo), Ignalinos AE uždarymo fondus, taip pat Valstybės turto fondą ir Turto banką, Žemės ūkio paskolų garantijų fondo lėšas laikomas valstybės iždo sąskaitoje.