„Šiemet tikrai nėra jokių vandens tiekimo ribojimų, pernai per sausras buvo Kauno pakraščiuose, bet tik todėl, kad žmonės labai daug laistė pieveles“, – BNS sakė  Bronius Miežutavičius.

Kai kuriuose regionuose per parą suvartojamo geriamojo vandens kiekis išaugo iki 50 proc. – bendrovės „Dzūkijos vandenys“ duomenimis, vieną rugpjūčio dieną sunaudota 10,5 tūkst. kubinių metrų vandens, kai birželį ir liepą vidutiniškai reikia 7 tūkst. kubinių metrų.

Pasak B. Miežutavičiaus, Lietuvoje dėl geriamojo vandens trūkumo nereikėtų jaudintis net jo suvartojimui smarkai padidėjus, nes jo šalyje yra beveik keturis kartus daugiau jo atsargų, nei sunaudojama.

„Mūsų galimybės yra gerokai didesnės nei poreikis. Jeigu per metus žmonės sunaudoja 130 mln. kubinių metrų vandens, tai mes galime patiekti beveik keturis kartus daugiau, o išžvalgytų resursų yra beveik penkis kartus daugiau“, – teigė LVTA prezidentas.

Mūsų galimybės yra gerokai didesnės nei poreikis. Jeigu per metus žmonės sunaudoja 130 mln. kubinių metrų vandens, tai mes galime patiekti beveik keturis kartus daugiau.

Anot jo, iš giluminių gręžinių išgautas geriamasis vanduo Lietuvoje yra bene geriausios kokybės visoje Europoje.

„Mes geriame išimtinai gerą požeminį giluminį vandenį, na, gal dar Danijoje yra kažkas panašaus: nei nitratų, nei nitritų, nei bakteriologinės taršos, daug kur nereikia vandens net dezinfekuoti. Visoje šalyje, išskyrus Klaipėdą, tai lengvai mineralizuotas vanduo, niekas Europoje tuo negali pasigirti: lenkai geria iš Vyslos, Ryga – didžiąja dalimi iš Dauguvos, Talinas – iš ežero mieste, o mes – labai gerą, požeminį. Sakome, kad iš čiaupo žmonės nebijotų gerti“, – kalbėjo B. Miežutavičius.

Lietuvoje, pasak jo, geriamasis vanduo sudėtimi ir paruošimo technologija skiriasi tik vakarinėje dalyje bei Klaipėdoje, kur gyventojams tiekiamas Vilhelmo kanalo bei gręžinių vandens mišinys, jame mažiau kalcio junginių.

„Visoje šalyje vanduo lengvai mineralizuotas, šaliname iš esmės tik du komponentus: geležį ir manganą, o šiaurės vakarų, vakarų Lietuvoje šiek tiek fluoro dar yra. Klaipėdoje jo paruošimo technologija šiek tiek kitokia, nei kitur, ten jis filtruojamas iš Vilhelmo kanalo, tai toks kokteilis iš vandenvietės bei gręžinių. Tai tikrai geras vanduo, tik kalcio junginių jame yra mažiau“, – sakė Vandens tiekėjų asociacijos vadovas.

Šalyje geriamojo vandens suvartojama vis daugiau – šiuo metu vienas šalies gyventojas per parą vidutiniškai suvartoja apie 73 litrus.

„Galime vartoti daugiau nesibaimindami nei dėl žalos gamtai, nei jaučiant įtampą, kad vandens pristigs. Nesakau, kad jį reikia švaistyti, bet naudoti daugiau galima“, – kalbėjo B. Miežutavičius.

Dėl karščių ir mažo kritulių kiekio vandens naudojimas šią vasarą apribotas Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kroatijoje ir Italijoje.

Mariupolyje, kurį yra apsupusi Rusijos kariuomenė, situacija – viena iš desperatiškiausių visame kare. Civiliai gyventojai yra nepaliaujamai bombarduojami, o nuo kovo pradžios jie beveik neturi elektros, šilumos ir vandentiekio vandens.

Humanitarinės pagalbos vilkstinė negali pasiekti miesto, pranešama, kad trūksta svarbiausių produktų ir vaistų.

Romoje esančios agentūros atstovas žiniasklaidai taip pat pabrėžė tolesnes karo pasekmes tiekimo padėčiai už Ukrainos ribų, ypač Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje.

Pavyzdžiui, baiminamasi, kad kai kuriose šalyse gali pritrūkti grūdų. JT teigia, kad Libanas 60 proc. kviečių gauna iš Ukrainos, Tunisas – 42 proc., o Jemenas, skurdžiausia Arabijos pusiasalio šalis, – 22 proc.

JT duomenimis, iš viso Ukrainoje nuo karo nukentėjo 13 mln. žmonių.

Nuo Rusijos invazijos, prasidėjusios prieš tris savaites, į užsienį pabėgusių ukrainiečių skaičius, JT duomenimis, dabar siekia 3,2 mln. Be to, Ukrainos viduje yra 2 mln. perkeltųjų asmenų.

Tuo tarpu paviršiniai vandenys nusekę, ir Neries lygiui pasiekus kritinį lygį, kylant grėsmei visai ekosistemai, gali būti prašoma Baltarusijos paleisti šiek tiek daugiau vandens į žemupį, pažymi ministras.

„Kalbant apie gėlą vandenį, tuos resursus, jų turime pakankamai, nematome pokyčių gėlo vandens požeminiuose sluoksniuose, tačiau kalbant apie paviršinį vandenį ir kai kurias vandenvietes, kurių pajėgumai nėra dideli, joms reikia turėti laiko prisipildyti, matome grėsmę, ir ypatingai Kauno atveju“, – ketvirtadienį Žinių radijui sakė K. Mažeika.

Per karščius Lietuvoje smarkiai išaugus vandens suvartojimui, didmiesčiuose susiduriama su jo tiekimo problemomis: Vilniuje ir Kaune kai kur nukrito vandens slėgis, Kaune kai kurie gyventojai vandens neturi visai.

Laikinasis „Kauno vandenų“ generalinis direktorius Ramūnas Šulskus trečiadienį BNS patvirtino, kad mieste su vandens tiekimo sutrikimais susiduria apie tūkstantis kauniečių. Anot jo, visiškai vandens neturinčius gyventojus bendrovės aprūpins į plastikines talpas įpilto geriamojo vandens atsargomis.

Pasak K. Mažeikos, problema yra ta, kad kai kurios vandenvietės nebuvo tinkamai atnaujintos, todėl neturi pakankamai pajėgumų patenkinti didesnį vandens poreikį.

Esame pasiruošę blogiausiu atveju kreiptis į Baltarusiją, kad jie šiek tiek daugiau paleistų vandens.

„Miestai turi tam tikras zonas, kurios aprūpinamos iš vienos ar kitos vandenvietės, ir vandenviečių pertvarka buvo orientuota į tai, kad žmonės būtų aprūpinti kokybišku vandeniu. Tačiau kai kurios vandenvietės buvo paliktos nuo senų laikų, atnaujinta tik įranga, ir jų pajėgumai yra per maži aprūpinti didesnį kiekį vandens“, – situaciją komentavo K. Mažeika.

Tuo tarpu situacija su paviršiniais vandenimis yra problematiška, pažymi ministras.

„Jeigu matėte, ir Vilniuje Neries upė yra nukritusi, ir šioje vietoje turime pastebėt, kad Baltarusija, kuri prie Minsko turi didžiulį vandens rezervuarą, iš kurio aprūpina visą Minską vandeniu, tą talpą nuolat prižiūri, kad palaikytų vandenį, ir matome, kad labai mažą vandens kiekį buvo paleidę į žemupį. Tas (nusekęs – BNS) metras, ačiū dievui, šiomis dienomis pasienyje esam pastebėję kilimą“, – kalbėjo K. Mažeika.

„Esame pasiruošę blogiausiu atveju kreiptis į Baltarusiją, kad jie šiek tiek daugiau paleistų vandens“, – patvirtino ministras.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos specialistų teigimu, Lietuvoje tęsiantis karščiams šalies upių vanduo nusekęs daugiau nei įprastai birželio mėnesį, pavojingiausia situacija yra Neries upėje ties Vilniumi, kur vandens lygis šiuo metu turėtų būti bent metru aukštesnis.

Kai dega gyvenamasis namas, streso ir panikos apimti gyventojai nekantriai laukia ugniagesių gelbėtojų. Kai šie, atvykę į gaisro vietą ir per kelias minutes išpylę iš gaisrinės cisternos kelias tonas vandens, pradeda ieškoti vandens šaltinio, kyla gyventojų susierzinimas ir pyktis, teigiama, ugniagesiai vėl atvyko be vandens.

„Kai medinis namas dega atvira liepsna, jam užgesinti reikia labai daug vandens, nes tokiomis aplinkybėmis išsiskiria labai daug šilumos energijos ir kad vyktų realus gesinimas, o ne jo imitavimas, vanduo turi būti tiekiamas atitinkamu intensyvumu. Atsižvelgiant į degančio pastato ypatybes ir degančių paviršių plotą, vandens tiekimo intensyvumas gali siekti 1-2 tūkst. litrų per minutę ir daugiau. Vidutinio tipo gaisrinės automobilinės cisternos, kurių priešgaisrinėse gelbėjimo tarnybose yra daugiausia, atsiveža 2-3 tūkst. litrų vandens. Vadinasi, pasiekus reikiamą vandens tiekimo intensyvumą, vienos cisternos vandens užtenka vos keletui minučių,“ – sako Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Logistinio aprūpinimo komandos Specialiųjų priemonių aptarnavimo poskyrio vyriausiojo specialisto technologijos mokslų daktaro Vladimiro Suslavičiaus.

Pasiekus reikiamą vandens tiekimo intensyvumą, vienos cisternos vandens užtenka vos keletui minučių.

Pasak V. Suslavičiaus, užsienio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, matydamos, jog atsivežto vandens gesinimui nepakaks, naudoja pasiteisinusią taktiką, kai vienos atvykusios gaisrinės pajėgos pradeda gesinimą, o kitos iš karto stengiasi užtikrinti nepertraukiamą vandens tiekimą iš įvairių šaltinių – atvirų vandens telkinių, ežerų ar upių, hidrantų, nutiesiant magistralinių gaisrinių žarnų linijas ar organizuojant reikalingo vandens kiekio pervežimą.

„Nutrūkus gesinimui dėl vandens trūkumo perniek nueina jau iki tol atliktas darbas, nes užgesintus paviršius vėl greitai pasiglemžia ugnis. Deja, pas mus tokie ugniagesių veiksmai, kai jie atvykę į gaisro vietą iš karto rūpinasi, kur yra vandens šaltinis, traktuojami kaip aplaidumas, kad atvažiavo be vandens,“ – sako V. Suslavičius.

Kaip skelbia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, gaisrinių cisternų, kurios galėtų vežti 7-10 tonų ar daugiau vandens, šalyje nėra daug. Be to, tokios automobilinės cisternos paprasčiausiai neįtelpa į daugelio dar sovietų laikais pastatytus ugniagesių komandų garažus. Savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ugniagesių komandos gesinti gaisrų dažniausiai važiuoja su sovietiniais ZIL ar GAZ automobiliais, kurie veža tik 1,5-2,5 tonos vandens.

„Beje, per 1 minutę gaisro plitimo frontas vidutiniškai gali pasislinkti 1 metrą, o vertikaliais paviršiais – dar greičiau. Tad po 20 minučių atvykus į už 30 kilometrų kilusį gaisrą, tikėtina, kad liepsnos jau bus apėmusios visą namą. Visada gaisrą yra daug lengviau užgesinti, kai jis dar yra pirminėje stadijoje ir nėra išplitęs. Tam šalyje yra priimti atitinkami reagavimo normatyvai, tačiau dėl įvairių priežasčių – pavėluoto pagalbos iškvietimo, užtrukusio pagalbos signalo perdavimo reaguojančioms pajėgoms, kliūčių keliuose, technikos gedimo ir žmogiškųjų veiksnių pasitaiko atvejų, kai ugniagesiai atvyksta jau į gana išplitusius gaisrus, kurių gesinimui gali prireikti ne vienos dešimties tonų vandens. Atvykus į tokį gaisrą pirmosioms pajėgoms jų standartiškai atsivežamų resursų gali neužtekti ne tik gesinimui, bet net ir gaisro plitimo stabdymui,“ – teigė V. Suslavičius.

V. Suslavičius prisiminė vieną atvejį, kai degė du šalia sublokuoti sandėliukai – nors grindų plotas tebuvo apie 16 kvadratinių metrų, bet kol juos užgesino, ugniagesiai supylė 10 tonų vandens.

Mokslininkai įrodė, kad pro giliavandenių plyšių zonas gali patekti daug didesnis vandens kiekis iš Žemės vandenynų į viršutinę mantijos dalį, negu manyta anksčiau.

Manoma, jog visas šis procesas vyksta dėl subdukcijos. Subdukcija – tai geologinis procesas, kai viena Žemės litosferos plokštė slenka po kita litosferos plokšte. Paprastai šis procesas stebimas okeaninės plokštės ir kontinentinės plokštės sandūroje. Okeaninė plokštė, būdama tankesnė (mat yra sudaryta iš tankesnių uolienų) palenda po kontinentine plokšte. Šioje sandūroje, vadinamoje subdukcijos zonoje, formuojasi giliavandenis lovys (dar vadinamas įduba).

Seisminis modeliavimas

Liverpulio seismologai paskaičiavo, jog per visą Žemės egzistavimą, vien Japonijos subdukcijos zona galėjo transportuoti apie trečdalį visos Žemės dabartinių vandenynų vandens masės tiesiai į vandenyninę plutą.

Naudojant seisminio modeliavimo metodus mokslininkai išanalizavo žemės drebėjimų duomenis, kurie vyko 100 km žemiau žemės paviršiaus Wadati-Benioff zonoje (tai seismiškai aktyvi teritorija subdukcijos zonoje, kur vandenyninė plutos plokštė lenda po kontinentine, netoli Japonijos).

Šių žemės drebėjimų seisminių bangų analizė rodo, jog drebėjimai plito 1-2 km spinduliu mažu seisminiu greičiu. Šioje plyšio zonoje seisminės bangos keliavo lėčiau nei visoje subdukcijos zonoje, nes jūros vanduo, kuris filtravosi per plyšio zoną, reagavo su vandenyninės plutos uolienomis ir suformavo serpentinitą - mineralą, savo sudėtyje talpinantį vandenį.

Dalis vandens, patekusio į mantiją dėka šių hidratuotų plyšių zonų, yra išlaisvinamas kuomet tektoninė plokštė dėl nirimo įkaista. Kartu įkaitęs vanduo sukelia mantijos uolienų tirpimą, kas savo ruožtu sukelia ugnikalnių kūrimąsi virš subdukcijos zonos. Kita dalis vandens keliauja giliau į mantiją.

"Jau seniai buvo žinoma, kad subdukcijos zonose vandenynų vanduo patenka giliau į mantiją", - sakė Tom Garth, žemės drebėjimų mokslinių tyrimų grupės narys, vadovaujamas prof. Andreas Rietbrock.

"Šiam vandeniui sukėlus mantijos tirpimą, dalis vandens grįžta į atmosferą. Tačiau kita dalis vandens gali patekti giliai į mantiją ir iš ten nebeištrūkti".

Dideli kiekiai vandens giliai žemėje

"Mes ištyrėme, jog plyšių zonų, susidariusių vandenyninėje įduboje, esančioje netoli šiaurinės Japonijos pakrantės, gyliai gali siekti net 150 km. Per šias hidratuotas plyšių zonas gali patekti dideli vandens kiekiai iš vandenyno tiesiai į mantijos gilumą. Tai patvirtina teoriją, kad po žeme gali būti susikaupę milžiniški kiekiai vandens".

Suvokimas, kiek vandens galėtų būti ten prisikaupę, galėtų padėti išsiaiškinti kaip vyksta konvekcija mantijoje (medžiagų mainai), kaip ji tirpsta. Po to galbūt būtų galima išsiaiškinti kaip prasidėjo plokščių tektonika bei kaip susiformavo visa kontinentinė pluta.