Trūksta vietų laivams

Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono, Šilutės, Skuodo, Neringos savivaldybių vadovai akcentavo, kad vandens turizmui plėtoti yra būtina įrengti įplaukas į jau esančius uostelius.

Kasmet mažųjų laivelių skaičius Vakarų regiono vandens keliuose didėja.

Tai lemia ne tik vaizdingi maršrutai, bet ir vystomi projektai: pavyzdžiui, šiais metais prasidėsianti Jokšų tilto rekonstrukcija ar naujo Drevernos šliuzo statybos.

Be to, realia galimybe jau tampa ir planai Vilhelmo kanalą sujungti su Kuršių mariomis, taip sukuriant dar vieną jungtį.

Regiono savivaldybės pritarė, kad būtina skatinti mažųjų laivelių turizmą, tačiau susiduriama ir su problemomis – didėjant laivelių srautui, pradeda trūkti vietų, nes kai kurie uosteliai neturi įplaukų, todėl negali priimti didesnių katerių ar jachtų.

Mažųjų laivelių turizmas kelerius pastaruosius metus Minijos žemupyje, Nemuno deltoje ar Kuršių mariose sparčiai didėja.

Tačiau uosteliuose pradeda trūkti vietų. Yra tik kelios, kur gali švartuotis didesni laiveliai.

Svencelėje – uostelis

„Klaipėdos rajonas turi du uostelius – Drevernos ir Svencelės. Drevernoje yra įplauka, Svencelė jau pasiruošusi projektą, tad mes nesusiduriame su šia problema. Didesnė bėda mūsų kolegoms – Šilutės ir Neringos savivaldybėms. Čia yra uostelių, kur galėtų švartuotis didesni laiveliai, jei tik būtų įplaukos, tačiau, norint jas įrengti, atsiremiame į ilgą procesą. Jei istoriškai nepavyks įrodyti, kad viename ar kitame uostelyje buvo įplauka, teks rengti detalųjį planą, poveikio aplinkai vertinimą, o tai gali užtrukti penkerius ir daugiau metų, kad uostelis galėtų priimti didesnes jachtas ar katerius. Tai ilgas laiko tarpas, kuris tikrai neprisidėtų prie vandens turizmo skatinimo mūsų regione“, – sakė Klaipėdos rajono meras, asociacijos „Klaipėdos regionas“ prezidentas Bronius Markauskas.

Todėl savivaldybės, priklausančios asociacijai, nusprendė kreiptis į Aplinkos ministeriją, siekdamos spartesnės įplaukų įrengimo eigos. Tai leistų organizuoti spartesnę laivybą vidaus vandenimis ir regione dar labiau paskatintų turizmą.

Rekonstruos Jokšų tiltą

Panašu, kad dar viena vizija jau po kelerių metų taps reali – siekiama Vilhelmo kanalą sujungti su Kuršių mariomis.

Tai būtų dar viena jungtis, kuri paskatintų turizmą, ypač vėliau palei Vilhelmo kanalą vystant mažąją infrastruktūrą, leidžiančią keliautojams išlipti ir pailsėti skirtingose vietose, taip, kaip buvo kanalą iškasus.

Karaliaus Vilhelmo kanalas, Minija, Atmata, Kuršių marios, kuriomis būtų pasiekiama Dreverna, taptų svarbia jungtimi.

„Problema ta, kad susisiekimą čia riboja nedidelis šliuzas, pro kurį praplaukti gali tik maži laivai. Todėl įrengsime naują, dvigubai didesnį šliuzą. Vidaus vandens kelių direkcija, su kuria kartu ir vystome šį projektą, informavo, kad statybos leidimas bus gautas artimiausiu metu, o darbai, tikiuosi, prasidės jau šiemet. Tai dar vienas didelis mūsų laimėjimas, kuris laivybai šiame regione suteiks naują postūmį“, – tikino B. Markauskas.

Šiemet prasidės ir Jokšų tilto per Karaliaus Vilhelmo kanalą rekonstrukcija.

Klaipėdos rajono savivaldybė su darbų laimėtoju sutartį jau pasirašė, šiuo metu vykdomi pasiruošimo darbai.

Sutvarkius tiltą, bus atkurtas susisiekimas su Svencelės kaimu, juo galės naudotis pėstieji, dviratininkai, taip pat ir lengvieji automobiliai, bus išsaugotos architektūrinės ir inžinerinės vertingosios savybės.

Tilto rekonstrukcija atvers daugiau galimybių kultūriniam, pažintiniam ir vandens turizmui, tiltas taps ne tik patraukliu, bet ir veikiančiu objektu.

A. Jaškevičius: pramoginės laivybos potencialas Lietuvoje nėra išnaudotas

Pramoginių ir žvejybinių katerių centro „Nemus“ vadovas Vytenis Pranskevičius teigia, kad vandens turizmo sektorius veikia kaip bangos – jis turi savo pakilimų ir nukritimų. Vis dėlto, anot jo, vandens pramogos populiarėja – žmonės vis daugiau laiko skiria vandens turizmui ir žūklei.

„Šiame sektoriuje matome pagyvėjimą“, – pabrėžia jis.

Pramoginių laivų asociacijos atstovas A. Jaškevičius atsakydamas į klausimą, kuo pramoginė laivyba svarbi Lietuvai, akcentuoja, kad šis laisvalaikio būdas generuoja pajamas į valstybės biudžetą, pats sektorius sukuria darbo vietų, duoda impulsą valstybės vystymuisi.

Vis dėlto jis sako, kad pramoginės laivybos potencialas Lietuvoje nėra išnaudotas.

Lengvųjų automobilių šiandien skaičiuojama apie 1,5 mln., (...), o pramoginių laivų – vos 27 tūkst.

„Galime palyginti lengvųjų automobilių ir laivų skaičių Lietuvoje. Lengvųjų automobilių šiandien skaičiuojama apie 1,5 mln., (...), o pramoginių laivų – vos 27 tūkst. Tai labai gerai parodo sektoriaus dydį“, – teigia diskusijos dalyvis.

„Kiekvienas, mėgstantis vairuoti automobilį, galėtų vairuoti ir laivą. Įsivaizduokime, kiek ši industrija vien žmonių pagalba duotų Lietuvai ir pridėtinės vertės, ir pramogų, ir naujų darbo vietų“, – priduria jis.

Verslininkai vardija didžiausias sektoriaus problemas

A. Jaškevičius atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors vandens turizmo potencialas Lietuvoje naudojamas, netrūksta problemų, kurios trukdo sektoriui augti.

„Potencialas po truputį naudojamas. Negalime sakyti, kad viskas yra labai blogai. Jeigu žiūrėsime į 15 metų periodą, nuveikta labai daug, bet vis dar yra problemų, kurios trukdo augti. Pavyzdžiui, mūsų ežerų neišnaudojimas, sudėtinga teisių išdavimo sistema“, – iššūkius vardija Pramoginių laivų asociacijos atstovas.

V. Pranskevičius antrina A. Jaškevičiui, sakydamas, kad laivavedžio teisių įsigijimas turėtų būti paprastesnis. Vis dėlto jis kaip vieną iš didžiausių vandens turizmo sektoriaus iššūkių įvardija neišplėtotą infrastruktūrą.

D. Labučio / ELTOS nuotr.

„Pažvelgus į kaimynines šalis – Lenkiją, Latviją – Lietuvos situacija mažiausiai 10–15 metų atsilieka. (...). Mūsų vartotojai, įsigiję laivus, yra priversti vykti, tarkime, iš pietų Lietuvos į Lenkiją arba iš Šiaurės Lietuvos į Latviją, (...), nes ten išvystyta infrastruktūra – įrengtos kuro kolonėlės, laivo nuleidimo vietos, marinos, nakvynės vietos ir kt.“, – teigia V. Pranskevičius.

„Visada optimistiškai žiūriu į ateitį, bet problema ta, kad infrastruktūros stygius yra tas kertantis per kelius vėzdas, dėl kurio Lietuvoje neišnaudojame turimo potencialo“, – priduria jis.

Savo ruožtu A. Jaškevičius atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje yra apie 6000 ežerų, iš jų visų – vos 20, kuriuose apskritai yra įrengta pramoginei laivybai pritaikyta infrastruktūra.

„Tai daug pasako. (...). Vidaus vandenys galėtų būti naudojami ne tik varikliams, bet ir būriavimui, kur vaikai nuo mažens galėtų tiesiog mokytis valdyti laivą. Nekalbu apie prabangų sportą ar olimpinius pasiekimus. Infrastruktūra ežeruose padėtų ne tik motoristams, bet ir, sakykime, provincijos vaikams, pagerintų užimtumą“, – pasakoja diskusijos dalyvis.

„Pavyzdžiui, noriu nuplaukti iš Kauno į Rusnę. (...). Turiu galimybę pasiparkuoti, bet negaliu palikti laivo, negaliu nueiti į tualetą, neturiu, kur išmesti šiukšlių, nieko. (...). Visur tam, kad būtų įrengta infrastruktūra, reikia daugybės leidimų, investicijų. Investuoti galėtų ir pats verslas, bet kai yra tiek kliūčių, tiesiog tai nevyksta“, – priduria jis.

Vidaus vandens kelių direkcija: trukdo ir teisiniai reguliavimai

Vidaus vandens kelių direkcijos (VVKD) Laivų techninės apžiūros skyriaus vadovas M. Adomėlis teigia, kad už infrastruktūros, skirtos vandens turizmui, kūrimą ir vystymą iš dalies yra atsakingos tiek valdžios institucijos, tiek verslai.

Jis atkreipia dėmesį, kad infrastruktūrą vystyti yra sunku ir dėl teisinių reguliavimų.

„Jos vystymas yra susijęs su keletu pamatinių dalykų. Visų pirma, politiniais, teisiniais reguliavimais, kurie šiandien kartkartėmis yra pasenę arba nebeaktualūs. (...), kas buvo aktualu prieš 20 metų, nebūtinai yra aktualu šiandien“, – įžvalgomis dalijasi specialistas.

„Kitas dalykas – pati infrastruktūra. Uostams, krantinėms, laivų nuleidimo vietoms reikia nemažų investicijų. Tai, ko gero, būtų galima įvardyti kaip iššūkį, su kuriuo susiduria verslas“, – priduria jis.

M. Adomėlis taip pat sako, kad reikėtų daugiau skatinimo verslui, kompleksiškai diegiamos infrastruktūros, taip pat didesnio savivaldybių įsitraukimo.

Verslas prisibijo investuoti. 

„Verslas prisibijo investuoti. Taip pat turistas – galutinis vartotojas – vienoje vietoje tikisi gauti kompleksines paslaugas. Turime puikių pavyzdžių, ko dar trūksta. Tas pats pamarys, atrodo, turtingas valtimis, bet trūksta laivų nuomos punktų. Mingės kaime, atrodo, yra padarytas restoranas atplaukusiems papietauti, bet jeigu nori atvažiuoti su dviračiu, tai kelio nėra – tik 6 km žvyrkelio“, – vardija VVKD specialistas.

„Žinoma, norėtųsi ir rajonų, ypač mažesnių miestelių, didesnio įsitraukimo. Dabar jaučiama, kad yra Klaipėda, Kaunas – mama ir tėtis, kurie neša visą Lietuvos vidaus vandenų laivybą. Bet juk tas pats upių tėvas Nemunas teka ir pro Jurbarką, kuris turi didelę reikšmę bei yra puikioje geografinėje padėtyje. Taip pat Šilutės rajonas – jeigu žiūrėtume istoriškai, kadaise keliu Kaunas–Šilutė buvo plukdomi sėliai. Infrastruktūra buvo didelė ir gana išplėtota. Šiandien tai truputį primiršta. Manau, kad savivaldybių įsitraukimas, verslo skatinimas turėtų būti tas geresnis rytojus“, – priduria jis.

M. Adomėlis tai pat atkreipia dėmesį, kad praeitą sezoną, siekdama gerinti infrastruktūrą, VVKD paleido penkias vandens transporto kolonėles.

„Iš viso parduota daugiau nei 60 tonų kuro ant vandens Lietuvoje, tai pakankamai nemažas kiekis“, – sako jis.

Verslo atstovai kaip trukdį įvardija ir aplinkosauginius reguliavimus

Savo ruožtu Pramoginių laivų asociacijos atstovas A. Jaškevičius teigia, kad verslas yra pajėgus investuoti. Vis dėlto, anot jo, labai daug kliūčių, ypač „Natura 2000“ teritorijose, yra susijusios su aplinkosauginiais reikalavimais.

Dažnu atveju verslas tiesiog nuleidžia rankas ir investuoja ten, kur yra greitesnė grąža.

„Dažnu atveju verslas tiesiog nuleidžia rankas ir investuoja ten, kur yra greitesnė grąža. (...). Turime Svencelės pavyzdį, kur verslas investavo ir atidarė naują prieplauką. Žinome, per kokį sunkų kelią jis perėjo, kad ten viskas atsirastų“, – pasakoja diskusijos dalyvis.

V. Pranskevičius vėlgi antrina A. Jaškevičiui, pabrėždamas, kad aplinkosauga su verslu neina koja kojon.

„Stovi kateris, kurio gale – 150 arklio galių variklis. Jam galioja tokie patys ribojimai, kaip ir laivui su 25 arklio galių varikliu. Jeigu Google paieškoje pažiūrėtume, kur Lietuvoje galime su juo plaukioti, pamatytume 53 vandens telkinius. Tai atrodo džiugiai. Tačiau išfiltravus vietas, kuriose yra valčių įleidimo vietų, pasirinkimas sumažėja iki 32. Jeigu dar įvertiname valčių nuleidimo vietos būklę, kai saugiai galima nuleisti laivą, skaičius sumažėja dvigubai“, – teigia pašnekovas.

 Aplinkos ministerija šiuo klausimu su mumis nesutaria visiškai – jie daugiau už draudimus ir ribojimus.

„Aplinkosauga mūsų neremia. (...). Aplinkos ministerija šiuo klausimu su mumis nesutaria visiškai – jie daugiau už draudimus ir ribojimus. (...). Ne tokiu keliu einame – švietimu ir licencijavimu, teisėmis, apmokymu, sąmoningumo didinimu turime eiti į priekį“, – įsitikinęs jis.

Ž. Morkvėnas: kai kuriose vietose ne vien gamta yra bėda, bet ir žmonių ramybė

Savo ruožtu Baltijos aplinkos forumo vadovas Ž. Morkvėnas teigia, kad sąmoningumo reikia iš abiejų pusių.

„Ne paslaptis, kad kai kurios ekosistemos yra itin jautrios, tad, pralėkus su motoriniu kateriu, išlakstytų kragų jaunikliai, nukentėtų biologinė įvairovė. Galbūt kai kuriose vietose ne vien gamta yra bėda, bet ir žmonių ramybė“, – įžvalgomis dalijasi Ž. Morkvėnas.

„Jūs minėjote „Natura 2000“ teritorijas. Galiu tik pasakyti, kad šiuo metu vyksta labai konkrečių ir pamatuojamų tikslų identifikavimo procesas, kai galėsime pasakyti, ką konkrečiai ir kokiomis apimtimis saugome kiekvienoje „Natura 2000“ teritorijoje. Tai ir gamtosaugininkams leis kur kas apibrėžčiau įvertinti, ar tam tikra veikla gali turėti neigiamą poveikį tos gamtos vertybėms, ar visgi galima ieškoti suderinamumo. Manau, kad suderinamumų tikrai galima rasti, reikia tik ieškoti ir, matyt, sutikti su tuo, kad ne visur sprendimą rasime. Žmogus visada nori daugiau, tai yra natūralu“, – priduria jis.

Avarinis kruizinis maršrutas

Seimo narys Antanas Vinkus valdžios prašė, kad būtų skiriama 249 tūkst. eurų Kretingos dvaro grafų Tiškevičių rūmų žiemos sodo oranžerijai modernizuoti. Vertinama, kad ji yra avarinės būklės.

A. Vinkus teigė, kad į įvairias valdžios institucijas dėl rūmų žiemos sodo jis jau yra kreipęsis 13 kartų ir kaskart išgirsdavo neigiamą atsakymą.

Gali kilti klausimas, kaip susiję Kretingos žiemos sodas ir jūrų turizmas. Į jį atsako Seimo narys Remigijus Žemaitaitis. Jo vertinimu, Tiškevičių dvaras Kretingoje ir žiemos sodas yra reprezentacinis turizmo objektas. Į jį veda vienas iš Klaipėdos uosto kruizinių laivų turizmo maršrutų.

Pastebima, kad Vakarų Europos šalyse objektams, kurie yra įtraukti į kruizinių laivų turistinius maršrutus, paprastai negailima pinigų, nes tokie objektai atsiperka. Įprastai istoriniai objektai tvarkomi naudojant valstybės biudžetų, fondų ar Europos Sąjungos lėšas, nes tai yra bendro intereso objektai.

Lietuvoje viskas vyksta kitaip – tiek istoriniai, tiek valstybės prestižą turintys kelti turizmo objektai sukraunami ant savivaldos pečių. Anot finansų ministrės Gintarės Skaistės, 2023 m. prognozuojamas beveik 15 proc. Kretingos rajono biudžeto valstybės subsidijų augimas, todėl žiemos sodą būtų galima tvarkyti iš savivaldybės lėšų.

Užstrigęs Atmatos bokštas

Panašus atsakymas ir Seimo nariui Zigmui Balčyčiui, kuris paprašė 1,5 mln. eurų Nemuno deltos regioninio parko apžvalgos bokšto statybai prie Atmatos upės. Šis bokštas jau yra suprojektuotas, buvo suplanuotas pastatyti 2020–2021 m., tačiau dėl COVID-19 pandemijos tam neliko pinigų.

Finansų ministrė G. Skaistė pasiūlė apžvalgos bokštą statyti iš Šilutės rajono savivaldybės biudžeto, kur valstybės dalis 2023 m. didėsianti 13 proc.

Iki šiol Lietuvoje yra pastatyti 62 įvairūs apžvalgos bokštai. Didesnė jų dalis yra Rytų Lietuvoje prie ežerų. Dauguma apžvalgos bokštų statyti už valstybės biudžeto, ES fondų lėšas, kurios skirstomos per aplinkosaugos programas.

Seimo narys Valdemaras Valkiūnas pabrėžė, kad apžvalgos bokštai ypač pasiteisina, nes pritraukia daug turistų. Kaip pavyzdį jis minėjo Biržų rajono Kirkilų karstinių įdubų apžvalgos bokštą. Jis pritraukia tiek turistų, kad šie pagyvino prekybą ne tik prie paties bokšto, bet ir netoli esančiuose Biržuose.

"Nemuno deltos apžvalgos bokštas prie Atmatos upės yra ypač svarbus. Jis padėtų iš kitos perspektyvos pažvelgti į Kuršių marias, Kuršių neriją, Kniaupo įlanką, Ventės ragą, Krokų Lankos ežerą", – dėstė Z. Balčytis.

Manoma, kad Atmatos bokštas kartu su Dreverna, Svencele, Kintais, Ventės ragu galėtų būti įtrauktas į nacionalinį pamario krašto turizmo maršrutą, kurį, jei būtų sutvarkyta infrastruktūra, drąsiai galima siūlyti ir kruiziniais laivais atplaukiantiems jūrų turistams.

Laikas: Juodkrantės krantinę su pėsčiųjų taku jau reikia atnaujinti. "Experiencedtraveller.com" nuotr.

Nesutvarkyti uosteliai

Dar viena skaudi pajūrio turizmo skatinimo tema – nesutvarkyti mažieji uosteliai pradedant nuo Šventosios ir baigiant Kuršių nerija.

"Jei Lietuvos pajūrio uosteliai, infrastruktūra būtų tinkamai sutvarkyti, žmonės galėtų mėgautis mūsų pajūriu ir jiems nereikėtų vykti į užsienio kurortus. Pinigai liktų Lietuvoje, o nebūtų išvežami į Turkiją, Graikiją ar kitas šalis", – sakė Seimo narys Andrius Bagdonas.

Kad ir kiek – 15 ar 17 proc. – kiltų valstybės subsidijų dalis pajūrio savivaldybėms, savo lėšomis sutvarkyti pajūrio uostelius jos neturi jokių perspektyvų. Geras pavyzdys yra Šventosios uostas, kur vien molams įrengti reikia apie 50–60 mln. eurų.

Pažymėta ir tai, kad prieš dešimtmetį ir daugiau įrengti uosteliai Lietuvoje nėra tinkamai prižiūrimi. Pavyzdys – Juodkrantės krantinė prie Kuršių marių. Ji buvo įrengta 1995–1997 m. Tam buvo panaudota per 24 mln. litų. Juodkrantės krantinė tuomet atrodė pavyzdinė.

Laikas bėga, ją reikia rekonstruoti, nes atsirado išplovų, bet tam nėra pinigų. Jau nekalbant apie tai, kad krantinių tvarkymo laukia ir kitos prie Kuršių marių esančios Kuršių nerijos gyvenviečių krantinės.

Šis ir kiti pavyzdžiai rodo, kaip blogai Lietuva naudoja ES pinigus, kuriais galėjo būti sutvarkytos pamario ir pajūrio krantinės, kurie galėjo pritraukti papildomus ne tik lietuvių, bet ir užsienio turistų srautus.

Sugrąžinkite tikrąjį pavadinimą

Jūros kultūros koordinacinė taryba surengė diskusiją dėl Karaliaus Vilhelmo kanalo pritaikymo laivybai ir vandens turizmo reikmėms. Joje buvo istorija besidominčio Mindaugo Rimeikio kreipimasis ir prašymas vadinti kanalą istoriniu Karaliaus Vilhelmo pavadinimu ir pakeisti tiek Klaipėdos mieste, tiek rajone esančius sovietmečiu pramanyto Klaipėdos kanalo pavadinimo ženklus.

Tai yra ryški, bet bene mažiausia Karaliaus Vilhelmo kanalo problema.

Jų ratas platus – nuo netvarkomo vienintelio išlikusio istorinę vertę turinčio Jokšų tilto iki kanalo įamžinimo, gal netgi atskiro jo istorijos muziejaus sukūrimo.

Savo laiku Karaliaus Vilhelmo kanalas turėjo didžiulę ekonominę naudą Mažosios Lietuvos kraštui, Klaipėdai. Prie kanalo virė gyvenimas, kurio nebematome šiandien.

Kanalas vertas mažiausiai geros istorinės monografijos, o dar labiau su jo istorija ir veikla susijusių ekspozicijų pristatymo. Čia galėtų prisidėti Mažosios Lietuvos gerbėjai, vietos kraštotyrininkai, Klaipėdos rajono ir miesto kultūrininkai.

Turime unikalų objektą, kokio daugiau niekur Lietuvoje nėra. Privalėtume šį objektą kaip įmanoma plačiau pristatyti ir padaryti patrauklesnį į Pamario kraštą dėl Drevernos, Svencelės naujų traukos objektų plūstelėjusiems žmonėms.

Retro: iki šiol žavi Karaliaus Vilhelmo kanalu plaukioję senieji laivai.

Dalį kanalo atgaivins

Šiandien yra dvi Karaliaus Vilhelmo kanalo dalys. Viena dalis nuo Lankupių, kur prasideda su Minijos upe besijungiantis kanalas, iki Drevernos upės prie „Strykio“.

Ši dalis vis labiau naudojama vandens turizmui.

Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro direktorė Daiva Buivydienė teigė, kad jau dabar toje kanalo dalyje ir Drevernos upėje plaukioja mažesni laiveliai. Vyksta vandens kulinarinio turizmo kruizai. Pernai ir šiemet buvę nemažai užsakymų.

Problema – praplaukti didesniems laivams, nes Drevernos upėje yra labai siauri šliuzai.

Ne kartą kalbėta, kad juos reikėtų išmontuoti, nes jie jokios paskirties nebeturi. Tačiau šliuzai kaip stovėjo, taip ir stovi.

Klaipėdos rajonas puoselėja planus Karaliaus Vilhelmo kanale įrengti prieplaukas didesniems laiveliams, atokvėpio ir keleivių išlaipinimo, laivų nuleidimo vietas. Yra parengtas turizmo plėtros Vilhelmo kanale planas iki 2030 m. Anot D.Buivydienės, jame numatytos priemonės būtų įgyvendintos ir anksčiau.

Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro vadovė teigė, kad vystant laivybą Karaliaus Vilhelmo kanale didesnio entuziazmo tikisi iš verslo. Yra duomenų, kad „Strykio“ kompleksu prie Drevernos upės susidomėjo Drevernos uostelio operatorius. Ateityje galima tikėtis žymaus pagyvėjimo tiek Drevernos upėje, tiek Vilhelmo kanale prie „Strykio“.

Balta dėmė nėra tuščia

Balta dėmė Karaliaus Vilhelmo kanalo gaivinimo schemoje yra jo dalis nuo antrojo Drevernos tilto iki Klaipėdos miesto.

D.Buivydienė tikino, kad Klaipėdos rajono turizmo vystymo plane yra numatyta sukurti vandens turizmo maršrutą nuo Drevernos iki Klaipėdos miesto III vandenvietės apsaugos zonos. Mažųjų laivelių savininkai yra teigę, kad plaukti iki 10 km tiesia kaip styga kanalo atkarpa nėra įdomu.

Maršruto patrauklumas priklausytų nuo to, kas būtų įrengta šiame ruože.

Tačiau toje vandens turistų beveik nelankomoje atkarpoje šis bei tas vyksta. Karaliaus Vilhelmo kanalu susidomėjo vaikų stovyklos, regatas rengia Klaipėdos irklavimo centras.

„Vyksta Karaliaus Vilhelmo irklavimo regata. Jos startas būna kanale prie Klaipėdos, o finišas – prie „Strykio“ sodybos. Reikėtų labiau pasirūpinti kanalu, kad būtų išvalyti jo pakraščiai. Mes patys prieš regatą valome išvirtusius medžius. Jei kanalas būtų tvarkingesniais pakraščiais ir būtų valčių nuleidimo vietos, jis būtų patrauklesnis“, – kalbėjo Klaipėdos irklavimo centro direktorius Liudvikas Algirdas Mileška.

Problemą nukels dešimtmečiui

Klaipėdos miesto turizmo informacijos centro direktorė Romena Savickienė gali tik pavydėti savo kolegei iš Klaipėdos rajono, nes jai yra galimybė panaudoti Karaliaus Vilhelmo kanalą turizmo reikmėms.

Uostamiestis tokios galimybės neturi. Į Klaipėdos miestą atėjęs kanalas tarsi nukertamas. Jį nuo Malkų įlankos, kur yra Klaipėdos uosto teritorija, atkerta šliuzas, bet dar apie porą kilometrų iki jo yra tarsi kanalo mirties ruožas – Klaipėdos miesto III vandenvietės sanitarinė zona.

„Turime unikalų kanalą, kuriame patvirtintas vandens kelias, bet plaukioti Klaipėdos miesto dalyje negalima. III vandenvietės iškėlimo nėra nei Klaipėdos miesto, nei Klaipėdos rajono bendruosiuose planuose“, – pasakojo Klaipėdos miesto vicemeras Arūnas Barbšys.

„Klaipėdos miesto bendrasis planas keliauja tvirtinimui į miesto tarybą. Pikta dėl Klaipėdos miesto valdžios, kad ji nesprendžia III vandenvietės iškėlimo reikalų. Miesto gyventojai geria atviro kanalo vandenį. Problema yra didžiulė ir ji nukeliama dar mažiausiai 10 metų į priekį“, – sakė visuomenininkas ir architektas Edmundas Benetis.

Pratęsimo proveržis turizmui

Dėl to, kad Klaipėdos miesto pietinės dalies gyventojams tiekiamas vanduo iš rūgstančio kanalo, kuris yra šalia uosto, apgailestavo ir Klaipėdos miesto tarybos narys Arvydas Vaitkus.

Jo teigimu, apie Karaliaus Vilhelmo kanalo problemas ir III vandenvietės iškeldinimą kalbama nuo 2004 m. Uosto direkcija už 80 tūkst. eurų buvo parengusi III vandenvietės iškeldinimo studiją. Buvo numatyta, iš kur į

Klaipėdą galėtų būti tiekiamas požeminis vanduo.

Iškeldinus III vandenvietę, nuo Karaliaus Vilhelmo kanalo iki Kuršių marių turėtų būti iškastas kanalo tęsinys. Anot A.Vaitkaus, ši idėja kilo Uosto direkcijoje rengiant jos bendrąjį planą.

Iškasta kanalo dalis įsilietų į mažųjų laivų prieplauką, kurią Klaipėdos miestui tebėra įsipareigojusi pastatyti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija. Ji to įsipareigojimo nesikrato, prieplauką planuojama pastatyti kartu su pietinės uosto dalies plėtra.

Anot A.Vaitkaus, kanalo pratęsimo įrengimu turėtų užsiimti Vidaus vandens kelių direkcija. Jo vertinimu, kanalo pratęsimas iki Kuršių marių dėl turizmo proveržio duotų daugiau naudos nei utopiniai planai iš Klaipėdos Nemunu gabenti krovinius, kur planuojama panaudoti dešimtis milijonų eurų.

Laivyba: Karaliaus Vilhelmo kanalu retkarčiais plaukia laivai. „Laivu-nuoma.lt“ nuotr.

Siūlomas ir lenkiškas variantas

Klaipėdos miesto turizmo informacijos centro direktorė R.Savickienė teigė, jog Karaliaus Vilhelmo kanalo tęsinys turėtų didelę reikšmę vystant vandens turizmą Klaipėdos mieste.

Jos kolegė iš Klaipėdos rajono D.Buivydienė teigė, kad Klaipėdos rajonas į savivaldybės strateginį planą yra įsitraukęs priemonę ieškoti bendradarbiavimo tarp institucijų, kad šiauriau nuo Drevernos būtų iškastas kanalas nuo Vilhelmo kanalo iki Kuršių marių.

Tą padaryti reali vienintelė vieta yra prie Klaipėdos, nes kitur yra „Natūra 2000“ teritorija ir Kairių karinis poligonas.

„Kodėl Klaipėdos miesto savivaldybė taip užsiciklino dėl III vandenvietės iškeldinimo? – klausė Klaipėdos mažųjų laivų savininkų asociacijos „Pajūrio laivai“ prezidentas Algirdas Valentinas. Jo nuomone, vandenvietę reikia iškeldinti, vystyti Karaliaus Vilhelmo kanalą kaip turizmo objektą, nes vandens turizmas stipriai vystosi, jam turi būti skiriamas dėmesys.

„Norėtume, kad Karaliaus Vilhelmo kanalas būtų naudojamas turizmui. III vandenvietę reikėtų iškeldinti, bet reikia žinoti kur. Studija parengta, reikėtų ją iš naujo įvertinti ir spręsti dėl vandenvietės iškėlimo, bet sprendiniai turi būti ne vien savivaldybės“, – svarstė Klaipėdos miesto vicemeras A.Barbšys.

Panašu, kad dėl III vandenvietės ir Karaliaus Vilhelmo kanalo pratęsimo iki Kuršių marių Klaipėdos miesto savivaldybėje yra daug abejonių. Klaipėdos miesto savivaldybės paveldosaugos skyriaus vadovas Vitalijus Juška svarstė, kad gal III vandenvietę ir nebūtina iškeldinti. Anot jo, nuo Karaliaus Vilhelmo kanalo iki Kuršių marių galėtų būti įrengti bėgiai, kur ant specialių sta-pelių pakelti laivai būtų pervežami panašiai kaip Lenkijos Elbingo kanale.

Vieni – merdi, kiti – sublizgėjo

Studijoje apžvelgiamas vandens turizmo plėtojimas Klaipėdos mieste, Neringoje, Klaipėdos ir Šilutės rajonuose. Šios keturios savivaldybės regione labiausiai vysto su vandens turizmu susijusią veiklą.

Klaipėdos mieste labiau yra susiformavę jūriniai verslai, jūrinis turizmas, aplinkiniuose regionuose jie tik formuojasi. Šilutės rajone formuojant vandens turizmą ir tradicijas aktyviau išsiskiria Kintų ir Rusnės seniūnijos.

Klaipėdos rajone aktyviausiai vystomas vandens turizmas Priekulės seniūnijoje, kurios dalimi yra gyvenvietės Dreverna bei Svencelė prie Kuršių marių. Abi šios gyvenvietės tampa žinomiausi vandens turizmo traukos objektai net ir Lietuvos mastu – Dreverna dėl ypač veiklaus uostelio operatoriaus ir aplink uostelį sukurtos infrastruktūros.

Svencelė tapo savotišku Lietuvos aitvaruotojų rojumi. Kažkas panašaus daroma ir Šilutės rajone Kintuose.

Negalima teigti, kad turistai nemėgsta Neringa. Kartais atvykstančiųjų srautai čia būna netgi pernelyg dideli. Tačiau šioje savivaldybėje nėra su vandens turizmu susijusios veiklos didelio ekonominio šuolio. Įtakos turi ir tai, kad Nida yra prie pat Rusijos sienos, kuri aklinai užverta.

Būta daug vilčių, kad pramoginiai laivai iš Lietuvos galėtų plaukti į Kaliningrado srities vandenis, bet to nėra.

Neringoje vandens turizmo paslaugas teikia 7 vietinės įmonės. Yra maršrutai į Nemuno žemupį, Klaipėdą, po Kuršių marias, bet to lyg ir mažoka, patys maršrutai nuobodoki. Neringoje vandens turizmas daugiau korporatyvinis, kai grupės žmonių Nidoje ar kur kitur rengia susitikimus ir į jų programą įtraukia pasiplaukiojimą po Kuršių marias.

Savivaldybe, kuriai įdomus vandens turizmas, galėtų būti ir Palanga, tačiau bet kokios jos iniciatyvos susiduria su tuo, kad jūroje, su kuria ribojasi šios savivaldybės teritorija, nėra nė vieno uostelio.

Trūkumai Klaipėdoje ir rajone

Minėtą studiją parengė Klaipėdos universiteto Socialinės geografijos ir regionistikos centro vadovas Eduardas Spiriajevas, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos Uosto ekonomikos ir vadybos katedros vedėja Vilma Locaitienė, laivybos istoriją ir jūrinį paveldą puoselėjantis mokslininkas Klaidas Perminas.

Jie akcentuoja, kad pajūrio ir pamario savivaldybėse vystant vandens turizmą labai svarbus yra vietos gyventojų jūrinio (vandens) mentaliteto formavimasis ir stiprėjimas.

Ar yra jūrinis mentalitetas Klaipėdoje? Studijos rengėjai išskiria, kad Klaipėdoje jūrinis mentalitetas stiprėja. Vis daugiau vyksta sporto ir rekreacijos renginių prie jūros ar susijusių su jūra. Pastebimos paplūdimių renginių formavimosi apraiškos. Daugėja socialinės informacijos apie jūrinį ir vandens turizmą.

Tačiau mieste yra ir daug trūkumų: ribota prieiga prie Kuršių marių, laivybai menkai panaudojama Dangės upė, nepatrauklios jos krantinės aukštupyje už „Meridiano“. Pastebėtas ir nepakankamas dėmesys jūrinei kultūrai – trūksta mažosios jūrinės architektūros, jūrinės tematikos suvenyrų, informacinių leidinių, jūrinių turistinių maršrutų, prastai, kaip jūrinės traukos vieta, panaudota Smiltynė.

Studijos kūrėjų vertinimu, Klaipėdos rajono gyventojų mentalitetas nėra siejamas su vandeniu, išskyrus Karklę, Dreverną, Svencelę. Tačiau ir Klaipėdos rajone jau yra šiokių tokių vandens turizmo užuomazgų. Vis labiau plėtojamas plaukimo baidarėmis verslas Minijos upe, kur vyksta netgi jau tradiciniais tapusių Minijos upės renginių.

Netikėta: į Pamario vandens turizmo vystymo maršrutus siekiama įtraukti netgi iš Klaipėdos į Šilutę kursuojančius „Lietuvos geležinkelių“ keleivinius traukinukus. / Vidmanto Matučio nuotr.

Pastebėta, kad Klaipėdos rajone stokojama sisteminio vandens turizmo planavimo. Per menkai panaudojamas rajono perlu esantis Karaliaus Vilhelmo kanalas, taip pat ir dėl nesutvarkytų Lankupių ir Drevernos šliuzų.

Trūksta poilsio infrastruktūros prie Minijos upės, prastai vandens turizmui ši upė pritaikyta nuo Gargždų iki Lankupių. Per mažai yra priėjimo vietų ir pasivaikščiojimo takų prie Kuršių marių.

Pasigendama įdomesnių maršrutų

Šilutės rajonas tradiciškai nuo seno buvo laikomas vandens kraštu dėl Nemuno žemupio ir Kuršių marių.

Studijos rengėjai akcentuoja, kad šio rajono gyventojų mentalitetas yra susijęs su vandeniu, jie turi vandens turizmo ir pramogų organizavimo įgūdžių, tradicijas, supratimą apie saugų elgesį prie vandens.

Išskiriama tai, kad Šilutės rajone vandens pramogos ir turizmas dažnai yra visos šeimos verslas.

Daug įtakos vandens turizmo vystymui šiame rajone turi turi rekonstruotas Šilutės mažųjų laivų uostas, prieplaukos Rusnėje, Pakalnėje, Kintuose, Ventės rago molas.Išskirtine vandens turizmo vieta Šilutės rajone laikomas Minijos (Mingės) kaimas.

Šilutės rajone vandens turizmui kenkia apleistos prieplaukos, nesutvarkyta infrastruktūra, per maži gyliai prie kai kurių prieplaukų, prasti privažiavimo keliai, kai kur prie krantinių veda žvyrkeliai.

Pastebėta ir tam tikra trintis dėl vandens turizmo projektų vystymo tarp Šilutės rajono valdžios ir Nemuno deltos regioninio parko administracijų. Turėtų būti sukurtas bendras Nemuno deltos vandens turizmo tinklas su laivybos maršrutais, įtrauktais dviračių takų tinklais.

Iš Šilutės prieplaukos galėtų būti parengti ir įgyvendinti mažiausiai du vandens kelių maršrutai – Kuršių marių pakrante į Zelenogradską Rusijoje bei į Dreverną Minijos upe ir karaliaus Vilhelmo kanalu.

Didžiulė problema Šilutės rajone yra kai kurios užneštos upės, kurios išvalius tiktų turistinei laivybai. Tai Pakalnė, Vorusnė, Vytinė, Šakutė. Į turizmo maršrutus, lanksčiau derinant pasienio apsaugos reikalavimus, turėtų būti įtraukta ir pasieniu einanti Skirvytės upė.

Neringoje, kaip ir Šilutės rajone, supratimas apie vandens turizmą yra, juo užsiima vietos verslininkų šeimų nariai. Tačiau Neringoje labiau dominuoja apgyvendinimo, maitinimo ir sausumos, o ne vandens pramogos. Neringoje, įskaitant ir Nidą, silpna keleivinės laivybos infrastruktūra, kyla konfliktų dėl laivų statymo vietų, Preilos ir Pervalkos krantinės iš viso nepritaikytos keleivinei laivybai.

Situacija galėtų keistis rekonstravus Nidos, Preilos, Pervalkos, Juodkrantės, Alksnynės prieplaukas, lankytojams atveriant Nidos ir Juodkrantės švyturius.

Pasigenda valstybės paramos

Anot studijos rengėjų, Lietuvos teisinėje sistemoje yra nemažai kliūčių, kurios trikdo vandens turizmą. Jos susijusios ir su naujai įsigytų laivų registracija, techninėmis apžiūromis, kurios per griežtos, ir su vandens kelių valdymu bei jų techninėmis sąlygomis, ir su laivų įgulų diplomavimu.

Dalis laivybos projektų stringa ir dėl sudėtingesnių nei kitose srityse derinimų, nes projektus papildomai tenka derinti ir su Kuršių nerijos nacionalinio ar Nemuno žemupio regioninio parkų administracijomis. Tai nelengva padaryti, nes teisės aktai nėra labai aiškiai reglamentuoti.

Kuršių marių regione sukurtas uostų ir prieplaukų tinklas, tačiau jis galėtų būti tankesnis. Uosteliai labai skirtingi, todėl turėtų būti klasifikuojami ir žymimi pagal kategorijas, kokius laivus gali priimti.

Kategorijos aiškiai numatytų, kaip konkretus uostelis turi būti tvarkomas. Studijos rengėjams vykdant tyrimą buvo nustatyta, kad kai kuriuose uosteliuose (Dreverna, Uostadvaris) gyliai yra netgi didesni nei įplaukose. Aukštesnės kategorijos uosteliuose to neturėtų būti.

Kuršių mariose pažymėti pagrindiniai farvateriai, tačiau dalis naujų farvaterių nėra žymimi. Tiek Kuršių mariose, tiek uostelių ir prieplaukų prieigose pasigesta daugiau šviečiančių bujų.

Vystant pamario uostelius, prieplaukų infrastruktūrą, pasigendama ir apčiuopiamesnės valstybės paramos.

Dalis uostelių nėra sutvarkyti, dalyje, kurie ir sutvarkyti, trūksta didesnio serviso laivams, ne visur yra tinkamos automobilių laikymo aikštelės. Ne visur prie uostelių yra kavinės, dviračių, paspirtukųnnuomos paslaugos, informacija apie lankytinus objektus. Pasigesta ir bendro Kuršių marių vandens kelių naudotojų internetinio puslapio su bendra informacija visam regionui.

Ką reikėtų keisti?

Studijos rengėjai kiekvienai iš savivaldybių atskirai pateikė rekomendacijas ir pastebėjimus, ką reikėtų keisti. Pateikta ir bendra Kuršių marių vandens turizmo vystymo analizė.

Siūloma kurti turizmo maršrutus įtraukiant ne tik vandenis, bet ir gamtą, Klaipėdos krašto paveldą, pristatant regioną įvairaus amžiaus turistams iš Lietuvos ir užsieniečiams. Manoma, kad Neringa ir Kuršių marių žemyninės dalies pakrantes turėtų jungti bendra linijinė laivyba.

Reikalinga turizmo paslaugų organizatorius vienijanti struktūra, kuri formuotų bendrą Kuršių marių turizmo įvaizdį, stiprintų regioną ir akcentuotų jo tradicijas. Vienas iš siūlymų yra sukurti vandens turizmo skaitmeninį almanachą, kur būtų išdėstyta svarbiausia informacija apie vandens turizmo maršrutus, objektus, ypatingas gamtos vietas, navigacijos ypatumus, paslaugas, regiono paveldo vertybes.

Net 10 specializuotų konkrečių pasiūlymų pateikta dėl laivybos gerinimo tiek Kuršių mariose, tiek jų baseino vandenyse. Šie siūlymai susiję su uostelių pertvarkymu, laivų atnaujinimu ir vietų juose didinimu, farvaterių gilinimu ir žymėjimu.

Siūloma peržiūrėti ir švelninti aplinkosauginius reikalavimus, kurie užkerta kelią vystyti laivybą, tęsti regione nuo seno buvusias laivybos tradicijas. Idealu, jei prie vandens telkinių būtų įrengiamos pontoninės prieplaukos, kur būtų vykdoma laikina maitinimo, turizmo organizavimo veikla.

Neprarandama vilties, kad anksčiau ar vėliau pavyktų susitarti su Rusija dėl turistinės laivybos visame Kuršių marių baseine, įskaitant ir Kaliningrado sritį. Vienas iš siūlymų būtų atkurti ir senąjį keleivinės laivybos maršrutą nuo Šilutės aukštyn Nemunu iki Tilžės (Sovietsko). Bet vėlgi tam reikia geresnio dialogo su Rusija.

Penkiose konkrečiose srityse netgi pateikta 20 siūlymų dėl laivybos gerinimo per laikotarpį nuo 2021 iki 2027 m. ir nurodytos konkrečios institucijos, kurios galėtų tai padaryti.

Pateiktas veiksmų planas, kaip būtų galima iki 2027 m. plėtoti Kuršių marių regione vandens turizmą. Vienas iš punktų yra įgyvendinti keleivinės laivybos maršrutą Klaipėdoje Dangės upe nuo žiočių iki Klaipėdos universiteto botanikos sodo ir Tauralaukio.

Tiek Dangėje, tiek kitose vietose siūloma sukurti kombinuotų turizmo maršrutų, kur, tarkim, iš Klaipėdos į Šilutę būtų vykstama traukiniu, o po to atgal į Klaipėdą plaukiama laivu. Arba laivu plaukiama iš Šilutės iki Drevernos, apimant ir Karaliaus Vilhelmo kanalą.

Studijos rengėjai prašo, kad regiono savivaldybės kaip galima greičiau priimtų bendrą strateginę nuostatą dėl Karaliaus Vilhelmo kanalo, jo pritaikymo vandens turizmui, galvojant apie papildomą kanalo iškasimą į Kuršių marias ir mažųjų laivų uosto sukūrimą Kuršių mariose netoli Kiaulės Nugaros.

Aplinkos ministerijos siūlymu, Vyriausybė trečiadienį pritarė, jog Nemuno priešakinės deltos gamtinio rezervato teritorija būtų perskiriama į dvi dalis ir rezervatas sumažėja 24,7 hektaro. Iš viso Nemuno priešakinės deltos gamtinis rezervatas iki šiol sudarė 2 tūkst. 416 ha.

Taip pat numatyta iš Nemuno priešakinės deltos gamtinio rezervato teritorijos išimti Rusnaitės upės vagą ir apie 100 metrų pločio vandens juostą Kuršių mariose vandens keliui formuoti.

Iš Nemuno priešakinės deltos gamtinio rezervato išimtai teritorijai nustatyta ekologinės apsaugos funkcinio prioriteto zona; likusios teritorijos ir funkcinio prioriteto zonos nekeičiamos.

Pasak Aplinkos ministerijos, šie pakeitimai reikalingi Šilutės rajono savivaldybei, siekiant plėtoti vandens turizmą Nemuno upe ir jos atšakose.

„Atlikus ribų plano korekciją būtų efektyviau išnaudojamas Pakalnės uosto ir išvystytos rekreacinės infrastruktūros potencialas, vandens keliui sutrumpėjus apie 10 kilometrų, sumažėtų vandens transporto variklių oro taršos kiekis ir išlaidos laivų kurui, sumažėtų kliūčių žuvų migracijai“, – teigiama ministerijos parengtame projekte.

Pasak ministerijos, Strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitoje gyvūnų ir augalų rūšims, natūralioms buveinėms, gyvenamosioms teritorijoms, kultūros paveldo teritorijoms reikšmingas neigiamas poveikis nenumatomas.

Pabrėžiama, kad planuojant įrengti Rusnaitės upėje vidaus vandens kelią privalomai turės būti parengtas techninis projektas, kurio apimtyje atliekamos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, tyrimai, ekspertinis vertinimas, nustatomos konkrečios sąnašų išpylimo vietos, tikslus ekonominis pagrindimas ir, nustačius poreikį, parenkamos ir įgyvendinamos poveikio išvengimo, švelninimo ir kompensacinės priemonės.

Pokyčiai bus naudingi vietos žvejams

Vyriausybės trečiadienį priimti pokyčiai Nemuno deltoje bus naudingi vietos žvejams, teigia Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovas Albertas Stanislovaitis.

„Pirmiausia, tai naudinga bus vietos žvejams, nes jeigu jie nori išplaukti, dabar jie turi plaukti aplink, kas irgi gamtosaugai nėra gerai“, – BNS teigė įstaigos vadovas.

Pasak A. Stanislovaičio, tai bus naudinga ir žuvų migracijai.

„Antras dalykas, prieš pradedant procedūras, mes klausėme ichtiologų, kurie nerimavo dėl žuvų migracijos, nes labai sekli upė pasidariusi“, – sakė A. Stanislovaitis.

Jis pabrėžė, kad šiuo metu Rusnaitės upė yra užnešta sąnašomis dėl vykstančių natūralių procesų.

„Upė išimta iš rezervato, kad būtų galima ją gilinti ir sutvarkyti, tiek žuvų migracijos, tiek laivybos kelius, nes ji yra užnešta dėl natūralių procesų“, – tvirtino Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovas.

"Palyginti su praėjusiais metais, vandens turizmo paslaugų teikimas vėluos. Kol kas nežinome, kokios bus rekomendacijos ar draudimai, siekiant išlaikyti saugų atstumą tarp žmonių. Tai mums labai aktualu, nes paprastai plukdyti siekdavome maksimalų žmonių skaičių. Jei išliks draudimai, kad tarp asmenų turi būti išlaikytas konkretus atstumas, sumažinsime parduodamų bilietų skaičių į laivus, kad atstumą užtikrintume", – sakė Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro (KRTVIC) direktorė Emilė Kaminskaitė-Sutkuvienė.

E. Kaminskaitė-Sutkuvienė

Statomas naujas laivas

Pernai dviratininkus su dviračiais keliantis laivelis "Vytis" darbą pradėjo jau gegužės 4-ąją ir per pirmąjį plukdymo mėnesį perkėlė apie 700 žmonių. Kadangi keliautojams ši paslauga buvo teikiama iki spalio, ja iš viso pasinaudojo 5 057 asmenys. Vidutiniškai kas mėnesį "Vytis" pernai perkėlė po 1 000 žmonių.

"Šiais metais, kol Kauno rajoną pasieks naujai įsigytas ir šiuo metu statomas laivas, dviračių entuziastus ir toliau per Nemuną iš Zapyškio į Kulautuvą ir atgal kels laivas "Vytis". Numatyta, kad ir šiais metais laivas ketvirtadienį ir penktadienį kursuos nuo 15 val., o savaitgaliais – nuo 10 val.", – naujienomis dalijosi E.Kaminskaitė-Sutkuvienė.

Ne mažiau norėtume, kad būtų organizuojamos tematinės ekskursijos į literatūrinę Kačerginę ar tarpukariu prezidento labai vertintą Kulautuvą. Tokius maršrutus organizuosime, kai turėsime naująjį laivą.

Pagrindinė naujojo laivo funkcija išliks tokia pati kaip ir dabartinio laivelio "Vytis": greičiau perkelti iš Zapyškio į Kulautuvą ir atgal, kad Kauno rajono gyventojai ir svečiai galėtų dviračiais apvažiuoti arba apeiti mažąjį Pakaunės turizmo žiedą. Laivai skirsis tik dydžiu. "Vytis" turi dvylika sėdimų ir šešias vietas dviračiams, o naujasis laivas talpins apie 23 asmenis ir dvylika dviračių.

Maršrutui išlaikyti skirtas finansavimas

Pernai Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimu keleiviams plukdyti laivu "Vilkija" buvo skirtas dalinis finansavimas. 2019 m. keleivius maršrutu Kaunas–Kačerginė–Zapyškis–Kulautuva–Vilkija–Kulautuva–Zapyškis–Kačerginė–Kaunas plukdyti pradėta nuo birželio pradžios. Būtent šis mėnuo ir liepa "Vilkijai" buvo pelningiausi.

"Vilkija" pernai plaukė kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį, padarė 32 reisus. Šiuo laivu pernai iš viso plaukė apie 2000 žmonių. "Vandens maršrutas Kaunas–Kačerginė–Zapyškis–Kulautuva–Vilkija–Kulautuva–Zapyškis–Kačerginė–Kaunas skirtas individualiai keliauti, mes sudarome sąlygas asmenims patiems pasirinkti, kurioje prieplaukoje išlipti ir kurį Kauno rajono miestelį pažinti. Visos kelionės trukmė buvo aštuonios valandos. Tarpinėse prieplaukose laivas tik sustodavo paimti ar išleisti keleivių, o galutinis tikslas buvo ir išliks Vilkija, kurioje laivas stovi apie dvi valandas", – sakė KRTVIC direktorė.

Nauda: kelionė laivu – smagi pramoga ir puiki pažintis su supančia gamta

Siekdama skatinti vandens turizmą pakaunėje, šiais metais Kauno rajono savivaldybės taryba taip pat jau priėmė sprendimą skirti finansavimą šiam maršrutui išlaikyti. "O mes dar pernai parengėme lankstinuką apie lankytas vietas visuose miesteliuose, tad keliautojai patys renkasi, kas jiems įdomiausia", – pasakojo E.Kaminskaitė-Sutkuvienė.

Plečia paslaugų ratą

Pasak centro vadovės, pernai birželį "Vilkija" plaukė nemažai moksleivių grupių, taip pat nemažai žmonių netradiciškai paminėdavo savo asmenines šventes. Laive "Vilkija" buvo numatyta ir 20 vietų dviračiams, tad žmonės galėjo turėti dvigubą pramogą – nuplaukti laivu iki Zapyškio ar Kulautuvos ir, pasimėgaudami vaizdais, dviračiais parvažiuoti atgal į Kauną. Vilkijoje vietos verslas pasiūlė atkeliavusiems galimybę užsisakyti picų ir operatyviai jas pristatydavo į prieplauką.

Tradicija: "Vilkija" tarpinėse prieplaukose tik sustodavo paimti ar išleisti keleivių, o galutinis tikslas buvo ir išliks Vilkija

"Šiuo metu yra organizuojamas viešasis pirkimas toliau organizuoti plukdymus į Vilkiją. Be to, ieškome ir kitų smulkiojo verslo atstovų, kurie norėtų vykdyti karštųjų gėrimų, vaisvandenių, užkandžių prekybą Vilkijos prieplaukoje. Tai būtų dar viena pridėtinė vertė plaukiantiems turistams", – pasakojo KRTVIC direktorė.

Apie papildomus maršrutus centro vadovė kol kas kalbėjo labai atsargiai. "Labai norėtume, kad moksleiviai, kitos didesnės asmenų grupės galėtų plaukti iki atnaujintos Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios, susipažintų su jos daugiau kaip 400 metų istorija. Ne mažiau norėtume, kad būtų organizuojamos tematinės ekskursijos į literatūrinę Kačerginę ar tarpukariu prezidento labai vertintą Kulautuvą. Tokius maršrutus organizuosime, kai turėsime naują laivą", – patikino pašnekovė.

Parengtis: prieplaukos ir miesteliai jau laukia keliautojų

KRTVIC toliau tęsia bendradarbiavimą su UAB "Nemunas Travel". Bendrovės laivas "Kaunas" ankstesniais metais kiekvieną sekmadienį atplukdydavo turistų grupes iš Kauno į Raudondvarį. Čia jie leisdavosi į teatralizuotą ekskursiją ir pažintį su Raudondvario dvaru.

"Vilkynė" jau pradėjo sezoną

"Vilkynė", vienintelis Lietuvoje upinis keltas, balandžio 20 d. jau pradėjo naują, 20-ąjį, sezoną. Šis keltas paprastai nuo Motinos dienos iki Vėlinių iš Vilkijos į Pavilkijį (Lekėčių seniūnija) ir atvirkščiai per Nemuną kelia automobilius, dviračius, motociklus ir mopedus bei jų savininkus, vykstančius į darbą, pas giminaičius ar pramogauti.

Kelto savininkas Paulius Chadaravičius sakė, kad sezoną pradėti anksčiau leido geras oras ir tinkamas vandens lygis Nemune. "Ankstesniais metais žiemą būdavo daug sniego ar lietaus pavasarį. Aukštas vandens lygis neleisdavo darbo pradėti anksčiau kaip gegužės 1-ąją, o buvo metų, kai pirmą kartą keliautojus kėlėme gegužės 10 d. Dabar jau keleri metai sezonas ankstesnis", – prisiminė P.Chadaravičius.

Jis pastebėjo, kad, palyginti su praėjusiais metais, šiemet pirmosios dienos buvo kiek vangesnės. Priežastis paprasta – karantinas. "Vilkynėje" iškabinti perspėjimai, kad vairuotojai ir keleiviai neliptų iš automobilių, dirbame su kaukėmis ir pirštinėmis, esame apsirūpinę dezinfekciniu skysčiu", – sakė pašnekovas.

Pagrindinis keliautojų srautas būna vasarą, pasitaiko dienų, kad perkeliama 30–50 automobilių, ypač judėjimas išauga savaitgaliais. Vis dėlto, P.Chadaravičius teigimu, rekordinė diena būna lapkričio 1-oji, kai žmonės važiuoja aplankyti artimųjų kapų. Besikeliantys iš vienos Nemuno pusės į kitą keltu, kelią sutrumpina apie 60 km. Šaltuoju metų laiku, kai keltas ruošiamas naujam sezonui, iš Vilkijos į Zapyškį tenka važiuoti per Kauną arba Jurbarką.

Kinta jūrų turizmo prioritetai

Pastaraisiais metais į Klaipėdą jachtomis atplaukiančių turistų mažėja. Lietuvoje sparčiai nyksta ir laivelių kiekis.

Jūrinės kultūros koordinacinėje taryboje, kurios narys yra ir šių eilučių autorius, žurnalistas Kęstutis Oginskas pristatė Jūrų uosto tinklo Lietuvos pajūryje plėtros galimybes.

Iš šios studijos ir aiškėja, kad nuo 2016 m. į Klaipėdą vis mažiau ir mažiau atplaukia užsieniečių jachtų, nes keičiasi prioritetai.

„Klaipėda nebuvo ir vargu ar kada nors bus jūrinio turizmo centru. Klaipėdoje, kaip ir Baltijoje, visame pasaulyje, daugėja tik kruizinių turistų“, – svarstė jis.

Kruizų augimą lemia didėjantys kruiziniai laivai ir dėl to pingančios kelionės jūromis.

Pastaruoju metu Lietuvoje smarkiai mažėjo ir pramoginių laivų. Atsisakyta registruoti gumines valtis ir jų statistikoje neliko. Sugriežtintos nedidelių laivelių registravimo taisyklės.  Švedijoje nusipirkus naudotą pramoginį laivą, Lietuvoje jį sunku įregistruoti. Švedijoje tokie laivai gali plaukioti neregistruoti, dalis neturi dokumentų, o Lietuvoje jų reikalaujama. 

Šiuo metu realiai Lietuvoje yra apie 2 tūkst. pramoginių laivų, kurių trečdalis –Klaipėdos regione. Nemažai laivų vasarą į pajūrio regioną atvežama ant priekabų iš kitų Lietuvos vietų. 

Svajonė: yra didelis noras, kad Dangėje kaskart būtų tiek laivų, kiek jų būna per Jūros šventę. (Vidmanto Matučio nuotr.)

Siūlo administruoti laivybą

Pagrindinė vidaus vandenų plaukiojimo vieta Lietuvoje yra Kuršių marios, Nemuno žemupys. Jos, anot K.Oginsko, turi daugybę problemų. Kuršių marios turi gerą sąsają su Baltijos jūra, tačiau užsieniečių jachtos į Kuršių mariais plaukia retai. Per metus įplaukia iki 50 jachtų.

Kuršių mariomis iš Lietuvos dėl įvairių formalumų, politinio nesutarimo nėra srauto į Kaliningrado sritį. Neišvystyti ir Kaliningrado srities Kuršių marių uosteliai.

Iš Kuršių marių beveik nėra srauto ir į Nemuną, išskyrus kažkiek į Rusnės salą ir Mingės kaimą. Patrauklesnis plaukimas į Nemuną galėtų būti rezervu, kuris padidintų pramoginę laivybą.

Svarbiu pramoginės laivybos šaukliu galėtų būti Karaliaus Vilhelmo kanalas. Reikia, kad jis būtų sutvarkytas. Ties planuojama statyti pramoginių laivų prieplauka už Smeltės pusiasalio turėtų būti įrengtas atskiras kanalas į Karaliaus Vilhelmo kanalą. Šiandien Karaliaus Vilhelmo kanalas dalyje vietų yra uždumblėjęs, reikėtų jį ne tik valyti, bet ir tvarkyti krantus, šliuzus.

Studijos rengėjų nuomone, turėtų būti kuriamas Kuršių marių laivybos koordinacinis centras. Jo dalininkais būtų Klaipėdos, Neringos miestų, Šilutės ir Klaipėdos rajonų savivaldybės, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, Kuršių nerijos nacionalinis parkas, Nemuno deltos regioninis parkas, bendrovė „Smiltynės perkėla“. Kuršių marių laivybos koordinacinis centras galėtų akumuliuoti lėšas ir bendras pozicijas dėl mažųjų laivų ir jachtų laivybos Kuršių mariose, Nemuno žemupyje, Klaipėdos uoste.

Įrodymas: planas, pagal kurį Dangėje buvo numatyta įrengti prieplaukas. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Klaipėdos miesto skauduliai

Daugiau su vandens turizmu susijusių problemų yra Dangės upėje. Studijos rengėjų nuomone, joms spręsti turėtų būti įsteigta atskira Klaipėdos miesto savivaldybės uosto direkcija. Ji Dangėje rūpintųsi ir pramogine laivyba, ir vandens autobusais. Tokio autobuso prieplaukos turėtų būti prie Lietuvos jūrų muziejaus, tako į Smiltynės paplūdimį, Ledo rago įlankos, Pramoginių laivų prieplaukos už Smeltės pusiasalio, Smeltalės valčių prieplaukoje. Vandens autobuso paslaugas galėtų teikti bendrovė „Smiltynės perkėla“.

Dar 2008 m. buvo parengtas Dangės upės plėtros planas su 13 prieplaukų. Per 11 metų taip ir neatsirado nė vienos. Manoma, kad Dangės upėje pirmiausia reikėtų įrengti prieplauką Joniškės gatvėje, kuri būtų miesto vandens autobuso galutinė stotelė. Čia galėtų būti laikoma ir nemažai pramoginių laivų, kurie dabar žiemą iškeliami Pilies uoste.

Kita autobuso sustojimo vieta Dangėje galėtų būti po Mokyklos gatvės tiltu. Čia galima įrengti didelę aikštelę, kurioje žmonės, palikę savo transportą neužvažiuodami į Klaipėdos senamiestį, keltųsi į Kuršių neriją.

Dalis prieplaukų numatyta įrengti ir už Liepų gatvės tilto iki Tauralaukio. Tose vietose yra prasti Dangės upės krantai. Juos reikėtų tvarkyti, kitaip į Dangę galėtų įplaukti tik 2–3 laiveliai per parą ir tik lėta eiga.

Dar vienas problemų ratas – vasarą į Kuršių neriją plūstantis apie 400 tūkst. tranzitinių automobilių srautas. Anot K.Oginsko, Klaipėdai jie neduoda nieko, išskyrus didelę taršą. Vasarą transporto srautas į Kuršių neriją turėtų būti keliamas per naują už Smeltės pusiasalio įrengtą perkėlą. Žiemą, kai beveik nelieka tranzitinio transporto, keltai galėtų ir vėl kelti iš II Smiltynės perkėlos.

Klaipėdos savivaldybės administracijos, biudžetinės įstaigos "Klaipėdos paplūdimiai", bendrovės "Smiltynės perkėla" atstovai sprendė klausimą dėl miesto vidaus vandenų įveiklinimo.

Apžvelgus miesto vidaus vandenų situaciją, nuspręsta ieškoti būdų, kaip numatyti vandens maršrutą nuo Dangės upės žiočių iki Tauralaukio.

Anot Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Olego Mariničiaus, kol kas dar niekas nenutarta, kadangi pirmiausia būtina išsiaiškinti tokio maršruto poreikį žmonėms.

Taip pat svarbu numatyti, kaip šis sprendimas paveiks esamą situaciją, kiek išlaidų pareikalaus jo įgyvendinimas.

Susitikime kalbėta ir apie galimybę pratęsti Dangės vandens kelią, kuris šiuo metu nusidriekia iki Liepų g. tilto, rengti pažintines ekskursijas aplink uostą.

Tai padėtų vystytis vandens transportui, atvertų daugiau galimybių organizuoti turizmo paslaugas.

"Realią situaciją matysime išsiaiškinę visus aspektus. "Klaipėdos paplūdimių" atstovams pavesta atlikti vandens tansporto sustojimo taškų analizę, išnagrinėti Dangės krantinių nuosavybės klausimus", – pasakojo administracijos direktoriaus pavaduotojas.

Sausio pabaigoje vyks antras susitikimas, kuriame dalyvaus Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro atstovai.

Be Dangės, savivaldybei taip pat priklauso ir Smiltynėje esančios krantinės bei iki 30–40 metrų nuo jų esantis vanduo.

Viena laukiamiausių naujienų šį sezoną – vandens keltas Nemune tarp Panemunės pilies mobilios prieplaukos ir Gelgaudiškio mobilios prieplaukos. Keltas sujungs du patrauklius turizmo objektus – Gelgaudiškio dvarą ir Panemunės pilį bei leis dviratininkams važinėti dviračių takais kairiajame ir dešiniajame Nemuno krantuose.

Laivas-keltas Nemunu pradės plaukioti nuo birželio 1 dienos.

„Vandens turizmas Lietuvoje išties populiarėja, ir vietos, ir užsienio turistai gali išbandyti atsirandančius naujus vandens turizmo maršrutus“, – BNS sakė Turizmo departamento atstovė Gerda Butkuvienė.

Turizmo departamento duomenimis, pernai itin populiarūs maršrutai buvo iš Kauno į Birštoną, Kadagių slėnį ar Raudondvarį.

Šiemet nuo gegužės mėnesio Kauną ir Birštoną vėl sujungs vandens tiltas – gegužės 20 dieną penktą sezoną startuos ilgiausias reguliarus maršrutas laivu Lietuvoje. Plaukimus į Birštoną vykdanti bendrovė „Nemuno turas“ skaičiuoja, kad per ketverius veiklos metus Birštoną laivu iš Kauno pasiekė daugiau kaip 12 tūkst. keleivių.

Nuo 2015 metų reguliarūs maršrutai vykdomi Nemuno upe iš Kauno senamiesčio laivu „Kaunas“. Juo galima plaukti palei Kauno senamiestį, nukeliauti į Kačerginę, Raudondvarį, Zapyškį, Kulautuvą, Vilkiją bei Jurbarką.

„Turistams galimybė pakeliauti laivu suteikia papildomų įspūdžių, todėl ir į gegužės 12 dieną Zapyškyje vyksiantį tradicinį aitvarų festivalį „Tarp žemės ir dangaus“ iš Kauno bus galima atvykti laivu „Kaunas“, – teigė Turizmo departamento atstovė.

Iš Kauno keliauti laivu bus galima nuo gegužės mėnesio iki rugsėjo pabaigos.

Taip pat sezono metu kursuos keltai bei pramoginiai-keleiviniai laivai Nida-Uostadvaris-Rusnė.

Nuo vasaros sezono pradžios prasidės reguliaraus kelto reisai Dreverna-Juodkrantė-Dreverna. Žmonės bus keliami kasdien, savaitgaliais – keliskart per dieną.

Anot Turizmo departamento, Pamaryje itin daug dėmesio yra sulaukęs kulinarinis kruizas „Žuvies kelias“. Keturių tipų laivai plaukia maršrutu Kuršių mariomis, Nemuno delta, Minija, Karaliaus Vilhelmo kanalu. Kruizo metu galima susipažinti su laivadirbyste, paragauti žuvies, pavyzdžiui, kapitono buriniame laive troškinto ungurio.

Šiemet vandens turizmo mėgėjams taip pat bus siūloma paplaukioti po Rubikių, Platelių, Aukštaitijos nacionalinio parko ežerus.