„Rašau dėl kirmėlių saldainiuose incidento“, – kreipėsi skaitytoja.

Ji nurodė, kad spalio 20 d. pirko prekių Vilniaus „Norfoje“, esančioje Zujūnų g. 1.

„Vakare atsikandau saldainio „Raudonoji aguona“ ir saldainio kitoje pusėje pamačiau besirangančią šlykščią kirmėlę. Po tokio įvykio, vėmiau visą vakarą nuo šleikštulio, patyrus tokią bjaurastį. Pralupau ir kitus saldainius, radau ir daugiau kirmėlių, kituose ir voratinklių. Saldainiai „Pupa“, taip pat neaišku kokio senumo, nes visiškai išblukę“, – teigė moteris.

Pridūrė, kad šioje parduotuvėje jai tekę nusipirkti sugedusių pieno produktų, kad yra jautęsis „sugedusio maisto kvapas kai kuriuose skyriuose“.

„Kas kiek laiko apsilankau su viltimi „gal jau susitvarkė“, vis dėl to naujas šūkis yra „Keičiamės dėl Jūsų“. Deja, šis kartas buvo paskutinis lašas, manau, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba turėtų susidomėti dėl higienos normų pažeidimų“, – kalbėjo skaitytoja.

Prekybos tinklo „Norfa“ atstovas Darius Ryliškis portalui kauno.diena.lt komentuodamas skaitytojos teiginius atsiprašė.

„Nors prekės yra tikrinamos reguliariai ir, suprantama, laikomos lentynose nustatytomis sąlygomis, kartais tokių nemalonių dalykų pasitaiko. Šioje parduotuvėje atliekamas visų saldainių patikrinimas, o minimi saldainiai buvo išimti iš prekybos ir perduoti utilizuoti. Apie įvykį informuotas gamintojas AB „Vilniaus pergalė“, – nurodė D. Ryliškis.

Jo žiniomis, bendrovės administracija nurodė kitoms tinklo parduotuvėms atlikti analogiškus patikrinimus dėl šių saldainių.

Pralupau ir kitus saldainius, radau ir daugiau kirmėlių, kituose ir voratinklių.

Priminė, kad pirkėjas įsigijęs netinkamą gaminį, gali kreiptis į parduotuvę, ir jam bus grąžinti pinigai.

„Įvykus incidentui parduotuvėje dėl konkrečios prekės, dažniausiai atliekamas tos rūšies maisto prekių patikrinimas ir kitose tinklo prekybos centruose. Paprastai, vienoje parduotuvėje nustatytų prekės trūkumų kituose prekybos taškuose neaptinkama. Dažniausiai tai būna konkrečios prekės atskiroje parduotuvėje problema, kuri nedelsiant yra sprendžiama“, – komentavo atstovas.

Laukiame Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos komentaro. Jį gavę, publikaciją papildysime.

Kibernetinis saugumas – aktualus kiekvienam vartotojui

Donatas Drakickas, „Tele2“ produkto vadovas, pastebi, kad pastaruoju metu dažnai bandoma išmaniuosius įrenginius užkrėsti kenkėjiškomis programomis. Anot jo, birželio mėnesį kibernetiniai pavojai kilo iš daugiau nei 12 tūkstančių kenkėjiškų domenų, kurie galėjo pakenkti vartotojams, jeigu jų įrenginiai nebūtų buvę apsaugoti.

„Kibernetinis saugumas – šiuo metu itin aktualus kiekvienam vartotojui. Ypač matant tokius statistikos duomenis, kai per mėnesį fiksuojame milijonus bandymų įsilaužti. Būtent dėl šios priežasties – padėti išvengti sukčių atakų ir sukurta „Tele2“ interneto apsauga, kuri aptinka ir užblokuoja prieigą prie kenkėjišku turiniu užkrėstų svetainių ir nuorodų, taip sukuriant saugią terpę naršymui, darbui ar pramogoms“, – sakė D. Drakickas.

Kibernetinių atakų skaičius birželį šoktelėjo į viršų

Pasak eksperto, kenkėjiškos programos yra platus terminas, apimantis visų rūšių kenkėjišką programinę įrangą, skirtą pažeisti vartotojų įrenginius, sistemas ir gauti prieigą prie jautrios asmeninės informacijos. Labiausiai žinomos tokio tipo programos, anot jo, yra „Trojos arkliai“, dar vadinamos „Trojan“. Šių kenksmingų programų skaičius per mėnesį išaugo iki 17,5 mln. Tai yra maždaug 8 mln. daugiau nei gegužę.

Antra pagal dažnumą kibernetinė grėsmė birželį „Tele2” klientų tarpe buvo fišingo atakos. Per praėjusį mėnesį užfiksuota daugiau nei 4,3 tūkst. skirtingų fišingo atakų schemų. Įvairiausios tokio tipo grėsmės paprastai plinta el. laiškais, SMS pranešimais ar pokalbių programėlėmis, į kurias siunčiamos netikros nuorodos, žadančios prizus, išpardavimus ir pan. Šios netikros nuorodos nukreipia vartotoją į domenus su kenkėjišku kodu arba schemomis, kuriomis siekiama išvilioti slaptus duomenis.

Trečias ryškiausias kibernetinių grėsmių tipas birželio mėnesį buvo susijęs su C&C (valdymo ir kontrolės) centrais. „C&C“ atakų metu dažniausiai naudojamos priemonės, skirtos bendrauti su užkrėstu kompiuteriu ar tinklu ir jį valdyti. Tokių atakų metu vartotojų interneto ryšys ir įrenginiai pamažu lėtėja, o bendra jų naršymo patirtis gerokai pablogėja. Bendras „C&C“ atakų skaičius birželio mėnesį siekė beveik 2 mln. Tai yra maždaug 6,4 kartų daugiau nei gegužę. Būtent šio tipo kibernetinių atakų skaičius per pastarąjį mėnesį išaugo labiausiai.

Sukčiavimo būdai – vis išmanesni

Programišiai atranda vis išmanesnių būdų įvilioti žmones į užkrėstą domeną. Pavyzdžiui, birželį plito kenkėjiška interneto svetainė „Omnatour“. Sukčiai, naudodamiesi šia svetaine nukreipdavo interneto vartotojus į nesaugius puslapius su netikromis apklausomis, internetiniais žaidimais ar suklastotais prašymais atnaujinti programinę įrangą.

Dar vienas populiarus sukčiavimo būdas užfiksuotas naudojantis internetiniu puslapiu „Supapush.net“. Kaip teigia ekspertas, pats puslapis savaime nėra pavojingas, visgi, jis potencialias aukas nukreipia į pažeistus domenus ir abejotinus skelbimus, kurie vėliau į įrenginį siunčia internetinį šlamštą su erzinančiomis ir kartais net pavojingomis reklamomis bei iššokančiaisiais reklaminiais skelbimais.

Pavyzdžiui, ši netikra elektroninė parduotuvė tariamai parduoda aukštos kokybės akinius nuo saulės už ženkliai mažesnes kainas, tačiau tai yra sukčiavimas, kurio tikslas yra tik vienas: išvilioti iš aukų privačią informaciją – ypač susijusią su bankiniais duomenimis. Vien birželio mėnesį Lietuvoje užfiksuota 6,4 mln. su šia svetaine susijusių kibernetinių grėsmių – tai buvo dažniausiai pasikartojanti grėsmė pirmąjį vasaros mėnesį.

Anot jo, nuo kibernetinių grėsmių internete apsisaugoti gali padėti speciali apsauga. Pavyzdžiui, „Tele2“ tinklo lygmeniu įdiegta apsauga automatiškai aptinka kenkėjiškus puslapius ir akimirksniu užblokuoja prieigą prie jų. Apie bandymus įsilaužti klientai yra informuojami SMS žinute ar el. laiškais. Šią paslaugą užsisakyti galima operatoriaus savitarnos svetainėje.

„Tokių mokėtojų už 28 centus turime apie 25 proc. nuo visos klientų bazės, o jų iš viso yra apie 30 tūkst., tikrai nemažai“, – sakė „Enefit“ vadovas Vytenis Koryzna. 

Per keturis mėnesius fiksuotos kainos planai atpigo nuo 12 iki 17 centų, bet ne visi nori už elektrą mokėti mažiau.

„Dalis vartotojų gal ir nejaučia tos didesnių tarifų įtakos, nes jiems dalis yra kompensuojama valstybės – iki 28 centų. Tai gal net nelabai supranta, kad yra mažesnė kaina, todėl didelio galvos skausmo kol kas ir nepajautė“, – teigė „Elektrum Lietuva“ vadovas Martynas Giga.     

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Keisti elektros kainą dabar iniciatyvos turi imtis pats vartotojas. Skambinti tiekėjui, rašyti elektroniniu paštu, atvykti fiziškai arba planą pasikeisti internetu. Tačiau Seimo nariai siūlo šią atsakomybę permesti tiekėjams.

„Šiuo atveju elektros energijos tiekėjas galės vienašališkai sumažinti kainas“, – komentavo Ekonomikos komiteto pirmininkas Kazys Starkevičius.

Anot K. Starkevičiaus, žmogaus nereikės įspėti apie mažinamą kainą. Tiesiog tiekėjas atsiųs mažesnę sąskaitą. Vienašališkai keisti sutarčių tiekėjas negalės tik tuo atveju, jeigu elektros kaina didės.

„Tai reikštų liberalizacijos pabaigą ir grįžimą prie reguliuojamos rinkos“, – komentavo V. Koryzna.

Idėją vienašališkai mažinti kainas Ekonomikos komitetas Seimui pristatė tik šiandien, tačiau Parlamentas sutarė pataisas svarstyti skubiai, kitą savaitę.

„Valstybė nesutaupytų, bet didžiausias rūpestis turbūt yra po pusmečio, kuomet baigsis valstybės subsidijų lygis, šiuo teisės aktu norėtume, kad žmonės mokėtų rinkos kaina ir jiems nebūtų aukštos kainos“, – teigė energetikos ministras Dainius Kreivys.

Kas nori atpiginti nepriklausomų tiekėjų planus, o kas – sugrąžinti į vieno tiekėjo rankas. „Valstietė“ Guoda Burokienė siūlo leisti grįžti pas visuomeninį tiekėją visiems žmonėms, nepriklausomai nuo liberalizavimo etapo, net ir esančius garantiniame tiekime.

„Būtent „valstiečiai“ priėmė liberalizavimo įstatymą. Jeigu jie taip rūpinasi vartotojais, jau tada buvo galima tą padaryti“, – savo nuomonę išsakė D. Kreivys.

Grįžti į vieno tiekėjo rankas šiuo metu neapsimoka. Nuo kovo 1 dienos visuomeninis tiekimas vienos laiko zonos kainuoja 28 centus už kilovatvalandę (kWh), o nepriklausomų tiekėjų elektra kone 8 centais pigesnė.

„Yra keli tiekėjai, kurie jau pasitraukė iš šios rinkos dėl to, kad politikai dažnai šiai rinkai ir vartotojams suformuoja ne visai teisingus lūkesčius“, – sakė V. Koryzna.

Yra keli tiekėjai, kurie jau pasitraukė iš šios rinkos dėl to, kad politikai dažnai šiai rinkai ir vartotojams suformuoja ne visai teisingus lūkesčius.

 

Nors elektra pinga, tiekėjai vis dar neatsikrato skolininkų. Tad Seimo nariai ragina leisti skolas grąžinti dalimis.

„Vartotojas turi kreiptis ir išreikšti tokį norą. Tada tiekėjui atsiranda prievolė derėtis ir išdėstyti nuo trijų iki šešių mėnesių laikotarpyje, tvarkingai, komercinį pasiūlymą dėl įsipareigojimo padengti įsiskolinimą“, – sakė Ekonomikos komiteto narys Gintautas Paluckas.

Pažeidžiamiausiems elektros vartotojams, kurie gauna valstybės pašalpas, norima leisti įsiskolinti daugiau. Elektrą atjungti tik tada, kai elektros suma siekia ne 147 eurus, kaip yra dabar, o – 480 eurų.

Tendencijos yra tokios, kad elektros energijos poreikis augs, o tai reiškia, kad ir elektros energijos kainos irgi didės“, – kalbėjo Seimo narys Lina Jonauskas.

Anot tiekėjų, augant skolų sumai, ją dengti turės kiti vartotojai. Vadinasi, elektra brangtų.

„Kuo didesni administravimo kaštai, natūralu, kad jie vis tiek turi kažkur nugulti“, –  įžvalgomis pasidalino M. Giga.

Ar bus leista įsiskolinti daugiau, dar turės nuspręsti Seimas.

Net ir įsigijęs brangų daiktą, negali būti tikras, kad po savaitės neteks minti parduotuvės slenksčio dėl netikėtai atsiradusių trūkumų. Tačiau ne kiekvienas žino, kad įstatymais numatyta, jog, nepaisant prekės garantinio laikotarpio, pirkėjas dvejus metus gali kreiptis dėl, jo manymu, nekokybiškos prekės.

Į LRT.lt kreipėsi moteris, įsigijusi brangų laikrodį ir jau po keleto dienų nusivylusi jo kokybe. Moters teigimu, parduotuvė patikino, kad defektas greičiausiai atsirado dėl jos pačios kaltės, tad ji nežinanti, kaip elgtis toliau.

„Mano įsigyto brangaus laikrodžio šviesi odinė apyrankė po keleto dienų pajuodo, todėl nunešiau jį atgal į parduotuvę. Pardavėjos teigimu, taip laikrodis gali atrodyti po poros metų, bet ne po keleto dienų, tačiau pardavėja turinti pasitarti su vadovais.

Vėliau susisiekusi telefonu pardavėja pranešė, kad tokia oda gali pajuosti nuo drabužių, vandens, kitų aksesuarų, tad apyrankė keičiama nebus. Tačiau apie tai nebuvau įspėta prieš pirkdama prekę, būčiau net nepirkusi tokio laikrodžio. Dar man buvo pasakyta, kad laikrodis pagal įstatymą nėra grąžinama prekė. Ar tikrai sumokėjusi nemažą sumą už laikrodį, kurio kokybė netenkina, nieko nebegaliu padaryti?“, – laiške klausia moteris.

Gali tekti pasikliauti pardavėjo geranoriškumu

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) Vartotojų konsultavimo, asmenų aptarnavimo ir komunikacijos skyriaus vedėjos Giedrės Nenartavičiūtės teigimu, tinkamos kokybės laikrodžiai yra negrąžintina prekė, todėl gali būti keičiami arba grąžinami tik pardavėjui sutikus.

„Jei vartotojas mano, kad įsigyta prekė yra nekokybiška, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta, kad pirkėjas turi teisę reikalauti pašalinti daikto trūkumus, pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu. Taip pat pirkėjas gali reikalauti sumažinti prekės kainą ar vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą sumą.

Pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jei daikto trūkumus yra mažareikšmis“, – pažymi VVTAT atstovė.

Prieš sudarydamas vartojimo sutartį, pasak G. Nenartavičiūtės, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją apie prekę. Kai pirkėjas turi priekaištų dėl prekės kokybės, pareiga įrodyti, kad išsami ir informacija apie prekę buvo suteikta vartotojui, tenka verslininkui.

„Verslininkas, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs pareigą suteikti informaciją vartotojui, turi atlyginti dėl to vartotojo patirtus nuostolius“, – sako pašnekovė.

Kaip elgtis pirkėjui?

Pasak VVTAT atstovės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymu, pirmiausia vartotojui reikėtų raštu kreiptis į pardavėją ir išdėstyti savo pasirinktą reikalavimą.

„Jei per 14 kalendorinių dienų nuo raštiško kreipimosi į pardavėją vartotojui nebus pateiktas atsakymas arba pardavėjo atsakymas vartotojo netenkins, vartotojas turės teisę kreiptis į VVTAT dėl ginčo nagrinėjimo Vartotojų teisių apsaugos įstatyme įtvirtinta vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčų sprendimo ne teisme tvarka“, – aiškina G. Nenartavičiūtė.

Specialistė atkreipia dėmesį į tai, kad net jei prekės įsigijimo sutartyje nustatytas trumpesnis nei dvejų metų daikto kokybės garantijos terminas, nepraėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo daikto perdavimo dienos, pardavėjas atsako už daikto trūkumus. Tačiau tokiu atveju pirkėjas turi įrodyti, kad trūkumas atsirado iki daikto perdavimo arba dėl iki daikto perdavimo atsiradusių priežasčių, už kurias atsako pardavėjas.

„Taigi, nepaisant to, kokios trukmės prekės kokybės garantija nustatyta pardavėjo ir ar apskritai pardavėjas suteikia konkretų garantinį terminą parduodamai prekei, pirkėjas visais atvejais į pardavėją dėl atsiradusių prekės trūkumų gali kreiptis per dvejų metų laikotarpį“, – pabrėžia pašnekovė.

„Facebook“ skelbia, kad būti prisijungusiam prie interneto yra kiekvieno žmogaus teisė ir plečia prieigą, „Google“ ketina internetą skleisti per balionus, kuriuos vėliau pakeis nepilotuojami lėktuvai, o Elono Musko planas – mikropalydovai Žemės orbitoje, tačiau ekspertai sako, kad pirmiausia tai – ne noras išgelbėti pasaulį ir internetą padaryti prieinamą tolimose vietovėse, o savireklama ir naujų verslo nišų paieškos.

Minėtų projektų kritikai pabrėžia, kad, nors internetas žmonėms suteikia galių, drauge jas ir atima, paversdamas vartotojais ir rinkodaros taikiniais. Gausybę kritikos gauna „Facebook“ – ypač dėl to, kad už paslaugą žmonės moka dėmesiu ir asmenine informacija, o ne grynaisiais. Kai kas nors yra nemokama, esi ne klientas, o produktas.

Prisijungti prie interneto – žmogaus teisė

Dešimt metų gyvuojančio socialinio tinklo „Facebook“ vartotojų skaičius neseniai pasiekė 1 mlrd. 390 mln. Jis – vis dar antra pagal didumą pasaulyje „šalis“. Paskutinį 2014 m. ketvirtį įmonės pelnas taip pat buvo maždaug trečdaliu didesnis nei 2013 m.

„Žmonės mėgsta dėmesį. Jie nori ne tik kalbėtis su kitais, bet ir kad juos mėgtų, mylėtų, kreiptų į juos dėmesį. O „Facebook“ tam – ideali aplinka, nes ten labai mažai negatyvių dalykų: yra mygtukas „patinka“, o „nepatinka“ nėra ir tikrai niekada nebus, nes tai būtų komerciškai nesėkminga“, – sako portalo „Naujoji komunikacija“ vyriausiasis redaktorius Adomas Rutkauskas.

„Facebook“ jau nusipirko kitų socialinių tinklų, tokių kaip „Whatsup“ ar „Instagram“, bet kito dešimtmečio planas, kaip sako jo įkūrėjas Markas Zuckerbergas, – siekis, kad galimybę spausti „patinka“ turėtų visas likęs pasaulis. Tam, anot M. Zuckerbergo, pirmiausia reikia, kad visas pasaulis būtų prisijungęs prie interneto.

„Per pastaruosius 10 metų „Facebook“ vykdė misiją padaryti pasaulį atviresnį ir prisijungusį.  Ir mums tai reiškia visą pasaulį, ne tik žmones šalyse, kur jau yra internetas. Mes tikime, kad būti prisijungus prie interneto yra žmogaus teisė, o mūsų kartos vienas iš pagrindinių iššūkių – tą teisę suteikti. Norime padėti sukurti internetą, kuris veiktų visiems“, – tvirtina M. Zuckerbergas.

„Facebook“ prioritetas – savireklama

M. Zuckerbergas – žmogus, kuriam nė viena problema neatrodo neišsprendžiama. Ir būtent jis – jų visų sprendėjas. Silicio slėnyje įsikūrusiose įmonės patalpose, kurias galima vadinti miesteliu, – restoranai su nemokamu maistu darbuotojams ir jau ne pirmas, o turbūt „nulinis“ pasaulis. Kad geriau suvoktų kitokį, trečiąjį, įmonė simuliuoja „prastą interneto ryšį“ ir kviečia kitas įmones išbandyti savo programėles tokiomis sąlygomis, kaip Indijos kaime.

Iš tiesų dauguma pasaulio gyventojų jau turi prieigą prie interneto – 85 proc. gyvena netoli bokšto, kur yra bent jau 2G ryšys, tiesiog jo dar nenaudoja.

Į projektą „Internet.org“ M. Zuckerbergas pakvietė „Samsung“, „Nokia“, „Ericsson“ ir kelias kitas panašias kompanijas. Jie dirba su ne pelno organizacijomis, bendruomenėmis, ekspertais, kurdami programėles, siedami jas su tam tikru geografiniu regionu, kur nėra ryšio, ir galvodami apie tai, koks turinys ten būtų patrauklus vietiniams.

Tada pasirenkama tinkama kalba, kas itin sudėtinga daugiau nei 1,5 tūkst. kalbų (iš jų – 22 oficialiomis) kalbančioje Indijoje, ir viskas tarsi „suvyniojama“ į vieną programėlę. Einama pas vietinį mobilaus ryšio tiekėją ir įkalbinėjama tą programėlę siūlyti nemokamai. Zambijoje, pavyzdžiui, siūlomi orai, „Wikipedia“, „Google“ paieška, moterų teisių informacija.

Sunkiausia, žinoma, įtikinti bendroves, kad duomenis jos nemokamai siūlytų visą laiką, o ne tik „pirmą kąsnį“, kol vartotojai užsikabins.

„Facebook“ vadovas niekada nepasakė, kad su tokiais planais gali būti susijęs mažėjantis tinklo vartotojų skaičius Rusijoje ar Kinijoje, šioms kuriant savus tinklus. O kita populiari kritika – kad tokioje metodologijoje daug arogancijos – kodėl „Facebook“ turi reguliuoti trečiųjų šalių telefono operatorių verslo planus?

„Tai yra savireklama ir bandymas atsiriekti pyrago riekę. Nes pirmiausia visas dėmesys eina  „Facebook“, viskas daroma, kad jis veiktų. Iš esmės tai logiška, nes „Facebook“ galima adaptuoti gana nedideliam interneto srautui, kurį  palaikytų vietinė palyginti silpna infrastruktūra. Tai tiesiog – nauja rinka „Facebook“, – pastebi informacinių technologijų specialistas Adomas Rutkauskas.

Internetą skleis balionai

„Facebook“ – ne vienintelė įmonė, bandanti atsiriekti gabalą pyrago. Bandymų prijungti trečiąsias šalis prie interneto yra daugybė. Pavyzdžiui,  „Google Project Loon“ – interneto tiekimas per balionus.

Įmonės novatorius Richas DeVaulis pasakoja, kad balionai skrenda grupe ir kiekvienas jų turi anteną, kuri aprūpina internetu maždaug 4 km skersmeniu. Prie jų galima prisijungti per specialią interneto anteną, tvirtinamą prie pastato. Vienam balionui su signalu nuslinkus, į jo vietą atslenka kitas, todėl balionai, sako R. DeVaulis, nuolat būna maždaug 20 km aukštyje ir skleidžia internetą.

„Manau, kad ne tokioje tolimoje ateityje, gal po poros metų, žemėje skraidžios tūkstančiai balionų, dreifuodami stratosferoje grupėmis, ir daugybėje kaimų bei tolimų vietovių matysite namus, ūkius, gal kavines su tomis interneto antenomis. Pasaulis bus daug geriau susijungęs nei iki šiol. Tačiau įdomu ir tai, kad tai bus ryšys, kurį galima dinamiškai adaptuoti. Tokiais atvejais, kai dėl nelaimių ar žemės drebėjimų ryšys ant žemės bus sutrikęs, galėsime sutelkti daugiau šių balionų“, – kalba R. DeVaulis.

Numatyta, kad ateityje „Google“ interneto prieigą teikiančių balionų projektą pakeis „Titan Aerospace“ nepilotuojami lėktuvai, kurie talkintų palydovų tinklui.

Kitas planas – mikropalydovai

Dar viena interneto plėtros svaja yra sukurta Elono Musko. Jis, pasak A. Rutkausko, dar žinomas kaip elektromobilių gamintojų ir visos elektromobilių aptarnavimo infrastruktūros tinklo kūrėjas, taip pat – pirmas privatus kosmoso vežėjas, neseniai atlikęs pirmuosius bandymus su raketa „SpaceX“, kuri ateityje, planuojama, gabens krovinius į Tarptautinę  kosminę stotį.

„Vienas neseniai paties E. Musko paskelbtas projektas, tik kol kas dar labai mažai pristatytas, yra planas paleisti į Žemės orbitą apie 700 mikropalydovų, daugmaž tokio paties dydžio, koks buvo pirmasis lietuviškas palydovas, ir taip sukurti interneto prieigą. Tai turėtų būti žemų kainų internetas, todėl, žinoma, negreitas“, – kalba A. Rutkauskas.

Tačiau, anot IT specialisto, šiuo atveju svarbiau ne interneto greitis, o galimybė gauti informaciją, pavyzdžiui, tai ypač praverstų kalnuose, aukštikalnėse ir pan.

Interneto įmonėms svarbiausia – pelnas

Vis dėlto įmonės interneto plėtros, net ir romantiškai „pasaulį gelbėjančiai“ skambančių projektų, imasi tik tada, kai mato pelno nišą, sako ekspertai. Taip rodo ir lietuvių socialinio tinklo „Eskimi“, turinčio tūkstančius vartotojų Nigerijoje ir kitur, pavyzdys: anksčiau interneto antraštėse buvo kalbama apie „pelno iškeitimą į plėtrą besivystančiuose regionuose“, o dabar tai – jau seniai projektas, kuriam nebereikia investicijų. Lietuva – seniai nebėra tų „trečiojo pasaulio šalių“ sąraše, apie kurias kalba „Facebook“ vadovas.

O Matematikos ir informatikos instituto vyresnysis darbuotojas Laimutis Telksnys, vadovavęs vienam iš projektų „Rain“ – plačiajuosčio interneto plėtros kaimiškose vietovėse, sako, kad internetas Lietuvoje itin išplėtotas.

„Privačios įmonės plėtoja interneto ryšį tik tose vietovėse, kur galimas pelnas. Lietuvoje maždaug prieš 10 metų buvo „Rain“ projektas, inicijuotas Lietuvos valstybės su Europos Sąjunga. Šiais metais, baigus jį įgyvendinti, 98 proc. Lietuvos teritorijos bus padengta moderniausiu plačiajuosčiu interneto ryšiu. Taigi Lietuva dabar išėjo į pirmaujančių pasaulyje kelių valstybių gretas“, – pastebi L. Telksnys.

Egzistuoja ir „daiktų internetas“

„Facebook“ užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad vien Indijoje, išplėtus prieigą prie interneto nuo dabartinių 15 proc. iki 75 proc. lygio, būtų sukurta 65 mln. darbo vietų, sumažintas skurdas, mažėtų ankstyvų mirčių.

A. Rutkausko žodžiais, internetas, kaip ir visos technologijos, skatina progresą, todėl, pavyzdžiui,  sveikatos apsaugos sistema veikia patikimiau, greičiau reaguojama, greičiau ir lengviau keičiamasi duomenimis, o dėl to didėja vidutinė gyvenimo trukmė ir pan.

Be to, sako IT specialistas, jau egzistuoja „daiktų internetas: „Jau ne tik tradiciniai įrenginiai (kompiuteriai ar mobilieji telefonai) jungiasi prie interneto. Jungiasi ir kiti daiktai, namų apyvokos įrenginiai. Tarkim, sėdėdamas kavinėje, galiu užprogramuoti namuose esantį dulkių siurblį, kad, kol aš grįšiu, jis išsiurbtų kambarius.“

Kai gauni nemokamai, esi ne klientas, o produktas

M. Zuckerbergo projekto „Internet.org“ kritikai sako, kad galimybė prisijungti prie interneto nepalyginti mažiau svarbi nei vanduo ar medicina. Nors internetas žmonėms suteikia galių, drauge jas ir atima, paversdamas vartotojais ir rinkodaros taikiniais.

Be anksčiau minėtų programėlių, „Facebook“ nusipirko saulės baterijomis veikiančių bepiločių lėktuvų įmonę „Ascenta“ iš Didžiosios Britanijos. Tikslas toks pat – internetą padaryti prieinamą tolimose vietovėse. „Google“ irgi turi savo bepiločių lėktuvų programą.

Gausybę kritikos gauna ir „Facebook“. Ypač dėl to, kad už paslaugą žmonės moka dėmesiu ir asmenine informacija, o ne grynaisiais. Kai kas nors yra nemokama, esi ne klientas, o produktas.

Bet, kaip žurnale „Time“ pastebi žurnalistas ir rašytojas Levas Grossmanas, per pastarąjį dešimtmetį žmonija ne tik priprato prie „Facebook“: ji prie jo puolė išalkusi, lyg būtų ko nors panašaus laukusi visą gyvenimą, lyg tai būtų paskutinė žmonijos veislės socialinės infrastruktūros dalis.

Turint galvoje, kad „Facebook“ įkūrėjas M. Zuckerbergas irgi vargiai įsivaizdavo, kad jo sukurtas produktas vartotojų skaičiumi kada nors beveik prilygs Kinijai, abejoti, kad kuris nors jo planas nepasiteisintų su kaupu, būtų keistoka.