Festivalio kritikai filmą „Prasti dalykai“ pavadino momentine klasika, ir panašu, kad jis pakartos 2018-ųjų režisieriaus filmo „Favoritė“ (The Favourite), Venecijoje sulaukusio dviejų apdovanojimų, sėkmę.

Dėl tebesitęsiančio streiko Holivude Venecijoje nebuvo įprasto žvaigždyno, tačiau stipri programa parodė, kad seniausias pasaulyje kino festivalis vis dar yra atspirties taškas pretendentams į „Oskarus“.

„Prastuose reikaluose“ E. Stone vaidina Belą, moterį, kurią Willemo Dafoe (Vilemo Dafo) įkūnytas pamišęs mokslininkas atgaivino kūdikio smegenimis ir kuri vėliau pabėga su apsukriu advokatu ir leidžiasi į nuotykių virtinę, nepaisydama to meto visuomenės vertinimų.

Atsiimdamas apdovanojimą J. Lantimas sakė, kad filmas „negalėtų egzistuoti be dar vienos neįtikėtinos būtybės – Emmos Stone“, kuri negalėjo pasirodyti dėl streiko.

„Šis filmas – tai ji, ir priešais kamerą, ir už jos“, – sakė režisierius.

Kiti pagrindiniai festivalio nugalėtojai buvo du filmai, gėdinantys Europą dėl jos migracijos politikos.

Matteo Garrone (Matėjas Garonė) už filmą „Io Capitano“ pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą, o jo juostos jaunoji žvaigždė Seydou Sarras (Seidu Saras) – geriausio jaunojo aktoriaus apdovanojimą. Filmas pasakoja apie dviejų jaunų berniukų kelionę iš Dakaro Senegale į sulaikymo stovyklas Libijoje ir galiausiai per Viduržemio jūrą į Europą.

Specialųjį žiuri prizą laimėjo Agnieszkos Holland (Agneškos Holand) filmas „Žalioji siena“ (Green Border) apie kitą Europos migracijos krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje.

Žmonės vis dar slepiasi miškuose, iš jų atimtas orumas, žmogaus teisės, saugumas, ir kai kurie iš jų čia, Europoje, praras savo gyvybes.

„Žmonės vis dar slepiasi miškuose, iš jų atimtas orumas, žmogaus teisės, saugumas, ir kai kurie iš jų čia, Europoje, praras savo gyvybes, – sakė A. Holland. – Ne todėl, kad neturime išteklių jiems padėti, bet todėl, kad nenorime.“

Peteris Sarsgaardas (Piteris Skarsgardas) pripažintas geriausiu aktoriumi už vaidmenį filme „Memory“. Juostoje, kurioje taip pat suvaidino Jessica Chastain (Džesika Častein), pasakojama apie vidurinės mokyklos moksleivių susitikimą.

Savo padėkos kalboje P. Sarsgaardas užsiminė apie streiką ir dirbtinį intelektą bei jo keliamą grėsmę industrijai ir ne tik.

„Manau, kad visi tikrai galėtume sutikti, jog aktorius yra žmogus, ir scenaristas yra žmogus. Tačiau atrodo, kad negalime“, – sakė jis.

„Ir tai kelia siaubą, nes šis mūsų darbas yra susijęs su ryšiu. O be jo ši gyva erdvė tarp mūsų, ši šventenybė, ši šventa buvimo žmogumi patirtis bus atiduota mašinoms ir aštuoniems milijardieriams, kurie jas valdo“, – kalbėjo aktorius.

Cailee Spaeny (Keili Speini) pelnė geriausios aktorės titulą už vaidmenį filme „Priscilla“, Sofios Coppolos (Sofijos Kopolos) atvaizduotą asmeninę Priscillos ir Elvis Presley (Priscilos ir Elvio Preslių) istoriją.

Festivalio žiuri vadovavo Damienas Chazelle'as (Damienas Šazelas).

„Baltasis triukšmas“ („White Noise“) yra vienas iš keturių „Netflix“ kurtų filmų, besivaržančių dėl pagrindinio 11 dienų truksiančio festivalio prizo – Auksinio liūto, srautinio transliavimo milžinei siekianti įtvirtinti savo kaip kino kūrėjos reputaciją.

Šioje juostoje A. Driveris vaidina Adolfo Hitlerio studijų profesorių mažame koledžo miestelyje, kuriame pasklido toksiškos medžiagos.

Istorija adaptuota pagal garsų 1985 metų Dono DeLillo (Dono DeLilo) romaną, kuriame analizuojama JAV vartojimo kultūra. Filmą režisavo Noah Baumbachas (Noa Baumbakas). A. Driveris ir N. Baumbachas jau yra kartu dirbę prie pripažinimo sulaukusios skyrybų dramos „Santuokos istorija“ (Marriage Story).

Vėliau festivalyje „Netflix“ pristatys labai laukiamą filmą „Blondinė“ (Blonde) – tamsų Marilyn Monroe (Merilin Monro) tragiško gyvenimo atpasakojimą, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka kylanti žvaigždė Ana de Armas.

„Netflix“ taip pat prisidėjo prie meksikiečių režisieriaus Alejandro Gonzaleso Inarritu (Alechandro Gonsaleso Injaritaus), kuris Venecijoje pristatė savo ankstesnius filmus „Žmogus-paukštis“ („Birdman“) ir „Hju Glaso legenda“ („The Revenant“), naujausios juostos „Bardo“.

„Oskarų“ pranašas

Venecijos kino festivalis – seniausias pasaulyje – vyksta šio Italijos miesto Lido saloje. Pirmą kartą jis įvyko prieš 90 metų.

Šis festivalis yra svarbi gairė kultūros ir kino pasauliui, nes Venecijoje pristatomi filmai kitais metais dažnai laimi Holivudo „Oskarus“.

Pernai Venecijos festivalio geriausio režisieriaus „Sidabrinis liūtas“ atiteko Naujosios Zelandijos režisierei Jane Campion (Džein Kampion) už jos emociškai sudėtingą vesterną „Šuns galia“ (The Power of the Dog) su Benedictu Cumberbatchu (Benediktu Kamberbaču).

Trečiadienį Lido saloje taip pat pasirodė kultinė prancūzų aktorė Catherine Deneuve (Katrin Denev), kuri atvyko atsiimti apdovanojimo už viso gyvenimo nuopelnus. Prie švarkelio ji buvo prisisegusi Ukrainos vėliavėlę.

Artimiausiomis dienomis gerbėjai lauks galimybės Lido saloje išvysti Timothee Chalamet (Timotį Šalamė), suvaidinusį įsimylėjusį kanibalą filme „Bones and All“. Jį režisavo Luca Guadagnino (Luka Gvadanjinas). T. Chalamet sukūrė vaidmenį jo 2017 metų juostoje „Vadink mane savo vardu“ (Call Me By Your Name).

Daug kalbama ir apie filmą „The Whale“, kuriame „Mumijos“ (The Mummy) žvaigždė Brendanas Fraseris (Brendanas Freizeris), faktiškai nesirodęs didžiuosiuose ekranuose du dešimtmečius, vaidina smarkiai nutukusį vyrą, bandantį atkurti ryšį su savo dukra.

„The Whale“ režisierius Darrenas Aronofsky (Darenas Aronofskis) 2008 metais laimėjo Auksinį liūtą už savo juostą „Imtynininkas“ (The Wrestler). Be to, Venecijos kino festivalyje įvyko „Oskarą“ pelniusios jo sukurtos „Juodosios gulbės“ (Black Swan) premjera.

Dėl JAV aktorės Julianne Moore (Džulian Mur) vadovaujamos žiuri simpatijų varžosi 23 filmai; sąraše dominuoja Holivudo ir Vakarų Europos režisieriai.

Viena reikšminga išimtis – apdovanojimų pelnęs Irano režisierius Jafaras Panahi (Džafaras Panahis). Jo filmo „No Bears“ premjera įvyks praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po to, kai jis buvo įkalintas Teherane, Iranui vykdant susidorojimą su režisieriais disidentais.

79-asis Venecijos tarptautinis kino festivalis vyks iki rugsėjo 10-osios.

J. Moore, pelniusi geriausios aktorės „Oskarą“ už vaidmenį 2014 m. filme „Vis dar Alisa“, pirmininkaus šešių narių žiuri, Venecijos kino festivalis žavingoje Lido saloje truks vienuolika dienų.

Šių metų festivalio žiuri sudaro daugiausia režisieriai, tarp jų – argentinietis Mariano Cohnas, italas Leonardo Di Costanzo, ispanas Rodrigo Sorogoyenas ir prancūzė Audrey Diwan. Pernai A. Diwan laimėjo Venecijos „Auksinį liūtą“ už filmą „Įvykis“ apie nelegalius abortus. Tarp žiuri narių taip pat yra Irano aktorė Leila Hatami ir japonų bei britų scenaristas Kazuo Ishiguro.

Venecijos kino festivalis yra seniausias pasaulyje ir vienas prestižiškiausių, konkuruojantis su Kanų ir Berlyno kino festivaliais. Šiemet jis bus jau 79-asis ir vyks rugpjūčio 31–rugsėjo 10 dienomis.

Kremliaus įkaitas

O.Sencovas – vienas iš daugybės į frontą išėjusių garsių Ukrainos žmonių. Tik skirtingai nei absoliuti dauguma tautiečių, jis žino, ką reiškia atsidurti agresoriaus valioje.

2014-aisiais prasidėjus Rusijos invazijai O.Sencovas buvo bepradedanti kilti nekomercinio kino žvaigždė. 2011 m. už savo lėšas jis sukūrė pirmąjį pilnametražį filmą „Žaidėjas“, kuris tarptautiniuose festivaliuose pelnė ne vieną apdovanojimą. „Raganosį“, istoriją apie laukiniu vadinamą XX a. dešimtąjį dešimtmetį, O.Sencovas pradėjo filmuoti 2013 m. liepą. Filmo projektas buvo sulaukęs ir kino kritikų, ir fondų pripažinimo. Tačiau 2013-ųjų lapkričio įvykiai, antroji Maidano revoliucija atitraukė jį nuo kūrybos. Kai piliečio pareigos tapo svarbiau nei kūryba, O.Sencovas pirko maistą, būtiniausius daiktus gimtajame Kryme buvusiems Ukrainos kariniams daliniams.

2014 m. gegužę O.Sencovą kartu su dar keliais ukrainiečiais sulaikė Rusijos federalinė saugumo tarnyba. Nepaisant akivaizdžios teisinės savivalės, jis buvo apkaltintas terorizmu ir 2015 m. rugpjūtį nuteistas 20 metų laisvės atėmimo bausme atliekant ją griežtojo režimo kolonijoje.

Argumentuodama, esą okupavus Krymą režisierius tapo Rusijos piliečiu, Rusijos teisingumo ministerija ne tik atsisakė išduoti O.Sencovą Ukrainai, bet ir pavertė jį valstybinio lygio patyčių objektu. Be kaltės kaltu paverstas ukrainietis buvo išgabentas į Sibirą ir kalinamas: kilnojamas iš vienos kolonijos į kitą.

Laisvės kaina

2018 m. gegužę ypač prastos reputacijos kolonijoje Labytnangyje laikomas O.Sencovas paskelbė bado streiką. Tiesa, reikalavo ne malonių sau, bet paleisti Rusijoje įkalintus 64 Ukrainos politinius kalinius.

Nei tokia drastiška protesto forma, nei Kyjivo, tarptautinių organizacijų pastangos, siūlymai iškeisti O.Sencovą į Ukrainoje kalinamus asmenis, nei garsių žmonių, pradedant Nobelio premijos laureatu Lechu Wałęsa, baigiant Holivudo žvaigždėmis, prašymai neįtikino Maskvos paleisti režisierių.

Vėl pradėti maitintis O.Sencovas sutiko tik spalį, prasidėjus patologiniams pokyčiams vidaus organuose ir ėmus grėsti priverstiniam maitinimui.

Už akių jis buvo paskelbtas Europos Parlamento teikiamos A.Sacharovo premijos laureatu ir Paryžiaus garbės piliečiu. Laisvę jis atgavo 2019-ųjų rudenį.

Kartu su keliomis dešimtimis tėvynainių O.Sencovas buvo iškeistas į grupę Ukrainoje sulaikytų asmenų, tarp kurių – kalbant pastarosiomis dienomis įprasta karo leksika – buvo ypač brangus mainų fondo objektas Denisas Cemachas. Donbaso kare okupantų pusėje kariavęs zenitininkas buvo pagrindinis Ukrainos teisėsaugos rankose atsidūręs vadinamosios „Boeing MH17“ bylos liudininkas, turėjęs vertingos informacijos apie 2014-ųjų liepą įvykdytos atakos prieš keleivinį lainerį aplinkybes.

Saugo fronto liniją

Principingumu pagarsėjęs režisierius nebijo ne tik karo purvo, bet ir tiesos. Savo feisbuko paskyroje O.Sencovas neseniai pasidalijo informacija apie tai, kad į priešakinę liniją siunčiamoms teritorinės gynybos pajėgoms stinga ginklų ir pasirengimo.

„Tai nėra koks nors skundas ar kaltinimas, – apie spręstiną problemą jis pasakojo ir „Deutsche Welle“ žurnalistams. – Yra pakankamai žmonių, žmonės nori kovoti, jie yra labai motyvuoti, bet tik reikia išmokti, kaip tai daryti, nes jie daro klaidų, kurios baigiasi traumomis.“

Jis pats prie teritorinės gynybos prisijungė pirmosiomis karo dienomis, nelaukdamas mobilizacijos. Tačiau per fronte praleistus du mėnesius neiššovė nė vieno šovinio. „Didelis atstumas tarp kovojančių pusių. Daugiausia šaudo artilerija, minosvaidžiai, o pėstininkai tik saugo linijas. Svarbu išgyventi tokiomis sąlygomis, nebūti nužudytam, sužeistam, netapti našta", – apie fronto kasdienybę pasakojo režisierius.

Jei pateksiu į nelaisvę, jie neleis man gyventi, nes esu per ryškus priešas.

Kare esą svarbu turėti papildomų įgūdžių, o ne tik mokėti šaudyti  kulkosvaidžiu. Šis karas esąs kitokio pobūdžio – jame naudojami išmanieji ginklai. „Jų turime nedaug, jie pasenę. Rusijoje jie šiek tiek naujesni, bet jų yra daug: čia, Donbase, jie rodo, kad turi daug amunicijos. Jie mus tiesiog išstumia, mes esame priversti trauktis. Jie degina žemę. Taip buvo Sirijoje, Čečėnijoje. Pirmosiomis dienomis jie manė, kad gali taip laisvai okupuoti Ukrainą. Jiems nepavyko, todėl jie grįžta prie senosios išdegintos žemės strategijos“, – sakė režisierius.

Ar nebijo vėl patekti į rusų nelaisvę ir būti paverstas Rusijos propagandos įrankiu? „Negali taip nesisekti du kartus, – sako O.Sencovas. – Manau, savo laiką nelaisvėje jau atbuvau, manęs laukia kiti išbandymai. Antra, jei pateksiu į nelaisvę, jie neleis man gyventi, nes esu per ryškus priešas. Manau, tai baigsis greita egzekucija. Arba ne greita, bet ir ne itin malonia.“

Filmuoti – tik po pergalės

Karas neleidžia O.Sencovui pasidžiaugti dar viena pernai rudenį Venecijos kino festivalyje demonstruoto, užsienyje pripažinimo sulaukusio „Raganosio“ sėkme, tačiau netrukdo kurti – kurti jam netrukdė ir buvimas Rusijos nelaisvėje.

„Tai turėjo būti didingas įrašas. Apie tai, kad 10 metų yra ilgas laiko tarpas. Apie tai, kad dabar daug ką galima nufilmuoti kitaip ir kad kai kurios scenos nepavyko. Apie tai, kad brangiausias ir sudėtingiausias kadras nepateko į filmą. Apie nuostabius žmones, be kurių šis filmas nebūtų sukurtas, ir rusus, kurie bandė sužlugdyti šį projektą prieš pasaulinę premjerą ir po jos. Apie tai, kad (pradėję rodyti Ukrainos kino teatruose, red.past.) uždirbome 5 mln. grivinų (157 tūkst. eurų) per vieną dieną ir kiek dar būtume uždirbę, jei nebūtų prasidėjęs karas. Tačiau prasidėjo didysis karas ir dabar viskas ne taip svarbu", – apie „Raganosio“, pirmojo į „Netfilx“ patekusio ukrainiečių kūrėjų vaidybinio filmo, premjerą parašė O.Sencovas. Kada „Raganosis“ bus prieinamas ir kitose šalyse esantiems „Netflix“ vartotojams, kol kas neskelbiama.

Kol režisierius saugo fronto linijas, jo komanda ieško lėšų socialinei dramai „Kajus“ ir projektui anglų kalba „Švytintis pasaulis“. „Tai vaikiška istorija suaugusiesiems. Tai istorija, kurią parašiau Rusijos kalėjimo karceryje“, – pasakojo jis.

Filmas apie karą? Galbūt. „Turiu gerą idėją sukurti didelį filmą apie „Azovstal“, bet dabar ji netinkama. Kol karas nesibaigs, nestosiu prie kameros ir nieko nefilmuosiu. Iki šiol nenorėjau kurti filmų apie karą, bet dabar jau noriu. Tačiau šis troškimas vis dar yra scenarijų pavidalo, o realizacija ateis po pergalės", – sakė O.Sencovas.

Seniausiame pasaulyje kino festivalyje, kuris vyks rugpjūčio 31–rugsėjo 10 d., žvaigždei bus įteiktas „Auksinio liūto“ apdovanojimas už viso gyvenimo laimėjimus.

„Džiugu gauti šį prestižinį apdovanojimą Venecijos kino festivalyje, kurį jau seniai pažįstu ir myliu nuo tada, kai Luiso Bunuelio filmas „Dienos gražuolė“ („Belle de jour“) laimėjo „Auksinį liūtą“, – sakoma 78 metų aktorės pareiškime.

Festivalio direktorius Alberto Barbera pritarė sprendimui apdovanoti C. Deneuve. Jis apibūdino ją kaip „amžiną primadoną, tikrą sidabrinio ekrano ikoną (...) vieną didžiausių aktorių kino istorijoje“. A. Barbera taip pat pabrėžė C. Deneuve „meninį bendradarbiavimą su kai kuriais svarbiausiais Europos aktoriais ir režisieriais“, įskaitant Rogerį Vadimą, Jacques‘ą Demy, Francois Truffaut, Romaną Polanskį ir Gerard'ą Depardieu.

C. Deneuve yra pelniusi daugybę apdovanojimų, įskaitant du garbingus Prancūzijos „Cezarius“ kaip geriausia aktorė: 1981 m. už vaidmenį filme „Paskutinis metro“ („Le Dernier Metro“) ir 1993 m. už juostą „Indokinija“ („Indochine“), kuri taip pat laimėjo „Oskarą“ kaip geriausias užsienio filmas.

2005 m. Kanuose ji pelnė „Garbės palmės šakelę“, taip pat „Sidabrinį lokį“ Berlyno kino festivalyje 2002 m. už geriausią meninį indėlį Francois Ozono filme „Aštuonios moterys“ („Huit Femmes“).

79-ajame Venecijos kino festivalyje, kuris vyks nuo rugpjūčio 31 dienos, P. Schraderiui bus įteiktas Auksinio liūto apdovanojimas už viso gyvenimo pasiekimus.

„Paulas Schraderis yra svarbi Naujojo Holivudo figūra, kuri nuo 7-o dešimtmečio pabaigos iš pagrindų pakeitė amerikietiško filmo vaizduotę, estetiką ir kalbą“, – sakoma festivalio direktoriaus Alberto Barberos pareiškime.

„Neperdėtume sakydami, kad jis yra vienas svarbiausių savo kartos amerikiečių kino kūrėjų“, – nurodoma jame.

P. Schraderis pareiškė esąs „giliai pagerbtas“ tokio sprendimo.

„Venecija yra mano širdies liūtas“, – sakė jis.

P. Schraderis gimė 1946 metais Mičigane. Jis yra daugiau nei 30 juostų režisierius arba scenarijaus autorius.

Kaip scenarijaus autorius jis bendradarbiavo su tokiais kino grandais kaip Martinas Scorsese (Martinas Skorsezė) juostose „Taksistas“, „Įsiutęs bulius“ ir „Paskutinis Kristaus gundymas“ (Last Temptation of Christ) ar Brianas de Palma (Brajenas de Palma), kuriant filmą „Obsession“.

Seniausias pasaulyje Venecijos kino festivalis rengiamas nuo 1932 metų.

„Man labai patiko. Man patiko jausmas, kad yra įtampa. Visą laiką. Ir aš jaučiu tokį virpulį vien dėl to, kad nesuprantu pradžioje, kas vyksta. Ir tai yra visai kitaip, negu tu esi įpratęs matyti. Įtampa kyla, kyla, kyla, paskui pradedi suprasti, kas gi čia vyksta. Tave įtraukia. Dramaturgija yra akivaizdžiai stipriausia šito filmo pusė, bet tai ir yra svarbiausia kine“, – filmą komentavo visuomenininkas Edmundas Jakilaitis.

„Einant į filmą, apie kurį jau daug kalbėta, yra susiformavęs kažkoks lūkestis. Atrodo, na, kaip turi atrodyti lietuviškas filmas, kuris gavo Venecijos liūtą?“ – retoriškai klausia rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė. Išėjusi iš kino salės ji prisipažino, kad pati spėliojo, kaip galėtų atrodyti pasaulyje apdovanoti L.Bareišos „Piligrimai“, kurių premjeros Lietuva laukė iki šio balandžio.

„Tai nieko panašaus, ką kas nors galėtų įsivaizduoti, ir nieko panašaus į tai, ką būtumėte matę, ypač lietuviškame kine“, – po filmo seanso sakė A.Kavaliauskaitė. Ji nudžiugo ekrane pamačiusi daug jaunų, bet savo talentus jau įrodžiusių aktorių, taip pat žavėjosi natūraliais dialogais: „Šiame filme merginos taip organiškai keikiasi, kad aš kiekvienu keiksmu tikrai tikėjau.“

Tai nieko panašaus, ką kas nors galėtų įsivaizduoti, ir nieko panašaus į tai, ką būtumėte matę, ypač lietuviškame kine.

Aktorius Martynas Nedzinskas po filmo, kuriame du herojai – Indrė ir Paulius – atvažiuoja į miestelį, kur nužudytas jų artimas žmogus, ir ten ieško atsakymų, tvirtino esantis šiokiame tokiame šoke. „Tokia mintis išsigrynino po filmo, kad gyvieji vis tiek galvoja apie mirusius, bet daugiau reikėtų galvoti apie žmones, esančius šalia. Neišleisti jų į lietų vienų“, – teigė teatro aktorius ir prisipažino, kad „Piligrimuose“ jam patiko sunkiai pastebimos, lyg atsitiktinės detalės, kuriančios kino žavesį.

„Labai ryškus filmas, meistriškai sukurtas“, – komplimentų kolegos darbui negailėjo režisierė Rugilė Barzdžiukaitė. Jai pasirodė, kad „Piligrimai“ itin aktualiai tiria, kur žiaurumas susitinka su normalumu. „Man atrodo, kad režisierius be galo, be galo gerai pažįsta žmones. Ne psichologizuoja profesionalia prasme, bet be galo gerai juos atskleidžia situacijose.“

Kine dirbanti režisierė taip pat atkreipė dėmesį į garso režisieriaus, operatoriaus darbą, filmo dailę, kostiumus, kurie tiksliai atspindi charakterius: „Nieko ypatingo, ir būtent tame „nieko ypatingo“ yra meistriškumas. Ir vaidyba, kai atrodo, kad aktoriai kalba ne tai, kas jiems buvo parašyta, o tai, kas kyla spontaniškai – viskas labai labai vientisa.“

„Kiną reikia žiūrėti kine. Tam jis ir padarytas, kinas – kinui. Televiziją reikia žiūrėti per televizorių, o naujienas – per telefoną. Viskam sava vieta ir sava platforma“, – pabrėžė ir E.Jakilaitis.

„Piligrimai“ jau kino teatruose visoje Lietuvoje. Filmą sukūrė kino gamybos kompanija „Afterschool“. Filmo pristatymą finansavo Lietuvos kino centras.

Svarbiausia kokybė ir saugumas

Išskirtinėje programoje bus pristatytos naujausios Venecijos ir Kanų kino festivaliuose bei Berlinalėje rodytos kino juostos.

"Kad žiūrovams nereikėtų blaškytis po repertuarą, atrinkome vienuolika filmų iš pagrindinių pasaulio kino festivalių. Daugumą filmų programoje bus galima pamatyti pirmiau, nei tų filmų premjeros įvyks jų sukūrimo šalyse", – sako kino programos sudarytoja Giedrė Krikščiūnaitė.

Spalio 5–10 d. Kauno "Forum cinemas" kino teatre po kartą bus parodyta Kanų "Auksinės šakelės" laimėtoja "Titanė", kritikų prizu "Fipresci" Berlinalėje apdovanotas filmas "Mergina ir voras". Žiūrovai taip pat išvys mylimų režisierių Pedro Almodóvaro ir François Ozono darbus.

Programa atspindi filmų platinimo kompanijos "Lokys, liūtas ir šakelė" filosofiją. "Kasmet stengiamės parodyti vieną dokumentinį filmą apie mus žavinčią asmenybę. Rodėme juostas apie dainininką Charles Aznavourą, kino režisierę Agnès Varda, atlikėją Amy Winehouse. Daugiausia renkamės europietiškus filmus, tačiau, kad visi pajustų pasaulinį kino kontekstą, norisi parodyti ir ką nors egzotiškesnio, – sakė G.Krikščiūnaitė. – Esame rodę juostas iš Irano, Maroko, Čilės, kitų šalių. Rodome meistrų Yorgos Lanthimos, Jimo Jarmuscho ir kitų filmus, tačiau ne garsūs vardai ar prizai svarbiausia, o aukšta meninė kokybė, šiuolaikinė kino kalba ir, žinoma, filmo poveikis – filmas turi sukelti jausmus, priversti jį įsimylėti."

Kadras iš filmo „Mergina ir voras“

Didieji kino meistrai filmus kuria kino teatrams, kur dideli ekranai, kokybiškas garsas ir patiriamas bendruomeniškumas.  "Mums svarbu, kad autorinius filmus žmonės žiūrėtų būtent kino teatre", – akcentavo ji. Atsižvelgus į kai kurių žmonių nerimą dėl saugumo, planuojant šią kino programą atsisakyta gyvų pristatymų, vakarėlių. "Svarbiausia – kinas. O kino teatrai yra bene saugiausios viešosios erdvės, nes visi žiūrovai žiūri į vieną pusę ir daugumoje salių per seansą oras perventiliuojamas kelis kartus", – sakė pašnekovė.

Dovanos iš Kanų

Iš Prancūzijos Rivjeros atkeliaus šešios juostos. Programos atidarymo filmas – "Paryžius. 13-as rajonas". Nuolatinis Kanų kino festivalio konkurso dalyvis (ir "Auksinės šakelės" laimėtojas už "Dypaną") prancūzų režisierius Jacquesas Audiardʼas šiemet pristatė kūrinį apie jaunus žmones, seksą ir miestą. Nespalvotame ekrane stebime Paryžiaus tryliktojo rajono gyventojus, prasilenkiančius aistros, geismo ir meilės kryžkelėse. Trys merginos ir vaikinas perrašo šiuolaikinės meilės apibrėžimą.

Šių metų Kanus susprogdino ir "Auksinę šakelę" laimėjo tarantiniškas smurto, sekso ir pulsuojančios muzikos pliūpsnis. Režisierė Julia Ducournau (antroji moteris istorijoje, pelniusi aukščiausią Kanų prizą) filme "Titanė" pasakoja jaunos merginos, kurios galvoje įmontuota titano plokštelė, istoriją. Įsivėlusi į nusikaltimus, ji priversta slapstytis, o tai daro apsimetusi seniai dingusiu vaikinu.

Aukščiausią kritikų įvertinimą ir "Fipresci" prizą bei "Auksinę šakelę" už scenarijų pelnė japonų režisierius Ryusuke Hamaguchi ir jo juosta "Drive My Car". Pagal Haruki Marukami to paties pavadinimo apsakymą pastatytas filmas pasakoja apie teatro aktoriaus gyvenimą prieš ir po žmonos mirties. Murakamiški veiksmo posūkiai, šiuolaikinė Japonija, neįprasti teatro metodai ir amžinas meilės ir išdavystės klausimas – pagrindinės "Drive My Car" linijos.

Kadras iš filmo „Viskas praėjo gerai“.

Vienas produktyviausių prancūzų režisierių F.Ozonas praktiškai kasmet sukuria po filmą. Šių metų Kanų konkursinėje programoje jis pristatė juostą apie eutanaziją "Viskas praėjo gerai". F.Ozonas apie vis dar tabu laikomą temą pasakoja savo stiliumi – be sentimentų, su humoru ir šiek tiek netikėtumo. Įspūdingas aktorės Sophie Marceau vaidmuo – ji vaidina dukrą, kuriai tėvas po insulto paveda surengti eutanazijos procedūrą Šveicarijoje.

Didieji kino meistrai filmus kuria kino teatrams, kur dideli ekranai, kokybiškas garsas ir patiriamas bendruomeniškumas.

Filme "Didžioji laisvė" sąjungininkų išlaisvintas iš koncentracijos stovyklos Hansas keliauja tiesiai į kalėjimą. Pagal Vokietijos baudžiamojo kodekso straipsnį Nr. 175 jis – nusikaltėlis. Bausmė – įkalinimas. Nusikaltimas – homoseksualumas. Kalėjime Hansas susiduria su tradiciniu nusikaltėliu Viktoru. Panieką keičia draugystė, o įstatymams pasikeitus paaiškėja ir tikroji laisvės prasmė. Kanų kino festivalyje žiūrovų numylėtiniu tapęs ir "Ypatingo žvilgsnio" programoje Žiuri prizą pelnęs filmas, kuriame vaidina vienas talentingiausių šių dienų vokiečių aktorių Franzas Rogowski, nehumaniškoje tamsoje sugeba įžiebti ryškią laisvės šviesą.

Charlotte Gainsbourg ir Jane Birkin – lygiavertės prancūzų kino ir muzikos ikonos. Bet visų pirma jos – mama ir dukra. Šiltoje ir jautrioje dokumentikoje "Charlotte apie Jane", Charlotte atgręžia kamerą į savo garsiąją mamą, pakviesdama ją, o kartu ir žiūrovus, leistis į intymią kelionę, kurioje dvi talentingos moterys atsiveria ne tik publikai, bet ir viena kitai.

Režisierius Gasparas Noé mėgstamas dėl savo kino provokacijų. Psichodelinėje juostoje "Lux Æterna", kurią užsakė mados namai "Saint Laurent", prancūzų aktorės Ch.Gainsbourg ir Béatrice Dalle įkūnija pačios save. Jos dalijasi istorijomis apie keistas patirtis filmavimo aikštelėse ir raganas. Filmo premjera įvyko 2019 m. Kanų kino festivalyje, tačiau dėl pandemijų iki šiol nerodytas kino teatruose.

Venecijos šviežiena

Rugsėjo 11 d. pasibaigusiame Venecijos kino festivalyje "Specialųjį žiuri prizą" laimėjo italų kino meistro Michelangelo Frammartino filmas "Urvas".

M.Frammartino tik maždaug kas dešimtmetį sukuria naują filmą, tad sinefilų pasaulyje tai tampa įvykiu. Filme-paveiksle vaizduojama, kaip šeštajame dešimtmetyje Italijos pietuose jaunieji speleologai leidžiasi į giliausią 700 m gylio Europos olą. Juos iš aplinkinių kalnų stebi senas kaimo piemuo.

Kitas programos filmas iš pernykščio Venecijos kino festivalio – mylimo ispanų režisieriaus P.Almodóvaro debiutas anglų kalba "Žmogiškas balsas". Maestro angliškame debiute pasirodo kino mūza Tilda Swinton. Jos vaidinama moteris ir šuo laukia sugrįžtančio mylimojo. Skausmingą vienatvę ji dalijasi su balsu telefono ragelyje ir šunimi, nesuprantančiu, ar šeimininkas paliko jį. Trumpametražio filmo seansus lydės režisieriaus ir aktorės pokalbio įrašas apie filmo kūrybinį procesą.

Kadras iš filmo „Žmogiskas balsas“.

Berlinalės desertai

T.Swinton balsą programoje bus galima išgirsti ir filme "Paskutiniai ir pirmieji žmonės". Tai pirmas ir paskutinis 2018 m. anapilin iškeliavusio islandų kompozitoriaus Jóhanno Jóhannssono filmas, įkvėptas fotografo Jano Kempenaerso knygos "Spomeniks". Joje menininkas užfiksavo buvusios Jugoslavijos gamtoje pastatytas didingas brutalistines skulptūras. Ties vaidybinio ir dokumentinio kino riba balansuojantis kūrinys sujungia muziką, vaizdą ir T.Swinton pasakojimą.

"Šis filmas iš Berlinalės Lietuvoje buvo rodomas tik internete vieną dieną per "Scanoramos" uždarymą, o jis neabejotinai reikalauja didelio ekrano ir gero garso, todėl įtraukėme jį į kino programą "Lokys, liūtas ir šakelė", – sako G.Krikščiūnaitė.

Kitas filmas iš šių metų Berlyno – sinefiliškas desertas pasiilgusiesiems kokybiško nepriklausomo kino. Šveicarų dvynių režisierių Ramono ir Silvano Zürcherių juosta "Mergina ir voras", apdovanota kritikų "Fipresci" prizu, rodo merginos kraustynes iš vieno buto į kitą. Banalūs kasdienybės ritualai talentingų režisierių rankose virsta meilės, ilgesio, išsiskyrimo nerimo ir pavydo simboliais. Visi filmo veikėjai flirtuoja vienas su kitu taip, kaip režisieriai flirtuoja su savo žiūrovu – erzindami, kurdami intrigą, palikdami atvirus klausimus ir norą sužinoti daugiau.

„Venecijos bienalėje, viename prestižiškiausių pasaulio kino festivalių, jauno lietuvių režisieriaus Lauryno Bareišos filmas „Piligrimai“ konkursinėje programoje „Horizontai“ laimėjo Juodąjį liūtą – pagrindinį programos prizą. Tai pasaulinis mūsų kino pripažinimas ir olimpinis kultūros medalis. Ypač džiugina, kad filmo kūrėjams tai pirmasis jų ilgo metro darbas, įrodantis, jog net be didelių išteklių Lietuvos kino kūrėjai turi didžiulį potencialą ir ne tik lygiuojasi į ilgametes kino tradicijas turinčių šalių filmų kūrėjus, bet ir juos nugali. Nepriklausomybės laikotarpiu lietuviški filmai buvo įtraukiami į svarbiausių kino festivalių – Kanų, Berlynalės, Venecijos ir kitas programas, tačiau pirmą kartą Lietuvos kino istorijoje lietuviškam kinui buvo skirtos netylančios seniausio pasaulyje – Venecijos kino festivalio ovacijos“, – sakoma premjerės sveikinime.