Skelbiama, kad atsisveikinti su velioniu galima nuo ketvirtadienio Vilniaus laidojimo namuose „Ligamis“, laidotuvės vyks penktadienį Karveliškių kapinėse.

1931-aisiais gimęs J. Jakštas 1959-aisiais Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, kelerius metus dirbo korektoriumi laikraštyje „Tiesa“, literatūriniu darbuotoju žurnale „Švyturys“. Du dešimtmečius, iki 1993-ųjų Lietuvos televizijoje ir radijuje (LRT) dirbo Literatūros ir dramos redakcijos vyresniuoju ir vyriausiuoju redaktoriumi, rengė radijo laidą „Po lyros ženklu“.

Jis yra išleidęs per 20 poezijos knygų, išvertė keletą užsienio rašytojų poezijos ir prozos kūrinių, knygų vaikams, rašė publicistinių straipsnių kultūros ir visuomenės gyvenimo klausimais, dokumentine medžiaga grįstų grožinių novelių apie įvairių tautų rašytojus. Jo kūrybos išversta į moldavų, ukrainiečių, rusų, baltarusių, lenkų ir kitas kalbas.

J. Jakštas 1985 metais tapo Poezijos pavasario laureatu, 1989 metais jam buvo įteiktas „Knygnešio“ diplomas, o 1989 metais – „Žydinčios vyšnios šakelės“ prizas už išleistos poemos „Sprogimas“ fragmentą „Ar tu dar alsuoji lietuviškas žodi?“.

Lietuvių literatūros vertėjui į lenkų kalbą K. Pecelai premija skirta už aukštą profesinį meistriškumą ir produktyvumą verčiant į lenkų kalbą šiuolaikinės lietuvių grožinės ir filosofinės literatūros kūrinius bei aktyvią akademinę pedagoginę veiklą garsinant Lenkijoje lietuvių literatūrą, kalbą ir kultūrą, penktadienį pranešė Kultūros ministerija.

Tarp K. Pecelos vertimų – Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ (III ir IV dalys), Dainos Opolskaitės „Dienos piramidės“, Aleksandro Štromo „Laisvės horizontai“, Herkaus Kunčiaus „Lietuviškos apybraižos“, Tomo Venclovos ir Leonido Donskio tekstai, kiti lietuvių prozos ir eseistikos kūriniai, taip pat Vilniaus ir Kauno architektūros gidai.

D. Švambarytė įvertinta už klasikinės kinų ir japonų literatūros vertimus, gebėjimą prisitaikyti prie autoriaus stiliaus, atrasti savitą skambesį japoniškai ir kiniškai poezijai, perteikti japoniškojo prozinio, dramaturginio, liturginio žodžio subtilybes, už švarią ir turtingą vertimų kalbą.

Japonologė, orientalistė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Azijos ir transkultūrinių studijų institute dirbanti D. Švambarytė yra išvertusi japonų poezijos ir sudariusi „Klasikinės japonų literatūros antologiją“.

Ši knyga – tai japonų raštijos panorama nuo seniausių laikų iki XX amžiaus vidurio. Kiekvienas į antologiją įtrauktas kūrinys pristatomas trumpu straipsniu ir papildomas išsamiais komentarais, suteikiančiais žinių apie Japonijos istoriją, geografiją, visuomenę, japonų kalbos raidą.

Kadangi orientuojamasi ne tik į plačiąją auditoriją, bet ir į būsimuosius vertėjus japonologus, knygoje galima rasti klasikinės japonų gramatikos santrauką, terminų sąvadą, žodyninių straipsnelių ir kitų vertingų priedų. Visi tekstai versti iš originalo kalbos (klasikinės japonų, šiuolaikinės japonų, klasikinės kinų), dauguma lietuviškai publikuojami pirmą kartą.

D. Švambarytė taip pat yra išvertusi japonų literatūros klasikai priskiriamą Murasaki Shikibu romaną „Sakmė apie princą Gendži“, Kabuki ir No teatrų pjesių, kitų japonų literatūros kūrinių. Ji vertė ir klasikinės kinų kalbos paminklą, daoizmo veikalą „Laozi“, patobulintas jo vertimas Lietuvoje išleistas keturis kartus.

Kultūros ministerijos ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos skiriamos Šv. Jeronimo premijos laureatams bus įteiktos Tarptautinę vertėjų dieną, rugsėjo 30-ąją, Kultūros ministerijoje.

Balandžio 27 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyks mokslinė tarpdalykinė konferencija „Mana mintis – goda žvaigždynų rašto... / Mana būtis – šalia bedugnės krašto...“, skirta J. Baltrušaičio jubiliejinei sukakčiai paminėti.

Poetinės dvasios lietuviškumas

Poetas gimė, mokėsi ir augo Rusijos imperijos valdomoje Lietuvoje, Kauno gimnazijoje, kurią baigė 1893 m., buvo dėstoma rusiškai. Studijos Maskvos universitete, pažintys su garsiais Maskvos literatais ir teatralais, vedybos su maskviete Marija Olovianišnikova taip pat neleido nutolti nuo rusų kultūros ir kalbos.

1911 m. Maskvoje, „Skorpiono“ leidykloje, išėjo pirmasis J. Baltrušaičio eilėraščių rinkinys rusų kalba „Žemės laiptai“, o 1912 m. pasirodė ir „Kalnų takas“. Nepaisant visų aplinkybių, daug kas stebėjosi, kodėl J. Baltrušaitis – poliglotas, labai gabus kalboms, tikėtina, mokėjęs apie penkiolika užsienio kalbų – rašė eilėraščius rusiškai. Lietuviškai daugiau kūrė tik antroje gyvenimo pusėje.

1942 m. Kaune išėjo J. Baltrušaičio lietuviškai rašytų eilėraščių rinkinys „Ašarų vainikas“, kuriam įvadą parašė Balys Sruoga.

Išanalizavęs bene garsiausią J. Baltrušaičio eilėraštį „Ramunėlė“, jis padarė išvadą: „Štai ši pasaulėjauta, organiškas žmogaus ir gamtos sutapimas,  pagrindžia J. Baltrušaičio poetinės dvasios lietuviškumą.“ „Vargui – takui pro rugienas / Tavo žiedas – džiaugsmo kraitis. / Štai pasauly aš ne vienas, / Jo bedugnėj ne našlaitis...“

Intriguojanti pažintis

Poeto kūrybos gerbėjas ir vertėjas, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys (1896–1991), prisiminęs keletą savo susitikimų su J. Baltrušaičiu, 1973 m. parašė atsiminimus „Susitikimai su poetu Jurgiu Baltrušaičiu“.

Prisiminęs pirmąsias J. Baltrušaičio publikacijas, rašė: „Tai buvo 1910–1911 mokslo metai. Mokiausi tada Panevėžio realinėje mokykloje, kur dėstomoji kalba buvo rusų, ir visi mokytojai, išskyrus kapelioną, – rusai. Lietuviai mokiniai buvome apimti kylančios krašte tautinio atgimimo dvasios. Ir šit vieno „Aušrinės“ straipsnio epigrafu eina ketureilis rusų kalba su parašu po juo rusiškomis raidėmis „Jurgis Baltrušaitis“. Mes, ketvirtokai, karštai susidomėjome poeto asmeniu ir nuliūdome, sužinoję, kad tai tikras lietuvis, rašantis rusų kalba.“

Mes, ketvirtokai, karštai susidomėjome poeto asmeniu ir nuliūdome, sužinoję, kad tai tikras lietuvis, rašantis rusų kalba.

Drąsinantis pasitikėjimas

J. Urbšys pirmą kartą garsųjį poetą J. Baltrušaitį susitiko 1915 m. Maskvoje, Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. Būsimasis užsienio reikalų ministras nuo 1915 m. studijavo Rygos politechnikos institute. Pirmojo pasaulinio karo metais institutas buvo perkeltas į Maskvą.

„1915 metai. Nominaliai esu evakuotas į Maskvą Rygos politechnikos instituto studentas, o iš tikrųjų dirbu apmokamu darbuotoju Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. Mūsų kambaryje nuolat pulkavosi pagalbos ieškoti ateiną tremtiniai ir pabėgėliai. Šalutiniame mažesniame kambaryje sėdi Komiteto pirmininkas advokatas Petras Leonas. Kas norėjo jį matyti, turėjo pereiti per mūsų kambarį. Ir šit atsidaro iš gatvės durys ir į kambarį įeina aukštas, tiesus, tamsiu žieminiu apsiaustu (buvo žiema) žmogus. Kailinė apykaklė ir tokia pat apvali kepurė. Įeina ir tiesiai, nesidairydamas žengia į pirmininko kambarį. Tai komiteto vice-pirmininkas poetas Jurgis Baltrušaitis.“

1920 m. J. Baltrušaitis buvo paskirtas Lietuvos specialiosios misijos vadovu, o 1922 m. – Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru SSSR. J. Urbšys, prisimindamas šio laikotarpio susitikimus su poetu, rašo: „1922–1927 metai. Dirbu Berlyne Lietuvos pasiuntinybės konsulinio skyriaus vedėju. Girdžiu, jog retkarčiais pro Berlyną į Paryžių ar į Londoną pravažiuoja poetas Jurgis Baltrušaitis, atstovavęs tuo metu Lietuvai Maskvoje. Pravažiuodamas neaplenkdavo Pasiuntinybės, Kurfeurstendamm gatvėje, netoli Zoologijos sodo, arba Zoo, kaip berlyniečiai tą sodą trumpai vadino. /.../ Ir šit kartą pasisakau Baltrušaičiui norįs bandyti versti jo poeziją į lietuvių kalbą. Retrospektyviai į tą pokalbį žiūrėdamas, stebiuosi, kaip palankiai ir maloniai mano sumanymą priėmė Baltrušaitis. Jis net patikėjo man savo dailią, odiniais minkštais viršeliais užrašų knygutę, kurioje buvo jo ranka surašyti naujo rinkinio „Lilija i sierp“ („Lelija ir pjautuvas“) eilėraščiai. Nusipirkau kiek galint panašesnę knygutę, persirašiau visą rinkinį ir originalą grąžinau poetui – nors tiek neapvyliau jo... Perrašinėdamas taikiau, matyti, kiek ir į poeto braižą, nes kai kas iš vėlesniųjų tyrinėtojų palaikė mano knygutę originalia poeto knygute. Manoji, likimo viesului siaučiant, laimingu būdu pakliuvo į saugią vietą – Respublikinės bibliotekos rankraščių skyrių.“

Paskutinis susitikimas

Likimas J. Baltrušaičiui buvo palankesnis negu J. Urbšiui. 1939 m. J. Baltrušaitis buvo paskirtas Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje patarėju. Paryžiuje su šeima gyveno iki mirties (1944) ir išvengė sovietų arešto.

J. Urbšys užsienio reikalų ministru dirbo iki dramatiško Lietuvai 1940 m. birželio. 1940 m. liepos 17 d. kartu su žmona Marija Mašiotaite-Urbšiene buvo ištremtas į Rusijos Tambovo miestą. Buvo kalinamas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose, daugiausia vienutėse. Į Lietuvą sugrįžo tik 1956 m.

J. Urbšys savo paskutinį susitikimą su poetu J. Baltrušaičiu Kaune 1939 m. taip pat įsiminė: „Paskutinį kartą mačiau poetą Kaune 1939 m. pradžioje, kai jis, išvykdamas į Paryžių, užėjo pas mane (buvau tada u. r. m-ru ) atsisveikinti ir savo naujos materialinės padėties aptarti.“

J. Urbšys atsiminimuose nepamiršo ir poeto J. Baltrušaičio sūnaus – įžymaus meno istoriko Jurgio Baltrušaičio, su kuriuo retkarčiais susitikdavo Paryžiaus pasiuntinybėje: „Sekretoriauju Lietuvos pasiuntinybėje. Susitinku kartkarčiais su poeto sūnumi, būsimu įžymiu meno istoriku – Jurgiu Baltrušaičiu. Tada jis mokėsi Sorbonoje. Meno istoriją ten dėstė tuomet garsus Henri Facillonas (1881–1943), kurio įdukrą jaunasis Baltrušaitis, baigęs Sorboną, vedė.“

J. Urbšys rašo, jog poetas norėjo, kad sūnus mokėtų lietuvių kalbą (teko ir jam ne vieną pamoką vesti) ir, Maironio žodžiais tariant, kad eitų „Lietuvos keliais“. Kai sūnus 1933 m. pradėjo dėstyti lietuviškai Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune meno istoriją, tėvas J. Baltrušaitis buvo labai patenkintas. Vincui Krėvei prisipažino norintis, kad sūnus atidirbtų Lietuvai už jį ir už sugaištą laiką.

Interpretacijos gaires suponuoja rinkinio pavadinimo „Arbata papėdėje“ sandai: arbata ir papėdė. Arbata padeda susitelkti į tylą, joje išgirsti vidinį monologą ir prabilti. Ji užsklendžia regimąjį išorinį pasaulį, nutildo jo triukšmą. Eilėraščių žmogus panyra į savo buvimą prie arbatos, kurios aromatas svaigina išlaisvindamas kūną, suaktyvindamas vidinio pasaulio vyksmą: „atsinešu neišgertos arbatos aromatą / kuris tirpsta kraujyje / tikiu kad panašiai juvelyro rankose lydosi auksas“ – (atsinešu neišgertos arbatos aromatą, p. 57). Arbata „Rytų Azijoje yra ne tik gaivinantis gėrimas, bet ir rafinuotumo ir meditacijos simbolis. (...) Jos negalima gerti paskubomis, būtinas vidinis susikaupimas, dėmesys vidinei bei išorinei harmonijai.“ (1) Šioje arbatos kontempliavimo ceremonijoje atsiveria regėjimas, pakitusios sąmonės būseną įgalina kaljanas: „pro šalį prasklendžia gėlių pardavėja / įgavusi tobulą kaljano dūmo formą (p. 58), smilkalai: „ji / plaukia per katedros aikštę / nuo smilkalų kvapo – tolyn –“ (ta, p. 59), mira: „pakvipo oras mira ir šermukšniais“ (orkestravimas slėnyje, p. 39).

Medituojančiojo vidinė esatis pažadinta, čia, būtyje, išnyra prisiminimai, vaizdai, vaizdiniai. Eilėraščių žmogus išslaptina savo buvimą kalbėdamas, t. y. vesdamas dialogą su savimi ir pasauliu: „tu sakai / toks gyvenimas / atsakau / nuo šio aukščio aižėja sausgyslės“ (sakalo jaukinimas, arba kryčio kryptis, p. 8); „tai kokio dar stebuklo laukti, kokios malonės, kokio / burto, dangau, tu man padovanojai / skaudžiausią skruzdę“ (prieš atsibundant, p. 9).

Atvertis implikuojama eilėraščio formoje: „Jūs apsigaubusi kailinukais bet sušalote mano eilėraštyje – / per daug jame mandarininės druskos? (A fragmentas, p. 55). Poezijoje, kaip meno kūrinyje, sušvinta kalbančiojo esmė – tiesa, kuri gali bet kada pasislėpti, o kartu paslėpti ir tikrąją kalbančiojo esmę: „ant nepažįstamo žiedo – (poezijos / laikinumas) – nepažinus vabzdys – // o kas ta poezija? – / vabzdžio sinusoidė ar žiedo švytuoklė – // iš Dievo / šis nežinojimas, iš nieko“ (ant nepažįstamo žiedo – (poezijos, p. 64). Pažinti save eilėraščių žmogus siekia per santykį, klausdamas: „mano sieloje dykuma / be oazės be palmės be dievo / karvytės miegančios Jūsų šešėlio pavėsyje / ar nesistebite / kad joje nėra net manęs / rašančio šį eilėraštį –“ (tik Jūs žinote, p. 67) ir atsakydamas: „blaškausi tarp skyrybos ženklų – / juk turi būti taškas“ (p. 68). Medituodamas ir kurdamas pokalbį ieško harmoningo santykio su savimi ir su pasauliu, siekia jį atkurti. Tačiau „Kadangi likimas žmogų visada išstumia į išslaptinimo kelią, žmogus, būdamas kelyje, yra visada atviras galimybei siekti tik pastatančiojo išslaptinimo, jį įgyvendinti, ir, juo remdamasis, rinktis visus mastelius.“ (2)

Eilėraščių žmogus „stato“ save, išsislaptindamas čia, dabartyje, būdamas papėdėje. Šis buvimas nėra rezignacija, nors neretai taip gali atrodyti, bet atkuriantis, prikeliantis: „mandarinų ūgliai kailo papėdėje / (...) pramuša sniego plutą“ (mandarinų ūgliai kailo papėdėje, p. 31). Savo esmės atkūrimas prasideda nuo susinaikinimo. Pirmajame rinkinio eilėraštyje vienišas kalnų klajoklis, būdamas arti Dievo, t. y. pažinimo, sudega: „tuose kalnuose / klaidžiojau keturis dešimtis metų / kol užmyniau naktinį / kaprizo drugelį“ (viena žūtis, p. 5). Naktinis drugys – „save pamiršusios sielos meilės dieviškai šviesai simbolis.“ (3)

Kalba eilėraščių žmogus save sunaikina, kad prikeltų. Atsižvelgiant į tai, kad jis tai pakyla sakalo skrydžiu, kad „naktį atsivėrė / lelija“ (prieš atsibundant, p. 9), kad valgo obuolį – pažininimo vaisų, kad „netikėtai jam karas pradingo / tarsi niekada ir nebuvo“ (cukrainėje karo metu pritrūko druskos, p. 18), „visiems meluoju, kad ne / o iš tikrųjų noriu gyventi“ (priežastis, p. 33), tai leidžiasi žemyn: „paukščiai iš dangaus krenta / į mano eilėraščius bet žodžiai / nuo to nepradeda skristi“ (diptikas, p. 19), „ir tikrai nežinau, ar kada bepakilsiu: skaudžiai / nugarą slegia krepšelis su paukščių šešėliais.“ (– – – jau seniai užmiršau, ką turėjau tik šiandien, p. 28), kad bet kurią akimirką gali išsivietinti iš esaties, papėdė simbolizuoja kelio pradžią ir pabaigą. Sinajaus kalnas – apsnigtas, o „režisierius aklas / ir kurčias sufleris“ (žiemos kaukė, p. 42), žmogus vienišas ir jaučiasi apleistas, užšaldyti jausmai, apima sąstingis. Bet dingus vedliui pataria: „kliaukis Dievu ar bite. / atmintį savo / paslėpk dilgėlyne – bitės išsergės, / o Dievas / išsergės tave po liepsnojančiu krūmu“ (dėsnis: kai dingsta vedlys –, p. 92). Pokalbis tęsiamas su Dievu, kuris visada yra, net jei eilėraščių žmogus jo rankos neužgriebia. Tikrovė perversiška, įkaitę jutimai degina elėraščių žmogų.

Kalba eilėraščių žmogus save sunaikina, kad prikeltų. Atsižvelgiant į tai, kad jis tai pakyla sakalo skrydžiu, tai leidžiasi žemyn.

 

 

Ambivalentiškų būsenų kontinuume ir išpažįstama: „kam kitam galėčiau patikėti savo išpažintį, // sakale, / kam kitam –“ (sakalo jaukinimas, arba kryčio kryptis, p. 7), ir ilgimasi, ir laukiama. Laukiama virsmo, bet ne pasyviai – aktyviai, net ir sapno eklektikoje, vizijose, vaiduokliškuose regėjimuose: „žaltvykslių apsupty kalbinu tavo sielą –“ (regėjimas, p. 11). Kalba įdaiktina ir paverčia visa tai regimybe, išgyvenimai įgauna formą, eilėraščių žmogus įsivaizdina save naikindamas. Slapstosi nuo savęs ir nuo pasaulio, vėl iš naujo jį atrasdamas. Jis visada yra pavojuje: „Juo labiau mes priartėjame prie pavojaus, juo labiau pradeda švytėti keliai į gelbstintį pradą, juo problemiškesni tampame mes patys.“ (4). Todėl kalbėjimas gali pasirodyti kaip nuosprendis, neapskundžiamas ir nekvestionuojamas: „jau parašiau testamentą. klausausi tavo dainos / ir bijau pats savęs, / ir nebijau pats savęs, / netikiu savo krauju / ir pasitikiu savo krauju –“ (klaida testamente, p. 63).

Užmarštis gelbsti nuo visiško perdegimo, apakimo, ji – kaip išssukimas nuo hamletiško klausimo: „prisipažįstu jau neatsimenu / kas esu / ir ar esu – abejoju – – – // grąžink tuščią runą – / mirties ir to kas bus po to“ (tuščia runa, p. 46). Vienatvė, nepaisant jos egzistencinio tragizmo, lemia meditaciją ir susikaupimą savyje, savo esmėje, išsigryninimą: „ant karnizo – vienatvės motyvas pusiausvyros mokosi, / kad pakiltų, kai žemės trauka atskils nuo sparnų;“ (– – – jau seniai užmiršau, ką turėjau tik šiandien: p. 28). Eilėraščių žmogus klausiantis: „Nes tik klausimas yra mąstymo pamaldumo ženklas.“ (5) Klausia ir klauso pats savęs ir pasaulio. Klausimas išlaiko santykį kaip kaljano dūmų virvelė nuo senojo delhi iki senojo delhi, nuo romos iki mekos ir nuo mekos iki romos. Šiame hermeneutiniame rate sušvinta praeities retrospekcija ir ateities perspektyva. Čia, dabartyje, žmogus mezga dialogą kaip būtinybę išgyventi, atgimti, pažinti, įžvelgti esmę, kad sušvistų tiesos šviesa.

Mąstydamas eilėraščių žmogus leidžia atsiverti daiktams, jis mato juos kaip ženklus-simbolius, kaip savyje slepiančius prasmę: „pakartosiu – vengiu daiktų kurie neturi istorijos –“ (vieno pavasario fragmentas, p. 22). Visi pasaulio daiktai eilėraščio žmogui prasmingi, jie jam išsipažįsta, nes jis juos kalbina. Poezijos epicentras – pats žmogus, žmogaus santykis, per kurį žmogus atpažįsta save, įvardydamas savo buvimą: „akies / krašteliu užkabinu ant horizonto džiūstančią / savo sielą – neįskaitau joje nė vieno ramaus / atvaizdo, į kurį pasinėręs galėčiau giliai iškvėpti ir / plaukti. ant nugaros.“ (ne senutei vyšniai, krentančiai už lango, ne žydinčiai, p. 54). Melsdamasis sielos dykumoje išmeldžia save ir taip parodo ir išteisina savo buvimą dualistiniame pasaulyje, kuriame gėris ir blogis koegzistuoja ir kuriame slypi tiesa. Ji sušvinta meno kūrinyje, sušvinta poezijoje.

Kalba, kuria kalba eilėraščių žmogus, tampa suprantama. Kalbantysis užsimiršta, o žodis steigia būtį. Kalbos tikrąją būtį „sudaro tai, kas ja pasakyta, o tai yra bendras mūsų gyvenamas pasaulis“ (6). V. Rudžiansko žodis juntamas vidumi, nes taip gali aiškiau suvokti metaforinę, vaizdinę kalbą. „Kalbėti – reiškia kalbėti kažkam.“ (7), žodžiai ir sau, ir kitam parodo kalbamą dalyką vaizdžiai, o tai poetas atlieka meistriškai. „Taigi kalbėjimas priklauso ne aš, o mes sričiai.“ (8), jis nenutrūksta net ir tada, kai pokalbis baigiamas. Dialogo tęsinys – mumyse. Retoriškai paklauskime eilėraščių žmogaus žodžiais: „tai ką dar galėtų apšviesti / eilėraštis?“ (ne senutei vyšniai, krentančiai už lango, ne žydinčiai, p. 54). Kalba atgręžia į save, į savo santykį su savimi ir pasauliu, mintijimui prie arbatos kalno papėdėje.

1 – Biedermann, H. Naujasis simbolių žodynas. Vilnius: Mintis, 2002, p. 39–40.

2 – Heidegeris, M. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1992, p. 234.

3 – Becker, U. Simbolių žodynas. Vilnius: Vaga, 1995, p. 174.

4 – Heidegeris, M. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1992, p. 243.

5 – Ten pat, p. 243.

6 – Gadamer, H.–G. Istorija. Menas. Kalba. Sud. Sverdiolas, A. Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 84.

7 – Ten pat, p. 84.

8 – Ten pat, p. 85.

Knygynų lentynas neseniai pasiekė naujausias vertimas – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas O. Tokarczuk istorinis epas „Jokūbo knygos“.

Tai – 800 puslapių romanas, nukeliantis į XVIII a. Podolę. Iš tolimosios Turkijos atkeliavęs jaunas, charizmatiškas žydas Jokūbas Leibovičius Frankas greitai suburia ištikimų sekėjų būrį. Kas jis yra iš tikrųjų – mesijas, eretikas, o gal apsukrus tų laikų nuomonės formuotojas?

Knygoje autorė su enciklopedine aistra atkuria barokinės Lenkijos pasaulį ir sykiu ieško atsakymų, kaip susiformavo šių dienų Rytų ir Vidurio Europos veidas. Švedijos akademija šį 2014 m. pasirodžiusį romaną pavadino O. Tokarczuk opus magnum, tad galbūt jis ir nulėmė sprendimą skirti jai Nobelio premiją.

Pokalbis su V. Jaručiu – apie vertėjo vaidmenį, glaudžią O. Tokarczuk knygų vertėjų bendruomenę ir požiūrį į rašytoją jos gimtinėje.

– Baigėte fizikos studijas, bet pasirinkote vertėjo kelią. Kuo ši profesija jus patraukė?

– Tiesą sakant, vertėjo kelio nesirinkau, tiesiog tokia buvo likimo užgaida. Kadaise, beskaitydamas tekstą lenkų kalba, labai panūdau pamėginti jį išversti. Taip gimsta vertėjas – iš pradžių išverti kelis sakinius, tada puslapį, vėliau atsiranda apetitas versti visą knygą. 1986 m. baigiau fizikos studijas. Griuvus sovietinei santvarkai, atrodė, kad atsiveria daug naujų kelių, galbūt labiau viliojančių nei fizika. Tuo laikotarpiu supratau, kad mokslas – ne mano pašaukimas. Šiandien vis dėlto guodžiuosi, kad ne aš išdaviau fiziką, veikiau ji numojo ranka į mane, kaip į negabų, neperspektyvų, fizikai netinkamo, nepaslankaus mąstymo žmogų. Tokiais atvejais tenka ko nors griebtis, kad išlaikytum dvasinę pusiausvyrą, ‒ pasimaišė vertimas, nors iš pradžių tai buvo tik žaidimas. Net ir šiandien jaučiuosi labiau mėgėjas, diletantas, visada žinau savo ribas. Kartais juokauju, kad esu žvėriškas vertėjas – versdamas vadovaujuosi instinktu, interpretuoju laisvai, kliaudamasis labiau vaizduote. Žinoma, verčiant būtina gerai mokėti abi kalbas, susivokti abiejų kultūrų santykiuose ir kontekstuose. Kitaip vertimas bus bergždžias darbas.

Prieš kelis dešimtmečius vertėjo pavardė net ne visada būdavo įrašoma knygoje, jis būdavo nematomas techninis darbuotojas.

– Apie tai dažniausiai nesusimąstome, tačiau be vertėjų pagalbos negalėtume skaityti daugelio knygų, žiūrėti filmų. Šios profesijos atstovai yra tikras mūsų langas į platesnį pasaulį, bet svarbus jų darbas neretai būna primirštas. Ar jums pačiam norėtųsi, kad vertėjų darbui ir misijai būtų skiriamas didesnis dėmesys?

– Džiugu, kad šiandien keliamas klausimas apie vertėjų vaidmenį visuomenėje. Štai prieš kelis dešimtmečius vertėjo pavardė net ne visada būdavo įrašoma knygoje, jis būdavo nematomas techninis darbuotojas. Tačiau šios profesijos atstovų atliekamas darbas išties svarbus, ypač tokiose mažose šalyse kaip Lietuva. Norint pažinti platųjį pasaulį, palaikyti su juo atvirą ryšį, mums tenka jį išversti. Proporcija tarp mažos mūsų kalbos ir didelio pasaulio lemia, kad vertimai mūsų kultūroje užima liūto dalį. Kuo visuomenė ir jos kultūra atviresnė, tuo ši liūto dalis didėja. Kita vertus, sureikšminti vertėjo darbo labiau, nei jis yra vertas, taip pat nereikėtų. Girdėjau, kai kurie vertėjai reikalauja, kad jų pavardė būtų užrašoma knygos viršelyje, kartais jame atsiduria netgi jų nuotraukos. Tačiau ši šiuolaikinė tendencija yra kiek perdėta. Man vertėjas yra kaip lėlių teatro aktorius. Žiūrovas stebi jo valdomą lėlę, girdi balsą, tačiau paties aktoriaus nemato.

– Šiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas O. Tokarczuk romanas „Jokūbo knygos“ yra didžiulės apimties istorinis epas su keliomis dešimtimis siužeto linijų ir personažų. Tikriausiai būtent šį romaną iš visų jūsų verstų autorės knygų buvo sudėtingiausia versti? Knygoje gausu istorinių faktų, todėl vertėjui reikėjo ne tik puikiai mokėti lenkų kalbą, bet ir išmanyti aprašomą kontekstą. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte vertimo procese? Galbūt konsultavotės ir su O. Tokarczuk knygų vertėjais iš kitų šalių?

– Galbūt didžiausias iššūkis buvo knygos apimtis, reikalaujanti ištvermės ir kantrybės. Tam tikrų sunkumų kėlė istorinė romano tematika. Man labiau patinka versti skraidant padebesiais, lengvai, neapsikrovus enciklopedijomis, žinynais ir papildoma literatūra. Tačiau, versdamas „Jokūbo knygas“, negalėjau dirbti atsipalaidavęs. Nesu istorikas, tad teko gilintis į istorines ir kultūrines knygos siužeto aplinkybes, domėtis judaizmu, žydų kultūra, istorija. Laimė, vertimo procese man padėjo žydų kultūros ekspertė dr. Lara Lempert, dirbanti Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Taip pat konsultavausi su knygos vertėjais iš kitų šalių. Romanas išleistas dar 2014 m., tad nebuvau pirmasis jį vertęs. O. Tokarczuk kūrybos vertėjų bendruomenė yra labai glaudi, kai kurie vertėjai – itin skrupulingi. Versdami „Jokūbo knygas“ į savo kalbą jie pastebėjo netikslumų, klaidų. Savo pastabas, pajautas ir patirtis jie fiksavo specialioje duomenų bazėje, prieinamoje visiems O. Tokarczuk knygų vertėjams. Dirbdamas, ypač paskutiniajame etape, turėjau laimę naudotis šia sukaupta duomenų baze. Tad dėl daugelio klausimų nebereikėjo papildomai sukti galvos.

Autorė knygą rašė bemaž 10 metų. Aš irgi pradėjau versti senokai, dar 2016-aisiais, kūrybinėje rezidencijoje Lenkijoje, netoli Vroclavo stūksančioje XVI amžiaus vandens pilaitėje. Tuo metu pradėjau knygą siūlyti Lietuvos leidykloms. Tačiau leidėjus truputį gąsdino didžiulė romano apimtis ir Lietuvoje anuomet ne itin gerai žinomas autorės vardas. Ledai pajudėjo O. Tokarczuk 2018 m. pelnius Tarptautinę Bukerio literatūros premiją. Šoktelėjo susidomėjimas rašytoja, leidyklos ėmė reikšti norą leisti jos knygas. Ir štai „Jokūbo knygos“ pagaliau pasirodė Lietuvos knygynuose.

– „Jokūbo knygos“ – tai romanas apie XVIII a. gyvenusį Jokūbą Franką ir jo suburtą religinį judėjimą. Apie šią istorinę asmenybę žinoma gana mažai, internete beveik nerasime informacijos. Ar autorės kuriamas Jokūbo Franko paveikslas yra labiau jos fantazijos vaisius, ar ji daugiau rėmėsi istoriniais šaltiniais? Kuo, jūsų nuomone, ši knyga aktuali šiandien, kai taip pat nestinga įvairių, mesijais pasiskelbusių veikėjų?

– Kiek žinau, O. Tokarczuk skyrė nemažai laiko istorinėms studijoms, domėjosi Jokūbo Franko asmenybe ir jo suburtu judėjimu, žydų religija ir kultūra, aprašomo regiono istorija. Beje, romano arealas užkabina ir Lietuvą – knygoje minimi Vilnius, Kaunas, Trakai. Knygos pabaigoje yra autorės trumpas bibliografinis komentaras, kuriame ji aprašo, kokie šaltiniai ją įkvėpė, rodė kelią per šios istorijos brūzgynus. Jokūbas Frankas, regis, buvo labai charizmatiška, spalvinga asmenybė, gebėjusi sutelkti minias žmonių ir įtikinti savo idėjomis. Jis mėgo rengti viešas poringes, tarsi tam tikrus mokymus. Vienas jo bendražygių, knygoje vadinamas Nachmanu, slapta užsirašė tas Jokūbo Franko kalbas, ir šie jo užrašai išliko. Po šimto metų lenkų istorikas Aleksanderis Krausharas įtraukė jas į savo monografiją apie Jokūbą Franką „Frankas ir lenkų frankistai 1726‒1816“. Kaip tik iš šios knygos autorė sėmėsi žinių, idėjų ir įkvėpimo. Viena įdomesnių romano siužetinių gijų yra realios asmenybės, kunigo Joachimo Benedykto Chmielowskio, pirmojo lenkų enciklopedininko, gyvenimas. Šis kuklus kulto tarnas svajojo, kad žinios būtų prieinamos visiems, net „baltagalvėms“, ir štai – turime „Vikipediją“.

Be abejonės, gera literatūra yra daugiau ar mažiau universali. Ne išimtis ir „Jokūbo knygos“. Juo labiau kad šią istoriją pasakoja šiuolaikinė rašytoja, gyvenanti dabartiniame pasaulyje. Piešiant anuometį peizažą ‒ gamtinį, istorinį, dvasinį, netgi buitinį ‒ rašytojos vaizduotę neabejotinai veikė dabartis, ji vienaip ar kitaip prasismelkia į kūrinį. Tad romanas sąmoningai ar pasąmoningai skaitytojus kviečia padiskutuoti ir apie tai, kas aktualu šiandien. Beje, O. Tokarczuk knyga susilaukė nemažai neigiamos reakcijos. Ji buvo kaltinama lenkų tautos niekinimu, jai net grasinta. Tai irgi rodo, kad knygoje paliestos temos yra aktualios ir šiandien.

– O. Tokarczuk Lenkijoje žinoma ne tik dėl savo knygų, bet ir dėl politinio aktyvumo. Rašytoja nevengia kritikuoti savo šalies valdžios, piktintis suvaržytomis įvairių visuomenės grupių teisėmis. Kaip minėjote, ji net yra sulaukusi grasinimų. Koks yra paties lenkų požiūris į šią autorę? Galbūt iki Nobelio premijos įteikimo ji gimtojoje šalyje nebuvo labai mėgstama? Galbūt ir dabar nėra?

Šią istoriją pasakoja šiuolaikinė rašytoja, gyvenanti dabartiniame pasaulyje. Piešiant anuometį peizažą – gamtinį, istorinį, dvasinį, netgi buitinį – rašytojos vaizduotę neabejotinai veikė dabartis, ji vienaip ar kitaip prasismelkia į kūrinį.

– Negaliu užtikrintai teigti, tačiau numanau, kad O. Tokarczuk oficialių Lenkijos institucijų nelabai mėgstama. Jos kūryba, kalbos, neslepiamos vertybinės preferencijos neatitinka valdančiosios kraštutinės dešinės populistinio naratyvo. Todėl ji uoliai stumiama iš oficialiosios Lenkijos kultūros lauko. Propaganda stengiasi ignoruoti „nepatriotinę“ ir „nekatalikišką“ kūrybą, nuteikti kultūros vartotojus prieš tokius valdžiai nepatogius rašytojus. Rezultatas? Turbūt koks trečdalis lenkų nepalankiai ar bent jau skeptiškai žiūri į savo, šiaip ar taip, žymiausią gyvą rašytoją. Nežinočiau net ką atsakyti tiems iš jų, kurie teigia, kad, skirdami O. Tokarczuk Nobelio premiją, švedai norėjo nubausti nepaklusnią Lenkiją, nenorinčią šokti pagal ES dūdelę. Tai, žinoma, kliedesys, šiek kiek primenantis Nobelio literatūros premijos laureatės baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič situaciją, kai novatoriška, geniali, gilios refleksijos autorė savo tėvynėje tapo persona non grata. Ačiū Dievui, Lenkijoje vaizdas dar nėra toks tragiškas, tačiau liūdinančių simptomų esama. Juolab kad nuo jaunystės žavėjausi lenkų kultūra, man ji atrodė patrauklesnė, laisvesnė, vakarietiška. Prieš septynerius metus į valdžią prasibrovę populistai ėmėsi iš peties griauti per dešimtmečius kurtos savo kultūros įvairovę, tad jaučiu tam tikrą nusivylimą.

Kalbėdamas apie aktyvią politinę veiklą, drįsčiau sakyti, kad O. Tokarczuk ji nebūdinga. Autorė galbūt pritaria kai kuriems politiniams opoziciniams judėjimams, juos remia, tačiau aktyviai juose nedalyvauja, tuo labiau jų neorganizuoja. Savo kasdienėje veikloje ji neperžengia kūrybinės sferos ribų. Žinoma, O. Tokarczuk neslepia savo pozicijos ir pažiūrų, yra joms ištikima, tačiau proga išsakyti nuomonę vienu ar kitu klausimu dažniausiai būna susijusi su jos kaip rašytojos veikla ‒ susitikimuose su skaitytojais, literatūros festivaliuose ir pan. Nesu girdėjęs, kad ji skelbtų politinius manifestus ar viešai reikštų piktą kritiką politikams. Mano įspūdis – kad tai labai tolerantiška ir korektiška, aukštos vidinės kultūros asmenybė. Gal kam Lenkijoje (ir ne tik) susidarė O. Tokarczuk, kaip kontroversiškos, maištingos rašytojos įvaizdis. Todėl viskas, ką ji pasako, interpretuojama tendencingai. Pavyzdžiui, neseniai kilo skandalas, kai vienoje diskusijų užkliuvo jos žodžiai, kad literatūra nėra skirta idiotams, kad savo knygas ji rašo protingiems, jautriems žmonėms, kuriems nesvetima mąstyti, jausti. Bemat kilo pasipiktinimas, esą tai nekorektiška, taip kalbėti yra arogantiška. Tačiau autorė tiesiog pasakė, kad rašydama knygas ji tikisi, jog skaitytojas supras jos kūrinį, o tiems, kurie negeba arba nenori suprasti, ji nerašo.

– O. Tokarczuk kūrybą puikiai pažįstate. Kokie kiti autoriai jus žavi? Galbūt jau atradote naują rašytoją, kurį norėtumėte pristatyti Lietuvos skaitytojui, išversti jo knygas?

– Pastaruoju metu man įdomus žanras, kurį lenkai vadina reportažu. Tai – lyg publicistikos, eseistikos ir grožinės literatūros lydinys. Lietuvoje šio žanro beveik neturime. Esu vieno žymiausių šiuolaikinių lenkų reportažininko Mariuszo Szczygieło gerbėjas. Beje, baltarusių autorė S. Aleksijevič, knygų „Černobylio malda“ ir „Laikas iš antrų rankų“ autorė, taip pat yra šio žanro atstovė.

Kalbant apie būsimus vertimus, ant rašomojo stalo dar guli O. Tokarczuk naujausias, ponobelinis romanas „Empuzjon“ – lietuviškai tikriausiai būtų „Empūsijas“ (tai pačios autorės sugalvotas žodis, sudurtas iš žodžių „empusa“ – graikų mitologinė pabaisa Empūsa, gąsdinanti keleivius, ir „symposium“ – draugiška puota, simpoziumas). Pati autorė šį romaną vadina komišku pastišu. Knygoje piešiamas veiksmas vyksta 1913 m. Vokietijos kurorte Gerbersdorfe (šiandien tai Lenkijos miestukas Sokołowsko). Jame veikė pirmoji pasaulyje tuberkuliozės sanatorija. Vėliau pagal jos pavyzdį panaši sanatorija buvo įkurta Davose, kur, kaip žinome, vyksta Thomo Manno romano „Užburtas kalnas“ veiksmas. O. Tokarczuk aprašomoje sanatorijoje gydosi jaunas studentas iš Lvivo Mečislavas Voiničas, tikintis mokslo, taigi ir medicinos, pažanga. Būrelis pacientų vyrų mėgsta padiskutuoti gurkšnojant keistą vietinių haliucinogeninių grybų užpiltinę, vadinamą „švermerai“. Gal todėl ligonių diskusijos panašios į kliedesį. Ramią sanatorijos kasdienybę sukrečia mįslingos mirtys... Neatskleisdamas daugiau intrigos, tepasakysiu, kad tai – subtili, intelektuali mizoginiško vyrų pasaulio parodija.

– Pokalbio pradžioje minėjote O. Tokarczuk vertėjų bendruomenę. Galbūt bendraujate ne tik virtualiai? Gal visi kartu susitinkate ir su pačia rašytoja?

– Lenkijoje visada buvo skiriama daug dėmesio savo kultūrai populiarinti pasaulyje. Nuo 2005-ųjų kas ketverius metus Krokuvoje vyksta pasaulinis lenkų literatūros vertėjų kongresas. Į trijų dienų renginį suvažiuoja keli šimtai vertėjų iš viso margo svieto. Jau pirmajame kongrese į O. Tokarczuk, tuo metu kylančią literatūros žvaigždę, buvo atkreiptas dėmesys, susidarė nemaža grupė jos kūryba susidomėjusių vertėjų. Vėlesniais metais ši grupė augo, galop virto savotiška bendruomene, kurią vienija panašūs literatūriniai skoniai, vertimų pasirinkimai. Netrukus pati O. Tokarczuk ėmė rengti savo literatūros festivalį „Literatūros kalnai“ („Góry Literatury“), o šiemet jau keletą metų egzistuojantis O. Tokarczuk fondas visus jos vertėjus sukvietė į atskirą kongresą Vroclave.

Įdomus pačių vertėjų organizuotas susitikimas įvyko 2019 m. pabaigoje, kai O. Tokarczuk buvo teikiama Nobelio premija. Tąkart keletas aktyvių vertėjų griebėsi organizuoti susitikimo Stokholme, ir tai buvo puiki idėja – palaikyti Olgą, pademonstruoti vertėjų solidarumą, pasveikinti laureatę. Tad nemažai mūsų tą iškilmingąją dieną atvyko į Švedijos sostinę. Žinoma, karalius liko mūsų nepasveikintas, bet savo patalpose Stokholmo centre mus priglaudė švedų rašytojų organizacija. Ten praleidome vakarą, dideliame ekrane realiu laiku stebėdami ceremoniją, bendraudami ir dalydamiesi įspūdžiais. Įdomu tai, kad tokiuose susitikimuose beveik nebūna kitų temų, tarkime, apie gyvenimą ar politiką. Visos šnekos sukasi apie Olgos kūrybą, nes tai yra be galo turtingas, įtraukiantis pasaulis. Jaučiamės kaip artimų bičiulių ratas, kaip šeima, kaip „Jokūbo chavura“. Net nežinau, ar dar yra tokių autorių, kurie turėtų tokią savo vertėjų chebrą. Tikiu, kad Olgos kūryba klestės ir toliau.

V. Baltuškevičius gimė 1939 metais Liepynose, Marijampolės apskrityje. Vilniaus pedagoginiame institute jis studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo Marijampolės rajono laikraščio „Naujasis kelias“ redakcijoje, „Minties“ leidykloje.

V. Baltuškevičius eilėraščius pradėjo skelbti 1973 metais, iš viso išleido devynias poezijos knygas: „Saulės židinys: eilėraščiai“ (1975), „Vasaros zenitas: eilėraščiai“ (1979), „Erčios: eilėraščiai“ (1987), „Prisipažinimai: eilėraščiai“ (1991), „Mano memoriumas: ironiškos epitafijos gyviesiems“ (2009), „Žaibų šviesoj: penki sonetų vainikai“ (2015) ir kt.

Jis yra išvertęs užsienio autorių prozos ir Omaro Chajamo, Macua Bašio, Williamo Shakespeare’o (Viljamo Šekspyro), Leopoldo Sedaro Senghoro eilėraščių, Charleso Baudelaire’o (Šarlio Bodlero) rinkinį „Piktybės gėlės“, daug rusų autorių poezijos.

Anot Rašytojų sąjungos pranešimo, jau pirmieji V. Baltuškevičiaus poezijos rinkiniai išsiskyrė originalumu, filosofine potekste, veržlia kalba, garsų dermei. Vėlesnėje kūryboje svarbią vietą užėmė kanoniškos eiliavimo formos, ypač sonetas.

Pagrindinės V. Baltuškevčiaus temos – meilė, kosmoso ir žmogaus ryšys, menas. Daugelis jo eilėraščių – jaudinanti atsivėrimais išpažintinė lyrika, nevengiama ir žaismingų, ironiškų, paradoksalių situacijų.

– Tai kas jūs vis dėlto esate – labiau rašytojas ar vertėjas? O jei rašytojas – tai kieno: vaikų ar suaugusiųjų?

– Abi veiklos stipriai susipynusios tarpusavyje ir mano tapatybės į atskirus polius tikrai neskaido. Rašymas – labiau saviraiškos priemonė, bet versdamas gerą tekstą tampi savotišku bendraautoriu. Be to, laikotarpiais, kai pats nerašai, vertimai yra geras būdas, taip sakant, palaikyti „sportinę formą“. Gal net kiekvienam pradedančiajam rašyti būtų į naudą išbandyti šią veiklą: vertėjas yra turbūt geriausias ir įdėmiausias skaitytojas pasaulyje, nes apčiupinėja kiekvieną knygos žodį ir sakinį. Tai geras būdas išnarstyti kūrybinę virtuvę; suprasti, kaip rezgama intriga, kaip kuriami charakteriai, koks yra vykęs ar nevykęs dialogas.

Skaidyti save į vaikų ir suaugusiųjų rašytoją taip pat sudėtinga: manau, tam tikros tendencijos ar skiriamosios žymės išlieka nepriklausomai nuo to, kokiai auditorijai rašai tekstą. Kitas dalykas, kad, be „Akmenukų pasakų“, turbūt ir nesu parašęs išimtinai vaikams skirtų kūrinių. Tarkim, knygoje „Naktis su raktininku“ bandžiau dekonstruoti sustabarėjusį pasakos žanrą ir plėtoti temas, tradiciškai nagrinėjamas suaugusiųjų literatūroje. Arba štai knygoje „Pypas ir jo nutikimai“ veikia „filosofas“ Šurum Burum, kuris visur kaišioja žodį „savaime“: be abejo, ne visi vaikai supras, kad tai ironiška aliuzija į Imanuelio Kanto „daikto savaime“ koncepciją, bet skaityti ir suvokti pagrindinę naratyvo liniją, manau, tai netrukdo.

Slidžiausias dalykas šiame kontekste turbūt tai, kad vaikų rašytojo etiketė gali uždėti tam tikrą žymę ant suaugusiesiems skirtų tekstų. Tarkim, mažai kas žino, kad garsioji Agatha Christie rašė ir eilėraščius: neskaičiau jų, tad neįsivaizduoju ir lygio, bet esu tikras, kad net jei jie būtų genialūs, niekas į juos nežiūrėtų rimtai, nes tai juk rašyta detektyvų karalienės. Man labiau prie širdies tarpinis modelis. Kad ir mūsų Kazys Saja: puikių knygų vaikams autorius, bet kartu jo „Ubagų sala“, mano galva, yra vienas geriausių dalykų, nutikusių mūsiškėje suaugusiųjų literatūroje sovietmečiu.

– Vertimas reikalauja tikslumo, kūryba – vaizduotės. Ar šiedu dalykai neperžengia vienas kito ribų ir jūsų galvoje nesusimaišo? Iš kokių kalbų ir kokio pobūdžio literatūrą verčiate? Kas sunkiausia vertėjo kelyje?

– Manau, tikslumo ir vaizduotės reikia abiem atvejais: verčiant pasitaiko sakinių, kurių sklandžiai neperteiksi, jei nepasitelksi kūrybiškumo, o rašant minties ir žodžio tikslumas taip pat dar niekam nepakenkė.

Verčiu iš anglų ir rusų kalbų. Išverstų knygų sąrašas, atrodo, jau artėja prie 40-ies, tad per karjerą pasitaikė visko: nuo magiškosios fantastikos romanų iki akademinės literatūros. Knygos vertimas trunka tris keturis mėnesius, tad gavęs pasiūlymą pirmiausia žiūriu, ar tas tekstas man pačiam nors kiek aktualus, nes tokį ilgą laiką leisti pasaulyje, kuriame tau visiškai neįdomu, būtų tikra kankynė. Taigi vertimai daugmaž atspindi mano interesų ratą: operos istorija, paauglystėje mėgtas ir iki šiol nostalgiškų sentimentų keliantis Jackas Londonas, istorinė monografija apie komančių gentį, rusų literatūros klasikas Leonidas Andrejevas, garsių istorinių asmenybių kalbų rinkinys, knygos apie Šumero ir Egipto kultūrą ir istoriją, apie povandeninį šnipinėjimą šaltojo karo laikais...

Kartais naudoju vertimus ir kaip savotišką ideologinės kovos formą: esu išvertęs knygų apie tai, kaip Putinas Rusijoje sunaikino laisvą žiniasklaidą, kaip susidorojo su Michailu Chodorkovskiu, apie Rusijos mafijos sąsajas su valdžios struktūromis. Versti galbūt nebuvo itin įdomu, bet tai vis šiokios tokios pastangos prisidėti prie teisingo reikalo. Deja, knygų poveikis ribotas ir nemažai daliai visuomenės prireikė karo Ukrainoje, kad pamatytų tai, apie ką kai kurie žmonės kalbėjo ir rašė jau 20 metų.

Sunkiausia vertėjo darbe galbūt tai, kas kartu ir geriausia: joks viršininkas su bizūnu rankoje už nugaros nestovi, tad bet kada gali nutarti, kad, tarkim, oras darbui per geras ir šiandien tau išeiginė. Kartais reikia nemažai valios, kad nepasiimtum tų išeiginių per daug.

Bet kokia kūryba turbūt kyla iš įsitikinimo, kad esi kitoks nei aplinkiniai, kad matai pasaulį savaip. Žinoma, tai šiek tiek egocentriška, bet kartu ir neišvengiama.

– Nors sakot, kad profesionaliu rašytoju tapti nesiruošiate, bet kurti jums sekasi puikiai. Prieš keletą metų „Akmenukų pasakos“ buvo išrinktos Metų knyga, šįmet vėl sublizgėjote „Žąsino Gagio kelionėmis“, patekusiomis į geriausių 2021-ųjų knygų vaikams ir paaugliams lentyną. Skaitant atrodo, kad jūsų akys mato, o ausys girdi visiškai kitaip nei daugelio iš mūsų. Gal tuos pojūčius kažkaip specialiai lavinate?

– Bet kokia kūryba turbūt kyla iš įsitikinimo, kad esi kitoks nei aplinkiniai, kad matai pasaulį savaip. Žinoma, tai šiek tiek egocentriška, bet kartu ir neišvengiama: koks apskritai būtų tikslas rašyti, jeigu pasaulį matytum kaip visi ir tavo tekste nebūtų nieko savito. Literatūra, kinas, opera ir turbūt bet kokia kita meno forma nagrinėja situacijas, griaunančias kasdienybės rutiną. Kai kurios iš tų situacijų pažįstamos visiems ir jau seniai yra nuvalkiotos masinės kultūros (meilės trikampiai, žmogžudystės, karai ir t.t.). Bet yra aibė smulkesnių kasdienybės lūžių, savotiškų „duobių“ realybėje, kurias pastebėti ir atskleisti turbūt ir yra menininkų misija. Tik, žinoma, čia jau kartais kyla pavojus nusismulkinti ir aprašinėti „duobes“, neturinčias jokios universalesnės prasmės ir aktualias tik autoriui.

Vaizduotės kažkaip ypatingai nelavinu – ji yra, ir tiek. Jeigu kada nors išseks, tiesiog neberašysiu. Apskritai man svetimas kūrybos forsavimas ir įsivaizdavimas, kad rašydamas mažų mažiausiai gelbėji pasaulį. Pamenu, po sovietų žlugimo pasipylė įvairių poetų verkšlenimai apie tai, kad jie buvo priversti garbinti Leniną ar kolūkius, nes kitaip nebūtų išėjusi jų knyga. Tuo metu buvau dar paauglys, bet jau tada stebėjausi tokiu susireikšminimu. Na, neišeis tavo knygutė – ir kas čia tokio? Bent sąžinę turėsi švarią.

Man giliai įstrigo, atrodo, daugmaž tuo pačiu laikotarpiu kažkur skaityta Tomo Venclovos mintis, kad mūsų literatūroje yra per daug žmonių, be kurių ji puikiausiai galėtų apsieiti. Manau, visai sveikas požiūris, tad stengiuosi nepamiršti, kad ir pats galbūt patenku į šią kategoriją.

– Kaip pasitikrinate savo sukurtas istorijas – ar prieš nunešdamas galutinį knygos variantą į leidyklą, paskaitote tas istorijas dar kam nors?

– Kokios nors ypatingos rankraščių testavimo sistemos nesu sugalvojęs. Paprastai turiu labai aiškią teksto viziją, o ir šiaip nesu priklausomas nuo nuomonių iš šalies, tad ypatingo poreikio tikrintis neiškyla. Išimtiniais atvejais, kai abejoju dėl vieno ar kito niuanso, parodau rankraštį žmonėms, kurių literatūrine nuovoka pasitikiu, bet ne tiek tikėdamasis patarimų, kiek norėdamas pažiūrėti, ar jiems užklius tos vietos, kurios man kelia abejonių.

Tiesa, artimiausiu metu turbūt padarysiu šiokią tokią išimtį: kartais prisėdu prie apysakos paaugliams, o tai gana specifinė auditorija ir nesu tikras, ar gerai ją pažįstu. Taigi, sukasi mintis surinkti kuopelę jaunų žmonių ir pažiūrėti, ar būsimoje knygoje nagrinėjamos temos jiems aktualios, ar man apskritai pavyko užčiuopti šios kartos pulsą.

– Kalbame apie dabartinius vaikus ir paauglius kaip apie visai kitokią kartą, kuriai kur kas įdomesnis informacinių technologijų raštingumas nei gimtoji kalba ar literatūra. Kaip patartumėte lavinti šios kartos vaizduotę, meilę knygai, o ne telefonui, kompiuteriui?

– Priklausau turbūt paskutinei kartai, kuri augo be kompiuterių ir lakstė po kiemus su lankais žaisdama Robiną Hudą ar indėnus. Bet ypatingos nostalgijos tiems laikams nejaučiu ir spėju, kad, esant galimybei, mielai savo lanką būčiau iškeitęs į kompiuterinį žaidimą. Manau, telefonai ir kompiuteriai apskritai pernelyg demonizuojami: kiek tenka susidurti su šiuolaikiniais vaikais ar paaugliais, tikrai nepasakyčiau, kad jų vaizduotė  prastesnė. Greičiau jau priešingai: jų akiratis kur kas platesnis nei suaugusiųjų tada, kai knygos buvo bene vienintelė prieinama laisvalaikio praleidimo forma. Tiesa, kartais atrodo, kad tas dabartinio jaunimo akiratis truputį vikipedinis: žino apie daug ką, bet apie viską paviršutiniškai, tačiau tai nebūtinai reiškia ką nors blogo.

Dabartiniai vaikai kuo mieliausiai skaito, tik jiems reikia pasiūlyti kažką įdomaus ir aktualaus, o ne „Antanuko rytą“ ar „Motulė paviliojo“.

Galbūt bus keista tai girdėti iš rašytojo, bet manau, kad knygų skaitymas apskritai kiek perdėtai išpūstas ir sudvasintas. Tradiciškai knygoms suteikiamas moralinio mokytojo ir vedlio vaidmuo, bet juokinga manyti, kad neskaitantis žmogus yra bukesnis ar blogesnis. Man atrodo, kad paprasčiau ir teisingiau literatūrą vertinti tiesiog kaip pramogą – bent jau nenusivilsi, kai gatvėje tau koją pakiš žmogus, po pažastimi besinešantis „Don Kichotą“ ar „Brolius Karamazovus“. Štai sovietų laikais vienoje barikadų pusėje vaikai augo žiūrėdami „senąją, gerąją“ animaciją, kitoje – filmukus apie tokį cholerišką ir kampuotą personažą ančiuką Donaldą. Bet tų visuomenių pilietiškumo ir sąmoningumo lyginti turbūt net neverta. Svarbiausia vaiko raidai, manau, tai, kokį gyvenimą jis mato namuose ir gatvėje, o ne televizoriaus ekrane ar knygų puslapiuose.

Kitas dalykas, kad, tarkim, ažiotažas dėl knygų apie Harį Poterį puikiai parodo, jog dabartiniai vaikai kuo mieliausiai skaito, tik jiems reikia pasiūlyti kažką įdomaus ir aktualaus, o ne „Antanuko rytą“ ar „Motulė paviliojo“. Žodžiu, per jėgą brukti vaikams knygų tikrai nereikia: bus vidinis poreikis – ir neraginami užsirašys į artimiausią biblioteką.

– Ar didelė šių laikų dovana jums, kaip rašytojui, vertėjui, yra kompiuteris? O gal mieliau kringeliotumėte tiesiog ranka arba taukšėtumėte spausdinimo mašinėle? Ar sergate feisbuko, instagramo liga?

– Savo raštą ir pats sunkiai perskaitau, tad kompiuteris, be abejo, yra tikras išsigelbėjimas. Ir šiaip versti ranka, nuolat vartant popierinio žodyno puslapius, būtų tikras lažas. Net neįsivaizduoju kaip kadaise dirbdavo kolegos. Taigi, ir verčiu, ir rašau kompiuteriu. Vienintelė išimtis – poezija. Retokai prie jos beprisėdu, bet kai tai nutinka, visada rašau ranka.

Spausdinimo mašinėlę viename Vilniaus antikvariate buvau nusipirkęs studijų laikais, bet labiau dėl egzotikos ir senų laikų kvapo, o ne tikram rašymui. Tiek iš jos naudos ir buvo: stovėdavo bendrabučio kambaryje ant stalo, į ją visada būdavo įkištas lapas ir kiekvienas užėjęs galėdavo parašyti, kas užeidavo ant seilės. Ilgainiui tai virto savotišku metraščiu: diskutuodavome ten apie poeziją, gyvenimą ir visa kita, dažnai net nežinodami, kam oponuojame ir kas rašė prieš tai esančią pastraipą. Atrodo, esu tuos lapus kažkur išsaugojęs, pačiam dabar būtų įdomu paskaityti.

Socialiniuose tinkluose atsidūriau, kai kadaise verčiau juos analizuojančią knygą. Joje buvo iškelta mintis, kad prisiregistruoti ten verta vien todėl, kad kas nors kitas nepadarytų to tavo vardu. Naudoju socialinius tinklus labiau kaip komunikacijos priemonę, taigi liga to tikrai nepavadinčiau. Daugeliu požiūrių tai šauni platforma su įdomiomis galimybėmis, bet nei pats ten esu aktyvus, nei stebiu, kas kokio dydžio ridiką savo darže užaugino.

– Ar lengvai gimsta jūsų istorijos vaikams, suaugusiesiems? Kaip jas prisišaukiate? Gal visur, kur einate, nešiojatės užrašų knygutę, diktofoną? Jei taip – kokių auksinių minčių šiuo metu ten rastume?

– Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems skirtų knygų gimimas prasideda nuo koncepcijos apgalvojimo: apie ką bus kūrinys, kokias idėjas noriu išreikšti, kokie bus personažai ir veiksmo erdvė. Kad ir tos pačios „Akmenukų pasakos“: viskas prasidėjo nuo minties, kad kiekvienas akmenukas turi savo istoriją. Tada atrinkau kažkokių asociacijų keliančius pavyzdžius, sugalvojau kiekvienam iš jų po siužetą, galiausiai beliko visa tai užrašyti. Šitas idėjų žvejojimas ir apmąstymas yra ilgiausia ir sudėtingiausia proceso dalis. Pats rašymas dažniausiai einasi lengvai, be jokių ypatingų kūrybinių kančių.

Nei diktofono, nei užrašų knygytės nesinešioju, nes nebūna taip, kad kasdien šautų į galvą po genialią mintį. Tiesiog turiu namuose atskirą sąsiuvinį, į kurį užsirašau idėjas ar siužetus. Kai jo nėra po ranka, nuplėšiu cigarečių pakelio viršutinę dalį ir ten užsirašau kodinį žodį, pagal kurį paskui prisimenu idėją.

Auksinių minčių tame sąsiuvinyje vargu ar pavyktų rasti, nes, kaip jau minėjau, tai labiau štrichai ir bendro pobūdžio apmatai. O ir užsirašinėju ne tik savo mintis, bet ir viską, ką pastebiu įdomaus. Tarkim, kadaise viename naujienų portale užkliuvo straipsnio pavadinimas: „Lenkų ugniagesiai iš vandens ištraukė 18 girtų šernų“. Sąmoningai neskaičiau paties straipsnio, kad nenusivilčiau ir nesužinočiau galbūt visai paprasto ir proziško šio nutikimo konteksto, bet patį pavadinimą užsirašiau. Nežinau, ar jį kur nors panaudosiu, bet gal tam ir nėra reikalo: šis pavadinimas jau pats savaime yra tarsi miniatiūrinė novelė, o ir šiaip smagu kartais įsivaizduoti upėje šėlstančius girtus šernus ir šiuo opiu reikalu susirūpinusius lenkų ugniagesius.

– Neseniai prisimatavote ir dar vieną – dramaturgo – eilutę. Turiu omeny jūsų kūrinį „Pypas ir jo nutikimai", tapusį šauniu spektakliu paaugliams. Kol kas jį galėjo matyti tik sostinės žiūrovai, o gal yra minčių atvežti jį į Kauną?

– Tiesą sakant, jėgas dramaturgijoje esu išbandęs jau senokai: pjesės buvo publikuotos periodikoje, kai kurias pastatė LRT radijo teatras ir pan. „Pypo“ atveju tiesiog teko pritaikyti šią apysaką scenai. Knygos erdvė ir personažai labai abstraktūs, tad perkelti visa tai į sceną buvo įdomus iššūkis, tiesa, labiau ne man, o režisierei Sigitai Pikturnaitei ir aktoriams. Pačiam buvo labai smalsu pamatyti, kaip atrodys Pypas, Moralas, Šurum Burum ir kiti sunkiai nusakomi personažai. Spektaklio sklaida nuo manęs nepriklauso, bet, kiek žinau, „Pypas“ rudenį užsuks ir į Kauną. Beje, rekomenduoju šį spektaklį ne tik paaugliams – nežiovaus ten ir suaugusieji.

Patarimas: visiems, trokštantiems rašyti, A. Jurašius linki pirmiau paragauti vertėjo duonos. „Vertėjas yra turbūt geriausias ir įdėmiausias skaitytojas pasaulyje, nes apčiupinėja kiekvieną knygos žodį ir sakinį“, – įsitikinęs jis.

„Labai džiaugiuosi, kad Danielio Kehlmanno „Tilį Ulenšpygelį“ lietuviškai galime skaityti ne po keliasdešimt metų, o dabar, panašiu metu kaip ir šio romano tėvynėje. Nuoširdžiai dėkoju gerbiamam Alfonsui Tekoriui už tai ir už visą solidų jo indėlį į knygų pasaulį. Būtent Jūsų dėka mes jau Nepriklausomybės pradžioje turėjome galimybę lietuviškai skaityti svarbiausius vokiečių filosofų tekstus. Šiandien Jūsų dėka mes galime lietuviškai skaityti nepaprastą pasakojimą apie meno galią ir apie karo pražūtį, taip pat gėrėtis sodria ir gyva vertimo kalba“, – sveikindama laureatą sakė kultūros viceministrė Daina Urbanavičienė.

Vertėjas A. Tekorius yra 22-asis „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatas. Iš vokiečių kalbos jis yra išvertęs kelias dešimtis knygų, tarp kurių – literatūros ar filosofijos klasikų J. W. Goethe‘s, F. Nietzsche‘s, A. Schopenhauerio kūriniai.

„Metų vertėjo krėslo“ premijos tikslas – paskatinti geriausiai dirbančius grožinės literatūros ir meninės eseistikos vertėjus į lietuvių kalbą. Premijos laureato kandidatūrą tvirtinti kultūros ministrui pasiūlė Lietuvių PEN centro sudaryta komisija, kuriai pirmininkavo rašytojas Alvydas Šlepikas.

Lietuvių PEN centras laureatui dovanoja krėslą, o Kultūros ministerija skiria piniginį įvertinimą. Premija yra 40 bazinių socialinių išmokų dydžio.

„Metų vertėjo krėslo“ premija teikiama nuo 2001 metų. Su visais jos laureatais galima susipažinti čia.

Tai ne antrasis medikas kineziterapeutas, o vertėjas į gestų kalbą. Jo pagalbos prireikia, jei strategas yra girdintysis ir nemoka kurčiųjų kalbos.

Mantas Radavičius per rungtynes ant suoliuko sėdi tiek retai, kiek ir Lietuvos rinktinių vyriausieji treneriai (vyrų – Gintaras Razutis, moterų – Lina Dambrauskaitė), nes jis – jungiančioji grandis tarp strategų ir žaidėjų.

Vertėjui per rungtynes, minutės pertraukėles ar po varžybų reikia būti įsijautusiam į krepšinio specialisto vaidmenį. Dažnai krepšininkams būna svarbi kiekviena akimirka, todėl M.Radavičius greičiau nei žaibas turi perduoti tai, ką sakė treneris.

Vertėjas į gestų kalbą per rungtynes ant suoliuko sėdi tiek retai, kiek ir Lietuvos kurčiųjų krepšinio rinktinių treneriai.

Natūralu, kad versdamas tekstą į gestų kalbą jis vėluoja vieną kitą akimirką ir prie aikštelės lieka net ilgiau nei strategas.

M.Radavičius greitai tapo neatsiejama komandų dalimi, krepšininkų draugu, nes jis kone pirmasis sugeria trenerių neigiamas emocijas, o ir perduodamas vairininkų žodžius kartais turi būti net labiau emocionalus nei vadovai.

Anot kauniečio M.Radavičiaus, vertėjaujantiems per kurčiųjų krepšinio varžybas reikia išmanyti patį žaidimą, įsilieti į kolektyvą ir, be abejo, būtina greita reakcija perduodant tai, ką sako treneris.

Darbas: spalį M.Radavičius padėjo Lietuvos kurčiųjų moterų ir vyrų krepšinio rinktinėms Europos čempionate Italijoje. / A. Četkausko / LKSK nuotr.

"Visas rungtynes, kai sekasi komandai ar kai nesiseka, tenka būti įvykių sūkuryje – karštojoje zonoje, tarp žaidėjų ir aikštės. Vertėjo darbas per varžybas tikrai nenuobodus", – sakė M.Radavičius.

Sausuma patekę į Pakistaną, Amanas Khalili (Amanas Chalilis) ir jo artimieji JAV vyriausybės orlaiviu nuskrido į Kataro sostinę Dohą, kur tūkstančiai pabėgėlių iš Afganistano laukia, kol bus patikrinti amerikiečių pareigūnų dėl galimybės imigruoti į Jungtines Valstijas, naujienų agentūrai AFP sakė Valstybės departamento atstovas.

Dienraštis „The Wall Street Journal“ anksčiau pranešė, kad A. Khalili, jo žmona ir penki poros vaikai, negalėję pabėgti iš Afganistano rugpjūtį, kai talibams perėmus valdžią buvo vykdomi evakuaciniai skrydžiai, paliko šalį padedami afganų kilmės amerikiečių ir JAV veteranų grupių.

2008-aisiais, kai A. Khalili dirbo JAV pajėgų vertėju, vizito į Afganistaną atvyko tuometinis senatorius J. Bidenas ir dar du įstatymų leidėjai – Chuckas Hagelis (Čakas Heigelis) ir Johnas Kerry (Džonas Keris).

Kai kilus pūgai jų sraigtasparniui teko nutūpti atokioje vietovėje, A. Khalili kartu su nedidele greitojo reagavimo pajėgų karių grupe iš Bagramo oro pajėgų bazės išvažiavo į kalnus jų gelbėti.

Praėjus 13 metų A. Khalili nepavyko laiku gauti leidimo emigruoti į į Jungtines Valstijas, todėl jis negalėjo evakuotis su šeima, talibams perėmus valdžią.

„Sveiki, Pone Prezidente, išgelbėkite mane ir mano šeimą“, – „The Wall Street Journal“ citavo A. Khalili žodžius, pasakytus rugpjūčio gale, kai baigėsi karštligiškas daugiau kaip 120 tūkst. žmonių evakavimas iš Kabulo.

Atsakydama Baltųjų rūmų atstovė spaudai Jen Psaki (Džen Psaki) pažadėjo, kad vyriausybė jam padės.

„Ištrauksime jus. Pareikšime jums pagarbą už tarnybą“, – sakė ji.

Kai buvo nutraukti evakuaciniai skrydžiai, A. Khalili su artimaisiais, padedami afganų kilmės amerikiečių ir JAV veteranų, apsistojo saugioje vietoje Kabule.

Kai A. Khalili su artimaisiais nebuvo priimti į pabėgėlių lėktuvą šiaurinio Mazari Šarifo mieste, nes neturėjo afganistanietiškų pasų, jie slapstydamiesi sausuma per dvi dienas nusigavo iki Pakistano sienos, kurią kirto spalio 5-ąją.

„The Wall Street Journal“ pranešė, kad Valstybės departamentas spartina specialių imigracinių vizų suteikimo šiai šeimai procedūrą.