Kauno, Šiaulių ir Vilniaus miestų bei Klaipėdos rajono savivaldybėse prasidėjusi iniciatyva yra skirta lengvus nerimo ar depresijos simptomus jaučiantiems, vienatvę išgyvenantiems pensinio amžiaus žmonėms, siekiant stiprinti jų psichologinę gerovę ir psichikos sveikatą.

Kaip BNS nurodė Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), 2023 metais projekte dalyvavo 731 senjoras. Daugiausiai senjorų – 360 – dalyvavo Kauno miesto savivaldybėje, o mažiausiai – Klaipėdos rajone.

Anot SAM, daugiausiai pensinio amžiaus asmenų rinkosi kultūros ir meno veiklas, antros pagal senjorų pasirinkimus buvo sveikatingumo veiklos.

2024 metais socialinio recepto projektas taip pat vyks Anykščių, Biržų, Mažeikių, Pasvalio, Rokiškio, Šalčininkų, Tauragės ir Telšių rajonuose, Druskininkų, Marijampolės ir Visagino savivaldybėse, Klaipėdos, Panevėžio miestuose.

Iniciatyva toliau tęsis ir tose savivaldybėse, kuriose vyko pernai.

Projektas siūlo senjorams turiningai praleisti laisvalaikį, bendrauti, susirasti bendraminčių, atrasti kultūros ir meno, neformaliojo švietimo, sveikatinimo veiklas bei savanorystę. Dalyvavimas šiose veiklose yra nemokamas.

Jo duomenimis, atotrūkis tarp to, kiek 65-erių ir vyresnių žmonių jaučiasi vieniši, lyginant su 50-64 metų amžiaus grupės asmenimis, yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje (ES).

Keturi iš penkių senjorų neturi nė vieno sau svarbaus asmens, su kuriuo nebūtų susiję giminystės ryšiais. Mažiau nei 5 proc. visai neturi sau reikšmingų asmenų.

„Tai, kad senjorai turi mažai reikšmingų asmenų, susiję su izoliuotumo, draugijos trūkumo, buvimo nuošalėje jausmais“, – rašoma VU pranešime.

Anot mokslininkų, vienišumą bent iš dalies galėtų kompensuoti socialinis aktyvumas įsitraukiant į bendruomenines ir visuomenines veiklas, tačiau vyresnio amžiaus lietuviai yra mažai aktyvūs, rečiau savanoriauja, sportuoja, dalyvauja meninėse veiklose nei daugumos kitų ES šalių gyventojai.

Lietuva – tarp lyderių pagal dirbančius vyresnio amžiaus žmones

VU mokslininkai taip pat analizavo 55–70 metų darbuotojų dalyvavimo darbo rinkoje veiksnius Lietuvoje ir kitose ES šalyse.

Anot tyrimo, Lietuva yra tarp lyderių ES pagal šio amžiaus žmonių užimtumą. Vyresnių darbuotojų dalis darbo rinkoje per pastaruosius 15 metų beveik padvigubėjo – nuo 12 proc. iki 20 procentų.

Tai, kad senjorai turi mažai reikšmingų asmenų, susiję su izoliuotumo, draugijos trūkumo, buvimo nuošalėje jausmais.

55–64 metų amžiaus grupėje užimtumas siekia apie 70 proc., dirba apie 12 proc. senatvės pensijų gavėjų.

Tyrimo duomenys rodo, kad 75 proc. 55–erių ir vyresni Lietuvos gyventojai, atsiradus galimybei, norėtų nebedirbti. 78 proc. respondentų taip pat nurodė, kad iš darbo rinkos, kai galėjo gauti pensiją, 11 proc. pasitraukė dėl sveikatos.

Anot tyrimo, mažiausias ir didžiausias pensijas gaunantys asmenys darbo rinkoje pasilieka ilgiausiai.

„Pirmieji pasilieka darbo rinkoje dėl finansinio būtinumo – lėšų pragyvenimui trūkumo, o pastarieji – dėl finansinę ir galimai nefinansinę (pvz. statuso, savirealizacijos, socializacijos) grąžą teikiančio darbo, geresnių darbo sąlygų“, – rašoma tyrimo santraukoje.

„Čia slypi ir tam tikras paradoksas: didinant senatvės pensijas ir, atitinkamai, mažėjant finansinio būtinumo motyvui dirbti, užimtumo lygis sulaukus pensinio amžiaus gali pradėti mažėti“, – nurodoma santraukoje.

Per didelis krūvis, stinga savirealizacijos

Lietuvoje tarp nepasitenkinimo darbu įvardijamų priežasčių – didelis darbo krūvis (61 proc.), maža alga (60 proc.), autonomijos, tobulėjimo stoka (38 proc.). Šis rodiklis daugiau nei du kartus viršija Skandinavijos šalių grupės vidurkį.

Santykinai gera situacija yra pripažinimo ir palaikymo darbe srityje – trūkumą šioje srityje nurodė apie ketvirtadalis Lietuvos respondentų.

Lyginant su kitomis ES šalimis, šalyje tiek sveikatos apribojimai, tiek artimųjų priežiūros įsipareigojimai daro neigiamą įtaką vyresnio amžiaus žmonių užimtumui. Todėl, anot tyrimo, svarbu plėsti sveikatos ir ilgalaikės priežiūros paslaugų prieinamumą mūsų šalyje, gerinti jų kokybę.

Tyrimas taip pat rodo, kad Lietuvoje 63–70 metų amžiaus grupėje dirbančiųjų nepilną darbo laiką yra apie 20 proc., kai Skandinavijos ir Vakarų Europos šalyse nepilnu etatu dirbančių asmenų dalis šioje amžiaus grupėje yra dvigubai didesnė ir siekia apie 40 procentų.

VU mokslininkai tyrimą atliko pagal Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją tyrimo (SHARE) duomenis. Lietuvoje apklausta apie 2 tūkst. žmonių, vyresnių nei 50–ies.

Šiais metais Kūčias LNK televizija kvies sutikti su „Šeškinės 20“ laida, kurioje išskirtinės magiškos istorijos leis pajausti tikrąją šios dienos dvasią. Laidos vedėjai Džiugas Siaurusaitis ir Ilona Kvietkutė į savo televizinius namus, prie stalo, kviesis ryškiausias Lietuvos šeimas bei garsųjį Druskininkų kunigą Vaidą Vaišvilą.

Pasigirdus durų skambučiui, į svečius atvyks atlikėjas D. Montvydas su žmona Veronika ir vaikais Adele bei Kajumi. Nepaisant įtempto kalėdinio laikotarpio, Donatas atskleis, kodėl Kūčios jam yra išskirtinės, ir žiūrovams iš širdies palinkės esminio dalyko, kuris, jo nuomone, gyvenime yra labai svarbus. „Kai manęs paklausia, kuri šventė man reikšmingiausia ar kurią aš labiausiai jaučiu, iš vaikystės atėjusi, tai ir yra vienintelės Kūčios, tiesą pasakius. Nors mes turime Velykas ir visa kita, bet Kūčios yra ta šventė, kai tikrai niekada nedirbu, visą dieną skiriu šeimai ir būnu su jais. Iš tikrųjų, labai svarbu gyvenime ne tai, kad nebūtum vienišas, bet palinkėčiau visiems šalia savęs turėti žmogų, kuriuo pasitikėtumėte, jaustumėtės savimi, kuris leistų jums būti savimi. Man atrodo, kad vienatvė gyvenime yra pats baisiausias dalykas, todėl linkiu, kad per šias šventes šis mano palinkėjimas visiems išsipildytų“, – kartu su visa šeima atvykęs į laidą kalbės atlikėjas D. Montvydas.

Ne paslaptis, kad Kūčių vakarą daugelis gyventojų išbando iš senų senovės atkeliavusius burtus, kurie pranašauja ne tik gerą ateinančių metų sveikatą ar sėkmę, bet ir turtus ar mylimojo glėbį. Nors kunigas V. Vaišvila teigia, kad burtų su krikščionybe sieti nereikėtų, nes visi prietarai ir burtai atėję iš pagonybės.

Prie stalo kartu su vedėjais prisijungs ir Vitulskių šeimyna. Erika neslėps, kad nors ir labai savitų tradicijų jų šeima neturi, tačiau šiaudo ir kūčiukų traukimą visada suorganizuoja jos mama. „Močiutė iš kaimo visada prisimena visokių burtų, juk mes jai vaikai, mūsų vaikai jai vaikų vaikai, tai mums irgi būna naujienų, įvairiausių burtų, iš Suvalkijos krašto. Ir tikrai būna labai smagu“, – apie savo tradicijomis pasakos Merūnas Vitulskis.

Kūčių vakarą prie svečių prisijungę Liucina bei Tadas Rimgailos dalysis ne tik savo šeimos šventinėmis tradicijomis, bet ir ypatingais kulinarijos šedevrais, kuriuos žiūrovai dar spėtų pasigaminti iki Kalėdų ryto.

„Prie Kūčių stalo Šeškinės 20“ – šį šeštadienį,19.30 val., per LNK.

Vertybių sumaišties pasaulyje dažnas kalba kas sau: žiūri vienas į kitą, bet pasakoja tik asmeniškai svarbius reikalus, kartais polemizuoja pats su savimi, kito žodžiams ausys apkursta, net nesurenka atskirų garsų į pavienį derinį – esą viskas nereikšminga.

Kartais bandoma pasiskolinti tylos iš kito žmogaus, tik, deja, nesėkmingai – ją sugeria aplinkos triukšmas: ne tik dūzgiančių pirmyn ir atgal automobilių garsai, bet ir nesibaigiantys skundai: kodėl man, kodėl taip, kodėl dabar... Kartais tiesiog sėdime ir žiūrime į vieną tašką, laukdami nežinia kokio atsakymo į tokį pat nežinia kokį klausimą.

Tokia būsena ypač sustiprėja vakare, kai esame tuščioje nuo triukšmo erdvėje, pasirengę dienos apmąstymams.

Kauno valstybinio lėlių teatro nuotr.

Kauno valstybiniame lėlių teatre būsimieji menininkai, Juozo Naujalio muzikos gimnazijos vyresniųjų klasių mokiniai, žiūrėjo spektaklį „Po vandeniu“. Scenovaizdis nuteikė ramybei ir tylai – buvo miegui parengta aplinka.

Po dienos nuovargio žmogus ruošiasi poilsiui. Deja, čia ir prasideda nerami jo minčių kelionė, nes prieš miegą dažniausiai apmąstome dienos įvykius, skaičiuojame, kas mus įžeidė, su kuo patyrėme nemalonią situaciją ar išgyvenome baimę.

Kartais nuo daugelio neigiamų minčių atsiranda panika, apima nesmagumo jausmas, kamuoja dusulys. Visa tai gali paaiškinti psichologai, deja, kaip išaiškėja spektaklyje, taip ir gyvenime atsiveria karti tiesa. Knygose – tik sausa teorija, kuri žmonėms neatsako į jiems rūpimus klausimus. Atsakymą dažniausai turime rasti patys.

Spektaklį režisavo ir jam kūrė muziką aktorė Dominyka Budinavičiūtė. Pirmas įspūdis, kad scenoje mergina išsako daugelio jaunų žmonių abejones dėl savęs, netikrumo dėl viso to, kas daroma, jausmą, nepasitikėjimą savimi ir nuolatinę baimę, net paniką.

Kauno valstybinio lėlių teatro nuotr.

Dažnai jauni žmonės stresuoja dėl nepavykusių santykių, laukia savo vilčių išsipildymo, bet, nusivylę savimi ir kitais nebesupranta, ko laukia, tikisi iš gyvenimo. Tokiais atvejais labai padeda meditacija, muzika, bandymas save apgauti, užmiršti tai, kas buvo nemalonu ir netikra.

Deja, gyvenime visa tai nelengva, nes liekame vieni su šiais negatyviais jausmais ir kaip nors juos pamiršti ar ignoruoti tampa labai sunku.

Reikia išmokti džiaugtis tomis akimirkomis, ką sugebėjome gauti iš ilgų vienatvės valandų, susikaupusią teigiamą ar neigiamą energiją perteikti meno kūriniu.

Padėti įveikti tokią būseną ir bando meistriškai vaidinanti aktorė D. Budinavičiūtė. Nuoširdžiai ir atvirai perteikdama iki skausmo pažįstamas situacijas, ji dar skaudžiau rodo dvasinio išgijimo kelią. Atrodo, kad už vienatvę nieko nėra baisiau. Taip norisi, kad šalia būtų žmogus. Tiesiog, kad būtų. Tą jausmą akivaizdžiai jaučia žiūrovai, stebėdami sunkias vienatvės valandas išgyvenančią merginą.

Aktorė puikiai perteikia vidinio pasaulio košmarą, nežinomybę, ką daryti: akyse tvenkiasi ašaros, kurios gal ir nenuriedės skruostu, bet elgesys rodo blaškymąsi, netikrumą dėl savęs ir savo vietos pasaulyje.

Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokiniai jautriai stebėjo ir žavėjosi jaunos aktorės meistriškumu. Labai kruopščiai apgalvotas kiekvienas judesys, sudėta visa energija ir pritaikytas balso tembras: vienur nuskamba lyg šmaikšti frazė, kitur ji grįžta skauduliu į vienišą širdį.

Kaip jaučiasi žmogus svetimame pasaulyje, atsakymo sulaukiame greitai: jaučiasi nejaukiai, nes jis dar ne tik to pasaulio nepažįsta, bet ir savęs. Kitas žmogus neturi laiko. Taip akivaizdžiai atsiribojame nuo aplinkos ir nešame savo gyvenimo naštą tarsi sraigės kiautą – savo namus. Ta našta sunki, nes ją nešame vieni. Tačiau aktorė greitai perbėga akimis per žymių žmonių pasisakymus apie vienatvę.

Kaip viskas taikliai atskleista: vieni esame visose gyvenimo situacijose, vieni darome labai reikšmingus sprendimus, vieni ir klystame. Paskui dūstame nuo netiesos, užgaulių žvilgsnių ar žodžių, brandiname savo skausmą, kol jis pavirsta depresine būsena.

Ką gali patarti kiti? Paprastai, objektyviai, tiesiog iš tolo: „Depresija? – Neliūdėk“, „Nori nusižudyti? – Nesižudyk...“ Ironiška, bet tokius atsakymus ir gauname iš knygų, net artimų žmonių. Negali susitvarkyti su savimi? Per silpnas? Stiprėk. Tačiau kaip tai pasiekti? Matyt, jausdama jaunų žmonių vidinę būseną, pasiklydimą savyje, aktorė bando rasti atsakymą: medituok.

Savo mintis išleisdamas į tolimas erdves, „atsisveikindamas su savo kūnu tarsi mirštant“, – tokie veiksmai padės suprasti pasaulio grožį ir save tame pasaulyje. Aktorė sako: „Mano močiutė meldžiasi už mane. Ji iš džiaugsmo meldžiasi.“ Taip nuoširdžiai pasakyta! Žmonės dažnai apsimeta turį jausmus, norį apkabinti, bet iš tiesų tik nori bėgti kuo greičiau nuo mūsų, nes mums neturi laiko.

Dar labai simboliškas pavadinimas „Po vandeniu“. Vienatvės būsena dusina, ji troški, tarsi būtum po vandeniu, žinotum, kad po minutės, neiškišus galvos, sprogs plaučiai. Ir sprogsta, kai vienatvės pasidarė per daug.

Vieniems ji ima tilpti į poezijos eilutes, meno kūrinį, o kiti nebesulaiko ašarų, jų sielos panyra į tamsą. Depresinė nuotaika ima trukdyti visur: siekiant tikslo, kuriant svajones ar tiesiog ieškant santykių su kitais.

Tas ieškojimas gali trukti amžinybę, o žmogus dažnai galvoja, kad jo troškimai išsipildys jei ne šiandien, tai rytoj, gal po metų, o gal ir dvejų... Deja... Kaip ir tas banginis, laukęs banginės, – vis plaukęs į tą pačią vietą ir laukęs tos, kurios visai nėra. Argi neatpažįstame gyvenimiškos situacijos? Mes laukiame ir tikimės to, ko nėra, nes visa patys sukūrėme savo fantazijose. Paskui tik guodžiamės, kad esame nelamingi, nes ieškome, bet nerandame.

Banginis – didžiulis vandens gyvūnas. Jis – lyg begalybė. Kaip ir mūsų norai: trokštame daug, deja, negauname nieko. Simboliškas ir vanduo: mėlyna – ilgesio, nerimo, liūdesio spalva. Banginis ir vanduo – derinys, kuriuo tik dar labiau sustiprinamas vienatvės supratimas.

Tačiau kaip ištrūkti iš vienatvės gniaužtų? Aktorė D. Budinavičiūtė labai subtiliai kelis kartus pamini žodį „džiaugsmas“. Reikia išmokti džiaugtis tomis akimirkomis, ką sugebėjome gauti iš ilgų vienatvės valandų, gebėti kūrybiškai įvertinti savo būseną, susikaupusią teigiamą ar neigiamą energiją perteikti meno kūriniu – šokiu, muzika, poezija ar paveikslu.

Spektaklis „Po vandeniu“ įspūdingas. Jauna aktorė – tikrai daug žadanti, nes ji į teatrą ateina labai nuoširdi ir atvira. Ji ateina kalbėtis su žiūrovais apie tai, kas skauda...

Šitą sekundę klimpstu į savo vienatvę, kad girdėčiau kiekvieną sąžinės balso patarimą, medituočiau ir valyčiausi nuo visko, kas apsunkina širdį, trikdo ramybę. Nemaloniame absurdo kelyje vienatvė tampa palaima, kad dar kaip nors neščiau delnuose bent truputėlį šviesos ir šilumos.

„Po vandeniu“

Šį savaitgalį monospektaklį jaunimui „Po vandeniu“ pristatys jaunosios kartos KVLT trupės aktorė Dominyka Budinavičiūtė. Spektaklyje ji ne tik vaidina, bet ir jį režisuoja, kuria jam dramaturgiją ir muziką. Pirmose pozicijose ji jau yra išbandžiusi savo jėgas anksčiau, o kaip kompozitorė pasirodo pirmą kartą. Pagrindinė spektaklio tema – vienatvė.

Monospektaklio koncepciją aktorė gvildeno ne vienus metus. Jis paremtas jos bakalauro Vaidybos studijų programos Vytauto Didžiojo universitete baigiamuoju darbu. Tuomet imtis vienatvės temos Dominyką inspiravo baimės persmelkta būsena, kai atrodė, kad nėra nieko baisiau už vienatvę. Norėdama labiau suprasti šį jausmą, ji ėmėsi monospektaklio žanro ir scenoje pasirodė visiškai viena.

Vienatvė – tam tikra būsena, labai panaši į buvimą po vandeniu. Vieniems tai kelia asociacijų su nemokėjimu plaukti, dusuliu, skendimu, kitiems – su meditacine aplinka.

Vaidinimas, kuriame ji su žiūrovams pasakojo apie savo pačios išgyvenimus, ją stipriai paveikė, kaip efektyvi terapija. Šiandien jaunosios kūrėjos požiūris į vienatvę pasikeitęs, ji atrado kitų požiūrio taškų, pajuto, kad vienatvė – ne tokia baisi. Šia subrandinta patirtimi ji nori pasidalyti naujoje spektaklio versijoje su žiūrovais, kurie jaučiasi vieniši, o galbūt dar stipriau ir nesusidūrė su šiuo jausmu.

Spektaklyje siekiama į vienatvę pažvelgti ir iš pozityvios pusės, tai užkoduota ir jo pavadinime „Po vandeniu“.

„Vienatvė – tam tikra būsena, labai panaši į buvimą po vandeniu. Vieniems tai kelia asociacijų su nemokėjimu plaukti, dusuliu, skendimu, kitiems – su meditacine aplinka. Spektaklyje yra ir gražių, prasmingų, meditatyvių momentų, absurdo, juoko. Vienatvės tema gvildenama per populiariąją psichologiją, gyvūnijos pasaulį, muziką ir mano asmeninius išgyvenimus. Minimi banginiai, kurie yra prisitaikę gyventi po vandeniu, bet jiems kartkartėmis reikia iškilti į paviršių įkvėpti oro. Spektaklis ir vyksta tokiu povandeninių plaukiojimų ritmu – įkvepiame ir vėl leidžiamės gilyn“, – pasakojo D.Budinavičiūtė.

Spektaklyje gali drąsiai lankytis tiek paaugliai, tiek suaugusieji. Aktorė pabrėžia, kad jis aktualus žmonėms nuo keturiolikos metų iki 100. Būtent nuo panašaus amžiaus prasideda kelionė vienatvės jausmo link, pradedant pajusti tuštumą ir beprasmybę. Mažosios salės kamerinėje erdvėje rodomas spektaklis turėtų būti suprantamas ir artimas kiekvienam. Čia vaizduojamas aktorės kambarys, kuriame ji vaidina įprastai, ar, tiksliau, labiau būna savimi. Naudojami ir objektų, šešėlių teatro elementai, leidžiantys pavaizduoti tam tikras būsenas.

Kalbama ir apie vienatvę, išgyvenamą įžymių žmonių. Dažnai pastebime, kad žmogaus įvaizdis viešojoje erdvėje atrodo vienaip, o tikras gyvenimas, kaip paaiškėja, būna visiškai kitoks. „Toks, koks žmogus būna vienas, atsiveria labai retai, net ir draugams. Labai sunku yra išlikti tokiam pat, koks esi būdamas vienas, kai kažkas yra šalia ir tave stebi. Tai labai keistas jausmas. Būdami vieni galime elgtis neįprastai, todėl dažnai galvojame, kad jeigu būsime savimi iki galo su kitais, atrodysime keisti. Visi esame keisti. Nereikėtų įsivaizduoti, kad namuose visi elgiasi kaip reklamoje. Gal tavo natūrali būsena yra melancholiška ar tu juokingai supyksti. Tai yra visiškai normalu. Noriu, kad žmonės, kuriems atrodo, kad jie elgiasi keistai, pasižiūrėję spektaklį nurimtų. Vienatvė – ne vien neigiamas dalykas. Joje yra labai daug kūrybos, joje gimsta įdomių idėjų“, – patirtimi dalijosi D.Budinavičiūtė.

„Nykstantys žmogeliukai“

Lapkričio pirmąjį savaitgalį Didžiojoje salėje pasirodys „Nykstantys žmogeliukai“ – Agnės Sunklodaitės režisuojamas šešėlių spektaklis be žodžių.

Režisierė jau seniai gvildeno idėją sukurti spektaklį, kuriame istorija būtų pasakojama vien vaizdais ir garsais. Tokį sprendimą paskatino ir siekis su mažaisiais žiūrovais kalbėtis apie neapčiuopiamus, sunkiai žodžiais įvardijamus dalykus – artimo žmogaus netektį ir prisiminimus.

Spektaklį įkvėpė australų rašytojos Elizabethos Mary Cummings knygos „Nykstanti sesuo“ ir „Amžinas vaikas“. Tai vaikams skirtos knygos, kuriose rašytoja jiems suprantama kalba pasakoja apie tokius sudėtingus dalykus kaip liga ir mirtis.

Vaizduojamos trys istorijos, kurias pasakoja sūnus, jau suaugęs vyras, savo mamai, sergančiai Alzheimerio liga ir po truputį išeinančiai iš jo gyvenimo.

„Spektaklyje kalbame apie nematomus, bet tikrai egzistuojančius dalykus – atmintį, emocijas. Ypač apie meilę, plačiąja prasme. Kas lieka žmogui, kai miršta jo artimas žmogus? Lieka prisiminimai. Kas lieka, jeigu pradingsta ir prisiminimai? Lieka emocinis ryšys, kuris yra kartu ir atmintis, kadangi ji slypi ne vien galvoje ir dažnai mes atsimename jausmą, nebūtinai susietą su konkrečiu faktu. Norime žiūrovus inspiruoti pajusti žmones siejančius jausminius ryšius. Dabar daug kalbame apie tai, kokie esame vieniši. Vis dėlto tarp mūsų nusidriekia nematomi ryšiai ir jeigu jie užsimezga nuoširdžiai, mes nesame vieniši“, – pasakojo A.Sunklodaitė.

Nors spektaklis skiriamas vaikams nuo septynerių metų, į jį kviečiama visa šeima, mat į minėtus dalykus žvelgiama ir vaiko, ir suaugusiojo akimis. Stebėdami spektaklį be žodžių, it nespalvotą filmą, kiekvienas savo vaizduotėje galės regimus įvykius nuspalvinti norimomis spalvomis. Spektaklyje vaizduojamos trys istorijos, kurias, kaip vaikystės prisiminimus, pasakoja sūnus, jau suaugęs vyras, savo mamai, sergančiai Alzheimerio liga ir po truputį išeinančiai iš jo gyvenimo, – jai prarandant atmintį, o galiausiai iškeliaujant iš šio pasaulio.

Šešėlių teatras leidžia istoriją pasakoti metaforomis, simboliais, kurti iliuziją to, ko negalima perteikti žodžiais. Spektaklyje žiūrovui gali susidaryti įspūdis, lyg jis stebėtų ekrane transliuojamą kino filmą, bet vaizdo kameros čia nenaudojamos. „Istorijai pasakoti naudojame kelis šešėlių teatro kūrimo principus: tai apšviečiamo objekto šešėlio projekcija ekrane, kuri judant šviesai leidžia sukurti judančio vaizdo įspūdį, ir vintažinių grafoprojektorių panaudojimas. Spektaklis tarsi nespalvotas kinas, nunešantis į prisiminimus su minimaliu spalvos akcentu. Šešėlį meta tik tai, kas egzistuoja, o kas nyksta, tarsi ištirpsta erdvėje“, – patirtimi dalijosi dailininkė Giedrė Brazytė.

Nemažai iššūkių lydėjo ir muziką kūrusį Deividą Gnediną, kuris tapo ir kompozitoriumi, ir garso dizaineriu. Kūrybos procesas prilygo animacinio filmo kūrybai, kai muzikiniai akcentai buvo pritaikyti prie vaizdo. Muzika čia – ne iliustruojantis elementas, kaip dažnai pasitaiko teatre, o toks pat pasakotojas kaip ir vaizdiniai.

„Išnaudojau visą teatro erdvinę sistemą, kuri Lietuvos teatruose vis dar yra naujovė, o KLT yra tarp tų nedaugelio šalies teatrų, turinčių ir išnaudojančių visą šią sistemą. Muzika ir realistiniai aplinkos garsai kuria skirtingas veiksmo vietas ir atmosferą, žiūrovas salėje kai kuriuos elementus girdi iš šono, kitus iš nugaros, dar kitus – iš priekio ir pan.“, – sako kūrėjas.

Veidai ir vardai

Spektaklio „Po vandeniu“ kūrybinė komanda: autorė, aktorė, režisierė, kompozitorė Dominyka Budinavičiūtė, dailininkas Rokas Lažaunykas, medijų menininkas Titas Jurjonas, kūrybinis mentorius Arvydas Dapšys.

Premjera – spalio 29 d. 17 val. Spektaklis nuo 14 metų.

Spektaklio „Nykstantys žmogeliukai“ kūrybinė komanda: režisierė Agnė Sunklodaitė, dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorius Deividas Gnedinas, aktoriai Indrė Endriukaitė, Remigijus Endriukaitis, Audronė Grėbliauskienė, Arvydas Šaučiūnas. Istorijas užrašė Milda Mičiulytė.

Premjera – lapkričio 5, 6 d. 12 val. Spektaklis nuo 7 metų.

„Ar laukiate svečių? Staigmenos“, – grojant muzikai senolės, kuri pravėrė buto duris, klausė dainininkė Liveta Kazlauskienė.

Kaip praneša LNK, 88-erių kaunietė Birutė, vos pravėrusi buto duris, pamatė Kazlauskų šeimą. 

„Brangi mama, močiute, anyta. Šilčiausi linkėjimai šv. Kalėdų proga iš už Atlanto“, – sveikinimą skaitė L. Kazlauskienė. 

Moteris, išgirdusi sveikinimą, sakė labai susijaudinusi, nes jau kuris laikas gyvena viena. 

„Dar neatsigaunu. Dar neatsigaunu. Tikrai, – sakė kaunietė Birutė Rakauskienė. – Kad švenčių proga šitokį siurprizą padarys, tai rimtai nesitikėjau.“

Sūnus į Jungtines Amerikos Valstijas emigravo prieš 16 metų, o jo mama nematė jau trejus.

Kalbantis su Birute pasigirsta sūnaus Gintaro skambutis telefone. „Sveikinu jus, mama, su Kalėdomis“, – sveikino vyras. Jis teigė nors ir gyvenantis už tūkstančių kilometrų, bet artimųjų nepamirštantis. 

„Norisi žmogui padaryti kažką šilto, gero, kad būtų linksmiau. Jeigu atvažiuoti negalime, tai reikia tai daryti nuotoliniu būdu“, – pasakojo sūnus.

Kazlauskai sako, kad tokia socialinė akcija prasidėjo nuo vieno sūnaus žinutės su prašymu pasveikinti mamą. Dabar švenčių proga pas vienišus senjorus keliaujama su dovanomis ir dainomis. 

L. Kazlauskienė teigia, kad Lietuvoje daug žmonių, kuriems trūksta bendravimo. 

„Pabendraudavome, pasikalbėdavome, stengdavomės užduoti kuo daugiau klausimų, kad močiutės pačios išsikalbėtų, pačios papasakotų savo gyvenimą, apie vaikus“, – sakė atlikėja.

Tiesa, pasitaiko ir kuriozų.

„Vieną kartą moteris atidarė duris, išsigando ir uždarė. Mes stovime ir sakau: Petrai, grok. Prasidaro durys ir sako žemaitiškai: Kazlauskai? Ar išlipote iš teliko?“, – prisimena L. Kazlauskienė.

Daugiau – vaizdo įraše:

Vienatvė kenkia širdžiai

Praėjusį sekmadienį Klaipėdos jūrininkų ligoninės medikai jau 15-ąjį kartą sėdo ant dviračių, taip paminėdami Pasaulinę širdies dieną, bei norėdami atkreipti dėmesį į širdies ir kraujagyslių ligų prevenciją.

Sveika gyvensena, o ypač fizinis aktyvumas – viena iš priemonių, padedanti sulėtinti šių ligų vystymąsi. Širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvoje ir pasaulyje pagal mirtingumą išlieka Nr.1.

Kaip pastebi Klaipėdos jūrininkų ligoninės II kardiologijos skyriaus vedėja ir Lietuvos širdies asociacijos Klaipėdos krašto pirmininkė dr. Rūta Raugelienė, šiais metais akcentuojama širdžių bendrystė ne tik kovoje su širdies ir kraujagyslių ligomis. Labai svarbu nuošalyje nepalikti vienišų širdžių.

„Vienišos širdys dėl pandemijos yra labiau pažeidžiamos, tad reikėtų atkreipti dėmesį, paskatinti artimą žmogų ar kaimyną pasitikrinti sveikatą, paskambinus giminaičiui pasiteirauti, ar viskas tvarkoje? Norisi, kad bendrystės ir rūpesčio tarp mūsų būtų daugiau“, – sakė R.Raugelienė.

Patenka sunkios būklės

Sergantieji širdies ir kraujagyslių ligomis, pandemijos sąlygotus iššūkius išgyvena sunkiai. Atšauktas ar atidėtas gydymas, sumažintas procedūrų skaičius bei kardiovaskulinių paslaugų teikimas labai neigiamai paveikė dalies pacientų sveikatos būklę. Iki šiol jaučiamos pandemijos pasekmės – sulaukiama vis daugiau pacientų, kurie kreipiasi dėl paūmėjusių lėtinių ligų.

„Sergantieji širdies ar kraujagyslių ligomis dažnai serga ir lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu, cukriniu diabetu, turi širdies ritmo sutrikimų, neretai ir lėtines plaučių ligas, o visa ši puokštė ligų lydima širdies napakankamumo paūmėjimo, reikalauja ilgalaikio stacionaraus gydymo“, – apgailestavo R.Raugelienė.

Pavyzdys: Klaipėdos jūrininkų ligoninės medikai, jų šeimos nariai, kolegos, pacientai, jau 15-ąjį kartą Pasaulinę širdies dieną paminėjo leisdamiesi į dviračių žygį. (Jūrininkų ligoninės nuotr.)

Bijodami skiepytis kenkia sau

Apgailestaujama, kad nemažai vyresnio amžiaus pacientų, kurie patenka į stacionarą dėl paūmėjusių širdies ligų būna nepasiskiepiję nuo Covid 19 ligos. Jie baiminasi galimų komplikacijų po skiepo, lėtinių ligų paūmėjimo.

„Tai klaidinga nuomonė. Šiai pacientų grupei būtina skiepytis, nes jie visada bus imlesni COVID-19 infekcijai, o užsikrėtę sunkiau perneš ligą bei turės didesnę sunkių komplikacijų ir mirties riziką. Nenorėdami skiepytis tokie žmonės daro sau meškos paslaugą“, – įspėjo kardiologė.

Miokardo pažaida COVID-19 infekcijos atveju susijusi su didesne širdies ir kraujagyslių sistemos komplikacijų rizika bei blogesnėmis klinikinėmis išeitimis. Šios ligos metu ne tik vyksta tiesioginis širdies raumens pažeidimas, bet dėl masyvaus uždegiminių faktorių išsiskyrimo ir padidėjusio krešėjimo faktorių aktyvumo, formuojasi krešuliai, galintys užkimšti plaučių kraujagysles, širdies smulkiąsias kraujagysles ar kitas kraujagysles. Esant silpnesnei širdies raumens būklei ar pakenktoms kraujagyslėms, tokie pacientai dažnai neišgyvena.

Fizinis aktyvumas – būtinas

Dėl pandemijos suvaržymų, nuolatinio buvimo namuose, sumažėjo pacientų fizinis aktyvumas. Reikšmingai suprastėjo pačių pacientų įsitraukimas į savo ligos kontrolę bei rizikos veiksnių valdymą, o kur dar pandemijos sąlygotas nuolatinis ilgalaikis stresas, negatyvus psichologinis fonas, turintis tiesioginės įtakos bendrai fizinei savijautai. Kad gerai jaustumėmės svarbu ne tik tinkamas ir reguliarus vaistų vartojimas, bet ir nemedikamentinės priemonės: sveika subalansuota mityba, tinkamai parinktas fizinis aktyvumas, žalingų įpročių vengimas.

Sergantiesiems širdies nepakankamumu per savaitę būtina skirti bent 150, o geriausia – 300 minučių vidutinio intensyvumo fizinio krūvio. Pacientas turėtų mankštintis bent 30 min. per dieną, kartojant 5 dienas per savaitę (pulsas tokiu atveju turėtų būti 30–50 proc. didesnis nei ramybės būsenos). Tinka važiavimas dviračiu, pasivaikščiojimai greitesniu žingsniu, šiaurietiškas ėjimas, plaukimas. Svarbu, kad tai taptų įprastu ir motyvuotu užsiėmimu, nes fizinis aktyvumas svarbus normaliai širdies ir kraujagyslių būklei.

„Tylioji žudikė“ jaunėja

Ne tik sergantieji širdies ir kraujagyslių ligomis turi lankytis pas gydytoją. Jauni žmonės taip pat turėtų atkreipti dėmesį į tokias ligas kaip arterinė hipertenzija – padidėjęs arterinis kraujo spaudimas – ne be reikalo vadinama tyliąja žudike. Su šia sveikatos problema susiduria kas ketvirtas Lietuvos gyventojas.

Pasak R.Raugelienės, ši liga dažnai besimptomė, o ateityje ji gali pridaryti daug bėdų: negydoma arterinė hipertenzija pakenkia širdies, kraujagyslių, inkstų smegenų, akių būklei. Taip didėja miokardo infarkto, insultų, širdies ritmo sutrikimų, inkstų nepakankamumo, širdies nepakankamumo bei mirties dėl širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

Laiku pastebėti ligą padeda reguliarus arterinio spaudimo matavimas. Pasimatuoti kraujo spaudimą patariama ir pajutus tokius simptomus: atsiradusį sunkumą pakaušio srityje, galvos svaigimą, mėtymą į šonus, padidėjusį nuovargį. Neturint aparato namuose, šia paslauga galima pasinaudoti vaistinėse. Rekomenduojamas kraujospūdis jaunesniems nei 65 metai – mažiau nei 130/80 mmHg, vyresniems – mažiau nei 140/90 mmHg. Ypač atkreipti dėmesį reikėtų tiems, kurie turi antsvorio, mažai aktyviai juda, serga cukriniu diabetu, lėtinėmis inkstų ligomis, kurių tėvai ar seneliai turėjo aukštą kraujo spaudimą.

Pastebima, kad arterine hipertenzija serga vis jaunesni žmonės. Kardiologai sulaukia ir dvidešimtmečių pacientų, kuriems padidėjęs kraujo spaudimas nėra tik epizodinis, pavyzdžiui, dėl patiriamo streso ar ilgalaikių neigiamų emocijų.

Genų įtaka – didžiulė

Vienos priežasties atsirasti šiai ligai nėra, jai įtakos turi daug faktorių: antsvoris, sėslus gyvenimo būdas, alkoholio vartojimas, rūkymas, taip pat nustatyta daugiau nei 1500 genų dalių, galinčių turėti įtakos arterinės hipertenzijos išsivystymui.

Arterinės hipertenzijos gydymas – neįsivaizduojamas be gyvensenos korekcijos, kuri visada rekomenduojama, ypač tiems, kurių kraujospūdis yra ribinis ir dar nesiekia pavojingos aukšto kraujospūdžio ribos. Tenka pripažinti, kad įtemptas ir aktyvus gyvenimo tempas, netinkamas darbo ir poilsio režimas, nesveikos mitybos ypatumai ne kiekvienam įveikiamas įššūkis, todėl gana anksti arterinei hipertenzijai koreguoti tenka skirti medikamentus.

Kardiologė kartais susiduria su klaidingu pacientų įsitikinimu, kad mėnesį pavartojus vaistus nuo arterinės hipertenzijos, kraujospūdis vėl taps normalus ir vaistų nebereikės vartoti. Arterinė hipertenzija neišgydoma, mes ją gydome nuolat ir nepertraukiamai vartodami antihipertenzinius vaistus. Reikia nepamiršti laiku pasirūpinti vizitu pas šeimos gydytoją išsirašyti kompensuojamų vaistų, kad gydymas nenutrūktų ir išvengtumėme širdies ir kraujagyslių ligų komplikacijų.

Koks mano cholesterolis?

R.Raugelienė atkreipė dėmesį į dar vieną problemą – blogojo cholesterolio padidėjimą. Tai nustatyti padeda tik profilaktiškai atliekamas laboratorinis kraujo tyrimas, nes pats žmogus jokių simptomų nejaučia.

Ketvirtadalį cholesterolio žmogus gauna su maistu, o likusiąja dalį organizmas pasigamina pats. Pasigaminęs cholesterolis kraujyje susijungia su baltymu nešėju apolipoproteinu B ir tampa labai mažo tankio lipoproteino cholesteroliu (MTL-C) arba bloguoju cholesteroliu, galinčiu prasiskverbti pro kraujagyslės sienelę ir sukelti aterosklerozę. Šiai ligai progresuojant gali įvykti infarktas, insultas ar kojų arterijų susiaurėjimai.

Kodėl organizme padidėja blogojo cholesterolio, vieno atsakymo nėra. Įtakos turi daugelis faktorių: rūkymas, alkoholio vartojimas, netinkama mityba (kai racione yra pernelyg didelis sočiųjų riebalų ir angliavandenių kiekis), menkas fizinis aktyvumas, diabetas, antsvoris, daugiausia tam įtakos turi genetinis paveldimumas. Cholesterolio kiekį mityba pakoreguoti galima tik 10 proc.

Pasak kardiologės, negalima vienareikšmiškai pasakyti, koks cholesterolio kiekis turėtų būti organizme. Pirmiausia reikia įvertinti žmogaus riziką sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Vienokios tyrimo vertės bus persirgusiems širdies ligomis, turėjusiems infarktą, insultą ar sergantiems krūtinės angina, – šie pacientai priskiriami labai didelės rizikos grupei ir turi būti nuolat gydomi cholesterolį mažinančiais vaistais. Ne visada vienu medikamentu pavyksta pasiekti tikslą, todėl tenka skirti šių vaistų kombinacijas. Skiriami vaistai ne tik mažina cholesterolį kraujyje, bet ir stabilizuoja aterosklerotines plokšteles kraujagyslėse, neleidžia joms įplyšti, pritraukti krešulio ir taip apsaugo nuo pakartotinų išeminių įvykių.

Pacientams, kuriems nustatoma vidutinė rizika sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, apskaičiuojant pagal jų arterinio kraujospūdžio vertes, cholesterolio koncentraciją kraujyje, rūkymą, gretutines ligas bei vaizdinėmis priemonėmis nustatoma ikiklinikinė aterosklerozė (pvz. padidintas kalcio kiekis širdies vainikinėse kraujagyslėse kompiuterinės tomografijos metodu, randamos aterosklerotinės plokštelės miego arterijose) patartina pradėti gydymą kuo anksčiau ir siekti kuo mažesnių tikslinių MTL-C koncentracijų.

Visiems pacientams, kuriems nustatyta padidėjusi cholesterolio koncentracija, patartina peržiūrėti ir keisti gyvenseną – koreguoti mitybą, nerūkyti, mažinti alkoholio vartojimą, mažinti antsvorį, didinti fizinį aktyvumą.

Apie save

Edita gyvena tiesiai priešais Kauno seserų benediktinių vienuolyną. Beveik šventa ir vienuolių per ilgus metus įmelsta vieta. Kol išsimyluoju su jos augintine kalaite Kyri, Edita jau sėdi grakščiai užmetusi koją ant kojos prie art deco staliuko, kurį parsivežė iš mirusios truskavietės sodybos ir juokiasi, kad žmonės nelabai supranta, ką ji gyvenime veikia.

"Dažniausiai, rekomenduodami mane savo draugams, jie sako: "Paskambink Editai: ji tau padės…" Man ir pačiai sunku įvardyti save profesine prasme, – prisipažįsta ilgus metus Kaune gyvenanti uteniškė. – Devyni amatai: turiu daug skirtingos profesinės patirties, tad galiu padėti įvairiais klausimais, bet duonai ir žaidimams užsidirbu iš rašymo. Nevadinu savęs žurnaliste, nes man šis žodis turi neigiamą konotaciją, o rašytoja – pernelyg pretenzinga. Rašytojai yra Antonas Čechovas, Williamas Shakespeare'as... Man patiktų save vadinti tekstų organizatore. Ši mintis kilo perskaičius Vytauto Landsbergio knygą "Organizuoti tekstai".

Edita yra dirbusi daugybę skirtingų darbų, pradedant pozavimu Dailės akademijoje studijų metais, rinkodara, žurnalistika ir baigiant didelio biudžeto renginių organizavimu. Atėjo diena, kai net didžiausi pinigai nebemotyvavo. Įsiklausiusi į save ji grįžo prie laisvės ir rašymo, kuriam yra ištikima iki šiol jau daugiau nei dešimt metų.

Save ji vadina kūrybos ir veiklos žmogumi ir, prislopinusi balsą, priduria: "Esu salos žmogus." Sala, pasak Editos, labiau būsena nei konkreti vieta. Tai uždaras jos pasaulis, kuriame daug tylos, gamtos, maldos ir muzikos. "Tik tyloje galima išgirsti save, tai taip svarbu. Man gyvybiškai reikia bent poros valandų per dieną absoliučios tylos. Kai pasiekiu visišką energijos dugną, dingstu į Paparčių vienuolyno piligrimų namelį arba išeinu į piligriminį žygį. Tai mano psichofizinės higienos dalis", – atvirauja ji, visuomenėje galinti būti tik dozuodama savo dėmesį.

Apie tikėjimą

Pro miegamojo langus Edita mato Šv.Mikalojaus (benediktinių) bažnyčios bokšto kryžių, girdi skambančius varpus. "Mano dvasiniam gyvenimui ši vieta neturi išskirtinės reikšmės. Dievą esu atradusi gerokai seniau, nei čia atsikrausčiau", – šypsosi šaukšteliu maišydama žolelių arbatą.

Pasak Editos, nepaprasta kalbėti apie metafizines patirtis. Daug lengviau kalbėti apie pasveriamus kilogramais ir išmatuojamus kilometrais ar eurais dalykus. Moteris nemėgsta ir vengia religinės terminijos, nes tuomet visa, kad ir ką sakytum, atrodo kaip graikų mituose aprašyta legenda, neturinti jokio gyvo ryšio su XXI a. realijomis. Edita pamena, kaip jos seneliai sakydavo: "Jis labai dievotas žmogus." Jai šis apibūdinimas labai patinka, nes save suvokia kaip dievotą.

"Tikėti – turėti atskaitos tašką, labai aiškią kryptį, savo alfą ir omegą. Tai kur kas giliau, nei priklausymas konfesijai, malda, pagalba kitam ar šventadienio Mišios. Ir Dievas, ir gyvenimas yra Magnum Mysterium – Didžioji Paslaptis. Neturiu iliuzijos, kad tą paslaptį įminsiu. Bet man tiesiog nežmoniškai patinka ją minti filosofuoja to paties vardo – VšĮ "Magnum Mysterium" – įkūrėja, įgyvendinusi projektą "Pasivaikščiojimas palaimintojo batais" ant laiptelių, vedančių į Kauno seserų benediktinių vienuolyną.

Laimė: kartkartėmis Edita uždaro visas fizines, virtualiąsias, mobiliąsias duris ir sustoja – tyloje, muzikoje, gamtoje. / Asmeninio archyvo nuotr.

Apie slaugą

Edita netikėtai tapo kovido emigrante. Ne veiklios moters būdui sėdėti be darbo, tad greitai ėmėsi dėlioti planą B. "Supratau, kad grįžti dirbti samdomą darbą reikštų prarasti laisvę ir rašymo laiką. Susiradau slaugės darbą Anglijoje, kuris neatėmė nei vieno, nei kito", – džiaugiasi rašytoja, tapusi mielų senukų drauge.

"Pažįstami mane atvirai kvailino. Klausė, kaip aš su savo pasiekimais ir išsilavinimu eisiu šluostyti anglų subinių?!" – juokėsi ji. Bet Editai, nuo mažens pratusiai pasirūpinti savimi, kitų nuomonė nerūpėjo. "Įdomiausia, kad šį darbą aš pamilau daug labiau, nei maniau pamilsianti. Kiekviena diena čia turi prasmę. Tu padedi užmiršti negalią, ligą, praskaidrini paskutines dienas tiems, kurie jau pakeliui anapilin. – Kai slaugiau senuką Džoną, rytais jis glostydavo man ranką ir sakydavo: "Tu mano angelas." Sykį sakiau mamai, kad man mokamas atlyginimas ne už darbą, bet už gyvenimą.

Čia pat moteris apgailestauja, kad iki orios senatvės, kokią turi anglai, Lietuvos senjorams dar toli. Lietuvoje rūpinamasi žmogaus kūnu, kad būtų pavalgęs ir vaistus išgėręs, o Anglijoje – orumas ir žmogaus siela yra svarbiausia.

Edita slaugė pianistę Aną. Dažnai senutė būdavo pusiau sąmoninga, bet Edita jai dainuodavo, mat Ana tuomet imdavo šypsotis ar net pritarti. Sykį, prašviesėjimo akimirką, ji net profesionaliai replikavo: "Šį kartą buvo tik viena netiksli nata."

"Rytais tepdavau sunykusias Anos rankas kremu, išmasažuodavau. Nors ji gulinti ant patalo, pakirpdavau, plaukų suktukais suraitydavau jos plaukus. Joje vis dar gyva moteris, kuri koketišku judesiu pasitaisydavo šukuoseną. Aš savo buvimu padedu gyventi kitiems kaip įmanoma šviesiau. Tai begalinė laimė", – apie slaugės darbą Anglijoje pasakoja Edita, jau spėjusi pajusti ir jo saldumą.

Apie tarnystę

Paklausta, ar galima jos darbą, už kurį gauna pinigus, vadinti tarnyste, Edita purto galvą. "Tai nėra tikroji tarnystė, bet ir nėra gėdingas darbas, kaip kažkam atrodo. Savo gyvenime esu išbandžiusi daug ką: nuo aukščiausių atsakingų pareigų, renginių vedimo kelių šimtų žmonių auditorijai iki indų plovėjos darbo. Būdama šalia senukų, jaučiu didžiulę prasmę. Šiandien – tokia mano misija ir stengiuosi atlikti ją su meile, kiek tik jos turiu. Dabar slaugau 97-erių Marjoirie. Skaitau jai poeziją, užleidžiu šeštojo–aštuntojo dešimtmečių muzikos, pasakoju, kokia gėlė šiandien pražydo jos gėlyne, kaip viena kitą aplink seną ąžuolą vijosi voveraitės. Po savaitės mano buvimo su senute užsukusi gydytoja išsižiojo iš nuostabos: "Aš lankau ją aštuonerius metus. Niekada nesu mačiusi jos tokios gyvybingos ir dar taip aiškiai kalbančios."

"Aš visada sakiau, kad geriausiai gydo meilė. Ar jūs bent galite numanyti, kokio dydžio džiaugsmą išgyvenu tokiais momentais?" – atvirauja moteris.

Kalbai pasisukus apie neatlygintiną tarnystę, dviejų vaikų – 23-ejų Nojaus ir 16-metės Gertrūdos – mama sakosi turinti patirties ir čia. Už įgimtą pagalbos žmogui geną ji dėkoja savo giminės linijai. "Senelis Jonas buvo miestelio saulė, ir maistu, ir geru žodžiu besidalijęs, rizikavęs savo gyvybe slėpė savo namuose žmones, pirko ir dovanojo kaimo žmonėms knygas. Dėdė malūnininkas neturtingiems maldavo dovanai, visi darbavosi dėl laisvės, todėl kas buvo kontuzytas, kas nušautas, kas ištremtas į Sibirą, o dėdė kunigas Jonas Kaušyla atsidūrė Pečioros lageryje. Gal todėl ta drąsa ir pagalba kitam yra mano kraujyje. O ir mano tėvukai Vyžuonose nuolat kitiems padeda: mama apleistus kapus sutvarko, maisto, daržovių neturintiems nuveža, tėvukas rūpinasi menininku A.Indrašiumi ir paukščiais. Ir kokia gi kitokia prasmė buvimo čia, žemėje? Vaikus jau beveik užauginau, mano rankos ir širdis laisva kitiems", – svarsto pašnekovė, prieš keletą metų apsiėmusi globoti ir vieną benamį.

Sykį, skubėdama į sekmadienio Mišias, Edita sutiko prie konteinerio vyruką. Po ilgo pokalbio ji patikėjo juo ir pažadėjo padėti. Netrukus už žmogžudystę kalėjęs vyras apsigyveno moters sklype esančiame ūkiniame pastate, ateidavo į jos namus išsimaudyti, drabužių išsiskalbti, pavalgyti. "Tuomet nemažai žmonių manęs nesuprato... Sakė, kad nieko čia nebus, kad tokie nesikeičia, kad papjaus mane ir mano vaikus. Aš tik nusijuokdavau ir atsakydavau: "Bent jau mirsiu šventa mirtimi", – šypsosi Edita.

O kol žmonės plepa, Editos tarnystės karavanas eina tolyn. Jos globojamas žmogus atsitiesė, turi darbą, atsisakė ydingo gyvenimo būdo. Anot globėjos, ji vis dar sulaukia pašaipių komentarų: "O, neblogą piarą pasidarei!" Bet vietoj atsakymo mano žavioji pašnekovė tik nusišypso: "Kas jums trukdo tai daryti? Prašom – pilnas miestas našlaičių vaikų, valkatų, benamių. Kai žmonės užgauna, o juk nutinka ir taip, prisimenu Motiną Teresę: "Duok pasauliui geriausia, ką turi, nors pasaulis gali tave sužeisti. Vis tiek duok." Kaip man tai giliai suprantama..."

Vaikai: savo laimės mikroschemą Edita visų pirma stengiasi perduoti svarbiausiems savo gyvenimo žmonėms – Gertrūdai ir Nojui. / Asmeninio archyvo nuotr.

Apie vienatvę

Skamba paradoksaliai, bet tai, kad E.Grudzinskaitė-Gruodis gali būti viena tiek santykių, tiek ir profesine prasme – geriausia, kas galėjo nutikti jos gyvenime. Šiuo metu moteris daug laiko skiria skaitymui, toliau lavina savo vokalą, mielai dainuoja draugų vakarėliuose ir vengia pasaulio plepalų.

Paklausta, ar tokia stipri asmenybė sunkią valandą turėjo tikrų draugių, kurioms galėjo atverti širdį, ji purto galvą. "Nuo vaikystės mano draugai buvo berniukai. Iki dabar neturiu to moteriško poreikio išsikalbėti ar guostis. O ir guostis nėra dėl ko. Kaip dvasios ramstį visuomet turėjau išmintingų kunigų", – aiškina ji.

Šie žodžiai nereiškia, kad Edita atsisako bendrauti, žemiškų pramogų – vakarėlio su šokiais iki paryčių. Bet jei viso to ir nebūtų, jos jausena nelabai ir pasikeistų.

"Esu laiminga savo saloje – toje erdvėje, kurią pati susikūriau", – atvirauja ji, bet nebenori kalbėti apie paskutinius vedybinio gyvenimo metus, kuriuose buvo visko – smurto, alkoholio, isterijų, pavydo. "Perėjau asmeninį Aušvicą..." – sako Edita, mininti vieną žmogų, žinojusį apie jos fizines ir sielos kančias, – kunigą Kęstutį Rugevičių, kuriam ji labai dėkinga.

Edita sako, kad žmonėms sunku patikėti, jog vienatvė jai gali būti drauge. "Kaip tik dabar skaitau Maxą Frišą. Jis rašo, kad vienatvė jam yra vienintelė įmanoma buvimo sąlyga ir tik vienintelis varginantis dalykas yra tas, kad negali palinkėti pats sau labos nakties. "Ar tai yra priežastis tuoktis?" – klausia Maxas, rašęs knygą dar tuomet, kai nebuvo interneto. Suprantate, kur lenkiu? – šypsosi moteris. – Didžiąją gyvenimo meilę išgyvenau, išragavau moterystę, gavau motinystės dovaną. Šeima man yra lizdas, kurį susisuki iš meilės ir išperi paukščiukus. Kai ant nosies penkiasdešimt – nematau jokios prasmės poruotis. Galiausiai, man būtų paprasčiausiai per ankšta."

Apie laimę

Laimė Editai nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. "Pamenu, po skyrybų Vaiko teisių apsaugos darbuotoja mane apklausė dėl įvykių šeimoje. Išgirdusi detales ji pasakė: "O siaube, kokia jūs nelaiminga!" Tą akimirką net pašokau nuo kėdės. Taip, man buvo nežmoniškai sunku, bet niekuomet nesijaučiau nelaiminga", – sako Edita, nė neabejojanti, kad ir istoriniame Aušvice buvo laimingų žmonių.

"Tau bet kokios sutemos šviesios", – šią įstabią psalmės eilutę moteris atrado, kai kompozitorius Vaclovas Augustinas pristatė tokiu pačiu pavadinimu savo kūrybos CD. Nuo to laiko ji tapo E.Grudzinskaitės-Gruodis vidinio dienoraščio antrašte.

Apie gyvenimą be lūkesčių

Atsibudusi anksti ryte Edita mėgsta eiti pasivaikščioti. "Vaikštau ant švenčiausios Dievo žemės, regiu apsiašarojusią žolę, dar, žiūrėk, koks gerai nusiteikęs bėgikas pakalbina. Nusišypsom, palinkim vienas kitam geros dienos. Kaip gali būti nelaimingas?" – klausia glostydama baltų gaurų kamuolį, susirangiusį tiesiai prie jos kojų. Jei tik būtų įmanoma, Edita tą savo širdyje esančią laimės mikroschemą perduotų visiems žmonėms, kuriems gyvenime kažko trūksta.

"Gyvenu materialiame pasaulyje, toje pačioje istorijos atkarpoje, kaip ir visi kiti aplinkui, todėl patiriu ir tuos pačius išbandymus. Tik nėra objektyvaus daug ar mažai, gerai ar blogai, – toliau filosofuoja ji. – Esame tik mes, suteikiantys situacijai savo vertinimą. Pamenu, dukra, sudaužiusi vazą, pratarė: "Oi, neatsitiko laimė..." Toks daug atveriantis buvo jos požiūrio kampas", – šypsosi Gertrūdos mama.

Dabartiniam savo gyvenimui sako neturinti jokių lūkesčių. Ji pasitiki Dangaus planu ir sako, kad paleidusi svajonę daro mažus žingsnelius jos link. Įsiklauso, nelaiko įsikibusi jos nagais, o tik ramiai juda pirmyn, kol, galų gale, stebuklingai sukrenta reikalingos kortos.

Pasitikėjimas: tik kunigas K. Rugevičius žino apie Editos išgyventą asmeninį Aušvicą, kuriam ji labai dėkinga už pagalbą gydant sielos žaizdas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Apie svajones

Svajonės panašiai kaip ir žvejyba, kuri yra moters laisvalaikio dalis nuo vaikystės. Pirmiausia reikia užmesti, o jau tuomet kantriai laukti. Jei nekibo šiandien ar keletą dienų iš eilės, – meškerės jokiu būdu negalima nutrenkti į kampą, o kaskart su nauja viltimi vėl bandyti. Tai Editos savo kailiu patikrinta gyvenimo filosofija.

"Kai laukiausi dukros, atradau kompozitorių Morteną Lauridseną, kuris už nuopelnus JAV kultūrai gavo apdovanojimą Baltuosiuose rūmuose. Praėjo vienuolika metų, kol mano svajonė parengti su šiuo žmogumi interviu išsipildė su kaupu. Matyt, reikėjo sulaukti tos ypatingos nakties, kai jau beveik krentant į sapną galvoje lyg švieslentėje praskriejo mintis: "O kodėl tu jo niekada nepaklausei?" Buvo trečia nakties, pakilau iš lovos prie kompiuterio. Po mažiau nei dešimties minučių į mano elektroninio pašto dėžutę atėjo atsakymas: "Yes, dear lady", – pasakoja dvi savaites San Chuano (JAV) saloje su kompozitoriumi praleidusi Edita, iki šiol su juo palaikanti labai artimą ryšį.

Apie dainavimą

Editos talentų priešakyje visuomet buvo kūrybiškumas. Naujomis idėjomis kibirkščiuojančiai moteriai vis norėjosi aprėpti kuo daugiau gyvenimo sričių. Todėl dabar ji sako siaurinanti veiklų kryptį. Nes suvokia, kad laiko viskam, ką trokšta patirti jos širdis, vieno gyvenimo neužteks.

"Ypatingą dėmesį šiuo metu skiriu dainavimui. Esu dainavusi visur – mokykloje, bažnyčioje, merginų ansambliuose. Virtuvėje, kai auginau vaikus." Vaikams paaugus ji prisijungė prie kamerinio choro "Cantate Domino" dainininkų. Šiuo metu privačiai vokalą tobulinanti Edita mielai dainuoja tiek savo slaugomiems senukams, tiek ir draugams per jų šventes.

Žvejyba: aistringai muselininkei Editai upė – tarsi galvosūkis, kurį kas kartą reikia spręsti iš naujo, bandant suvilioti žuvį. / Asmeninio archyvo nuotr.

Apie plaukus

"Plika galva vaikščiojau dvejus metus", – prisipažįsta plaukus po skyrybų plikai nusiskutusi Edita. Tikrai ne dėl protesto ar stiliaus paieškų. Moteriai nuo nuolatinės įtampos šeimoje kuokštais ėmė slinkti plaukai. "Įsigaliojus teismo sprendimui dėl skyrybų, atsistojau prieš veidrodį ir nusiskutau. Kai nuėjusi į kirpyklą paprašiau padailinti negrabų savo pačios darbą, kirpėja tarė: "Plaukuose sukaupta visa bloga energija, gerai, kad taip padarėte. Sveikinu su nauja pradžia", – prisimena.

Net dvejus metus moteris nepanoro atsiauginti plaukų. Maža to, dėl plikos galvos net patyrė nuotykį. Edita išvyko į Siciliją pozuoti fotografams, kurie susirado ją per feisbuką. "Kaip tik tuo metu jie kūrė plikagalvių fotografijų ciklą", – prisiminė neužmirštamus praeities įvykius ji, plaukus pradėjusi auginti tik tuomet, kai užsimanė ir vėl patirti, ką reiškia plaukų sruogą moteriškai už ausies užsikišti.

Apie džiaugsmą

Edita kasdien randa kuo džiaugtis. Bet didžiausias jos džiaugsmas – nuostabūs vaikai. Sūnus Nojus studijuoja Vilniaus universitete ir dirba Radvilų muziejuje, būsimą marčią Barborą (rudenį vaikų vestuvės), neseniai priėmė į Šv.Kristoforo kamerinį orkestrą. "Mažoji" Gertrūda stovi prie išsvajoto DJ pulto.

Pastebėjo: net dvejus metus nepanorusi atsiauginti plaukų E. Grudzinskaitė-Gruodis buvo pakviesta į Siciliją pozuoti fotografams, kurie susirado ją per feisbuką. / Valentino Pečinino-Volko nuotr.

"Užauginusi vaikus noriu pasitraukti iš miesto ir grįžti į tėviškės gamtą. Kaip vaikystėje – su pievų žolynais, karvašūdžio kvapu vakare, naktine baublio tūba ir atlaidų smilkalais kvepiančia bažnyčia. Ir apie orią senatvę, kurią galbūt kažkada padovanosiu ir lietuvių senukams, pagalvoju, jei tik Dievas laimins", – sako moteris.

Kalaitė Kyro jau snaudžia, laikrodis išmušė visą mums – dviem nepažįstamoms-pažįstamoms – pokalbiui skirtą laiką. Metas užsukti į kitą gatvės pusę pas seseris benediktines vakarinės maldos ir važiuoti namo.

„Čia su manimi kalbasi“

Gydytoja psichiatrė, Klaipėdos universiteto Psichologijos katedros vedėja, socialinių mokslų daktarė Jūratė Sučylaitė pastebi, kad nereikalingumo jausmas žudo daug žmonių, o ypač tuos, kurie gyvena vieni. „Biblioteka, siūlydama paskaityti knygą ir dalyvauti edukacinėse veiklose, padidina žmogaus savivertę, skatina savirealizaciją ir sukuria vienas kitą palaikančių žmonių bendruomenę“, – šiuolaikinės bibliotekos vaidmenį apibūdino mokslininkė.

Vieniši žmonės, atėję į biblioteką, elgiasi kiek kitaip – neskuba, ieško šiltesnio žodžio ar žvilgsnio, jiems ypač svarbus ryšys su bibliotekininku. Todėl kai kurie klaipėdiečiai biblioteką įvardija kone savo antraisiais namais, į kuriuos visada gali užsukti.

„Nežinau, kur dar galėčiau paprašyti pagalbos, pasikalbėti, kai vienai tampa ypač sunku“, – pasakojo senjorė Marytė Razmienė. Moteris nesustodama vardijo situacijas, kai prireikė pagalbos ir ją surado bibliotekoje: komunalinių mokesčių mokėjimas internetu, registracija pas gydytoją, įtartina žinutė telefone, artimo žmogaus netektis, apatija ir nereikalingumo jausmas.

Reziumė: „Knyga yra nepaprastas įvykis ir ištikimas draugas, kuris lydi mane visą gyvenimą“, – teigė aktorė E.Jackaitė. (E. Jackaitės asmeninio archyvo nuotr.)

Paklausta, kodėl užuovėjos ieško būtent bibliotekoje, moteris atsakė: „Čia su manimi kalbasi. Ne formaliai, o šiltai, žmogiškai. Bibliotekoje galiu surasti bendraminčių, dalyvauti klubų veikloje, pabūti draugiškoje aplinkoje.“

Problemų sprendimo vieta

Istorijų, kai žmonėms prireikia ne tik paguodos, bet ir realios pagalbos, pasitaiko neretai. Praėjusią vasarą į biblioteką atėjusi moteris verkdama vos galėjo ištarti žodį – dingo vienintelis jos šeimos narys – šuo. Moteriai patarta pasidairyti gyvūnų prieglaudų socialinių tinklų paskyrose, gal tarp priklydusių gyvūnų yra įkelta ir jos augintinio nuotrauka. Tik ką daryti, jei neturi kompiuterio, išmaniojo telefono, nesinaudoji internetu? Bibliotekininkai neliko abejingi ir vienoje prieglaudų augintinį surado.

Kita istorija atskleidžia, koks svarbus yra bendradarbiavimas ir neskubėjimas nuvertinti žmogų pagal pirmą įspūdį. Pagyvenusi moteris, turinti klausos negalią, daugybę kartų buvo atstumta kaip neadekvatus žmogus. Dėl bibliotekos savanorio, IT specialisto, kantrybės ir geranoriškumo moteris pagaliau galėjo mokytis. Pajutusi, kad čia ją išgirsta, užsukdavo kasdien ir užduodavo galybę klausimų. Pamokų rezultatas – susikurtas tinklaraštis. Gražiausia šios istorijos dalis – moters pasakyti žodžiai: „Jei tave atstumia šimtas žmonių, būtinai atsiranda šimtas pirmasis, kuris išklauso ir išgirsta.“

Solidu: I.Kanto viešosios bibliotekos skaitytojai J.Urvakienei šiais metais sukaks 87-eri. (Loretos Liutkutės nuotr.)

„Ar mūsų nebijote?“

Pirmą kartą I.Kanto viešojoje bibliotekoje apsilankę psichikos negalią turintys žmonės klausė: „Ar mūsų nebijote?“ Šie klausimai atspindi, su kokiu visuomenės požiūriu jiems nuolat tenka susidurti. Kai kurie prisipažino, kad bijo palikti namų erdvę, nes jaučiasi nesaugūs, pažeidžiami. Prireikė nemažai grupinių apsilankymų, kol dalis jų išdrįso užsukti pavieniui – paskaityti, pabūti ar tiesiog eidami pro šalį pasisveikinti.

Pasak neįgaliųjų centro „Klaipėdos lakštutė“ socialinės darbuotojos Vilmos Petrauskės, šiuolaikinės bibliotekos vaidmuo itin svarbus žmonių su negalia socializacijai. „Bibliotekos paslaugų įvairovė tampa vis prieinamesnė neįgaliesiems, – kalbėjo V.Petrauskė. – Bendradarbiavimas ir projektinė veikla su I.Kanto biblioteka suteikia galimybę turiningai paįvairinti centro jaunuolių užimtumą, padeda ugdyti žmonių su negalia kūrybiškumą, skatina bendravimą, meninius ir socialinius įgūdžius. Džiugu matyti jaunuolių šypsenas.“

Nepaprastas įvykis – knyga

„Skaitydama knygą išgyvenu pačius įvairiausius jausmus, per akimirką galiu atsidurti kituose pasauliuose, ir man tai taip patinka! – teigė aktorė Eglė Jackaitė. – Knyga įtraukia, pasimiršti, patiri nuotykį, išgyveni kartu su knygos herojais meilę, liūdesį, džiugesį ir tai, ko realiame gyvenime net nesvajojai patirti. Bibliotekoje – didžiulis įvairiausių knygų pasirinkimas, būna, kad net liūdesys aplanko, kai suvokiu, kad neįmanoma man jų tiek daug perskaityti. O norėtųsi! Knyga yra nepaprastas įvykis ir ištikimas draugas, kuris lydi mane visą gyvenimą.“

Netrukus 87 metų gimtadienį švęsianti jaunatviška ir teatrališka I.Kanto viešosios bibliotekos ilgametė skaitytoja Jadvyga Urvakienė knygas pamilo nuo ankstyvos vaikystės.

Įžvalga: V.Petrauskės teigimu, šiuolaikinės bibliotekos vaidmuo itin svarbus žmonių su negalia integracijai bendruomenėje. (Vilmos Petrauskės asmeninio archyvo nuotr.)

„Per knygas pažinau visą pasaulį, – pasakojo J.Urvakienė. – Įsivaizdavau tai, kas knygose buvo rašoma. Nors gyvenime mačiau daug ir tikrų vaizdų – esu nemažai keliavusi, tačiau knygos sukūrė mano pasaulėžiūrą.“ Moteris apgailestavo, kad karantino metu labai trūksta kuriančių ir kūryba besidominčių klaipėdiečių susitikimų, kurie gelbėjo nuo vienatvės, leido susitikti su bendraminčiais, pasidalyti kūryba, pajuokauti.

Vertingiausia dovana – gerumas

Kai užklumpa sunkumai, liga, artimo netektis, žmogus dažniausiai pasijunta vienišas su jį ištikusia bėda. Tuomet labiausiai reikia atjautos ir pagalbos. Viena tokių pagalbos apraiškų – bibliotekos organizuota gerumo akcija, kurios metu klaipėdiečiai aukojo Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centrui, subūrė bendraminčius ir paskatino dalytis gerumu.

Kartu: kūrybiškos popietės akimirka su viešosios įstaigos „Likimo laiptai“ nariais. (Algimanto Jarukaičio nuotr.)

Akcijos metu buvo rodomi prasmingi režisierės Dalios Kanclerytės filmai „Trokštu gyventi“, „Pakūta mano meilė“ ir „Sugrįžimas“. Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė, Kretingos dienos veiklos centro vadovė Birutė Viskontienė ir brolis Bernardas Belickas atvėrė neeilinę patirtį ir išgyvenimus atsidūrus akistatoje su mirtimi. „Žmonėms reikia apie tai kalbėtis, – po vieno renginio pripažino ponia Sigita. – Mano vyras sunkiai sirgo onkologine liga, slaugiau jį šešerius metus. Tai buvo beprotiškai sunkus laikas. Nors šiandien ligoniams įstengiu paaukoti vos keletą eurų, bet darau tai su džiaugsmu. Jei laikysimės kartu, bus lengviau.“ Pasak režisierės D.Kanclerytės, tokie susitikimai kviečia į susitaikymą, atsigręžti į gėrį ir į savo artimą, moko priimti kančią ir patikėti, kad ji nesulaužo žmogaus, bet, priešingai, padeda dvasiškai augti ir tobulėti.

Svarbus šiuolaikinės bibliotekos vaidmuo – ne tik suburti bendruomenę, prisidėti prie socialinės atskirties mažinimo, bet ir skatinti toleranciją, supratimą, kad kiekvienas bendruomenės narys – lygiavertis.

„Aš į pikta linkintį ar užgauliojantį žvelgiu kaip į nuskriaustąjį – su užuojauta, – teigė judėjimo negalią turintis Darius. – Tokie žmonės labiau neįgalūs nei aš, nes aš žinau savo negalią, o jie – ne.“

Pasak vyrų emocinę būklę nagrinėjančio psichologo Antano Grižo, vieniši jaučiasi toli gražu ne tik po vieną gyvenantys žmonės.

„Nors pandemija ženkliai pablogino net iki tol emocine sveikata nesiskundusių žmonių būklę, visgi ir anksčiau vienišumo jausmas Lietuvoje nebuvo retas reiškinys. Taip yra todėl, kad jis nepriklauso tik nuo fizinio artumo su kitais žmonėmis – tai veikiau gilaus emocinio, reikšmingo ryšio trūkumas“, – teigia specialistas.

Sunku keisti nusistovėjusią tvarką

Pasak A. Grižo, patikimiausias būdas kovoti su vienišumu – tvirtos bendrystės kūrimas. Tai – gebėjimas dalintis mintimis bei išgyvenimais, kurie kelia nerimą, kitų žmonių išgyvenimų išklausymas.

„Tai leidžia suprasti, kad visi jausmai ar mintys, kuriuos išgyvename, nėra unikalūs, būdingi tik mums – tuos pačius iššūkius patiria, klausimus kelia, dėl tų pačių priežasčių nerimauja ir kiti žmonės. Tai suvokę, tampame artimesni vieni kitiems, nebesijaučiame atskirti, nesuprasti, kitokie“, – tikina psichologas.

Būtent tokio ryšio kūrimas, pasak specialisto, yra labai svarbus šiandien, paaštrėjus nežiniai ir nerimui dėl ateities.

„Vis dėlto daug žmonių, ypač – vyrų nesiryžta keisti draugų rate nusistovėjusios tvarkos: jei buvo įprasta palaikyti paviršutiniškus santykius, kartu pramogauti, tačiau nesileisti į didesnį tarpusavio atvirumą, išgyvendami net ir labai sunkius vienišumo jausmus vyrai šių taisyklių nekeičia ir dabar“, – sako A. Grižas.

Norintiems dirbti su savimi, įveikti jaučiamą vienišumą ir pasijusti geriau, patarčiau visų pirma sąmoningai su savimi susitarti dėl to, kad aktyviai mėginsite inicijuoti gilesnį ryšį su aplinkiniais žmonėmis.

Tokiems vyrams psichologas yra sukūręs specialius savipagalbos ratus – „vyrų Gentys“. Jose nepažįstami vyrai gyvai ar nuotoliniu būdu psichologo moderuojamose grupėse dalinasi savo išgyvenimais, diskutuoja, kol tampa tvirtą ryšį turinčia bendruomene ir toliau ima bendrauti be specialisto pagalbos. Tokias grupes ėmęs burti sostinėje, šiemet A. Grižas teigia dėl pandemijos išaugusios problematikos veiklą išplėtęs ir į kitus Lietuvos miestus.

Būdas įveikti vienišumą

Norintiems atsikratyti vienišumo, atskirties jausmo savarankiškai, A. Grižas pataria tikslo siekti palaipsniui, žengiant vieną žingsnį po kito.

„Norintiems dirbti su savimi, įveikti jaučiamą vienišumą ir pasijusti geriau, patarčiau visų pirma sąmoningai su savimi susitarti dėl to, kad aktyviai mėginsite inicijuoti gilesnį ryšį su aplinkiniais žmonėmis“, – sako psichologas.

Pasak jo, lengviausia būtų pradėti nuo visus mus šiandien vienijančios temos – pandemijos, viruso bei karantino. Pokalbį su draugu ar draugų grupe nuo su šiomis temomis susijusių išgyvenimų žmogus jausis drąsiau, nes bus užtikrintas, kad tai – visiems aktualios, bendros temos.

„Svarbu pokalbį nuo paviršutiniškų įžvalgų kreipti prie savijautos bei išgyvenimų – pasidalinti tuo, kas tikrai neramina, pamėginti žodžiais išreikšti savo jausmus. Pašnekovai ilgainiui ims atsakyti tuo pačiu“, – įsitikinęs psichologas.

Pokalbiuose specialistas taip pat ragina susikurti reguliarumą – pavyzdžiui, susitarti dėl skambučio tuo pat metu kiekvieną savaitę. Taip ryšio kūrimo iniciatyva neliks vienkartine pastanga, reguliarūs pokalbiai leis jį nuolat gilinti.

Ryšys didina ir motyvaciją judėti pirmyn

Psichologas tikina, kad būtent tvirtas ryšys su aplinkiniais yra ir vienas iš svarbiausių motyvuojančių veiksnių didinti savo gyvenimo kokybę, stengtis ir judėti pirmyn.

„Pavyzdžiui, vyrų gentyse kiekvieną savaitę kiekvienas genties narys įsipareigoja kitiems iki kito susitikimo įgyvendinti vieną ar kitą jo paties pasirinktą kokybinį pokytį savo gyvenime. Susitikus vėl, jis pasidalina rezultatais, išgirsta patarimų ir palaikymo. Visa tai užtikrina nesustojantį augimą, spartų gyvenimo kokybės kėlimą. Visa tai padeda ir emocinei būklei“, – sako A. Grižas.

Pasak jo, tokią pat savimotyvacijos taisyklę galėtų įsivesti ir kiekvienas žmogus, aktyviai siekiantis sukurti prasmingą ryšį su kitais. Kalbėdamas apie savo išgyvenimus, tuo pat metu ieškoti sprendimų pagerinti savijautai bei kasdienybei, kartu su artimaisiais, draugais stebėti savo progresą.

„Tokios praktikos ateityje taps tik aktualesnės – pandemija ilgam pakeitė mūsų savijautą bei požiūrį į mus supantį pasaulį, jo ateitį. Turime pradėti kuo anksčiau dirbti su savimi, norėdami prisitaikyti prie vis greitėjančio rytojaus pasaulio“, – teigia A. Grižas.