Pastaraisiais mėnesiais Ukrainai vis dažniau tenka nusivilti Vakarų pagalbos, įskaitant priešlėktuvinę gynybą, kurios, pasak Kyjivo, skubiai reikia mirtinoms Rusijos atakoms atremti, vėlavimu ar stabdymu.

V. Zelenskis socialinio tinklo „Telegram“ paskyros žinutėje padėkojo sąjungininkams, kurie atsiliepė į Ukrainos raginimą stiprinti jos oro gynybą, tačiau teigė, kad „Rusijos atakų intensyvumas reikalauja didesnės vienybės“.

„Gindamas Izraelį laisvasis pasaulis parodė, kad tokia vienybė ne tik įmanoma, bet ir šimtu procentų veiksminga“, – nurodė jis.

„Tas pats įmanoma ir ginant Ukrainą, kuri, kaip ir Izraelis, nėra NATO narė, nuo teroro“, – tęsė jis, ragindamas Ukrainos sąjungininkus pareikšti politinę valią.

Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba taip pat užsiminė apie Vakarų šalių paramą Izraeliui anksčiau surengtoje spaudos konferencijoje, kurioje paragino kuo greičiau suteikti didesnę pagalbą.

„Matome, kad kai sąjungininkai veikia išvien ir labai koordinuotai, nė viena raketa nenukrenta į taikinius, nepasiekia taikinių Izraelyje“, – spaudos konferencijoje, surengtoje kartu su kolega iš Norvegijos, sakė D. Kuleba.

„Viskas, ko prašome partnerių – net jei negalite elgtis taip, kaip elgiatės Izraelyje – tai duoti mums, kas reikalinga, ir mes padarysime visa kita“, – pridūrė jis.

Iranas vėlų šeštadienį paleido šimtus dronų ir raketų į Izraelį, pranešė žydų valstybės kariuomenė.

Irano revoliucijos gvardija nurodo, kad atakos prieš Izraelį ėmėsi keršydama už balandžio 1 dieną įvykdytą drono smūgį konsulatui Damaske, per kurį žuvo keli iraniečių kariškiai.

Izraelio kariuomenė sakė, kad 99 proc. paleistų raketų buvo perimtos, padedant Jungtinėms Valstijoms ir kitoms sąjungininkėms, todėl ataka padarė tik nedidelę žalą.

Priešingai nei dauguma Europos lyderių, V. Orbanas atvirai kritikavo Europos poziciją dėl karo Ukrainoje, kaltindamas ją paskelbus „netiesioginį karą“ su Rusija, ir ragino nutraukti ugnį.

Per pirmadienio vakarienę E. Macronas „dar kartą patvirtino, kad Europos šalys turi vieningai remti Ukrainą Rusijos agresijos akivaizdoje, ypač griežtai taikydamos sankcijas“, pranešė prezidento komanda.

Valstybių vadovai taip pat kalbėjo apie Suomijos ir Švedijos įstojimą į NATO.

Vengrija ir Turkija yra vienintelės dvi 30 valstybių Aljanso narės, neratifikavusios abiejų šalių paraiškų.

Budapeštas yra labai priklausomas nuo importuojamų rusiškų degalų. V. Orbanas pažadėjo palaikyti ryšius su Rusija ir atsisakė tiekti ginklus Kyjivui. Jis taip pat kritikavo Vakarų sankcijas Rusijai, nors Vengrija šiuo klausimu galiausiai stojo ES partnerių pusėn.

Budapeštas taip pat yra įsitraukęs į ilgalaikį ginčą su ES dėl Briuseliui susirūpinimą keliančios korupcijos Vengrijoje.

Gruodžio mėnesį Briuselis įšaldė milijardų eurų vertės lėšas, kol Budapeštas įvykdys antikorupcines reformas.

Pirmadienio vakarienės, surengtos prieš vėliau šį mėnesį vyksiantį Europos Vadovų Tarybos susitikimą, darbotvarkėje taip pat buvo pramonės konkurencingumo ir migracijos klausimai, nes V. Orbanas praeityje sulaukė kritikos dėl savo politikos, nukreiptos prieš pabėgėlius iš ne Europos šalių.

Pozicija nesikeičia

Šią savaitę D. Gudzinevičiūtė virtualiai susitiko su Ukrainos nacionalinio olimpinio komiteto (UNOK) prezidentu Vadimu Gutcaitu.

„Užtikrinau jį, kad Lietuvos pozicija nesikeičia: rėmėme, remiame ir remsime Ukrainą. Nepritariame rusų ir baltarusių dalyvavimui nei Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, nei bet kuriame kitame sporto renginyje, kol Ukrainoje vyksta karas. Neįsivaizduojame, kaip dėl laisvės kovojantys Ukrainos sportininkai galėtų olimpinėse žaidynėse varžytis su rusais, – teigė LTOK vadovė. – Ukrainos sporto bendruomenė mato ir vertina vieningą Europos poziciją ir palaikymą. Europa į savo organizuojamus renginius – Europos žaidynes, Europos jaunimo olimpinius festivalius – nei rusų, nei baltarusių neįsileidžia. Su UNOK prezidentu toliau palaikysime ryšį ir kartu su Šiaurės, Baltijos šalimis imsimės visų priemonių, kad šalys agresorės olimpinėse žaidynėse nedalyvautų.“

Apie olimpinių žaidynių boikotą kol kas nediskutuojame ir tikimės, kad to neprireiks.

LTOK taip pat kreipėsi į savo nares – olimpinių sporto šakų federacijas ir į Paryžiaus olimpinių žaidynių programą įtrauktų sporto šakų federacijas, kviesdamas vienytis su kolegomis iš kitų valstybių ir reikalauti, kad tarptautinės federacijos išlaikytų principingą poziciją Rusijos ir Baltarusijos sportininkų atžvilgiu.

„Manome, kad nepriimtina ir nesąžininga leisti šalies agresorės sportininkams ir oficialiems asmenims sugrįžti į tarptautinę sporto areną su jokia vėliava. Šiuo metu galioja Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) rekomendacijos tarptautinėms sporto federacijoms neleisti Rusijos ir Baltarusijos sportininkams dalyvauti tarptautinėse varžybose. Būtent tarptautinės federacijos, organizuojančios olimpinę atranką, turi realią galimybę užkirsti kelią rusams ir baltarusiams dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Šiuo metu praktiškai visų tarptautinių federacijų durys į olimpines žaidynes rusams ir baltarusiams yra užvertos, todėl apie boikotą kol kas nediskutuojame ir tikimės, kad to neprireiks“, – rašoma LTOK kreipimesi.

Ministrų kreipimasis

Už sportą atsakingi Baltijos šalių ir Lenkijos ministrai nuotoliniame susitikime nusprendė kreiptis į tarptautines sporto šakų federacijas ir TOK, reikalaudami neįsileisti Rusijos ir Baltarusijos sportininkų į tarptautines varžybas.

„Sportas nėra aukščiau politikos ar už jos ribų, todėl mes, sporto politikai, turime laikytis tvirtos pozicijos ir labai vieningai, kryptingai, kartu su nacionalinėmis ir tarptautinėmis sporto organizacijomis siekti, kad sportas netaptų priedanga karo nusikaltimams ir užuovėja juos palaikantiems ar vykdantiems“, – pažymėjo susitikimą inicijavusios Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) vadovė Jurgita Šiugždinienė.

Pasiūlymas: Ukrainos prezidentas V. Zelenskis (dešinėje) yra pakvietęs TOK vadovą T. Bachą (kairėje) apsilankyti karo su Rusija fronto mieste Bachmute. / AFP nuotr.

Ministrų kreipimesi sakoma, jog nepriimtina, kad tuo metu, kai laisvos ir demokratinės valstybės telkiasi kovai su Rusija ir jai talkininkaujančia Baltarusija, didina paramą Ukrainai ir įveda daugiau sankcijų šioms teroristinėms valstybėms, TOK ieško specialių Rusijos ir Baltarusijos sportininkų dalyvavimo formų.

Pastangos grąžinti Rusijos ir Baltarusijos sportininkus į tarptautines varžybas prisidengiant neutralumo šydu pateisina šių šalių politinius sprendimus ir plačiai skleidžiamą propagandą, o sportas naudojamas kaip viena priemonių atitraukti dėmesį nuo vykdomos agresijos.

Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos ministrai kviečia sporto organizacijas nekeisti pozicijos Rusijos ir Baltarusijos sportininkų ir šių šalių atstovų atžvilgiu tol, kol Rusija ir Baltarusija nenutrauks agresijos prieš Ukrainą.

K. Coventry: lai sugrįžta

„Pabandykime: lai jie sugrįžta ir pažiūrėsime, kaip viskas susiklostys“, – sakė dukart olimpinė ir triskart pasaulio plaukimo čempionė, TOK vykdomojo komiteto narė Kirsty Coventry.

Iš Zimbabvės kilusi ir šios šalies vyriausybėje dirbanti veikėja – viena iš tų, kurie neprieštarauja, kad Rusijos ir Baltarusijos atletai dalyvautų tarptautinėse varžybose, taip pat ir Paryžiaus olimpiadoje.

„Viso pasaulio sportininkai privalo turėti lygias teises. Laikomės principo, kad sportas yra neutralus politikos atžvilgiu ir pasisakome prieš jo politizavimą. Remiame TOK ir Azijos olimpinės tarybos iniciatyvas ir esame pasirengę prisidėti, kad sportininkai, tarp jų Rusijos ir Baltarusijos, galėtų kartu užtikrinti olimpinių vertybių tęstinumą“, – rašoma Kinijos olimpinio komiteto prezidento Gao Zhidano pareiškime.

„Be išlygų smerkiame Rusijos ir Ukrainos konfliktą. Karui nėra jokių pateisinimų. Tačiau kviečiu nebausti niekuo dėtų atletų ir leisti jiems daryti tai, ką jie veikė anksčiau, – sportuoti“, – tvirtino Vokietijos rankinio sąjungos vadovas Andreasas Michelmannas.

„Radome kompromisą: Rusijos ir Baltarusijos sportininkai dalyvauja mūsų rengiamuose turnyruose be savo nacionalinių vėliavų. TOK iniciatyva sušvelninti draudimus šių šalių atstovams – viena išeičių ieškant bendro sprendimo, tačiau suprantame ir tuos, kurie ragina dar labiau sugriežtinti sankcijas rusams ir baltarusiams“, – svarstė Vokietijos teniso asociacijos prezidentas Dietloffas von Arnimas.

Neeliminuoti šalims – karinėms agresorėms – atstovaujančių sportinininkų ragina ir Tarptautinė dziudo federacija (vadovas Marius Vizeras), ir Tarptautinė sunkiosios atletikos federacija (prezidentas Mohamedas Hassanas Jaloudas).

Dviprasmės pozicijos laikosi Kanados olimpinis komitetas ir „Panam Sports“ organizacija, kuriai priklauso JAV, Centrinės ir Pietų Amerikos, Karibų jūros baseino šalys.

Subūrė koaliciją

Lenkijos sporto ministras Kamilis Bortniczukas pareiškė, jog tikisi, kad kelios dešimtys šalių pasisakys prieš Rusijos ir Baltarusijos sportininkų įtraukimą į 2024 m. Paryžiaus olimpines žaidynes.

„Manau, kad artimiausiu metu dienos šviesą išvys labai tvirta 40 šalių atstovų pozicija“, – teigė jis.

Ministras pridūrė, kad pozicija labai aiškiai prieštaraus rusų ir baltarusių dalyvavimui olimpinėse žaidynėse.

Anot K. Bortniczuko, tarp šalių, pasisakančių prieš Rusijos ir Baltarusijos sportininkų dalyvavimą olimpiadoje, pirmiausia bus ES narės ir Jungtinė Karalystė.

Jis taip pat paminėjo JAV, nors Baltieji rūmai šią savaitę pareiškė, kad pritartų tam, kad Rusijos ir Baltarusijos atletai galėtų varžytis kaip neutralūs dalyviai.

J.Lloydo karjera prasidėjo prieš pusę amžiaus – dirbęs nepriklausomu korespondentu įvairiuose leidiniuose, už talentą įvertintas ne vienu apdovanojimu, šiandien savo srities profesionalas daugiausia bendradarbiauja su dienraščiu „Financial Times“.

Ne vieną tektoninį lūžį mūsų žemyne ir regione liudijęs J.Lloydas lapkričio 25 d. dalyvaus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuojamame simpoziume „Europos idėja“. Jo tikslas – permąstyti Europos idėją.

Anot organizatorių, pastarųjų dešimtmečių geopolitiniai, kultūriniai ir mentaliniai pokyčiai verčia iš naujo klausti, ką turime omenyje, kai sakome „Europa“.

Simpoziume, tapsiančiame vienu baigiamųjų programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ akcentų, tiesiogiai dalyvaus ir penkių Europos šalių prezidentai, skambės specialiai įrašytas Volodymyro Zelenskio kreipimasis, bursis akademikai ir praktikai. Su šių dviejų pasaulių bendradarbiavimo siekiančiu J.Lloydu pasikalbėjome apie asmeninę europietiškumo sampratą, pokyčius ir profesinius dalykus.

– Kaip manote, kodėl tokio forumo, kaip „Europos idėja“, reikia šiandien ir kodėl jį prasminga rengti būtent Lietuvoje?

– Pradėsiu nuo antrosios klausimo dalies. Manau, priežasčių forumo vietai – ne viena. Lietuva yra ES narė, bet kaip ir dvi kitos Baltijos šalys jaučia grėsmę, sklindančią iš kaimyninės Rusijos. Vladimiras Putinas ne kartą šią grėsmę verbalizavo, ir kadangi jis vykdo karo veiksmus Ukrainoje, taip pat buvusioje Sovietų Sąjungos šalyje, negalima atmesti tikimybės, kad tai nutiks ir vienoje Baltijos šalyje ar jose visose. Tiek ES, tiek NATO šią grėsmę suvokia. Toks renginys ir jame dalyvaujančių svarbių asmenų skaičius yra būdas šį suvokimą pademonstruoti. Taigi forumas svarbus tiek Lietuvai, tiek ES.

Toks naujo formato susirinkimas, kuriame dalyvauja ne tik ES ir euro zonos narės, gali tapti dabartinio susivienijimo pakaitalu.

Kalbant apie susitikimo datą, svarbu prisiminti, kad ES išgyvena sunkų laikotarpį – žinoma, galima ginčytis, kad laikas visada sunkus. Vis dėlto, įvykus „Brexit“, ES silpnesnė ir ne tokia turtinga. Euroskeptiški vėjai pučia ir iš Švedijos, ir iš Italijos, kur neseniai vyko rinkimai. Abi šalys neplanuoja trauktis iš ES, vis dėlto jų atstovų retorika panašėja į Lenkijos ir Vengrijos. Be to, ryšys tarp Vokietijos ir Prancūzijos nebe toks tvirtas. Visa tai turėdamas omenyje manau, kad pats laikas ES priminti narėms apie savo egzistavimą ir paramą, taip pat  suteikti platformą diskusijoms apie sąjungos ateitį.

– Kaune kalbėsite diskusijoje, kuri pavadinta „Vertybių, etikos ir moralės Europa“. Joje taip pat dalyvaus VDU Teisės fakulteto dekanas, buvęs LR Konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas ir Priešakinių studijų instituto Varšuvoje direktorius Sławomiras Sierakowskis, taigi skirtingų sričių atstovai. Ką jums, kaip žurnalistui, reiškia diskusijos tema, ką sieksite pabrėžti?

– Bendradarbiauju su dienraščiu „Financial Times“. Taip pat dirbau korespondentu Vidurio Europoje, tuometėje Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje. Taigi šiek tiek pažįstu šį regioną. Žinoma, dabar nei aš, nei mano kolegos vakariečiai į Rusiją vykti nebegali. Tačiau turiu daug draugų iš šios šalies. Dirbu su Rusijos nevyriausybine organizacija Pilietinio ugdymo mokykla, kuri labai priešinasi invazijai į Ukrainą, oponuoja prezidentui V.Putinui. Organizacijos steigėjai, vyras ir žmona, gyvena egzilyje Latvijoje. Šimtai tūkstančių rusų, tarp kurių daug mano kolegų, išvyko į užsienį norėdami ne tik išvengti mobilizacijos, bet ir iš dalies atsiriboti nuo šalies, kuri nebenori, kad jie ten būtų. Tai, manau, yra vienas iš moralinių ir etinių klausimų, kuriuos turime aptarti, kalbėdami apie žurnalisto darbą.

Norisi kalbėti apie tai, ką mes, žurnalistai, visada turime stengtis apsaugoti. Tai nepriklausomybė – minčių, komentarų ir reportažų nepriklausomybė. Manau, visada naudinga tai pabrėžti.

John Lloyd asmeninio archyvo nuotr.

Kalbėdamas apie vertybes, priminsiu, kad esu britas (tiksliau, škotas). Didžioji Britanija visada buvo patenkinta bendrąja Europos rinka, bet nepatenkinta vis glaudesne sąjunga, ir aš su tuo sutikčiau. Manau, sąjunga yra geriausia, kai ji suvienija suverenias valstybes su savarankiškomis politinėmis tradicijomis. Tačiau, siekiant glaudumo, savarankiškumo mažėja, ir britams tai visada buvo sunku suprasti – iš dalies dėl to, kad mūsų parlamentas toks senas. Tad Britanija ilgai – ir tada, kai buvo imperija, – stengėsi vengti pernelyg gilaus įsitraukimo į Europą. Net imperijai sunykus, po Antrojo pasaulinio karo, Britanija jautėsi tarsi tarp Europos ir Amerikos. Juk Amerika lingvistiškai ir kultūriškai mums artimesnė – aišku, pamatysime, kas bus, jei grįš prezidentas Donaldas Trumpas.

– Ar vieningos Europos idėja būtinai reiškia ES? Ar europietiškumas gali būti šios sąjungos monopolizuotas?

– Geras klausimas! Spalį skaičiau pranešimą Emmanuelio Macrono inicijuotame pirmajame Europos politinės bendruomenės susitikime Prahoje. Pamenu, buvęs eurokomisaras iš Čekijos man rimtai oponavo. Savo kalboje teigiau, kad toks naujo formato susirinkimas, kuriame dalyvauja ne tik ES ir euro zonos narės, gali tapti dabartinio susivienijimo pakaitalu. Šalis vienija pažiūros, bet tolimesnė integracija nėra visoms priimtina. Lietuvoje šis požiūris turėtų būti gerai suprantamas – atkūrėte Nepriklausomybę kiek daugiau nei prieš tris dešimtmečius, tad, greičiausiai, toliau norite lokalaus parlamento, lokalių politinių sprendimų teisės, bet būti ES narė. Manau, tai įmanoma. Vis labiau tam pritaria kitos šalys, o kai tokių daugės, ES turės keistis. Kartu būti svarbu – demokratijos, ne tik Europos, turi kalbėtis tarpusavyje. Rusijos grėsmę jaučia ne viena šalis, o kur dar Kinija? Manau, tokia ES, kokia yra dabar, nėra tam geriausia vieta.

– Naujasis Jungtinės Karalystės (JK) premjeras Rishis Sunakas prisiekė padėjęs ranką ant „Bhagavadgytos“, induistų religinio teksto. Skaičiau ne vieną atvirai rasistinį komentarą apie tai socialiniuose tinkluose. Tuo pat metu mačiau ir nuotrauką iš Anglijos – joje pavaizduotas tam tikra prasme antirasistinis plakatas su buvusių kolonijų vėliavomis ir užrašu „Ne mes atėjome į JK – JK atėjo pas mus“. Ilga įžanga, bet paklausti noriu štai ko: kokie požymiai šiandien apibūdina žmogų kaip europietį? Ar čia esama vienybės?

– Taip, kai kurie žmonės prieštarauja tam, kad premjeru tapo indų kilmės asmuo, praktikuojantis induizmą ir vedęs indų kilmės moterį. Vis dėlto jūsų paminėtą plakatą įvardyčiau labiau kaip antiimperialistinį. Kaip jau sakiau, Britanija buvo didžiausia pasaulio imperiją: taip, ji tikrai atėjo į Indiją, taip pat į Afriką, Kanadą, Australiją… Ketvirtadalis teritorijų pasaulio žemėlapiuose, kurie dar egzistavo, kai aš mokiausi mokykloje, buvo pažymėta viena spalva. Džiaugiuosi, kad taip nebėra, bet akivaizdu, kad apmaudo buvusiose kolonijose dar likę.

JK valdžioje – konservatoriai, o jie visada buvo laikomi mažiau pasitikinčiais kitos odos spalvos žmonėms nei leiboristai. Dabar premjeras – kilęs iš Indijos, vidaus reikalų sekretorė – budistė, kabinete esama ir daugiau įvairovės. Daugiau nei bet kur Europoje. Tai įrodo, kad, nors rasistinių, antisemitinių pažiūrų žmonių yra daugelyje kraštų, jie tik mažuma. Bent jau Jungtinėje Karalystėje ir, manau, daugelyje kitų demokratinių Europos šalių jų balsas tylus, jo nesigirdi kalbant valdžios atstovams. Tikiuosi, tai nepablogės.

– Pereikime prie labiau profesinių klausimų. Esate vienas „Reuters“ žurnalistikos instituto Oksfordo universitete steigėjų. Kokia šio instituto misija, koks buvo jūsų asmeninis interesas jį steigiant?

– Kai prieš keliolika metų kūrėme institutą, siekėme sujungti akademiją ir žurnalistiką, kad šios sritys taptų sąmoningesnės. Tikėjau, kad žurnalistika gali padaryti akademinius mokslus suprantamesnius. Juk akademikai dažniausiai rašo kitiems akademikams, o visuomenė to nesupranta. Taip pat norėjau, kad žurnalistai taptų tikslesni, rūpestingesni, skirtų laiko nuodugnesniems tyrimams, o ne tiesiog perrašinėtų kolegų straipsnius.

Žinoma, tai du skirtingi pasauliai. Mokslininkai paprastai turi daug laiko, kartais metų metus. Kaip pati gerai žinote, žurnalistų sparta daug didesnė, radijuje ir televizijoje tai neretai vos kelios valandos. Taigi, skirtingas mentalitetas, skirtingas procesas, skirtingas darbo būdas ir, pasirodo, tai gana sunku suderinti. Pasakysiu tiesiai: nebedalyvauju kasdieninėje instituto veikloje, bet tai nereiškia, kad idėja žlugo. Institucija atliko ir tebeatlieka daug labai įdomių tyrimų, skiria stipendijų, žurnalistai iš viso pasaulio atvyksta vienam, dviem ar trims universiteto semestrams. Tai labai vertinga mokslinių tyrimų ir diskusijų vieta, bet ji nepadarė to, ko tikėjausi. Žurnalistika netapo akademiškesnė, o akademija netapo labiau žurnalistinė, ir daugelis mano kolegų žurnalistų pasakytų, kad tai yra gerai.

– Ačiū už atvirumą! Nepaisant to, kad jūsų siektas susivienijimas neįvyko ir mokslai netapo aiškesni, ar XXI a. gyventojas dar turi privilegiją ignoruoti žiniasklaidą, mokslinius atradimus (tokius, kaip klimato kaitos įrodymai), galų gale būti apolitiškas, nebalsuoti?

– Kažin ar įmanoma atsakyti. Esame demokratinės valstybės, taigi žmonės turi teisę visiškai ignoruoti naujienas, laikraščius, internetą, televiziją, radiją ir pasiimti tik tai, kas įdomu, arba iš tiesų nieko nesuprasti. Nelabai ką galime pakeisti, nesame diktatoriai, kurie įsakytų žiūrėti, klausytis ir skaityti.

Žinoma, šiandien išvengti naujienų srauto daug sunkiau nei XX ar XIX a., kai jis buvo nedidelis ir sklido vos iš kelių šaltinių. Norą gauti žinių lemia ir bendra situacija – pavyzdžiui, BBC, kuris šiemet švenčia 100-metį, Antrojo pasaulinio karo metu buvo be galo svarbus, žmonės visą laiką klausėsi radijo, gėrė į save naujienas. Taikos metu tai mažiau aktualu. Dabar, kai vyksta karas Ukrainoje, kai spartėja klimato kaita, galų gale skaičiuojami rinkėjų balsai JAV, – tokios naujienos nori nenori prasiskverbia iki praktiškai kiekvieno. Net jei žmogus itin detaliai ir nesidomi, jis viena ausimi girdi, kad tai vyksta, vadinasi, svarbu. Aišku, daug vietos įvairioms interpretacijoms. Juk nemažai žmonių netiki visuotiniu šiltėjimu. Viskas, ką galime dėl to padaryti, yra nenustoti dalytis moksliniais įrodymais. Tai – viena žurnalisto pareigų.

Ji prisimena, kad kai kurie namai po rusų karių atakų buvo sunaikinti iki pat pamatų.

„Girdžiu, skrenda raketa. Aš uždariau visas duris, atidariau spintą ir atsisėdau viduje su vandens buteliu. Visą naktį taip išbuvau, iki ryto, o kitą naktį dukra nusivedė mane į rūsį“, – pasakojo senolė.

To negalima lyginti su niekuo pasaulyje. Tai – ne žmonės, žinote, V. Putinas – ne žmogus.

Ji pasakojo, kaip Antrojo pasaulinio karo metais taip pat teko slėptis rūsyje. Virai tada buvo šešeri. Tačiau senolė prisiminė, kad tokių žiaurumų, kuriuos naciai daro dabar, tuomet net naciai nedarė.

„Žiūrėjau televizorių, rodė, kaip rusų kareivis šovė vaikui į veidą. Aš tiek verkiau… To negalima lyginti su niekuo pasaulyje. Tai – ne žmonės, žinote, V. Putinas – ne žmogus“, – sakė ji.

Tačiau ji pripažįsta, kad karas dar labiau suvienijo žmones. Visi labiau pradėjo vertinti tai, ką turi. Nors grįžusi į Ukrainą vietoje, kurioje turėjo stovėti namai, rado griuvėsius, Vira nepasidavė ir pati atstatė krosnį.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Kai grįžau, viskas buvo sugadinta, savo rankomis rinkau plytas. Vaikai iš manęs juokėsi. Paėmiau kibirą molio ir viską sumūrijau“, – pasakojo ji. 

Vira kepė tradicinius velykinius pyragus savo rankomis atstatytoje krosnyje. Senolė ir jos pyragai išpopuliarėjo socialiniuose tinkluose. Jos dukra pasakojo tiesiog norėjusi įamžinti savo mamą – kad turėtų prisiminimus savo vaikams ir anūkams.

Ją reikia fotografuoti ir rodyti vaikams ir anūkams, nes toks jos elgesys reiškia, kad mūsų tautos neįmanoma sunaikinti.

„Ją reikia fotografuoti ir rodyti vaikams ir anūkams, nes toks jos elgesys reiškia, kad mūsų tautos neįmanoma sunaikinti. Mes nemirtingi, mūsų neįmanoma nužudyti. Mama mums – pavyzdys“, – pasakojo senolės dukra.

Pati senjorė vaišina savo pyragais ir kaimynus – moko vaišingumo. „Turime nepasiduoti, turime gyventi, nepulti į neviltį“, – sakė ji.

Jis pasidalijo nuotraukomis, kuriose matyti Ukrainos karių ir žmonių vienybė sunkiausiomis akimirkomis.

„Kai esi savo žemėje, viskas tau padeda – ir pati žemė, ir upės, ir kiekvienas žmogus. Visi, net ir tie, kuriais anksčiau nesitikėjai“, – rašė V. Zelenskis.

Taip pat Ukrainos prezidentas pridūrė, kad kartu su ministrų kabinetu dirba tam, kad Ukrainos ekonomika vystytųsi net ir karo metu.

„Pritraukiame savo ir partnerių lėšas. Svarstome perėjimą prie supaprastintos mokesčių sistemos“, – ateities planais dalijosi jis.

Prie rugsėjo 11-osios memorialo Niujorke aukų artimieji su ašaromis akyse, drebančiais balsais perskaitė kone 3 tūkst. žmonių, žuvusių per tas „al Qaeda“ atakas – kruviniausias per visą istoriją – vardus.

„Mes jus mylime ir jūsų ilgimės“, – sakė jie per oficialią ceremoniją, skambant smuiko garsams.

Ceremonijoje „Epicentru“ (angl. Ground Zero) pramintoje vietoje, kur 2001 metais tarptautinio teroristų tinklo „al Qaeda“ užgrobti lėktuvai netrukus po 8.40 val. vietos (15.40 val. Lietuvos) laiku rėžėsi į Pasaulio prekybos centro dangoraižius, dalyvavo prezidentas Joe Bidenas (Džo Baidenas) ir buvę prezidentai Barackas Obama (Barakas Obama) ir Billas Clintonas (Bilas Klintonas).

Minėjimas „Epicentre“, kur žuvo 2 753 žmonės, dalis jų – nušokę nuo degančių dangoraižių, vyko sustiprinto saugumo sąlygomis, praktiškai uždarius visą Žemutinį Manhataną.

Pirmoji iš šešių tylos minučių skambant varpui įvyko 8 val. 46 min., kai prieš 20 metų pirmasis užgrobtas lėktuvas rėžėsi į Pasaulio prekybos centro Šiaurinį dangoraižį.

9.03 val. dalyviai antrąja tylos minute paminėjo akimirką, kai antrasis lėktuvas rėžėsi į Pasaulio prekybos centro Pietinį dangoraižį. 9 val. 37 min. paminėtas užgrobto lėktuvo įsirėžimas į Pentagoną, kur žuvo 184 žmonės.

9.59 val. lygiai prieš du dešimtmečius griuvo Pietinis dangoraižis. 10.03 val. dalyviai prisiminė ketvirto lėktuvo sudužimą lauke ties Šanksviliu Pensilvanijos valstijoje, jo keleiviams susigrūmus su pagrobėjais. 10.28 val. paminėta akimirka, kai griuvo Šiaurinis dangoraižis.

Dalyviai laikė žuvusių artimųjų nuotraukas. Jų skausmas tebėra didelis net dabar, po 2001 metų rugsėjo 11-osios ryto užaugus ištisai kartai.

„Atrodo, kad tai buvo vakar. Su kiekvienais metais, mums tolstant, vis svarbiau prisiminti“, – sakė Joanne Pocher-Dzama (Džoan Počer-Dzama), kurios brolis anuomet žuvo Pasaulio prekybos centre.

Kauno rajono savivaldybės gydytojos Mildos Labašauskaitės teigimu, toks bendradarbiavimo pavyzdys dar kartą įrodo, kad pakaunės žmonės rūpinasi vieni kitais, visada ištiesia pagalbos ranką ir suremia pečius tada, kai to labiausiai reikia.

„Girdime, kad kitose savivaldybėse pasigendama privačių gydymo įstaigų bendradarbiavimo su viešosiomis pandemijos laikotarpiu. Mes džiaugiamės, kad Kauno rajone veikiančios viešosios ir privačios sveikatos priežiūros įstaigos dirba petys į petį, bendradarbiauja, padeda sergantiems. Be privačių gydymo įstaigų pagalbos nevyktų toks sklandus darbas. Visos jos solidariai prisideda prie Garliavoje įsikūrusios karščiavimo klinikos veiklos užtikrinimo. Esame dėkingi ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninei, su kuria bendradarbiaujame, teikiant paslaugas karščiuojantiems pacientams, kuriems reikalingas ir rentgeno diagnostinis tyrimas“, – gražių žodžių medikams negaili Savivaldybės gydytoja M. Labašauskaitė.

Kadangi sergamumo rodikliai Lietuvoje vis dar labai dideli, nuspręsta, kad šventiniu laikotarpiu (gruodžio 25-27 d. ir 2021 m. sausio 2-3 d.) visoje šalyje dirbs ir pirminės sveikatos priežiūros įstaigos, laboratorijos, mobilieji punktai, karščiavimo klinikos ir vaistinės.

Bus privaloma teikti pirmines ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas (išskyrus imunoprofilaktikos, prevencinių programų ir profilaktinio sveikatos tikrinimo paslaugas), skubios odontologijos ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Atsižvelgiant į besikreipiančio paciento sveikatos būklę, paslaugos turės būti teikiamos tiesioginio kontakto ar nuotoliniu būdu.

Kauno rajono gyventojai raginami švenčių dienomis neskubėti kviesti greitosios medicinos pagalbos, nes šventiniu laikotarpiu dirbs gydymo įstaigos ir dėl sveikatos problemų bus galima pasikonsultuoti su šeimos gydytoju.

ELTA primena, kad Lietuvoje iškart po švenčių prasidės gyventojų skiepijimas nuo COVID-19. Savivaldybės gydytoja M. Labašauskaitė paaiškino, kad vakcinaciją organizuojančiomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis Kauno rajone taps dvi klinikos: VšĮ Pakaunės pirminės sveikatos priežiūros centras ir UAB „Pilėnų klinika“. Pastaroji – privati gydymo įstaiga.

„Tai, kad vakcinaciją pakaunėje organizuos tiek vieša, tiek privati gydymo įstaiga, dar kartą patvirtina, koks glaudus visų klinikų bendradarbiavimas Kauno rajone“, – teigė Kauno rajono savivaldybės gydytoja M. Labašauskaitė.

Bend­ra jė­ga

Bend­ruo­me­nių veik­la api­ma ry­šius, san­ty­kius, ku­rie da­ro įta­ką žmo­nių bend­ra­vi­mui ir su­si­tel­ki­mui. Tai ir va­di­na­mo­ji vie­šo­ji gė­ry­bė, to­dėl bend­ruo­me­nių veik­la priei­na­ma ne­prik­lau­so­mai nuo so­cia­li­nio sta­tu­so, pa­ja­mų, iš­si­la­vi­ni­mo, o grįs­ta no­ru veik­ti.

Vos me­tus skai­čiuo­jan­ti Kau­no ra­jo­no bend­ruo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų aso­cia­ci­ja (KRBOS) jau vie­ni­ja 25 bend­ruo­me­nes.

„Iš pra­džių mū­sų bu­vo 20, o iki ru­dens pri­si­jun­gė dar pen­kios. Kam rei­kė­jo kaž­ko­kios or­ga­ni­za­ci­jos, vie­ni­jan­čios ko­ne vi­sas Kau­no ra­jo­no bend­ruo­me­nes? Tie­siog, kad ne­rei­kė­tų po vie­ną ko­vo­ti dėl ko­kių nors bend­ruo­me­nėms rei­ka­lin­gų spren­di­mų. Tu­rė­jo kaž­kas vie­nas at­sto­vau­ti, to­dėl ir su­si­bū­rė­me“, – įsi­kū­ri­mo pra­džią me­na KRBOS pir­mi­nin­kė Eg­lė Juo­za­pa­vi­čie­nė.

Mo­te­ris šyp­te­lė­jo, kad vie­šu šios or­ga­ni­za­ci­jos pa­si­ro­dy­mu ta­po pi­ke­tas prie Kau­no mies­to sa­vi­val­dy­bės, kai te­ko pa­sa­ky­ti nuo­mo­nę dėl Kau­no ra­jo­no pri­jun­gi­mo prie mies­to. Kau­no ra­jo­no geog­ra­fi­ja ypa­tin­ga, o tai le­mia ir ga­na skir­tin­gus kiek­vie­nos se­niū­ni­jos ir jo­je esan­čios bend­ruo­me­nės po­rei­kius, ta­čiau yra ir jun­gian­čių da­ly­kų.

Pa­sak E.Juo­za­pa­vi­čie­nės, džiu­gu tai, kad bend­ruo­me­nės ėmė vie­nos iš ki­tų sem­tis pa­tir­ties, ge­rus ki­tų bend­ruo­me­nių pa­vyz­džius tai­ky­ti sa­vo bend­ruo­me­nė­je. „Ypač tai pa­ste­bi­ma įvai­riose edu­ka­ci­jo­se, mo­ky­muo­se. Daug kas sa­ko, kad kai­mui nie­ko ne­rei­kia. Nie­ko pa­na­šaus. Kai pra­de­di ju­din­ti, pa­si­ro­do, ir rei­kia, ir no­ri žmo­nės, nors ta­me kai­me vos 600 gy­ven­to­jų“, – įsi­ti­ki­nu­si E.Juo­za­pa­vi­čie­nė.

Da­li­ja­si pa­tir­ti­mi

Prie sa­vi­val­dy­bės yra bend­ruo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų ta­ry­ba. KRBOS pir­mi­nin­kė E.Juo­za­pa­vi­čie­nė skai­čiuo­ja, kad to­je ta­ry­bo­je iš dvy­li­kos as­me­nų aš­tuo­ni yra Kau­no ra­jo­no bend­ruo­me­nių ly­de­riai. „Tai dar vie­na prie­mo­nė mums. Juk nuo mū­sų pri­klau­so, ko no­rė­si­me, kaip bend­rau­si­me, ko­kius pa­siū­ly­mus teik­si­me, pro­ble­mas kel­si­me. Sa­kau, kad aukš­tu ly­giu ga­li­me pa­si­sa­ky­ti ir ana­li­zuo­ti vi­sus rei­ka­lus“, – juo­kia­si E.Juo­za­pa­vi­čie­nė.

Kau­no ra­jo­no se­niū­ni­jo­se yra sep­ty­ni kul­tū­ros cent­rai su sa­lė­mis. KRBOS ini­cia­ty­va iki ka­ran­ti­no pa­skel­bi­mo vy­ko su­si­ti­ki­mai su ra­jo­no švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­rių at­sto­vais, kul­tū­ros cent­rų va­do­vais ir vie­tos gy­ven­to­jais, kad pa­tys žmo­nės iš­sa­ky­tų, ko­kie jų lū­kes­čiai.

„Tos sa­va­no­riš­kos bend­ruo­me­nių ini­cia­ty­vos jau pa­kei­tė la­bai daug. Se­niū­ni­jo­se žmo­nės gat­vė­je ėmė pa­žin­ti vie­nas ki­tą, par­duo­tu­vė­je svei­kin­tis. Ta­po ra­miau gy­ven­ti, nes sau­gios kai­my­nys­tės ini­cia­ty­vos vyk­do­mos kar­tu su vie­tos pa­rei­gū­nais. Pad­rą­si­no žmo­nes ne­bū­ti abe­jin­gus, ga­lų ga­le pa­žįs­ta­me vie­ni ki­tų vai­kus – ne­bai­su iš­leis­ti iš na­mų, nes ži­nai, kad kai­my­nas su­žiū­rės“, – kas­die­nį bend­ruo­me­nių veik­los in­dė­lį pa­brė­žė E.Juo­za­pa­vi­čie­nė.

Ji su­grį­žo ir prie pla­čios Kau­no ra­jo­no geog­ra­fi­jos. Jos pa­ste­bė­ji­mu, ne­pai­sant rea­lių at­stu­mų, bend­ra­vi­mo dis­tan­ci­jos ėmė ma­žė­ti, bend­ruo­me­nės ėmė kvies­ti vie­nos ki­tas į sve­čius, da­ly­tis ge­rą­ja pa­tir­ti­mis, bend­rau­ti, pa­dė­ti vie­nos ki­toms.

Su­jung­ti kar­tas

Do­mei­ka­vos se­niū­ni­jo­je esan­ti bend­ruo­me­nė gy­vuo­ja jau se­no­kai. Vie­nas pir­mų­jų bend­ruo­me­nės rū­pes­čiu įgy­ven­din­tų pro­jek­tų bu­vo vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė. At­ro­do, kad bend­ruo­me­nė įgy­ven­dins dar ne vie­ną pa­na­šų pro­jek­tą. Ne­se­niai Do­mei­ka­vos bend­ruo­me­nė lai­mė­jo „Ma­xi­mos“ kon­kur­są „Mes – bend­ruo­me­nė“.

Tra­di­ci­ja: Vals­ty­bės die­ną gie­do­ti „Tau­tiš­ką gies­mę“ Do­mei­ka­vos bend­ruo­me­nė ren­ka­si ant Len­tai­nių pi­lia­kal­nio.

Do­mei­ka­vos kai­mo bend­ruo­me­nės cent­ras gaus fi­nan­sa­vi­mą pro­jek­tui „Do­mei­ka­vos šir­dis – skve­ras, jun­gian­tis kar­tas“. Do­mei­ka­va yra di­džiau­sias kai­mas Lie­tu­vo­je, šiuo me­tu ne­tu­rin­tis ža­lio­sios zo­nos, kur do­mei­ka­vie­čiai ga­lė­tų ak­ty­viai leis­ti sa­vo lais­va­lai­kį.

„No­ri­si su­jung­ti Do­mei­ka­vos kar­tas į vie­ną skve­rą, ku­ris įgy­tų ant­rą kvė­pa­vi­mą ir su­jung­tų se­ną­ją Do­mei­ka­vos kar­tą su nau­ją­ja. Per ke­lis eta­pus ti­ki­mės su­tvar­ky­ti bend­ruo­me­nės reik­mėms ati­duo­tą skve­rą. Tai pri­klau­sys nuo to, koks bus fi­nan­sa­vi­mas. Da­bar pra­dė­si­me įgy­ven­din­ti pir­mą pro­jek­to eta­pą – įreng­si­me vai­kų žai­di­mų aikš­te­lę“, – džiaugs­mo dėl lai­mė­to kon­kur­so ne­slė­pė cent­ro pir­mi­nin­kė Rū­ta But­ku­vie­nė.

Skve­ras ma­ty­ti nuo Van­džio­ga­los plen­to, ku­ris pra­si­de­da Sar­gė­nuo­se,  tę­sia­si per vi­są Do­mei­ka­vą ir yra ties Aukš­čio gat­ve. To­je vie­to­je ir iki šiol bu­vo ža­lio­ji zo­na, se­niū­ni­ja jau ku­rį lai­ką sten­gė­si tą vie­tą pri­žiū­rė­ti, ta­čiau jo­je nie­ko ne­bu­vo.

„Do­mei­ka­vos se­niū­ni­jo­je nė­ra di­de­lis ža­lių­jų zo­nų pa­si­rin­ki­mas. Kai­mas – au­gan­tis, ple­čia­si, in­ten­sy­viai vyks­ta nau­jų na­mų sta­ty­bos. Vis dau­giau šei­mų su ma­ža­me­čiais vai­kais ap­si­gy­ve­na, tai vie­na pa­grin­di­nių pro­ble­mų ir bu­vo, kad nė­ra kur su vai­kais pa­žais­ti. Mes la­bai džiau­gia­mės, kad „Ma­xi­ma“ fi­nan­suos mū­sų idė­ją“, – pir­mo­jo žings­nio rei­ka­lin­gu­mą mi­nė­jo bend­ruo­me­nės cent­ro pir­mi­nin­kė.

Ga­lu­ti­nė vi­zi­ja ge­ro­kai pla­tes­nė nei tik vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė. Bend­ruo­me­nė sva­jo­ja, kad ten dar at­si­ras­tų ir spor­to zo­na suau­gu­sie­siems, ir ra­mes­nė erd­vė, ku­rio­je rink­tų­si do­mei­ka­vie­čiai, sve­čiai, gal dar ne­di­de­lė pre­ky­bos ar mai­nų vie­ta, erd­vė pik­ni­kams, pa­šne­ke­siams, šach­ma­tų tur­ny­rams.

„Vi­soms idė­joms esa­me at­vi­ri. Ka­dan­gi ža­lio­jo skve­ro virs­mas bend­ruo­me­nės reik­mių vie­ta įgy­ven­di­na­mas eta­pais, pa­siū­ly­mai ga­li bū­ti la­bai įvai­rūs ir yra lau­kia­mi“, – do­mei­ka­vie­čius įsi­trauk­ti ra­gi­no R.But­ku­vie­nė.

Įau­gu­sios tra­di­ci­jos

Dar tik me­tus Do­mei­ka­vos bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės pa­rei­gas ei­nan­ti R.But­ku­vie­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad da­li­mis vis­ką leng­viau įgy­ven­din­ti, kai ma­ty­ti, kad gau­tos lė­šos tiks­lin­gai pa­nau­do­ja­mos, –

leng­viau jų ir ras­ti. Pir­mi­nin­kė sten­gia­si ieš­ko­ti kiek įma­no­ma dau­giau pro­gra­mų ir kon­kur­sų, ku­riuo­se ga­lė­tų da­ly­vau­ti ir gau­ti fi­nan­sa­vi­mą bend­ruo­me­nės idė­joms įgy­ven­din­ti.

Do­mei­ka­va nuo Kau­no mies­to nu­to­lu­si vos ke­lis ki­lo­met­rus, to­dėl bend­ruo­me­nė ne­sio­rien­tuo­ja į kaž­ko­kių ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mą. Bend­ruo­me­nė sa­vo veik­lą la­biau orien­tuo­ja į ža­lių­jų zo­nų pri­tai­ky­mą lais­va­lai­kiui ir rū­pi­ni­mu­si jo­mis.

Pa­sak bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės, do­mei­ka­vie­čiai no­riai jun­gė­si į ak­ci­ją „Da­rom“, ne­pai­sant to, kad šiais me­tais dėl pan­de­mi­jos te­ko ati­dė­ti tvar­ky­mo­si dar­bus.

Gra­žia do­mei­ka­vie­čių tra­di­ci­ja ta­po lie­pos 6 d. vyks­tan­tis „Tau­tiš­kos gies­mės“ gie­do­ji­mas. Ta pro­ga di­de­lė da­lis gy­ven­to­jų ko­pia ant Len­tai­nių pi­lia­kal­nio. Nors jis jau ne Do­mei­ka­vos kai­me, ta­čiau lai­ko­mas vie­na gra­žiau­sių apy­lin­kių vie­tų, yra mėgs­ta­ma vie­tos gy­ven­to­jų.

Do­mei­ka­vos se­niū­ni­ją su­da­ro try­li­ka kai­mų. Pa­sak bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės, griež­tų ri­bų ne­brė­žia­ma, bend­rau­ja­ma, ypač to­kių svar­bių šven­čių me­tu.

Pa­sis­kirs­ty­ti veik­lo­mis

Di­de­lio ren­gi­nių po­rei­kio nė­ra ir ki­to­je vi­sai Kau­no pa­šo­nė­je esan­čio­je Už­lie­džių se­niū­ni­jo­je. „Ren­gi­nių sto­kos ne­jun­ta­me. Juo­kin­giau­sia, kad feis­bu­ko gru­pė­se vi­si triukš­mau­ja, jog nie­kas ne­vyks­ta, nie­kas nie­ko ne­da­ro, o kai or­ga­ni­zuo­ja­me ren­gi­nį, žmo­nių su­si­ren­ka ne­daug“, –

pa­ste­bė­ji­mais per de­šimt­me­tį ak­ty­vios veik­los da­li­jo­si bu­vu­si Už­lie­džių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Lai­ma Pi­li­pa­vi­čie­nė.

Skve­ras: pa­sak L.Pilipavičienės, vals­ty­bi­nės že­mės per­da­vi­mas bend­ruo­me­nei ir ža­lių­jų erd­vių pri­tai­ky­mas – vie­nas ge­riau­sių dar­bų.

Ji iš­sky­rė vos ke­lis vie­tos bend­ruo­me­nės or­ga­ni­zuo­ja­mus ren­gi­nius, į ku­riuos su­si­ren­ka dau­giau Už­lie­džių kai­mo žmo­nių. Tai va­sa­ros pa­bai­go­je vyks­tan­ti spor­to šven­tė ir Ka­lė­dų eg­lu­tės įžie­bi­mo šven­tė.

„Ma­no ma­ny­mu, ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mu bend­ruo­me­nė ir ne­tu­rė­tų už­siim­ti. Tai Kul­tū­ros cent­rų veik­la“, – sakė bu­vu­si bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė.

Vie­šos erd­vės

Už­lie­džių pro­ble­ma – vie­šos erd­vės. Vi­sur pri­va­čios že­mės, pri­va­tūs ta­ke­liai, vyks­ta in­ten­sy­vios ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to in­ves­ti­ci­jos, o kai­mo bend­ruo­me­nė, pa­sak L.Pi­li­pa­vi­čie­nės, vi­siš­kai ne­tu­ri ga­li­my­bių kaž­ką kur­ti ar veik­ti vie­šo­se erd­vė­se.

Gau­sa: vie­nas ma­siš­kiau­sių ren­gi­nių Už­lied­žiuo­se – spor­to var­žy­bos.

„Per bend­ruo­me­nės gy­va­vi­mo lai­ko­tar­pį pa­ste­bė­jau, kad la­biau­siai pa­si­tei­si­no vie­šų­ erd­vių at­ra­di­mai. Vai­kai ne­tu­rė­jo jo­kio kam­po, kur ga­lė­tų su­si­rink­ti. Kai įren­gė­me aikš­te­lę, pa­si­ro­dė, kad jos ne­pap­ras­tai rei­kia. Vals­ty­bei pri­klau­siu­sių lo­pi­nė­lių paė­mi­mas bend­ruo­me­nės reik­mėms bu­vo ge­riau­sias ir la­biau­siai pa­si­tei­si­nęs žings­nis, ku­rį ga­lė­jo­me pa­da­ry­ti“, – pa­tir­ti­mi da­li­jo­si L.Pi­li­pa­vi­čie­nė.

2018–2019 m., bend­ra­dar­biau­jant su se­niū­ni­ja, Už­lie­džiuo­se bu­vo įkur­tas „Švie­sos skve­ras“. Te­ri­to­ri­ja taip pat bu­vo vals­ty­bi­nė.

„Įsi­vaiz­duo­ki­te san­kry­žos žie­dą. Tai Už­lie­džiuo­se bu­vo san­kry­žos tri­kam­pis. Iš vi­sų pu­sių – gat­vės. Ta­me tri­kam­py­je ir įkur­tas „Švie­sos skve­ras“. Se­niū­ni­ja ga­vo lė­šų iš Kau­no ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės, už ku­rias bu­vo įreng­tas ta­ke­lis, pa­sta­ty­ti suo­le­liai, o bend­ruo­me­nės lė­šo­mis bu­vo ant me­džio ša­kų pa­ka­bin­tos sū­py­nės“, – dar­bo re­zul­ta­tus mi­ni L.Pi­li­pa­vi­čie­nė.

Prie jau pa­mi­nė­tų dar­bų – lau­ko žai­di­mų aikš­te­lė pe­tan­kei. Spe­cia­liai iš­grin­dė, su­ra­šė tai­syk­les ir vi­si no­rin­tys ga­li žais­ti. „Tai to­kios tos vie­šos erd­vės. Vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė­je va­sa­rą bū­na kiek triukš­min­ga, tad vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms la­biau prie šir­dies ra­mes­nis skve­ras“, – pa­ste­bė­ji­mu pa­si­da­li­jo L.Pi­li­pa­vi­čie­nė.

Kad bū­tų stip­res­ni

Iš pir­mo žvilgs­nio ky­lan­čias abe­jo­nes, kad dau­ge­lį kai­miš­ko­sios bend­ruo­me­nės po­rei­kių ga­lė­tų ten­kin­ti ir taip vei­kian­čios ins­ti­tu­ci­jos kaip se­niū­ni­ja, Kau­no ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės bend­ruo­me­nių at­sto­vai lin­kę neig­ti. Gy­ven­da­mi vie­na­me ar ki­ta­me kai­me, gy­ven­vie­tė­je, jie pa­ste­bi esant tam tik­ros vie­tos ypa­tu­mų ir tik tai vie­tai bū­din­gų pro­ble­mų.

2013 m. įkur­to ir 2018 m. at­nau­ji­nu­sio veik­lą Ra­mu­čių bend­ruo­me­nės cent­ro „Mū­sų tei­sė“ pir­mi­nin­kė Gre­ta Var­nai­tė-Vens­kie­nė pri­mi­nė –  LEZ ple­čia­si, pa­sta­ty­ta at­lie­kų de­gi­ni­mo ga­myk­la.

„Mū­sų veik­los pra­džia ir bu­vo su­si­ju­si su tuo, kad su­pra­to­me, jog mū­sų nie­kas ne­gi­na, nie­kam mes ne­rū­pi­me, o ži­no­jo­me, kas mū­sų lau­kia dėl at­lie­kų de­gi­ni­mo ga­myk­los. Pra­lai­mė­tos ko­vos, kad ga­myk­los ša­lia ne­bū­tų, to­dėl pa­si­li­ko­me pri­žiū­rė­to­jų, ste­bė­to­jų, kont­ro­liuo­to­jų veik­lą ir kar­tu sten­gia­mės, kad mū­sų ap­lin­ko­je bū­tų gra­žu – ke­liai, par­ke­liai, žai­di­mų aikš­te­lės“, – sa­ko G.Var­nai­tė-Vens­kie­nė.

Nauda: G.Varnaitė-Venskienė pagal skambučius sprendžia, kad bendruomenės centras reikalingas.

Pir­mi­nin­kė įsi­ti­ki­nu­si, kad bend­ruo­me­nė rei­ka­lin­ga dėl to, kad čia gy­ven­da­mi žmo­nės ge­riau nei kas ki­tas ma­to, ko rei­kia, kaip ga­lė­tų bū­ti ge­riau.

„Ži­nau, kad esa­me rei­ka­lin­gi. Mes vei­kia­me tam, kad Ra­mu­čiuo­se bū­tų ge­ra gy­ven­ti. Mū­sų bend­ruo­me­nė ir bu­vo įkur­ta tam, kad gin­tu­me žmo­nių in­te­re­sus, sie­kiant už­tik­rin­ti šva­rią ir svei­ką ap­lin­ką“, – sa­ko pir­mi­nin­kė.

G.Var­nai­tė-Vens­kie­nė pa­ste­bi, kad vie­tos gy­ven­to­jai skam­bi­na į cent­rą net ir no­rė­da­mi su­ži­no­ti se­niū­nės te­le­fo­no nu­me­rį, pa­si­klaus­ti, kaip elg­tis esant ati­tin­ka­moms si­tua­ci­joms, nes ži­no, kad čia su­lauks konk­re­taus pa­ta­ri­mo. Pa­sak G.Var­nai­tės-Vens­kie­nės, bend­ruo­me­nės cent­ras ir at­si­nau­ji­no veik­lą tam, kad bend­ruo­me­nė bū­tų stip­res­nė.

Ini­cia­ty­vos pa­ste­bi­mos

Bend­ruo­me­nių at­sto­vai ne­sle­pia, kad ap­mau­džiau­sia, jog žmo­nės ne­ski­ria, kas yra bend­ruo­me­nė ir kas se­niū­ni­ja ar ki­tos biu­dže­ti­nės įstai­gos. Bend­ruo­me­nės cent­ras – sa­va­no­riš­ka or­ga­ni­za­ci­ja, vi­suo­me­ni­nė veik­la vyks­ta be jo­kio at­ly­gio. Bend­ruo­me­nių cent­rai vei­kia vie­tos gy­ven­to­jų la­bui.

Tal­ka: Ne­ve­ro­nių tven­ki­nio pa­kran­tę ne­ve­ro­niš­kiai tvar­ko ir žie­mą.

Ne­ve­ro­nių bend­ruo­me­nės cent­ro pir­mi­nin­kė Ok­sa­na Šu­kai­tie­nė sa­ko nuo­lat ra­gi­nan­ti jung­tis, veik­ti ir pra­dė­ti nuo sa­vęs. Šio cent­ro įkū­ri­mas ne­vy­ko for­ma­liai – pir­ma įsi­kū­rė, o tik vėliau ėmė gal­vo­ti, ką veik­ti. Prie­šin­gai – pir­ma pra­dė­jo veik­ti ir tik paskui sa­vo veik­lą įpras­mi­no su­bur­ta sa­va­no­riš­ka or­ga­ni­za­ci­ja.

„Bend­ruo­me­nės cent­ras rū­pi­na­si ne tik sa­vi­mi, bet ir ki­tais. Mus su­vie­ni­jo no­ras pa­da­ry­ti Ne­ve­ro­nis gra­žes­nius. Ne­ve­ro­nys bu­vo ap­leis­ti. Yra gra­žus tven­ki­nys, ta­čiau ir jis bu­vo ap­leis­tas. Su­si­bū­rė­me ke­li žmo­nės, pa­si­kal­bė­jo­me, kad rei­kia po­ky­čių ir rei­kia nuo kaž­ko pra­dė­ti“, – šyp­te­lė­jo O.Šu­kai­tie­nė.

„Pir­mie­ji dar­bai bu­vo su­tvar­ky­ti tven­ki­nio pa­kran­tę. Ap­si­gink­la­vę ne­šio­ja­mo­sio­mis žo­lia­p­jo­­vė­mis, grėb­liu­kais pra­dė­jo­me tvar­ky­ti, rin­ko­me šiukš­les. Vis­kas –

ma­žais žings­ne­liais. Pa­so­di­no­me gė­lių, pa­tys pa­sta­tė­me skel­bi­mų len­tą, ten taip pat pri­so­di­no­me gė­lių, lais­tė­me, ku­rė­me jau­ku­mą, ir, ži­no­ki­te, žmo­nės pa­ste­bė­jo, po tru­pu­tį pra­dė­jo jung­tis prie mū­sų veik­los“, – ki­lu­sį su­si­bū­ri­mo po­rei­kį mi­ni O.Šu­kai­tie­nė.

Pak­ran­tė bu­vo ne Ne­ve­ro­nių bend­ruo­me­nės, ji bu­vo nuo­mo­ja­ma. Neveronių bendruomenės centras kartu su Kauno rajono savivaldybe kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą ir padėjo bendruomenei atgauti tvenkinio pakrantę Neveronių bendruomenės reikmėms. 

Iš bend­ruo­me­nės cent­ro pi­ni­gų pa­sta­tė liep­te­lį, da­bar jau ir sa­vi­val­dy­bės rū­pes­čiu va­lo­ma pa­kran­tė, o šie­met su­lauk­ta ir se­niū­ni­jos dė­me­sio. Pa­ža­dė­ta su­tvar­ky­ti. „Šie vi­si pa­ste­bė­ji­mai ir mū­sų ini­cia­ty­vų tą­sa ro­do, kad esa­me rei­ka­lin­gi. Dau­ge­lis prie­kaiš­tau­ja, kad nie­ko nė­ra, val­džia nie­ko ne­da­ro. Aš sa­kau, kad vis­kas pra­si­de­da nuo žmo­nių. Kai  pa­tys pra­dė­si­me ne­š­ti po ma­žą kruo­pe­lę, da­ry­ti po ge­rą dar­be­lį, tai ir mus pa­ma­tys, o pra­šy­da­mi leng­viau su­lauk­si­me pa­gal­bos“, – vie­tos gy­ven­to­jus bū­ti ak­ty­vius ra­gi­no Ne­ve­ro­nių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė.

Ar­čiau žmo­gaus

Se­nia­vos bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Ovi­di­jus Jurk­ša yra ir Kau­no ra­jo­no se­niū­nai­čių aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas. Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad ne­se­niai Rau­dond­va­ry­je vy­ko iš­kil­min­gas aso­cia­ci­jos pri­sta­ty­mas ir kal­bė­ta ne tik apie bend­ruo­me­nės svar­bą, bet ir apie se­niū­nai­čio  vaid­me­nį kai­miš­ko­sio­se apy­lin­kė­se.

O.Jurk­ša iš­ski­ria, kad se­niū­nai­čio ak­ty­vu­mas yra pa­grin­di­nė to­kias pa­rei­gas ei­nan­čio žmo­gaus sa­vy­bė. „Pa­dė­ti vie­tos bend­ruo­me­nei, pa­ste­bė­ti ir per­duo­ti se­niū­nui tai, ko jis ne­ga­li pa­ste­bė­ti, iš­girs­ti bend­ruo­me­nės lū­kes­čius, su­pras­ti, teik­ti spren­di­mo bū­dus, iš­pil­dy­ti tuos lū­kes­čius“, – se­niū­nai­čio funk­ci­jas mi­ni O.Jurk­ša.

Jis at­ski­ria, kad bend­ruo­me­nių pir­mi­nin­kas yra tam tik­ros gru­pės at­sto­vas, o se­niū­nai­tis – tam tik­ros konk­re­čios te­ri­to­ri­jos at­sto­vas, ku­rio­je ga­li bū­ti net ke­lios bend­ruo­me­nės. Se­niū­nai­tis ga­li bū­ti ne­tgi tar­pi­nin­ku tarp tų bend­ruo­me­nių.

„Bū­da­mas se­niū­nai­čiu tu­ri sta­tu­są, ga­li veik­ti, drą­siai ei­ti kal­bė­tis su Kau­no ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės at­sto­vais“, – O.Jurk­ša įsi­ti­ki­nęs, kad se­niū­nai­tis – la­bai rei­ka­lin­gas. Taip, kaip konk­re­čiai bend­ruo­me­nei – ak­ty­vus jos pir­mi­nin­kas.

„Vi­sa­da sa­kau, kad tu­ri atei­ti pas žmo­gų, o ne lauk­ti, kad pas ta­ve atei­tų. Ki­tą kar­tą rei­kia net sto­te­lė­je au­to­bu­so lau­kian­čius pa­kal­bin­ti, kad žmo­nės ži­no­tų, jog jie tau rū­pi“, – svar­bius bend­ruo­me­nių at­sto­vų ir se­niū­nai­čių bruo­žus pa­brė­žia O.Jurk­ša.

Vy­ras šyp­te­lė­jo dėl pa­ste­bi­mo ra­jo­no ir mies­to bend­ruo­me­nių skir­tu­mo – kai­mo bend­ruo­me­nių bend­ra­vi­mas ar­ti­mes­nis, mies­te tai esą sun­ku įsi­vaiz­duo­ti. Ta­čiau ap­si­ri­bo­ti vie­tos rū­pes­čiais O.Jurk­ša ne­ke­ti­na. Bend­rau­jant su ki­tų mies­tų bend­ruo­me­nių at­sto­vais, se­niū­nai­čiais jau kir­ba min­tis su­kur­ti Lie­tu­vos se­niū­nai­čius vie­ni­jan­čią or­ga­ni­za­ci­ją, ku­ri at­sto­vau­tų jiems ir vie­tos gy­ven­to­jams.

Kartu įveikė iššūkius

Balandžio 30 d. vykusiame Kauno rajono tarybos posėdyje, atsiskaitydamas už 2019 m. nuveiktus darbus, V.Makūnas pasidžiaugė brandžia tarybos narių politine kultūra.

Nors tarybos valdančiąją daugumą sudaro šešiolika socialdemokratų, tačiau, sprendžiant svarbiausius kraštui klausimus, nuošalyje nelikdavo ir opozicijoje esantys septyni Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovai, trys Valstiečių žaliųjų sąjungos nariai ir vienas liberalas. "Opozicija reikli, kelia problemas, tačiau svarbiausiais klausimais dažniausiai sutardavome, – tvirtino meras. – Praėję metai buvo kupini didelių iššūkių. Juos įveikėme pasitikėdami vieni kitais ir nuoširdžiai rūpindamiesi savo kraštu. Kartu mes stiprūs.

Praėję metai buvo Kauno rajono bendruomenės vienybės ir tvirtybės išbandymo metai. Kai 99 rajono kaimus ir miestelius užsimota prijungti prie Kauno miesto, per labai trumpą laiką buvo surinkti 26 tūkst. parašų šiems nepamatuotiems planams sustabdyti. Visi posėdyje dalyvavę Kauno rajono savivaldybės tarybos nariai taip pat pasipriešino šiems užmojams. "Mes dar kartą įsitikinome, kokia stipri mūsų bendruomenė", – kalbėjo meras.

Pavyzdys kitoms savivaldybėms

2019 m. pabaigoje savivaldybės biudžeto pajamos siekė daugiau nei 94 mln. eurų. Pirmajame posėdyje taryba vieningai sutarė, kad biudžetas būtų proporcingai didinamas švietimui. 10 proc. daugiau lėšų buvo skirta seniūnijoms, beveik 18 proc. daugiau – kultūrai, švietimui ir sportui. 1,5 mln. eurų buvo skirta kultūros darbuotojų atlyginimams didinti, t.y. 36 proc. daugiau nei 2018 m.

Didesnis biudžetas leido įgyvendinti stadionų ir sporto aikštynų atnaujinimo programą. Atgimė Čekiškės Prano Dovydaičio ir Piliuonos gimnazijos. Raudondvario pradinukai persikėlė į rekonstruotą ir mokyklai pritaikytą buvusio Žemės ūkio inžinerijos instituto pastatą, Akademijoje atidaryta mokykla-darželis "Gilė". Garliavoje įrengtas Kaimynystės parkas, nutiesti šaligatviai. Baigiama atnaujinti Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia, atlikta daug kitų darbų.

Kauno rajone vykdomas vaikų maitinimas švediško stalo principu ir tiekiant daugiau sveiko maisto sudomino LR Seimą ir tapo pavyzdžiu kitoms Lietuvos savivaldybėms.

Vadina sėkmės istorija

Kauno rajono savivaldybė minima ir tarp tų, kurios geba bendradarbiauti su verslu. "Mūsų taryba priėmė ne vieną sprendimą dėl mokesčių mažinimo, investicijų pritraukimo, todėl Kauno rajonas sparčiai auga, čia santykinai mažas nedarbas. Per metus beveik 7 proc. išaugo registruotų ūkio subjektų skaičius", – vardijo V.Makūnas.

Violeta Boreikienė taip pat pasidžiaugė konstruktyviu tarybos darbu. "Pernai patvirtinome 2021–2027 m. strateginį veiklos planą. Savivaldybė turi ateities viziją, žinome gyventojų lūkesčius ir stengiamės juos įgyvendinti", – sakė politikė.

"Ūkio augimas ir toks biudžetas, kokį turėjome pernai, beveik dvigubai išaugęs per pastaruosius penkerius metus, leido atlikti daug gerų darbų. Tuo tikrai galima pasidžiaugti. Mero ataskaita – tai išties sėkmės istorija, kuri atspindi realią rajono padėtį", – kalbėjo tarybos narys Donatas Jankauskas, kartu pabrėždamas, kad reikia nepamiršti ir spręstinų problemų, tokių kaip vietų vaikų darželiuose trūkumas.

Šiemet tikisi proveržio

"Tikiuosi, kad 2020-ieji bus proveržio metai – jei viskas pasiseks, sukursime 1 300 naujų vietų darželinukams ir maždaug 200 darbo vietų personalui", – kalbėjo V.Makūnas. Šio tikslo bus siekiama įvairiais būdais: statant modulinius darželius, pritaikant jau turimas patalpas, nuomojant verslininkų pastatytus pastatus, kuriant šeimos ir lauko darželius.

Šiemet Kauno rajono savivaldybė planuoja daugiau dėmesio skirti keliams, vandentvarkos projektams.

Tarybos narė Jūratė Truncienė pasidžiaugė, kad darželių padaugės bene labiausiai augančioje Užliedžių seniūnijoje, kurioje politikė daug metų dirbo seniūne.

Švietimo komiteto pirmininkė Irena Marcinkevičienė pastebėjo, kad kuriant naujus darželius atsiras kvalifikuotų pedagogų poreikis. Ji pasiūlė savivaldybei parengti ir finansuoti pedagogų perkvalifikavimo programą, kuri padėtų jiems įsigyti gretutinių specialybių. "Paremti jaunus žmones svarbu, tai labai gera iniciatyva", – pritarė kolegei Romas Majauskas.

Šiemet Kauno rajono savivaldybė planuoja daugiau dėmesio skirti keliams, vandentvarkos projektams. Išlieka aktuali socialinio būsto problema, tad šie klausimai artimiausiu metu bus politikų dėmesio centre.

Tarybos nariai taip pat diskutavo apie savivaldybės įmonių – Komunalinių paslaugų centro ir "Giraitės vandenų" – veiklos gerinimą.