Metų solistus kasmet atrenka vertinimo komisija, sudaryta iš LNOBT vadovų ir teatro meno kolektyvų atstovų. Ceremoniją vesti patikėta kolegoms – baleto solistei Gretai Gylytei ir operos solistui Liudui Mikalauskui.

Tradicija pagerbti geriausius artistus LNOBT puoselėjama nuo 2002 m. Ryškiausius vaidmenis pernai sukūrusiems operos ir baleto solistams įteiktos atminimo skulptūrėlės ir teatro rėmėjų įsteigtos premijos. 

Metų solistai – puikiai žinomi vardai

Dėl pusmetį trukusios teatro rekonstrukcijos 2023-iaisiais LNOBT žiūrovai turėjo galimybę išvysti tik vieną operos premjerą – Gedimino Šeduikio režisuotą „Aidą“. Tad nieko nuostabaus, jog Metų operos solistais išrinkti būtent šiame pastatyme pasirodę dainininkai: Viktorija Miškūnaitė, sukūrusi Aidos vaidmenį, ir Kostas Smoriginas, atlikęs Amonasro partiją.

Abu artistai LNOBT apdovanojimų laureatais tampa nebe pirmąsyk: V. Miškūnaitė geriausia soliste pripažįstama trečią, o K. Smoriginas – antrą kartą.

Baleto premjerų 2023-iaisiais būta dviejų, ir jose pasirodė abu Metų baleto solistais išrinkti artistai. Marija Kastorina šoko Kolombiną choreografo Aleksejaus Ratmanskio balete „Arlekino milijonai“ ir Aušrinę choreografės Živilės Baikštytės balete „Pradžioje nebuvo nieko“, o Genadijus Žukovskis ten pat sukūrė Arlekino ir Mėnulio vaidmenis. Trupės primarijus G. Žukovskis laureatu paskelbtas ir už profesionalumą, artistinės etikos bei sceninės kultūros puoselėjimą.

Abu šokėjai Metų solistais išrenkami jau antrą kartą. Be to, M. Kastorina savo kolekcijoje turi Metų baleto vilties apdovanojimą, o G. Žukovskis pernai internete balsavusių žiūrovų buvo išrinktas Metų mylimiausiu solistu.

Metų viltys ir publikos balsai

Už ryškiausius debiutus LNOBT scenoje kasmet teikiami Metų vilties apdovanojimai. Metų operos viltimi šįkart paskelbta solistė Gabrielė Bukinė už Violetos vaidmenį operoje „Traviata“ ir Zaros vaidmenį ispaniškoje operetėje „Sarsuela“. Žiūrovų, balsavusių internete, valia ji išrinkta ir Metų mylimiausia soliste. G. Bukinė negalėjo dalyvauti ceremonijoje ir atsiimti jai skirtų apdovanojimų, nes tą patį vakarą koncertavo publikai kitoje sostinės salėje, tačiau perduoti linkėjimus LNOBT publikai jai padėjo vaizdo įrašas.

Metų baleto viltimis pripažinti du šokėjai, balete „Pradžioje nebuvo nieko“ sukūrę pagrindinį Žmogaus vaidmenį. Be to, Andrea Canei apdovanotas ir už Arlekino vaidmenį „Arlekino milijonuose“, o Imanolas Sastre – už Lankadamo vaidmenį balete „Korsaras“.

Padėkos premija – buvusiai orkestro koncertmeisterei

Kasmet Metų solistų apdovanojimuose skiriama Padėkos premija žmogui, be kurio reikšmingos ilgametės veiklos kolegos sunkiai įsivaizduotų LNOBT.

Už meilę muzikai, išskirtinį indėlį į simfoninio orkestro skambesį ir ilgus ištikimybės teatrui metus šįkart Padėkos premija įteikta smuikininkei Angelei Litvaitytei, ilgiau kaip tris dešimtmečius dirbusiai LNOBT simfoninio orkestro koncertmeistere.

„Tačiau teatre aš nedirbau nė vienos dienos, nes aš jame gyvenau. Linkiu visiems patirti tokį pat jausmą“, – atsiimdama dovanas, publikai palinkėjo laureatė.

Žvaigždė Klaipėdos scenoje

Savo spindinčiu sopranu koncertą praturtins Viktorija Miškūnaitė.

Viena ryškiausių Lietuvos operos solisčių studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, stažavosi Štutgarto valstybinės muzikos ir atlikimo meno aukštosios mokyklos operos studijoje.

„Ji – ne žvaigždė. Ji – spinduliuojantis deimantas, kuriuo gali džiaugtis iš arti“, – apie V. Miškūnaitę atsiliepė Vokietijos teatro legenda vadinamas režisierius Jürgenas Flimmas.

Respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatė nuo 2015 m. yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, kurianti pagrindinius vaidmenis, tarp jų: Manon (J. Massenet „Manon“), Mikaela (G. Bizet „Karmen“), Violeta (G. Verdi „Traviata“), Miuzetė (G. Puccini „Bohema“), Džuljeta (V. Bellini „Montekiai ir Kapulečiai“), Maršalienė (R. Strauss „Rožės kavalierius“) ir kiti.

Manon ir Džiuljetos vaidmenys tapo lemtingi – solistė du kartus tapo „Auksinių scenos kryžių“ laureate.

Orkestrui diriguos prancūzas

Kaip prancūzų muzikos žinovas festivalyje svečiuosis dirigentas Cyrilas Diedrichas, muzikos kritikų vadinamas vienu geriausių Prancūzijos dirigentų.

Jo dirigavimas apibūdinamas kaip labai įtaigus, demonstruojantis įsigilinimą į atliekamą muziką, darantis poveikį kiekvienam klausytojui.

Prieš dirigavimą vaikystėje pažinęs fortepijoną, vėliau su pagyrimu baigęs valtornos studijas, C. Diedrichas pasuko į dirigavimą ir jau studijuodamas rinko apdovanojimus tarptautiniuose konkursuose.

Per karjerą teko vadovauti ir diriguoti įvairiems operos ir simfoniniams orkestrams.

Operos žanras labai svarbus C. Diedricho karjeroje. Jis rengė pastatymus ir dirigavo teatruose, iš jų minėtini nacionaliniai Monpeljė, Paryžiaus, Reino operos teatrai, „Opéra Comique“, Ženevos „Grand Théâtre“, Avinjono, Viši, Marselio, Nanto, Ciuricho, Lozanos, Romos operos teatrai, Olandijos nacionalinė opera, Berlyno „Deutsche Oper“, Venecijos „La Fenice“, taip pat Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.

Būtent jis Lietuvoje statė operą „Manon“, kuri V. Miškūnaitei atnešė pirmąjį „Auksinį scenos kryžių“.

Modesto Pitrėno vadovaujamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras – vienas prestižiškiausių, brandžiausių ir žymiausių Lietuvos muzikos kolektyvų, kurio interpretacinį braižą ilgus metus formavo dabartinis orkestro garbės dirigentas Juozas Domarkas.

Kolektyvas kasmet surengia apie 50 koncertų Lietuvoje, dažnai gastroliuoja užsienyje.

Orkestrui yra dirigavusios istorinės asmenybės ir pasaulinio garso batutos meistrai, o sukauptame repertuare – tiek praėjusių epochų oratorinio bei simfoninio žanro kūriniai, tiek moderni šiuolaikinė muzika, kurios kontekste išsiskiria solidžios lietuvių kompozitorių partitūros.

Tikisi klausytojų dėmesio

Prancūzų muzikos šedevrų programoje – trys klausytojų dėmesio vertos kompozicijos.

M. Ravelio choreografinė poema dideliam orkestrui „Valsas“ pirmiausia buvo sumanyta kaip baletas, tačiau ilgainiui labiausiai pamėgta kaip simfoninis kūrinys.

Kūrinio pavadinimas kiek apgaulingas, veikiau metafora, kurios muzikoje – nelyginant valso žanro destrukcijoje – M. Ravelis įkūnijo neseniai pasibaigusio Pirmojo pasaulinio karo refleksijas.

„Valso“ pradžioje kompozitorius paliko antraštę: „Banguojantys debesys per plyšius žvelgia į šokančias poras. Po truputį debesys išsisklaido. Atsiveria didžiulė salė, kurioje sūkuriuoja gausi minia. Scena pamažu apšviečiama. Šviesos intensyvumas pasiekia fortissimo. Imperijos teismas, maždaug 1855 m.“

To paties kompozitoriaus dainų ciklas sopranui ir orkestrui „Šecherazada“ – įsimintinas kūrinys, parašytas 1903 m.

Jis laikomas vienu pirmųjų orientalistinės harmonijos eksperimentų kompozitoriaus kūryboje. Šiame dainų cikle girdėti rytietiško skambesio akcentai, tapę dažnu reiškiniu to meto kompozitorių kūryboje.

Ilgiausioje dainoje „Azija“ – bundančios Arabijos ir Indijos fantazijos nuotaikos, o dramatiška kulminacija įkūnija Kinijos pasaulį.

Dainoje apie jauną vergę „Užburtoji fleita“ pinasi liūdesys ir džiaugsmas, o paskutinėje dalyje „Abejingasis“ apdainuojamos poeto vilionės.

Koncerto finalui pasirinkta H. Berliozo „Fantastinė simfonija“, kurią būtų teisinga pavadinti psichologine poema.

Kompozitorius buvo vienas drąsiausių novatorių simfoninės muzikos istorijoje, tradicines romantikų idėjas – nusivylimą, vienatvę, asmenybės ir aplinkos konfliktą – jis įkūnydavo savo herojams kurdamas neįprastas situacijas.

„Fantastinės simfonijos“ gimimą inspiravo aistringa autoriaus meilė airių aktorei Harriet Smithson.

Vos nuskambėjus pirmiesiems kūrinio taktams, klausytojas pasineria į fantastinį nežabotų aistrų pasaulį, tarytum sapną ar spalvotas haliucinacijas.

Intriguojantys „Prancūzų muzikos šedevrai“ tikisi klausytojų dėmesio.

Dar prieš kelerius metus Viktorija kaustė publiką pasirodymais ne tik Lietuvoje, bet ir Austrijoje, kurioje prestižiniame tarptautiniame senosios muzikos festivalyje atliko įspūdingą Kartaginos karalienės Didonės vaidmenį.

Tačiau pasaulį sukrėtusi pandemija ir pavasarį bei rudenį paskelbti karantinai visiškai sustabdė garsios operos solistės veiklą ir įstūmė Viktoriją į finansinę duobę. Prieš pandemiją Viktorija išgyveno karjeros piką – jos pasirodymai buvo suplanuoti daugiau nei metams į priekį. Šiandien operos solistė verčiasi iš to, ką uždirba versdama knygas iš anglų kalbos, ir jas maketuodama. „Pažįstu ne vieną kolegą, pasinėrusį į alkoholio liūną. Vienas pažįstamas iš kino pasaulio išėjo dirbti kurjeriu, kita kolegė – į didelį prekybos centrą...“ – pasakos Viktorija. Tam, kad kurį laiką išmaitintų šeimą ir apmokėtų sąskaitas, operos solistė prisipažins net pardavusi turėtas puošnias scenines sukneles, batelius ir papuošalus. „Likusi su minimaliomis pajamomis ėmiau domėtis, ką daryti, kaip užsidirbti, kur investuoti, kas yra pasyvios pajamos... Perskaičiau knygą, kurioje buvo labai žmogiškai aprašyta, kad visi daiktai, kurie mus supa, yra mūsų pinigai, investuoti kažkada anksčiau. Taip kilo idėja parduoti sukneles ir turėti kažkokį startą kitoje srityje“, – pasakos operos solistė.

Jūs turite mane žinoti kaip artistą ir dainininką, o ne kaip dirbantį kažką kito... O jei yra toks laikas kaip dabar, kai negali dirbti, tai sėdi iš 257 eurų, meldiesi, ir lauki. Viskas.

„Jūs turite mane žinoti kaip artistą ir dainininką, o ne kaip dirbantį kažką kito... Kiekvienas turime daryti tai, ką geriausiai sugebame. O jei yra toks laikas kaip dabar, kai negali dirbti, tai sėdi iš 257 eurų, meldiesi, ir lauki. Viskas“, – teigs dainininkas Radži.

Paklaustas, ar turi atsarginį planą, jei karantinas, kaip jau dabar kalbama, būtų pratęstas ir pavasarį, o atlikėjų ir renginių organizatorių veikla ribojama vasarą, Radži pasakos kol kas tokias niūrias mintis vejantis lauk. Tačiau jei bus priverstas, bet kokio darbo Lietuvoje dirbti neketina, geriau tam pasirinks kokią užsienio šalį, kur jo niekas neatpažins. „Dabar nueičiau virint, ar dar kažką daryt, visi sakytų: „Ooo, pažiūrėkit, nuėjo“. Dainininkas atskleis, ko ėmėsi, kad sutaupytų. Specialiai tam Radži iš nuomojamo buto Vilniuje persikėlė į nuosavą butą Panevėžyje, o taip pat kasdien keliauja pietų pas globėją Vidą. „Karantino metu supratau, kaip smarkiai anksčiau išlaidaudavau. Iš tiesų labai daug turiu. Daugiau nei daugelis... Tačiau vis buvo maža... Šiuo metu esu atsisakęs visko, kas iki tol buvo įprasta“, – pasakos Radži.

Nuo karantino pradžios tikrą atsiskyrėlio gyvenimą tarp keturių sienų gyvenantis Radži pasakos, kad vienintelė jam likusi pramoga yra pasivaikščiojimai su šunimi ir susitikimai su taip pat viena gyvenančia jį užauginusia globėja Vida, indiški filmai bei juokingi vaizdo įrašai, kuriuos jis kuria ir kelia į savo paskyras socialiniuose tinkluose.

Tuo metu garsi baleto šokėja Kristina Tarasevičiūtė atviraus, kad dar niekada ji nedirbo tiek mažai, kiek pastaruosius metus, kai pasaulį sustabdė išplitęs koronavirusas. Septyni darbai skirtingose įstaigose be poilsio nuo ankstyvo ryto, iki vėlyvos nakties kelerius metus, be laisvų savaitgalių ir netgi mums įprastomis švenčių dienomis. „Variau kaip juodas jautis, kol virusas nesustabdė“, – pasakos Kristina. Nepaisant to, kad kelerius metus ne šiaip dirbo, o arė kaip juodas jautis, anot Kristinos, milijono ji neuždirbusi. Priešingai, dainininkai ar šokėjai, pasak Kristinos, gauna katino ašaras. Paklausta, ar niekada nepasigailėjo pasirinkusi šokėjos specialybę, Kristina prisipažins gailėjusis daug kartų. „Daug kartų, ir ypatingai, kai buvau 23-26 metų, kai mačiau, kaip mano bendraamžiai pradėjo dirbti įmonėse, kai kurie savas įkūrė, kaip jie pradėjo uždirbti pinigus, o aš vis dar buvau tame pačiame nulyje... Tačiau mane vedė vidinis varikliukas, kad vis vien ateis diena, tas laikas, kai aš jau pasieksiu tą lygį, kai gausiu pajamas...“ – pasakos Kristina. Šiandien Kristina sekėjus linksmina filmukais iš savo kasdienybės ir veda pamokas nuotoliniu būdu visiems norintiems neapkerpėti namuose, padailinti kūno formas ir išlikti aktyviems.

O štai dainininkas Vaidas Baumila antrojo karantino metu sugalvojo mesti sau iššūkį ir pradėjo maudynes lediniame vandenyje. Nors prie Žaliųjų ežerų filmavimo dieną spaudė aštuonių laipsnių šaltis, tačiau Vaidas prisipažino, kad tai ne didžiausia minusinė temperatūra, kuomet jam teko maudytis lediniame vandenyje… Kartu su ketverių augintine Bite 34-erių dainininkas tokias maudynes propaguoja nuo rudens, prasidėjus antram karantinui.

Sveikas gyvenimo būdas ir sportas Vaido gyvenime – jau kelerius metus. Daug darbų, sėkminga karjera, reikalavimai scenoje nuolat atrodyti puikiai, turėti energijos ir jėgų, pasak Vaido, ilgainiui išmuša iš vėžių ir pradeda kelti stresą. „Pasijutau produktu, kurį vartoja. Tu turi su tuo susitaikyti, kad tu esi tikrai žiniasklaidos produktas, pop pasaulio, šou pasaulio, scenos užaugintas produktas, nes nuo 17-os metų tai darau. Ir tik vėliau pradedi po truputį tai vertinti kitaip. Iš pat pradžių tave įvelka į kažkokį sūkurį – linksmybių, vakarėlių, tu įsimyli tuos dalykus. Bet po kurio laiko imi save ugdyti, pradedi vertinti tikresnius dalykus“, – pasakos V. Baumila.

Vieni dainininkai ją giedos scenoje, kiti šventę paminės šeimos rate ar senų bičiulių draugėje, rašoma pranešime spaudai. Apie konkrečius savo penktadienio vakaro planus pasakoja Lietuvos operos žvaigždės – Viktorija Miškūnaitė, Jovita Vaškevičiūtė, Tomas Pavilionis ir bene populiariausias Lietuvoje himno giedotojas Liudas Mikalauskas, kuris šventės išvakarėse visiems tautiečiams rekomenduoja dar kartą atidžiai įsiskaityti į Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ žodžius.

Viktorija Miškūnaitė: „Šimtmečio himną kartu su tūkstančiais Dainų šventės dalyvių ir žiūrovų penktadienio vakarą giedosiu sostinės Vingio parke. Šalia, kaip visada, bus mano ištikimoji komanda – vaikai Darijus ir Adrija. Noriu, kad abu jie užaugtų Lietuvos patriotais, mylėtų savo gimtąjį kraštą ir suprastų pilietiškumo, tradicijų, kultūros puoselėjimo bei tautinės vienybės svarbą. Todėl nutariau ne stebėti Dainų šventės transliaciją per televiziją, o stebėti jį gyvai. Liepos 6-osios vakarą kartu giedame himną turbūt nuo pat šios tradicijos atsiradimo pradžios. Ir visai nesvarbu, kur tuo metu būname. Pernai, pavyzdžiui, įsijungėme šventės interneto transliaciją viešėdami Pietų Italijoje, kur tuo metu ruošiau vaidmenį „Valle d‘Itria“ festivalio statomoje operoje. Šįmet būtent liepos 6-ąją visi trys turėjome išskristi į Austriją, į prestižinį tarptautinį Insbruko ankstyvosios muzikos festivalį – ten esu pakviesta atlikti pagrindinį Didonės vaidmenį Saverio Mercadante‘s operoje „Paliktoji Didonė“ („Didone abbandonata“). Tačiau dėl neeilinio renginio – šimtmečio Dainų šventės – nusprendėme išvykti diena vėliau. Atidavę pagarbą Tėvynei, kitą rytą visi trys skubėsime į oro uostą.“

Noriu, kad abu vaikai užaugtų Lietuvos patriotais, mylėtų savo gimtąjį kraštą ir suprastų pilietiškumo, tradicijų, kultūros puoselėjimo bei tautinės vienybės svarbą.

Jovita Vaškevičiūtė: „Laikausi tradicijos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną švęsti draugų sodyboje Molėtų rajone prie Stirnių ežero. Ten suvažiuoja maždaug pusšimtis žmonių – spalvinga miela kompanija, kurioje – muzikantai, sportininkai bei įvairiausių kitų profesijų atstovai. Dieną žaidžiame tinklinį ir dalyvaujame sportinėse varžybose, o vakare kuriame laužą ir patys sau pasidarome nedidelę dainų šventę. Joje paprastai būna ir šįmet šimtmečio šventę pradėjusios Dainų dienos Kaune meno vadovė, „Jaunystės“ choro siela Danguolė Beinarytė. Žinoma, devintą valandą vakaro susiėmę už rankų visi kartu ant Stirnių ežero kranto giedame Tautišką giesmę. Šią vasarą po įtempto teatrinio sezono daugiau laiko ketinu skirti poilsiui savo sodyboje, kurioje neseniai įsirengiau nedidelį namelį. Bet retkarčiais nuvykstu į solistų perklausas, tad galiu pasigirti, kad jau esu gavusi Liubašos partiją Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operoje „Caro sužadėtinė“, kurią kitų metų pradžioje statys Estijos nacionalinė opera. O kol kas džiaugiuosi vasara, žolynais, puoselėju gėles ir raviu lysves mylimoje sodyboje.“

Tomas Pavilionis: „Himną man dažniausiai tekdavo giedoti scenoje, mat šventinį vakarą paprastai koncertuodavau. Renginio pabaigoje atlikėjai užtraukdavo Tautišką giesmę drauge su visais koncerto klausytojais. Tačiau prieš porą metų pajūryje vykęs koncertas baigėsi anksčiau ir mes, dainininkai, skubėjome grįžti namo, tad himną devintą valandą draugiškai giedojome tiesiog automagistrale skriejančiame automobilyje. Kitą sezoną LNOBT manęs laukia keletas svarbių debiutų: pirmąkart atliksiu Grafo partiją Johanno Strausso operetėje „Vienos kraujas“ ir Idamantės partiją Wolfgango A. Mozarto operoje „Idomenėjas“. O vasarą turiu numatęs nemažai koncertų – dainuosiu Panevėžyje, Anykščiuose, Klaipėdoje, Palangoje, todėl jau dabar nemažai laiko skiriu partitūroms. Bet liepos 6-ąją esu laisvas, tad kur su šeima praleisime šventinį vakarą – nuspręs žmona Gabrielė ir mūsų pirmagimis Tomas. Greičiausiai būsime miesto centre ir Tautišką giesmę giedosime drauge su kitais vilniečiais – pavyzdžiui, stovėdami ant Baltojo tilto. Tomui Pavilioniui Jaunesniajam tai tik pirmoji gyvenimo vasara, ir himnui jis galės pritarti guguodamas.“

Ruošdamasis šventiniam koncertui, visada pasikartoju himno tekstą. Mat jame esama vietų, kuriose lengva „paslysti“.

Liudas Mikalauskas: „Nebeprisimenu metų, kada liepos 6-ąją turėjau galimybę giedoti Tautišką giesmę šeimos rate: visuomet stoviu scenoje! O iš didėjančio gaunamų pasiūlymų koncertuoti skaičiaus sprendžiu, kad liepos 6-ąją Lietuvoje rengiama vis daugiau koncertų. Šįmet šiam vakarui sulaukiau maždaug 15-20 kvietimų, pirmieji pradėjo plaukti dar metų pradžioje. Himną giedosiu drauge su Šilutės rajono Katyčių miestelio bendruomene, kuri į mane kreipėsi pirmoji. Koncertas prasidės 20 val. ir baigsis, kaip įprasta, Tautiška giesme. Mano kolegos solistai pritars, kad užvesti Tautišką giesmę scenoje nėra taip jau paprasta. Oficialioji mūsų himno partitūros versija pritaikyta giedoti chorams, kurie aukštesnėje tonacijoje gražiau skamba. Tačiau iš patirties žinau, kad tokiu atveju neišlavintiems balsams aukščiausios himno gaidos būna neįveikiamos. Todėl verčiau iškart renkuosi tercija žemesnę tonaciją, kad visi giedotojai nesutrikdami galėtų giesmę užbaigti.  Ruošdamasis šventiniam koncertui, visada pasikartoju himno tekstą. Mat jame esama vietų, kuriose lengva „paslysti“. Tarkim, iš anksto būnu pasiruošęs, kad pusė auditorijos trauks “tegul saulė Lietuvos tamsumas prašalina”, o ne “…saulė Lietuvoj…”, kaip iš tiesų reikėtų. Dar eilutėje “ir šviesa, ir tiesa mus žingsnius telydi” žmonės neretai painiojasi teikdami pirmenybę tiesai, o ne šviesai. Himną scenoje atlieku įvairiomis progomis – ne tik Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Bene labiausiai įsiminė pasirodymas Kauno „Žalgirio“ arenoje prieš krepšinio varžybas. Aš pats nesu didelis krepšinio fanas, todėl man buvo keista, kad kone visą himną pilnutėlėje arenoje giedojau vienas, ir tik paskutinėse eilutėse „...vardan tos Lietuvos vienybė težydi“ staiga skanduodama prisijungė galinga aistruolių armija. Vėliau draugai paaiškino, kad taip prieš varžybas būna visada. Vasarą mano pasirodymų tvarkaraštis įtemptas: turiu maždaug penkis koncertus per savaitę. Šiuo metu esu Krokuvoje, kur vakare dainuosiu boso partiją Krzysztofo Pendereckio „Lenkiškajame Requiem“. Ketvirtadienį Vilniuje dalyvausiu Dainų šventės programoje „Vario audra“, o penktadienį trauksiu į Mažąją Lietuvą. Pats šią vasarą organizuoju net tris muzikos festivalius: vieną – savo tėviškėje Tauragėje, kitą, skirtą Tėvo Stanislovo gimimo 100-osioms metinėms – Paberžėje, o trečią – Skaruliuose šalia Jonavos.“

"Kalbėti apie dvi susipriešinusias dainininkų stovyklas negalima jau vien todėl, kad daug operos solistų dainuoja ir čia, ir ten. Ir nors profesinė kasdienybė neretai verčia mus tarpusavyje konkuruoti, privalome išlaikyti pagarbą vieni kitiems. Operos meno pasaulis platus, jame užteks vietos po saule. O ir mums skirtas švytėjimo scenoje laikas būna toks trumpas… Tam, kad sugebėtum išsilaikyti stipriausiųjų gretose, reikia įdėti beprotiškai daug darbo. Tapti scenos žvaigžde gerokai lengviau, negu ja išlikti. Solistų pelnyti titulai tik padidina publikos lūkesčių kartelę ir kartu pačių solistų atsakomybę", – neabejoja V.Miškūnaitė.

Ji džiaugiasi, kad Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras akcentuoja nacionalines vertybes ir į savo spektaklius pirmiausiai kviečia lietuvių atlikėjus., rašoma pranešime spaudai. O jų, puikiai dainuojančių, kaip trijų milijonų tauta turime išties nemažai. Štai ir kovo 21-ąją, LNOBT vyksiančiame „Don Karlo“ spektaklyje, be Elizabetės partiją atliksiančios pačios V. Miškūnaitės, žiūrovai galės klausytis "Auksinį scenos kryžių" pernai už Eboli vaidmenį pelniusios Eglės Šidlauskaitės, šįmet šiam apdovanojimui nominuoto Liudo Mikalausko, taip pat sparčiai tobulėjančio baritono Eugenijaus Chrebtovo ir kitų lietuvių solistų.

"Tiesa, kol kas šiame "Don Karlo' pastatyme dar neturėjome lietuvio – Don Karlo partijos atlikėjo, bet labai tikiuosi, kad Kristian Benedikt (Vaidas Vyšniauskas) netrukus mus galės nudžiuginti tapdamas tuo pirmuoju", – viliasi V.Miškūnaitė.

Iškart po spektaklio ankstų ketvirtadienio rytą solistė išskris Italijon, kur jai bus įteiktas Rodolfo Celetti bel canto akademijos skirtas geriausios metų solistės apdovanojimas. Lietuvė šios akademijos meistriškumo kursuose pernai buvo vienintelė užsienietė, kaip puikiai užsirekomendavusi studentė ji gavo vaidmenį ir vienoje iš  Valle d’Itria muzikos festivalio statomų operų. Šį savaitgalį V.Miškūnaitė Italijoje ne tik atsiims apdovanojimą, bet ir surengs savo solinį padėkos rečitalį.

„Jokie pinigai ar pasiektos ambicijos negali atpirkti to begalinio malonumo dalintis muzika, menu ir asmenine kūryba su tais žmonėmis, kurie ją myli ir vertina taip, kaip tu pats“, - sakė V.Miškūnaitė.

Neseniai paskelbta, kad V.Miškūnaitė už Džuljetos vaidmenį operoje „Kapulečiai ir Montekiai“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Už šį vaidmenį jai skirtas ir 2017-ųjų Metų operos solistės titulas.  Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras 2015-aisiais paskelbė Viktoriją metų soliste, o 2016 metais atlikėja buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už Manon Lescaut vaidmenį J. Massenet operoje „Manon“. Įvairiausių titulų „persekiojamą“ V.Miškūnaitę bus galima išvysti Kaune kovo 27 d.  atliekant Kristinos partiją operoje „Prūsai“.

– Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatyta patriotinė-istorinė G. Kuprevičiaus opera "Prūsai", skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. G.Kuprevičiaus dedikacija skelbia: "Išnykusiųjų atminimui, nykstančiųjų perspėjimui". Ar sunku buvo kurti Herkaus Manto mylimosios Kristinos vaidmenį?

– G. Kuprevičius ypatingas kompozitorius mano, kaip operos solistės, karjeroje. 2007 metais, dar būdama LMTA bakalauro studentė, pirmą kartą debiutavau profesionaliojoje scenoje – Lietuvos Nacionalinėje filharmonijoje, būtent G. Kuprevičiaus miuzikle vaikams „Kirvirsavero saloje“, pagrindiniame Pepės Ilgakojinės vaidmenyje. Taigi jau tada teko artimiau susipažinti su šio kompozitoriaus kūryba.

2017 metais dainavau  premjerinėje G.Kuprevičiaus tezių operoje „Liuterio durys“, kur atlikau Katerinos von Boros vaidmenį. Dabar „Prūsų“ pastatymas. Graži seka. Įdomiausia, kad 1997 metais, kuomet įvyko šio veikalo premjera, Kristinos vaidmenį jame atliko mano  vokalo pedagogė prof. Asta Krikščiūnaitė. Tokiu būdu turime gražią kartų kaitą: operos atgimimas ne tik režisūrine, bet ir muzikine prasme.

Mąsčiau gal Kristinos vaidmenį ruošti kartu su A.Krikščiūnaite, bet po to apsigalvojau ir nutariau pabandyti savarankiškai surasti raktą į personažą, neturint jokių išankstinių užuominų ar pirmo pastatymo nuorodų. Norėjau atrasti savo braižą Režisierius Gediminas Šeduikis nuo pat pradžių akcentavo, kad šitie „Prūsai“ nėra spektaklio atstatymas, o visiškai naujas, švarus kūrybinis darbas.

– Ar jums artima patriotiškumo savo šaliai tema? Kuo jums ypatinga ar išsiskiria iš kitų ši opera?

– Tai ne pirmas kartas, kada dalyvauju istorinio siužeto veikalo pastatyme (G. Verdi „Don Karlas, LNOBT), tačiau pirmas kartas, kai libretas yra tiesiogiai susijęs su Lietuvos istorija, iš dalies mūsų tautos  praeitimi. Mane nepaprastai įkvepia tokia galimybė kūrybiškai prisiliesti prie muzikinio liudijimo. Opera parašyta pagal J.Grušo tragediją, kurią autorius savo ruožtu rašė remdamasis germanų kronikomis, taigi, tikrais įvykiais. Iš tikrųjų, prieš pakylant teatro uždangai, turbūt kaip filme, turėtų pasirodyti subtitrai su užrašu „sukurta, remiantis tikrais faktais“. Gal tuomet žiūrovas galės atidžiau įsiklausyti į užkoduotą svarbią žinią tautai, kurią norėjo perduoti mums autorius ir pažvelgti į šią operą ne kaip į pramoginį reginį, bet kaip į gilią didaktinę prasmę turintį turinį.

Mane labai paveikė šita istorija ir aš susimąsčiau apie lietuvių tautos likimą, dabartinę situaciją, apie tokius retorinius klausimus, kas yra pilietiškumas, kultūra ir kaip kiekvienas iš mūsų įtakojame savo šalies ateitį.

– Ar esate patenkinta bendradarbiavimu su operos „Prūsai“ režisieriumi Gediminu Šeduikiu, dirigentu Tomu Ambrozaičiu? Kaip dažnai jums teko vykti į uostamiestį repeticijoms?

– Apie nieką geresnio negalėčiau net svajoti. G. Šeduikis yra mano mylimiausias operos režisierius Lietuvoje, o maestro T. Ambrozaitis – mylimiausias dirigentas. Jie abu yra nepaprastai kūrybingi savo srities profesionalai. Man patinka dirbti su savo bendraamžiais, galbūt todėl, kad sutampa mūsų meniniai lūkesčiai, muzikinė estetika ir mes kartu kuriame bendrą paveikslą tarsi be jokių pastangų. Šiuo atveju kūrybinis darbas verda ne tik repeticijų metu: dažnai tarp jų ar net vėlai vakare kartu susėdę daug diskutuojame, kalbamės apie personažų linijas, baltų simboliką, gilinamės į ne tokį jau ir paprastą muzikinį tekstą. Kartais net švelniai pasiginčijame beieškodami geriausių sprendimų, tačiau rezultatai neretai pranoksta lūkesčius. Tokia komandinė atmosfera labai įkvepia ir suteikia kūrybinio „draivo”. Tuomet jautiesi ne tik savo konkretaus personažo kūrėjas, bet ir bendrai viso pastatymo dalis. Tiesą sakant, tokia galimybė pasitaiko itin retai, todėl nepaprastai ją vertinu ir galiu pasakyti, kad tai, ko gero, pats kūrybiškiausias pastatymo procesas, kokiame tik yra tekę dalyvauti.

Dirigentas T. Ambrozaitis taip pat yra labai lankstus, nepaprastai muzikalus ir nebijantis eksperimentuoti. Norint atrasti G. Kuprevičiaus muziką tai yra tiesiog būtina daryti! Man labai gera, kad galime kartu ieškoti ir rasti kūrybinių sprendimų. Kaip ir minėjau anksčiau, darbas su tokiais žmonėmis yra tiesiog Dievo dovana.

Į repeticijas tenka važinėti dažnai, mėnesį prieš premjerą pragyvenau tarp Vilniaus ir Klaipėdos, „besimėtydama“ kaip mano herojė Kristina… Tikiu, kad įdėtas darbas ir laikas nebuvo veltui, ir žiūrovai įvertins mūsų kūrybinių kančių bei džiaugsmų rezultatus.

– Spektaklio „Prūsai“ kostiumų dailininkė garsi šalies dizainerė Sandra Straukaitė. Kaip vertinate savo sceninius rūbus?

– Džiaugiuosi susipažinusi su dizainere S. Straukaite. Ji nuostabi! Režisierius G. Šeduikis mėgsta minimalistinę scenografiją ir turbūt todėl pasirinko būtent ją spektaklio kostiumams kurti. Kostiumai konceptualūs, stilizuoto viduramžių stiliaus, ganėtinai ryškių, drąsių spalvų ir išlaikytų skulptūrinių formų. Man patinka, kad Sandra kuria nesustodama. Ji kaip Coco Chanel: neatsitraukdama, „ant žmogaus“ nukerpa, prisiuva. Ji labai lanksti ir kūrybiška. Kristinos kostiumas baltas. Galbūt norėta pabrėžti personažo nekaltumą, jog Kristina yra tiesiog auka visomis prasmėmis – likimo ir Dievų; gal žmonių trumparegiškumo ir asmeninių ambicijų, gal auka ateities kartoms, kad sulig ja liautųsi beprasmis kraujo liejimas… Manau, balta spalva šiuo atveju yra labai simbolinė, nors apskritai šiame pastatyme yra labai daug simbolikos. Žiūrovams palikta daug peno pamąstymams.

– Kaip pavyksta nesusipainioti libretų tekstuose (tai ypač domina jaunuosius skaitytojus)? Ar operos scenos grandams ir primadonoms pasitaiko nuotykių: pvz. išeina į sceną ir pamiršti tekstą, neklauso balsas ir pan.? Kaip sukatės iš keblios situacijos?

– Kaip jums pavyksta nesupainioti skirtingų knygų istorijų? Pvz. Hario Poterio ir Žiedų valdovo? Kai įsigilini į konkretų siužetą, pažodžiui išsiverti tekstą, tai niekuomet žodžių ir nepainioji. Žinoma, būna kartais, jei seniai nedainavęs kokios operos, bandai ją prisiminti, tai pagal prasmę prikuri naujų sakinių.. Bet dažniausiai taip nebūna. Scenoje dažniau nutinka visokie netikėti dalykai – tai užkliūvi už ko nors, tai liemenėlė atsisega, tai suknelė įplyšta, o kartais tekstą pamiršta tavo kolegos! Tuomet tenka improvizuoti – kažką kurti čia ir dabar. Man baisiausias įvykis nutiko, kai vieną kartą po pertraukos vėlavau išeiti į sceną. Man keitė suknelę, grimą, o grimuotojų kambaryje buvo pritildytas radijo garsas (paprastai būna įjungta tiesioginė garso transliacija iš scenos, kad atlikėjai galėtų sekti spektaklio eigą). Taigi negirdėjau, kad man jau reikia pasirodyti...

– Kokiose žymiausiose Europos ar pasaulio scenose teko dainuoti?

– Dar studijų metais, kai dirbau ECA (Europa Chor Akademie) jau turėjau galimybę pasidžiaugti didžiosiomis scenomis: Berlyno filharmonija, Madrido Real teatru, Strasbūro Karališkaisiais Muzikos Rūmais, Leipcigo Gewandhaus sale, taip pat teko dalyvauti Liucernos bei Zalcburgo festivaliuose. Kaip solistė dainavau Talino, Rygos operos teatruose, taip pat Šveicarijos bei Italijos scenose.

– Kur veda jūsų svajonės?

– Kur mane veda svajonės? Nežinau… Seniau turėjau jų daug ir didelių. Dabar mano didžiausia svajonė yra tiesiog dirbti mylimą darbą maksimaliai gerai bei turėti galimybę kurti ir tobulėti kartu su pačiais geriausiais operos pasaulio profesionalais. Darbas su tokiais menininkais įkvepia. Jokie pinigai ar pasiektos ambicijos negali atpirkti to begalinio malonumo dalintis muzika, menu ir asmenine kūryba su tais žmonėmis, kurie ją myli ir vertina taip, kaip tu pats. Esu proceso žmogus – man kur kas svarbesnis yra pats kelias bei pakeliui sutikti žmonės, kurie ilgainiui galbūt net tampa gyvenimo bendrakeleiviais, nei tik kelionės tikslas. Rezultatas mane džiugina tik tiek, kiek tai džiugina klausytojus bei žiūrovus. Galų gale, juk tai jiems skiriu šią savo dovaną.

– 2015 m. už Manon vaidmenį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre esate išrinkta Metų operos soliste, 2016 m. pelnėte Auksinį scenos kryžių, o 2017 m. vėl išrinkta Metų operos soliste. Kaip juos vertinate? Kokių apdovanojimų siekiate, jei galite išduoti? Kokie apdovanojimai  operos dainininkams siekiamybė?

– Aš nesiekiu jokių apdovanojimų. Pasakyti, kad jie man nieko nereiškia taip pat negalėčiau. Be jokios abejonės, man yra svarbūs visi oficialūs įvertinimai ir esu dėkinga už juos. Labiausiai man gera žinoti, kad žmonėms patinka tai, ką darau. Į savo darbą įdedu net ne dalelę, o visą save – savo jaunystę, talentą, protą, žinias, širdį, tai ką turiu šiandien ir tai, ko dar neturiu, bet įgyju pakeliui, kurdama naujus vaidmenis. Didžiausias apdovanojimas man yra jausmas, kad kaskart išeidama į sceną tobulėju ir galiu nesustodama kurti, visokeriopai save turtinti ir augti visų pirma kaip žmogus. Man didžiausias įvertinimas po kiekvieno spektaklio ar koncerto matyti laime spindinčias žiūrovų akis – apie ką daugiau menininkas galėtų svajoti? Nebent būti dar labiau kažkuo naudingesniu pasauliui.

– Kaip sekasi derinti motinystę ir aktyvų, daug dvasinių ir fizinių pastangų reikalaujantį darbą?

– Kažkada seniai, kai eilinį sekmadienį turėjau keltis ryte ir eiti repetuoti, palikdama namiškius smagiai „savaitgaliauti“ namuose, mano mažoji man pasakė: „Mama, mesk tu tą teatrą ir susirask normalų darbą“. (Juokiasi – aut.past.) Sunkiausia, ko gero, yra derinti darbo grafiką. Juk dažniausiai visi spektakliai, koncertai būna vakarais, savaitgaliais ar per šventes. Aš tikrai nieko prieš koncertuoti išeiginėmis dienomis ar per valstybines šventes, nes toks jau mūsų atlikėjų darbas. Tačiau, mano manymu, repetuoti savaitgaliais nederėtų... Pagal galimybes stengiuosi planuoti repeticijas darbo dienomis. Juk savaitgaliai yra šeimos dienos ir man gyvybiškai svarbu tą šventą laiką praleisti su vaikais. Aš manau, kad mes, suaugusieji, apskritai per mažai skiriame dėmesio savo vaikams, dažnai pasiteisindami dideliu darbo krūviu, stresu, blogu darbdaviu, mažu atlyginimu ir pan. Esu tokios nuomonės, kad laiko savo mažiesiems visada turime atrasti, nesvarbu, kokį darbą bedirbtume, net ir tokį beprotiškai chaotišką kaip menininko. Vaikai turi augti mylimi ir prižiūrėti ne močiučių ar tetų, o mamos ir tėčio, nes būtent jaunoji karta yra mūsų ateitis. Ne tik mūsų asmeniškai, bet ir mūsų tautos, pasaulio ateitis. Man patinka leisti laiką su vaikais. Vasarą, kai tenka važiuoti į užsienį dirbti kokiame operos pastatyme, mes važiuojame visi kartu, po įtempto darbymečio būtinai bent savaitę skiriame tik atostogoms ir pramogoms. Vaikai yra jėga!

– Ne paslaptis, kad šalies operos dainininkai veržiasi išvyksti į užsienį dėl didesnio uždarbio. Ką apie tai manote jūs?

– Į šitą klausimą galėčiau atsakyti dvejopai. Viena vertus, gali pasirodyti, kad užsienyje rasti darbo yra labai sunku ir, solistai, kurie išvažiuoja ten dirbti, yra daugiau pasiekę ir vertesni už tuos, kurie lieka Lietuvoje. Kita vertus, žinant priežodį, kad savame krašte pranašu nebūsi, tenka sutikti su tuo, kad gimtojoje šalyje vis dėlto nėra taip lengva pelnyti pripažinimą... Lietuvoje vis dar gaji sovietiška nuomonė, kad importinė prekė yra geresnė ir geidžiamesnė. Natūralu, kad ir kolegos iš užsienio yra labiau vertinami. Iš kitos pusės, jie retai pas mus atvažiuoja, taigi jie yra labiau pasiilgstami. Aš manau, kad operos pasaulio rinka yra daugiau mažiau vienoda visur, tik skirtumas, apie kokio lygio teatrus mes kalbame ir kokie yra darbdavių lūkesčiai bei finansinės galimybės.

Mūsų šalyje, ne paslaptis, kultūra nėra labiausiai finansuojama sritis, tad ir menininkų bei atlikėjų honorarai, palyginti su užsienio šalimis, yra, sakykime, kuklūs. Ieškoti laimės užsienyje skatina du dalykai: arba neviltis, arba ambicijos. Pažįstu visokių muzikantų, ir tokių, kurie išvyko svetur neradę darbo Lietuvoje, ir tokių, kurie turėjo didelių siekių.

Bet tiesa, kad atlikėjai, kaip ir bet kurios kitos profesijos atstovai dairosi didesnio uždarbio. Juk užsienyje už tą patį darbą gautum net penkiskart daugiau. Aš kuo toliau, tuo labiau pastebiu savyje augančius patriotizmo bruožus. Galbūt manyje didžiausią lūžį padarė pusės metų studijos pagal ERASMUS programą Štutgarte ar mano darbas Graikijoje? Nuo to laiko širdyje tikrąja ta žodžio prasme gimė meilė Tėvynei. Aš noriu gyventi, dirbti ir kurti Lietuvai. Aš myliu Lietuvą! Kodėl aš turėčiau savo talentą parduoti svetimšaliams? Noriu prisidėti prie savo šalies kultūros augimo, dovanoti save tautiečiams. Juk meilė ir yra tas jausmas, kuris yra alogiškas, neracionalus, bet toks stiprus atsidavimo jausmas, kurio tiesiog negali ignoruoti. Žinoma, aš važiuosiu dirbti į užsienį, bet tik tam, kad pasisemti patirties, profesionalumo, o grįžusi galėčiau dalintis patobulintais gebėjimais bei naujais įspūdžiais mūsų scenoje.

Viena tokių taps Klaipėdos koncertų salės pirmojo aukšto fojė, kur šįvakar bus galima iš arti pamatyti ir išgirsti šias sparčiai karjeros laiptais kopiančias operos pasaulio asmenybes. Kartu su pianistu Dariumi Mažintu jiedu čia pristatys programą „Dainuok, mano siela“.

Greitai skynėsi kelią

Vos prieš kelerius metus pradėjusi dirbti LNOBT V.Miškūnaitė labai greitai skynėsi kelią į pagrindinius vaidmenis ir garbingus apdovanojimus. Per tą laiką solistė įvaldė įvairiausių charakterių moterų partijas – nuo debiutuojant teatre įkūnytos Rozalindos linksmojoje J.Strausso operetėje „Šikšnosparnis“, koketiškosios Miuzetės iš G.Puccini „Bohemos“ iki naujausio vaidmens – labai trapios, bet itin sudėtingą vokalinę partiją atliekančios Džuljetos V.Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“. Dainavimą ji studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tobulinosi prestižiniuose tarptautiniuose meistriškumo kursuose. Puikiai įvertinta daugelyje dainininkų konkursų V.Miškūnaitė nuo pat mažens degė begaliniu noru dainuoti. Ji neslepia, kad kelias iki profesinės sėkmės buvo labai duobėtas, tačiau jokie sunkumai solistės nesustabdė, ir dabar ji savo nuostabiu balsu puošia pasaulio teatrų bei koncertų salių programas.

Pradžia – su „el Fuego“

„Mano idealas – toks dainininkas, kuris sugeba nemeluoti sau, būti atviras ir profesiškai sąžiningas“, – teigė E.Chrebtovas. Solistui puikiai pažįstamos Kauno valstybinio muzikinio teatro, Estijos ir Latvijos operos teatrų scenos, daug patirties sukaupta kuriant ir koncertuojant su populiaria grupe „el Fuego“. Šiuo metu pagrindinį dėmesį E.Chrebtovas skiria vaidmenims LNOBT. Čia jis jau paruošė nemažai svarbių pagrindinių partijų: Onegino P.Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, Rodrigo G.Verdi operoje „Don Karlas“, Lesko J.Massenet operoje „Manon“, grafo Almavivos W.A.Mozarto operoje „Figaro vedybos” ir kitas. Solistas daug investuoja į tobulėjimą ir nuolat dalyvauja meistriškumo kursuose. Jis puikiai jaučiasi tiek dainuodamas spektakliuose, tiek soliniuose koncertuose. Tačiau būtent pastaruosius E.Chrebtovas labai vertina, nes gali iš arčiau jausti gerą savo klausytojų aurą.

Kartu su pianistu

Akompanuojantys pianistai – labai svarbūs kiekvieno operos solisto karjeros palydovai. Koncerte „Dainuok, mano siela“ dainininkai scenoje kurs kartu su pianistu D.Mažintu. Jis jau yra surengęs solinių rečitalių JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Rusijoje, Švedijoje, Olandijoje. D.Mažintas atlieka ir kamerinę muziką, groja su įvairiais orkestrais, taip pat ruošia ir tokius projektus, kaip šis, kuriuose akompanuoja operos solistams. Tai – labai aktyvi asmenybė, ragavusi ir politiko duonos, klasikinės muzikos koncertų ciklo „Vaidilos klasika“ ir kitų kultūrinių projektų organizatorius.

„Koncerte skambės žinomų operų arijos, lietuvių autorių kūriniai, taip pat Richardo Strausso vokalinis ciklas, kuris buvo sukurtas mylimajai sužadėtuvių proga. Bus ir Vytauto Barkausko satyrinis ciklas apie kiškį ir kitus gyvūnus“, – apie programą „Dainuok, mano siela“ prasitarė pianistas.

Įdomu, kaip operos solistų balsai skambės Klaipėdos koncertų salės pirmojo aukšto fojė... Šeimininkai tikri, kad iš tokių stiprių atlikėjų galima tikėtis aukščiausio profesionalumo. Koncerto pradžia – 18.30 val.

Moteris puikiai žino, kaip patraukti dėmesį. Būtent apsinuoginusios Evitos nuotrauka pasirodė žiniasklaidoje rinkimų metu, moteris rungėsi ir dėl infošou vedėjos vietos televizijoje bei dainavo merginų grupėje.

Tuo tarpu 70-metė vertėja, tiesiai iš Dubajaus atvykusi Gracija Sommer pažers patarimų, į kuriuos verta atkreipti kiekvienai Lietuvos moteriai. Gracija žiniasklaidos dėmesį atkreipė tuomet, kai visai neseniai pasirodė dizainerio Liutauro Salasevičiaus naujos kolekcijos pristatyme. Moteris buvo vyriausias modelis, žingsniavęs podiumu.

Lietuvė buvo ištekėjusi keturis kartus ir pusiau juokais, pusiau rimtai laidoje prisipažins, kad mąsto apie penktąją santuoką, tiesa, su ketvirtuoju vyru, su kuriuo išsiskyrė. „Visada pirmiausia galvojau apie save ir savo laimę. Moterys neturėtų bijoti skirtis ir ieškoti laimės vėl ir vėl, jei yra nelaimingos. Lietuvės per daug nuolaidžios vyrams, visuomenei, per daug atsakomybės, darbų užsikrauna ant savo pečių ir per mažai galvoja apie save, todėl dažnai tampa pervargusios ir nelaimingos“, – teigs Gracija.

„Auksinį scenos kryžių“ pernai pelniusi operos solistė, 34-erių Viktorija Miškūnaitė papasakos savo istoriją, vertą knygos. Viktorija dar penktoje klasėje įsimylėjo savo dailės mokytoją. Suaugusi su juo apsigyveno. Deja, po aistringos meilės buvo ir skaudžios skyrybos. Dviejų vaikų mama, norėdama dainuoti, po 15 valandų Graikijoje kavinėje dirbo juodus darbus.

„Tikrą vyrą moteris gali atskirti iš labai paprasto dalyko – jis visada kišenėje turi ne mažiau 100 eurų“, – jaunoms merginoms patars 60 metų santuokoje išgyvenęs kitas laidos herojus, 88-erių pensininkas, buvęs pedagogas, bitininkas ir keliautojas Felicijonas Lapienis. Pasak vyro, toks garbus amžius – tik skaičius pase. Bajorų palikuonis Felicijonas įsitikinęs, kad tokio gražaus amžiaus sulaukė tik todėl, kad nėra vegetaras.

„Šalia netinkamo partnerio ir rožė gali tapti piktžole! O šalia tinkamos moters – ir eilinis generolu!“, – vakaro temą pristatys laidos vedėja Rūta Mikelkevičiūtė.

Pokalbių laida „Valanda su Rūta“ – šiandien 20.00 val. per LNK.

Viktorija taip pat žino, ką reiškia plauti indus Graikijoje norint išgyventi ir sulaukti giminių raginimo rinktis normalią profesiją, užuot dainavus.

Operos ir baleto teatro solistės Viktorijos karjera išties stebinanti. Vos prieš penkerius metus ji baigė studijas Teatro ir muzikos akademijoje, bet savo kūrybinėje biografijoje jau turi sukaupusi brandžių vaidmenų. Nors Viktorija sako, kad svarbiausias jos gyvenimo vaidmuo – dviejų vaikų mama, stulbinančią profesinę sėkmę per trumpą laiką solistė pasiekė anaiptol ne lengvai.

Savo kelią į pripažinimą reportažo herojė traktuoja kaip nenutrūkstamą atsitiktinumų, alinančio darbo ir ilgų apmąstymų bei dvejonių grandinę, nulemtą likimo ir jos gyvenime sutiktų žmonių. Nors artimieji norėjo, kad Viktorija pasirinktų „rimtesnius“ mokslus, nei teisininke, nei medike stropi šiaulietė tapti nepanoro. Nuo mažens ji degė begaliniu noru dainuoti.

Paragino draugai

Įžvelgusi dukros muzikalumą, mama Viktoriją nuvedė į muzikos mokyklą, nes norėjo, kad ji mokytųsi skambinti fortepijonu. Tada ji manė, kad tai liks gražiu hobiu greta bendro išsilavinimo.

„Į muziką mane pastūmėjo draugai. Aš ketverius metus giedojau bažnyčios chore, ten buvo jaunas kolektyvas ir visi sako – Viktorija, tavo toks gražus balsas, tu turi dainuoti, tu turi studijuoti operinį dainavimą“, – prisimena operos solistė.

Ne viskas klojosi lengvai ir sėkmingai. Būsimai operos žvaigždei sostinėje greitai baigėsi ir pradinė euforija, ir kuklūs piniginiai resursai. Nesukusi galvos dėl pasirinktos specialybės perspektyvų, jauna moteris susidūrė su realybe – skolos bankams, draugams ir net nepažįstamiems žmonėms tik didėjo.

Kartu su ja muzikuos pianistas Justas Čeponis, studijuojantis Paryžiaus nacionalinėje aukštojoje muzikos ir šokio konservatorijoje, ir fleitininkas Justinas Mačys, aktyviai dalyvaujantis Lietuvos muzikiniame gyvenime ne tik kaip solistas, bet ir kaip kamerinės muzikos atlikėjas.

Jų pasirodymu kurhauzo salėje Palangoje (Grafų Tiškevičių al. 1) prasidės lapkričio koncertų ciklas „Kurhauzo ruduo“.

Koncerto pradžia – 19 val. Bilietai – po 14,50–16 Eur. Bilietus platina „Bilietai.lt“, bilietus bus galima įsigyti ir koncerto vietoje prieš renginį.