Sesuo Celina: linkiu išpakuoti Jėzaus dovaną

Man Kalėdos – tai Jėzaus Kristaus gimtadienis, kuriam ruošiuosi keturias savaites ir kurį švenčiu dar dvi savaites. Tarp mūsų, krikščionių, tos keturios savaitės vadinamos adventu, o kitos dvi po Kalėdų – Kalėdų laiku. Tikrai verta tiek laiko skirti šiai ypatingai progai, nes juk tai – Dievo gimtadienis! Svarbiausia, kad neaprėpiamas Dievas pats panorėjo būti toks silpnas, ribotas ir nesaugus, kaip mes, žmonės. Man visuomet kelia nuostabą, kaip tas, kuris yra Visatos autorius, panorėjo būti savo paties kūriniu! Todėl bene pati geriausia Kalėdų šventės nuostata – nuostaba. Kai esi pagautas nuostabos, gali maloniai nustebinti ir kitus.

Esmė: benediktinių vienuolė Celina Rasa Galinytė OSB primena, kad svarbiausias šv. Kalėdų akcentas – ne vaišės, bet geroji žinia: gimė žmonijos Atpirkėjas. R. Galinytės asmeninio archyvo nuotr.

Dievas, tapęs žmogumi, yra pati didžiausia dovana žmonijai, nes savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu Jis kiekvieną išgelbėjo iš polinkio į blogį ir dovanojo naują galimybę vidinei laisvei. Šios dovanos nė vienas iš mūsų nenusipelnė, neužsidirbo ir net negalėjo tikėtis, bet kiekvienas ją gavo, tik gal ne kiekvienas išpakavo. Tad Kalėdų proga linkiu sau ir kitiems išpakuoti Jėzaus dovaną! Vienas išpakavimo būdų – sustoti prie prakartėlės ir tyloje žvelgti į ją. Tas paprastas Jėzaus gimimo vaizdelis kalba apie nesuvokiamą Dievo meilę man ir kiekvienam pasaulio žmogui, kurios vedamas Jis pasirinko būti pažeidžiamas, netgi nužudomas, kad gautume viską, kas tik gali būti geriausia. Tokiu pasirinkimu Dievas ypač pabrėžė kiekvieno žmogaus orumą, kurio niekas iš mūsų negali atimti. Iš čia kyla viltis, kad ši Dievo meilė triumfuos ir neleis blogiui pasakyti paskutinio žodžio. Tiek mano širdyje, tiek kiekvieno iš mūsų gyvenimuose, tiek visame pasaulyje. Dėl to meldžiuosi ir atkakliai prašau Dievo, kuris supranta kiekvieną širdį, kad jau ir šių Kalėdų proga Jis padovanotų pasauliui taiką. Ne paliaubas, ne kompromisus, bet tikrą, Dievo duotą, patvarią taiką.

Viktorija Streiča: duokite dėkingumo ir atminties

Šių metų dovana bus banali, o gal net visiems jau nusibodusi. Tačiau visos didžiosios tiesos, manau, yra banalios. Nebanalus galbūt būna tik kelias, kuriuo reikia nueiti iki jų. Šiais metais tas kelias buvo karas. Turbūt lietuviai yra viena iš tų tautų, kuri susitapatino su ukrainiečiais ir per atstumą širdimi ėjo tą kelią kartu. Todėl šiais metais mano laukiamiausia dovana po eglute – dėkingumas ir atmintis. Dėkingumas už kiekvieną saugų žingsnį, už elementariausius dalykus – galimybę gulėti šiltoje lovoje, galimybę paruošti maisto šeimai ir valgyti prie apšviesto stalo… Dėkingumas už tai, kiek daug aš turiu, nes karo kelias parodė, kad vieną gražią dieną žmogus gali visko netekti.

Esmė: „Atmintis skirta tam, kad nepamirštume dėkoti už tai, ką turime, ir pasibaigus šventėms“, – sako aktorė ir režisierė V. Streiča. T. Biliūno nuotr.

Jei prieš tai tau atrodė, kad kažko galėtų būti daugiau, kad kažko turi per mažai, staiga supranti, jog turi tiek, kiek tau reikia. Turi daug daugiau, nei tau iš tiesų reikia. Atmintis skirta tam, kad nepamirštume dėkoti už tai, ką turime, ir pasibaigus šventėms. Kadaise su dukra teko gulėti ligoninės neurologijos skyriuje, kur pamačiau visiškai kitokį pasaulį ir supratau, kad mums šiame gyvenime pavyko ištraukti laimingą bilietą. Aišku, pasveikus visos tos patirtys taip ir liko už ligoninės sienų – pasimiršo po poros mėnesių. Tai labai žmogiška. Todėl dabar labai norėčiau atminties, kad dėkingumas taptų ne tik mano, bet ir mūsų visų esybės sudedamąja dalimi.

Eimutis Kvoščiauskas: norėčiau, kad gėris nugalėtų blogį

Jei kalbame apie kažkokias rimtesnes, fiziškai neapčiuopiamas dovanas, norėčiau, kad Kalėdų Senelis šiais metais man atneštų daugiau pasitikėjimo savimi. Ne pro šalį būtų gauti ir gebėjimą subalansuoti savikritiką, padaryti ją sveikesnę, objektyvesnę (juokiasi). Žodžiu, mano dovana turėtų būti kaip ta kava – trys viename. Visi trys dalykai apie tą patį. Kodėl man tai svarbu? Tokie jau buvo metai.

Pastiprinimas: besibaigiantys metai aktoriui E. Kvosčiauskui buvo ir darbingi, ir sėkmingi, tačiau Kalėdų Senelio aktorius vis tiek prašytų didesnio pasitikėjimo savimi ir mano, kad tokia dovana praverstų daugeliui. J. Stanaitės nuotr.

Tikrai negaliu jais skųstis: ir darbingi, ir laimingi. Netikėtai tapau sekmadieninės LRT Televizijos laidos „Mano geriausias draugas“ vedėju. Dar viena avantiūra – dalyvavimas LRT laidoje „Miuziklo garsai“. Iš pradžių buvo labai sunku. Sunkiausia turbūt – dėl mano svyravimų ir pasitikėjimo savimi stokos. Juk pirmiausia esu kino ir teatro aktorius, o čia – miuziklas! Be to, pirmą kartą dainavau su gyvu orkestru. Neapsakomas jausmas: tarsi didžiulė banga geros energijos, kuri keliauja su tavimi kartu, o dirigentas veda mus visus. Atrodo paprasta, bet iš tiesų sunku. Ta didžiulė atsakomybė sekina, emociškai kankina. Žinoma, po laidos išėjimo į eterį visada atsisukdavau pažiūrėti, kaip man pavyko. Dažniausiai nebūdavau savimi patenkintas. Rodos, tiek metų esu teatre, televizijoje, kine, o pasirodo, kad dar kažkokio scenos žanro nesu įvaldęs. Mat teatre reikia vienokios vaidybos, kine – kitokios, serialuose – dar kitos, o miuzikluose – dar kažkokios. Tokie dalykai mane tiesiog išmušdavo iš vėžių, nepaisant fakto, kad nuo pat pradžių puikiai žinojau, kad stoju į nelygią kovą su tikrais operos profesionalais. Tačiau ką aš čia vien apie save ir tik sau… Labai norėčiau Kalėdų Senelio paprašyti, kad jis atneštų bendrą dovaną visiems žmonėms. Tegul greičiau baigiasi karas ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje: juk daug kur dabar vyksta visokių neramumų. Norėčiau, kad gėris kaip gražioje vaikystės pasakoje nugalėtų blogį.

Juozas Gaižauskas: tenoriu vieno – taikos

Jei šitą norą būčiau padėjęs po egle prieš kokius penkerius metus, jis galėjo atrodyti juokingai, naiviai ar net infantiliai, bet šiandien tenoriu paprašyti vieno – taikos! Dar – gerumo, tikrumo, tylumos, giedros. Labai norėtųsi, kad žmonės, kiek įmanoma, kiek jiems pavyktų, patys šviestų. Jei tos šviesos po Kalėdų eglute atsirastų daugiau, manau, visa kita nuo tos šviesos imtų keistis savaime – ir santykiai tarp žmonių gerėtų, ir konfliktų tarp šalių neliktų. Tuo tikiu.

Ryšys: aktorius J. Gaižauskas neabejoja – jei žmonės patys labiau šviestų, pasaulyje būtų šviesiau. J. Gaižausko asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl neprašau Kalėdų Senelio idėjų naujoms savo knygoms? Neprašau to, kuo nesiskundžiu (šypsosi). Idėjų turiu turbūt daugiau nei likusio gyvenimo. Gal tuomet labiau reikėtų prašyti jėgų. Ne šiaip jėgų bendrąja prasme, bet jėgų toms mintims, toms idėjoms įgyvendinti. Dar vieno dalyko norėčiau paprašyti – laiko. Šiandien laikas yra didžiausias deficitas, sakyčiau, pagrindinė visos žmonijos valiuta. Tad kuo daugiau turėsime to laiko viskam – sau, kitiems, šeimai, draugams – tuo mes visi būsime turtingesni ir laimingesni.

Mantas Wizard: kad niekada negrįžtų pandemija

Prieš dvejus metus Kalėdų proga turėjau labai aiškų norą. Pernai Kalėdų Senelis man jį išpildė. Šiais metais irgi pildo. Ką turiu omeny? Užpernai Kalėdas pasitikau karantino sąlygomis. Visada buvęs pats darbingiausias metų mėnuo – gruodis praėjo tuščias, tylus ir nykus. Maža to, gruodis visada buvo, yra ir bus ne tik pats darbingiausias, bet ir pats mėgstamiausias mano metų laikas. Į jį telpa daug kas: ir smagus kalėdinis sujudimas, ir mano renginiai, ir publika, kurią labai myliu. Mano darbas yra penas mano dvasiai. Matyti žmonių nuostabą, girdėti jų plojimus, užsiimti kūryba man yra be galo didelė dovana. Atėjus koronaviruso pandemijai, šitos dovanos nebegavau. O ir kalbų aplink girdėjau visokių, bet baisiausia buvo šita –  neaišku, ar kada išvis begrįšime prie normalaus gyvenimo…

Kokybė: iliuzionistas M. Wizard mano, kad brangiausias dalykas pasaulyje yra laikas, tad stengiasi jį praleisti kaip įmanoma prasmingiau. Manto Wizard asmeninio archyvo nuotr.

Pernai per Kalėdas atgavau savo mylimą darbą – renginius. Ta savirealizacija man buvo didžiulė likimo dovana. Todėl šiais metais Kalėdų Senelio prašau, kad ir toliau būtų taip gera, kaip yra dabar. Jei į viską pažvelgčiau kiek filosofiškiau, manau, kad brangiausias dalykas pasaulyje būtų laikas, nes ir prarastus pinigus galima vėl uždirbti, ir suplyšusius batus naujais pakeisti, bet prarasto laiko nebeatgausime niekada. Tad Kalėdų Senelio labai norėčiau paprašyti dar trupučio kokybiško laiko. Negaliu skųstis, kad nemoku jo planuoti, bet tikrai žinau, kad, jei turėčiau daugiau, žinočiau, kur jį turiningai panaudoti. Jei po egle norėčiau matyti kažkokį materialų daiktą, tai galėtų būti gera knyga. Marko Aurelijaus ar Albert’o Kamiu. Man labai patinka gilūs, įdomūs tekstai, kurie įkvepia. Šiuo metu ypač žaviuosi stoikais. Skaitau Marko Aurelijaus, Senekos laiškus. Laikas su gera knyga  – man tobula Kalėdų dovana ir penas dvasiai.

Sušildanti tema

Atlikėjos neapsiriboja vaidmenimis teatre, jos ieško ir itin sėkmingai atranda naujų kūrybinės saviraiškos formų – pačios kuria temines muzikines fantazijas, kurios, kaip liudija gausus jų gerbėjų būrys, skleidžia meilę ir šviesą pačiuose tamsiausiuose sielos kampeliuose, teikia atgaivą griausmingame švenčių sūkuryje.

Šiais metais trijulė savo ištikimuosius žiūrovus pakvietė į koncertinę fantaziją "Balta, balta – kur dairais", kuriai pasirinko šviesiausias melodijas iš kino filmų, miuziklų, taip pat populiarias kalėdines dainas ir netgi pasakas bei lopšines.

Pastarosios į programą įsiliejo kaip atsakas į tamsiausiu metu laukimą netikėto stebuklo, kurio, nedrįsdami pripažinti, tikimės visi. Juk ilgais gruodžio vakarais sugrįžta vaikystės prisiminimai, kai močiutės sekdavo pasakas, mamos dainuodavo lopšines, o mus apimdavo malonus artėjančių švenčių artėjimo virpesys. Šiais pojūčiais apsigaubę tarsi šildančia skraiste koncerto žiūrovai išvyks į baltą kelionę, vedančią į vaikystės šalį, kur viskas buvo taip lengva ir paprasta.

Vaikystės aidas

Prisimindama, kaip gimė ši programa, V.Streiča mintimis grįžo į kalėdinių koncertų gimtojoje Latvijoje turą prieš trejus metus. "Viename jų surizikavau paskaityti visiems nuo vaikystės žinomą latvių pasaką. Dainavome latvių advento ir kalėdines dainas, kurias vėliau kas vakarą vietoj lopšinių dainuodavau dukrai. Šių dainų ne tik gražios melodijos, bet ir prasmingi, gilūs, vizualūs tekstai. Man tiesiog niežtėjo rankos išversti jas į lietuvių kalbą. Kai atėjo idėja sukurti šį projektą, aš merginoms parodžiau savo latvišką dainų kraitelę, ji joms patiko ir tapo mūsų koncerto dalimi. Tekstus išvertėme pačios, manau, jos artimos originalui", – pasakojo žinoma atlikėja.

Kuriant šį projektą dainininkėms buvo svarbu sava atvira širdimi pasiekti ir atvirą klausytojo širdį, tam Kalėdų laikas yra pats tinkamiausias. Koncertas skirtas tiems, kurie išsaugojo jautrumą ir nepasiklydo tarp blizgučių, iškabų, reklamų.

Kalėdų metu žmogaus siela sugrįžta į nulinį tašką, kai joje viskas yra "balta, balta, kur dairais" ir jis prisimena, kodėl ir kam čia gyvena.

"Juk Kalėdų metu žmogaus siela sugrįžta į nulinį tašką, – sako V.Streiča, – kai joje viskas yra "balta, balta, kur dairais" ir jis prisimena, kodėl ir kam gyvena čia. Mūsų koncertas – ne pamokslas, o sustabdyta akimirka, kur, tikiuosi, kiekvienas žiūrovas išgirs jam asmeniškai skirtą žinutę".

Kalbėdama apie šios koncertinės programos koleges V.Streiča sako, kad tai yra ne tik jos artimiausios draugės, bet ir patikrintos scenos partnerės, su kuriomis būti scenoje jai yra vienas didžiausių malonumų.

"Su abiem merginom kartu esame suvalgę ir po statinę druskos, ir medaus, ir aitriųjų paprikų, – šypsosi V.Sreiča, – mes nuolat įsitraukusios į  bendras kūrybines paieškas."

Tikrasis švenčių laukimas

Įkvėpimo impulsus, ieškant kūrybinės veiklos paralelių, atskleidžia ir K.Siurbytė: "nutinka, kad vos tik tampu laisvesnė nuo teatro darbų, iškart pilna galva naujų idėjų. Mane lydi sėkmė sutikti kūrėjus, kurie nesitenkina tiesioginiu darbu ir nori daugiau. Taip atsitiko ir šį kartą. Su Viktorija gastrolių Latvijoje metu ėmėme kalbėti, kad norisi sukurti kažką smagaus visai šeimai. Kažką jaukaus ir šilto, tokio, kas suaugusiuosius nuplukdytų į vaikystę, į ilgus vakarus su šeima ir prisiminėme lopšines. Tuomet pasikvietėme savo mielą draugę ir kolegę A.Garbenčiūtę ir palaipsniui rutuliojome šį projektą, kol tapo..."balta, balta, kur dairais".

Į šią programą atlikėjos įliejo savo sielą, pradėjo pasakų ir dainų paieškomis, ieškojo kalėdinės vizualizacijos scenoms, o čia dar vieną savo talentą atskleidė A.Garbenčiūtė. "Man labai norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių ateitų į šį mūsų koncertą, – kviečia A.Garbenčiūtė, – galbūt su šeimos nariais, gal su bičiuliais, o gal ir vieni... Manau, kad kiekvienas čia išgyvens tą tikrąjį Kalėdų laukimą".

Prie draugiškos trijulės prisijungė ir du vyrai – gitaristas, bei perkusininkas Marius Bučys (gitara, perkusija) ir pianistas Arūnas Šerpytis. "Kai mes imame per daug skrajoti padebesiais, jie geru humoru mus "įžemina", – juokiasi artistės.

Kas? Muzikinė pasaka "Balta, balta – kur dairais".

Kur? Raudondvario dvare.

Kada? Gruodžio 13 d. 18 val.

Kur? Švč.Sakramento bažnyčios rektorate.

Kada? Gruodžio 29 d. 17 val.

Šį šeštadienį TV3 laidoje „Virtuvės istorijos“ laukia azartiška kulinarinė dvikova, kurioje samčius surems populiaraus serialo „Kam ta meilė?“ aktorės Viktorija Streiča ir Žiedūnė Mardosaitė. Laidoje netrūks nei gardžių patiekalų, nei azarto. Mat žinomų aktorių kulinarinius sugebėjimus vertins jų kolega, aktorius ir režisierius R. Rudokas.

Žiūrovų laukia dviejų gardžių patiekalų receptai – aktorė Ž. Mardosaitė kartu su Ilona keps triušienos vyniotinį su krevetėmis, o V. Streiča, padedama grilio virtuozo Vadimo Amosovo, gamins antienos filė su kuskusu bei daržovėmis. Abi varžovės bus nusiteikusios azartiškai ir nuo pat pradžių tikės savojo dueto pergale.

Iš Latvijos kilusi aktorė ir režisierė V. Streiča jau beveik du dešimtmečius gyvena ir dirba Lietuvoje bei yra žinomo aktoriaus Kęstučio Jakšto žmona. Paklausta, ar nesunku dviem aktoriams sugyventi po vienu stogu, moteris bus atvira.

„Aš nesu gyvenusi su kitos profesijos atstovu. Yra ir lengva, ir sunku – kaip bet kuriuose kituose santykiuose. Esame panirę į darbą ir jis yra mūsų daugumos pokalbių tema. Taip yra ir toks mūsų gyvenimas“, – sakys Viktorija.

Jos priešininkė – iš Panevėžio kilusi aktorė Ž. Mardosaitė laidoje atviraus, kad be aktorystės ir ji neįsivaizduoja nei dienos.

„Kinas ir teatras yra visiškai skirtingi dalykai. Scenoje viskas vyksta čia ir dabar, tas jausmas labai veža. Kinas man yra pramoga, o teatras yra ten, kur aš atrandu save“, – pasakos mergina.

Abi aktorės kolegėmis tapo šią vasarą, kai jas į bendrą filmavimo aikštelę subūrė TV3 žiūrovų širdis užkariavęs serialas „Kam ta meilė?“. Šio serialo režisierius R. Rudokas ir tapo laidos kulinarinių varžytuvių teisėju. Tiek Viktorija, tiek Žiedūnė laidoje Ramūnui negailės gerų žodžių.

Kaip palepinu žmoną, kad pailsėtų nuo motinystės rūpesčių? Spinduliuoju didelę meilę.

„Tikrai gerbiu jį kaip režisierių. Ramūnas neįžeidinėja aktorių, nerėkia, jis visada labai tikslus, padarantis dar daugiau, nei reikia. Man labai patinka su juo dirbti“, – sakys V. Streiča.

Niekada geros nuotaikos nestokojantis ir tikras žmogus orkestras R. Rudokas, vos įžengęs į studiją, negailės liaupsių, išvydęs, kokią gardžią puotą jam paruošė kolegės.

„Tu matai, ką su manim daro, mažule? Pusryčiams anties krūtinėlė ir įdarytas triušis! Pasitempt dabar turėsi“, – juokdamasis linkėjimus žmonai perduos žinomas aktorius.

Kiek surimtėjęs Ramūnas pripažins, jog jo žmona Justina gamina tikrai skaniai ir skųstis dėl to jis tikrai negalėtų.

„Mano žmona yra geriausia kulinarė iš mano pažįstamų moterų. Na, gal po mano močiutės. Geresnio šefo už savo žmoną tikrai nepažįstu“, – teigs R. Rudokas.

Šių metų pradžioje susituokę Ramūnas su Justina prieš kelis mėnesius susilaukė pirmagimio, tačiau vėl užgriuvę tėvystės rūpesčiai garsaus aktoriaus tikrai nevargina.

„Kaip palepinu žmoną, kad pailsėtų nuo motinystės rūpesčių? Spinduliuoju didelę meilę“, – šypsosis žavusis Ramūnas.

Kaip pasikeitė R. Rudoko gyvenimas susilaukus kūdikio? Kurios – Viktorijos ar Žiedūnės – gamintas patiekalas labiau patiks šeštadienio ryto teisėjui? Visa tai ir dar daugiau – jau šį šeštadienį 9 val. kulinarinėje pokalbių laidoje „Virtuvės istorijos“.

Apie namų darbus

Ne, tai ne apie buitį, nors ir apie ją kalbėsimės. Namų darbais kalbėdamiesi vadinome tai, ko žiūrovas nemato ir, ko gero, nė nenutuokia. "Ne išėjimas į sceną yra svarbiausias teatre. Svarbiausi ir sunkiausi yra paruošiamieji spektaklio darbai, kurių niekas nemato", – teigia aštuntus metus teatro vyriausiojo režisieriaus pareigas einantis K.Jakštas.

Užtenka prisiminti šiųmetę premjerą – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre Lietuvos valstybės atkūrimo 100-čiui pastatytą nacionalinę operą "Radvila Perkūnas", kurios repeticijoms ruoštasi metus! Ir dabar ant režisieriaus darbo stalo stovi scenografijos maketas – rengiamasi rudenį vyksiančiai premjerai, kompozitoriaus Franko Wildhorno miuziklo "Džekilas ir Haidas" pastatymui.

"Tai lydi didžiuliai darbai: pažodinis, meninis vertimai, muzikos įsisavinimas, pasiruošimas drauge su dirigentu, dailininkais, – anaiptol ne viską išvardija spektaklio statytojas. – Po visų šių darbų tu turi stoti prieš artistus 100 proc. viską žinodamas. Keisti nepavykusių scenų vėliau neturėsi teisės. Tai dramos spektaklyje yra penki ar dešimt aktorių, čia – 70. Ir jei suklysi tu, tai kainuos daug nervų ir pastangų jiems."

K.Jakštas nesigėdija prisipažinti – iki šiol į repeticijas ateina drebančiomis iš jaudulio rankomis. Pakelti atsakomybės naštą mokėsi iš pačių geriausių mokytojų: Eimunto Nekrošiaus, kurso vadovo Jono Vaitkaus. O dabar pats tapo mokytoju pernai kaip režisierei debiutavusiai žmonai.

Apie barikados puses

Operetė "Misteris X" – pirmasis režisūrinis V.Streičos darbas. Ankstesnį sezoną ji buvo miuziklo "Adamsų šeimynėlė" antroji režisierė, talkino savo vyrui, spektaklio meno vadovui.

"Pabuvusi ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje, dabar suprantu, kad matymas iš aktoriaus pozicijų yra niekinis. Būdamas artistu negali suvokti, kokių pastangų reikalauja režisieriaus darbas", – prisipažįsta Kauno muzikinio teatro miuziklų žvaigždė, aukščiausią teatro įvertinimą Auksinį scenos kryžių pelniusi V.Streiča.

"Labai gražiai Viktorija, grįžusi namo po "Misterio X" premjeros, pasakė: aš atsiprašau už viską, ką esu tau pasakiusi iš scenos repetuojant kaip artistė, – šypsosi K.Jakštas ir prisipažįsta pats būdavęs nekantrus. – Žinodamas, ko noriu, primygtinai reikalaudavau, gal ir nelabai girdėdamas kitų nuomonę. Bet pamažu tu pradedi suprasti: jeigu nori nenumirti statydamas spektaklį, turi rasti būdų, kaip atrakinti artistus."

Atrakinti režisieriaus kalba reiškia padėti artistui suvokti, kad jis pats nuėjo tą kelią. Kalbant, įrodinėjant, argumentuojant, aktorius pradeda kurti, o ne prieštarauti tam, kas yra sugalvota. "Tik vėl – dirbi ne su vienu ar dviem aktoriais. Solistai, choristai, baleto artistai – tai minia. Kol vieną atrakini, kitas, žiūrėk, užsirakina. Taip ir vaikštai kaip šv. Petras, ir atrakinėji", – juokiasi teatro vyr.režisierius.

"Kadangi aš, prisižiūrėjusi Kęsto totalitarinio režimo, labai norėjau įrodyti, kad režisūroje įmanoma kitomis priemonėmis tai padaryti, – atveria savo eksperimentų laboratoriją neseniai debiutavusi režisierė V.Streiča. – Aišku, tiesa yra kažkur per vidurį. Aš galbūt per minkšta, bet tą diplomatiją ir moterišką švelnumą kolegos palankiai įvertino."

Tas vidurys – suvokimas, kad geriausia dirbti abiem kartu, kaip buvo statant "Adamsų šeimynėlę". "Mėnesį dirbau viena, paskui Kęstutis prisijungė. Ko aš nebūčiau padariusi viena, jis viską įvykdė iki galo. Taip ir buvo įvardyta: aš – režisierė, Kęstutis – meno vadovas. Kai stačiau "Misterį X", man tikrai pritrūko vyriškos potencijos", – juokiasi V.Streiča, visus savo gyvenimo metus praleidusi šalia režisieriaus: pirmiausia – tėčio Janio Streičos, dabar – vyro.

Tandemu su K.Jakštu dirbs ir statant "Džekilą ir Haidą". "Nutarėme, kad Vika eis pirmuosius žingsnius. Aš esu pavargęs nuo etiudinio pradžiamokslio, o Viktorija labai mėgsta artistus apšiltinti, paruošti. Tas mūsų pingpongas, net ir dabar, sėdant prie medžiagos ir ieškant tikslaus sakinio, pasiteisina: vienodai jaučiame, iškart apčiuopiame, kas negerai", – džiaugiasi patikima partneryste teatro vyr.režiserius.

Apie laiko badą

Suprantu, kad tai ne pajuokavimas, nors paklausus apie darbus K.Jakštas nusijuokia: "Jums laikraščio neužteks visus surašyti." Ko gero, kiekvieno iš sutuoktinių darbams reikėtų po laikraštį. Spektakliai, koncertai, vaidmenys televizijos serialuose, renginių režisavimas ir vedimas – tai tik eskizas to, kas praryja beveik 24 paros valandas.

Pervargę nuo gyvenimo tempo mes supratome tiesą – šeima svarbiau už viską, todėl ir mokomės pasakyti "ne" daugeliui antraeilių dalykų.

"Įsėdę į mašiną, kad ir kur važiuotume, mes iškart pradedame dirbti: tartis, diskutuoti, derinti... Net ir vėliausią vakarą grįžę namo dar kalbamės apie darbus", – atveria anaiptol ne romantišką kasdienybę sutuoktiniai.

Begalinis laiko trūkumas, kaip lazda, turi dvi puses. Iš vienos, jautiesi apvagiantis vienas kitą ir svarbiausia – vaiką, iš kitos – pradedi labai vertinti ir branginti buvimą kartu. "Pervargę nuo gyvenimo tempo mes supratome tiesą – šeima svarbiau už viską, todėl ir mokomės pasakyti "ne" daugeliui antraeilių dalykų", – sako V.Streiča.

Kai yra toks darbų maratonas ir bendrų darbų režimas, labai svarbu turėti savo asmeninę erdvę. "Aš ryte turiu valandą ar dvi sau. Man to pabuvimo su savimi užtenka, kad įsikraučiau visai dienai", – savąjį receptą atskleidžia Viktorija. Kęstutis skuba papildyti: "Kodėl nepasakai, kad tavo rytas prasideda prieš šešias? Tik padarius mankštą, išruošus mus su dukra į mokyklą, ir lieka ta valanda ar dvi."

O pats kur įsikrauna? "Aš gal išsitaškau kituose rūpesčiuose, be to, yra ir buitinis gyvenimas, o, kiek čia galimybių išsikrauti, – juokiasi šeimos galva ir dalijasi džiugia naujiena: – Pasiryžome bazinę stovyklą kurti Kaune, a.a. tėvuko statytame name. Remontuojamės, todėl dabar gyvename apsidangstę plastikiniais maišeliais, dulkėse ir chaose."

Nežinantiesiems reikėtų patikslinti, kas ta bazinė stovykla. Mat Viktorija, garsaus latvių aktoriaus, kino ir teatro režisieriaus J.Streičos dukra, Rygą išmainė į Vilnių, Vilnių – į Kauną. O kaunietį nuo gimimo K.Jakštą aktorystė buvo ilgam prikausčiusi sostinėje. Tapęs Kauno valstybinio muzikinio teatro vyr.režisieriumi ir sukūręs šeimą su šio teatro artiste, inkarą nuleido gimtajame mieste.

Apie valdžios eksperimentus

Kada remontą, kurį Viktorija vadina minų lauku, vainikuos pabaigtuvės? "Niekas nežino, – nuoširdžiai gūžteli pečiais K.Jakštas. – Aš ne agurkinis, greitai pinigų nemoku užsidirbti. O dorai užsidirbti pinigus reikia ilgo laiko. Kartais tikrai pavydžiu, kai gera kirpėja gali leisti sau didžiulę prabangą, bet kai matau, kad dvylika valandų kraujagysles operuojantis medikas negali sau leisti normalios buities, nieko nebesuprantu. Gink Dieve, kad čia ne nusiskundimai, tiesiog kitaip pradėjau vertinti daugelį dalykų."

Kitaip – ne blogiau ar pesimistiškiau. Tolesni menininko samprotavimai – akmuo ir į žurnalistų daržą: "Aš negalėjau suvokti, kad dar yra dorų žmonių, nes visa žiniasklaida kalba tik apie blogus, ir tuomet pradedi galvoti, kad beveik visa tauta yra tokia. Ir tada susitinku su jaunais žmonėmis, kurie po dvylika keturiolika valandų per parą dirba, neina vogti, nebėga į užsienį. Kodėl nekalbame apie juos, kodėl nerodome kaip pavyzdžio?"

Neseniai Kęstutis su Viktorija lankė visus giminės kapelius. Jautrus menininko žvilgsnis fiksuoja paralelę: "Ant kai kurių antkapių iškaltos datos rodo, kad žmonės gyveno baudžiavos laikais. Tik man tas baudžiavos laikmetis atrodo taip arti... – liūdnai pastebi režisierius. – Baudžiavos laikais žmogus šešias dienas dirbo ponui, septintą – sau. Ir mes šiandien vakstybei-ponui atiduodame šešias dienas su visais mokesčiais, o septintąją paknopstom lekiam šiek tiek apsitvarkyti savo buitį. Jeigu dirbi sąžiningai, jeigu laikaisi visų taisyklių, tu neužgyvensi gerovės. O tie, kurie nesilaiko, gal ir atsėdės trejus metelius vietoj 25-erių, bet toliau maudysis piniguose."

K.Jakštas prisipažįsta vis dažniau susimąstantis apie valstybę, ir kuo labiau galvoja, tuo didesnis raudonas klaustukas formuojasi: "Man tiek metų, kad tikrai mažiau liko, negu gyvenau. Mano gyvenimas nėra amžinas, todėl ir klausiu: kas duoda kažkam teisę eksperimentuoti su mano gyvenimu, kažką leidžiant ar draudžiant? Jūs turite leisti normaliai gyventi – neeksperimentuokit, mes ne gyvuliai. Su mumis tik Dievas gali daryti eksperimentus, o jūs – ne dievai", – skiria karčius žodžius kas kadenciją vis labiau nuviliančiai valdžiai.

Režisierius išveda paralelę: jeigu statant spektaklį reikia tiek daug kruopštaus pasirengimo, apskaičiavimo, pasitikrinimo, kodėl tokie svarbūs visai šaliai sprendimai priimami spontaniškai, neatlikus tokio paties namų darbo?

Apie meilės vaisių

Išeitį, kaip pagerinti mūsų visų gyvenimą, surado V.Streičos ir K.Jakšto dešimties metų dukra Dominyka. Prieš keletą dienų ji parašė pjesę, savo gebėjimu užčiuopti ne pagal amžių brandžius dalykus priblokšdama net ir daugybę scenarijų per rankas perleidusius tėvus.

Jeigu į tą vaiką sudėta ir manęs, ir mano žmonos, tai, patikėkit manim, ten toks sprogmuo užtaisytas...

"Mergaitė suranda laikrodį, nukeliantį atgal į praeitį, ir išvaduoja pasaulį nuo baisių istorinių asmenybių. Padedant geriems žmonėms, tie blogiukai permetami į ankstyvuosius laikus, kur lieka gyventi tarp tokių pat baisių žvėrių", – trumpai perpasakoja pjesės "Laikas atgal" fabulą Dominykos mama.

Jaunoji autorė nustebino ir senelį: kai močiutė išvertė atsiųstą pjesę, jis iškart įžvelgė talento jėgą ir sumanymo polėkį. "Kai atsidursime kaime, senelis būtinai ką nors sugalvos, – kaip režisierius režisierių supranta K.Jakštas. O kaip tėvas irgi nesistebi: – Mūsų duktė yra mūsų meilės vaisius, sudėtingas vaisius, reikia pripažinti. Jeigu į tą vaiką sudėta ir manęs, ir mano žmonos, tai, patikėkit manim, ten toks sprogmuo užtaisytas..."

Viktorijos akyse užsidega kiekvienai mamai labai pažįstama meilės ir savigraužos kibirkštėlė: "Ji yra labai nukentėjusi nuo tėvų profesijos. Ką reiškia abu tėvai teatralai? Tai vakarai, praleisti arba be tėvų, arba teatro užkulisiuose. Tai vaiko pasirodymai, tėvų susirinkimai be tėvų, tai praleisti būrelių užsiėmimai, nes tėvams nebuvo kada į juos nuvežti."

Pertariu geliančios savigraužos monologą: juk Viktorija kaip aktorė debiutavo būdama vos metukų, trejų jau vaidino tėčio režisuotame filme "Svetimos aistros", o už blogus pažymius visas rudens atostogas kasdien turėdavo eiti į teatrą... Tad gal ne taip jau ir blogai menininkų šeimoje šitaip "nuskriausti" vaiką? "Ne, aš turėjau pasiaukojančią mamą, – kategoriškai užginčija V.Streiča. – Ji visą savo gyvenimą paskyrė mano auklėjimui. Be darbo, visas kitas laikas buvo skirtas man. Aš nė arti prie jos negaliu atsistoti, esu tik mamos šešėlis."

Nebediskutuojam toliau, nes bet kokius argumentus ant pečių paguldytų faktas, kad Dominyka yra tikrų tikriausias mamos vaikas.

Apie laiką

Ar ir iš šalies žvelgiant atrodo, kad Kauno valstybinis muzikinis teatras dabar gyvena pačius geriausius laikus: spektakliai rodomi sausakimšoje salėje, premjeros viena už kitą labiau giriamos.

"Teatro gerieji laikai dėl to, kad labai stiprios trupės – orkestras, baletas, choras, artistai labai aukšto lygio, tai lemia spektaklių kokybę. Nenubraukčiau ir mūsų indėlio – teatro vadovo Benjamino Želvio, pavaduotojo Rimo Lekavičiaus, vyr.dirigento Jono Janulevičiaus, savo. Mes, kaip tie chuliganai, susėdę kabinete išsipykstame, išsiplūstame – galime tai daryti atvirai, be jokių hierarchijų, kas čia vadas, o kas turi paklusti. Tose kelionėse, kaip aš vadinu diskusijas, ateinama iki geriausių sprendimų", – džiaugiasi kolektyviniu darbu vyr. režisierius.

Ir kolektyvas jaučia, kai vadovai arti. K.Jakštas stengiasi po spektaklių kiekvienam paspausti ranką, padėkodamas už darbą, ir džiaugiamės, kad jau nebešykštima gero žodžio vieni kitiems.

O kokias mūsų ydas, blogybes, kaip pagal Dominykos scenarijų, Kęstutis ir Viktorija nukeltų į žvėrių laikus – eliminuotų iš mūsų gyvenimo?

"Apie tai kalbės ir mūsų naujasis spektaklis, klausime, ar įmanoma eliminuoti blogį. Spektaklio moralė – vis dėlto negalima, nes tokia yra Dievo ir pasaulio tvarka", – sako V.Streiča, kartu su vyru režisuojanti "Džekilą ir Haidą".

Kitąmet 40-metį pasitiksianti aktorė prisipažįsta išgyvenanti virsmo laikotarpį. "Ta gėrio ir blogio samprata su kiekvienu gyvenimo periodu keičiasi. Tu negali pasakyti, kad gera ar bloga yra tai, kas gera ar bloga tau atrodė prieš 20 metų. Galų gale yra tai, kas niekada nesikeičia, Dešimt Dievo įsakymų – tai civilizuoto pasaulio kanonas, kurio laikomės, kad nepasidarytume laukiniai ir išgyventume", – svarsto jauna moteris.

Ir užkrečiamai nusijuokia, kad iš namų jie jau eliminavo bėdas. "Juk jau nebesakai bėdos? – klausia žvelgdama į vyrą. – Nes kai mes susipažinome, tu sakydavai "pas mus šeimoj bėdos". Kokios? Bėda yra be sprendimo, o problema turi sprendimą. Kaip gerai, kad vienas optimistas šeimoje, kitas persimistas."

Kol įbedusi žvilgsnį laukiu paaiškinimo, kuris yra kuris, K.Jakštas iškart juokdamasis atsako į nebylų klausimą: " Aišku, kad optimistas esi tu. Mano diena prasideda nuo to: problema, problema, problema, kas jas išspręs?"

Kartą V.Streiča yra pasakiusi, kad šiuolaikinis menininkas, kad išgyventų, turi būti Dievo pabučiuotas. Atsisveikinu visa širdimi jausdama, kad tas bučinys palaimino Kęstučio ir Viktorijos gyvenimą.

Tokią pat profesiją turinčiai porai Lietuvoje pasislėpti vienam nuo kito – sunkiai įmanoma. Režisieriaus ir aktoriaus Kęstučio Jakšto žmona, taip pat aktorė, Viktorija Streiča sako, kad darbą atskirti nuo šeimos jai yra visiškai neįmanoma. Na, ir kur pabėgsi, kai Kęstutis režisuoja LRT serialą „Meilė kaip mėnulis“, o Viktorija jame vaidina.

„Mes jau nuleidome rankas, – juokiasi Viktorija, – kai namuose pradedu dainuoti, Kęstutis manęs iš pradžių mandagiai paprašo nustoti, o paskui jau garsiai šaukia, kad užsičiaupčiau.“

V. Streiča tikina: vyras režisierius jai būna griežtas, išskirtinių privilegijų nesuteikia. „Jei tenka gauti velnių, gaunu jų ne mažiau už kitus, o kartais – netgi  profilaktiškai, – juokiasi aktorė ir priduria, kad namuose Kęstutis – irgi vadovas. „Aš tik prisitaikau”, – visai nebijo prisipažinti.

Iš Latvijos kilusi aktorė pasakoja, kad pokalbiai namuose dažnai virsta ugningomis diskusijomis ir emocingais nuomonių mainais.

Viktorija pripažįsta seriale „Meilė kaip mėnulis“ atsidūrusi vyro dėka: „Bet jis mane pažįsta, žino, kaip vaidinu, tikau vaidmeniui, kurį buvo susikūręs savo galvoje. Ir kastinge juk dalyvavau!“

Seriale aktorei teko daryti daug neįprastų dalykų: rūkyti, maudytis verdančiame vandenyje, be to, dar ir klausyti sutuoktinio pastabų. Vis dėlto aktorė tikina, kad jos vaidmuo – išskirtinis. Seriale ji įkūnija buvusią prodiuserio Juliaus žmoną Živilę, taurelės nevengiančią dailininkę. Aktorė tikina: artimiausi jai personažai būna visiškos priešingybės.

„Mane sužavėjo Živilės sugebėjimas rėžti žmonėms tiesą į akis, – sako, – aš pati – kitokia, visus konfliktus stengiuosi išspręsti diplomatiškai.“

Menininkų šeimoje išaugusiai Viktorijai atrodo, kad seriale parodytas meno žmogaus įvaizdis – kraštutinis. „Visi esame skirtingi, kiekvienas iš mūsų įkvėpimo ieškome vis kitur“, – sako ir priduria pažįstanti vos porą aktorių, kurie minčių, būties prasmės ieško vyno taurėje.

„Šiuolaikinis menininkas turi būti Dievo pabučiuotas ir talentingas”, – svarsto aktorė, per savo gyvenimą mačiusi įvairiausių tipažų. „Visiems jiems svarbu turėti ryšį su kosmosu, savaip matyti pasaulį, – neabejoja. – Kai tas ryšys užsimezga, gimsta garsūs menininkai, kai – ne, savo kūrinius jie pardavinėja gatvėse.“

Serialą „Meilė kaip mėnulis“ žiūrėkite kiekvieną pirmadienį-ketvirtadienį, 19:50 val. per LRT televiziją.

Viskam būna pirmas kartas. Štai Kauno valstybinio muzikinio teatro aktorė Viktorija Streiča neseniai pirmą kartą savo jėgas išmėgino TV3 eteryje rodomame lietuviškame seriale "Pamiršk mane". Anot jos, iš pradžių pasiūlymas vaidinti seriale ją išgąsdino, tačiau netrukus ji išmoko televizijos taisykles.

Kauno muzikiniame teatre vaidinanti aktorė prisipažino, kad sunkiausia buvo įprasti prie darbo tempo. Tiesa, V.Streičai šis šokas truko vos vieną, pačią pirmąją filmavimo dieną.
"Darbo tempas seriale yra milžiniškas. Reikia labai greitai orientuotis situacijoje. Mane tai išgąsdino tik iš pradžių. Paskui pradėjau suvokti žaidimo taisykles. Pavyzdžiui, teatre gali repetuoti ir gludinti scenas keletą mėnesių, o čia viskas gerokai greičiau. Vėliau perpratau tai, todėl dabar viskas gerai", – pasakojo Viktorija.

Serialo "Pamiršk mane" siužetas – itin dinamiškas. Vieną situaciją keičia kita, pakilią nuotaiką – netekties skausmas. Viktorija sako, kad kaip tik dėl šios priežasties ir tam, kad įtikintų žiūrovus, ji daug diskutuoja su serialo režisieriumi Raimundu Banioniu.

"Scenarijų visuomet aptariu su režisieriumi. "Pamiršk mane" siužeto vingiai visuomet būna drastiški ir nenuspėjami. Kartu su režisieriumi galvojame, kaip įtaigiau ir įdomiau viską pateikti", – kalbėjo aktorė.

Seriale Viktorija atlieka nemalonios, sukčiaujančios, nekilnojamuoju turtu prekiaujančios apsukruolės Sitoros Mambos vaidmenį. Daugelio nuostabai, šis vaidmuo aktorei – labai mielas.

"Kurti Sitoros charakterį nebuvo sunku. Paprasčiausiai susikuri reikalingas aplinkybes ir stengiesi į viską žiūrėti personažo akimis. Man ši veikėja labai patinka. Nors visų siužeto vingių atskleisti negaliu, prižadu, kad mano personažas dar visus nustebins", – intrigavo V.Streiča.