Anksčiau jis vadintas Sereikiškių (pagal senovinio Vilniaus priemiesčio vardą) parku, o kai kurie miestiečiai jį vis dar vadindavo Jaunimsodžiu – pagal sovietmečio laikų pavadinimą. Šiemet sodas švenčia dešimties metų sukaktį, kai prasidėjo jo transformacija iš nelabai kuo išsiskiriančio parko į dabartinį, dešimtimis tūkstančių augalų žavintį sodą.
Bernardinų sodo istorija siekia XV a., kai vienuoliai sukultūrino pelkėtą jiems skirtą žemę ir pasodino čia sodus, ėmėsi daržininkystės, vaistažolių auginimo ir veisė žuvis tvenkiniuose. XVIII a. čia įsikūrė Vilniaus universiteto botanikos sodas – vienas didžiausių Rytų Europoje. Po 1831 m. sukilimo, carinei valdžiai uždarius universitetą, nunyko ir botanikos sodas, o po 1863 m. sukilimo uždarytas ir Bernardinų vienuolynas. Ilgą laiką buvusiame botanikos sode daržininkavo miestiečiai, o 1880 m. Sereikiškėse nutarta įsteigti viešąjį sodą, kuris tapo puikiu lietuviškojo moderno pavyzdžiu.
Sovietmečiu visa teritorija buvo pavadinta Jaunimo parku, kuriame stovėjo paminklas Aleksandrui Puškinui, pastatyta estrada, šokių aikštelė, karuselė ir kitokie atrakcionai vaikams. Atkūrus nepriklausomybę, visi šie įrenginiai buvo išmontuoti, o parkui vėl sugrąžintas Sereikiškių vardas.
Pirmieji žingsniai
2007 m. kilo idėja iš užmaršties prikelti sodo grožį, o 2011 m. pasirašyta jo įrengimo darbų sutartis. Būtent nuo to laiko ir skaičiuojami dabartinio Bernardinų sodo metai. 2013 m. sodas jau atvėrė duris lankytojams.
Kaip matyti iš laiko intervalo, Bernardinų sodo kūrimas užtruko šešerius metus ir buvo retas bei sudėtingas projektas Lietuvoje, kai dauguma šalies miestų, įskaitant ir Vilnių, labiau rūpinosi šaligatvių trinkelėmis, o ne žaliosiomis erdvėmis.
Laikinoji „Vilniaus vystymo kompanijos“ (VVK) vadovė Vaida Šopytė darbavosi prie sodo projekto nuo rekonstravimo darbų sutarties projekto rengimo ir pasakojo, kad pradžia visai neatrodė romantiška. „Tai buvo vienas pirmųjų Europos Sąjungos (ES) lėšomis finansuojamų viešųjų erdvių įrengimo projektų. Sereikiškių parkas savo išvaizda nebuvo kažkuo ypatingas – gal net kiek per daug apleistas, tamsesniuose kampeliuose būriavosi kompanijos, kurios nekėlė pasitikėjimo praeiviams, todėl buvo pasirinktas būtent šis parkas ir tikrai ne paskutinėje vietoje buvo tai, kad jeigu mes Vilniaus miestą matome kaip gyvą organizmą su arterijomis – pagrindinėmis gatvėmis, kraujagyslėmis gatvelėmis, tai sodas – miesto širdis. Džiugina, kad miestiečiai savo širdyse taip pat rado vietą šiam sodui“, – pasakojo V. Šopytė.
ES paramą sudarė apie 13 mln. litų, tačiau mums, projekto vystytojams, trūko patirties, kaip administruoti ir suvaldyti tokio dydžio ir sudėtingumo projektą. Geranoriškai ir profesionaliai talkino Lietuvos verslo paramos asociacija, kuri buvo šio projekto įgyvendinančioji institucija. „Tinkamos, netinkamos finansuoti lėšos, intensyvumas, papildomi darbai projektui užbaigti ir projekto klaidos – sąvokos girdėtos, bet patirties nebuvo, todėl visko mokėmės nuo pradžių. Tai buvo bendras SĮ „Vilniaus planas“, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir LVPA darbas“, – sakė V. Šopytė.
Pirmiausia buvo identifikuoti vertingi parko medžiai – tai taip pat buvo neįprasta – dar prieš dešimt metų medžiai mieste ir net parke nebuvo saugotina vertybė, kaip dabar. Sodo kūrėjai rinko istorinę informaciją, konsultavosi su mokslininkais ir tikėjosi, kad jiems pavyks kiek įmanoma labiau išsaugoti ir atkurti erdvės autentiškumą.
„Tai buvo pirmieji žingsniai, kai Vilnius ėmė mokytis mylėti žaliąjį miestą. Patys negalėjome įsivaizduoti, koks svarbus mūsų sukurtas sodas buvo miestiečiams. Praėjus mėnesiui po atidarymo pati su vaikais apsilankiau Bernardinų sode ir apstulbau, kiek ten buvo žmonių“, – prisiminė VVK vadovė.
Kurti Vilnių
Šiandien žaliųjų erdvių tvarkymas ne tik savaime suprantamas, bet Vilniaus miesto savivaldybė nustatė griežtas taisykles, kurių privalu laikytis „statant miestą“ ir medžiai čia vaidina labai svarbų vaidmenį, t. y. peržiūrimi visi variantai, kaip išsaugoti medį ir tik kraštutiniu atveju duodamas leidimas kirsti.
Daug pastangų buvo dedama į tai, kad sodas būtų kuo autentiškesnis, kildavo ginčų net dėl tokių detalių, kaip takelių dangos patogumas lankytojų reikmėms, – „juk jaunosios galėjo išsipurvinti sukneles!“. Istorinių erdvių kūrimo procesas visada derina adaptaciją ir autentiškumą, Bernardinų sodo kūrėjai laikėsi visų ankstesnių šios erdvės prižiūrėtojų nuostatos įnešti kuo mažiau esminių pakeitimų.
Dabartinio Bernardinų sodo kūrimas truko beveik septynerius metus. Keitėsi žmonės, kurių kiekvienas įnešdavo į šį kūrinį savo dalelę. Kaip prisimena V. Šopytė, šios aistros ir sodo svarbos suvokimo buvo apimti ne tik autoriai, bet ir rangovai, kurie nė karto nemėgino pašalinti kokio nors autentiško elemento, kad būtų lengviau dirbti. Būti tokio kūrinio dalimi, anot VVK vadovės, nepaprastas jausmas, kai matydamas kiekvieną erdvę, prie kurios kūrimo prisidėjo, žmogus pasijunta pats esantis Vilniaus kūrimo, jo statymo dalimi.
Visus šiuos metus dėtas daugybės žmonių pastangas galiausiai vainikavo 2013 m. vasarą baigtas muzikinis fontanas ir parkas atvėrė duris lankytojams, kurių srautas nuo to laiko niekada nemažėjo.
„Nebijau pripažinti, kad bandėme ir kartais klydome. Ir šiandien kartais atrodo, kad kai kurie gėlynai gal turėtų būti atokiau nuo juos gožiančių medžių. Gal ir vaikų žaidimų aikštelės galėjo vizualiai labiau būti priderintos prie sodo vaizdo, pavyzdžiui, joms įrengti galėjo būti panaudota daugiau medžio elementų. Tada buvome žali, bet stengėmės iš visų jėgų. Tačiau galutinis rezultatas, kurio priežiūra šiandien labai rūpinasi VšĮ „Vilniaus miesto parkai“, tikrai labai džiugina“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.
Puoselėjamas jau dešimt metų
Panašiai kaip ir prieš dešimtmetį, šiandien kiekvienas vilnietis taip pat gali pasakyti, kad sostinei reikia daugybės žemiškų dalykų – mokyklų, vaikų darželių, ligoninių ir panašiai, o parko nauda miestui lyg ir neapčiuopiama.
Tačiau tokios erdvės kaip Bernardinų sodas teikia galbūt netiesiogiai skaičiuojamą, bet iš tiesų labai apčiuopiamą naudą – žaliosios erdvės didina miesto patrauklumą, džiugina tiek miestiečius, tiek ir svečius, o tokios poilsio erdvės nauda psichologinei žmonių sveikatai ir savijautos gerinimui apskritai turbūt neabejoja beveik niekas. Kiekvienas galėjome pajusti, kaip tokios erdvės tapo beveik gyvybiškai reikalingos ilgus mėnesius trukusio pandeminio karantino metu.
Gal ir ne kiekvienas susimąsto, kad parko neužtenka sukurti – pasodinti ir palikti natūraliai raidai, kaip miško plotą. Tam, kad jis džiugintų miestelėnus ir svečius, būtinos nuolatinės pastangos, beveik niekada nesustojantis žmonių darbas.
Bernardinų sodo puoselėjimu jau dešimtmetį rūpinasi VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ darbuotojai. Nors pajėgumų labai trūksta, turbūt nė vienas sodo lankytojas šiandien neturėtų didelių priekaištų sodo būklei.
Pasak vienos iš VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ vadovų, vyriausiosios sodininkės Kristinos Narvilienės, tokio dydžio ir sudėtingumo erdvei kaip Bernardinų sodas reikėtų apie penkiolika nuolat dirbančių žmonių, tačiau šiandien visą sodo teritoriją prižiūri tik septyni darbuotojai.
Reikia šienauti didelius vejų plotus, o bene svarbiausias rūpestis – ravėjimas ir genėjimas, be kurio parkas greitai sulaukėtų ir prarastų savo vaizdą. Šis rūpestis yra vienas iš jį prižiūrinčių žmonių prioritetų – stengiamasi išlaikyti sodą tokį, koks jis pasitiko pirmuosius lankytojus prieš beveik dešimt metų. Ne visi augalai pritampa mūsų aplinkoje – atvežtiniai sodiniai nuolat vysta ir kartais juos tenka pakeisti naujais gentainiais. Žinoma, to reikalauja jautresni augalai, pavyzdžiui, gėlės. Be to, skirtingi augalai reikalauja ir skirtingos priežiūros – kiekvienas augalas turi būti prižiūrimas pagal konkrečiai tam augalui sukurti reikalingas sąlygas (skirtingos trąšos ir tręšimo būdai).
Dėl viso kūrėjų ir prižiūrėtojų darbo, šiandien Bernardinų sode galima žavėtis daugiau nei 40 tūkst. jame pasodintų augalų. Čia ir seniausias Vilniaus ąžuolas, ir jau nebežinia, kokius senus laikus menantys rododendrai, ir XIX a. stilių primenantys gėlynai, kurių pažiba – rožynai. Atskira erdvė skirta broliams bernardinams – jų veiklą primena vaistiniai, prieskoniniai, arbatiniai ir maistiniai augalai. Atkurti senieji parko elementai – alpinariumas, tvenkinys, Belvederio kalnelis ir fontanai. Net ir parke esantys tilteliai yra kaip tik ten, kur jie buvo ir senaisiais laikais. Gyvąjį grožį papildo vaikų žaidimo aikštelės, karuselės ir kavinė, o pasitraukus pandemijai, miestiečiai pamėgtoje poilsio vietoje sulauks ir sugrįžtančių originalių renginių.
Medžiaga parengta pagal UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ užsakymą. Turinys apmokėtas.
