Skaudžia netektimi žinoma moteris pasidalijo feisbuke. 

„Gruodžio 30-osios vakarą anapilin iškeliavo dalis mano širdies, mūsų mylimas tėtis, vyras, draugas“, – neslėpdama  skausmo rašė S. Mykolaitytė.

Taip pat ji pakvietė visus norinčius atsisveikinti su lietuviškosios poezijos ir literatūros mylėtoju bei palydėti jį į amžinojo poilsio vietą.

Ar mes pažinojome tikrąjį V. Mykolaitį-Putiną, ar tariamės jį pažįstą, ar išvis įmanoma iki galo pažinti žmogų, juolab tokį prieštaringą, nebylų? „Mano gyvenimo raida ėjo taip, kaip turėjo eiti, pagal kažkokį dėsningumą, ir tai mano labui. (V.M.-P.)“ – priešlapyje tarsi įspėja rašytoja. Neteisti. Viskas Dievo valioje.

A. Ruseckaitė skverbiasi į Poeto vidinius sūkurius per santykius su svarbiausiomis Putino moterimis, kelią žymėdama eilėraščių citatomis, „Altorių šešėly“ interpretacijomis, laiškų ir amžininkų atsiminimų gairelėmis. Tačiau atveria ne viską, ne viskas aiškiai matoma, galime tik spėlioti, įsivaizduoti, pajusti, suprasti. Tačiau ne smerkti. Kas žino, koks gyvenimas teisingas, o koks ne? Todėl rašytoja iškelia daug atvirų klausimų, palikdama juos apmąstymams.

Romane kiekvienai moteriai skirtas atskiras skyrius: „Motina Magdalena“, „Sesuo Magdalena“, „Žmona Emilija“, „Mūza Irena“, po kiekvieno iš jų prabyla pats klasikas autorės balsu. Rašytoja išskaudėjo šių moterų meilę Mykolaičiui: sūnui, broliui, vyrui, mylimajam ir Mykolaičio meilę joms, Dievui ir kūrybai.

„Skaitydama Putino kūrybą, atsiminimus, autobiografiją, kai jis rašo apie savo šeimą, apie suvalkietišką uždarumą, santūrų šaltumą, apie nesibaigiančių darbų tėkmę, jį suprantu gal geriau už kitus, nes pažįstu tas būsenas, elgesį, prigimtį, tarpusavio santykius. Suvokiu suvalkietišką stuburą – gali kas nors patarti, o padarysiu taip, kaip sugalvojau pats...“ (p. 243). Meilės leitmotyvo grandine sutvirtinta visų šių veikėjų mintys, jausmai, emocijos, nuotaikos, apsisprendimai, pagalvojimai ir nutylėjimai, kurios centre inkrustuotas solidus, prabangus ir brangus rubinas.

Moterys nelyg rūpintojėlės dažniausiai dūmoja apie Putiną, ne apie save. Kai motina Magdalena saulėtą Trijų Karalių rytmetį sunkiai pagimdė pirmagimį sūnų, „tikriausiai mintyse mane pažadėjo Dievui“ (p. 46). Giliai tikintys Vinco tėvai, stebėdami savo fiziškai silpną kūdikį, turbūt jau tada svajojo išleisti į kunigus – garbė šeimai ir visai giminei. Ar kuris nors įsiklausė į Vincą: jauti pašaukimą tarnauti Dievui ar ne? O paauglys ir pats „giliau savęs neanalizavo (...) bet kad kunigo pašaukimas jame negyvena, – tarsi jau suprato“ (p. 20). Didysis vidinis konfliktas įvyko Seinų kunigų seminarijoje, kai tarnystės idealus peraugo menininko idealai. Žmonių liežuviai ėmė plakti, negeri gandai pasiekė gimtinę. Motina išvažiavo į Kauną įsitikinti. Nuojauta jos neapgavo. Pasitraukimas iš kunigystės tėvą, o netrukus ir motiną, ne laiku nuvarė į kapus. Bet Motina jam atleido. Meilė atlaidi ir rūpestinga, ypač Motinos.

Mūzos paveiksle daugiausia šviesių spalvų, akcentuojama jos lyg ir misija – skelbti ir išsaugoti kūrybinį palikimą.

 

A. Ruseckaitė subtiliai narsto prieštaravimų, dvejonių, kaltės, graužaties, neryžtingumo gijas, kurios jaunuolį vis nuveda į Aušrakalnio vienatvę. Sokratas pasakytų: „Neištirtas gyvenimas nevertas gyventi“ (1), tai reiškia, kad „jeigu žmonės netiria principų, pagal kuriuos jie gyvena, netikrina ir kritiškai jų neįvertina, tai jie negali būti tikri, jog apskritai esama principų, pagal kuriuos būtų verta gyventi“ (2). Klierikas stebi, sveria ir svyruoja tarp. Būsenos sugula į pirmuosius eilėraščius, o neapsikentęs vėliau išsipažįsta autobiografiniame romane „Altorių šešėly“.

Auksė – tai Emilija. Savo dėstytoją, profesorių, inteligentą, intelektualą, kunigą pamilusi studentė ir devynetą metų kantriai ir atkakliai siekusi tikslo – pasiimti jį tik sau. Emilijos paveiksle ryškiausi du kraštutinumai: mylinti mūza ir rūpestinga, buitiška žmona, irgi mylinti, ar mylinti? Taip. Antraip nebūtų grįžusi į namus, kai dardėjo traukiniu į nežinią. Emilija Kvederaitė tapo pirmąja Putino eilėraščių skaitytoja ir įkvėpėja. Mašinėle atbarškindavo jo rankraščius, lydėdavo į koncertus, pobūvius, draugystė pamažu peraugo į intymius santykius. Likimas? „Dievas taip nenori, ir tėvai, broliai, seserys nenori, ir šiaip žmonės nepritaria, tai kokia dar aukštesnė jėga už visus, o visus? Nejaugi meilė? Meilė!“ (p. 126).

Emilijos charakterį ir išvaizdą rašytoja sudėliojo iš archyvinių nuotrupų, nuotraukų, skverbdamasi į giluminius klodus, fokusuodama jos rūpestį savo vyro nuolat šlyjančia sveikata, buitimi ir palankiomis kūrybai darbo sąlygomis, vaduodama nuo kito konflikto – rūpesčio buitimi – visus 32 metus. Santuoka, būtent ši moteris išlaisvino Putiną iš kunigo tarnystės kalėjimo: „Gintis nė teisintis neketinu. Išstojęs iš kunigų luomo, kurio pareigoms neturiu nė mažiausio palinkimo, nesijaučiu kaltas“ (p. 144) – pareiškė Poetas bažnytinei valdžiai. Ne per geriausi atsiminimai apie Ly asmenybę pasiekė rašytoją A. Ruseckaitę, tačiau ne vien jais remiasi, todėl Mykolaitienės gyvenimas neatrodo užgriozdintas buitiniais reikalais reikalėliais kaip prastos kaimo moterėlės. O dvasiniai saitai su Putinu vėlėsi kaip pakulos: „Laimė? Kokia ji buvo šių dviejų žmonių – moters Emilijos ir vyro Vinco – nuėjusių labai sudėtingą gyvenimo kelią? Tikriausiai kartais buvo. Tikriausiai dažnai ir nebuvo. (...) Ir dėl visų susiklosčiusių situacijų nė vienas nebuvo kaltas. Jie tiesiog buvo tokie“ (p. 188) – konstatuoja rašytoja.

Ir Irena buvo tokia, kokia buvo. Irena Kostkevičiūtė „Pati išsitarė, jog betarpiškas ryšys su profesoriumi ir mokslinio darbo vadovu užsimezgė mano aspirantūros metais...“ (p. 199). Vėliau kartu dėstė Vilniaus universitete: „ji skvarbaus intelekto, kerinčio moteriškumo, visokeriopų talentų žmogus...“ – rašė profesorius. Ar galima buvo atsispirti? Atstumti? Susilaikyti? Rūsčią Mykolaičio vienatvę meilė perskrodė kaip žaibas. Menininkų sielas plaikstė kūrybos vėjai. Irena tapo Mūza. Nuodėminga meilė? Ar meilė gali būti nuodėminga? Kartu su meile skleidėsi ir kūrybos žiedai. Profesoriaus vienutė nušvito. „Aldona Liobytė po daugelio metų parašė laiške savo draugei: Tegul Kostkevičūtė 100 kartų isterikė, bet Putinas ją mylėjo ir dėl to gerų eilių parašė, o tas juk svarbiausia. Tas liks.“ (p. 204). Su Irena Mykolaitis atviravo, išsikalbėdavo, pasvarstydavo, abejodavo ir dvejodavo. Apie ką? Mūzos dienoraščiai užrakinti archyvuose daugeliui metų.

A. Ruseckaitė šiuos santykius atkuria iš kūrybinio palikimo, dienoraščių, laiškų, vėlgi neteisdama, supratingai, atsargiai. Mūzos paveiksle daugiausia šviesių spalvų (juk mūza tokia ir turėtų būti?!), akcentuojama jos lyg ir misija – skelbti ir išsaugoti kūrybinį palikimą. Per santykius su Irena plačiau atsiveria Putino vidinės durys: „ir jeigu negandos jų širdis išskirtų, vis tiek liks jausmas, kad švietė kaip žvaigždė mano dienos / Tiktai su tavim ir tiktai tavyje...“ (p. 215). Akyla visuomenės akis nenuleido nuo šios draugijos žvilgsnio, svarstė, aptarinėjo, teisė ir teisino. Tačiau meilė nenugalima.

Santuoka, būtent ši moteris išlaisvino Putiną iš kunigo tarnystės kalėjimo: „Gintis nė teisintis neketinu. Išstojęs iš kunigų luomo, kurio pareigoms neturiu nė mažiausio palinkimo, nesijaučiu kaltas.

 

Šios abi moterys bendravo su per karą į Australiją pasitraukusia Magdalena Mykolaityte. Seseriška meile ji gaubė savo brolį, jį palaikydama, trupindama nuogirdų sluoksnius, mažai kalbėdama apie save, vis rūpindamasi savo mylimu broliu, su dėkingumu, su atlaida. Mykolaitytės charakteris irgi nušviestas iš santykio su broliu perspektyvos ir byloja apie išmintingą ir stiprią moterį. Suvalkietę. Moterį su stuburu. Niekada neišdavusią brolio.

Mykolaitis šių moterų kontekste atskleidžiamas kaip vienišius, trokštantis laisvės ir skrydžio į kūrybos platumas ir aukštumas, iš šalies šaltas ir uždaras, sunkiai įžvelgiamas, bet už užsklandos jautrus ir emocingas, rūpestingas ir dosnus. Mylimas ir mylintis. O meilė Dievui? Kartą Putinas prisipažino Irenai: „jeigu aš tikiu, tai tikiu kažkokiu abstrakčiu dvasiniu pasaulio pradu, man artimesnė lyg ir kokia neapibrėžta panteistinė idėja (...) Gal tik neaiškiai galime nujausti, kad yra kažkas aukštesnio už mus pačius... (...) Tad gal ir žmonija neįstengia suvokti kitos aukštesnės būties, prasibrauti į kitą planą, kitą skritulį“ (p. 210). Ir taip kalba žmogus, buvęs katalikų kunigas.

Kaip mes suvokiame ir išpažįstame Dievą? Turbūt savaip. Klasikas nesklandė padebesiais, bet ir nebuvo žemiškas. Ar kūrėjas gali būti žemiškas? Irena kartą išgirdo: „turįs kažkokį „vilko plauką“, kuris trukdė jam laisvai su žmonėmis suartėti ir betarpiškai bendrauti. Ir netikėtai prisipažįsta: o kaip norėčiau aš išrauti kad ir visus savo plaukus, išraudamas drauge ir tą vieną...“ (p. 221). „Plaukai daugelyje kultūrų – realus jėgos įkūnijimas (...) arba jos simbolis“ (3), o „Vilkas, žvėris su ambivalentine simbolika, kurios vienas aspektas neigiamas – laukinio, šėtoniško žvėries, kitas teigiamas – artimo dvasioms“ (4). Ar ne toks ir buvo Vincas Mykolaitis-Putinas: kupinas nenugalimos gyvenimo aistros, laukinis sociume, stebėtojas iš nuošalės ir degantis kūrybos dvasia? Kaip suderinti visas stygas, kad visiems harmoningai skambėtum? Reikėtų pirmiausia save gerai pažinti? Įmanoma?

1 Mastroberti, S., Ruppert, M. K. Filosofijos žinynas. Kaunas: Šviesa, 2001, p. 9.

2 Ten pat, p. 10

3 Berker, U. Simbolių žodynas. Vilnius: Vaga, 1995, p. 201.

4 Ten pat, p. 306.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodžiusiame romane „EMMI“ literatūros klasiko gyvenimas atskleidžiamas nuo kūdikystės iki paskutinio atodūsio – žvelgiama per santykį su keturiomis jam svarbiomis moterimis.

"V.Mykolaičio-Putino vardą dar paauglystėje girdėjau dažniau dėl to, kad klasiko tėviškė yra tame pačiame Prienų rajone, kaip ir mano gimtinė, nuo Šilavoto einant tiesiai per miškus ir laukus – maždaug 12 km. Šis rašytojas buvo savesnis nei kiti – juk taip pat suvalkietis kapsas", – sako rašytoja. Jaunystėje liūdną, sudėtingą jo poeziją garbinusi A.Ruseckaitė vėliau gilinosi į jo atsiminimus, laiškus, turėjo galimybę pabendrauti su rašytojo broliu Antanu Mykolaičiu.

– Biografinio romano žanras pasižymi savitais bruožais: suteikia aiškią siužetinę liniją, sudėlioja pamatinius istorijos taškus, kita vertus, įpareigoja ir neleidžia pernelyg drąsiai išlaisvinti fantazijos, skatina išanalizuoti daugybę archyvinės medžiagos klodų, amžininkų prisiminimų, ragina siekti faktų tikslumo. Jūs su V.Mykolaičio-Putino biografija, turimais žinių klodais elgiatės atsargiai, korektiškai, tačiau  nepabūgstate gilintis į sudėtingus rašytojo gyvenimo momentus: šeimos santykių krizę, rašytojo nepraktiškumo apraiškas. Kas svarbiausia rašant biografinį romaną?

Visada žinau daugiau, nei parašau, tačiau nežaidžiu šou elementais, neplatinu nuogirdų, spėlionių, apkalbų.

– Taip, biografinis romanas – savotiškas žanras, užtat ilgai užtrunku knygynuose, tyrinėdama naujas knygas – gal yra koks naujas biografinis romanas, randu – stengiuosi perskaityti. Štai visai neseniai skaičiau anglų rašytojo Alexo Christofi knygą „Įsimylėjęs Dostojevskis“ (2022). Mane itin sudomino šio romano stilius, kai radau į tekstą įterptų Fiodoro Dostojevskio kūrybos, laiškų citatų – man tai ypač artima, nes ir aš taip darau – remiuosi autentiška medžiaga, ją naudoju tekste, išskiriu kursyvu.

Net nežinau, kaip susiklostė toks mano rašymo būdas. Lyg nejučiomis, savaime. Pradžia buvo rašant pirmąjį biografinį romaną apie Maironį – „Šešėlis JMM“. Nors šioje knygoje yra ir laisvų personažų, pavyzdžiui, Šešėlis, Profesorė, ir šiaip išgalvotų siužetinių linijų linijėlių, bet norėjau tekstą sutvirtinti paties klasiko citatomis. Tokį norą nulėmė tai, kad visą gyvenimą dirbau muziejuje, tyrinėjau archyvus, supratau jų vertę, žinojau, kad ne kiekvienas žmogus prieina prie archyvų, tad pacituota autentika sustiprina tekstą, suteikia jam tarsi papildomą dugną. Paskui panašiai klostėsi rašant knygas apie Žemaitę – „Žemaitės paslaptis“, apie Vytautą Mačernį – „Dūžtančios formos“. Bet kai nusprendžiau rašyti knygą „Padai pilni vinių“ apie Salomėją Nėrį – galvoju, rašysiu laisvai, nieko necituosiu, bet gal tris puslapius parašiau ir supratau – nieko nebus, grįšiu prie savo stiliaus. Juolab kad būnu labai daug perskaičiusi, ištyrinėjusi archyvus, ir vėl rankos tiesiasi prie aprašomo pagrindinio veikėjo citatų.

Kartoju – čia manyje veikia muziejininkės kodas. Esu tuo klausimu absoliučiai pasmerkta... Žinoma, kai ką apverčiu ir 180 ° kampu, nes tenka sugalvoti įvairiausių situacijų, sausus faktus užpildyti vadinamąja minkštąja medžiaga, bet kartu privalau išsaugoti korektiškumą ir pagarbą – tokia mano nuostata – iki ribos... Visada žinau daugiau, nei parašau, tačiau nežaidžiu šou elementais, neplatinu nuogirdų, spėlionių, apkalbų. Nors korektiškų atvirumų nevengiu, palieku mįslingų pamąstymų skaitytojams... Jeigu norisi spalvingų fantazijų ir netikėtų siužetų, reikia rašyti visiškai laisva tema.

– Jūs į klasiko gyvenimą – nuo kūdikystės iki paskutinio atodūsio – žvelgiate per santykį su keturiomis jam svarbiomis moterimis. Knygoje atveriamas jautrus rašytojo santykis su motina Magdalena, skaudžiai išgyvenusia sūnaus santuoką. Čia atskleidžiamas ypatingas rašytojo ir jo sesers Magdalenos – taip pat poetės – ryšys. Komplikuoti santykiai poetą siejo su studente Emilija, po devynerių bendravimo metų tapusia jo žmona, ir santykiai su kita profesoriaus studente – Irena, kuri įkvėpė brandų poetą gražiems poezijos posmams ir teikė stiprybės sunkiomis valandomis. Kodėl pasirinkote tokį naratyvą?

– Gal ir neplanavau rašyti knygos apie V.Mykolaitį-Putiną, nors nedrąsiai pagalvodavau, ir ši mintis man darėsi vis aiškesnė, kai keturiuose minėtuose biografiniuose romanuose „dalyvavo“ ir Putinas – juk jis pažinojo Maironį, su juo bendravo, itin domėjosi Žemaite, buvo jau suplanavęs romaną apie ją, surinkęs medžiagos, net pasisakęs bičiuliams, kad rašys, bet pasisuko taip, kad nusprendė kurti „Sukilėlius“. Itin artimi santykiai profesorių siejo su studentu Vytautu Mačerniu, V.Mykolaitis-Putinas jį pripažino poetu, o ką kalbėti apie Salomėją Nėrį – studentę ir žmonos Emilijos artimiausią draugę. Putino vardas mano akiratyje vis sukosi ir sukosi, o dar ta mūsų tėviškių kaimynystė, tas suvalkietiškas genas.

Bet štai išėjo S.Lipskio biografinis romanas apie V.Mykolaitį-Putiną „Išsivadavimas“, spaudoje apie Putiną nuolat pasirodo vertėjos Irenos Balčiūnienės informatyvūs ir įdomūs straipsniai, o dar filmas „Vieno buto istorija...“, ir aš svarsčiau, ar ką naujo galėčiau atrasti, pasakyti... Bet kai galop vieną dieną supratau, kad vis dėlto bandysiu rašyti, gal iš pasąmonės ėmiau dėlioti tas keturias raides visokiais variantais, nors dar nebuvau parašiusi nė vieno sakinio. MEMI? MMEI? EMMI! Mane užklupo moterys: motina Magdalena, sesuo Magdalena, žmona Emilija, mūza Irena – visos padariusios gan didelę įtaką V.Mykolaičiui. Beje, ir anksčiau buvau susidomėjusi seserimi Magdalena Mykolaityte-Slavėniene, nes Maironio lietuvių literatūros muziejus jau po šios moters mirties gavo gan vertingą archyvą iš Australijos, kur ji gyveno pasitraukusi iš Lietuvos 1944 m. Juodu su broliu Vincu buvo labai artimi, be to, ji taip pat kūrė eilėraščius. Tokia kryptimi „su moterimis“ ir pradėjau. Ir nesigailiu, man buvo išties įdomu. Kaip bus skaitytojams – nežinau. Per šias keturias svarbiausias moteris galima nors ir fragmentiškai, bet perbėgti per V.Mykolaičio-Putino gyvenimo įvykius.

Gilu: anot jau penkis romanus apie lietuvių literatūros klasikus parašiusios A.Ruseckaitės, tokio pobūdžio knygas galima rašyti tik apie itin artimus herojus. / R. Guigos nuotr.

– Biografinis romanas apie V.Mykolaitį-Putiną – jau penktasis jūsų sukurtas tokio tipo romanas. Jūs esate garsių knygų apie Maironį, Žemaitę, Salomėją Nėrį, Vytautą Mačernį autorė. Naujausio romano užsklandoje rašote, taip pat minėjote, kad jautėte klasikui keistą artumą, nes abu esate suvalkiečiai iš senosios jotvingių žemės. Dar nebuvote parašiusi kitų biografinių romanų, bet vis įsivaizduodavote, kad tuoj pradėsite rašyti apie V.Mykolaitį-Putiną. Tad kodėl knyga apie V.Mykolaitį-Putiną pasirodė paskutinė?

– Kuo rašymas buvo išskirtinis? Kiekvienas iš jūsų minėtų romanų buvo išskirtinis, nes asmenybės labai skirtingos, eiti prie jų reikia atsargiai, atrasti vis kitokį raktą, nors bendras stilius kartojasi, tačiau atvėrimo būdai gan skirtingi, saviti. Štai pradėjusi rašyti knygą „Žemaitės paslaptis“ skaičiau turkų rašytojo O.Pamuko romaną „Nekaltybės muziejus“ – ta knyga man paliko gerą įspūdį, ir būtent joje radau, kad gali kalbėti muziejaus eksponatai. O, galvoju, tai juk Žemaitei galėčiau pritaikyti: ir jos skarelė, ir rankinukas, ir batai gali kalbėti, pasakoti – tie daiktai yra muziejaus fonduose, jų nereikia įsivaizduoti, juos matau prieš akis. Man patinka susigalvoti visokių papildomų veikėjų: romane apie S.Nėrį „Padai pilni vinių“ įvedžiau pasakotoją Smaką – jis man buvo reikalingas, be to, Suvalkijoje šitas žodis vartojamas blogio jėgai pavadinti. Rašydama apie V.Mačernį pusę knygos teksto atidaviau jo sužadėtinei Bronei Vildžiūnaitei, nes norėjau atskleisti ne tik jų legendinę meilę, bet ir šios moters ilgų metų vienatvę, netekties sielvartą.

Kuo išskirtinis buvo „EMMI“ rašymas? Kai parašiau pirmą skyrių apie motiną Magdaleną, supratau, kad kažkas lieka nepasakyta, kažkas jautraus, svarbaus, tada pasisėmiau drąsos ir suteikiau žodį pačiam V.Mykolaičiui-Putinui. Kankinausi rašydama, ar tai nėra šventvagiška, bet raminausi, kad neišgalvoju tų minčių, remiuosi klasiko dokumentais, dienoraščiais, laiškais... Ar tai paskutinis mano tokio pobūdžio romanas? Nežinau. Juk žmogus planuoja, Dievulis juokiasi. Dar turiu mintyse vieną moterį rašytoją – ji nėra populiari, bet man labai įdomus jos gyvenimas. Neišduosiu. Šiaip prieš rašant tokio pobūdžio knygas, pagrindinis herojus turi būti mintyse ilgus metus išnešiotas, išgodotas, daug tyrinėtas, turi būti kažkuo įdomus, artimas, nebaisus. Kai per susitikimus klausytojai siūlo rašyti ir apie tą, ir apie aną, man net sunku paaiškinti, kad negalėčiau, nepaisant, koks garsus tas rašytojas, – aš tiesiog su juo neturiu ryšio... Čia nevyksta viskas paprastai, turi jausti savo vidumi. Ir apie V.Mykolaitį-Putiną tik dabar parašiau – vis dar brandinau...

– Biografinis romanas apie V.Mykolaitį-Putiną supažindina su jo gyvenimu, asmenybe, pomėgiais. Skaitytojas sužino apie rašytoją lydėjusį daltonizmą, mėgtą muziką ir tai, kiek streso poetui kainuodavo vairavimas. Ar paruošiamųjų darbų etape būta netikėtumų jums pačiai?

– Archyvus tyrinėjant visada kas nors nustebina, kitaip nebūtų įdomu. Galbūt labiausiai šį kartą nustebino žinia iš Irenos Kostkevičiūtės prisiminimų. Jos vienas puslapėlis, rašytas mašinėle, saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose. Jame pasakojama apie V.Mykolaičio „vilko plauką“ – iki šiol apie tokį klasiko prisipažinimą nebuvau girdėjusi. Šis paties V.Mykolaičio-Putino prisipažinimas daug ką atveria – jo uždarumą, vienišumą – tiksliai ir skaudžiai jis pavadino – „vilko plaukas“, kurį visą gyvenimą norėjo išrauti kartu su visais galvos plaukais – matyt, jį labai vargino...

Jau įpusėjus knygą, išėjo V.Mykolaičio-Putino „Dienoraštis, 1938–1945“. Jis man buvo labai naudingas, nes autorius tiek daug svarsto okupacijos, karo, laisvos Lietuvos klausimais. Ir vėl pats sau prisipažįsta, kad „į propagandą nesiduosiu pajungiamas. Tik ar pajėgsiu?..“ Skaudi savianalizė. Naujai suvokiau, kaip pokario cenzūra kontroliavo Putiną, taisė kūrybą, kaip jis išgyveno, kad negali išleisti tokios poezijos knygos, kokią norėtų... Guodėsi dėl to I.Kostkevičiūtei, pats parengė tokią rinktinę ir atidavė ją savo mūzai saugoti. Šis rinkinys guli Vilniaus universiteto bibliotekos fonduose. Dar buvo sunku suvokti, kodėl sesuo Magdalena laiškuose niekada neužsiminė apie savo kūrybą, gal nenorėjo broliui Vincui įkyrėti, gal kuklinosi, o juk pati rašė eilėraščius, Australijoje gyvendama net premijas laimėjo, tačiau laiškuose – nė žodelio, visa pagarba, visas dėmesys – tik garsiajam broliui. Įdomių buities detalių atradau skaitydama E.Mykolaitienės laiškus vyrui – kad ir apie naujo automobilio pirkimą ar vasarnamio Kačerginėje statybas. O kur dar netikėtos profesoriaus Vinco maudynės karštoje skruzdėlių vonioje, kurią paruošdavo Emilija...

– Romane nemažai dėmesio skiriama ankstyviesiems V.Mykolaičio-Putino gyvenimo metams. V.Mykolaičiui pradėjus mokytis kunigų seminarijoje, šeimoje jis tampa ne tik gerbiamas, bet savitai ir išskiriamas. Tarsi savas ir svetimas kartu. Tėvai į jį kreipiasi „jūs, kunigėli“. Kaip tai veikė rašytojo pasaulėvoką? Kiek ir kokios įtakos šios jaunuoliškos patirtys turėjo rašytojo gyvenimui?

– Rašydama apie vaikystės metus, rėmiausi romano „Altorių šešėly“ mintimis, taip pat V.Mykolaičio-Putino „Atsiminimais“, nieko per daug neišgalvodama, tik įsivaizduodama. Kaip jau sakiau, neblogai pažįstu santykius suvalkiečių šeimoje – mes nesame labai meilūs, atviri, nemėgstame, kai lenda į sielą, bet visada pasiruošę vienas kitam padėti. Buvo dar tik XX a. antrasis dešimtmetis, kunigas šeimoje –  aukščiausias lygis, džiaugsmas ir begalinė garbė. Ir visi tėvai tik įstojusius į kunigų seminariją paauglius sūnus vadindavo „jūs, kunigėli“, tad viskas absoliučiai įsivaizduojama Mykolaičių šeimoje. Vincas buvo nedrąsus vaikas, prisibijojo griežto tėvo, tačiau šis paauglys turėjo stiprų stuburą, užsispyrimą, turėjo svajonių ir gerą galvą. Niekas jo nepalaužė, jis nuo paauglystės svajojo tapti poetu ir šias teises išsikovojo, pasiekė.

– Romane daug dėmesio skiriama ne tik šeimos nariams, tačiau ir žmonėms, kurie V.Mykolaičiui-Putinui buvo tarsi mokytojai, jo palaikytojai. Vienas tokių žmonių – Juozas Tumas-Vaižgantas, vienas iš nedaugelio gana palankiai priėmusių romano „Altorių šešėly“ pasirodymą. Ar V.Mykolaičio-Putino gyvenime buvo svarbūs mokytojai, vedliai, ar jis daugiausia kliovėsi savo nuostatomis ir nuojauta?

– Buvo mėgstamų mokytojų ir Marijampolės gimnazijoje, ir Seinų kunigų seminarijoje. Ir vis dėlto jis kliovėsi daugiausia savimi, savo užsispyrimu. Kaune artimi jam buvo ir J.Tumas-Vaižgantas, ir ypač V.Mickevičius-Krėvė, bet greičiau ne kaip mokytojai, o kaip universiteto kolegos, vyresni bičiuliai. Suvalkietiškas būdas dar yra toks: visų patarimų išklausysiu, galva palinkčiosiu, bet padarysiu, kaip pats sumąsčiau... Atrodo, ir Putinas taip elgėsi.

– Drįsiu pasidalyti pasvarstymu, kad skaitant romaną susidaro įspūdis, jog nevengiate pabrėžti ir diskutuotinų, net kritikuotinų V.Mykolaičio-Putino būdo bruožų, pasirinkimų. Galbūt teisingiau būtų sakyti, kad atskleidžiate ne tik fasadinę, bet daugiau asmenišką rašytojo erdvę ir vaizdinį. Ne kartą atkreipiate dėmesį į jo polinkį skųstis sveikata, romano pasakotojas tarsi sudvejoja, ar rašytojas visada įvertino savo žmonos atsidavimą. Galbūt tai ir tėra pirminis įspūdis, o galbūt sąmoningai stengėtės atspindėti žmogiškąsias rašytojo savybes, silpnybes, jei jas taip galima vadinti? Parodyti kuo įvairesnius rašytojo bruožus?

– Taip, žinoma! Jeigu tik yra informacijos atskleisti kuo daugiau spalvų – kiekvienoje knygoje taip ir darau. Juk kiekvienas žmogus turi įvairių ydų ir silpnybių, nėra dievų žemėje. Nuglaistytas, nušlifuotas – neįdomus. Kaip minėjau, viskas yra iki tam tikros ribos – kol yra faktų, o to, kas lieka tik apkalbų sluoksnyje, paprastai beveik neliečiu. V.Mykolaitis-Putinas tikrai turėjo daug žmogiškų prieštarų, kartais ir pats jas pripažino, štai surašo seseriai laiške maždaug 100 savo ligų, o paskui dar paaimanuoja, kad negražu tomis ligomis skųstis, bet ir toliau skundžiasi...

Labai bijojau būti banali dėl žmonos Emilijos, nes apie ją tiek prirašyta, tiek pripasakota ir visokių neigiamų istorijų, o vis dėlto jie santuokoje išgyveno 32 metus. Putinas niekada nenorėjo skirtis, E.Mykolaitienė labai rūpinosi šeimos buitimi, slaugė sergantį vyrą, kartu gulėdavo ligoninėse, bet, kita vertus, abu buvo labai skirtingi. Emiliją erzino vyro nepraktiškumas, o paskui dar mūza Irena įsipainiojo – žmona norėjo ją iš šeimos kažkaip išstumti, deja, buvo bejėgė, dažnai apsijuokdavo. Nenorėjau Emiliją sukurti kaip plokščią moterį – ji savotiškai patraukli ir spalvinga asmenybė. Galop prieš mirtį parašytame V.Mykolaičio-Putino testamente jis dėkoja savo moteriai „už jos pastangas sudaryti man tinkamas darbo sąlygas ir rūpestingą slaugymą ligoje. Taip pat atsiprašau už savo gyvenimo klaidas ir padarytus nemalonumus“.

– Per V.Mykolaičio-Putino gyvenimą, jo vertinimo prizmę atsiskleidžia nemažai to meto visuomenės bruožų, kasdienybės istorijos atspindžių. Matyti, kad rašytoją nuo jaunų dienų tiek gimtajame kaime, tiek Kaune ir Vilniuje nuolat sekė savitas apkalbų šleifas. Kokia buvo to meto visuomenė ir kasdienybė? Kaip ji veikė rašytojo gyvenimą ir artimiausią aplinką?

– Visais laikais žymius žmones, aukštuomenę, elitą persekiojo spauda, sklido apkalbos, žmonių liežuviai paplakdavo. Šiuo atveju tikrai buvo apie ką kalbėti: V.Mykolaitis – juk kunigas, o šv.Mišių aukoti nebenori, nueina į kurią nors bažnyčią ankstyvą rytą, ir viskas. Paskui atsiranda aktyvi įsimylėjusi studentė Emilija Kvedaraitė, vėliau, jau būdama mokytoja, nuomojasi iš Putino kambarį, Kauno apkalbų „radijas“ nepaleidžia jų iš akių ir iš kalbų. Pamato kartu, aptarinėja, vis vertina, kad Emilija Vincui netinkanti. Visi jautė, kad kunigystė kybo ant plauko. O koks širšalynas kilo, kai 1933 m. išėjo „Altorių šešėly“ pirmoji dalis, kuri yra autobiografiškiausia!

Tų kalbų atplaišos pasiekdavo ir tėvus, Gudelių bažnyčioje po Mišių giminės ir kaimynai klausinėdavo, ar jų kunigas dar nevedęs. Motinos širdis jautė, bet ji nenorėjo patikėti. Jai, labai tikinčiai moteriai, o ir tėvui tos naujienos buvo baisios, iš bažnyčios jie kuo greičiau lėkdavo namo. Žinoma, rašytojas krimtosi, kankinosi, bet savo siekių neatsisakė. Buvo labai jautrus: kai 1938 m. vasarą, laidojant motiną Magdaleną, Gudelių bažnyčios klebonas prie kapo garsiai kreipėsi į sūnų Vincą, kad šis grįžtų į kunigystę, nors jau buvo vedęs, Putinas labai susikrimto, gal ir supyko, visiškai užsisklendė ir daugiau niekada iki pat mirties nė karto neatvažiavo į Pilotiškes.

– Leisiu sau pasidalyti asmenine impresija: mano akimis, romane ne kartą prasiveržia atgailos motyvas, ypač sūnaus, brolio, sutuoktinio įsiterpimuose, kuriuos sukūrėte jūs. Prasiveržia atgaila dėl tėvams sukelto nerimo ir sugadintos sveikatos, dvejonės dėl buvimo ne pačiu geriausiu broliu, vyru. Ar V.Mykolaičio-Putino gyvenimą lydėjo nuolatinė atgaila ir kodėl jums buvo svarbu tai akcentuoti? Romane net rašoma: „Visi man atleido. O ar aš pats sau viską atleidau?“

– Bet iš tiesų taip ir buvo: ne kartą laiškuose, dienoraščiuose, prisiminimuose jis prisipažįsta, kad ir tėvams nebuvo didelis džiaugsmas, sveikatą sugadino, ir sesers nemokėjo mylėti, kol ji gyveno šalia, gal ir broliams per mažai padeda, ir žmoną ne kartą įskaudino. Juk V.Mykolaitis-Putinas savo gyvenimą analizavo, viską jautė, viską žinojo. Bet jis gyveno pagal savo planą ir supratimą. Galvočiau, kad kiekvienas žmogus jaučia savo santykį su kitais, tik ne visada jį atveria, o Putinas retsykiais kur nors prasitardavo.

– V.Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“ to meto visuomenėje buvo sutiktas nevienareikšmiškai, sulaukė nemažai kritikos, apkalbų. Patį rašytoją šios kalbos ir juokino, ir nuvildavo, ir slėgė. Jūsų romane paminimas įdomus faktas, kad rašytojas, paskatintas mūzos Irenos, galvojo parašyti ir ketvirtąją romano dalį. Autorius Vasarį nusprendžia numarinti ir romane pereiti į Putino gyvenimą, papasakoti apie jo susiklosčiusį likimą. Koks buvo ketvirtosios dalies likimas? Kodėl pradėta rašyti ketvirtoji dalis taip ir liko nerealizuota?

– Su ta „Altorių šešėly“ ketvirtąja dalimi išties mįslė. Kad I.Kostkevičiūtė šitą rašymą palaikė – tai aišku, nes ji ir išsaugojo tuos 24 V.Mykolaičio-Putino rankraščio puslapius. Išsaugojo antrąjį kalkinį variantą, nes pirmąjį žmona sunaikino. Emilija tikrai nenorėjo, kad pasirodytų toks tekstas, kuriame ji peikiama, visai kitaip pavaizduota nei veikėja Auksė. Keistas sumanymas. Atrodytų nereikalingas, nes kam gi kelti į paviršių savo gyvenimą? Kam atvirauti? Bet Putinas aiškino tarsi gaunąs laiškų, kuriuose skaitytojai klausia, kaip susiklostė tolesnis Liudo Vasario likimas? Gal ir gaudavo kokį laišką, o gal ir ne – sunku pasakyti, nemačiau archyvuose tokių laiškų. Parašyti tą ketvirtąją „Altorių šešėly“ dalį juk reikėjo ir laiko, ir jėgų, ir minčių, o sveikatos nebuvo, reikėjo dar daug ką padaryti, labai rūpėjo romano „Sukilėliai“ antroji dalis, rūpėjo eilėraščiai. Gal ir gerai, kad neparašė, liko tik užuomazga, kuri, beje, gana įdomi, verta perskaityti.

– Labai įdomus romane minimas dokumentas – „Meteorologiniai užrašai“, kuriuos rašytojas ir gamtos tyrinėtojas rašė beveik 20 metų. Kai sesuo jau buvo seniausiai nutolusi į Vakarus, brolis dar daug metų teberašė šį fragmentišką orų dienoraštį. Jam buvo įdomu sekti gamtą, tie orai – tik pačiam sau užduotis, su niekuo nesusijusi, niekieno nestebima. Koks tai dokumentas? Kodėl jis buvo svarbus rašytojui?

– Tai štai „Meteorologiniai užrašai“ man irgi buvo atradimas. Šis sąsiuvinis „slepiasi“ Vilniaus universiteto bibliotekoje, buvo įdomu jį pavartyti. Užfiksuoti trumpučiai orų pastebėjimai: vienas, du taiklūs žodžiai: „Žvarbus vėjas./ Atolydis./ Lietus./ Rūkas./ Pusiau saulėta./ Medžiai apšarmoję./ Apsiniaukę./ Gražu./ Giedra./ Pusiau giedra./ Karšta, tvanku./ Diena bjauri...“ Putinas buvo gamtos žmogus, jis mėgo stichijas, jaunystėje paklajodavo per pūgą ar žaibus, o ir visą gyvenimą eidavo pasivaikščioti. Kaune gyvendamas dažnai nukeliaudavo didelį ratą, keletą kilometrų, ir vėliau, atvažiavęs į Kauną, vaikštinėdavo po Ąžuolyną. Jis kvėpavo gamta, atsigaudavo, užtat ir Kačerginę mėgo, džiaugdavosi, kad turi kur vasarą išvažiuoti. „Gamta man gyva, su manim jaučianti, liūdinti, mane guodžianti…“

– Knygos užsklandoje minite: „Rašydama šią knygą, dažnai jaučiausi  tarsi bėgioju tėviškės erdvėmis tarp Mykolaičių Pilotiškių ir Ruseckų Ingavangio. Šis jausmas buvo papildomas rašymo malonumas. Ir mažino įtampą minint didžiojo klasiko Vardą, todėl drįsau net jį patį prakalbinti...“ Įsiterpimai parašyti jūsų ranka ir mintimis. Ar galima sakyti, kad tai jūsų interpretacija, ką autorius būtų norėjęs pasakyti matydamas dalykus, kurių jau nebegalėjo išvysti? O galbūt tai siekis daugiau dėmesio skirti jo vidiniam pasauliui, pasidalyti neišsakytais, bet atidžiam biografui įskaitomais, jaučiamais svarstymais?

– Čia viskas susideda. Pirmiausia tarsi neišsitekau tuose pasakojimuose prie moterų, dar likdavo neišsakytų minčių, tad nusprendžiau lyg paties Putino balsu prabilti. Nežinau, ką jis man pasakys, jeigu susitiksime aname amžiname pasaulyje, bet išdrįsau... Turbūt didžiausias mano siekis buvo kuo giliau atskleisti vidinį rašytojo pasaulį, įsiskaičius į jo epistoliką, dienoraščius, kūrybą. Žinoma, kažką ir sugalvojau, ir įsivaizdavau, bet tikrai nenutoldama nuo klasiko gyvenimo ir jo nuostatų.

Tarptautinis festivalis “Palangos vasara” šiemet atiduoda duoklę ir iškiliam lietuvių rašytojui Vincui Mykolaičiui-Putinui, paminėdamas jo120-asias gimimo metines.

Nauja, dramine forma atgimsta vienas reikšmingiausių lietuvių literatūros romanų (niekad teatre nestatyta jo trečioji dalis). Spektaklio kūrėjai meta iššūkį pačiam V. Mykolaičiui-Putinui, kuris nedavė sutikimo romano ekranizacijai, manydamas, kad filme dings kūrinio subtilumas ir liks tik banali meilės istorija. Tačiau spektaklio statytojai tiki, kad rado formą ir priemones, kaip atskleisti romano giliuosius klodus – psichologizmą, filosofinę plotmę, subtilių charakterių prieštaringumą, kaip išlaikyti pagrindinę siužeto liniją bei to laikmečio nuotaiką, kaip, nekeičiant kalbos manieros¸ išsaugoti kūrinio kalbos turtingumą.

Modernia teatro kalba aktoriai spektaklyje prabils apie itin aktualią pagrindinę romano temą: skaudų, atkaklų gyvenimo prasmės, vertybių, identiteto, savojo kelio ieškojimą per tikėjimo ir meilės, pareigos ir pašaukimo, sielos bei kūno konfliktus.

Spektaklis aktualizuos romano turinį, atskleisdamas, kad pagrindinės V. Mykolaičio-Putino autobiografinio romano idėjos ir pamatiniai konfliktai ne tik nepaseno, bet šių dienų kontekste tapo net aštresni ir skaudesni.

„Knygos teatras“ vysto kultūros sklaidą regionuose, vaidinimui rinkdamiesi vietinius dvarus, vienuolynų ansamblius, kitas autentiškas erdves, kurios atspindi romano „Altorių šešėly“ laikmetį bei paryškina spektaklio atmosferą.

„Knygos teatras“, iškilaus literatūros kūrinio dvasią perteikdamas nauja scenine-dramine forma, sukūrė aukšto meninio lygio spektaklį, suteikiantį žiūrovams gilų etinį, estetinį bei intelektualinį pasitenkinimą. Teatro veikla – ženklus indėlis į Lietuvos kultūros atsinaujinimo bei tęstinumo skatinimą

Dviejų dalių spektaklis “ALTORIŲ ŠEŠĖLY” (pagal romano III-iąją dalį).

Skiriama Vinco Mykolaičio-Putino120-tosioms gimimo ir romano „Altorių šešėly“ 80-tosioms išleidimo metinėms.
Vaidina aktoriai: VIKTORIJA KUODYTĖ, REDITA DOMINAITYTĖ,  RAIMONDAS PAŠKEVIČIUS.
Režisierius – SAULIUS VOSYLIUS.
Spektaklio kūrėjas – “KNYGOS TEATRAS”.