Paskutinę akimirką

Menininkas buvo pakviestas dalyvauti viename projekte Kanadoje. Prieš vykdamas į kelionę, jis nuosekliai ištyrinėjo informaciją apie Jelounaifo miestą.

"Kovo 23-iosios 5 val. ryto turėjau sėsti į savo automobilį ir išvykti į Varšuvą, Frederico Chopino oro uostą. Iš ten – lėktuvu su persėdimu Toronte – į Edmontoną, iš kurio į Šiaurės Vakarų Teritorijos administracinį centrą ‒ Jelounaifą. Kai tik susitvarkiau visus reikalingus dokumentus, dėl plintančio viruso kelionė sužlugo. Šiandien, rašant šį tekstą, vienintelis mane siejantis su šia kelione reliktas – galiojantis elektroninis leidimas atvykti į Kanadą", – apie žlugusius planus pasakojo menininkas.

Surinkta informacija ir neįgyvendintos kelionės patirtis skulptoriui, objektų, instaliacijų ir performansų kūrėjui tapo akstinu šiai parodai atsirasti.

Tikėtina, kad nuvykus į trokštamą vietą patiriami įspūdžiai bus užprogramuoti anksčiau nei gauta informacija.

Kitas formatas

Dar iki pandemijos, tik sulaukęs kvietimo, D.Aleksa pirmiausia internete pasidomėjo vietove, į kurią turėjo vykti. "Dabar atsispirdamas nuo pirminės informacijos, sugalvojau atkurti neįvykusios kelionės patirtis. Naudodamasis braižymo programa pagal surastą internete medžiagą atkūriau Jelounaifo vaizdus", – projekto atsiradimo aplinkybes pasakojo D.Aleksa.

Menininkas svarsto, ar vien fizinis dalyvavimas užtikrina autentiškumo pojūtį? Dažniausiai kelionė į konkrečią vietą pasirenkama dėl gaunamos informacijos srauto. Todėl tikėtina, kad nuvykus į trokštamą vietą patiriami įspūdžiai bus užprogramuoti anksčiau nei gauta informacija.

Internete surinkta informacija neatstos to, kas patiriama gyvai. "Iš kitos pusės, gyva patirtis persikėlus iš dabarties dimensijos į būtąjį laiką ims blėsti, o susidariusias spragas užpildys vaizduotėje, kurią vėlgi maitina tas pats informacijos srautas, gimę dariniai", – sako D.Aleksa.

Egzistenciniai klausimai

Konkreti vieta ir laikas, kaip ir individo ir visuomenės santykis, apskritai yra svarbios D.Aleksos darbų temos.

Pastarųjų kelerių metų kūryboje jis dažnai gvildena (savo) socialinio statuso, tapatumo platesne prasme klausimus. Jo kūriniuose dažnai klausiama, "kas aš esu" apskritai ir "kas (n)esu" socialinėje ir / ar institucinėje meno sistemoje.

Savo buvimą tarpdisciplininiu menininku autorius įvardija tarpine būsena, kai esi ne tik tarp disciplinų, bet ir tarp savęs bei meno, tarp savęs ir buities, tarp buities ir meno, tarp visuomenės ir savęs, tampi stebėtoju ir tai vadini menu.