Kitos kaimynės galėtų pavydėti tokių gerų santykių, kokius turi Baltarusija ir Lietuva. Tokios nuomonės laikosi kadenciją baigiantis vienas ilgiausiai mūsų šalyje rezidavusių diplomatų – Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Dražinas.
– Esate ilgiausiai Lietuvoje rezidavęs užsienio šalies ambasadorius. Kaip apibendrintumėte savo aštuonerių metų darbą? – "Vilniaus diena" paklausė ambasadoriaus.
– Per aštuonerius mano darbo Lietuvoje metus mes pasiekėme viską, ką buvome užsibrėžę. Žinote, kada ambasadorius visiškai pateisina savo vardą? Kai šalies vadovas atvyksta į diplomato rezidavimo šalį ir rezidavimo šalies vadovas apsilanko diplomato gimtojoje šalyje. Per šiuos metus abu tokie vizitai įvyko, įvyko valstybių vadovų dialogas. Premjerai susitikdavo kasmet, o buvo metų, kai susitikdavo net keturis kartus. Užsienio reikalų ministrai taip pat susitinka po keletą kartų per metus, kitų sričių ministrai – irgi. Ir šiandien aš tvirtai įsitikinęs galiu pasakyti, kad mes turėjome galbūt nelengvą, bet tikrą politinį dialogą.
Aišku, daugiau mes pasiekėme ekonomikoje. Ambasadoje pradėjau dirbti, kai prekybos tarp mūsų šalių apyvarta siekė 603 mln. JAV dolerių (apie 1,5 mlrd. litų) ir tai buvo laikoma geru rezultatu, dabar išvažiuoju, kai apyvarta siekia 2,6 mlrd. dolerių (6,5 mlrd. litų). Abipusio paslaugų eksporto apimtis siekė 750 mln. dolerių (1,88 mlrd. litų), o po kelerių metų, pamatysite, pasieksime 1 mlrd. (2,5 mlrd. litų). Todėl šiandien Ukraina, Lenkija, Latvija netgi šiek tiek pavydi mums – Lietuvai ir Baltarusijai. Nes mes sukūrėme tokius santykius, kurie vadinami strategine partneryste.
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į bendradarbiavimą humanitarinėje sferoje. Kai kas nors nepavyksta politikams ir ekonomistams, tuomet mes suprantame, kad turime dirbti per švietimo sistemą, mokslą, sveikatos apsaugą, kultūrą, socialinę politiką. Ir štai dėl ko aš džiaugiuosi: kai mūsų šalyje kilo būtinybė atlikti pirmuosius širdies persodinimus, mes sukūrėme bendras lietuvių ir baltarusių kardiologų brigadas. Prieš ketverius metus aš padėjau jas pristatyti į Minską, ir jos atliko pirmuosius persodinimus. Šitaip intelektą ir didžiulę patirtį mes kartu panaudojome tam, kad išgelbėtume žmonėms gyvybę. Ir tokių pavyzdžių galiu pateikti dešimtimis ir net šimtais.
Dar daugiau esame pasiekę kultūros srityje. Kasmet rengiame Baltarusijos kultūros dienas Lietuvoje, čia atvažiuodavo maždaug po penkiolika kūrybinių kolektyvų. Lankėmės Klaipėdoje, Kaune, kur visai neseniai Baltarusijos nacionalinis muzikinis teatras rodė operą "Pajacai". Tai buvo nuostabus pasirodymas, o žiūrovai parodė aukščiausią svetingumą. Jie plojo beveik 25 minutes, artistai bemaž septynis kartus išėjo padėkoti už tokį šiltą priėmimą.
– Visgi buvo ir nemalonių akimirkų. Prisiminkime vien pastaruosius metus – ir vadinamasis pliušinis desantas, ir istorijos apie per Lietuvą vykdomą slaptą Baltarusijos opozicijos finansavimą, ir ES sudarytas Baltarusijos pareigūnų juodasis sąrašas. Ar po tokių akibrokštų mes galime kalbėti apie tarpusavio supratimą ir tarpusavio pasitikėjimą?
– Pasakysiu šitaip: gamta nebūna be debesų ir audrų, bet jos ateina ir praeina. O tada ateina normalus oras, pasirodo saulė. Taip ir su valstybių santykiais. Todėl pliušinis desantas ir visa kita – taip nutinka. Taip nutinka todėl, kad gyvenimo suvokimas nėra tobulas. Kai kas sako, kad Baltarusija yra diktatūra. O aš pasakysiu, kad Baltarusijoje šiandien yra tvarka, vyksta ekonominių santykių tobulinimas.
Kalbama ir apie politinius kalinius. Dabar liko šeši žmones, kuriuos Vakarai laiko politiniais kaliniais, bet kurie iš tikrųjų turi prieštaravimų Baltarusijos įstatymams. Mes tai suprantame ir bandome paaiškinti visiems, bet ne visi nori suprasti.
– Kartą kilus įtampai tarp mūsų valstybių, Baltarusija buvo įspėjusi, kad gali nukreipti savo produkcijos tranzitą iš Klaipėdos į kitų valstybių uostus. Ar šiandien yra tokia tikimybė?
– Baltarusija suinteresuota greitais, patikimais ir patrauklią kainą turinčiais maršrutais savo prekėms pristatyti užsienio pirkėjams. Klaipėdos uostas, patogus tiek geografiniu, tiek logistiniu požiūriu, mūsų manymu, siūlo labai palankias sąlygas Baltarusijos eksportuotojams. Todėl daug stambių Baltarusijos bendrovių jau ilgą laiką bendradarbiauja su Klaipėdos bendrovėmis.
Per Klaipėdos uostą keliauja 14 mln. tonų Baltarusijos krovinių, iš jų 6 mln. tonų kalio. Ir jeigu vieną akimirką viską paimti ir užbaigti – nukentės daugybė žmonių, dirbančių Lietuvos geležinkeliuose, Baltarusijos geležinkeliuose, automobilių vežėjai, Klaipėdos uosto darbuotojai ir kiti. Ir mus džiugina, kad transporto bei tranzito sferoje mūsų šalys pasiekė strateginės partnerystės lygmenį.
Reikia būti ekonomistu ir skaičiuoti. Vienos tonos kalio pristatymas iš Salihorsko baseino į Klaipėdą kainuoja 6 dolerius, o į Rygą – jau 10. Į Taliną – 16, o į Ust Lugą – 18. Maža to, su Lietuva pasiekėme strateginį susitarimą nedidinti kainų ir keisti tik infliacijos procentą. Šitaip mes galime judėti su maždaug 20 mln. tonų Baltarusijos krovinių, kurie keliaus per Klaipėdą. Tai visai realu. Tai sudarytų 40–45 proc. visos Klaipėdos uosto krovos.
Taigi sakykite, ar tokiomis sąlygomis priimtinas politinis pikiravimas? Juk ekonomika yra lemiama, kalbant apie valstybių santykius. Manau, kad šiuo klausimu bus vadovaujamasi pragmatiškais sumetimais, ieškant optimalių sprendimų, ir niekas neleis nieko niekur išvesti. Jau pateikiau jums kainas, kad palygintumėte.
Mes galime padaryti, ir netgi pasakysiu daugiau – jau esame padarę, Klaipėdos uostą pagrindiniais jūros vartais Baltarusijos prekėms gabenti į trečiąsias šalis. Tai mes turime labai aiškiai suprasti.
Bet kartu neturėtume pamiršti, kad šiais laikais bendrovės turi turėti galimybių diversifikuoti savo produkcijos pristatymą. Latvijos, Estijos, Ukrainos ir Rusijos uostai irgi gali būti patrauklūs Baltarusijai, juk kiekviena prekių grupė turi savo logistiką. Jeigu dėl kokių nors priežasčių mums labiau apsimokės gabenti savo produkciją per kitus uostus, mes taip ir darysime. Čia nėra politikos, čia viską sprendžia rinka, kurioje uosto paslaugų teikėjai konkuruoja tarpusavyje, o Baltarusijos eksportuotojai turi galimybę rinktis optimalų maršrutą.
– Dar vienas opus klausimas, turint omenyje Baltarusijos ir Lietuvos santykius, yra Astravo atominė elektrinė. Ar pavyko galiausiai rasti bendrą kalbą su Lietuvos pareigūnais?
– Turėtume suprasti, kad kiekviena valstybė stengiasi užtikrinti energetinį saugumą. Šiandien mes 95 proc. visos elektros energijos generuojame dujomis, kurių savo neturime, todėl perkame iš Rusijos. Ir mes bandome ištrūkti iš šios priklausomybės – lygiai tą patį bando daryti Lietuva. Nes šiandien mes turime vienokią dujų kainą, o rytoj ji gali būti kitokia – pavyzdžiui, kaip Lietuvoje. Ir tokiu atveju mūsų ekonomika negalės būti konkurencinga. Štai todėl mes ieškome alternatyvų. Mūsų specialistai išnagrinėjo daugybę variantų ir galiausiai apsistojo prie atominės elektrinės, kaip pigiausio ir saugiausio elektros energijos šaltinio, statybų.
– Bet Lietuva, kaip suprantu, neprieštarauja Baltarusijos energetinės nepriklausomybės siekiui. Jai daugiau nerimo kelia faktas, kad atominė elektrinė statoma Astrave – vos už 50 km nuo Vilniaus…
– Aš suprantu tokį susirūpinimą, jį reiškia ir Lietuvos vadovai. Bet šiuo atveju mes galime užtikrinti, kad statomas objektas atitinka visus reikalavimus, keliamus atominės energetikos objektams.
Buvo susitikę ir mūsų ekspertai, ir mūsų ministrai, jie svarstė šį klausimą, taip pat jį svarstė premjerai ekonomikos forume Klaipėdoje pernai balandį. Planuojame, kad premjerai vėl susitiks balandį, tik šįkart Mogiliave.
Baltarusija pasirengusi tęsti dialogą su Lietuva šiuo klausimu. Esame atvira šalis, gerbianti tarptautines teisės normas. Baltarusijos ekologijos organizacijos inicijavo Astravo atominės elektrinės statybų nepriklausomą visuomeninį monitoringą, jo rezultatai buvo pristatyti per apskritojo stalo diskusiją, kuri buvo surengta gruodžio 17 d. Vilniuje.
Laukiame iš Lietuvos konstruktyvaus požiūrio ir tikimės pasiekti tarpusavio supratimą šiuo sudėtingu klausimu.
– Lietuva ir Baltarusija priklauso dviem skirtingiems junginiams – ES ir Muitų sąjungai. Ar dėl to neatsiranda kokių nors kliūčių plėtojant dvišalius ekonominius santykius?
– Žinote, negalima bijoti Muitų sąjungos, lygiai kaip ir ES. Ir viena, ir kita sąjunga suformuota kam nors kurti. Šiuo atveju reikia sujungti jųdviejų interesus ir jokiais būdais neskatinti konfrontacijos.
Abu integraciniai junginiai buvo sukurti ne autonomiškam funkcionavimui, o naudingam ekonominiam bendradarbiavimui. Šiuo atžvilgiu galinga Muitų sąjunga, kuriai priklauso Rusija, Baltarusija bei Kazachstanas, ir vieninga ekonominė erdvė suteikia ES valstybėms papildomų ekonominio bendradarbiavimo galimybių. Visiškai akivaizdu, kad ir Lietuvai bendradarbiauti su Baltarusija šiame kontekste yra naudinga. Tai pirmiausiai reiškia platesnę rinką prekių ir paslaugų eksportui, juk Muitų sąjungos šalių gyventojų skaičius viršija 170 mln.
Kalbant apie tolesnę mūsų šalių prekybos ir ekonominių santykių plėtrą, mes turime ir gerų rezultatų, ir realių ilgalaikių perspektyvų. Šiems metams jau suplanavome keletą svarbių ekonominių renginių, kurie padės stiprinti bendradarbiavimą. Kiekvienais metais rengiame Lietuvos ir Baltarusijos ekonomikos forumus, ir šiemet Mogiliave vyks jubiliejinis dešimtasis. Ten turėtų atvykti mūsų premjerai, taip pat vyks dvišalės prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo komisijos posėdis. Gegužės pabaigoje Gardine surengsime trečiąjį Lietuvos ir Baltarusijos regioninio bendradarbiavimo forumą. Na, ir rugsėjį Vilniuje nacionalinėje parodoje "BelEkspo" pristatysime aibę prekių, kurios gali sudominti Lietuvą.
– Lietuva labai džiaugiasi, kad vis daugėja atvykstančių iš Baltarusijos, bet pačioje Baltarusijoje pasigirdo siūlymų riboti piliečių keliones į užsienį apsipirkti. Ar tokie pasiūlymai iš tiesų svarstomi?
– Aš labai džiaugiuosi, matydamas pirminę statistiką, kad pernai Baltarusijos ir Lietuvos sieną kirto daugiau nei 5 mln. abiejų šalių piliečių. Maždaug 3 mln. baltarusių aplankė Lietuvą ir 2 mln. lietuvių aplankė Baltarusiją. Vadinasi, vyksta piliečių integracijos procesas. Jie vyksta gauti gydymo ir kitokių paslaugų, ilsėtis, apsipirkti, netgi įsigyti nekilnojamojo turto. Tokius procesus mes galime tik sveikinti, niekada nekūrėme jiems kliūčių ir nekursime.
Taip pat norėčiau priminti, kad 2014-ieji Baltarusijoje paskelbti Svetingumo metais, o gegužę Minske vyks Pasaulio ledo ritulio čempionatas. Būtų labai malonu, jeigu stebėti šio istorinio renginio pas mus atvyktų kuo daugiau svečių iš Lietuvos.
– Lietuva labai didelį dėmesį skiria ES Rytų partnerystės programai. O kaip ją vertina Baltarusija? Ar ši programa duoda vaisių?
– Rytų partnerystę vertiname konstruktyviai. Visuose etapuose buvome suinteresuoti, bet ES ne visada mus vertino pagarbiai. Pavyzdžiui, bandė suvaržyti suteikdama kitokio tipo kvietimą. Bet Vilniuje mes pasiekėme maksimumą: gavome lygiavertį kvietimą, kaip ir visos kitos Rytų partnerystės programos valstybės, turėjome aukšto lygio delegaciją, kuriai vadovavo užsienio reikalų ministras, turėjome galimybę išreikšti savo poziciją. Pasiūlėme iš naujo su ES apsvarstyti vizų režimo supaprastinimą, taip pat readmisijos susitarimą. Esame pasirengę judėti toliau ir dirbti. O Vilniuje įvykęs Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, mano nuomone, buvo teigiamas reiškinys.
– Kokių jausmų apimtas paliekate Lietuvą? Kokie įspūdžiai šioje šalyje buvo ryškiausi?
– Lietuvoje atsidūriau ir ambasadoriumi tapau neatsitiktinai. Nuėjau ilgą kelią valstybės tarnyboje, o pradėjau jį po aukštosios technikos mokyklos. Dešimt metų dirbau rajono vadovu, vėliau buvau Minsko srities pirmasis vicegubernatorius, tada penkerius metus ėjau vicepremjero pareigas. Po viso šito turėjau kelias galimybes tęsti valstybės tarnybą, ir aš pasirinkau diplomatiją. Kodėl?
Lietuvą gerai pažinojau maždaug nuo 1975 m., kai buvau dar visai jaunas. Atvažiuodavau čia ilsėtis, turizmo tikslais, o kai pradėjau vadovauti istoriniam Nesvyžiaus rajonui, kur įsikūrusi Radvilų pilis, užmezgėme bendradarbiavimą su Lietuvos Radviliškio rajonu, pradėjome mainytis technologijomis žemės ūkio, augalininkystės, gyvulininkystės srityse. Vieni iš kitų mokėmės statyti gyvenvietes, vykdyti dujofikaciją, tobulinti socialinę bazę. Tai buvo labai efektyvus darbas, mes keitėmės tuo, kas tuo metu buvo pažangiausia. Aš važinėdavau į Lietuvą mažiausiai du tris kartus per metus. Kai tarp galimų mano diplomatinio darbo krypčių atsirado Lietuva, aš sutikau, atvažiavau ir dėl to esu laimingas.
Dabar išvažiuoju apimtas dviejų jausmų. Pirmas – tai atliktos pareigos jausmas, ir politinėje, ir ekonominėje, ir humanitarinėje srityse. Jaučiu, kad mes atlikome milžinišką darbą, ir man labai malonu, kad kartu su kitais ambasados diplomatais pasiekėme maksimalių rezultatų.
O antras jausmas yra liūdesys, nes turiu palikti nuostabią šviesią šalį, šviesius žmones ir daugybę draugų, kurie sudarė mano aštuonerių metų gyvenimo etapą. Galėčiau pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių etapų mano karjeroje.
Ryškiausias likęs prisiminimas yra svarbus Lietuvos istorijos įvykis – Lietuvos vardo pirmo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmečio minėjimas.
