– Gerbiamas Vladimirai, ar anksčiau buvote susidūręs su S. Prokofjevo operomis?

– Dirigentas Jonas Aleksa kadaise turėjo ketinimų statyti šio kompozitoriaus operą „Ugnies angelas“, bet po gero mėnesio persigalvojo. Man duotą klavyrą saugau iki šiol, tačiau bosui šioje operoje skirtos Fausto partijos scenoje dainuoti taip ir neteko. Koncertuose atlikdavau atskirus numerius iš kitų šio kompozitoriaus operų „Karas ir taika“ bei „Sužadėtuvės vienuolyne“.

O „Lošėją“ kažkur buvau girdėjęs labai seniai ir prisimenu, kad jis man nepaliko gero įspūdžio. Bet kai neseniai režisieriaus Vasilijaus Barchatovo paprašytas atsiverčiau šios operos klavyrą, muzika pasirodė geniali, o Generolo vaidmuo – sudėtingas ir stiprus tiek vokaliai, tiek dramatiškai. Gaila, kad šis S. Prokofjevo kūrinys taip sunkiai skynėsi sau kelią į publiką. Dirigentas Modestas Pitrėnas „Lošėją“ taikliai apibūdino kaip dramma per musica. Stilistiškai jis susišaukia su Modesto Musorgskio ir Dmitrijaus Šostakovičiaus kūryba.

Jeigu šią operą dainuosi paisydamas vien ritmų, tempų ir intonavimo – išeis solfedžiavimas ir ne daugiau. Pradėjęs domėtis „Lošėju“, išklausiau daug tokių įrašų. S. Prokofjevo muzika reikia persiimti, kartu su orkestru bei dirigentu įsigilinus rasti jai tokią išraiškos formą, kurioje išryškėtų operos prasmė. Kitaip tai bus kūrinys apie nieką.

– Ar Generolas – irgi lošėjas?

– Iš esmės visi šios operos personažai – buvę arba aktyvūs lošėjai. Žaidžia jei ne rulete, tai vienas kito jausmais. Generolas irgi žino, kas yra ruletė: tai aišku iš jo pokalbio su aistringu lošėju Aleksejumi. Abu jie – emigrantai, besiglaudžiantys tuose pačiuose vakarietiškuose svečių namuose.

Kokia priklausomybe gali tapti lošimas, savo akimis regėjau svečiuodamasis JAV. Kadangi ne visose valstijose ten lošti legalu, dalis gyventojų kiekvieną vakarą keliauja vien tam, kad turėtų galimybę „gamblinti“. Man kaimynas duodavo 100 dolerių, kad važiuočiau kartu. Porą kartų nuvažiavau – buvo įdomu tai pamatyti. Pats neužsikabinau, tačiau tapau liudininku, kaip kaimynas, kazino išlošęs didelę sumą, vos negavo infarkto – iš to didelio džiaugsmo teko kviesti gydytoją... Kitą vakarą pralošė viską, ką buvo laimėjęs.

– O kam Generolui reikalingi pinigai?

– Istorija paprasta: pagyvenęs žmogus nusižiūri jauną dailią merginą – prancūzaitę Blanšą. O ši į neturtingus vyrus nesidairo, jai norisi gražaus gyvenimo... Svečių namų gyventojams ne paslaptis, kad Generolas pretenduoja į Bobulytės, sergančios savo tetos, turtus. Šie pinigai – vienintelis Generolo koziris siekiant Blanšos palankumo.

Tačiau Bobulytė mato jo nekantrumą ir nusprendžia savo turtus pralošti pati, nuolat statydama zero, kitaip sakant, lošdama iš visos atsineštos sumos. Tai žinodamas ir negalėdamas švaistūnės Bobulytės sustabdyti, Generolas iš nevilties pradeda gerti, o išgėręs namuose griebiasi smurto.

Vladimiras Prudnikovas

– Įdomu, kad Generolo meilužės Blanšos partija spektaklyje atiteko jūsų dukrai Ievai Prudnikovaitei. Ar anksčiau judviem yra tekę kartu dainuoti operos spektakliuose?

– Koncertuose abu dainuojame dažnai, bet spektakliuose?.. Nebent prieš 10–15 metų, kai Ieva dar buvo pradedanti operos dainininkė, kartais susitikdavome Giuseppe's Verdi „Likimo galioje“ ir Richardo Wagnerio „Valkirijoje“. O dabar dažnai vykstu į užsienio teatrus jos naujausių vaidmenų pamatyti. Juk įdomu, kaip jai sekasi.

– Ar Ievai vis dar reikia jūsų, kaip vokalo pedagogo, pagalbos?

Padedu ne tik jai, bet ir kitiems užsienyje sėkmingai dainuojantiems lietuvių solistams: Jurgitai Adamonytei, Tadui Girininkui, Raimundui Juzuičiui, Kostui Smoriginui, Almui Švilpai. Netgi Seimo narys Vytautas Juozapaitis stengiasi neprarasti vokalinės formos... Padedu ir LNOBT solistams, kurie į mane kreipiasi. Nes viena yra mokėti dainuoti, o visai kas kita – pateikti operos partiją taip, kaip ją įprasta atlikti pasaulyje.

– Žinome, kiek reikia pastangų, kad kūnas ilgiau išliktų jaunas. O ko tenka imtis, kad ilgiau tarnautų balsas?

– Ilgai dainuoja tie, kurie renkasi tinkamą repertuarą ir turi tvarkingą dainavimo techniką. Tai galioja absoliučiai visiems dainininkams, be išimčių. Ne vienas gabus solistas po skaudžių pamokų tuo įsitikino.

Prisipažinsiu, kad grįžęs iš Šarm el Šeicho kurorto praėjusį rudenį pajutau, kad ir aš turiu problemų. Pradėjau vaikščioti pas gydytojus, tikrintis sveikatą – mąstau, gal koks vėžiukas... Bet vienas gydytojas foniatras nieko bloga balso stygose nepastebėjo, nerado ir kitas. Tada dar labiau susirūpinau: stygos sveikos, o balso nėra. Gruodį naujametinį koncertą vos ištempiau. „Lošėjo“ irgi ruošiausi atsisakyti – maniau, galas man...

Atlikau visą krūvą sveikatos tyrimų, kol galiausiai nustatė refliuksą. Nieko keista: dirbdamas su studentais, nuo ryto iki pietų išgerdavau 6–7 didelius puodelius kavos. Be to, esu aštraus maisto mėgėjas. O ilsėdamasis Egipte visokius pipiriukus krimtau labai dažnai... Laimė, kad po mėnesio griežtos dietos vėl pradėjau dainuoti.

– Ko teko atsisakyti vardan scenos ir Generolo vaidmens?

– Visko, ką taip mėgau anksčiau: kavos, alaus, vyno, šokolado, medaus, pipirų, česnakų, baltos duonos, saldžių ir sūdytų produktų... Netgi žuvį leido valgyti tik baltą, o ne raudoną. Maniau – komedija, netikėjau, kad tai gali padėti. Bet – padėjo.

Todėl dabar kartu su visais „Lošėjo“ solistais laukiu tikros operos šventės.

Šalies vadovės teigimu, solisto balsas, skambantis Lietuvos ir pasaulio scenose, atstovauja aukščiausiai operinės ir kamerinės muzikos kultūrai.

Kaip rašoma Prezidentės pranešime, V. Prudnikovas yra Lietuvos operos legenda, mylima klausytojų, gerbiama kolegų ir vertinama jaunosios kartos solistų.

Prezidentė padėkojo, kad solistas išskirtiniu savo talentu kuria, stiprina ir garsina Lietuvą, ir garbingo jubiliejaus proga palinkėjo visokeriopos sėkmės, stiprybės, įkvepiančių minčių ir naujų iškilių darbų.

„Jūsų talento galia jau daug metų stebina, jaudina ir žavi tiek Lietuvos, tiek pasaulio operos meno mylėtojus. Esate sukūręs daug įsimintinų vaidmenų, labai svarbu, kad kūrybos paslaptis ir sukauptą patirtį perduodate jaunajai kartai, išugdėte daug gabių dainininkų. Didžiai gerbiamas, Vladimirai, nuoširdžiai sveikinu Jus su gražiu jubiliejumi ir linkiu ilgų bei kūrybos džiaugsmo kupinų metų,  didelės sėkmės vykdant kitas svarbias likimo Jums patikėtas misijas“, – sakoma premjero sveikinime.

Jaukioje aplinkoje ir teatro gerbėjams gerai pažįstamų veidų draugijoje jau trečiąją savo knygą „Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai. Ko nematė žiūrovai“ skaitytojams pristatė aktorė Nijolė Narmontaitė.

Naujoje „Alma littera“ leidyklos išleistoje knygoje N. Narmontaitė pateikia dar vieną rinkinį įdomių, nuoširdžių ir su gera humoro doze papasakotų istorijų, kuriomis pasidalijo visas būrys garsių Lietuvos teatro aktorių ir režisierių. Šie pasakojimai, kaip teigia pati N. Narmontaitė, gimė ilgų, asmeniškų, juoko ir prisiminimų kupinų pokalbių su pagrindiniais knygos herojais metu.

„Mano pokalbiai su aktoriais ir režisieriais yra tiek šios, tiek ankstesnių dviejų knygų širdis. Neretai jie užsitęsdavo ir keliolika valandų, o laikas jų metu tarsi sustodavo. Man tai – ne tik neįkainojama medžiaga knygoms, bet ir be galo brangi patirtis bendraujant su teatro pasaulio bičiuliais ir kolegomis“, – sako N. Narmontaitė.

Aktorės teigimu, naujausioje knygoje daug dėmesio skiriama ir teatro žiūrovams bei gerbėjams. Visas atskiras knygos skyrius yra dedikuotas aktorių ir režisierių prisiminimams apie susidūrimus su gerbėjais, jų dovanotas dovanas, todėl ištikimi teatro žiūrovai, anot N. Narmontaitės, pasakojimuose galbūt netgi atpažins save.

Kalbėdama apie knygos herojus, autorė pažymi, kad jie – labai kontrastingos ir savitos asmenybės, todėl skaitytojai tikrai neturėtų nuobodžiauti. Tuo suabejoti neleidžia ir knygos anotacijoje vardijamos gerai žinomos pavardės – Vladas Bagdonas, Valda Bičkutė, Nerijus Gadliauskas, Dainius Gavenionis, Gabija Jaraminaitė, Kristina Kazlauskaitė, Viktorija Kuodytė, Vytenis Pauliukaitis, Vladimiras Prudnikovas, Kostas Smoriginas, Alvydas Šlepikas, netgi Holivudo šlove spinduliuojanti Ruta Lee ir daugelis kitų.

„Manau, kad knyga tikrai ras savo skaitytoją, juolab, kad ir dvi pirmosios žmonių buvo priimtos labai palankiai, sulaukiau tikrai gražių atsiliepimų apie jas. Naujoji knyga ypač turėtų tikti šiek tiek viskuo nusivylusiems, pavargusiems ir stokojantiems pozityvumo, tačiau ji, be abejo, yra skirta visiems. Humoro šioje knygoje yra apstu, todėl ji puikiai tinka nuotaikai pakelti ir dienai praskaidrinti“, – sako N. Narmontaitė.

Autorės teigimu, humoras išlieka labai svarbus knygos „Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai. Ko nematė žiūrovai“ elementas, todėl surinktos istorijos nusijuokti ar bent jau nusišypsoti turėtų priversti kiekvieną skaitytoją. Net ir labai gyvenimiškos temos, kurios ne visuomet būna lengvos ir šviesios, N. Narmontaitės teigimu, knygoje vystomos su humoru, nevengiant pasijuokti ir iš savęs.

Anot N. Narmontaitės, tam, kad knyga gimtų, įdėta daug pastangų ir laiko, kurio per kasdienius darbus ir taip ne visuomet užtenka. „Tiesą sakant, man, kaip darboholikei, kuriai visuomet reikia daug veiklos, knygos rašymas teikia didelį malonumą, tačiau, reikia pripažinti, šis darbas išties reikalauja pasiryžimo, užsispyrimo ir susikaupimo. Be jų knygos tikrai neparašysi“, – įsitikinusi aktorė.

Rašydama knygą N. Narmontaitė pati organizavo susitikimus su kolegomis aktoriais ir režisieriais, fiksavo, o vėliau iššifravo daugybę valandų pokalbių. Kiekvienas susitikimas, aktorės teigimu, turėjo būti ypatingas, prie pietų ar vakarienės stalo, niekur neskubant ir pasineriant į atsiminimus.

„Būdavo pašnekovai prieš susitikimą klausia, ar užteks poros valandų. Atsakydavau, kad tikrai – ne. Istorijos tikrai nebūtų išėjusios tokios atviros ir nuoširdžios, kokios yra dabar, jei į tuos pokalbius būtume žiūrėję kaip į darbą, kurį reikia atlikti sugaištant kuo mažiau laiko. Kartais šešias, devynias ar net keturiolika valandų trukę pokalbiai leido sukaupti nemažai įdomios medžiagos, kuri dar ne visa panaudota išleistose knygose, taigi tikrai nesakau, kad tai jau paskutinis šios serijos leidinys“, – intriguoja autorė.

Anot N. Narmontaitės, pats rašymo procesas, pastangos kuo autentiškiau perteikti pašnekovų prisiminimus, parinkti tinkamus žodžius, sukurti tam tikrą atmosferą jai taip pat labai priimtinas, todėl knygos rašymas aktorei yra artimas ir toli gražu neprimenantis kūrybinių kančių.