Garsaus japonų chorvedžio Ko Macušita (Ko Matsushita) užsakymu sukurtas prof. Vytautas Miškinio kūrinys pristatytas koncerte „Ko Macušita ir pasaulis. Mūsų laikmečio kompozitorių paroda“, skirtame pažymėti japonų maestro 60-mečio jubiliejų.

Kūrinį atliko Ko Macušitos vadovaujamas vaikų choras „Minamino Kids Singers“ ir pianistas Kacunoris Maeda (Katsunori Meda). Iš viso koncerte pirmą kartą nuskambėjo specialiai šiai progai parašytų šešiolikos iškilių kompozitorių iš Europos, Azijos, Australijos choriniai kūriniai. Prieš koncertą prof. Vytautas Miškinis kalbėjo, kad jam didelė garbė būti pasaulio kompozitorių lyderių apsuptyje ir dalyvauti šiame išskirtiniame koncerte: „Visi pristatomi kūriniai išties vertingi, jau publikuoti japonų leidyklos Edition ICOT, išleisti ir dviejų kompaktinių plokštelių albumu.“

Lietuvių kompozitoriaus ciklą sudaro keturios dalys pagal Ko Macušitos parinktas Christinos Rossetti, Naoko Kudo eiles anglų kalba ir Šv. Ambraziejaus lotyniškus tekstus: „Kas matė vėją“, „Amžinybė“, „Žvaigždėtą naktį“ ir „O lux“. Trys dalys atliekamos su fortepijono pritarimu, o dalis lotynišku tekstu – a cappella.

Trečiojoje dalyje panaudotas lietuvių liaudies dainos „Išjojo jojo sodauto“ motyvas, atliekamas dviejų balsų kaip sutartinė, o žemesnieji balsai imituoja skudučius. Pasak prof. Vytauto Miškinio, lotynišką tekstą pridėjęs prie ciklo norėdamas išreikšti Dangiškąjį ir Dieviškąjį visatos pradą. Kūrinys atspindi keturis skirtingus žvilgsnius į dangų, įskaitant Saulės šviesos Amžinybę. Kompozitorius pabrėžė stengęsis parašyti kūrinį, įdomų jį atliekantiems vaikams.

Lietuvį ir japoną chorvedžius, kompozitorius sieja ilgametė kūrybinė draugystė, užsimezgusi 2008 m., kai Vytautas Miškinis dalyvavo Latvijos choro „Kamer“ ir jo vadovo Mario Sirmais inicijuotame „Pasaulio dainos apie saulę“ projekte ir parašė jam kūrinį.

Vėliau lietuvis kompozitorius kūrė Ko Macušitos prašymu chorams Japonijoje, bendravo festivaliuose bei chorų konkursuose Singapūre, Lenkijoje, Japonijoje, kitose šalyse. Ko Macušita rengė dirigavimo ir kūrybos kursus Lietuvoje, jo kūriniai skambėjo valstybinio choro „Vilnius“ autoriniame Ko Macušitos koncerte šv. Kotrynos bažnyčioje.

Prof. V. Miškinio vadovaujamas berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ Japonijoje iš viso lankėsi septynis kartus ir surengė 150 koncertų.

Nacionalinės premijos taip pat skirtos choro dirigentui, kompozitoriui Vytautui Miškiniui, menotyrininkei Agnei Narušytei, aktoriui Vidui Petkevičiui, fotomenininkui Remigijui Treigiui, etnomuzikologei Daivai Vyčinienei, trečiadienį pranešė Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas Audrius Stonys.

V. Petkevičius premiją pelnė už įtaigius vaidmenis teatre ir kine, A. Narušytė – už vertybišką šiuolaikinės kultūros refleksiją, V. Miškinis – už chorinės kultūros turtinimą ir sklaidą, R. Treigys apdovanotas už laiko ženklų poetiką fotografijoje, D. Liškevičius – už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis, D. Vyčinienė – už  folkloristikos aktualizavimą.

„Labai kviesčiau visus išgirsti ne tik vardą ar pavardę vieną ar kito premijos laimėtojo, bet ir įsiklausyti į formuluotę, dėl ko ta premija buvo suteikta. Tegu formuluotė tampa tokiu lyg žemėlapiu, kuris mus palydėtų į kelionę po tų menininkų kūrybą, juos geriau pažįstant, juos labiau prisimenant ir tiesiog jais dar kartą didžiuojantis“, – per spaudos konferenciją trečiadienį sakė kultūros ministras Simonas Kairys.

Pasak A. Stonio, išrinkti laimėtojus buvę sunku, nes premijų vertų menininkų sąrašas buvo daug ilgesnis.

„Tas sąrašas, kurį mes gauname, liudija apie mūsų kultūros svorį, gyvybingumą, proveržį, kalba apie didžiulį indėlį, kurį yra palikę mūsų kultūros meistrai“, – teigė jis.

A. Stonio teigimu, renkant nacionalinių premijų laureatus reikia palyginti sunkiai palyginamus dalykus, įvertinti kūrybos svorį.

„Tie žmonės, kurie nepateko į galutinį sąrašą, tikrai nenorime pasakyti, kad sumažintume ar neigtume, ar menkintume jų indėlį į Lietuvos kultūrą. Jokiu būdu ne. Pripažįstame ir lenkiame galvą prieš tuos, kurie dalyvavo tame konkurse“, – sakė komisijos pirmininkas.

Nacionalinę kultūros ir meno premiją gavusiam D. Liškevičiui šiemet buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl valstybės simbolių – Lietuvos vėliavos – išniekinimo. Menininką prokuratūrai buvo apskundę „Šeimų maršo“ organizatoriai.

Tyrimo metu nustatyta, kad vaizdo įrašas, kuriame menininkas nusišluosto šokoladuotą veidą į Lietuvos vėliavą, sukurtas 2000 metais. 2013 metais vasarį iš autoriaus šį vaizdo įrašą kaip meno kūrinį įsigijo MO muziejus bei tais pačiais metais patalpino socialiniame tinkle „YouTube“.

Dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, vėliau jis nutrauktas dėl senaties.

Pats D. Liškevičius teigė, kad videoperformanse „​Kliaksas / Restartas“ kalbama apie tai, kad Lietuva ateityje taps pilietiniu, o ne tautiniu pagrindu vieninga valstybe, apie kaitą, patriotizmo ribas ir suvokimą.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narys vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila teigė, kad komisija peržiūrėjo šį menininko kūrinį.

„Pasirodė, kad jo kūrinys yra atvirkščias nei, kad buvo sakoma. Tačiau mes ne vieni sprendžiame, išklausėme ekspertų nuomones, peržiūrėjome visą autoriaus kūrybą, bet ne fragmentus, o visų septynerių metų kūrybą vertinome“, – per spaudos konferenciją sakė A. Raila.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai sudaro 32 tūkst. eurų.

Premijos paprastai įteikiamos Vasario 16-ąją.

"Jei pradžia sėkminga, vaikai įsitraukia savaime – nereikia nei saldainių pirkti, nei ant blakstienų šokinėti", – taip 60-metį šiemet minintį Vilniaus berniukų ir jaunuolių chorą apibūdina jo ilgametis meno vadovas Vytautas Miškinis.

– Kas yra "Ąžuoliukas" – tiesiog choras, muzikos mokykla, gyvenimo būdas?

– "Ąžuoliukas" – tai ir gyvenimo būdas, ir darbas, ir filosofija, ir edukacinis kolektyvas, ir sportiniai rekordai siekiant meninių aukštumų su orkestrais, kurių kiti gal nepasiekia, o mums pavyksta. Dažnai mes meninį kolektyvą traktuojame kaip sporto kolektyvą – pasiekimai, konkursų laureatai, užsidirbti gerą, solidžią dosjė.

Manęs kartais klausiama: o ką "Ąžuoliukas" veikia? Afišų nėra… mes neįperkame reklaminių stendų. Todėl darome tokius nematomus darbus. Kasdienis vaikų bendravimas su mokytojais, su muzika, per muziką, per muzikos kūrinius. Aš labai vengiu trivialių kūrinių. Ne visada tai pavyksta, nes dažnai mes vykdome tam tikrą užsakymą.

Žinote, dabar meninis kolektyvas nėra nepriklausoma institucija. Mes esame paslaugų teikėjai pagal šiuolaikinę leksiką. Juk švietimas yra paslaugų teikimas. Mes šviečiame vaikus ir, dėl tėvų noro vaikus čia atvesti, teikiame jiems muzikinio švietimo paslaugą – vykdome jų užsakymą. Anksčiau vadinomės choro kolektyvu, o dabar esame popamokinės veiklos būrelis. Aš nebesu meno vadovas, nes unifikuotame švietimo sistemos pareigybių sąraše nėra meno vadovo – yra mokytojas, popamokinės veiklos būrelio vadovas.

Vis dėlto mes esame visų pirma ne sportinis, muzikinis, o pedagoginis, švietėjiškas kolektyvas, ir dėl to ta jo dvasia yra kitokia. Mokomės, dirbame, stengiamės nenuvilti publikos, nes jei vieną kartą nuvilsi, to niekas neatleis, kitą kartą nekvies, sakys – jie nusivažiavo. Lygį reikia laikyti nežiūrint to, ar tu turi tikrai gabių vaikų, ar neturi. O tie vaikai – kaip bangavimas jūroje: ateina viena laida stipri, kita ne tokia kokybiška, viena labai judri, kita labai sustingusi. Į "Ąžuoliuką" juk ateina vaikai prieš tai jau įgavę bendravimo, muzikinių įgūdžių. Vienas mokytojas griežtas, gerai suvaldo, pas kitą – palaida bala, bet muzikine prasme labai aktyvūs vaikai. Ir kai gauname vaikus, mes kas keleri metai banguojame skirtingomis bangomis.

O berniukų karjera labai trumpa – ateina į koncertinį chorą, treji metai normalaus dainavimo scenoje ir viso gero, nes dabar berniukų balsai labai anksti mutuoja. Aš, pavyzdžiui, mutavau 14–15 metų, o dabar 12 metų vaikai mutuoja. Ką tai reiškia? Kad su jaunesniais vaikais mes turime išmokti atlikti tuos pačius sudėtingus muzikos kūrinius. Juk negalime pasakyti: žinote, vaikai dabar anksčiau mutuoja, koncertuoja jaunesni, tai mes atliksime kiek paprastesnį repertuarą. Niekam neįdomu.

"Ąžuoliukas" – tai tam tikra materija, kuri mainosi priklausomai nuo socialinių aplinkybių, fiziologinių dalykų, nuo gamtos dėsnių, nuo atšilimo procesų – nuo ko tik nori. Ir mes laviruojame toje metamorfozėje.

60 – tiek metų šiemet sukanka legendiniam chorui "Ąžuoliukas".

– Ar mūsų vaikai muzikalūs? Ar jie nori eiti į tą muzikos mokyklą, ar to nori jų tėvai?

– Mokykla yra mokykla, o čia yra popamokinė veikla. Čia yra visų pirma kolektyvas. Ateina 4–5 metų vaikai. Ar jiems norisi čia eiti? Jie juk net nežino, kas tai yra. Tėvai atveda vaikus. Bet kai įkiša vieną pirštuką, po to įsisiurbia savaime, nes beveik viskas priklauso nuo mokytojo. Jei mokytoja jauna, graži, šypsosi ir dar švelniai šneka – viskas: tai paperka ir vaikus, ir jaunus berniukus. O jei pradžia sėkminga, vaikai įsitraukia savaime – nereikia nei saldainių pirkti, nei ant blakstienų šokinėti. Tačiau jei jis tos šilumos iš mokytojos nejaučia – niekas nepadės.

Pirmas mokytojas visada ir visur labai svarbu, dėl to "Ąžuoliuke" stengiamės, kad tie mokytojai, kurie dirba su priešmokyklinukais ir mokyklinukais, būtų tikrai geri, tikrai švelnūs, simpatiški ir žmogiškų psichologinių savybių, nes tai vaikus patraukia, uždega meile muzikai.

Vėliau – sukakus maždaug 11 metų – ateina tam tikras vertybių perkainojimo laikotarpis, kai vaikas mąsto jau savo palyginimais, norais nenorais. Kitas lūžis – kai pradeda bręsti. Tai jau apskritai "nagų, ragų gadynė", keičiasi leksika, atsiranda atmetimo reakcija, autoritetų nepripažinimas. Per šiuos krizinius laikotarpius dalis vaikų atkrenta, tačiau didžioji dalis lieka.

Bet ne tik mokytojas trauka yra, o visa ta bendrystė, kuri sukuriama "Ąžuoliuke".

– Ar tiesa, kad jeigu tapai "ąžuoliuku", tai jau visam gyvenimui?

– Gal ir taip. Nes net ir tie "blogiukai", kurie savo laiku parodė "nagus" tėvams ir metė chorą, gailisi – kai tampa suaugusiais, kai sugeba įvertinti tą gėrio bagažą, kurį gavo "Ąžuoliuke". Net ir maži pasiekimai, teigiami atsiliepimai ar įvykiai, kurie atrodo nereikšmingi tuo metu, užsifiksuoja ir vėliau prisimenami su didžiausiais sentimentais.

Ten, kur muzika, nėra konfliktų, muzika pati savaime nekonfliktinė. Konfliktas kyla tada, kai reikia išsiaiškinti, ar tu pajėgus tą muziką "įveikti". Jeigu nepajėgus – aš tave spaudžiu, kad pasistengtum. Kai kurie nepasiduoda tai invazijai, tam spaudimui. Tačiau tas išmoko vaikus vėliau ir asmeniniame gyvenime atiduoti maksimaliai jėgų tam, ką darai.

Dėl to mes iš "ąžuoliukų" reikalaujame daug – ir spaudžiame juos, ir traukiame, ir forsuojame tiek balso, tiek laiko prasme. Ir kūriniai nėra paprastučiai, kuriuos galima įveikti per vieną kartą – jie reikalauja daug pastangų, daug laiko, daug susigulėjimo, kol įgauna tam tikrą kokybinę kondiciją. Tačiau visa tai vaikus ugdo, jų pasąmonėje koduoja tuos reikalus, kurie po to išnyra, kai jie suauga.

– Lietuvių vaikai talentingi?

– Tarkime, į "Ąžuoliuką" priimama 30 vaikų. Prieš 20 metų tarp jų buvo 10 talentingų, 10 gabių, 10 – su perspektyva vystytis. Dabar gi – 10 gabių, 10 su perspektyva, 10 dėl kontingento. Tad situacija keičiasi, talentingų vaikų mažėja. Keičiasi tauta. Anksčiau buvo daugiau mišrių šeimų. Paskaitai – nelietuviška pavardė, paklausai – gabus. Kuo didesnis "miksas", tuo turtingesnis palikimas. Kuo vienalytiškesnė tauta, tuo tie gabumai labiau suvienodėja, nyksta. Gabių žmonių atsiranda tada, kai sumiksuojama daug skirtingų genetinių kodų. Čia gamta, čia aš nepasakiau nieko ypatingo.

Tai nereiškia, kad lietuvių tauta išsigimsta. Tačiau ryškių, talentingų vaikų – mažiau, nei būdavo anksčiau. Pokario laikotarpiu buvo daug mišrių šeimų, ir mūsų kolektyvas buvo labai tarptautinis, dabar jis vienalytis, lietuviškas, ir tas jaučiasi. Juk kai "Ąžuoliukas" kūrėsi, jame buvo 50 proc. žydų vaikų, o 50 proc. – kitataučių. Po penkerių metų liko pusė lietuvių, pusė – kitataučių. Vėliau pradėjo dominuoti lietuviai.

– Tačiau tėvams iki šiol yra prestižas, kad vaikas dainuoja "Ąžuoliuke"?

– Viskas priklauso nuo tėvų požiūrio. Kas yra "Ąžuoliukas", iš tikrųjų supranta tie, kurie patys dainavo "Ąžuoliuke". Ir mes turime nemažai tokių, kurie atveda savo vaikus į "Ąžuoliuką", ir čia jokių aiškinimų nereikia. Kitiems – taip, neretai prestižo reikalas.

Tačiau yra dar požiūrio klausimas. Dėl ko aš pradėjau pokalbį nuo paslaugų teikimo? Užsiėmimai mūsų chore tėvams kainuoja 50 eurų per mėnesį – čia valstybinis mokestis, kurį nustato savivaldybė.

Tėvai atveda vaiką, ir tavo atsakomybė, jie "nusiplauna". Dabar įvesta elektroninio dienyno sistema – tėvai turi prie jo prisijungti ir pasižiūrėti, kaip vaikui sekasi. Jau praėjo daugiau nei mėnuo, o pusė jų iki šiol net neprisijungę prie dienyno. Jiems jokio skirtumo – atidavė, ir tu auklėk tą vaiką.

– Vilniui savotiškai pasisekė – Vilnius turi "Ąžuoliuką". O ką turi Kaunas, Klaipėda, kiti miestai?

– Kaunas turi berniukų chorą "Varpelis", Klaipėda – berniukų ir jaunuolių chorą "Gintarėlis", Šiauliai – berniukų ir jaunuolių chorą "Dagilėlis". Žinoma, jie vėliau įsikūrė, tačiau puikiai dirba. Gaila, Marijampolėje išnyko berniukų choras "Vyturėlis".

Na, kiekvienas dirba pagal savo galimybių ribas. "Varpelis" Kaune yra kaip atskira chorinė veikla, jie įsikūrė mūsų pavyzdžiu. Be "Ąžuoliuko" prisilietimo įsikūrė Klaipėdos "Gintarėlis", kuris veikia prie Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos, kaip chorinis skyrius. Šiaulių "Dagilėlis" įkūrė savo chorinio dainavimo mokyklą, sėkmingai koncertuoja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, ir vaikams tai puiki galimybė tame mieste, kuriame nėra tiek veiklos alternatyvų, kiek jų yra Vilniuje.

Miestų savivaldybės, kiek žinau, labai palankiai žiūri į tų chorų veiklą, tik savivaldybių galimybės skirtingos.

Aš nebijau konkurencijos, priešingai – jei kažkas pradės dainuoti geriau už mus, aš žinau, kad per galvą versiuosi, bet pasieksiu, kad mes vis tiek geriau padainuotume.

Tačiau kas ką besakytų, "Ąžuoliukas" yra lyderis – tiek, kiek mes pridainavę rimtos muzikos, ir dar su orkestrais, nė vienas kitas choras negali nei tuo pasigirti, nei to pasiekti. Kita vertus, mes esame didžiausias kolektyvas – 450 narių nė vienas kolektyvas Lietuvoje neturi. Tad aš atlieku tam tikrą misiją chorus vienijančio žmogaus, mes organizuojame bendrus chorų susitikimus. Jau 20 metų aš "kultivuoju" tokį renginį, kurį kažkada pats "pagimdžiau" – "Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkotikus". Ilgą laiką mes visi burdavomės tai Vilniuje, tai Kaune, tai Klaipėdoje, tai Šiauliuose.

Dabar kas antri metai susiburia koncertiniai chorai, kas antri – jaunučių, nes labai sudėtinga visus į vieną vietą suvežti. Pavyzdžiui, šiais metais Gargžduose rinkosi jaunučių chorai – suvažiavo 1 000 žmonių. Ten suvažiuoja kas gali, ir mes stengiamės šio judėjimo renginius organizuoti ne didmiesčiuose, o mažesniuose miesteliuose – tai Molėtuose, tai Pasvaly, tai Gargžduose, 2021 m. rengsime Plungėje. Vaikai suvažiuoja, dainuoja bendrą repertuarą, diriguoja tų chorų mokytojai – vyksta festivalis.

Su "dičkiais" dabar stengiamės aplankyti keturis didžiuosius miestus – surengiame savotiškas gastroles, kai kartu koncertuoja keturių miestų koncertiniai chorai. Kitais metais "Berniukai prieš smurtą ir narkomaniją" vyks rudenį, tad jau dabar kaupiame repertuarą, šnekamės dėl datų.

Tarp berniukų chorų, atvirai pasakysiu, nėra trinties, nes mes, būdami lyderiai, ieškome sandraugos su kitais. Mes nemetame šešėlio ant jų, priešingai – mes atidarome duris taip, kad saulė šviestų ir jiems. Ir taip atsiranda galimybės bendrauti, kurti, atlikti rimtus kūrinius, būti vienoje scenoje, puoselėti bendravimo tradicijas tarp kolektyvų.

Kai kolegos prašo pagalbos – stengiuosi jiems padėti, nes tai yra ir grįžtamasis ryšys. Aš nebijau konkurencijos, priešingai – jei kažkas pradės dainuoti geriau už mus, aš žinau, kad per galvą versiuosi, bet pasieksiu, kad mes vis tiek geriau padainuotume. Tai yra žmogiškos, muzikinės ambicijos, o ne kažkokie kreivi siekiai kažką sunaikinti, kad tu būtum geriausias.

– Tai kokios "Ąžuoliuko" perspektyvos? Skaičiuosime dar 60 metų?

– Manau, bus. Ypač jeigu valstybė bus protinga ir suvoks mūsų misijos prasmę. Juk čia yra misija, pasišventimas. Aš nuo 1961 m., kai tik pradėjau lankyti "Ąžuoliuką", iki 2005 m. neturėjau nė vieno laisvo sekmadienio, nes sekmadieniais vykdavo pagrindinės bendros repeticijos. Tik 2005 m. dėl tam tikrų fizinių priežasčių turėjome perkelti bendras repeticijas į kitą dieną. Tad didžiosios mano gyvenimo dalies sekmadieniai paaukoti "Ąžuoliukui". Dėl ko? Tai tam tikra auka, kurią ne kiekvienas įvertina. Ne mano vieno – visų mokytojų, mūsų choro vaikų.

Tie vaikai, kurie prisiliečia prie muzikos, jie yra kitokie. Bet tam įtakos turi tiek santykiai su mokytojais, tiek mūsų ambicijos atlikti labai rimtą muziką, su rimtais orkestrais ir atlikėjais. Kitas dalykas – kolektyvo bendrystė. Mes stengiamės rengti "Ąžuoliuko" stovyklas net nežiūrint į tai, kad valstybė jų neberemia. Tačiau ta stovykla – mūsų gyvasties šaltinis, nes ji gimdo kolektyvo sampratą, ugdo vaikų kūrybiškumą. Mes savotiškai "verdame savo sultyse" ir "pagimdome" tuos, kurie toliau tas "sultis verda", naujus lyderius.

Nedažnai sulaukiu padėkų – dažniau priekaištų. Tačiau jeigu tu tiki savo nuostata, dėl ko tu čia dirbi – kad tai vis dėlto yra gėrio šaltinis vaikams. Tad turi dirbti taip, kad jie tą gėrį pajustų ir turėtų širdyje. Dėl to ir verta gyventi.

Tęsiama tradicija

Šis tęstinis vadovaujamas Kęstučio Jakeliūno ansamblio projektas per septynerius metus jau supažindino dainavimo entuziastus su Renesanso epochos, vokiečių romantizmo, šiuolaikinių lietuvių, latvių, estų bei japonų muzikos kūrinių interpretavimu, o kursams vadovo iškilūs Lietuvos ir užsienio dirigentai: Gintautas Venislovas, Vaclovas Augustinas, Laurynas Vakaris Lopas, Artūras Novikas, Maris Sirmaisas (Latvija), Hirvo Surva (Estija), Ko Matsushita (Japonija). Aštuntąjį kartą rengiamiems kursams vadovaus vienas iškiliausių Lietuvos chorvedžių, visame pasaulyje atliekamų chorinės muzikos kūrinių autorius Vytautas Miškinis.

Ansamblis "Acusto" – nuolat naujų išraiškos priemonių ieškantis ir iššūkių nebijantis kolektyvas. Savo repertuare jis jau spėjo sukaupti daugybę įvairaus žanro kūrinių. "Acusto" atliekama muzika retai apsiriboja tradicine keturbalse partitūra: dažnai koncertų metu išnaudojamos individualios dainininkų balsų savybės, kiekvienam dainuojant atskiras daugiabalsės muzikos partijas ir taip išplečiant ansamblio atliekamą faktūrą iki dvylikos ar daugiau savarankiškų balsų. Ansamblis tapo ne vieno konkurso laureatu, jo koncertų geografija aprėpia visus Lietuvos regionus ir prestižines didžiųjų miestų sales. Kolektyvas yra dažnas Lietuvoje vykstančių muzikos festivalių svečias, specialiai jiems parengiantis ne tik a-capella programas, bet ir stambaus žanro kūrinius.

Pasaulyje žinomas vardas

Aštuntųjų ansamblio "Acusto" rengiamų chorinės muzikos interpretavimo kursų vadovas V.Miškinis – plačiai žinoma asmenybė, choro "Ąžuoliukas" meno vadovas, kompozitorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Choro dirigavimo katedros profesorius. Jis – nuolatinis Lietuvos dainų švenčių ir chorų sąskrydžių dirigentas, vyriausiasis dirigentas, meno vadovas, buvęs ilgametis Lietuvos chorų sąjungos prezidentas, jau aštuoniolika metų dirbantis Europos jaunimo chorų federacijos "Europa Cantat" muzikos komisijos konsultantu, Pasaulinių chorų varžytuvių "World Choir Games" žiuri ir Pasaulio chorų tarybos "World Choir Council" nariu, prieš šešiolika metų tapęs JAV chorų direktorių asociacijos ACDA garbės nariu bei Tarptautinės chorinės muzikos federacijos IFCM muzikos jaunimui komisijos nariu.

V.Miškinis – daugelio respublikinių vaikų chorų konkursų žiuri pirmininkas, dalyvaujantis tarptautinių chorų konkursų žiuri darbe tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Už plačią muzikinę ir kūrybinę veiklą maestro apdovanotas valstybiniais apdovanojimais. V.Miškinio kūryba populiari tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse – sukurta daugiau nei 800 opusų vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų chorams.

Apie tarptautinį šio autoriaus pripažinimą byloja Luizianos valstijos universitete (JAV) prieš šešerius metus apginta Nicholauso B.Cumminso daktaro disertacija "The unaccompanied choral works of Vytautas Miškinis" (V.Miškinio kūryba chorui a-capella), Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Japonijos, JAV ir kitų šalių muzikiniuose žurnaluose bei specializuotuose leidiniuose spausdinami straipsniai apie V.Miškinio chorinę kūrybą.

Galimybė išmokti ir pažinti

Aštuntieji chorinės muzikos interpretavimo kursai "Negirdėtas Miškinis" suteiks klausytojams unikalią galimybę arčiau susipažinti su naująja, iki šiol Lietuvoje neskambėjusia V.Miškinio vokaline kūryba.

Balandžio 20–22 d. Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje vyksiančių kursų metu ir baigiamajame koncerte, diriguojant pačiam autoriui, skambės kruopščiai parinkti opusai, skirti ne tik a-capella atlikti.

Interpretuojant Vokietijos Baden Viurtembergo kolektyvui "Orpheus Vokalensemble" dedikuotus penkis Williamo Shakespeare'o sonetus atlikėjams talkins pianistė Beata Andriuškevičienė, o skambant karaliaus Saliamono "Giesmių giesmės" fragmentui "In lectulo meo" į darnų ansamblio balsų skambesį įsilies Ilonos Klusaitės smuiko pasažai. Svarbią interpretavimo kursams atrinktų kūrinių dalį sudarys V.Miškinio kompozicijos, sukurtos visiems žinomo Indijos poeto, prozininko, dramaturgo, literatūrinės Nobelio premijos laureato Rabindranatho Tagore's tekstais, taip pat publika galės mėgautis kitais, specialiai ansamblio "Acusto" sudėčiai redaguotais sakralinės ar pasaulietinės muzikos opusais.

Jeigu vaikai mokyklose nebus skatinami dainuoti, netrukus neliks choristų, galinčių dainuoti Dainų šventėse, nerimavo muzikai, ketvirtadienį Kaune susirinkę į konferenciją, skirtą Dainų šventėms aptarti.

„Šiandien vaikai nebedainuoja. Šiandien mišrių vaikų chorų beveik nėra, mokyklose vaikai nebedainuoja. Jeigu vaikai nedainuos, tai Lietuva taip pat nedainuos. Ir mes tuojau liksime ant išnykimo ribos. Todėl, kad liaudies daina, kuri mus visą laiką vienijo ir kurioje yra ne tik melodija, ne tik harmonija, joje yra tautos dvasia“, – kalbėjo maestro Petras Bingelis.

Jis ragino kreiptis į Švietimo ir mokslo ministeriją, kad vaikų muzikiniam ugdymui būtų skiriamas pakankamas dėmesys. Tiek jis, tiek kiti renginio dalyviai pabrėžė, kad muzikinis lavinimas mokyklose nėra akcentuojamas.

„Didžioji problema yra švietimo reforma, kada suformuoti jaunučių chorai nepereina į jaunius. (...) Problema – švietimo reformoje: iš progimnazijų į gimnazijas, į licėjus – ir subyra tie sukurti kolektyvai“, – kalbėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ vadovas Vytautas Miškinis.

Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad trūksta tinkamų naujų kūrinių. Jų sukuriama nedaug, o ir tie, kurie sukuriami, kartais būna pernelyg primityvūs ar per daug sudėtingi.

Muzikai atkreipė dėmesį, kad nykstant jaunimo chorams, vėliau nebelieka ir suaugusiųjų choristų.

„Mes neturime kaip žanro vyrų choro. Jo jau nėra, yra vienas kitas vyrų choras, bet jie kažkada buvę labai garsūs, šiandien savo repertuaro jau nebegali Dainų šventei parengti. Moterų chorai nykstantys. Mišrūs chorai savo kokybe taip pat mažėja. Šitie dalykai yra nepaprastai skaudūs ir kaip mes pasitiksime tą (nepriklausomybės paskelbimo - BNS) šimtmetį, jeigu mes neturime šio žanro atlikėjų?“ – kalbėjo P.Bingelis.

2018 metais minint Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-metį, planuojama surengti ir Lietuvos dainų šventę.

Lietuvos dainų šventė, kartu su Estijos ir Latvijos dainų šventėmis, yra įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Pirmojoje Dainų šventėje 1924 metais Kaune dalyvavo 86 chorai – apie 3 tūkst. atlikėjų.

Šiemetinei Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijai gauti pateiktos 43 kandidatūros, tarp jų - aktorius Regimantas Adomaitis, chorvedys ir kompozitorius, „Ąžuoliuko“ vadovas Vytautas Miškinis, rašytojas Jakovas Grigorijus Kanovičius.

Į premiją taip pat pretenduoja aktoriai Gražina Balandytė, Regina Marija Varnaitė-Eidukaitienė, Eglė Gabrėnaitė, Stasys Petronaitis, Arūnas Sakalauskas, Viktorija Kuodytė, Aidas Giniotis, Nelė Savičenko, Dainius Gavenonis.

Iš muzikų kandidatais premijai pasiūlyti orkestro „Trimitas“ meno vadovas Algirdas Budrys,vargonininkas Leopoldas Digrys, džiazo muzikantas Vladimiras Čekasinas, dirigentas Jeroslavas Cechanovičius, muzikologas Viktoras Gerulaitis, chorvedys Česlovas Radžiūnas, dainininkė Judita Leitaitė.

Taip pat premijai siūlomi rašytojai Petras Gediminas Isokas, poetas Jonas Jakštas,dailininkas ir vaikų knygų autorius Kęstutis Kasparavičius, literatūros kritikas Eimutis Valentinas Sventickas, literatūrologas Vytautas Martinkus, kultūros antropologas Virginijus Savukynas.

Į premiją pretenduoja ir fotografas, kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius, fotomenininkas Algirdas Šeškus, architektai Rolandas Palekas ir Audrius Ambrasas, kino režisierius Kristijonas Vildžiūnas, vizualaus meno kūrėjas, scenografas Dainius Liškevičius, scenografė Stefanija Hanalda Graurogkaitė.

Tarp kandidatų taip pat yra skulptoriai Antanas Žukauskas, Juozas Kalinauskas, Gintaras Karosas, Vladas Urbanavičius, Romualdas Inčirauskas, vizualaus meno kūrėjai Svajonė ir Paulius Stanikai, Artūras Raila.

Į premiją dar pretenduoja tapytojas, grafikas Pranas Gailius, dailininkė Birutė Janina Grasilda Žilytė, vitražų  kūrėjas Vytautas Švarlys, tekstilės menininkė Zinaida Vogėlienė.

Kultūros ir meno premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžių - šiuo metu ji sudaro 104 tūkst. litų. Premijos mokamos iš Kultūros ministerijai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.

Kultūros ir meno premijos paskiriamos iki gruodžio 15 dienos, o premijų laureatų diplomai ir ženklai įteikiami Lietuvos valstybės atkūrimo dienos (Vasario 16-osios) proga.

Kultūros ir meno premija kūrėjams gali būti skiriama tik vieną kartą.

Premijos skiriamos nuo 1989 metų.

Kultūros ministras Šarūnas Birutis sekmadienį baigiamajame Dainų šventės koncerte apdovanojo jos meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Vytautą Miškinį.

„Aš tikiuosi, kad tą jausmą, ta dvasią vienybės visi Dainų šventės dalyviai parsiveš į savo namus, į mūsų namus, į Lietuvą, bet tam, kad mes skatintume vienybę, reikia suburti žmones. Ir tam reikalingi lyderiai, pasiaukojantys, tam reikalingos asmenybės ir šiandien norėčiau apdovanoti vieną iš jų - žmogų, visai neseniai atšventusį savo 60 jubiliejų, žmogų, kurio rankos mostui paklūsta tūkstantiniai chorai. (...) Lietuvos kultūros ministerijos garbingiausiu ženklu norime apdovanoti maestro Vytautu Miškiniu“, - sekmadienį, teikdamas apdovanojimą, sakė ministras.

Dirigentas dėkodamas teigė, kad vienas nieko nebūtų padaręs.

„Ačiū Lietuvai, aš vienas be jos nieko nevertas“, - dėkojo V.Miškinis.

Jubiliejinės Dainų šventės finaliniame koncerte Dainų diena kūrinius atliko apie 12 tūkst. choristų iš 350 kolektyvų, Pirmą kartą Dainų diena nuskambėjo prieš 90 metų.