Menas ir sportas

Sunku būtų nutylėti, kad V. Sinkevičius – garsios mūsų tekstilininkės Marijonos Sinkevičienės sūnus, taip pat jautęs polinkį menui, tačiau anksti jaunystėje susidomėjęs ir Rytų kovų menais. Pastaroji aistra V. Sinkevičiaus mamą toli gražu nežavėjo, ne paslaptis, kad anksčiau šis sportas buvo siejamas su gaujomis, linkusiomis į kriminalinius nusikaltimus. V. Sinkevičių žavėjo išmintingas kūno lavinimas ir šį sportą lydinti filosofija.

Baigęs Kauno dailės gimnaziją ir įstojęs į Kauno dailės institutą mokytis skulptūros, V. Sinkevičius, atsiradus galimybei, išvyko į Angliją (ketino trumpam, bet užsibuvo keletą metų) ir joje pasinėrė ne tik į anglų kalbos studijas, darbą, bet ir į sportą. Kikboksas, boksas kiek į šalį nustūmė menus, tačiau jie greičiausiai tyliai laukė savojo laiko bei brandos.

Sportinės traumos po kurio laiko ėmė kamuoti nuolat ir taip lengvai, kaip anksčiau, nesisekė pasveikti. V. Sinkevičius puikiai prisimena, kad dar iki jų ėmė kamuoti nuojautos ir mintys, jog kažkas ne taip, kad norisi daryti kažką kito, gyventi kitaip. Sugrįžęs į Lietuvą jis baigė skulptūros studijas, domėjimasis sportu virto dvasinio mokytojo paieškomis, ir kaip sakoma Rytuose, kai mokinys būna pasirengęs, mokytojas ateina. Taip ir buvo.

Ėjimas į šviesą

Išvykęs į Kiniją, V. Sinkevičius gilino savo žinias ir dabar Vilniuje bei Kaune konsultuoja žmones, ieškančius dvasinės ir fizinės sveikatos. Susiradęs širdžiai artimą veiklą, V. Sinkevičius grįžo ir į meną. Gabrielės meno galerijos surengtoje parodoje P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje, jis eksponuoja daugiausia studijų metu sukurtus išraiškingus, didelio formato piešinius, kuriuose per žmogaus kūną atspindimos įvairios būsenos, beje, dažniausiai dramatiškos, sunkios ir slogios.

Piešiniai pramaišiui sukabinti su menininko asmeninėmis fotografijomis, liudijančiomis jo ėjimą į dabartinį kelią, o gal būseną, kuri iš ieškančios, sunkios tapusi harmoninga, lengva, rami. Monochrominius V. Sinkevičiaus parodos darbus vainikuoja įvairiomis spalvomis švelniai vilnijantis dvasinių patirčių pripildytas kūrinys, bylojantis apie nueitą kelią ir rastą ramybę, išsipildymą, gebėjimą padėti žmonėms. Būtent itin spalvingas paskutinysis parodos "Būsenos" V. Sinkevičiaus paveikslas yra ir dabartinio jo meninio kelio kryptis, autorius ketina ateityje parodyti visą tokių (šviesių) darbų ciklą.

Būsenos kaip drabužiai

Taigi paroda "Būsenos" gimė iš asmeninių gyvenimo prasmės ieškojimų, mokymosi, įvairių meditatyvinių praktikų, taip pat veiklos, kuria dabar užsiima – kinų vaizdinių medicinos, čigongo meditatyvinių praktikų vedimo, astrologijos, sąmoningumo ugdymo seminarų.

"Remiantis Rytų išmintimi (vedomis) žmogaus būsenos (pvz. pyktis, baimė) yra kaip drabužiai, kuriuos jis vilki, – teigia parodos autorius V.Sinkevičius. – Viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo – kokias būsenas renkasi. Žmogui, kuris neužsiima meditatyvinėmis praktikomis, sunku išlaikyti pozityvias būsenas, jį dažnai pasiglemžia negatyvios emocijos. O juk medikai jau seniai nustatė psichosomatinį ryšį tarp negatyvių būsenų ir žmogaus sveikatos būklės. Todėl mes turime dėti pastangas, kad išlaikytume savyje ir aplinkoje kuo daugiau pozityvių būsenų."

Padėdamas žmonėms suvokti savo būsenas ir rinktis šviesesnį gyvenimo kelią, V. Sinkevičius dabar šalia kuria medidatyvius paveikslus, tikėdamas, kad jie taip pat gali skleisti pozityvią informaciją, kurios dabar itin stinga.

Pasak autoriaus, parodos idėja kilo iš asmeninių gyvenimo prasmės ieškojimų, įvairių meditatyvinių praktikų ir veiklos, kuria dabar užsiima, – kinų vaizdinių medicina, astrologinės konsultacijos, kinų cigun meditatyvinių praktikų vedimas, sąmoningumo ugdymo seminarai. Piešinių ciklas sukurtas jau senokai. Jis apima tam tikrus menininko gyvenimo etapus. Parodoje bus eksponuojamos ir kelios nuotraukos, kurios simbolizuoja kertinius jo gyvenimo etapus iki šių dienų. Todėl ir parodos pavadinimas "Būsenos" asocijuojasi su kaita.

"Remiantis Rytų išmintimi (vedomis) žmogaus būsenos (pvz., pyktis, baimė) yra kaip drabužiai, kuriuos jis vilki. Viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo – kokias būsenas jis renkasi pats. Žmogui, kuris neužsiima meditatyvinėmis praktikomis, sunku išlaikyti pozityvias būsenas, jį dažnai pasiglemžia negatyvios emocijos. Medikai seniai nustatė psichosomatinį ryšį tarp negatyvių būsenų ir žmogaus sveikatos būklės. Mes turime dėti pastangas, kad išlaikytume savyje ir aplinkoje kuo daugiau pozityvių būsenų", – teigia V.Sinkevičius.

Menininkas gyvena ir kuria Kaune. Baigęs Kauno dailės gimnaziją studijavo Vilniaus dailės akademijos Kauno filiale, 2005 m. įgijo skulptūros bakalauro laipsnį. 1999–2001 m. studijavo anglų kalbą Londone (Edgware Academy of Language and Computer Science). Po studijų kelerius metus gyveno ir dirbo Londone. 2007 m. studijavo pagal "Erasmus" studentų mainų programą Dubline (Dublin National College of Art and Design, MFA Fine Art by Research). 2008 m. Vilniaus Dailės akademijoje įgijo skulptūros ir dailės magistro kvalifikacinį laipsnį.

V.Sinkevičius parodose Lietuvoje dalyvauja nuo 1998 m., užsienyje – nuo 2008 m. Naujausioje VšĮ Gabrielės meno galerija rengiamoje parodoje autorius pristato piešinius, sukurtus nuo 1998 m. Piešinių tematika bei pavadinimai atspindi bei išreiškia skirtingas dvasines bei emocines būsenas. Dominuojantis parodos piešinių žanras – portretai, kuriuose dailininkas kuria psichologinę vaizduojamojo žmogaus charakteristiką.

Žmogaus portretas tarsi įkūnija dominuojantį žmogaus charakterio, jo asmenybės bruožą. Tad neatsitiktiniai parodoje eksponuojamų piešinių pavadinimai: "Valia" (1998), "Sielvartas" (1999), "Prieš kovą" (1999), "Pyktis", "Pasipriešinimas" (1999), "Belaukiant" (2004), "Melancholija" (1999), "A. Warholo psichologinis portretas" (2005).

Kas? V.Sinkevičiaus parodos "Būsenos" atidarymas.

Kur? Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (L.Zamenhofo g. 4).

Kada? Rugpjūčio 22 d. 17 val. Veiks iki rugsėjo 30 d.

Festivalį prieš ketvirtį amžiaus pradėjo šviesaus atminimo Vytautas Kernagis. „Bliuzų“ laisvę iki šiol prisimena Rolandas Vilkončius, tuo tarpu Vyteniui Sinkevičiui teko patirti ir ekstremalių nutikimų. Bet pastaraisiais metais šventei diriguojantis Mantas Četkauskas festivalį prilygina mamos maistui, kurio niekada nebūna perdaug.

Anapilin iškeliavusio maestro V. Kernagio sūnus Vytautas tuo metu, kai tėvas važiuodavo į „bliuzus“, buvo dar paauglys, bet jis ir šiandien pamena Varnius.

„Visąlaik su tėvu trindavausi. Prisimenu, kad ten buvome. Prisimenu, aišku, Ariną – labai įstrigo atmintin, nes visą laiką man atrodė tokia tikra Lietuvos bliuzo karalienė. Pamenu, kaip su tėvu vaikštinėjome prie ežero, buvo toks pat prastas oras, koks dažnai būna Lietuvoje“, – kalbėjo V. Kernagis jaunesnysis. Bet jam įdomiau ne tai, ką pats anuomet patyrė „bliuzuose“, o ką Kernagiui vyresniajam reiškė bliuzas.

„Tėvui bliuzas buvo ypatingas ir jis skambėjo visur: mašinoje, namuose, baliuose, Palangoje, tame pačiame „Anapilyje“... Tėvas sakydavo: „Čia yra mano muzika, teisinga muzika.“ Ir ji tokia ne dėl to, kad atliekama kažkaip ypatingai, bet ten yra tekstas, kuris net svarbesnis nei muzika. Išvesčiau paralelę su dainuojamąja poezija, nes bliuzas irgi yra išdainuotas tikras žmonių išgyvenimas. Tėčiui patiko bliuzo natūralumas, ši muzika jį lydėjo didelę gyvenimo dalį. Vilniuje jis susitikdavo su bičiuliu Andriumi Sudiku, kuris vadinamas Žydrąja Bliuzo Motina, nes apie bliuzą žino viską. Jiedu sėdėdavo Užupyje, klausydavosi muzikos. Bliuzas, o ne džiazas ir jau tikrai ne country buvo tėčio mylimiausias“, – kalbėjo Vytautas, šiemet pats planuojantis atvažiuoti į jubiliejines „Bliuzo naktis“.

Beje, Vytauto Kernagio fondo iniciatyva prieš du metus šiame festivalyje gavo galimybę pasirodyti keli jauni atlikėjai. Maestro tai būtų patikę.

Kad „Bliuzo naktys“ tiesiog įsiurbia, turėjo progos įsitikinti ir Rolandas Vilkončius, prieš daugiau nei 10 metų buvęs šio festivalio vedėju. „Turbūt ryškiausias prisiminimas – kai jauti ore tvyrančią laisvę, kai visi laisvi, draugiški, nusiteikę rimtam muzikos šėlsmui. Beje, muzika irgi laisva: ten gali groti pačios tikriausios bliuzo grupės ir čia pat – rokenrolo ar net beveik popso grupės. Ir jas visas vienija bendra atmosfera, laisvė mintims, muzikos atlikimui, gerai nuotaikai, – sako Rolandas. – Tiesa, tuo metu, kai aš vedžiau „Bliuzo naktis“, jos buvo net labai laisvos, todėl ne visus atsiminimus galiu pasakoti... Bet buvo ir tikrai juokingų. Kartą vienas televizijos operatorius sugalvojo ryte plikas pabėgioti. Netrukus jį jau gaudė apsauginiai, o jis sėkmingai nuo jų bėgiojo. O aš akies krašteliu per langelį mačiau tokį veiksmą: operatorius bėga į vieną pusę, paskui jį – apsauginiai, į kitą pusę – iš paskos apsauginiai... Nežinau, kaip baigėsi tam operatoriui, bet mums buvo labai juokinga.“

Kadangi bliuzas gimė iš tikro gyvenimo, tai ir bliuzo festivalyje gali nutikti visko. „Žinoma, būna, įvyksta ir kažkokie blogi dalykai, bet tai yra kiekvieno didelio festivalio neišvengiama nemalonioji pusė“, – svarsto R. Vilkončius. Bet pats, sukaupęs gerąją patirtį, mielai ten važiuodavo ir tada, kai nereikėjo dirbti. – Buvau keletą kartų nulėkęs tiesiog pabūti, tolokai nuo scenos. Nuvažiavus į tą festivalį tiesiog privaloma pagyventi palapinėje, išmirkti lietuje, patirti „bliuzus“ su visais prieskoniais.“

Patyrimų „Bliuzo naktyse“ nestokojo ir kitas ilgametis festivalio vedėjas – V. Sinkevičius, daugelis dar ir šiandien pamena jo firminį kombinezoną. „Buvo toks, džinsinis. Tuo metu maniau, kad darbinėje aplinkoje jis labai tinkamas“, – šypteli Vytenis.

„Darbinė aplinka“ jam kasmet suteikdavo gerą dozę adrenalino. Vienais metais V. Sinkevičius į sceną nusileido iš sraigtasparnio, bemaž tris metrus nušokdamas ant kojų. Bet tąsyk viskas baigėsi laimingai. O štai kitais metais teko patirti ir traumą, dėl kurios vėliau ilgai negalėjo atsisukti agurkų stiklainio.

„Mes apsistodavome pas tokį ūkinininką Vincą, toliau nuo viso to Vudstoko. Jis augino žirgus, o aš, didelis žirgų mėgėjas, pamaniau – atjosiu į festivalį raitas. Vincas pakraipė galvą, kad senokai tuo žirgu niekas nėra jojęs, bet vis tiek prašiau, kad pabalnotų. Užlipau – žirgas pradėjo kratytis, bet sakiau – nieko, aš jį perlaušiu. Įjojojome į mišką, jis bandė mane numesti, bet aš užsispyręs – vis tiek įveiksiu. Joju toliau, ten – griovys, žirgas įsispyrė kojomis ir nutėškė mane žemėn. Tada jau supratau, kad kažkas negerai. Pradėjau vesti renginį – ranka tinsta, bet vis tiek pravedžiau, o po bliuzų nuvažiavęs į traumotologinį sužinojau, kad lūžo delnikaulis. Tada skaudėjo, bet šiandien jau kažkaip visai linksma prisiminti“, – pasakoja V. Sinkevičius.

Jis pamena dar vieną istoriją, susijusią su minėtu ūkininku. „Festivalyje koncertavo toks bliuzmenas iš Amerikos, ir tai buvo bene pirmas juodaodis muzikantas Žemaitijoje. Mes su juo vaišinomės vietiniu žemaitišku viskiu... O po to paryčiais pas Vincą kartu ėjome į pirtį... Labai smagus prisiminimas“, – juokiasi Vytenis.

Jau kelis pastaruosius metus festivalį vedantis Mantas Četkauskas tvirtina, kad „Bliuzo naktys“ kasmet sukuria nepamirštamų įspūdžių, nes turi savo aurą: „Tai senų gerų bičiulių iškyla gamtoje su dainomis, šokiais-pokiais, gera nuotaika ir širdžiai miela, teigiama muzika. Žmonės jau keliomis kartomis atvyksta į šį festivalį. Tėvai su vaikais, o dabar jau ir vaikai su vaikais, nes jiems čia gera. Bliuzas ir šiaip yra teigiamas reiškinys, o festivalio dalyviai bei žiūrovai visuomet atvyksta tik geros nuotaikos. Bendra atmosfera – to užtenka, kad grįžtum kasmet. Ten žodis „savas“ aprėpia viską: emocijas, jausmą, nusiteikimą. „Bliuzo naktys“ – tai kaip mamos naminis kotletas su bulvių koše – gali suvalgyti 10 ir nepersivalgysi.“

Ko per metus nuo „bliuzų“ iki „bliuzų“ M. Četkauskas pasiilgsta labiausiai? Štai jo sąrašas: „Jėzaus Kristaus priešais sceną, purvo vonių, besišypsančių veidų – net tuomet, kai šalia jų telkšo balos ir lyja kaip iš kibiro. Dabar jau ir Blėkos užkulisiuose verdamo „Chilli con carne“ pasiilgau. Blėka, šiemet sūrio atsivešiu aš!“ – organizatoriui perduoda „Bliuzo naktų“ vedėjas, jau skaičiuojantis paskutines dienas iki festivalio.

Viso minėto pozityvo Varniai prisipildys jau po savaitės. Paskutiniai pigesni bilietai – puslapyje bliuzonaktys.lt, festivalio vietoje jie kainuos brangiau. Taigi, kaip primena senasis „bliuzų“ šūkis, nepamiršk palapinės ir piniginės. O sūrio atsiveš M. Četkauskas.

Trečiadienio popietę į Vilniaus gatves išriedėjo ryškiaspalviais balionais papuoštas trečios serijos BMW automobilis. Visų miestiečių dėmesį prikaustė ne tik pats automobilis, puošmenos, bet ir iš automobilio garsiai sklindanti muzika bei... mojuojantys keturi keleiviai. Kas jie?

Tai keturi linksmieji „Teleloto“ vedėjai, kurie nusprendė pradžiuginti sostinės gyventojus. Juk žinomiausia lietuviška loterija – viena ilgiausiai gyvuojančių TV laidų. Balandžio mėnesį „Teleloto“ švenčia jau 20-tąjį gimtadienį.

Jurgita Drabatienė, Eglė Jackūnienė, Vytenis Sinkevičius ir Vitalijus Zuikauskas į pasivažinėjimą išvyko ne tuščiomis – su pilnu puodu dovanų, kurias dalino sutiktiems praeiviams. Daug džiaugsmo, šypsenų, bendravimo – miestiečiai buvo puikiai nusiteikę. Iš automobilio salono skambėjo nuotaikinga daina – tai naujasis „Teleloto“ hitas, kurio premjera įvyks jau šio sekmadienio laidoje.

Trečios serijos automobilis BMW su automatine pavarų dėže džiaugsmingam vedėjų pasivažinėjimui pasirinktas ne atsitiktinai. 10 BMW 318i automobilių atiteks žaidėjams „Teleloto“ 20-tojo gimtadienio proga.

Televizijos bei radijo laidų vedėjo Vytenio Sinkevičiaus šeimoje nuo pat mažų dienų vaikams skiepijama meilė gamtai, mokoma, kaip svarbu ja rūpintis, neteršti, aiškinama, iš kur atsiranda deguonis ar vanduo, kurį geriame iš čiaupo, jau kurį laiką rūšiuojamos atliekos. Ne išimtis ir namų apšvietimas: didžiajai jo daliai naudojamos taupiosios lemputės, kurios perdegusios turi būti atiduotos perdirbti. V. Sinkevičius įsitikinęs: jeigu visi pradėtų rūpintis ne tik savo namų aplinka, gyventume švariau.

„Su vaikais kalbamės tokiomis temomis kaip atsinaujinantys energijos šaltiniai, gamtos turtai ar stichinės nelaimės, kylančios dėl netinkamos žmonių veiklos. Dažnai nesusimąstome apie tai, kad Žemės turtai ne begaliniai ir gamtos sekinimas galiausiai virs katastrofa, – sako Vytenis Sinkevičius. – Tikiu, jei vaikai stengsis gyventi supratingiau už mūsų kartos atstovus – vartotojus, ateityje jie sukurs draugiškesnį santykį su gamta ir abipusiai mainai taps sąžiningesni.“

Sinkevičių šeimos įpročiai pasikeitė prieš 5 metus pakeitus gyvenamąją vietą: „Naujų namų kieme atsirado spalvoti atliekų rūšiavimo konteineriai, be to, namo savininkų bendrija aktyviai ragino grąžinti atliekas ir taip gerinti mūsų visų gyvenimo sąlygas. Namuose, po kriaukle, kur dažniausiai laikoma šiukšliadėžė, atsirado talpos skirtingoms atliekoms.“ Elektroninės atliekos, tokios kaip virduliai, lygintuvai ar ausinės, taip pat išmetamos į specialų konteinerį, esantį namų kieme. V. Sinkevičius prasitaria, kad iš pradžių rūšiuoti atliekas buvo sunku ir neįprasta, tačiau dabar, pripratus, tai daroma mechaniškai.

Žinomo vyro namuose ne tik rūšiuojamos atliekos, bet ir taupoma elektra – jau 3-us metus didžiajai daliai namų apšvietimo naudojamos elektros energiją taupančios lemputės. Per šį laikotarpį dar nespėjo perdegti nei viena lemputė, tačiau V. Sinkevičius jomis pasirūpins atsakingai dėl lemputėse esančio gyvsidabrio – kaip ir visas kitas pavojingas elektronikos atliekas, atiduos perdirbėjams.

Lietuvoje taupiųjų lempučių surinkimu besirūpinančios organizacijos „Ekošviesa“ vadovas Tadas Ruželė pabrėžia, kad lemputei perdegus ją reikia saugiai, nesudaužant ir neįskeliant, atgabenti į bet kurį surinkimo punktą ir atsargiai, nemetant įdėti į specialią dėžutę. Pasak specialisto, neperdirbamų lempų nėra, todėl labai svarbu, kad kiekviena savo laiką atitarnavusi lemputė pakliūtų į perdirbėjų rankas.

Šiuo metu 46 šalies miestuose veikia 86 punktai, kuriuose yra priimamos perdegusios energiją taupančios lemputės. Specialių dėžučių šioms lemputėms surinkti yra parduotuvėse „Mazgas“, „SLO“ bei „EMP recycling“ padaliniuose. Šiais metais prie surinkimo punktų prijungta ir daugiau stambiagabaričių atliekų aikštelių, kurios išsidėsčiusios visoje šalies teritorijoje. Perdegusių lempučių surinkimo punktų sąrašą galima rasti interneto svetainėje www.eko-sviesa.lt

„Ekošviesa“ energiją taupančių lempučių surinkimą Lietuvoje organizuoja nuo 2010 m. Surinktos lemputės atiduodamos elektroninių atliekų perdirbėjams, kurie, naudodami specialias technologijas, saugiai pašalina gyvsidabrį ir perdirba stiklą antriniam panaudojimui.