Jau ne vienerius metus visame pasaulyje labai garsiai kalbama apie išvešėjusį ir jokioms kontrolės priemonėms nepasiduodantį autorinio turinio piratavimą. Nors kovoti bandoma tiek socialinėmis, tiek ir teisinėmis priemonėmis, bet kol kas visa tai primena „kovą su vėjo malūnais“. Visgi galima piratauti ne tik turinį, bet ir patį internetą arba tiksliau – interneto ryšį.
Ši problema kol kas labiau aktuali gerą sparčiojo interneto infrastruktūrą sukūrusioms valstybėms, kai prasideda sparti „Wi-Fi“ bevielio interneto tinklo plėtra. Paprastai „Wi-Fi“ tinklo plėtra vyksta necentralizuotai, su daugybe skirtingų iniciatyvų – pavyzdžiui, Lietuvoje tūkstančius „Wi-Fi“ zonų turi sukūrę TEO ir LRTC, neatsilieka ir kiti interneto tiekėjai, tokie kaip Cgates. O kur dar įvairios kavinės, prekybos centrai, muziejai, įmonių ofisai? Negalima pamiršti ir savivaldybių iniciatyvų – nemokamos „Wi-Fi“ zonos sukuriamos kurortuose, pagrindinėse didesnių miestų gatvėse ar aikštėse. Šio nematomo voratinklio paskutinius potėpius užbaigia tūkstančiai pavienių gyventojų naudojamų privačių „Wi-Fi“ tinklų, kurie sukurti tam, kad būtų galima patogiai naudotis bevieliu internetu savo bute ar name.
Kaipgi atrodytu miestų ir kaimų aplinka, jei galėtume matyti visus veikiančius Wi-Fi tinklus? Turbūt vaizdelis būtų panašus į voratinklio tinklą, ne ką mažiau painų nei tas, kurį sukuria visą valstybę padengusios radijo ar televizijos signalus pernešančios elektromagnetinės bangos.
Patyrinėti ir vizualizuoti šį „Wi-Fi voratinklį“ didmiesčio ir kaimiškoje vietoje nusprendė „Wi-Fi“ ryšio stiprintuvais prekiaujančios parduotuvės rysiostiprinimas.lt ekspertai. Į automobilį sumontavę standartinę „Wi-Fi“ ryšio stiprinimo įrangą, kurią sudaro mobilioji „Wi-Fi“ ryšio antena bei stiprintuvas-imtuvas („Signal king 999WN“ komplektas), pajungtas prie nešiojamo kompiuterio („Dell N5030“) per standartinę USB jungtį bei GPS imtuvas („Holux-GR-213U“).
Įdiegta speciali programinė įranga automatiškai skenuoja visus stiprintuvo aptinkamus „Wi-Fi“ tinklus, įvertina priimamo signalo stiprumą, jo pokytį automobiliui judant ir pagal gautus duomenis apskaičiuoja aptikto „Wi-Fi“ tinklo stiprumą. Visa ši informacija iš karto koduojama į programai „Google Earth“ suprantamą formatą, tad po skenavimo galima skaitmeniniame žemėlapyje matyti aptiktų „Wi-Fi“ tinklų geografinę padėtį ir jų stiprumą.
Pasiruošus visą įrangą, prasidėjo kelionė po vakarinę Lietuvos dalį – aplankyta Klaipėda, Palanga, Kretinga. Rezultatai pribloškiantys – visos miestų teritorijos tiesiog „paskendusios“ įvairaus galingumo „Wi-Fi“ interneto tinklų bangose. Vertinant rezultatus, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, jog tinklai skenuoti ne visose miestų gatvėse, o tik pagrindinėse – važinėjant po visas gatves, tinklų kiekis dar ūgtelėtų.
Be to, po įrangos bandymų paaiškėjo, jog aptinkamų tinklų skaičius gerokai priklauso ir nuo važiavimo greičio – judant 30 km/val. greičiu toje pačioje teritorijoje surandama apie 30 proc. daugiau aktyvių „Wi-Fi“ tinklų, nei judant 70 km/val. greičiu. Tyrimas, kurio rezultatus matote žemiau, atlikti judant vidutiniškai 60 km/val. greičiu, tad galima drąsiai teigti, kad realus „Wi-Fi“ tinklų skaičius tirtose teritorijose yra bent trečdaliu didesnis.
Žemėlapiuose visi aptikti tinklai žymimi taip: apytikslėje tinklo zonos centro vietoje pažymimas spalvotas taškas, o aplink jį programa nubrėžia apskaičiuotą tinklo veikimo diapazoną. Aptikti „Wi-Fi“ tinklai žymimi trimis spalvomis, priklausomai nuo jų apsaugos lygio. Visiškai atviri ir nemokami tinklai pažymėti žalia spalva. Gelsva ir rausva spalva žymimi tinklai yra privatūs ir apsaugoti įvairaus lygio ir sudėtingumo slaptažodžiais, o kai kurie yra komerciniai – prisijungimas galimas tik sumokėjus mokesčius.
Atidžiau patyrinėjus žemėlapius matyti, kad bent ketvirtadalis yra visiškai atviri tinklai, prie kurių gali jungtis bet kas norintis ir turintis „Wi-Fi“ ryšio imtuvus.
Prisiminus, kad visi šiuolaikiniai išmanieji telefonai, planšetiniai ar nešiojami kompiuteriai tokius „Wi-Fi“ imtuvus jau turi numatytus savo vidinėje konstrukcijoje, prisijungimo problemų visai nelieka. Na, nebent vienintelė – standartiniai integruoti imtuvai paprastai yra nedidelio jautrumo, tad gali aptikti tik kelis stipriausią signalą skleidžiančius „Wi-Fi“ tinklus. Tačiau panaudojus „Wi-Fi“ ryšio stiprintuvus-imtuvus su išorine antena (kaip kad minėtojo tyrimo metu), prisijungiama net ir prie gerokai nutolusių (iki kelių kilometrų atstumu) tinklų, tad ir šios problemos nelieka.
Gali iškilti logiškas klausimas – o iš kur tirtose teritorijose tiek daug atvirų ir nemokamų „Wi-Fi“ interneto tinklų? Jei miestų centruose esantys atviri nemokami tinklai dar gali būti paaiškinti savivaldybių iniciatyvomis, tai kaip su provincijoje ir priemiesčiuose esančiais tinklais? Atsakymas paprastas – tai arba vietinių verslų iniciatyva parduotuvėse, kavinėse ir kitose viešose vietose pastatyti „Wi-Fi“ siųstuvai, skirti klientams vilioti, arba menkas privačių „Wi-Fi“ maršrutizatorių savininkų saugumo jausmas. Viena iš įprastinių saugumo problemų, apie kurias kalbama jau labai senai – „Wi-Fi“ maršrutizatorių įsigiję ir bevielį tinklą sukūrę savininkai arba neuždeda tinklo slaptažodžių, arba juos palieka gamyklinius, kuriuos „nulaužti“ ar tiesiog atspėti – juokų darbas.
Tad bent kiek labiau technologijose išprusę gyventojai neretai naudojasi tokiais atvirais „Wi-Fi“ tinklais ne tik išvykose ar atostogose, bet ir namuose vietoj standartinio interneto ryšio. Štai toks reiškinys ir vadinamas „interneto piratavimu“: apsukrūs gyventojai vietoj sutarties su interneto tiekėju nusiperka „Wi-Fi“ ryšio stiprintuvo komplektą ir nemokamai naudojasi internetu iš neapdairių kaimynų arba tiesiog iš netoliese esančių viešųjų „Wi-Fi“ prieigų. Ši galimybė net labai paplitusi tam tikrose regionuose – tuo naudojasi kurortuose ar miestų centruose gyvenantys gyventojai.
Kiek paplitęs toks „interneto piratavimas“, tikslių duomenų nėra. Tačiau dar 2010 metais JAV rinkos tyrimų bendrovė „Mintel“ skelbė, kad šis reiškinys sparčiai plinta JAV ir tai lemia gerokai lėtesnę sparčiojo interneto plėtrą. Mat dalis internto vartotojų linkę verčiau naudotis piratiniu ir nemokamu „Wi-Fi“ interneto ryšiu, gaunamu iš kaimynų ar viešųjų prieigų, užuot patys užsisakę spartaus ryšio paslaugas.
Nors panašūs tyrimai Lietuvoje nėra atlikti, tokie interneto ryšio „pasiskolinimai“ neabejotinai paplitę ir pas mus – apie tai dažnai galima išgirsti jaunimo kalbas studentų bendrabučiuose, viešajame transporte.
Ar šis reiškinys yra tik neigiamas, ar turi ir teigiamų aspektų – tai jau kita tema, tačiau įvertinus, kaip plačiai mūsų šalyje yra paplitę „Wi-Fi“ tinklai, galima neabejoti bent tuo, kad „interneto piratavimas“ Lietuvoje kaip ir visame pasaulyje tik populiarės.
Taigi, gyvename įdomiais laikais: nemokamas piratinis turinys mus gali pasiekti net ir nemokamu piratiniu internetu. Trūksta tik vieno – nemokamų piratinių įrenginių, kuriais būtų galima jungtis prie tokio interneto. Sakysite, to jau niekada nebus? Kas žino – gal tokią galimybę ateityje padovanos ištobulėję ir išpopuliarėję 3D spausdintuvai?
Panika: bevielis ryšys tapo nesaugus? 1
