Cechuose prie Alslebeno sumontuotos galingos mašinos. Jos gabalais smulkina supjaustytas senų vėjo turbinų mentes. Tam, kad būtų pagaminta nauja žaliava.

„Vos per valandą kelias tonas sverianti mentė paverčiama smulkiomis granulėmis, vadinamosiomis „novofleikes“, o jos galiausiai panaudojamos terasinėms lentoms gaminti“, – pasakojo RTL reporteris Tobias Kollig.

Kartu su mediena, plastiku ir dažais maži menčių gabalėliai aukštoje temperatūroje paverčiami į masę, o tada presuojami į formą.

„Iš mentės dangos išeina tikrai perdirbama medžiaga, kurią po 20-30 metų naudojimo galima vėl paversti šiuolaikine lenta, fotovoltinių elementų pagrindu ar kitais įdomiais dalykais“, – aiškino „Novo-Tech“ generalinis direktorius Holger Sasse.

Visas  LNK reportažas – vaizdo įraše:

Ši strategija vadinama „nuo pradžios iki pradžios“. Idėja – bent du ciklai, per kuriuos niekas neprarandama. Panaudojus gaminį, jis tampa žaliava kažkam naujam, o atliekų faktiškai nelieka.

„Mes vienintelė gyva būtybė, kuri gamina atliekas, o kai jų pridarome, visas pasaulis tampa sąvartynu. Dabar galima permąstyti visus daiktus taip, kad jie būtų vėl naudingi ir mažiau kenksmingi“, – kalbėjo H. Sasse.

Dabar dauguma panaudotų menčių vis dar deginamos cemento gamyklose, dėl to išmetamas anglies dioksidas. Kitos metų metus guli laukuose, kol pamažu yra.

„Vokietijos aplinkos apsaugos agentūra prognozuoja, kad iki 2030 metų per metus susidarys 20 tūkst. tonų menčių atliekų. Po to jų bus net 50 tūkst. tonų per metus. Tačiau senos rotorių mentės neturi tapti probleminėmis atliekomis“, – teigė RTL reporteris T. Kollig.

Žiedinė ekonomika bus pranašesnė už linijinę, tada turtas taps vertingesniu. 

Šiuo atveju, jos padarys terasines lentas dar tvirtesnes ir atsparesnes atmosferos poveikiui. Tokių lentų kol kas galima įsigyti tik iš specializuotų pardavėjų ir jos brangesnės nei, pavyzdžiui, įprastinės lentos iš Kinijos. Tačiau kainos turėtų sumažėti. Jų išradėjas įsitikinęs, kad viskas pasikeis.

„Žiedinė ekonomika bus pranašesnė už linijinę, tada turtas taps vertingesniu. Bet, kad tai pasiektume, mums reikia iš tiesų išlaikyti šias medžiagas gamybos cikle, jos neturi būti prarastos“, – sakė H. Sasse.

Tam, kad įvairios medžiagos būtų panaudotos dar kartą, svarbu ne tik jų atitikimas pirminiam tikslui. Reikėtų, kad jos iš karto būtų projektuojamos ir gaminamos taip, kad pasibaigus pirmo ciklo eksploatacijai, jas nesunkiai būtų galima panaudoti dar kartą.

Indijoje gamtos stichijos sukėlė pomidorų ir ryžių deficitą, o kadangi pasaulį iš Indijos pasiekia penktadalis šių gėrybių, trūkumas palietė ne vieną šalį.

„Kalbant apie ryžius, Indija eksportuoja 40 proc. viso pasaulio ryžių eksporto. Šiuo metu maždaug puse jo yra ribojama, nes skaldyti ryžiai ir baltieji ryžiai sudaro tik apie 10 mln. t iš reikiamų 22 mln. t eksporto“, – sakė Indijos tarptautinių ekonominių santykių tyrėjas Ashokas Gulati.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tad dalis pasaulinio masto mėsainių gamintojų buvo priversti atsisakyti pomidorų, o sušių restoranai priversti ieškoti kitų ryžių tiekėjų.

„Dėl šios problemos Indija yra nepatikima eksportuotoja, o tai nėra gerai eksporto verslui“, – teigė A. Gulati.

Tai, ko savame darže užsiauginti negalime – kava, kakava, cukrus, ryžiai, anot ekonomisto, brangs, o kai kurių produktų apskritai pritrūks.

„Ramiojo vandenyno šilimas, srovių pasikeitimai Pietų Amerikos valstybėms daro įtaką žuvų sugavimui. Vėlgi, šylantis vanduo, mažiau deguonies, mažiau žuvų“, – pasakojo ekonomistas Marius Dubnikovas.

Tačiau sušių gamintojai Lietuvoje tikina ryžių tiekimo sutrikimų kol kas nepajutę. Užtat produktų kaina verslui kyla – žuvis pabrango dvigubai, ryžių kaina kilo apie 80 proc.

„Jaučiasi dėl pabrangimo pačios žaliavos, kaip ryžių, nes mažėja derliai, kur juos augina, dėl to brangsta produkcija, nes paklausa auga, pasiūla mažėja“, – aiškino „Sushi Express“ vadovas Valdas Meržvinskas.

O mėsainių restoraną įkūręs Liudas garantuoja, kad daržo gėrybių nepristigs ir žada ne tik gerą pomidorų, bet ir egzotiškesnių, rečiau Lietuvoje auginamų gėrybių derlių.

„Kol kas pas mus darosi vos ne idealios sąlygos toms daržovėms. Nežinau, kaip ten su grūdinėmis kultūromis, visa kita, bet daržovių... Mes patys ir auginamės čili pipirus, tai pipirų šiemet turėsime net baisu kiek daug, nežinosime, kur reikės dėti “, – teigiamą pusę įžvelgė „Halės mėsainio“ įkūrėjas Liudas Pranskevičius.

Tiesa, dalis mažesnių Lietuvos kavinių ir restoranų apsisaugodami užsisako iš vietinių ūkių.

„Naudojame lokalius, o jei ne lokalius, tai vien iš Europos, produktus“, – teigė ir Liudas.

Anot ekonomisto, labiausiai ryžių ir pomidorų skonių pasiges vargingiau gyvenančios šalys, mat dėl klimato kaitos padarinių bei maisto švaistymo produktai brangs. Tačiau ar tas pats laukia Lietuvos, ekonomistas abejoja.

„Aš neįsivaizduoju turbūt tokios maisto problemos. Kainos galbūt gali būti aukštesnės, bet vis tiek žmonės galės įpirkti. Čia liečia neturtingus kraštus, kuriems tos kainos labai labai stipriai kandžiojasi“, – aiškino M. Dubnikovas.

Kainos galbūt gali būti aukštesnės, bet vis tiek žmonės galės įpirkti.

Tačiau restoranų vadovai tikina, kad, dar nepristigus dalies maisto produktų, lietuvių mitybos racionas vis tiek keičiasi.

„Jeigu oras yra per karštas, žmogus automatiškai mažiau valgo, automatiškai renkasi mažiau kaloringą, mažiau riebų, lengvesnį maistą“, – pokytį įvardijo „Halės mėsainio“ įkūrėjas.

„Keleri metai mes jau stebime tą tendenciją, kad žmonės renkasi mažiau riebų maistą, sveikesnį maistą, lengvesnį maistą“, – antrino „Sushi Express“ vadovas.

Vis dėlto, ekonomistai nelinkę prognozuoti, kad daržovės taps brangesnės netgi už mėsą. Manoma, kad maisto kainų kilimas bus matomas visuose maisto skyriuose.

Tuo metu Estijoje šildymo sezono pabaigoje biokuras atpigo ketvirtadaliu ir kainavo 18,72 euro, o Latvijoje brango 7 proc. iki 27,78 euro.  

„Biokuro kainų mažėjimą lėmė įvairių faktorių visuma – neįprastai šilti orai, žema gamtinių dujų ir elektros kaina, o taip pat – tiekėjų noras sezono pabaigoje ištuštinti biokuro sandėlius, – pranešime teigė „Baltpool“ Prekybos vadovas Vaidotas Jonutis.

Pasak jo, sezono pradžioje pakilusios kainos paskatino smulkius medienos rinkos dalyvius atsigręžti į biokuro rinką, kurią jie keletą metų buvo apleidę dėl pigaus baltarusiško kuro – tai, anot V. Jonučio, sukūrė žaliavos pasiūlą.

Biokuro kainų mažėjimą lėmė neįprastai šilti orai, žema gamtinių dujų ir elektros kaina.

Vis dėlto vidutinė biokuro tiekimo kaina Lietuvoje šių metų sausį–balandį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, augo 33 proc. ir siekė 33,17 euro už MWh.

Latvijoje antroje šildymo sezono pusėje biokuro tiekimas per metus brango 31 proc. iki 36,5 euro, Estijoje – 11 proc. ir siekė 24,61 euro.

Sausį–balandį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, Lietuvoje buvo patiekta 12 proc. mažiau biokuro – 2,42 mln. MWh,

Pasak „Baltpool“, šią tendenciją lėmė šilti orai sausio ir vasario mėnesiais, kuomet sumažėjo biokuro poreikis. Vis dėlto kovo mėnesį biokuro vartojimas vėl padidėjo įmonėms siekiant realizuoti sandėliuose per žiemą susikaupusius didesnius biokuro likučius.

Tuo metu Latvijoje „Baltpool“ biržoje prekiaujančios įmonės sausį–balandį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, patiekė 10 kartų daugiau biokuro – 165 tūkst. MWh, Estijoje – 3,4 karto daugiau arba 114 tūkst. MWh.  

SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas teigia, jog kainų augimo lėtėjimo tendencija turėtų tęstis ir toliau.

„Maisto kainų infliacija yra prislopusi ir slops toliau, jeigu energetika nešoktels atgal. Ypač trečią, ketvirtą ketvirtį yra daug prielaidų, kad maisto kainų metinė infliacija gerokai sumažės“, – BNS sakė T. Povilauskas.

Anot jo, vasarį maisto kainų mėnesio infliacija buvo arti nulio, o kovą turėtų siekti iki 1 procento.

„Kovą maistas šiek tiek brango, bet mėnesio infliacija bus iki 1 proc., kas nebėra tiek daug, kaip anksčiau. Pernai augimas siekdavo ir du, ir tris, ir keturis procentus“, – sakė T. Povilauskas.

Anot jo, didžiausia kainų kritimo tikimybė yra ten, kur didžiausia žaliavos dedamoji ir kai produkto kaina keičiasi eksporto rinkose.

Maisto kainų infliacija yra prislopusi ir slops toliau, jeigu energetika nešoktels atgal.

„Pieno produktų rinka yra pirma sąraše, kuri gali koreguotis. Jau praėjusių metų pabaigoje pradėjo kristi pieno produktų didmeninė kaina, tai pamatėme sausį-kovą. Pieno produktų kainų nebuvo ženklaus kritimo, bet mėnesiniai pokyčiai buvo neigimi. Galima sakyti, pieno produktai yra pingantys“, – sakė T. Povilauskas.

„Kiaulienos kainos, jei eksporto rinkose jos nemažėja, tai kodėl Lietuvoje jos turi mažėti, todėl ir matome, kad Lietuvoje vasarį ir kovą ji pabrango“, – pridūrė jis.

T. Povilauskas mano, kad antrąjį-trečiąjį ketvirtį turėtų kristi ir grūdinių produktų kainos, kadangi bus išparduoti produktai, pagaminti už brangesnę savikainą.

Prekybininkai ir perdirbėjai neturi stimulo mažinti kainų

Tuo metu maisto kainas stebinčio portalo pricer.lt maisto krypties vadovas Petras Čepkauskas teigia, kad nepaisant žaliavų savikainos mažėjimo, prekybininkai, perdirbėjai kol kas „neturi stimulo“ mažinti kainų.

„Taip, dauguma gamintojų ir perkančiųjų tos žaliavų savikainos mažėjo, bet niekas nenori mažinti, nes tiek turėjo nuostolių praėjusiais metais kai kurie dėl elektros ir panašiai, o vartotojas toliau perka. Pardavimai tikrai mažėja, mažmeninė prekyba traukiasi, tai kiekiai krenta, bet kadangi infliacija didelė, grynųjų pinigų srautas mažmeninėje prekyboje vis tiek auga“, – BNS sakė P. Čepkauskas.

„Tas laikysis tol, kol pas juos piniginė pradės mažėti. Tada sustiprės konkurencija“, – pridūrė jis.

Pasak P. Čepkausko, tikėtina, jog panaši situacija tęsis iki vasaros, tačiau esama prielaidų, jog kainos galėtų kiek mažėti po Velykų.

„Velykos bus nelabai geros, prielaidų yra, nes pernai vasarį-kovą pas juos buvo pardavimų šoktelėjimas, prasidėjo karas Ukrainoje, buvo panikinio pirkimo, po to buvo labdarinio pirkimo į Ukrainą, ir visa tai sėdo prekybininkų sąskaitose. Ir praėjusių metų Velykos buvo pirmos Velykos be apribojimų, žmonės daugiau leido, daugiau suvartojo. To nebus šiemet. Reiškia, šita atkarpa pas prekybininkus bus prastesnė ir atitinkamai tie, kurie pamatys, kad jau sėda jų pardavimai ir pinigai stipriai, jie pradės daužyti kainas ir traukti vartotoją“, – sakė P. Čepkauskas.

Verslininkas kainas nuleidžia tik tada, kai mato mažėjančius pardavimus.

„Verslininkas kainas nuleidžia tik tada, kai mato mažėjančius pardavimus“, – teigė jis.

P. Čepkauskas sako pastebintis, jog maisto produktų kainos per akcijas parduotuvėse mažinamos labiau nei anksčiau.

„Akcijų kiekis yra tas pats, truputį didėja gylis. Pieno produktams, pavyzdžiui, nematydavom, kad sviestui yra 50 proc. akcija. Pelno sluoksnis yra didelis ir pas perdirbėjus, ir prekybininkus, tai gali jie akcijų daryti, bet bendrai kainų lygio mažinti jie nenori, nes tada praras pardavimus. Žmogus, jei sviestui akcija, gali jo užsipirkti atsargoms, bet negers dviejų pieno pakelių, jeigu per savaitę geria vieną“, – sakė P. Čepkauskas.

„Kasdienio vartojimo produktų gamintojai, duonos, pieno, jie susiduria su ta dilema, nes jie gali mažinti kainą, bet jei jie tą darys, pas juos stipriai sumažės pinigų. (...) Saldainių už gerą kainą gali nusipirkti ir tris pakelius, bet jei pamatai batoną už pusę kainos, tai nepirksi trijų batonų“, – kalbėjo jis.

Anot T. Povilausko, sumažėjus energetikos produktų kainoms, daug kas tikisi ir staigaus maisto kainų kritimo, tačiau poveikis pasimato po kurio laiko.

„Mažėjant energetikos kainoms tris mėnesius, visi nori, kad kainos taip greitai koreguotųsi, (...) bet reikia laiko ir reikia žiūrėti į atskiras kategorijas, nes pokyčiai labiausiai persimeta ten, kur yra didesnė žaliavos kainos dalis“, – sakė ekonomistas.

„Yra ženklų, kad pigesnė energetika duos savo įtaką, visi norime čia ir dabar, bet niekas greit nevyksta“, – BNS kalbėjo jis.

Rimčiau, nei atrodo

Europos ateitis – žalia, sako Europos lyderiai. Žaliasis kursas veikiausiai neįmanomas be atsinaujinančios energijos technologijų, kurių gamybai reikia daug vadinamųjų kritinių žaliavų – jos naudojamos vėjo turbinų, saulės, elektromobilių baterijų gamyboje.

Tokių žaliavų paklausa pastaraisiais metais smarkiai auga, nes bloko vyriausybės siekia palaipsniui panaikinti per didelę priklausomybę nuo iškastinio kuro. Pasaulio bankas prognozuoja, kad pramonėje šiuo metu reikalingiausių mineralų paklausa iki 2050 m. padidės 500 proc.

Pagal Europos žaliąjį kursą, svarbiausi akcentai dedami ne tik ties atsinaujinančia energija, bet ir ties transporto sektoriumi, kuris iš esmės turi būti pakeistas. Elektromobilių baterijos čia užima lemiamą vaidmenį, tačiau jų gamybai reikia išskirtinai daug strateginės reikšmės žaliavų, tokių kaip litis, kobaltas, nikelis, retieji žemės elementai ar varis.

Pasak Europos automobilių ir pramoninių akumuliatorių gamintojų asociacijos EUROBAT ES reikalų direktoriaus Giorgio Corbettos, būtent baterijų poreikis yra pagrindinė žaliavų paklausos auginimo priežastis. Skaičiuojama, kad elektromobilių gamybai reikia apie 50–60 proc. visam žaliajam energijos perėjimo procesui reikalingų metalų paklausos. Be to, baterijos reikalingos ne tik elektromobiliams, bet ir daugybei kitų su žaliąją tranzicija susijusių technologijų.

Mums reikės daug daugiau vėjo turbinų, daug daugiau saulės modulių, daug daugiau elektromobilių, o visam tam reikės įvairiausių rūšių neapdorotų žaliavų.

 

Už bendrosios rinkos, pramonės, verslumo ir mažų įmonių politiką atsakingo Europos Komisijos (EK) direktorato (DG Grow) atstovas Titas Anuškevičius sako, kad žalioji ekonomika vargiai įsivaizduojama be strateginių žaliavų. „Mums reikės daug daugiau vėjo turbinų, daug daugiau saulės modulių, daug daugiau elektromobilių, o visam tam reikės įvairiausių rūšių neapdorotų žaliavų. Šiems poreikiams patenkinti šiuo metu reikia daugiau žaliavų, negu jų reikėjo praeityje“, – Briuselyje leidinio „Euractiv” organizuotoje diskusijoje tvirtino T. Anuškevičius.

Pasak jo, tai, kaip ES sugebės toliau apsirūpinti šiomis žaliavomis, tampa realiu susirūpinimu. „Net mūsų specialistų, žmonių, kurie daug metų dirba su neapdorotomis žaliavomis, diskusijose vyrauja kursas, kad mums pritrūks vienų ar kitų iškasenų, bet kol kas mes visada randame naujų technologijų ar medžiagų, kuriomis galima pakeisti reikiamas žaliavas taip pat efektyviai ar net efektyviau“, – tikina T. Anuškevičius.

„Tačiau, žvelgiant į ateitį, tai tampa rimtu iššūkiu ir į tai reikia atsižvelgti, nes kitaip žaliąjį pasaulį statysime ant labai nestabilios žemės“, – priduria jis.

Sąrašas auga

EK rengia veiksmų planus ir iniciatyvas, kaip spręsti šių žaliavų tiekimo grandinių įtrūkimų problemas, su kuriomis jau ne kartą teko susidurti. Be to, šių metų pabaigoje tikimasi peržiūrėti dabartinį ES kritinių žaliavų sąrašą. Pastarasis papildytas jau keturis kartus: 2011 m. jame buvo pažymėta 14 skirtingų medžiagų, 2014 m. – jau 20, 2017-aisiais sąrašą sudarė 27 medžiagos, o 2020 m. – 30. Tiesa, šis sąrašas ne tik nuolat pildomas, jis ir koreguojamas, kai aktualumo netenkančios naudingosios iškasenos iš jo išbraukiamos.

Akivaizdu, kad žaliavų poreikis nuolat auga, ir bene didžiausia ES pramonės ir ekonomikos problema yra priklausomybė nuo tarptautinių rinkų. Būtent jos suteikia prieigą prie daugelio minimų žaliavų, nes jas gamina ir tiekia trečiosios šalys. Nors EK šaltiniuose teigiama, kad ES ir pati išgauna tam tikrų svarbių žaliavų, pavyzdžiui, hafnio, faktas nesikeičia – daugeliu atvejų ES yra priklausoma nuo importo.

Pavyzdžiui, 2020-ųjų duomenimis, Kinija tiekė 98 proc. ES retųjų žemės elementų, Turkija – 98 proc. blokui tiekiamo borato, o Pietų Afrika tenkino 71 proc. ES platinos poreikio ir tiekė dar daugiau tokių šios grupės metalų, kaip iridis, rodis ir rutenis.

Vokietijos ekonominių tyrimų instituto ataskaita rodo, kad šiuo metu ES 100 proc. priklausoma nuo užsienio tiekėjų 14 iš 27 svarbiausių žaliavų spektre ir 95 proc. priklausoma nuo papildomų trijų svarbiomis laikomų žaliavų.

Mes susiduriame su karu ir matome deficitą Europos gynybos pramonėje, trūksta ginkluotės, kuriai reikia žaliavų, – negalime ir to pamiršti.

 

Europos Parlamento (EP) Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto (ITRE) narė ir pranešėja apie Europos svarbiausių žaliavų strategiją Hildegard Bentele pabrėžia, kad šiame kontekste Europos gamintojai turėtų atsigręžti į savo tiekimo grandines ir jas diversifikuoti. Ji išskiria kasybos, perdirbimo ir apdorojimo įmones, kurios, EP nuomone, turi pradėti įgyvendinti savo projektus būtent Europoje.

„Turime turėti nuoseklią teisinę bazę visais lygiais – ne tik Europos lygiu, bet daugiausia ir nacionaliniu, ir regioniniu, ir vietos lygmenimis. Turime įgyvendinti savo strateginius tikslus“, – sako H. Bentele. Ji priduria, kad reikia ir geresnio techninio administravimo, nes anksčiau Europoje, pavyzdžiui, tam tikrų žaliavų kasybos pramonė nebuvo tokia aktuali, kokia yra dabar, todėl ir kokybiškos praktikos esą ne tiek daug.

Kalbėdama apie žaliavas, H. Bentele išskiria ne tik žaliąjį kursą, bet ir ES gynybą: „Mes susiduriame su karu ir matome deficitą Europos gynybos pramonėje, trūksta ginkluotės, kuriai reikia žaliavų, – negalime ir to pamiršti.“

Anot Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vyresniosios prekybos analitikės Evdokios Moïsé, ES yra bent kelios šalys narės, kurių pramonėje intensyviai naudojama bent dešimt kritinių žaliavų rūšių. „Akivaizdu, kad politika galėtų imtis tam tikrų būdų, kaip išspręsti priklausomybes ir pažeidžiamumą, su kuriais susiduria Europa, bet svarbu į problemą žiūrėti holistiniu būdu. Lygiagrečiai su bet kokia politika ir bet kokiais veiksmais reikšmingas žvilgsnis turėtų būti skiriamas naujovėms, kurios siektų alternatyvaus sprendimo ir palaikytų žaliąjį perėjimą su mažesne priklausomybe nuo kai kurių žaliavų“, – sako ji.

E. Moïsé pastebi, kad dažnai kalbama apie kobalto, nikelio, ličio trūkumą, tačiau tradicinės industrinės medžiagos, kaip plienas ar aliuminis, taip pat yra problemos centre. „Jos gali būti ne tokios retos kaip kitos medžiagos, bet ir į geopolitinius ar ekonominio nestabilumo faktorius taip pat turėtų būti atsižvelgta“, – apie konfliktų ar kitų kontroversijų lydimose teritorijose išgaunamas žaliavas kalba analitikė. Dažnai panašiuose sąrašuose atsiduria ir Rusija.

Naujas aktas

Europos transporto ir aplinkos federacijos (angl. „Transport and Environment“) vyresnioji direktorė transporto priemonių ir mobilumo klausimais Julia Poliscanova teigia, kad nėra abejonių, jog, kalbant ir apie technologijų plėtrą, ir išskirtinai apie žaliąjį kursą, pati didžiausia kova sukasi aplink metalus. „Kinija dominuoja, dabar ir JAV su savo infliacijos mažinimo aktu (angl. „Inflation reduction act“, IRA) greitai ją vejasi, ir visa tai stebint, labai paprasta nutraukti Europos pastangas mums net nepradėjus“, – dėsto J. Poliskanova.

Atliekos dažnai yra mūsų turtas, ir Europa iš tikrųjų sulauks daug perdirbamų medžiagų srautų – daugiau nei kiti žemynai, taigi, kaip padaryti, kad tai nepatektų pirmiausia į tokias vietas kaip Pietų Korėja ar Kinija?

 

Tačiau, pasak jos, ES turi ir reikšmingų stiprybių: „Turime vieną iš geriausių ir stipriausių vartotojų galią turinčių rinkų pasaulyje. Vadinasi, nustačius aiškų reguliavimą atsiranda ir investicijų tikrumas, kad šis verslas ateis į Europą. Pavyzdžiui, elektra varomų transporto priemonių pristatymas ES lėmė daugybės baterijų gamyklų Europoje atsiradimą, kurios ir toliau skatina verslo vystymąsi'.“

„Nepamirškite, kad mūsų atliekos dažnai yra mūsų turtas, ir Europa iš tikrųjų sulauks daug perdirbamų medžiagų srautų – daugiau nei kiti žemynai, taigi, kaip padaryti, kad tai nepatektų pirmiausia į tokias vietas kaip Pietų Korėja ar Kinija?“ – klausimą kelią J. Poliscanova.

Ieškodama praktinių atsakymų, šią savaitę EK rengėsi pristatyti savo kritinių žaliavų aktą. Dar prieš jo paskelbimą tarptautinėje žiniasklaidoje nutekintoje juodraščio versijoje buvo numatyta didinti ES pajėgumus visuose strateginės žaliavų vertės grandinės etapuose, įskaitant gavybą, gamybą ir perdirbimą.

Planuojama, kad 10 proc. ES suvartojamų strateginių žaliavų turėtų būti išgaunama būtent ES. Be to, kasmet 15 proc. visų bloke suvartojamų ir į kritinį žaliavų sąrašą įtrauktų medžiagų turėtų būti perdirbama. Ne mažiau kaip 40 proc. metinio kiekvienos strateginės žaliavos suvartojimo turėtų būti išgryninama taip pat bloko viduje.

EK siūlo nustatyti gairę, kad iki 2030-ųjų ES nebūtų priklausoma nuo vienos trečiosios šalies daugiau kaip 70 proc. bet kokios strateginės žaliavos importo.

Tiekimo iš Kinijos trūkumas jau sukėlė Europos pramonės sutrikimų 2021-aisiais, kai Kinija sumažino aliuminio pramonei būtinos medžiagos gamybą. Kad taip nenutiktų, ES ketina nustatyti strateginius projektus trečiosiose šalyse, o siekdama juos paskatinti, EK tokius projektus žada finansiškai remti pagal ES pasaulinę strategiją „Global Gateway“ – kalbama apie 300 mlrd. eurų siekiančias investicijas.

Pramonės požiūris

Teisėkūra – viena, tačiau verslas sako, kad jos procesuose norėtų įžvelgti daugiau praktinio supratimo. Europos nikelio pramonės įmones vienijančios asociacijos „Nikelio institutas“ (angl. „Nickel institute“) vyresnysis viešosios politikos vadovas dr. Markas Mistry Briuselyje organizuotoje diskusijoje sakė, kad, turint omenyje visą žaliavinių metalų industriją, svarbu suprasti, kad ji – daug kainuojanti. „Tai yra milijardinės investicijos, todėl verslas turi planuoti, ar jos tikrai atsipirks per ateinančius 20–25-erius metus. Mes manome, kad Europos svarbiausių žaliavų strategijoje taip pat turėtų atsirasti vietos šiam klausimui spręsti“, – verslo požiūrį pateikia dr. M. Mistry.

Ties finansiniais klausimais, J. Poliskanova vėl gręžiasi į JAV infliacijos mažinimo aktą (IRA), kuris, pasak jos, turėtų tapti pavyzdžiu ir pačiai ES. „Ji turėtų reaguoti veidrodiniu principu“, – sako ekspertė.

Tačiau ES kritikuoja minimą Vašingtono teisės aktą, nes laiko jį antikonkurenciniu ir keliančiu grėsmę Europos darbo vietoms, ypač energetikos ir automobilių sektoriuose. Tiesa, praėjusią savaitę Vašingtone viešėjusi EK pirmininkė Ursula von der Leyen paskelbė apie pradedamas derybas dėl prieigos suteikimo Europos gamintojams, siekiantiems eksportuoti naudingąsias iškasenas elektromobilių akumuliatoriams.

IRA įstatyme, kuriuo siekiama paspartinti JAV perėjimą prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos, numatyta apie 351 mlrd. eurų subsidijų žaliajai energijai ir mokesčių sumažinimas JAV gaminamiems elektriniams automobiliams ir akumuliatoriams.

Pasak J. Poliscanovos, beveik pusė šios sumos yra numatyta baterijoms – remiantis „Credit Suisse“ banku, t. y. 150 mlrd. JAV dolerių. J. Poliscanovos vertinimu, JAV įstatyme finansavimo perspektyvos išdėstytos labai aiškiai, tokio konkretumo ekspertė pasigenda ES žaliojo susitarimo industriniame plane, kuris susideda iš daugybės atskirų strateginių dokumentų.

„Mes kalbame apie viską, net apie biodegalus ir anglies surinkimo saugyklas, – sako ji. – Šis įstatymas tiesiog perpakuoja daug skirtingų dalykų, jis neturi naujo tinkamo finansų ramsčio Europos žaliajam susitarimui paremti.“

J. Poliscanova mano, kad išeitimi galėtų tapti potencialus Europos suverenumo fondas, kuris suteiktų ne tik investicinę pagalbą, bet ir tiesioginę paramą atitinkamoms įmonėms gamybos mastu.

„Lifosos“ viešųjų ryšių specialistė Indrė Mažeikienė sako, kad gamyklos veikla sustabdyta trečiadienį, ją tikimasi atnaujinti kovo pradžioje.

„Sustabdėme laikinai veiklą ir planuojame ją atnaujinti kovo pradžioje. Pradėjome stabdyti antradienį, trečiadienį jau visiškai sustabdėme“, – BNS ketvirtadienį sakė I. Mažeikienė.

Pasak jos, veiklą stabdyti prireikė, nes užtrukus atsiskaitymų už žaliavas tikrinimui jos laiku nepasiekė gamyklos.

„Priežastis – administraciniai trikdžiai, nuo mūsų nepriklausę ir susiję su atsiskaitymais žaliavų tiekėjams. Užsitęsė finansinių pervedimų procedūrų tikrinimas, mūsų mokėjimas laiku nepasiekė tiekėjo ir atitinkamai vėlavo žaliavos į gamyklą“, – sakė I. Mažeikienė.

Įmonę nuo praėjusių metų gegužės prižiūri laikinasis administratorius, kuris užtikrina „Lifosos“ veiklą nepažeidžiant tarptautinių sankcijų.

Pernai kovo 9-ąją Europos Sąjungai paskelbus sankcijas Kremliui artimam Rusijos oligarchui Andrejui Melničenkai buvo įšaldytos „Lifosos“ sąskaitos, balandį ji taip pat laikinai stabdė veiklą.

„Lifosa“ gamybą buvo laikinai sustabdžiusi nuo rugsėjo 14-osios iki gruodžio 20-osios, o tai lėmė vienos pagrindinių žaliavų – amoniako – trūkumas bei smarkiai išaugusios gamtinių dujų kainos.  

Banko ekonomistų atlikta analizė parodė, kad maisto produktų kainų pikas jau pasiektas ir ateityje sąnaudų spaudimas kainoms silpnės. 

Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Aurelijus Dabušinskas teigė, kad infliacijos pikas jau praeityje, jei nebus rimtų sukrėtimų.

„Tačiau nemanome, kad maisto kainų infliacijos lėtėjimas bus tolygus ir akivaizdžiai atitiks dažnai besikeičiančių energijos kainų sumažėjimą“, – spaudos konferencijoje pirmadienį sakė A. Dabušinskas.

Ant jo, gruodį maisto produktų infliacija sudarė beveik 40 proc. bendros infliacijos.

Maisto kainų infliacija yra didelė, Europoje taip pat labai didelė, nekalbant apie Baltijos šalis, trečdaliu pabrangęs maistas yra reikšmingas pokytis.

„Maisto kainų infliacija pasiekė labai aukštą lygį, nuo rugsėjo tos dalies infliacija dabar yra pagrindinė bendrosios infliacijos dedamoji“, – sakė A. Dabušinskas.

Pasak jo, labiausiai prie infliacijos augimą skatino duona ir grūdų produktai, pienas ir jo produktai – jų brangimas gruodį, palyginti su tuo pačiu metu prieš metus, siekė maždaug 40-50 procentų.

„Maisto kainų infliacija yra didelė, Europoje taip pat labai didelė, nekalbant apie Baltijos šalis, trečdaliu pabrangęs maistas yra reikšmingas pokytis. Tačiau panašios tendencijos regione suponuoja, kad yra bendrų veiksnių, o ne tik Lietuvoje specifinės maisto brangimo priežastys“, – sakė A. Dabušinskas.

Pasak jo, maisto kainų lygis 2020 metais Lietuvoje siekė 85 proc. Europos Sąjungos (ES) vidurkio, tai dėl pastaruoju metu ypač sparčiai brangusio maisto, LB ekonomistų vertinimu, per 2022 metus Lietuva pasiekė 98 proc. ES vidurkio.

LB teigimu, pagrindinė maisto kainų augimo priežastis yra Rusijos energetinio šantažo ir karo prieš Ukrainą sukeltas energijos išteklių kainų šokas bei išaugusios žemės ūkio produktų kainos regione.

Nurodoma, jog pagrindinis infliaciją lemiantis veiksnys iki pat praėjusių metų rugsėjo buvo energijos kainos, o dabar – maisto kainos.

Žemės ūkyje produkcijos kainos augo sparčiau nei sąnaudos

A. Dabušinsko teigimu, Lietuvos ekonomikos raida pastaruosius metus buvo gana sėkminga ir sudarė sąlygas greitai perkelti išaugusias sąnaudas į galutines vartotojų kainas.

„Gamybininkai, prekybininkai susidūrė su sąnaudų didėjimu, makroekonominė aplinka, vartotojų perkamoji galia buvo santykinai palanki perkeliant kainas į sąnaudas. Tai viena iš priežasčių, kodėl perkėlimas sąnaudų į kainas įvyko santykinai greitai“, – sakė A. Dabušinskas.

LB ekonomistų vertinimu, kainos didėjo panašiu ar mažesniu tempu nei sąnaudos, išskyrus žemės ūkio sektorių, kur per pastaruosius porą metų produkcijos kainos augo santykinai sparčiau nei sąnaudos.

„Supirkimo kainos buvo paaugusios apie 55 proc. trečią ketvirtį, žemės ūkio defliatoriumi įvertintas kainų padidėjimas siekė apie 45 proc., o sąnaudų padidėjimas buvo tarp 20 ir 30 procentų“, – teigė A. Dabušinskas.

„Tokios tendencijos reiškia, kad praėję pora metų turėjo būti santykinai sėkmingi, ekonomiškai neblogi žemės ūkio sektoriui“, – kalbėjo jis.

A. Dabušinsko vertinimu, tokį pokyti galėjo lemti tai, jog kainų raida žemės ūkyje turi tendenciją atkartoti regionines tendencijas, kainų pokytis pastaruoju metu Lietuvoje ir vidutiniškai Europos Sąjungoje buvo panašus.

„Tikėtina, jei kalbame apie bendrą rinką žemės ūkio produkcijos, tai ilgainiui tikėtumėmės, kad kainos toje rinkoje kinta panašiai. (...) Jeigu taip yra, tai bendros kainų tendencijos persiduoda ir į Lietuvą, todėl trumpuoju laikotarpiu galime matyti atotrūkį tarp kainų ir sąnaudų raidos“, – sakė A. Dabušinskas.

Tuo metu stebint kainas maisto pramonėje, LB teigia, jog gamybos sąnaudos didėjo panašiu tempu, kaip ir parduotos produkcijos kainos.

„Sąnaudos, palyginti su kainomis, pradėjo augti anksčiau ir sparčiau nei kainos. (...) Didžiausią dalį sąnaudų padidėjimo lėmė žemės ūkio produkcija, ši dalis sąnaudų padidėjime sudarė apie 45 proc., maždaug 30 proc. sąnaudų padidėjimo dalis yra lietuviškos prekės, kurios buvo panaudotos pramonėje kaip tarpinis produktas, tarpinio vartojimo prekės. Energijos brangimas sudarė apie 10 proc. viso sąnaudų augimo“, – sakė A. Dabušinskas. 

Maisto kainos mažmeninėje prekyboje augo kartu su sąnaudomis. Pasak LB ekonomisto, pagrindinis sąnaudų komponentas buvo prekių, įsigytų perparduoti, brangimas.  

„Per pastaruosius metus sąnaudos pramonės lygmenyje augo sparčiau ir stipriau nei kainos, tai dabar sąnaudų padidėjimas beveik persidavęs, bet nebūtinai pilnai į kainas. Todėl jei tam tikri sąnaudų komponentai pigs arba nebebrangs, dar galimai yra šiek tiek sąnaudose užbrangimo to, kuris arba galėtų toliau persiduoti į kainas, arba prilaikyti kainų mažėjimą. Žiūrint į ateitį, galimai dar matysime infliacijoje inercijos“, – aiškino ekonomistas.

Itin didelio pelningumo padidėjimo nestebima

Anot LB, santykinai didelė paklausa ir gyventojų perkamoji galia sudarė palankias sąlygas perkelti kaštų padidėjimą į kainas, tačiau maisto produktų tiekimui svarbiose veiklose itin didelio pelningumo padidėjimo nestebima.

„Jeigu kainų raida atitrūktų nuo medžiagų brangimo arba sąnaudų padidėjimo, kuris ateina iš medžiagų pabrangimo, jei kainų kaita atitrūktų taip pat ir nuo sąnaudų padidėjimo, kuris susijęs su darbo užmokesčio raida, tai greičiausiai tuomet tokį atotrūkį, neatitikimą pamatytume pelno dalies pridėtinėje vertėje, augime“, – sakė. A Dabušinskas.

„Maisto pramonėje ir mažmeninėje prekyboje nematome požymių, kad pelno dalis pridėtinėje vertėje būtų reikšmingai pakitusi arba padidėjusi. Tuo tarpu žemės ūkio sektoriuje jis arti istorinio vidurkio. Atsižvelgiant į istorinius svyravimus, šitas rodiklis yra labai arti istorinių tendencijų“, – pridūrė jis.

LB teigimu, įvertintas sukuriamos pridėtinės vertės pasiskirstymas tarp darbuotojams mokamų atlyginimų ir kapitalo pajamų rodo, kad darbuotojams tenkanti pridėtinės vertės dalis praėjusių metų trečiąjį ketvirtį buvo nedaug mažesnė nei ilgalaikis vidurkis, o maisto pramonėje ir mažmeninėje prekyboje – reikšmingai didesnė.

LB teigimu, tai rodo, kad šių sektorių sukuriamoje pridėtinėje vertėje kapitalo pajamos, kurios nusako įmonių pelnų dinamiką, neaugo sparčiau nei atlygis darbuotojams.

Nurodoma, kad maisto produktų kainų augimas lėtės, tačiau nebus tolygus energijos sąnaudų mažėjimui dėl sąnaudų persidavimo laipsniškumo ir kitų sąnaudų dedamųjų įtakos.

„Darbinė hipotezė yra tokia, kad Lietuvoje kainos augo ne tik dėl pasiūlos pusės problemų – žaliavų ir energijos kainų šoko – bet ir dėl stiprios paklausos. O būtent stiprios paklausos aplinkybės leido perkelti kainų padidėjimą į galutines prekių ir paslaugų kainas daugelyje gamybos grandžių“, –  žurnalistams penktadienį sakė Gediminas Šimkus.  

„Šioje situacijoje naudą turėjo visa gamybos grandinė – pradedant maisto produktų žaliavų gamintojais, tarpinių maisto produktų gamintojais bei pardavėjais“, – sakė centrinio banko valdybos pirmininkas.

Pasak jo, Lietuvoje maisto kainų augimas yra „labai skaudus“, bet ir euro zonoje jos auga įspūdingu tempu. 

Lietuvos bankas mato, kad šiais metais Lietuvos ekonomika augs, nors ir lėčiau.

G. Šimkaus teigimu, vasario 13 dieną LB ketina pristatyti maisto produktų kainų augimo priežasčių analizę.

Komentuodamas šių metų Lietuvos ūkio augumo prognozes, jis sakė, kad ekonomika turėtų augti, nors ir lėčiau.

„Lietuvoje daug kalbama apie augimo sulėtėjimą, kas yra skirtumas nuo techninės recesijos, ir apie recesiją, kažkas sako krizė bus arba nebus. Man tai yra labai daug gąsdinimosi. Lietuvos bankas mato, kad šiais metais Lietuvos ekonomika augs, nors ir lėčiau“, – sakė G. Šimkus.

„Techninė recesija tikrai galima, bet kas tai yra – techniškai apibrėžiamas du ketvirčius iš eilės vykstantis ketvirtinis ekonomikos susitraukimas“, – teigė LB vadovas. 

G. Šimkus, be kita ko, mano, kad infliacijos pikas euro zonoje yra „jau praeitis“, tačiau pasak jo, dar gali augti grynoji infliacija, kuri yra apskaičiuojama neįtraukiant maisto bei energijos kainų. Naujausiais duomenimis, euro zonoje ji siekia 5,2 proc.

„Grynoji infliacija yra 5,2 procento, ji yra aukšta greičiausiai, kad mes čia dar matysime (augimą – BNS), ypatingai turint omenyje darbo užmokesčio augimo pokyčius. Su grynąja infliacija nemanau, kad mes esame jau praėję piką“, – sakė G. Šimkus.

„Nepaisant to, kad infliacija yra mažėjanti, ji yra gerokai per aukšta ir užtrunka euro zonoje“, – teigė jis.

Anot G. Šimkaus, infliacijos pokyčius euro zonoje lems procesai Kinijoje jai atsisakant griežtų nulinės kovido politikos ribojimų.

„Iš vienos pusės, Kinija yra didžiulis įvairių prekių tiekėjas, tai atsidarymas, eksportas gali paskatinti defliacinius procesus. Iš kitos pusės Kinija yra didžiulis žaliavų vartotojas, importuotojas ir jos atsidarymas bei gamybos apimčių augimas gali didinti žaliavų kainas ir tai kaskaduotis į kitų šalių, įskaitant euro zonos, ekonomikas“, – kalbėjo G. Šimkus. 

Kai kurie analitikai prognozuoja dar drąsiau – metinė infliacija labai sparčiai pradės mažėti pavasarį, o nulinį rodiklį ar netgi defliaciją pasieks metų pabaigoje. 

„Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis pabrėžia, kad metinė infliacija mažėja jau keturis mėnesius iš eilės, jos kritimas dar įsibėgės, o sausio kainų padidėjimas 0,6 proc. yra paskutinis „pasispardymas“.

Pasak analitikės Indrės Genytės-Pikčienės, kainų augimo tempas smunka mažėjant vartojimui, pingant žaliavoms bei esant rizikoms darbo rinkoje.

„(Metinė infliacija) turėtų tikrai mažėti, nes gyventojams vartojimo apetitą vis labiau gadins aukštesnė paskolų aptarnavimo kaina ir tai paliks mažiau lėšų vartojimui, išlieka įvairios darbo rinkos prastėjimo rizikos, kurios, matyt, šiemet pasireikš. Tas vartojimo bumas, kurį stebėjome pastaruosius porą metų, šiemet turėtų visiškai išsikvėpti ir dėl vangesnės vidaus paklausos prasidėti defliaciniai procesai“, – BNS sakė bendrovės „INVL Asset Management“ analitikė.

„Jau kurį laiką matome, kad žaliavų rinkoje viršukalnės fiksuotos, jos pinga pakankamai sparčiai. Net ir ta pati energetika, kuri yra rizikos kertinis židinys tiek Lietuvai, tiek Europai, matome, kad tos įtampos šiek tiek atslūgusios“, – teigė ekonomistė.

Pasak jos, metų pabaigoje infliacijos rodiklis turėtų būti vienaženklis.

Tuo metu ekonomistas Aleksandras Izgorodinas sako, jog situacija pasaulinėje rinkoje vis dar neramina ir ji kurį laiką dar gali lėtinti metinės infliacijos mažėjimą ir palaikyti mėnesio infliaciją.

„Naftos kaina nuo sausio pradžios pakilo 11proc., reiškia, pasaulinė žaliavų rinka pradeda reaguoti į Kinijos ekonomikos atsigavimą nuo kovido ir į tai, kad JAV ekonomika lieka labai stipri bei į tai, kad JAV centrinis bankas kovo mėnesį nustos kelti palūkanas. Pradedu tikėti, kad pirmą šių metų ketvirtį matysime žaliavų kainų augimą rinkose, tai yra nafta ir metalai“, – BNS teigė A. Izgorodinas.

Jo teigimu, žaliavų kainos dar gali kilti visą pirmąjį pusmetį, o didesnio infliacijos kritimo reikėtų tikėtis nuo vasaros vidurio, kai JAV ekonomika panirs į recesiją ir bus matomas didesnis susitraukimas rinkose.

„Visi kalbėjome, kad ateis krizė ir žaliavų kainos kris. Bet įvyko visiškai priešingas scenarijus – krizė neatėjo, makroekonominiai rodikliai Europoje gerėja, Kinijos ekonomika atsigauna, žaliavų kainos pradės kilti į viršų ir tai sulėtins infliacijos kritimą Lietuvoje“, – sakė A. Izgorodinas.

„Infliacijos lėtėjimas yra labiau šių metų antrojo pusmečio tema, o ne pirmojo pusmečio“, – pridūrė jis.

I. Genytė-Pikčienė mano, jog  mėnesio defliacija galima jau vasarį: „Vasario mėnesį, matyt, gali būti, kad sulauksime jau mėnesinės defliacijos“.

Sausį, palyginti su gruodžiu, išankstinei mėnesio infliacijai padidėjus iki 0,6 proc., I. Genytė-Pikčienė sako, jog tai lėmė reguliuojamų elektros ir dujų kainų augimas. 

„Mėnesinis infliacijos padidėjimas visai negąsdina, nes didelę jo dalį lemia reguliuojamų kainų padidėjimas. Nuo sausio mėnesio padidėjo elektros ir dujų kainos ir apie šitą įtaką jau žinojome senokai“, – teigė ekonomistė.

„Mėnesinė infliacija, nepaisant to, kad yra teigiama, ji yra nulemta reguliuojamų kainų įtakos“, – pridūrė ji.

A. Izgorodinas taip pat sako, kad sausį mėnesio infliaciją labiausiai lėmė pakilę akcizai bei energijos kainos.

„Didele dalimi mėnesio infliacijos paspartėjimą paaiškina techniniai aspektai, nes nuo šių metų sausio pakilo įvairūs akcizai, tame tarpe alkoholiniams gėrimams. (...) Taip pat nuo šių metų pradžios šiek tiek pakilo ir kainos energetikos produktų luboms“, – BNS sakė A. Izgorodinas.

Prognozės – labai optimistinės

„Swedbank“ ekonomistas N. Mačiulis taip pat sako, kad vidutinį kainų lygį sausį pakėlė nuo metų pradžios padidėjusios elektros, dujų, vandens kainos bei didesni akcizai alkoholiui ir tabakui – jei ne šie veiksniai, būtų fiksuota mėnesio defliacija

Atlyginimų augimas šiemet sieks beveik 10 procentų, todėl sunku tikėtis daugelio paslaugų pigimo, tačiau pigesnių prekių bus.

„Atlyginimų augimas šiemet sieks beveik 10 procentų, todėl sunku tikėtis daugelio paslaugų pigimo, tačiau pigesnių prekių bus“, – feisbuke rašo N. Mačiulis.

Pasak jo, prekių pigimą lems dešimtadaliu sustiprėjęs euras dolerio atžvilgiu ir dėl to atpingančios visos žaliavos, už kurias mokama JAV doleriais, be to, kviečių kaina nuo piko nukrito daugiau nei trečdaliu, po didelio spurto pradėjo mažėti žaliavinio pieno supirkimo kainos, pinga ir kai kurios kitos maisto žaliavos.

„Elektra ir gamtinės dujos biržose nekainuoja nė trečdalio to, ką kainavo praėjusių metų vasarą. Konteinerio atplukdymas iš Šanchajaus į Roterdamo uostą prieš pusantrų metų kainavo 15 tūkst. eurų, šiandien – mažiau nei 2 tūkst. eurų. Vangėjanti mažmeninė prekyba paskatins įmones greičiau mažėjančius kaštus parodyti ir galutiniams vartotojams. Stygių keičia perteklius, euforiją – baimės, klestėjimą – nuosmukis. Nuolatinis ekonomikos yin ir yang“, – prielaidas mažėti kainoms vardijo ekonomistas.

„Luminor“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas įsitikinęs, kad metinė infliacija ir toliau turėtų mažėti, o metų pabaigoje, pasak jo, galima ir metinė defliacija.

„Manau, kad infliacijos mažėjimas yra platesnio proceso, kuris tęsis ilgiau, dalis. Tendencijos tokios, kad infliacija šiemet turėtų ženkliai atvėsti ir metų pabaigoje galbūt mes netgi turėsime nulinę arba šiek tiek neigiamą infliaciją“, – BNS sakė Ž. Mauricas.

„Metinė infliacija, ypač nuo kovo ir balandžio mėnesių, sumažės labai sparčiai“, – teigė ekonomistas.

Pasak jos, metinės infliacijos rodiklį lems maisto ir energetinių išteklių kainos, kurios labai augti neturėtų.

„Mes esame pasiekę pakankamai aukštą bendrą tiek maisto, tiek kitų prekių kainų lygį. Lyginant su kitomis Europos šalimis, mums nelabai yra kur ir augti“, – teigė Ž. Mauricas.

„Pernai kovą ir balandį mes turėjome didžiulį energetinių kainų, ypač degalų, šoką. Šiemet, jeigu kažko panašaus nenutiks, o bazinis scenarijus, kad nenutiks, tai mes jau matysime vis didesnę dalį prekių, pradedant energetinėmis, po to turbūt įsijungs ir maistas, kurių metinis pokytis bus neigiamas“, – kalbėjo ekonomistas.

Valstybės duomenų agentūra penktadienį paskelbė, kad išankstinė metinė infliacija Lietuvoje siekia 18,4 proc., vidutinė metinė – 19,3 proc., o mėnesio infliacija – 0,6 procento.

„(Metinė infliacija) turėtų tikrai mažėti, nes gyventojams vartojimo apetitą vis labiau gadins aukštesnė paskolų aptarnavimo kaina ir tai paliks mažiau lėšų vartojimui, išlieka įvairios darbo rinkos prastėjimo rizikos, kurios, matyt, šiemet pasireikš. Tas vartojimo bumas, kurį stebėjome pastaruosius porą metų, šiemet turėtų visiškai išsikvėpti ir dėl vangesnės vidaus paklausos prasidėti defliaciniai procesai“, – BNS sakė bendrovės „INVL Asset Management“ analitikė.

„Jau kurį laiką matome, kad žaliavų rinkoje viršukalnės fiksuotos, jos pinga pakankamai sparčiai. Net ir ta pati energetika, kuri yra rizikos kertinis židinys tiek Lietuvai, tiek Europai, matome, kad tos įtampos šiek tiek atslūgusios“, – teigė ekonomistė.

Jau kurį laiką matome, kad žaliavų rinkoje viršukalnės fiksuotos, jos pinga pakankamai sparčiai.

Pasak jos, metų pabaigoje infliacijos rodiklis turėtų būti vienaženklis.

Tuo metu vasarį, pasak jos, galima mėnesio defliacija: „Vasario mėnesį, matyt, gali būti, kad sulauksime jau mėnesinės defliacijos“.

Sausį, palyginti su gruodžiu, išankstinei mėnesio infliacijai padidėjus iki 0,6 proc., I. Genytė-Pikčienė sako, jog tai lėmė reguliuojamų elektros ir dujų kainų augimas. 

„Mėnesinis infliacijos padidėjimas visai negąsdina, nes didelę jo dalį lemia reguliuojamų kainų padidėjimas. Nuo sausio mėnesio padidėjo elektros ir dujų kainos ir apie šitą įtaką jau žinojome senokai“, – teigė ekonomistė.

„Mėnesinė infliacija, nepaisant to, kad yra teigiama, ji yra nulemta reguliuojamų kainų įtakos“, – pridūrė ji.

Valstybės duomenų agentūra penktadienį paskelbė, kad išankstinė metinė infliacija Lietuvoje siekia 18,4 proc., vidutinė metinė – 19,3 proc., o mėnesio infliacija – 0,6 procento.