Moteris į lipnią šiukšlę įsipainiojusį žaltį antradienį rado pakelėje.

Renata S. neliko abejinga ir virtualioje erdvėje klausė internautų, kaip išgelbėti į pinkles pakliuvusį roplį.

„Reikia palengva plėšti, jokiu būdu ne staigiai. Žodžiu, kaip pleistriuką nuo jautrios odos. Po truputį, po truputį ir atlips“, – patarė Kristina.

Renata S. tikino, kad plėšti nuo šiukšlės žalčiuką jai baisu, mat jis yra jaunas, o jo oda – itin plona. Tad moteris radinį šiek tiek palaikė šiltame vandenyje. „Atsargiai! Žaltys yra šaltakraujis roplys, pakelsite jam kūno temperatūrą“, – perspėjo internautė Lina.

Internautai patarė žalčio vietas, kurios prilipusios prie šiukšlės, šiek tiek patrinti aliejumi – tinka ir daržovių, alyvuogių ar kokosų. 

Paklausiusi patarimų, Renata S. žaltį atlipino pasitelkusi aliejų ir šiltą vandenį.

Biologas ir egzotinių gyvūnų specialistas Gerardas Paškevičius portalui kauno.diena.lt teigė, kad Renata S. rado šių metų geltonskruosčio žalčio jauniklį. Jis, anot specialisto, greičiausiai jau kartą bus išsinėręs iš odos ir, matyt, bandydamas maitintis prilipo prie šios šiukšlės.

„Jeigu pasitelkus aliejų ir šiltą vandenį žalčiukas nuo šiukšlės atlipo nenuplėšiant žvynų, tuomet viskas bus gerai, – pasirinktą gelbėjimo būdą komentavo specialistas. – Dėl aliejaus jaudintis nereikia – jis netgi taikomas kaip gydymo metodas gyvatėms, kurioms sunkiai neriasi oda. Sudrėkinus aliejumi oda atsisluoksniuoja ir roplys gražiai išsineria.“

Iš pradžių į tokią bėdą pakliuvusiam žalčiui rekomenduojamos šilto vandens vonelės. Jei tai nepadeda, tada reikia pasitelkti aliejų – geriausiai tinka alyvuogių ar saulėgrąžų. „O štai kokosų aliejus turi specifinį kvapą, tad jis žalčiui gali nepatikti. Vertėtų rinktis neutralius aliejus“, – sakė specialistas. 

Anot jo, atliekant šilto vandens voneles ropliui nieko bloga nenutiks. „Aišku, žalčio nereikėtų laikyti po karštu vandeniu, tačiau šiltas vanduo – kai laikyti jame ranką žmogui yra malonu – puikiai tiks ir žalčiui. Vonelės yra labai naudingos gyvatėms, nes jos atsipalaiduoja ir lengviau išsituština – taip palengvėja ir virškinimas“, – pastebi G. Paškevičius.

Pašnekovas teigė, kad tai – ne pirmas jam žinomas atvejis, kai žaltys prilipo prie lipnių daiktų. G. Paškevičius yra vadavęs į lipnią juostelę įsipainiojusį roplį. „Buvo labai sudėtingas atvejis, nes roplys prilipo namų sąlygomis pagamintame terariume. Tuomet po šilto vandens ir aliejaus tam tikros žalčio vietos paraudo. Mažus įtrūkimus dezinfekavome ir žalčiukas iki šių dienų yra sveikas ir gyvas, neriasi iš odos be jokių problemų“, – sakė specialistas.

Nusižiūrėjęs Kambodžos sostinėje išpopuliarėjusias kačių kavines, Chea Raty savo verslą pradėjo norėdamas pakeisti šiurpinančią driežų ir gyvačių reputaciją, ir įtikinti roplių nemėgstančius žmones, kad jie jų tiesiog nesupranta.

Klientai, siurbčiodami kavą su pienu roplių kompanijoje „juos pamils taip, kaip myliu aš“, naujienų agentūrai AFP sakė 32 metų verslininkas, glostydamas žvynuotą iguanos kaklą.

Palei jo kavinės sienas išrikiuoti apšviesti terariumai su įvairiausio ilgio ir spalvų gyvatėmis.

Kai kurie lankytojai neryžtingai apžiūrinėja terariumus, kiti elgiasi drąsiau.

Įėjimo mokesčio nėra, tad lankytojai gali užsisakyti kavos ir paprašyti pasisėdėti su kokia nors draugiška gyvate.

Vieno jauno kliento užsisakyta šalta arbata iškart sudomino karališkąjį pitoną, kuris apsivijo gėrimą.

Šalia moteris kikeno, pitonui albinosui nušliaužus jai nuo peties už kaklo, o netoliese ant stalo tupi iguana, ją švelniai glosto vyriškis.

Klientė Y Navim iš pradžių baiminosi kukurūzinio žalčio, kuris pasigautą grobį nužudo jį suspausdamas, bet jau netrukus jis ilsėjosi jai ant delno, kol ji siurbčiojo kavą.

„Kavinė gan unikali, – sakė 22 metų mergina. – Kai kurių roplių niekada nebuvau mačiusi. Jie gražūs ir baisūs.“

Kritikams, manantiems, kad gyvūnus reikia palikti laukinėje gamtoje, Chea Raty sako, kad žmonių veisiami jo ropliai „ten neišgyventų“.

Visi jo kavinėje laikomi gyvūnai yra importuoti iš Tailando.

Verslas dar neįsibėgėjo, nes daug kas vis dar bijo gyvačių ir driežų.

Tačiau Chea Raty džiaugiasi netikėta sėkme tarp moterų. „Jos užsideda pitonus ant kaklo, pasidaro asmenukių ir džiaugiasi“, – sakė jis.

Prie viso to prisideda gilėjanti tamsa ir, nors mes pasukame laikrodžių rodykles, dienos pailginti nepavyksta. Lapkričiui gamtoje visų pirma skirta nuplėšyti lapus, nurengti girias. Daug ką padarė spalis, o dabar vis labiau veriasi miško tankmės, vis labiau gilėja mūsų laukų kraštovaizdžiai. Žinoma, lapų metas tęsis dar ilgai, kai kas juos išsaugos beveik per visą lapkritį.

Tačiau šie lapai jokių gyvybinių funkcijų neatlieka. Taip, mūsų akims jie gražūs, o patiems medžiams tokį metą gali būti ir pavojingi. Jei staiga iškrinta šlapias sniegas, jo našta nugula ant lapų, sveria savo sunkumu. Labai dažnai dėl šios priežasties lūžta šakos, braška ir patys medžiai. Matyt, iš tikro to būti neturėtų.

Ar girdite varpeliuos? Tai svirbeliai jus žadina, kviečia į gamtą jų pasižiūrėti. Šie dailūs kuoduoti paukščiai pasirodė spalio gale – negausiai, tik kai kur. Pirmosios žinios apie juos mus pasiekė iš Suomijos, Estijos – taip buvo pranešta, kad svirbeliai jau skrenda. Pas mus prieš savaitę jie skabė šermukšnius Ukmergėje. Kasmet juos regime, tik ne visada vienodai. Kartais jų pulkai net virpina orą, o kitą rudenį, žiūrėk, paukščiai juose, kaip sakoma, ant pirštų skaičiuojami.

Mįslingos tos paukščių migracinės invazijos. Svirbeliai, kai kada riešutinės, didieji margieji geniai, kėkštai, kuri nors zylių rūšis staiga užplūsta miškus, plazda kiekviename sode, o žieduotojų tinkluose sudaro didžiausią visų sugaunamų paukščių dalį. Šiemet, atrodo, to nėra ir nebus. Iš pirmųjų ženklų nepanašu, kad toks bus svirbelių skridimas. Nors kas žino... Dar palaukime.

Tačiau, pasirodo, ir krintantys lapai gali tapti problema: kiek rudenų tai matyta, bet mes vis kalbame – o ką daryti, kur juos dėti? Siūlymų yra įvairių. Vieni galvoja, kad lapus reikia nušluoti, sugrėbti ar kitaip sutvarkyti. Tačiau mums svarbu – o ko negalima daryti, kas gali pakenkti mūsų gamtai, ypač – aplinkai, jos kokybei.

Tačiau, žiūrint logiškai, daug kur lapų visai nereikia šluoti ar grėbti. Jie labai reikalingi pačiai gamtai, nes lapais mintantys, juos skaidantys bestuburiai, ir ne tik sliekai, taip praturtina, pagerina dirvožemį ir jo struktūrą.

Antra vertus, suvežti į vieną vietą lapai gali tapti trąšos kaupykla. Beje, ne tik trąšos. Tvarkingai sukrauti, kartelėm apsaugoti, kad jų neišpustytų vėjai, lapai supus ir taps daugelio gyvūnų priebėga. Tokiose krūvose savo kiaušinius dėti mėgsta žalčiai. Dabar, kai daugelio sodybų pašalėje jau nerasime mėšlo krūvų – savotiškų žalčių kiaušinių inkubatorių, pūvantys lapai gali kompensuoti šią spragą.

Tokiu metu žalčiai daugeliui jau lyg ir neegzistuoja – manoma, kad jie liko ten, kur vasara, kur šiltasis ruduo. Ar taip yra iš tikrųjų? Žinoma, ne. Žalčiai, o labiausiai – angys yra tikrai ne šiltojo klimato gyventojai, todėl dabar šiltesnę dieną jų dar galima pamatyti. Tiesa, ne bet kur, o prie kelmynės, atviro durpyno

Nereikėtų jų baimintis, jau geriau juos pamatę pasitraukime, netrikdykime jų ramybės, nes ji – labai brangi. Kiekviena stresinė situacija šiemet gyvūnams labai pavojinga, nes sujaudinti, išgąsdinti, tuo labiau gaudomi, jie praranda daug energijos. O tai svarbu, nes, netekę riebalų, išeikvoję energiją, jie negalės tinkamai žiemoti.

Panašiai reikia elgtis su visa gyvąja gamta – pamatei, pastebėjai, grožėkis iš tolo... Tiesa, yra rūšių, kurios gali būti mielos, bet su kuriomis reikia elgtis kitaip... Pabandykite įsivaizduoti: štai prie mūsų namų apsigyveno burundukai... Kažkas juos išleido iš narvelio, jiems čia patiko. Burundukas – paprastas graužikas, tinkamose sąlygose iš jų poros per metus, žiūrėk, atsiranda 20 žvėrelių. Kitąmet jų jau pora šimtų. O dar po metų...

Na ne, tokios perspektyvos mums nereikia. Mes turime būti labai atsakingi ir suprasti, kad mūsų gamta pati yra be galo turtinga, įdomi ir vertinga, todėl gali išgyventi pati, be svetimžemių ir invazinių rūšių įtakos. Ne viskas, kas yra, kaip dainoje dainuojama, „iš už jūrų marių“, laukiama. Mums geriau savo voverės...

Beje, jei prakalbome apie voveres, įdomus gamtininko Laimučio Budrio pastebėjimas. Jis, keliaudamas po Lietuvos gamtą, atrado gana daug voverių – gerokai padidėjusią jų gausą. Kaip tai galėjo atsitikti? Gali būti visko. Tačiau labiausiai tikėtina, kad voverių pagausėjimą lėmė tinkamas eglių derlius. Jis turėtų paveikti ir pelinių graužikų, ypač pelėnų, gausą.

Beje, šiemet jų buvo nedaug, todėl jais mintantys paukščiai išaugino nedideles vadas. Gali būti, kad kitąmet ar dar po metų situacija bus visai kitokia.

O jei grįšime prie voverių, reikėtų prisiminti, ką apie jų galimybes plisti yra rašęs profesorius Tadas Ivanauskas. Dar 1956 m. išleistoje knygoje „Apie žvėris ir paukščius“, rašydamas apie žvėrių migraciją ir keliones, jis daug vietos skiria tundros graužikams lemingams, kurie savo išskirtinio dauginimosi atvejais susiburia į nesibaigiančius pulkus ir traukia jiems nežinoma kryptimi. Žinoma, visi jie niekur nenukeliauja, žūsta kažkur pakeliui...

Pasirodo, Sibire žinomos panašios voverių kelionės. Profesorius T. Ivanauskas rašo: „Sibiro voverės daugiausiai minta Sibiro pušies, neteisingai vadinamos Sibiro kedru, riešutais, o kai šių riešutų derlius būna mažas, žvėreliai toli keliauja ieškodami maisto. Atrodo, kad iškeliavę jie daugiau nebegrįžta ir visi žūsta. [...] Europoje voverių kelionės taip pat žinomos: čia priežastis gali būti eglės kankorėžių nederlius, nes voverės daugiausia maitinasi jų sėklomis. Paskui voveres slenka ir tie grobuonys, kurie jomis minta: Sibire – sabalai, Europoje – kiaunės.“

Beje, mus sveikina kėkštas. Taip pat keliautojas. O mes žinome, kad ypatingu keliautoju, kas dešimtmetį kitą mus pasiekiančiu iš Sibiro tolių, yra riešutinė. Deja, dabar net sunku prisiminti, kad jų buvęs jų antplūdis.

Prisimenu vieną vienintelį, savo matytą, atrodo, prieš 38 ar 39 metus, jų antplūdį. Paskui sibirinių, smailesniais ir laibesniais snapais riešutinių taip ir neišvysdavome, o prieš mūsų akis šmėžuojančios yra mūsiškės, europinės. Jos, nors ir įprastos, bet tikrai negausios.

Tokie antplūdžiai rūšiai nieko neduoda – nuo to ji netampa stipresnė. Atrodo, kad ir į gretimus kraštus šie gyvūnai nenukeliauja ir čia nelieka. Dar ne iki galo aišku, kodėl taip įvyksta. Spėliojimai gamtoje yra pavojingi ir dažniausiai neturi jokios prasmės.

Beje, ar jau reikia įrengti lesyklą? Ar ne per anksti? Įrengti – ne anksti. O štai lesinti paukščius – ankstoka. Kad jie žinotų, jog jūs planuojate paukščiams būti ištikimi visą žiemą, dabar į lesyklą galite papilti po mažą žiupsnį saulėgrąžų. Tegul paukščiai žino, jaučia, kad jų nepamiršote. Visą dieną jie gretimuose medžiuose, jūsų sode tikrins šakas, lapus, lesios vabzdžius ir jų lėliukes ir tikrai darys gerus darbus. Na, o kai stos šalčiai, jie žinos, ką daryti, kur surasti lesyklą.

Vaikai evakuoti į lauką

Apie 14 val., pasinaudodamas tvoroje esančiais dekoratyviniais plyšiais, žaltys įšliaužė į nuosavo namo kiemą ir pro praviras duris nėrė į namo vidų. "Koridoriuje stovėjęs anūkas ėmė šaukti: močiute, gyvatė. Tas žaltys nėrė į virtuvę ir užlindo už sienų dailylenčių", – pasakojo Eugenija Žilinskienė.

Moteris neabejojo, kad netikėtas svečias atšliaužė iš gretimo sklypo. E.Žilinskienės dukra Sonata Matz parodė į šabakštynu virtusią teritoriją – menkaverčiai krūmokšniai ir žolės lipa net per tvorą. Moterys guodėsi, kad kaimyninio sklypo niekas netvarko. Su šiose džiunglėse gyvenančiomis pelėmis ir žiurkėmis S.Matz tvirtina jau išmokusi kovoti, tačiau žaltys atkeliavo pirmą kartą.

"Mes išsigandome. Kai jis užlindo už dailylenčių virtuvėje, visą laiką girdėjome, kaip šliaužioja per sieną ir šnypščia. Sutrikome, nežinojome, ką daryti", – S.Matz neslėpė šliužams nejaučianti simpatijos. Namuose gyvenantis didžiulis būrys mažamečių ir augesnių vaikų buvo išprašyti į kiemą.

Močiutės laimikis

Šeimynai pasiskelbus apie ištikusią bėdą, ėmė plaukti patarimai – pagauti ir prie plyšio padėti varlę, kiti siūlė – pelę, pieno, netgi pavaišinti degtine, esą žaltys apsvaigs ir tada bus nesunku jį sučiupti.

"Svarstėme, kaip reikės miegoti. O jei jis ims po namus šliaužioti? Kažkokia gyvūnų draugija telefonu atšovė, kad jie gali tik įvertinti situaciją, tačiau daryti nieko negali. Sako, ar mes jam dainelę padainuosime", – sekmadienio įspūdžiais dalijosi Aleksoto gyventoja.

Iniciatyvos ėmėsi močiutė. Apie 21 val. visą dieną tarp sienos ir dailylenčių davęsis žaltys nurimo. Tada močiutė atlupo kelias lenteles, čiupo kampe susiraičiusį žaltį, ir, pergalingai iškėlusi svečią į viršų, nusifotografavo. Tada įdėjo į kibirą nepageidaujamą "karalaitį" ir išvežė į mišką.

Už tvoros žaltynas?

"Stiprus, raumeningas, sunku net išlaikyti buvo", – pasakojo E.Žilinskienė. Labiausiai moterys nerimauja, kad už tvoros gali būti įsiveisęs visas žaltynas. Terpė jiems veistis puiki: visas kaimyninis sklypas apžėlęs, tankus, niekas nevaikšto, ramybės nedrumsčia.

"Ne kartą kreipėmės, kad būtų perspėti savininkai. Tiksliai net nežinome, bet anksčiau sklypas, regis, buvo savivaldybės, po to lyg savininkų, tačiau jo niekas netvarko. Kai paskambinome į seniūniją ir pasiguodėme dėl žalčio, liepė palikti gyvūną ramybėje", – S.Matz stebėjosi abejingumu.

Namuose, kuriuose svečiavosi žaltys, globojami šešių tėvų palikti mažyliai. Moterys baiminosi, kad dažnesni tokių gyvūnų vizitai gali išgąsdinti vaikus.

Gyvūnų globėjų asociacijoje paaiškino, kad dėl į namus įšliaužusio žalčio tikrai niekas neskubėtų į pagalbą. "Mes ne greitoji pagalba ir nelėktume. Mes nevaikome žalčių", – pareiškė Gyvūnų globėjų asociacijos telefonu atsiliepusi Rūta Mikėnienė.

Ką daryti, jei į namus įšliaužė žaltys?

Rūta Mikėnienė

Gyvūnų globėjų asociacijos atstovė

Paimti žaltį ir išmesti jį lauk. Žaltys yra nepavojingas gyvūnas. Tai ne drakonas, ne krokodilas. Žaltys nieko nepadarys. Galų gale įvilioti į maišą. Užkišti visokius plyšius, palovius, neleisti jam kažkur nulįsti.

Geriausia atidaryti duris ir leisti jam iššliaužti. Kaip jis įšliaužė pro duris, taip pro duris ir iššliauš. Nereikia jo gąsdinti. Žaltys, kaip ir visi laukiniai gyvūnai, bijo žmonių ir slepiasi, todėl lenda visur. Remdamasi daugelio metų patirtimi galiu pasakyti, kad visi laukiniai gyvūnai, kai jų negąsdini, išeina taip, kaip atėję. Blogiausia, kai žmonės pradeda vaikyti laukinius gyvūnus, juos erzinti ir nervinti. Tada gyvūnas ima blaškytis, slepiasi, lenda, kur tik gali. Reikia tiesiog jį palikti ramybėje.

Aleksote taip ir reikėjo daryti – atlupti kelias lenteles, kitų kambarių duris uždaryti, o lauko duris palikti praviras. Žaltys būtų nusiraminęs ir iššliaužęs.

Žalčiai žmones lanko nuo senų senovės, ypač – jei namai arti miško. Tai – draugiški gyvūnėliai, bet, jei nesinori bendrauti, galima nesunkiai juos išprašyti. Taip sako gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

LRT RADIJO klausytoja Ona iš Biržų teigia neseniai įsigijusi namą, į kurio gyvenamas patalpas atklysta žalčiai. „Labai bijau žalčių. Ar yra priemonių išvengti šių man nemielų gyvūnėlių viešnagės mano namuose?“ – klausia ji.

Gamtininkas S. Paltanavičius sako, kad žalčius išprašyti iš savo namų nėra sudėtinga – tereikia labai gerai susitvarkyti aplinką.

„Jei nebus pūvančio mėšlo, lapų krūvų, pastato apatinėje dalyje nebus skylių, o žolė aplink namą – gerai nušienauta, žalčiai patys išsikraustys, nes neras tinkamų sąlygų. Šis metodas yra išbandytas ir labai gerai veikia“, – sako gamtininkas.

Nelauktas svečias išgąsdino miesto vaikus. Specialistai siūlo nesibaiminti ir paimti į rankas žalčius, kurie šiuo metu ieško vietos žiemoti.

Lietuvių mitologijoje gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju laikomas žaltys atklydo į daugiabučio namo laiptinę. Taikos prospekte gyvenanti klaipėdietė pasakojo apie antradieninį netikėtumą.

"Septynmetė dukra iš kiemo parbėgo išsigandusi. Paklausiau, kas nutiko. Mergaitė paaiškino, kad laiptinėje yra gyvatė. Pamaniau, kad vaikai tiesiog išdykauja", – prisiminė Jurgita.

Į lauką išėjusi moteris nustebo – ant grindų iš tiesų it negyvas gulėjo dar jaunas žalčiukas. Kaip pasakojo pašnekovė, netoli yra miškelis su tvenkiniu, todėl, matyt, roplys netruko atšliaužti.

"Net šiurpas perbėgo per kūną, imti į rankas bijojome. Vėliau gyvačiukė įšliaužė į šalimais esantį tarpą tarp grindų. Galbūt po metų turėsime žalčiukų", – šypsojosi klaipėdietė.

Specialistai patikino, kad mūsiškiai žalčiai žmonėms nekelia nė menkiausios grėsmės. Ir net pasiūlė tokį sutikus paliesti, parodyti iš arčiau vaikams.

"Tai vandeninių žalčių grupei priklausantys padarai. Jie minta smulkiomis varlytėmis arba žuvelėmis. Absoliučiai taikūs gyvūnai. Tūkstančius metų lietuviams tai buvo kiekvienos sodybos naminis gyvūnas. Su žalčiais žmogus niekada nėra turėjęs jokių konfliktų", – sakė Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis.

Pašnekovo žodžiais, Lietuvoje jų esti itin daug, o Karklėje net galima rinkti saujomis: "Marių artumas – vienas iš teigiamų faktorių žalčiams. Mat jiems labiausiai reikia vandens telkinio, kuriame būtų varliagyvių. Mūsų žalčiai turi dvi gynybines elgsenas. Palietus, jie apsimeta negyvais – persiverčia ant nugaros, išsižioja, net iškiša liežuvėlį", – pasakojo ekologas.

Taip pat šie ropliai gali paženklinti savo "parfumerija", esą jų išmatos turi ilgai išliekantį ir itin nemalonų kvapą.

Beje, žalčiai ir patys yra daugumos gyvūnų maistas, pavyzdžiui, gandrai ar kiti plėšrieji paukščiai mielai jais pasisotina.

Aptikus juodą geltonomis ausytėmis žaltį ekologas siūlė būtinai parodyti jį vaikams: "Mano paties mažos dukros mielai juos glosto. Tai iš tiesų gražus padaras, užaugantis iki pusantro metro ilgio".

Kaip sakė E.Paplauskis, žaltys – žiemojantis padaras, todėl rudeniop, atšalus orams, jis migruoja.

"Dabar jiems pats rūpestis, ieško žiemojimo vietos ir visur landžioja. Jokiu būdu nemaitinkite žalčių pienu. Jau daug laiko bandau tai žmonėms įkalti į galvą, juk jis ne žinduolis, todėl pienu neminta ir gali pasijusti blogai", – įspėjo jis.

Žalčiai ne visiems patinka, kai kas jų netgi bijo, nors bijoti nėra ko. Žaltys – visai nepavojingas, neagresyvus, netgi labiau atsargus roplys. Bet, jei nenorite, kad žalčiai apsigyventų jūsų kieme, tereikia susitvarkyti.

Pasirodo, mūsų tauta kažkada, prieš keletą šimtų metų, apie gamtą išmanė kur kas daugiau ir bent jau žalčių nebijojo. Maža to, įvairūs to meto keliautojai ir kronikų autoriai aprašo savo matytus Lietuvos kaimo vaizdus: dažnoje troboje, jos kertėj buvo pakreikta šieno, ant kurio gyvendavo žalčiai. Ir vaikai greta žaidė, ir žmonės gyveno, bet niekam nekilo minties žalčio bijoti.

Šiandien gerokai nutolome nuo tokios patirties, tačiau žalčio nebijoti galima išmokti. O jei nenorime, kad jie gyventų mūsų kieme, turėtume gerokai pasidarbuoti, susitvarkyti, nusišienauti.

Kad žalčiams skriaudos nebūtų, sodo gale galime sukrauti pūvančių lapų krūvas – jų  šilumoje žalčiai tikrai perins savo kiaušinius ir patys greta laikysis. Taigi žalčių neišvysime ir leisime jiems gyventi ten, kur susitikti reikia rečiau.

Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspektoriams teko neeilinė užduotis. Jie daugiabučio namo kieme sugavo žaltį.

Apie pastebėtą roplį aplinkos apsaugos inspektoriai gavo pranešimą iš Bendrojo pagalbos centro. Pranešta, kad Šiauliuose, Spindulio gatvėje, daugiabučio namo kieme šliaužioja nematytas gyvis. Pareigūnams nuvykus į nurodytą vietą informacija pasitvirtino.

Didelis šviesiai rusvos spalvos saulėje besišildęs roplys – mūsų kraštuose nesutinkamas nenuodingas kukurūzinis žaltys. Pareigūnai jį sugavo ir perdavė Šiaulių jaunųjų gamtininkų centrui. Manoma, kad žaltys galėjo pasprukti iš privataus terariumo arba buvo tiesiog išmestas.

Kukurūzinis žaltys yra plačiai paplitęs Šiaurės Amerikoje. Ten šie ropliai mėgsta įsikurti aukštose vietose, pušynuose. Juos galima rasti miegančius saulės atokaitoje arba ant šakų.  Šie žalčiai užauga iki pusantro metro ilgio, yra vikrūs. Minta graužikais, kartais – sumedžiotais paukščiais.