Prakalbo apie trispalvę

Vėliavos savininkas pareiškė, kad jo rankose – istorinė Žemaitijos vėliava.

Esą mėlyna spalva reiškia dangų, balta – orą, o juoda – Žemaitijos žemę.

Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos instituto valdybos pirmininkas Paulius Vaniuchinas nustebo išgirdęs, kokią Žemaitijos vėliavą kažkoks veikėjas pristatinėjo Kretingos bibliotekoje.

„Labai aiškiai ir konkrečiai galiu pasakyti – tokios vėliavos nėra. Tokio varianto net nesame svarstę ir girdėję. Net nežinau, koks apsišaukėlis galėjo tai sugalvoti“, – patikino P. Vaniuchinas.

Kiek meškų herbe?

Etninės kultūros globos taryba yra atsakinga už Lietuvos regionų heraldiką ir veksilologiją.

Net nežinau, koks apsišaukėlis galėjo tai sugalvoti.

„Aš esu šios tarybos narys, dirbu Žemaitijos regiono taryboje, tačiau tokio siūlymo net nesvarstėme ir apie jį nieko nežinome. Šiuo metu sudaryta darbo grupė dirba dėl Žemaitijos vėliavos ir herbo tobulinimo ir teikimo Heraldikos komisijai. Kol kas prezidentas nėra patvirtinęs nei herbo, nei vėliavos“, – pasakojo P. Vaniuchinas.

Įprastai Žemaitijos vėliava laikoma meškos atvaizdas baltame fone.

Tačiau kai kurie naudoja dviejų meškų atvaizdo vėliavą raudoname fone, centre yra geltona saulė.

„Jokių saulių Žemaitijos vėliavoje net negali būti. Apie kitokias vėliavas nesu girdėjęs, neaišku, kokia institucija galėjo inicijuoti tokį siūlymą“, – stebėjosi P. Vaniuchinas.

Paulius Vaniuchinas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Ginčas – dėl antkaklio

Žemaitijos herbas buvo atkurtas Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva, jo autorius – Algis Kliševičius.

Buvo remtasi senąja Žemaitijos heraldika, gyvavusia nuo XVI a. iki 1795 m., kurioje beveik visada buvo vaizduojama raudoname skyde juoda stovinti meška su balta grandine ant kaklo.

„Man atrodo, kad kažkas reaguoja į magnetines audras. Jokiuose projektuose mėlynos, baltos ir juodos spalvos derinio neteko matyti. Nežinau kodėl, bet pastaruoju metu tokių išsišokimų pasitaiko. Vienos komisijos posėdyje pasiprašė dalyvauti vienas pilietis, kuris aiškino, kad herbe jokiu būdu negali būti meškos su antkakliu. Atvykėlio manymu, mes – visi kvailiai ir neišmanėliai“, – pasakojo P. Vaniuchinas.

Žmogus aiškino, kad jis geriausiai išmano, koks turėtų būti Žemaitijos herbas.

„Nusprendėme daugiau tokių piliečių į posėdžius nekviesti“, – prisiminė P. Vaniuchinas.

Regionų vėliavos ir herbai gali būti patvirtinti prezidento tik tuomet, kai Etninės kultūros globos taryba projektą suderina su Heraldikos komisija.

Tik tuomet projektas teikiamas prezidentui. Kol kas Žemaitijos vėliavos ir herbo projektai nėra patvirtinti.

Liepė keisti herbą

Neseniai skandalinga situacija buvo kilusi ir dėl Kretingos miesto herbo.

Kretingos herbe yra pavaizduota švč. Mergelė Marija, tačiau vienas vyriškis pasiūlė pakeisti.

Kadangi 2021 m. sukako 400 metų nuo Jono Karolio Chodkevičiaus mirties, vietinis gyventojas pasiūlė Kretingos herbą pakeisti ir jame pavaizduoti grifą, kuris yra Chodkevičių giminės herbo dalis.

„Žmogus nesupranta, kas yra heraldika. Norint naudoti Chodkevičių giminės herbą, reikia gauti leidimą“, – tikino P. Vaniuchinas.

Pastebėjo pokytį

Šią vasarą Plungės rajone veikiantys šauliai pastatė įvairiose vietose devynis kryžius, skirtus atminti Lietuvos partizanus, jų ryšininkus, rėmėjus, politinius kalinius, tremtinius, žmones kentėjusius ir žuvusius sovietmečiu už Dievą ir Tėvynę.

Vienas tokių kryžių buvo sumontuotas milžiniškame akmenyje, kuris nuo tarybinių laikų stūkso kelių į Čiuželių ir Šiemulių kaimus sankryžoje. Akmuo čia buvo atvilktas melioruojant laukus, jis buvo tapęs savotišku paminklu sunykusiam Čiuželių kaimui.

Rugsėjo 26 dieną ketinta pašventinti šį ir dar tris Kulių seniūnijoje Šaulių sąjungos pastatytus kryžius.

Rugsėjo pradžioje kaimo gyventojai pamatė, kad vietoje kryžiaus plevėsuoja vėliava. Priėję arčiau jie pamatė ant aukšto metalinio stiebo iškeltą Žemaitijos vėliavą. Kryžiaus nebebuvo.

Žinia apie tai pasiekė Kulių seniūnę Daivutę Petrauskienę, o ji parašė pareiškimą policijai.

Ketina atstatyti

Šaulių sąjungos atstovas Stanislovas Jundulas tikino, kad nerūdijančio plieno kryžius ir jo pastatymo darbai verti 450 eurų.

„Kai kurie ir miršta nesubrendę. Mes visi žinome, kad pokariu buvo visko, bet čia panašiau, kad kažkas norėjo pasinaudoti jau padarytu darbu vėliavai iškelti. Per televiziją kreipėmės į tuos žmones prašydami padėti kryžių prie akmens, tada nereikalausime žalos atlyginimo. Dar daugiau, atstatydami jį, prašysime tame pačiame akmenyje išgręžti dar dvi skyles, kad greta būtų galima įstatyti dvi vėliavas. Įsivaizduoju, kad tai galėtų būti Lietuvos trispalvė ir Žemaitijos vėliavos“, – kalbėjo S. Jundulas.

Pokaris buvo labai sudėtingas metas, kiekviena šeima turi savo prisiminimus ir vertinimus.

Krašto šviesuolė ir praeities žinovė Zuzana Jankevičienė pasakojo girdėjusi kai kurių vietos žmonių nepasitenkinimą, kai ant akmens buvo sumontuotas kryžius.

Esą sovietmečiu artimiausi kaimai buvo vieno turtingiausių Lietuvoje kolūkio dalis, žmonės gaudavo geras algas ir gyveno pasiturinčiai, gal todėl kai kurių jų palikuonys gali jausti nostalgiją seniems laikams. Todėl šie žmonės galėjo supykti, kad melioracijos metu atitemptas akmuo be jų žinios galėjo būti panaudotas sovietmečiui paniekinti.

Pokarį vertina skirtingai

Kita vertus žmonių atmintyje dar gyvas sunkusis pokaris. Kai kurie vietos žmonės tapo partizanais, o kai kurie – stribais.

Kai prieš kelerius metus buvo kilusi idėja partizanų atminimą įamžinti visų žuvusiųjų pavardes surašant lentelėje ir ją prikalant prie pastato kaimo viduryje, kur nužudyti kovų dalyviai būdavo sumetami, tada žmonės pasipriešino.

Esą stribų giminaičiai žino apie tai, kad minėdami žuvusius žmonės prisimins ir tuos, kurie juos žudė. Tada buvo nuspręsta tokią atminimo lentą sumontuoti kaimo kapinėse, kur iš pakelių ir miškų buvo perlaidoti partizanai.

Galbūt nepatenkinti partizanų ir jiems padėjusių žmonių atminimo įamžinimu galėjo būti tų, kas buvo nekaltai partizanų nužudyti, giminaičiai.

„Pokaris buvo labai sudėtingas metas, kiekviena šeima turi savo prisiminimus ir vertinimus, nežinia, kas ir ką tuo veiksmu norėjo pasakyti“, – kalbėjo Z. Jankevičienė.

Versijos – labai įvairios

Galvodama apie tai, kas galėjo nupjauti kryžių, buvusi mokytoja svarstė, kad šio veiksmo motyvas gali būti ir visai kitas.

Kadangi akmenyje sumontuota metalinė lentelė su dedikacija liko nepaliesta, o nupjautas tik dar nepašventintas kryžius, jį nupjauti galėjo ryžtis politinių tikslų turėjęs žmonės. Juk ir dabar esama žmonių, kurie tikina, kad krikščionybė sunaikino mūsų savastį, o jos simboliai – kryžiai – niekina tėviškės kraštovaizdį.

Kulių seniūnė tikisi, kad kaltininkai bus netrukus nustatyti, nes netoli akmens yra sodyba, tikėtina, kad vietos žmonės ką nors pastebėjo ir padės atskleisti tiesą.

Įmanomas ir politinis motyvas, susijęs su artėjančiais rinkimais. Galbūt kažkas norėjo sužadinti Plungės rajono gyventojų aistras, padėsiančias apsispręsti, už kurią politinę jėgą balsuoti.