– Kovą minėjome Raudonos nosies dieną, kai gydytojai klounai, pasipuošę raudonomis klounų nosimis, ėjo linksminti mažųjų pacientų, lankėsi senelių namuose. Ar, be smagaus klouno amplua, dar turite kitų veiklų ir pareigų?

Ž. B.: Esu aktorius, režisierius, klounas, organizacijos „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“ ugdomasis vadovas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstytojas, Šiuolaikinės intelektualios klounados teatro įkūrėjas ir verslo mokymų bendrovės „Grand Partners“ ugdymo partneris, bet svarbiausia – keturių vaikų tėtis ir vienos žmonos vyras.

S. B.: Aš – psichologė, Žilvino žmona ir keturių sūnų mama. Mažiausiam Juozapui greitai bus pusantrų. Dėmesio jis išsireikalauja ne zyzimais, o šypsena. Toliau pagal amžių yra kovotojas ir didelės širdies Motiejus. Jam penkeri. Antrasis pagal amžių – pirmokas Vincas. Dinozaurų tyrinėtojas ir be galo meniškos prigimties žmogus. Vyriausias iš sūnų – Jokūbas. Jam devyneri. Perfekcionistas. Tiek moksluose, tiek sporte, tiek ir šeimoje siekia būti geriausias. Visi trys broliai nori į jį lygiuotis.

– Žilvinai, turint tiek darbų ir pareigų, ar dar lieka laiko šeimai?

Ž. B.: Aišku, visada to laiko norėtųsi daugiau. Mano galva, kur kas svarbiau žinoti, koks tas laikas, ar praleistas kokybiškai. Juk tu gali būti šeimoje ir nieko nedaryti. Jei jau būnu namuose, man patinka su vaikais užsiimti. Kartu einame į spektaklius, muziejus, renginius. Ir, žinoma, svarbiausias mūsų vyriškoje kompanijoje yra futbolas! Galbūt kada nors turėsime savo vienuoliktuką su vienuolika komandos žaidėjų (juokiasi). Mano rengiamose treniruotėse kieme dalyvauja visi. Vakarais imu kamuolį ir rodau vaikams visokiausius pratimus, žaidimus. Dažnai einame į žygius gamtoje. Mūsų berniukai gali dalyvauti tolimiausiuose žygiuose ir nepavargti.

– Kaip juos atlaiko mažasis Juozapas?

Ž. B.: Jam visada paruošti mano pečiai. Iš esmės mes nebijome nei turistauti, nei kažkur toliau keliauti su vaikais. Nuo pat gimimo jie visur kartu. Teko gilinti klounados žinias Paryžiuje,  tuo metu trečiajam vaikui buvo vos keli mėnesiai. Mes tiesiog susikrovėme daiktus, sėdome į automobilį ir išlėkėme visi drauge į Prancūziją.

– Simona, turbūt girdėjote populiarų posakį, kad jei šeimoje gimė mergaitė – bus paguoda tėčiui, o jei berniukas – mamai. Tikite juo?

S. B.: Šio teiginio negalėčiau nei patvirtinti, nei paneigti, nes vis dar neturime mergaitės (juokiasi). Jei rimtai, mūsų berniukai turi be galo tvirtą ryšį tiek su mama, tiek ir su tėčiu. Net negalėčiau išskirti, su kuriuo daugiau. Žilvinas mūsų šeimoje yra klounas – toks smagumynų darytojas, o aš daugiau atsakau už buitį ir darną kasdienybėje. Taip natūraliai pasiskirstėme, bet tai nereiškia, kad prireikus negalime apsikeisti vaidmenimis. Abu esame pedagogai. Per tą pedagoginę veiklą ir susipažinome.

„Gyvename gražioje vietoje, arti gamtos“, – sako Žilvinas. Ž. Beniušio asmeninio archyvo nuotr.

– Smalsu būtų išgirsti jūsų istoriją...

Ž. B.: Kai atvykau iš Salantų, mažo miestelio Žemaitijoje, studijuoti į Vilnių, pagrindinis mano tikslas buvo pakeisti pasaulį – padaryti jį geresnį, šviesesnį. Ėmiau daug savanoriauti, dirbti su fizinę ir protinę negalią turinčiais vaikais. Simoną sutikau per vienus savanorių mokymus. Nuostabiausia, kad išsyk aplankė vizija, jog ta mergina bus mano žmona, kad mes turėsime keturis vaikus ir gyvensime toje vietoje, kurioje dabar gyvename. Ji, aišku, to dar nežinojo ir iš pradžių net nelabai mane mėgo. Teko įdėti nemažai pastangų, kol Simoną prie savęs prisipratinau ir užkariavau jos širdį.

S. B.: Kažkada, pamenu, rengėme stovyklą vaikams iš sudėtingų šeimų. Tuomet buvome studentai, labai trūko pinigų, tai kažkas pasiūlė vykti į Daniją skinti žirnių. Viską jau buvome suplanavę, tačiau širdyje norėjosi kažko kito ir staiga į galvą šovė mintis verčiau suorganizuoti stovyklą vaikams. Aišku, uždirbome dešimt kartų mažiau, bet užtai kokia nuostabi buvo patirtis.

Ž. B.: Štai tada pamačiau, kaip Simona puikiai tvarkosi su vaikais, o ji įsitikino, kad ir aš ne iš kelmo spirtas. Dabar jau trylikti metai, kaip mes vedę.

– Simona, ką reiškia namuose turėti vyrą klouną? Ar tiesą žmonės kalba, kad tie linksmuoliai su saviškiais dažnai būna tikri niurzgos?

S. B.: (Juokiasi.) Nesutikčiau… Žilvinas ir namuose skleidžia daug šviesos, šilumos, linksmumo. Kartu jis labai susimąstęs, tai iš pradžių mane šiek tiek trikdė. Dabar jo mąslų žvilgsnį aš priimu natūraliai, nes suprantu, kad, norint sukurti gerą vaidmenį ar surežisuoti spektaklį, idėją iš pradžių reikia savyje subrandinti, išnešioti. Ji reikalauja vidinės rimties. Todėl tikrai nėra taip, kad Žilvinas laido tuos klouno juokelius be perstojo.

– Jei paklausčiau berniukų, kuo dirba jų tėtis. Ar atsakytų – klounu?

S. B.: Taip ir atsakytų, kad jų tėtis – klounas! Iš visų Žilvino veiklų šita specialybė jiems, ko gero, aiškiausia. Nes tėtis vaikams dažnai parodo visokių vaizdo įrašų, kaip jie – gydytojai klounai – eina į ligonines, kaip linksmina vaikus, senelius.

– Ar vaikai neprašo nupirkti ir jiems raudonų klounų nosių, kad drauge su tėčiu galėtų linksminti žmones?

Ž. B.: Mūsų namai pilni raudonų klounų nosių – tik spėk rinkti jas nuo grindų (juokiasi). Žinau, kad ir mokykloje vyresnieji sūnūs naudoja daug juokelių, mėgdžioja mane. Dažnai pasiimu juos su savimi vaidinti, jei vyksta filmavimas ir reikia vaikų. Jiems puikiai sekasi.

– Klounus galime vadinti drąsiausiais iš visų žmonių: juk jie nebijo, kai iš jų juokiamasi. Mokyklose, net darželiuose patyčios gana dažnas reiškinys. Ar kalbatės su saviškiais, kaip sveikai į jas reaguoti?

Ž. B.: Dažnai lankausi įvairiose vaikų ugdymo įstaigose – ne tik pas sūnus klasėse. Supažindinu vaikus su klounada. Kalbamės, kuo gebėjimas klouniškai juokauti skiriasi nuo patyčių. Kaip užbėgti joms už akių? Visų pirma, tėvai, mokytojai turėtų kelti vaikų savivertę. Paprastai šaiposi žemos savivertės žmonės ir dažniausiai iš tų, kurie irgi nepasitiki savimi. Todėl kelti savivertę sveika tiek vadinamiesiems blogiukams, tiek ir tiems vargšeliams, iš kurių šaipomasi. Kitas klausimas: kas kelia mūsų savivertę? Vienas iš atsakymų: gebėjimas pasijuokti iš savęs. Kai moki pasijuokti iš kokio nors savo netobulumo, tada tu paverti savo silpnybę galia ir stiprumu. Mokau vaikus, kad mūsų silpnybės gali virsti stiprybėmis tuo atveju, kai mes patys jas priimame.

Kai moki pasijuokti iš kokio nors savo netobulumo, tada savo silpnybę paverti galia ir stiprumu.

 

– Ar klounams irgi būna liūdna?

Ž. B.: Rodau visas savo emocijas prie vaikų. Jie mato, kai tėtis klausosi gražios muzikos, apsikabina mamą ir pradeda verkti, nes pasaulis toks gražus, o mes tokie netobuli. Kita vertus, galėčiau vaizduoti kietą ir sakyti, kad vyrai niekada neverkia. Ne... Mes stengiamės kuo natūraliau išgyventi visas emocijas, kokios tik mus užklumpa. Stengiamės su Simona tą emociją kažkaip išžaisti – neužlaikyti savyje ir nuo jos išsivaduoti kokiu nors žaismingu būdu. Simona apie žaismingumą netgi rašė savo magistro darbą.

S. B.: Kadangi mūsų šeima didelė – daug vaikų, daug skirtingų poreikių, daug emocijų – juk reikia kažkaip visiems išgyventi. Tad mokau savo vaikus pasakyti, jei kažkas kažkam nepatinka, nemalonu. Mokau juos ne slėpti, bet garsiai įvardyti savo jausmus. Labai rimtai (ir kartu žaismingai) su Žilvinu žiūrėjome į mūsų tėvystę. Mokėmės su pirmuoju, antruoju, trečiuoju sūnumis, o kai atsirado ketvirtas, supratome, kad ir vėl šeimos mikroklimatas pasikeitė, tad reikia mokytis iš naujo. Lankėme įvairius tėvystės kursus.

„Mūsų namai pilni raudonų klounų nosių“, – sako Žilvinas. Asmeninio archyvo nuotr. 

– Klausimas labai rimta tema: informacinės technologijos ir vaikų kūrybiškumas. Klausiu jūsų kaip režisieriaus ir aktoriaus – ar ekranai išties užmuša vaikų kūrybos geną?

Ž. B.: Abu pastebime, kad sūnūs, pažiūrėję ilgesnį, emocingesnį filmuką su daugiau vaizdo efektų, ir patys pasidaro jautresni, mažiau sukalbamesni. Pasikeičia jų savireguliacija, prireikia net kelių valandų, kad vėl grįžtų į save. Apie kūrybiškumą jau nekalbu. Rodos, slankioja iš kampo į kampą ir negali sugalvoti, ką veikti, nors prieš tai (iki filmuko) visokie žaidimai virte virė.

S. B.: Kol vaikai lankė darželį, mes beveik nežiūrėdavome televizoriaus. Tik prieš keletą metų atsirado tradicija, kad filmukus leidžiame pasižiūrėti savaitgaliais. Aišku, sūnūs klausinėja, kodėl mūsų šeimoje kitaip nei pas jų draugus. Tada aiškinamės, kodėl yra šimtąsyk geriau žaisti futbolą gyvai, o ne telefono ekrane. Dar vienas svarbus dalykas – kai vaikai žaidžia, jų nekontroliuoti. Suteikti jiems kuo daugiau laisvės.

– Kur laisvi žaidimai, ten ir ginčai, konfliktai tarp brolių. Kaip juos sprendžiate?

S. B.: Man patinka, kad mūsų sūnūs jau geba atskirti ir pasakyti, koks jausmas juos aplankė. Kai įvykus konfliktui žmogus moka įvardyti savo emociją, vadinasi, jis žengia pirmą žingsnį, reikalingą išeiti iš tos būsenos. Dabar, kai sūnūs jau vyresni, stengiamės pirmiausia leisti jiems išsiaiškinti patiems. Juk iš esmės pats konfliktas nėra blogis. Todėl, vos išgirdę pirmuosius barnių garsus, tikrai nebėgame su Žilvinu iškart jų skirti, nebent gyvybei grėstų pavojus (juokiasi).

Ž. B.: Kai tik susituokėme, pamenu, pasitaikydavo nekalbadienių ir po keturias ar penkias dienas. Dabar tas laikas sutrumpėjęs iki keliolikos minučių. Atsiprašome vienas kito ir keliaujame toliau. Kartais aiškinamės savo santykius ir prie vaikų. Man rodos, sūnūs turi žinoti, kad tėvai irgi pykstasi (visai kaip jie), o paskui atsiprašo vienas kito, taikosi. Mes neiname pyktis į kitą kambarį, o po 10 minučių neišlendame tokie pūkuoti ir jau geri. Aišku, yra temų, kuriomis nesikalbame prie vaikų. Tačiau aš už tai, kad, kilus bet kokiam jausmui, tėvai (ir vaikai) jį išreikštų, o ne slopintų. Tarkim, važiuojame visi automobiliu prie jūros ir susipykstame. Tai negi dabar tris valandas slopinsime savo emocijas, tylėsime ir tik nuvažiavę, iškraustę vaikus pas močiutę, užsidarę kambaryje aiškinsimės. Po tų trijų valandų gali susikaupti tiek, kad paskui bus tik blogiau.

S. B.: Manau, kad tą įtampą, tvyrančią ore, vaikai vis tiek jaus ir ji bus kur kas žalingesnė nei čia ir dabar išspręstas tėvų konfliktas.

– Jūsų šeimoje šeši žmonės, keturi iš jų – vaikai. Vadinasi, gimtadienių per metus su kaupu! Ar vaikams ir svečiams palinksminti užtenka tėčio klouno, o gal mažieji labiau nori į žaidimų kambarį?

Ž. B.: Gyvename gražioje vietoje, arti gamtos. Per vaikų šventes privažiuoja daug draugų su vaikais. Ir jei jiems labai netrukdai, tai drauge prisigalvoja įvairiausių žaidimų. Žinoma, kartais visus palinksmina tėtis klounas. Juk vienas smagiausių dalykų pasaulyje – pasiausti su vaikais kartu su kitais tėvais.

– Mėgstate draugiją?

Ž. B.: Tarkime, labai mėgstu žiūrėti saulėlydžius, bet, pažiūrėjus 15 minučių vienam, jau norisi parodyti ir kitiems – pasikviesti Simoną ar draugų. Tada tikrai smagu. Klouno darbas man padėjo pamilti žmones, pamatyti jų netobulumus, daug ką jiems atleisti ir mylėti tokius, kokie jie yra.

 Juk namuose jis turi net keturias meiles – žmoną ir tris dukras. Būtent su jomis susiję didžiausi jo, kaip krepšininko, pasiekimai. „Keturios moterys mano šeimoje – keturi medaliai su Lietuvos rinktine“, – sekmadienį 10 val. per TV3 rodomoje laidoje „Pasaulis pagal moteris“ atviraus sportininkas.

Tačiau ar paprasta būti krepšininko žmona? Apie savo šeimą ir karjeros pradžią su laidos vedėja Kristina Rimiene kalbėjęs Jonas neslėps, kad sunkiausia, ypač jo žmonai, būdavo užsienyje. Ten trūkdavo ir draugų, ir pagalbos.

„Ne kiekviena moteris atlaikytų tokį gyvenimą, kai vyras išvažiuoja į kelionę savaitei, o tu lieki viena namie su trim vaikais – vienas serga, turi į ligoninę važiuoti, kitiems dar kažkas... Ir prasideda ta nematoma gyvenimo pusė – pasiaukojimas. Tai – tikrai sunkus gyvenimas“, – atvirai apie žmonos pasiryžimą kalbės sportininkas.

Tačiau, kad ir kur begyventų, Jono šeima visuomet buvo kartu. Galbūt todėl namus krepšininkas šiandien vadina ramybės oaze, į kurią niekuomet nesinešdavo krepšinio gyvenimo.

„Namie tu esi tėtis, o ne krepšininkas. Dukros klausdavo, o kodėl tu visą dieną žaidi su kamuoliuku, kas čia per darbas? Jos tik dabar ėmė suprasti, kodėl žmonės su tėčiu fotografuojasi. Nes joms esu tik tėtis“, – sakys Jonas.

J. Mačiulis papasakos ir apie krepšinio pasaulio užkulisius – atskleis, kodėl grįžęs į Lietuvą, nekeldavo telefono draugams, ir kaip jam pavykdavo atsiriboti nuo žiūrovų garsiai reiškiamų emocijų. Jis neslėps, kad būta rungtynių, kuriose jis savęs... nebeprisimindavo.

Pergalės taurė, pripildyta žalumos

Laidos rubrikoje „Floristinis desertas“ laidos vedėja, floristikos dizainerė K. Rimienė vintažinėje taurėje sukurs monochrominę kompoziciją, skirtą krepšininkų ir kitų Lietuvos sportininkų pergalėms.

Ši vaza, turėjusi jau ne vieną savininką, vėl atgims naujam gyvenimui. Antrą kvėpavimą įgaus ir nebe pirmą kartą naudojami džiovinti palmės lapai, kuriuos paryškins žilė, zunda, šparago žaluma, astilbės, raganės, dekoratyviniai česnakai, eukaliptas, akacija ir leukodendronas.

Malonaus veido inteligentiška moteris papasakojo, kaip ji su vyru nusprendė bėgti iš Rusijos per Turkiją, kaip pasiprašė politinio prieglobsčio Didžiojoje Britanijoje, nes į JAV jų neįleido.

Šiame interviu M. Litvinenka pasakojo, kad jos vyras buvo nunuodytas radioaktyviu polonio izotopu Po-210.

Ponia neslėpė, kad nėra abejonių manyti, jog A. Litvinenką nužudė buvęs KGB agentas, dabar Rusijos deputatas Andrejus Lugovojus ir verslininkas Dmitrijus Kovtunas.

Iš tiesų baisi istorija, bylojanti, prie ko žmones priveda radikalusis militarizmas ir kriminalinės agresijos ideologija.

Jaučiau nuoširdžią užuojautą šiai moteriai. Bet iki tos interviu vietos, kai ponia Marina ėmė pasakoti, kaip ji samdė advokatus ir padavė į teismą ne FSB, A. Lugovojų ir D. Kovtuną, o Jungtinės Karalystės pareigūnus.

Šitie sunkiai suvokiami veiksmai nesibaigė net tada, kai baigėsi pinigai teisininkams. Tuomet kažkoks vietinis advokatas (gal siekęs tiesiog taip pagarsėti) sutiko dirbti už dyką. Ir, įsivaizduokite, užsieniečio FSB pareigūno, gavusio prieglobstį svetimoje šalyje, našlė padavė į teismą pačią Theresa Mary May, dabar jau buvusią Didžiosios Britanijos premjerę.

Ar jūs galite suvokti ir kaip nors pateisinti tokį akiplėšiškumą? Kai buvo bėda, tie žmonės bėgo į svetimą šalį, kuri juos priėmė, maitino, išgelbėjo nuo mirties, suteikė galimybę uždirbti pinigų. Ir tos šalies pareigūnus ponia paduoda į teismą. Ar galite įsivaizduoti?

Jei aš, Lietuvos pilietė, nuvykčiau į Maskvą ir paduočiau į teismą Rusijos premjerą Michailą Mišustiną, nes šis nevykdo mano reikalavimų, kas būtų? Sakytų, va, kokie chamai tie fašistai lietuviai, ir užmuštų arba įkištų į moterų koloniją.

Norisi paklausti, Rusijos Federacijos žmonės, kas jums pasidarė? Kodėl jūs taip visiškai nejaučiate jokių moralinių niuansų ir skrupulų? Yra dalykų, kurių jūs neturite etinės teisės daryti tiems, kurie jums padėjo, ištraukė iš mirties nagų, priglaudė. Kaip išvis galima drįsti svetimoje valstybėje šitaip elgtis? Juk Didžioji Britanija – ne jūsų tėvynė, ne jūsų namai, jūs čia esate svečiai, o ne šeimininkai. Užsienis niekada nebus jūsų namai, todėl ir elgtis reikia kukliai. Kada tai suprasite, žmonės?

Poniai Marinai linkėčiau ne bylinėtis su britais, o padėkoti jiems ir labiau susirūpinti savo velionio vyro kapu, kuris baigia apaugti varnalėšomis.

Pasak Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ruslano Ušinsko surašyto kaltinamojo akto, kaltinamasis – 22 metų Tauragės rajono gyventojas, nukentėjusioji – jo nepilnametė sutuoktinė.

Ikiteisminį tyrimą atliko Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnai.

Tyrimo metu nustatyta, kad kaltinamasis, pasinaudodamas dar pilnametystės nesulaukusios savo sutuoktinės pažeidžiamumu dėl psichinės negalios, taip pat prasta socialine ir finansine padėtimi, organizavo jos išnaudojimą prostitucijai.

Remiantis tyrimo metu surinktais duomenimis, vyras buvo atsakingas už skelbimus, reklamuojančius nukentėjusiosios intymias paslaugas, jos nuvežimą į intymių paslaugų teikimo vietas ir tokių paslaugų apmokėjimą.

Įtariama, kad šia nusikalstama veika vyras galėjo užsiimti keturis mėnesius.

Tauragės rajono gyventojui už tai pareikšti kaltinimai pagal Baudžiamojo kodekso straipsnius, aptariančius vaiko pirkimo arba pardavimo nusikaltimą ir pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos. Kaltinamasis įpareigotas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios.

Įstatymas už šiuos nusikaltimus numato laisvės atėmimo bausmę nuo trejų iki 12 metų.

Baudžiamoji byla perduota Klaipėdos apygardos teismui.

Rusijos karys telefonu kalbėjosi su žmona, gyvenančia mieste netoli Ukrainos sienos, kur okupantai nelegaliai deportuoja ukrainiečius, praneša „Ukrinform“.

Moteris piktinosi, kad ukrainiečių vaikai atsisakė piešti simbolius Pergalės dienos minėjimui, todėl pasiūlė juos nubausti nežmoniškais kankinimais.

„Jei galėčiau, suleisčiau jiems narkotikų, žiūrėčiau jiems į akis ir sakyčiau: „Kentėkite“. Išpjaustyčiau žvaigždes jiems ant nugarų ir nupjaučiau ausis bei pirštus, kad jiems skaudėtų“, – sakė ji telefonu.

Jos vyrą šie žodžiai šokiravo, jis nežinojo, ką pasakyti.

A. Navalnas, balsingiausias Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikas, pernai vasarį buvo nuteistas kalėti pustrečių metų už tai, kad pažeidė senoje byloje dėl sukčiavimo jam skirtos lygtinės bausmės sąlygas.

Jis buvo pasiųstas už grotų, kai sugrįžo į Rusiją iš iš Vokietijos, kur penkis mėnesius gydėsi dėl apnuodijimo nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“. Opozicionierius ir Vakarai dėl tos atakos kaltina Kremlių.

Antradienį kolonijoje netoli Maskvos, kur kali A. Navalnas, numatytas naujas teismo posėdis dėl opozicionieriui pareikštų papildomų kaltinimų sukčiavimui ir nepagarba teismui.

„Paklausykite, jūs, bailiai ir niekšai! Reikalauju, kad man būtų leista dalyvauti mano vyro teisme. Tai mano visiškai teisėta teisė“, – parašė 45 metų Julija Navalnaja socialiniame tinkle „Instagram“.

Aleksejus ir Julija susituokę daugiau kaip 20 metų ir turi du vaikus.

Naujas teismas vyks kolonijoje netoli Pokrovo Vladimiro regione, už maždaug 100 km į rytus nuo Maskvos.

J. Navalnaja sakė, kad nauja byla „tokia apgailėtina, kad jie bijo rengti teismą Maskvoje“.

„Mano vyras – sąžiningas žmogus. O kalėjime jį laiko dėl to, kad jis nebijo šitos valdžios“, – rašė ji.

Sukčiavimo byla buvo iškelta 2020-ųjų gruodį, kai A. Navalnas gydėsi Vokietijoje po apnuodijimo nervus paralyžiuojančia medžiaga.

Tyrėjai kaltina opozicionierių asmeninėms reikmėms pasisavinus 4,1 mln. eurų, paaukotų jo politinėms organizacijoms. Dėl šių kaltinimų galima skirti įkalinimą iki 10 metų.

A. Navalnui taip pat gresia įkalinimas iki šešių mėnesių dėl nepagarbos teismui per vieną iš pernai įvykusių posėdžių.

A. Navalno apnuodijimas ir areštas buvo pasmerkti užsienyje, Vakarų valstybės dėl to įvedė sankcijų Rusijai.

Po A. Navalno arešto jo organizacijos buvo paskelbtos „ekstremistinėmis“ ir uždarytos, o daugelis jo svarbių bendražygių baimindamiesi persekiojimo pabėgo iš Rusijos.

Emma Coronel birželį pripažino savo kaltę pagal tris kaltinamuosius punktus: dėl kokaino, heroino, metamfetamino ir marihuanos kontrabandos į JAV, pinigų plovimo ir JAV sankcijų J. Guzmanui pažeidimo. 32-ejų moteris, turinti ir JAV, ir Meksikos pilietybę, vasario 22 dieną buvo sulaikyta Vašingtono oro uoste.

Prokuratūra taip pat kaltino ją padėjus sutuoktiniui 2015 metais pabėgti iš kalėjimo Meksikoje. E. Coronel „Sinaloa“ kartelio veikloje dalyvavo 2011-2017 metais.

„El Chapo“ maždaug 25 metus vadovavo galingam ir žiauriam karteliui. Šiuo metu jis sėdi griežto režimo kalėjime JAV Kolorado valstijoje. Niujorko teismas 2019 metų liepą skyrė jam kalėjimo iki gyvos galvos plius 30 metų laisvės atėmimo bausmę – E. Coronel tada stebėjo teismo posėdį. Viename didžiausių JAV istorijoje narkotikų procese teismas šiandien 64-erių J. Guzmaną pripažino kaltu pagal visus dešimt kaltinamųjų punktų, įskaitant dalyvavimą nusikalstamos organizacijos veikloje, kokaino ir heroino gamybą bei platinimą užsienyje, taip pat pinigų plovimą ir šaunamojo ginklo naudojimą.

Nevertiname R. Šimašiaus asmeninio gyvenimo peripetijų, tačiau jis eina Vilniaus mero pareigas ir dėl to kyla rimtų įtarimų dėl jo netinkamo viešųjų ir privačiųjų interesų laikymosi, elementarių sąžiningumo ir skaidrumo principų negerbimo bei dėl galimų korupcinių schemų proteguojant savo sutuoktinę Gilmą Teodorą Gylytę ir jos įmonę „DO architects“.

Pirma, niekam nekyla abejonių, kad santykiai neatsiranda per vieną diena, kaip ponas Šimašius bandė aiškinti. Taigi, kyla natūralūs klausimai – kiek laiko buvo slepiami mero R. Šimašiaus santykiai su nauja žmona bei kokia įtaka buvo daroma jo dabartinės žmonos įmonei laimint viešuosius pirkimus Vilniaus miesto savivaldybėje? Pakankamai akivaizdu, kad R. Šimašius pastaraisiais metais gyveno nuolatiniame interesų konflikte nedeklaruodamas savo artimų santykių ir tokiu būdu galėjo daryti netiesioginę įtaką dabartinės žmonos naudai.

Kokia įtaka buvo daroma jo dabartinės žmonos įmonei laimint viešuosius pirkimus Vilniaus miesto savivaldybėje?

Antra, mūsų frakciją pasiekė informacija, kad savivaldybėje galimai viešėjo korupcinė schema, kurios pagalba galėjo būti piktnaudžiaujama tarnyba proteguojant savo pasirinktus projektuotojus, sudarant jiems išskirtines sąlygas laimėti neskaidrius konkursus, todėl tokiomis aplinkybėmis išsamus tyrimas būtinas.

Trečia, pažymėtina, kad ir R. Šimašiaus naujos sutuoktinės pusbrolis Benediktas Gylys per savo paties paramos fondą BGF taip pat turėjo ryšių su Vilniaus miesto savivaldybe ir jos kontroliuojama VšĮ „Go Vilnius“. Nors ir gerokai pavėluotai, bet ryšys su nauja žmona jau deklaruotas, tačiau apie sutuoktinės pusbrolį Benediktą Gylį dar niekur neužsimenama, kai tuo tarpu jis buvo didžiausias R. Šimašiaus rinkiminės kampanijos rėmėjas. Taigi, panašu, kad R. Šimašius yra įsivėlęs į giminystės verslo UAB, kuriame buvo sudarytos palankios sąlygos galimai naudotis mokesčių mokėtojų pinigais asmeninei naudai per būsimą sutuoktinę gauti, bet ir gauti naudą rinkimų metu.

Jau žinomi faktai rodo, kad R. Šimašius, nevengęs kaltinti įvairių politinių oponentų, pats ciniškai naudojosi savo tarnybine padėtimi, toleravo nepotizmą bei galimai pažeidinėjimo įstatymus. Primintina ir tai, kad Vilniaus meras aktyviai gindamas partnerystės įstatymo būtinumą argumentuodavo, jog tai svarbu ir dėl to, jog būtų galimybės žinoti apie artimus ryšius juos deklaruojant bei tuo būdu išvengti viešų ir privačių interesų konfliktų, tačiau pats šito nepaisė. R. Šimašiui derėtų prisiimti atsakomybę ir atsistatydinti iš Vilniaus mero pareigų.

Socialdemokratai ketina išplėsti jau anksčiau jų inicijuotą tyrimą dėl galimo nepotizmo ir korupcijos Vilniaus savivaldybėje, kuri, jų vertinimu, „genda nuo galvos“.

„Dėl giminystės ir draugystės poveikio sostinės savivaldybės sandoriams socialdemokratai jau prieš kelis mėnesius kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK). „Dabar iškilo ir „meilės“ faktoriaus klausimas“, – pranešime spaudai teigia LSDP Vilniaus skyriaus pirmininkas Povilas Pinelis.

Socialdemokratui susirūpinimą kelia ir kai kurių sostinės NT vystytojų pareiškimai.

Paaiškėję nauji faktai apie mero žmonos įmonės sėkmę, jos „auksines“ idėjas, už kurias savivaldybė sumokėjo šimtus tūkstančių, rodo: pramuštas dugnas.

„Ne mažesnį susirūpinimą už būsimos sutuoktinės įmonei išmokėtus vilniečių pinigus kelia ir Vilniaus architektų teiginiai apie tai, kad nekilnojamojo turto vystytojai, kurie bendradarbiauja su naujosios R. Šimašiaus žmonos įmone, savo projektus savivaldybėje suderina gerokai lengviau nei kiti. Jeigu tokie teiginiai pasitvirtintų, galėtume kalbėti apie gan akivaizdžią korupcinę schemą, kurioje už palankius sprendimus yra atsiskaitoma su tarpininkų pagalba“, – sako P. Pinelis, kartu pabrėždamas, kad savivaldybė taip esą „pramušė dugną“.

„Po žurnalistų atliktų tyrimų aiškėja, kodėl meras taip atlaidžiai žiūrėjo į tai, kad Vilniaus savivaldybės užsakymus laimi jos tarnautojų ar jų giminaičių įmonės. Paaiškėję nauji faktai apie mero žmonos įmonės sėkmę, jos „auksines“ idėjas, už kurias savivaldybė sumokėjo šimtus tūkstančių, rodo: pramuštas dugnas. Jau net nebeišeina klausti, kas toliau“, – sako P. Pinelis.

Seimo Audito komiteto pirmininko pavaduotojos socialdemokratės Rasos Budbergytės dėmesį patraukė dabartinės mero R. Šimašiaus žmonos įmonei sumokėta 768.350,00 eurų suma už „mokslo paskirties pastato (gimnazijos) architektūrinės idėjos projektinį pasiūlymą“.

„Neaišku, už ką tie pinigai sumokėti. Jeigu, kaip skelbiama, už „architektūrinės idėjos projektinį pasiūlymą“, t. y. už idėją, tai verta griebtis už galvos. Kažkoks kosmosas. Net ir už realius gimnazijos projektavimo darbus tokia kaina būtų netikėta, o čia – „idėjos pasiūlymas“, – stebisi parlamentarė.

„Prieš kurį laiką viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai apie tai, kad sostinės savivaldybės skelbiamus konkursus laimi Vilniaus savivaldybės tarnautojų, jų sutuoktinių ir giminaičių įmonės, o pastarieji netgi neteikia viešų ir privačių interesų deklaracijų, nors tai daryti privalo, Seimo vicepirmininkas Julius Sabatauskas kreipėsi į VTEK prašydamas ištirti, ar Vilniaus savivaldybės pareigūnai nesupainiojo viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo, ar nepažeidė teisės aktų. Socialdemokratai dabar dar nuodugniau aiškinsis visas aplinkybes, leidžiančias įtarti galimą viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktą, šįkart jau ir paties mero bei jo žmonos“, – rašoma LSDP pranešime.