Kai kurie lankytojai parduotuvę apibūdina kaip pernelyg triukšmingą vietą – sako, kad šurmulys ir garsi muzika vargina. Tačiau apsipirkimai gali būti ir ramesni, mat, pasaulyje populiarėja „tylos valandos“.

„Tylios valandos“ tendencija pamažu ateina ir į Lietuvą. Pritemdytos šviesos, išjungta muzika ir neutralios spalvos – taip tylos laikas atrodo viename Vilniaus prekybos centre. Tiesa, ten yra ir dar vienas kambarėlis, skirtas vaikams su nematoma negalia.

„Parduotuvių tyla labai padeda tėvams, nes daugumai tėvų sunku išsivesti vaikus į šurmulingas erdves, kadangi gali ištikti panikos priepuoliai, o tada aplinkiniai smerkia“, – teigė specialioji pedagogė Rūta Barzdenienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Turėjome atstovų mokymus, tikrai visiems buvo paaiškinta kodėl taip darome, ką darome, kam to reikia. Nuomininkai labai teigiamai ir pozityviai atliepė ir didžioji dauguma prisijungė“, – kalbėjo „Ozo“ rinkodaros vadovė Elzė Rudienė.

Sostinės prekybos centre „tylos laikas“ įvedamas kartą per savaitę. Pasak prekybininkų, pusantros valandos ramybė svarbi ne tik turintiems negalią, autistiškiems žmonėms, bet ir pavargusiems nuo įtemptos dienotvarkės. 

„Idėjos, kurios padeda ir prisideda prie žmonių gerovės, yra sveikintinos ir prasmingos, kadangi yra žmonių grupė, kuriai tai yra aktualu“, – naudą aiškino „Vilnius Outlet“ rinkodaros vadovas Edgaras Valickas.

Medikai primena, kad kasdienis triukšmas didina ir ligų riziką, o prekybos centrai sako, kad įgyvendinti „tylos valandas“ nesudėtinga.

„Tikrai visos techninės galimybės leidžia, tai padaryti“, – tvirtino E. Valickas.

Vis dėlto specialistai nerimauja, mat, vis dar pasitaiko atvejų, kai netinkamai viešose vietose besielgiantys negalią turintys vaikai sulaukia priekaištų, Tiems, kurie piktinasi, patariama:

„Pagalvoti apie tai, o jeigu tavo vaikui taip būtų, ką tu darytum, nes smerkti tikrai labai lengva, o padėti sunku“, – kalbėjo R. Barzdenienė. 

Tylos laiką Lietuvoje svarsto įvesti vis daugiau parduotuvių, o jau įvedusios neįprastai pasitikti pirkėjus žada dažniau. Greitu metu ramybės laikas gali būti įvestas ne tik parduotuvėse – apie tylos laiką svarstoma vaistinėse ir oro uostuose.

Pasitelkus pačias naujausias technologijas, šiuolaikiškiausius sprendimus siekiama, kad informacija apie teatrą ar galimybė mėgautis aukščiausio meninio lygio pastatymais būtų lengvai pasiekiama ir žmonėms su klausos negalia. Balandžio 20-ąją duris atversiantis teatras ne tik svarbus architektūrinis, urbanistinis Klaipėdos akcentas, bet ir socialine ar pažintine prasme reikšmingas objektas.

KVMT vadovo pavaduotojas Naglis Stancikas pasakoja, kad ne vienerius metus trukusių naujojo teatro pastato statybų metu buvo ieškoma tinkamiausių sprendimų, kaip šią meno šventovę paversti žmonėms su negalia patrauklia vieta. 

„Manau, kad iki šiol žmonės su negalia dažnai nepelnytai pamirštami ar tiesiog nerandama tinkamų būdų, kaip jiems padėti. Mes šių klaidų nenorėjome kartoti, tad nuoširdžiai ieškojome pačių tinkamiausių būdų, kad menas būtų prieinamas  kiekvienam žiūrovui. Laimei, šiuolaikinės technologijos ir šioje srityje vystosi sparčiai, tad galimybių padėti radome“, – akcentuoja N. Stancikas.

Žmogus su klausos negalia prieis prie specialaus įrenginio ir galės pasinaudoti nuotoline sinchroninio vertimo į gestų kalbą paslauga.

Prie naujajame pastate žiūrovų hole esančio bilietų kasos langelio bus įdiegta įranga: akių lygyje pritvirtintas ekranas, kuriame matydami kokybišką vaizdą bei girdėdami aiškų garsą, komunikuoti su kasininku galės ir klausos negalią turintys žmonės. Šiuolaikinė įranga leis su kasininku bendrauti sinchroninio vertimo pagalba naudojant gestų kalbą ir tokiu pat suprantamu būdu gauti atsakymus.

„Žmogus su klausos negalia prieis prie specialaus įrenginio ir galės pasinaudoti nuotoline sinchroninio vertimo į gestų kalbą paslauga, t. y. paspaus vieną mygtuką ir išvertus nuotoliu dirbančiam gestų kalbos vertėjui sulauks mūsų darbuotojų pagalbos nepriklausomai nuo to, ko jam prireikė: įsigyti bilietus, būti palydėtam į salę ar pan.“, – akcentuoja Muzikinio teatro vadovo pavaduotojas N. Stancikas.

UAB „Atea“ sukurtas sprendimas – nuotolinė sinchroninio vertimo į gestų kalbą paslauga – šalyje dar naujiena. Praėjusių metų rudenį tokia pilotinė paslauga, bendradarbiaujant su Lietuvos kurčiųjų draugija ir Lietuvos gestų kalbos vertimo centru, buvo įdiegta dviejose parduotuvėse ir sulaukė puikių atsiliepimų.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras taps pirma šalyje profesionalaus scenos meno įstaiga, galėsiančia žmonėms su negalia suteikti natūralų komfortą – teatre jaustis gerai ir patogiai. Juo labiau, kad nuo 2025 m. birželio 28 d. įsigalios Prieinamumo direktyva pagal kurią bus privaloma užtikrinti tam tikrų gaminių ir paslaugų prieinamumą kuo platesniam vartotojų ratui (įskaitant ir asmenis su įvairiomis negaliomis).

Žmonės su klausos negalia galės patogiau jaustis ir moderniausio šalyje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėse: čia įdiegta speciali įranga, leisianti patogiai mėgautis garsu žiūrovams, naudojantiems klausos aparatus, suderinamus su indukcinėmis kilpomis.

„Ši įranga turi indukcinės sistemos stiprintuvą, kuris garso signalą paverčia elektros srove. Klausos aparate įmontuota ritė priima šį magnetinį lauką ir paverčia jį garso signalu. Perjungdamas klausymosi režimus, klausos aparato ir indukcinės kilpos įrenginio naudotojas gali blokuoti aplinkos triukšmą klausos aparate ir sustiprinti iš indukcinės sistemos gaunamus garsus žmonių su klausos negalia ženklu  pažymėtose zonose – parteryje ar prie bilietų kasos. Meno gerbėjams reikės tik persijungti savo klausos aparatą į tokį režimą ir bus galima aiškiai, kokybiškai, be pašalinių aplinkos triukšmų girdėti rūpimą informaciją ar mėgautis meno kūriniu. Visų labai laukiame teatre“, – džiaugiasi N. Stancikas.

Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė Monika Ošmianskienė sako, kad šios paslaugos dabar neprieinamos tokiems žmonėms.

„Dabar iš viso tokios paslaugos žmonėms neprieinamos, nebent klausos ar regėjimo negalią turintiems – jiems paprasčiau“, – BNS teigė parlamentarė.

„Yra stiprias rankas turinčių neįgaliųjų, jie sugeba patys atsisėsti į automobilį. Jeigu yra geranoriškas vairuotojas, vežimėlį supakuoja, jeigu moka, į bagažinę padeda. Bet yra atvejų, kai atvažiuoja, pamato neįgalų žmogų ir nuvažiuoja, o tas lieka stovėti“, – pridūrė M. Ošmianskienė.

Pasak jos, yra ministro įsakymas, rekomenduojantis taksi įmonėms, turinčios daugiau negu 10 automobilių, turėti pritaikytų ir neįgaliesiems vežti, bet rekomendacija neveikia. 

„Bolt“ vadovas Lietuvoje Andrius Pacevičius sako, kad „Bolt“ nepriklauso nė vienas automobilis – pavėžėjai šią veiklą vykdo su savo arba išsinuomotomis transporto priemonėmis.

Be kita ko, jis nurodė, kad ne pirmus metus „Bolt“ programėlėje veikia speciali „assist“ kategorija – jai priskiriami vairuotojai, išklausę specialius kursus ir galintys padėti keleiviams – pasitikti, padėti įsėsti į automobilį, palydėti.

„Per mėnesį šioje kategorijoje atliekama apie 100 kelionių“, – BNS sakė jis. 

A. Pacevičius pranešė, kad nuo kovo 1-osios programėlėje pradeda veikti dar viena kategorija – „Pritaikyta vežimėliui“: „Du tokią pavėžėjimo paslaugą teikiantys vairuotojai planuoja dirbti Vilniuje, darbo dienomis, nuo 7 iki 19 valandos. Artimiausiu metu tokių pavežėjų automobilių turėtų atsirasti daugiau“.

Jo žiniomis, šiuo metu „Bolt“ platforma naudojasi apie pusšimtis klausos negalią turinčių vairuotojų.

Po nemalonaus atvejo įskaudinta moteris kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Skunde tarnybai ji nurodė, kad norėjo pasinaudoti prekybos centro asmenims su negalia skirtu tualetu. Tam reikia paspausti mygtuką ir laukti, kol darbuotojas, pažiūrėjęs į kameras, nustatytų, ar galima įleisti žmogų, ar ne.

Anot moters, durų jai niekas neatidarė, tad ji kreipėsi į apsaugininką ir pridūrė, kad turi negalią įrodantį dokumentą. Deja, vyras ėmė reikšti nepasitenkinimą, atšovęs, kad nemato jokios negalios, bei pareiškė, kad nieko nenutiks, jei klientė pasinaudos bendruoju moterų tualetu. Pareiškėja bandė atkreipti dėmesį, jog prie pastarojo dažniausiai būna eilės, o ilgai laukti jai neleidžia sveikata, tačiau liko neišgirsta.

Tuo metu prekybos centro atstovai tarnybą tikino, jog asmenims su negalia skirtas tualetas rakinamas dėl pačių neįgaliųjų poreikių, esą siekiant suteikti jiems prioritetą juo naudotis. Taip pat jie teigė, kad tokia tvarka įvesta norint apsisaugoti nuo vandalizmo, vagysčių ir kitų asmenų daromos žalos.

„Suprantame verslininkų, viešosios paskirties objektų valdytojų siekį užtikrinti patalpų švarą ir saugumą, tačiau pasirinktas paprasčiausias būdas – jų užrakinimas – šiuo atveju niekaip nepadeda asmenims su negalia. Atvirkščiai – vertimas laukti, teisintis, įrodinėti, turint teisę pasinaudoti tualetu, žeistų bet kurį žmogų, su negalia ar be jos“, – pranešime spaudai akcentavo tarnybos teisininkas Karolis Čepas, pažymėdamas, kad ne visos negalios, kaip ir šiuo atveju, yra aiškiai matomos.

Anot jo, tokios situacijos nėra vienetinės, tad verslininkams tarnyba rekomenduoja tualetų nerakinti, o iškilusias problemas spręsti pasisamdant daugiau darbuotojų ir pan.

Pirmadienį paskelbtame pranešime „X“ platformoje, anksčiau vadintoje „Twitter“, E. Muskas parašė, kad pacientui implantas buvo įdėtas dieną prieš tai ir kad jis „gerai sveiksta“.

E. Muskas pridūrė, kad „pirminiai rezultatai rodo daug žadantį neuronų signalų aptikimą“.

Pats implantas yra maždaug didelės monetos dydžio.

Net ir turint omenyje, kad daugiau jokios konkretesnės informacijos pateikta nebuvo, šios, daug žadančios srities ekspertai įvertino E. Musko kompanijos pasiekimą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Kol kas sužinojome, kad jis tiesiog veikia. Jie sukūrė chirurginę procedūrą, gavo visus reikiamus leidimus ir pirmą kartą sėkmingai implantavo žmogui. Tai labai svarbu. Tiesą sakant, tai didžiulis pasiekimas. Tačiau tikrasis sėkmės rezultatas paaiškės po šešių, dvylikos ar dvidešimt keturių mėnesių“, – kalbėjo Arizonos universiteto atstovas Bradley Greger.

Tik labai nedaug panašių kompanijų gavo leidimus išbandyti savo implantus – daugiausiai su paralyžiuotais žmonėmis.

Galime juos naudoti, pavyzdžiui, saugoti savo prisiminimus, naudotis jais taip, kaip norime.

Rugsėjį „Neuralink“ paskelbė, kad pradės rinkti žmones, sergančius kvadriplegija dėl kaklinės stuburo dalies nugaros smegenų pažeidimo arba su ligomis, kurios naikina raumenis valdančius neuronus.

„Girdėjau, kad jie renka žmones, sergančius ALS – amiotrofine lateraline skleroze arba kai kurių rūšių paralyžiumi. Todėl spėju, kad ateityje jie ne tik naudosis „Neuralinku“, kad pasakytų telefonui, ką daryti, ar kur pajudinti žymeklį kompiuterio ekrane, ar žaisti žaidimą, bet ir iš tikrųjų siųs signalus robotui arba valdys, pavyzdžiui, galūnės protezą“, – pasakojo JK neuromokslų asociacijos prezidentė Tara Spires-Jones.

Kitame pirmadienio įraše „X“ svetainėje E. Muskas teigė, kad pirmasis „Neuralink“ gaminys vadinasi „Telepatija“.

Jis leis naudotojams valdyti savo telefonus ar kompiuterius „tiesiog galvojant“. Jis bus skirtas tiems, kurie yra netekę galūnių.

E. Muskas įkūrė „Neuralinką“ ne tik gydymo tikslams.

„Kitos įmonės, jų smegenų sąsajos su kompiuteriais, orientuojasi tik į medicinos sritį. Savo ruožtu, E. Muskas nepasikuklino pasakyti: o kodėl reikia dirbti tik medicinos srityje? Yra ir kitų dalykų, kuriems galime tai panaudoti. Ir vienas iš jų – masėms skirti implantai, kuriuos galės turėti bet kas. Galime juos naudoti, pavyzdžiui, saugoti savo prisiminimus, naudotis jais taip, kaip norime. Net gi savotiškai taip galėtume pasipriešinti dirbtinio intelekto keliamai grėsmei“, – teigė Pensilvanijos valstijos universiteto atstovė Laura Cabrera.

„Įmonės turėtų objektyviai įvertinti darbo vietas, kuriose galėtų dirbti žmonės turintys negalią, jų pritaikymo galimybes, išgryninti funkcijas, paskelbti laisvas darbo vietas ir nurodyti, kad jos tinkamos tokiems kandidatams. Kviesime konsultuotis su mūsų specialistais, kurie didžiausioje darbo ieškančiųjų informacinėje sistemoje padės rasti tinkamų kandidatų“, – sakė Užimtumo tarnybos direktoriaus pavaduotoja Giedrė Sinkevičė.

Į pagalbą darbdaviams įsitrauks ir „Sodra“, kuri iki sausio 31 d. sudarys kiekvienos institucijos darbuotojų su negalia sąrašus. Kadangi darbuotojas neprivalo informuoti, jog turi negalią, darbdaviai neturi tikslių duomenų.

Įmonės turėtų objektyviai įvertinti darbo vietas, kuriose galėtų dirbti žmonės turintys negalią, jų pritaikymo galimybes, išgryninti funkcijas, paskelbti laisvas darbo vietas ir nurodyti, kad jos tinkamos tokiems kandidatams.

 

Iki kovo 15 d. tikimasi išsiaiškinti priežastis, kurios darbdaviui iki šiol trukdė pasiekti kvotos dydį. Jei organizacija negaus informacinio pranešimo, tai reikš, kad ji atitinka įstatymo nuostatas dėl kvotos.

Pernai su Užimtumo tarnybos pagalba viešojo sektoriaus darbuotojų komandas papildė daugiau nei 400 žmonių su negalia.

„Kvotų sistema sukurta tam, kad atviroje darbo rinkoje galima būtų panaudoti žmonių su negalia potencialą, padėti sunkiau besiintegruojančioms asmenų grupėms tvariai įsilieti į darbo rinką bei atliepti jų poreikius ir galimybes. Visgi įstaigos turės laikytis lygių galimybių principo ir organizuodamos atrankų procesus turės vertinti visus kandidatus vienodai. Negalios turėjimas papildomų balų negalės pridėti“, – atkreipė dėmesį G. Sinkevičė.

Užimtumo tarnyba viešojo sektoriaus įstaigoms pasiruošusi padėti ne tik įdarbinti reikiamos kvalifikacijos žmones su negalia. Jei šios įstaigos neturės tinkamos kvalifikacijos darbuotojo, yra pasirengusi organizuoti darbuotojų perkvalifikavimą, kad įgytų trūkstamų kvalifikacijų ar kompetencijų.

Numatyta, kad neįgalių darbuotojų nuošimtis organizacijoje turi būti ne mažiau kaip 5 proc. Pagal Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymą, ši tvarka galioja valstybinėms įstaigoms ar įmonėms, kuriose yra 25 ir daugiau darbuotojų.

Sausio 1 d. Užimtumo tarnyboje buvo registruota 11,8 tūkst. klientų, turinčių negalią. Jie sudarė 7,3 proc. visų bedarbio statusu registruotų žmonių. Iš jų – 1,4 tūkst. įgiję aukštąjį universitetinį ar neuniversitetinį išsilavinimą.

Lapkričio mėnesį atliktos apklausos duomenimis, 28 proc. apklaustų respondentų teigė, kad jų darbovietė niekaip neprisideda prie žmonių su negalia gerovės, 27 proc. pastebėjo tik pavienes iniciatyvas nukreiptas į negalią turinčius žmones, o vos 11 proc. mano, kad jų darbovietė šiai temai skiria dėmesio ir kelia svarbius klausimus.

Daugiau nei trečdalis apklaustųjų negali atsakyti, kaip prie žmonių su negalia gerovės prisideda jų darbdavys.

Tiesa, apklausoje dalyvavę šalies gyventojai kur kas pozityviau vertina didžiųjų šalies verslų pastangas – net 45 proc. apklaustųjų mano, kad tokios bendrovės yra prisitaikiusios teikti paslaugas žmonėms su negalia.

„Telia“ inicijuotos visuomenės požiūrio į žmones su negalia gyventojų apklausos duomenys taip pat atskleidžia technologijų svarbą regos negalią turintiems žmonėms.

Net 42 proc. apklaustųjų teigia žinantys, kad žmonės su regos negalia aktyviai naudojasi tokiais išmaniaisiais įrenginiais kaip telefonai, kompiuteriai bei planšetės. Dar beveik trečdalis (33 proc.) mano, kad neįgalieji naudojasi bazinėmis technologijų funkcijomis ir tik 7 proc. teigia manantys, jog išmaniaisiais įrenginiais regėjimo negalią turintys žmonės greičiausiai nesinaudoja.

Padeda akseleruoti socialinį verslą

Anot Agnietės Žilinskaitės, „Tele2“ prekių ženklo vadovės, korporatyvinės dovanos gali būti  prasmingos – operatorius toliau tęsia 2019 metais pradėtą partnerystę su socialiniu restoranu „Pirmas blynas“, kuriame įdarbinami įvairią negalią turintys žmonės.

„Jei norime pokyčių visuomenėje, verslai turi siekti ilgalaikės partnerystės. „Pirmo blyno“ komanda labai atsakingai žiūri į savo klientus, jie drąsiai priima iššūkį paruošti ir didelius užsakymus. Su restoranu „Pirmas blynas“ pirmą kartą gaminome kalėdines dovanas dar prieš 4 metus. Ši komanda ne kartą ėmėsi maitinimo mūsų organizuojamuose renginiuose, ir jau kelerius metus iš eilės užsakome įvairius skanėstus – olandiškus vaflius, triufelius, kuriuos dovanojame verslo partneriams įvairiomis progomis. Per visą bendradarbiavimo laikotarpį jau esame užsakę daugiau nei 7,5 tūkst. skanumynų rinkinių“, – sakė A. Žilinskaitė.

Restorano įkūrėjas ir vadovas T. van Wijkas priduria, kad partnerystė su didelėmis organizacijomis socialiniam verslui ypač reikalinga – ji prisideda prie galimybės įdarbinti daugiau neįgaliųjų.

„Kai pradėjome partnerystę, mūsų restoranas buvo ne itin palankioje lokacijoje, todėl ieškojome būdų, kaip padaryti, kad mums sektųsi verslo prasme. Pradėjome gaminti olandiškus vaflius, kuriuos pasiūlėme įsigyti pietų metu. „Tele2“ buvo pirmieji, kurie užsisakė mūsų vaflių pabandymui, o vėliau ir kaip kalėdinę dovaną įmonės darbuotojams visoje Lietuvoje. Mums tai buvo neįtikėtinas verslo paskatinimas. Po to pradėjome sulaukti užklausų ir iš kitų verslų, Lietuvos miestų – Klaipėdos, Kauno, Marijampolės“, – prisimena T. van Wijkas.

Dovanų dėžutė. Partnerio nuotr.

Šiemet „Tele2“ šventines dovanų dėžutes su „Pirmo blyno“ darbuotojų keptais veganiškais olandiškais vafliais papildė ir puodeliai, kuriuos taip pat gamino negalią turintys žmonės. Puodelių gamyba pasirūpino organizacija „Didelės akys“, teikianti įvairiapusišką pagalbą neįgaliesiems.

Žmonės su negalia nori ir gali dirbti, o didžiųjų verslų partnerystė su socialiniais verslais ar nevyriausybinėmis organizacijomis gali padėti ne tik išsaugoti, bet ir sukurti naujų darbo vietų.

 

Anot T. van Wijko, tokia dovana – daug prasmingesnė. „Kalėdų laikotarpis mums labai svarbus, nes leidžia užsidirbti veiklos plėtrai. Pavyzdžiui, pernai po Kalėdų galėjome įsigyti kavos aparatą. Tai leidžia mums pasiūlyti daugiau verčių restorano svečiams ir toliau plėsti veiklos sritis. Įmonės, kurios į mus kreipiasi, pačios labai rūpinasi įvairove ir įtrauktimi savo organizacijos viduje, tad jų parama socialiniam verslui parodo papildomą rūpestį šia tema“, – tikino restorano vadovas.

Galimybė gyventi visavertiškai

Restorano „Pirmas blynas“ įkūrėjas pasakoja, kad darbuotojai kalėdinio laikotarpio laukia. Kelias savaites iki Kalėdų restorane atidaromos šventinės dirbtuvės, kuriose visi prie bendro stalo pakuoja verslo klientams pagamintas dovanas. T. van Wijko teigimu, restorano darbuotojų motyvacija – su niekuo nesulyginama, jie neretai paprašo dirbti daugiau nei suplanuota.

„Dauguma žmonių su negalia nori turėti normalų gyvenimą. Vienintelis būdas tai pasiekti – turėti darbą. Vienas mūsų kolegų ateidamas dirbti man pasakė, kad nori turėti žmoną, namą, vaikų – tai buvo jo aiškus tikslas. Įsidarbinus, jam pavyko įsigyti būstą ir rasti antrąją pusę. Kiti kolegos, kurie yra ir draugai, pirmą kartą užsidirbo savo asmeninių pinigų ir dabar dažnai drauge leidžia laisvalaikį. Tai aiškūs pavyzdžiai, kodėl žmonėms su negalia taip svarbu turėti galimybę užsidirbti“, – sakė T. van Wijkas.

„Žmonės su negalia nori ir gali dirbti, o didžiųjų verslų partnerystė su socialiniais verslais ar nevyriausybinėmis organizacijomis gali padėti ne tik išsaugoti, bet ir sukurti naujų darbo vietų. Tikime, kad šios dovanos padeda kurti kalėdinę nuotaiką ir prisideda prie prasmingos veiklos kūrimo specialių poreikių turintiems asmenims. Skatiname ir kitus verslus bei žmones prisidėti prie stigmos mažinimo ir palaikyti žmonių su negalią troškimą būti visaverčiais visuomenės nariais“, – pridūrė A. Žilinskaitė.

Teatras, prasmingai įtraukdamas žmones su įvairiomis negaliomis į profesionalaus teatro sceną, intuityviai atsišaukia į Jungtinių Tautų (JT) žmonių su negalia teisių konvencijos vieną esminių principų, kad žmonės su negalia yra lygiateisė ir lygiavertė žmonių įvairovės ir žmonijos dalis. Tad kas gi tokio buvo sukurta Kauno miesto kameriniame teatre, kad taip skambiai anonsuoju jų naują kūrinį – judesio spektaklį „Ar tau lengva?“

Visuotinai pripažinta, kad žmonės su negalia yra viena iš labiausiai diskriminaciją patiriančių žmonių grupių. Įprastai žmonių su negalia savybės ir gebėjimai yra nuvertinami, vaikai su negalia siunčiami mokytis atskirai nuo visų į tik jiems skirtą žemų edukacinių aspiracijų aplinką, suaugusieji su negalia neretai lieka gyventi su tėvais, o šiems nebepajėgiant rūpintis, apgyvendinami atskirose nuo visuomenės globos įstaigose. Žmonėms su negalia įgyti profesiją pagal savo pašaukimą, dirbti ten ir tai, ką dirba visi žmonės, kartu gaunant reikalingą pagalbą, yra neįmanoma misija, gyvenant pasaulyje, kurį sukūrė žmonės be negalios tokiems pat žmonėms.

V. Lankauskaitės nuotr.

Šios ir dar daug kitų žmonių su negalia diskriminacijos formų dar vadinamos eiblizmu arba eiblcentrizmu (nuo angliško ableism, ablecentrism), kuris reiškia, kad visuomenę ir jos pažangą konstruoja žmonės be negalios. Žmonės su negalia yra „kažkur anapus“, „ne šio pasaulio žmonės“. Visose gyvenimo srityse sąmoningai ir nesąmoningai pirmenybė suteikiama žmonėms be negalios, kadangi žmogus su negalia traktuojamas kaip neatitinkantis visuomenės normų, lūkesčių, žmogaus idealo, neprisidedantis prie visuomenės pažangos. Atitinkamai bet kuria kaina siekiama išvengti žmonių su negalia ar pašalinti negalią, net ir iki tokių kraštutinių formų, kaip moterų su negalia sterilizacija, kochleariniai aparatai kurtiems vaikams, prievartinis psichiatrinis gydymas ir t. t. Lietuvoje mėgstamos gailestingumo akcijos, kuriose, manipuliuojant angelų ir suvargusių žmonių su negalia vaizdais, prašoma pinigų. Visa tai yra tipinės eiblizmo praktikos.

Ištrina ribas

Spektaklis „Ar tau lengva?“ žengia prieš eiblizmo srovę. Dar daugiau – ištrina demarkacines pasaulio be negalios ir pasaulio su negalia ribas, sulieja šiuos pasaulius į vieną organinę visumą.

Režisieriai ir profesionalūs choreografai į profesionalaus teatro sceną pakviečia žmones su cerebriniu paralyžiumi, vežimėlyje, su intelekto negalia, Dauno sindromu, regėjimo sutrikimais, kad drauge sukurtų naujo tipo ir savito turinio spektaklį. „Ar atpažintum spalvas lytėdama?“, „Ar atsimintum spektaklį, jeigu tavo atmintis yra penkių minučių trukmės?“, „Ar moki skaityti pirštais?“, „Ar tau pavyktų užlipti alpinizmo siena nejudančiomis kojomis?“, „Ar tau pavyktų patekti į kavinę, jei tu sėdėtum vežimėlyje, o tave nuo kavinės skirtų laiptai?“ – į eiblistinį pasaulį kreipiasi Simonas ir kiti.

V. Lankauskaitės nuotr.

Žmonės su negalia čia nėra kitų autorių sukurti personažai. Jie spektaklyje yra autentiški žmonės, jie vaidina patys save, jie yra tokie, kokie yra! „Aš esu aš“, atsako akloji Laura, paklausta, „Kas tu esi?“. Scenoje šios žmonių istorijos, jų saviraiška sukuria naują, originalų, autentišką meninį kūrinį, kokio, manau, aktoriai be negalios negalėtų ir, ko gero, neturėtų atkartoti. Žiūrovai sukaustomi žmogaus valios beribiškumo ir jėgos realumo, kai Ernesta savarankiškai išsitiesia ant abiejų kojų, o veido ekspresija šaukia pasididžiavimą.

Net ir turint gilų, intuityvų aktorystės pašaukimą, eiblistiniame pasaulyje žmogui su negalia vaidinti profesionalioje teatro scenoje praktiškai nėra jokių galimybių. Kelias iki profesionaliosios scenos yra kupinas kliūčių, pradedant galimybe bent prieiti iki aktorystės studijų durų. Be to, studijos nepritaikytos jiems įgyti aktoriaus kvalifikaciją, įnešti savitą indėlį į profesionalią sceną. Įprastai, geriausiu atveju, žmonės su negalia savo aktorystės pašaukimą ir gabumus gali realizuoti mėgėjiškoje teatro scenoje, kurioje režisieriai ir patys aktoriai gali nesąmoningai atkartoti eiblistinę pasaulėžiūrą, visuomenės stereotipus apie negalią.

Žmonės su negalia čia nėra kitų autorių sukurti personažai. Jie spektaklyje yra autentiški žmonės, jie vaidina patys save, jie yra tokie, kokie yra!

Alternatyvi vizija

Kauno miesto kamerinis teatras suteikė galimybę aktorystės pašaukimą jaučiantiems ir natūralių aktorystės gebėjimų turintiems žmonėms su negalia įžengti į profesionalaus teatro sceną. Žmonių su negalia įtraukimas ir dalyvavimas sukuria keleriopą naują ir autentišką efektą. Pirmiausia, žmonės gali išpildyti aktorystės svajones, gabumus, pašaukimą. Antra, sukuriamas autentiško turinio, unikalios energijos ir prasminės žinutės spektaklis, trečia – žmonės su negalia įneša savitą indėlį į profesionaliąją sceną, ketvirta – pateikiama alternatyvi eiblistiniam pasauliui įvairios žmonijos pasaulio vizija.

Būtent tai nusako ir JT žmonių su negalia teisių konvencija, kurios vienas iš principų yra pagarba žmonių su negalia skirtumams ir jų, kaip žmonių įvairovės ir žmonijos dalies, pripažinimas (3d straipsnis). Priminsiu, kad JT konvencijos įgyvendinimas šalims narėms, tokia yra Lietuva, ratifikavusi konvenciją dar 2010 m., yra privalomas. Dar daugiau – tos pačios konvencijos vienas iš 8-ojo straipsnio poskyrių dėl visuomenės sąmoningumo apie žmones su negalia skatinimo teigia, kad Konvencijos šalys narės turi pareigą skatinti žmonių su negalia įgūdžių, pasiekimų ir gebėjimų pripažinimą ir jų indėlio darbo vietoje ir darbo rinkoje pripažinimą.

V. Lankauskaitės nuotr.

Kauno miesto kameriniam teatrui, kaip rodo jau anksčiau sukurtas spektaklis „Supergalios“ ir projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kontekste sukurtas spektaklis „Ar tau lengva?", šios žmogaus teisėmis grįstos konvencijos nuostatos yra natūralios, savaime suprantamos. Čia žmonės su negalia įsiprasmina aktorystei, menui, o teatrui suteikia naujo autentiškumo, ypač žmogiškumo, taip menui pralenkiant laiką ir būnant gyvenimo priešakyje. Manau, Edvardo Lorenzo drugelio efektas, kai maži veiksmai nulemia didelius pokyčius, gali prasidėti ir teatro scenoje.

Apie Ukrainos valią ir viltį

Beje, spektaklis „Ar tau lengva?“ nėra apie negalią! Čia, teatrinėmis priemonėmis sujungiant negalią ir brutalią agresiją patiriančios Ukrainos skausmą, bylojama apie žmones kritinėse situacijose, jų valią ir viltį. Būtent tai – judesiu, daina, ekspresija ir žodžiais – išsako Ernesta, Simonas, Rosita, Laura, Eduardas ir Marijus.

V. Lankauskaitės nuotr.

Jų pirmapradės vaidybos formomis spektaklio autorės ukrainietės Inna Falkova, Maria Bakalo, kompozitorės Mariia Yaremak ir Maryana Klocho Ukrainos žmonių skausmą perkelia į spektaklį. Tikra spektaklio emocine kulminacija tampa Lauros dainos žodžiai: „Mes tik norime, kad sugrįžtų taika į pasaulį, kuriame nežinia, o raketos pakeičia paukščius, tegul bus ten per amžius užrakintas dangus [...] Šlovė herojams, kovojusiems ne tik už savo laisvę, bet ir mūsų namus.“ Taip pat Eduardo ukrainietiškai dainuojamos Ukrainos liaudies dainos eilės: „Mama, nebark manęs, dabar blogi laikai, pats nežinau, kur numirsiu.“

Atlikėjai ir bendraautoriai Ernesta Žemaitytė, Laura Stadalninkaitė, Rosita Aleksejūnaitė, Eduardas Saprykinas, Marijus Tamošiūnas, Simonas Kriaučiūnas drauge su profesionaliais šokėjais Ema Senkuviene ir Mariumi Eidrigevičiumi sukuria meno kūrinį, kurį žiūrėdamas negali likti abejingas, o gal net žiūrovo, jei tokia, eiblistinė sąmonė pasikeis į pripažįstančią negalią kaip žmonijos įvairovės dalį.

Grupinių gyvenimo namų kūrimas – vienas svarbiausių institucinės globos pertvarkos žingsnių, garantuojančių ne tik žmonių su negalia teisių užtikrinimo klausimą, bet ir gyvenimo kokybės bei integracijos sėkmę. Naujai statomuose grupinio gyvenimo namuose planuojama apgyvendinti dešimt žmonių, turinčių intelekto ar psichosocialinę negalią.

„Pertvarkome visą institucinės globos sistemą siekdami užtikrinti visavertį žmonių su negalia gyvenimą ir integraciją visuomenėje. Kaip alternatyva didelei globos institucijai šie jaukūs ir šiuolaikiški grupinio gyvenimo namai kurs gyventojams palankią aplinką tobulėti bei sudarys sąlygas dalyvauti vietos bendruomenės gyvenime“, – kalbėjo Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas.

Grupinio gyvenimo namai negalią turintiems žmonėms statomi sostinės Naujininkų rajone, adresu Tunelio g. 8. Tai yra jau antrasis šiais metais sostinėje pradėtas statyti projektas vykdant bendruomeninių paslaugų, skirtų intelekto ar psichosocialinę negalią turintiems vilniečiams, plėtrą.

Pertvarkome visą institucinės globos sistemą siekdami užtikrinti visavertį žmonių su negalia gyvenimą ir integraciją visuomenėje.

„Labai svarbu tęsti paslaugų plėtrą žmonėms su negalia ir suteikti jiems kuo individualesnes paslaugas, užtikrinti galimybę rinktis ir spręsti patiems kur gyventi, skatinti kuo didesnę asmenų su negalia savirealizaciją ir savarankiškumą. Labai vertinu visų savivaldybių pastangas plėtoti tiek grupinius namus, tiek apsaugotą būstą, o ypač tas savivaldybes, kurios ženkliai prisideda prie paslaugų plėtros, ne tik ES, bet ir vietos biudžeto lėšomis“, – pabrėžė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

Statybos užtruks metus

Grupinius gyvenimo namus planuojama pastatyti ir įrengti iki 2024 metų pabaigos, todėl būsimi šių namų gyventojai čia jau galės sutikti kitas šv. Kalėdas. Dviejų aukštų pastatas ir jo prieigos bus pritaikyti tiek judėjimo, tiek psichosocialinę negalią turintiems asmenims.

„Statybų kapsulės įkasimas žymi pirmąjį šio projekto žingsnį bei labai atsakingą įsipareigojimą Vilniaus miestui ir bendruomenei. Individualių poreikių turintiems žmonėms skirti namai nėra tik techninis projektas – tai visam miestui svarbi socialinė erdvė, ir mes džiaugiamės galėdami prisidėti. Kartu kursime ne tik pastatus, bet ir gerinsime visuomenės narių gyvenimus“, – sakė bendrovės „Veikus“ vadovas Andrius Guzaitis.

Grupinio gyvenimo namai priskirti biudžetinei įstaigai Valakampių socialinių paslaugų namai, jų išlaikymu rūpinasi Vilniaus miesto savivaldybė. Tunelio gatvėje statomų grupinio gyvenimo namų rangos darbų vertė – 1,69 mln. Eur, lėšos bus skirtos iš ES lėšų fondo ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto. Projekto administravimą vykdys UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, rangos darbus – UAB „Veikus“.