Pasak jo, šiuo metu kalbėti konkrečiai apie galimą I. Šimonytės ar G. Nausėdos ekonominę politiką sunku, tačiau abu jie pasisako už gerovės valstybę – didesnį perskirstymą, didesnį dėmesį viešajam sektoriui, skurdo ir socialinės atskirties mažinimą.

„Tai yra abiejų kandidatų iškeltos prioritetinės kryptys, klausimas, kaip bus to siekiama. (...) Kol kas neturime aiškių programų, yra tik tam tikros jų gairės, be to, sprendžiant ekonominius klausimus didesnę įtaką turi Seimas. Daugiausiai klaustukų kelia dabartinės Vyriausybės pradėtų reformų, dalis kurių jau yra galutinėje stadijoje, o dalis dar tik pradedamos, tęstinumas“, –  BNS sakė Ž. Mauricas.

Pasak jo, šių klausimų sprendimas priklauso ir nuo galimų pokyčių tiek Vyriausybėje, tiek Seimo valdančiojoje daugumoje.

„Manau, kad turėsime ramią vasarą ekonominių sprendimų priėmimo prasme, bet labai neramią politiškai. Tuo metu ruduo jau bus labai neramus iš ekonominės pusės, būtent Seimo rudens sesija, ypač 2020 metų biudžeto projekto rengimas ir svarstymas, padės pagrindą tiek naujo prezidento, tiek galimai naujos Vyriausybės tolesnei krypčiai“, – aiškino „Luminor“ ekonomistas.

Jis pabrėžė, kad biudžeto svarstymas Seime bus labai įtemptas, nes reikalavimų neabejotinai kels stiprias profesines sąjungas turintis ir savo galią pajutęs viešasis sektorius, vis aktyviau reiškiasi ir kiti verslo sektoriai – tai rodo, pavyzdžiui, vežėjų derybos dėl dienpinigių apmokestinimo pakeitimų.

„Ekonomikos augimas turėtų šiek tiek lėtėti, todėl iš tikrųjų laukia labai karštas ruduo. Išryškinti naująją kryptį, kad ir kas būtų išrinktas prezidentu, tikrai nebus lengva“, – teigė Ž. Mauricas.

Tuo metu Lietuvos ekonomikos tarptautinė kryptis, anot „Luminor“ ekonomisto, nesikeis.

„Lietuvos kryptis yra aiški – didesnė integracija į Vakarus, mūsų ekonomika, ypatingai po Rusijos veiksmų 2014–2015 metais, tą kryptį dar labiau sustiprino“, – sakė Ž. Mauricas.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) išankstiniais duomenimis, opozicinių konservatorių iškelta kandidatė I. Šimonytė surinko 31,13 proc. balsų, už G. Nausėdą balsavo 30,95 proc., tuo metu už premjerą Saulių Skvernelį – 19,72 proc. rinkėjų.

Antrasis prezidento rinkimų turas vyks gegužės 26 dieną.

„Čia yra toks mitas, kad reikia kuo daugiau smulkaus ar vidutinio verslo. Šiaip nelabai reikia, nes jis dažniausiai būna neefektyvus. Jo reikia tik tam, kad jis išaugtų į didesnį verslą“, - „Žinių radijo“ laidoje „Verslo pozicija“ sakė Ž. Mauricas.

Anot jo, ambicija turi būti tokia, kad Lietuvoje veiktų daug didelių ir efektyvių įmonių tiek iš užsienio, tiek ir augančių šalies viduje.

Komentuodamas atlyginimų lygį šalyje, Ž. Mauricas sakė, kad atlyginimai Lietuvoje, lyginant su kitomis ES valstybėmis, yra santykiniai mažesni, nes bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, atitenkanti dirbantiesiems, yra viena mažiausių visoje ES.

„Pavyzdžiui, transporto sektoriuje atlyginimai yra gerokai mažesni negu kitose Vakarų Europos valstybėse, nes nemaža dalis darbo užmokesčio yra mokama kaip komandiruotpinigiai (...). Kita priežastis yra mažmeninės prekybos sektorius, kur atlyginimai tikrai galėtų būti gerokai didesni, lyginant su pridėtine verte, ir taip yra dėl to, kad pigios darbo jėgos pasiūla yra pakankamai didelė ir derybinės galios yra mažos. Trečia priežastis yra susijusi su pramone“, - sakė „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas.

Anksčiausiai, kada galėsime pasivyti ES vidurkį, tai labai geru atveju tą pavyks padaryti 2030 metais.

Jo teigimu, pramonė vis dar didele dalimi yra paremta pigia darbo jėga, ir todėl atlyginimai, lyginant su pridėtine verte, yra mažesni. Jeigu Lietuvos įmonės būtų aukštųjų technologijų, turėtų daug inžinierių, mokslininkų, kurie uždirbtų didelius atlyginimus, tada ir bendras atlyginimų lygis būtų didesnis.

„Reikia keisti pramonės struktūrą, pritraukti investicijų, aukštų technologijų, ir vykdyti inovacijų tyrimus čia, Lietuvoje, kad tie atlyginimai būtų paaugtų. Jeigu didžioji dalis dirbančiųjų dirbs kaip aptarnaujantis personalas, atitinkamai ir atlyginimai bus maži“, - sakė „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas.

Jis pažymėjo, kad reikia pereiti laipteliu aukštyn ir tapti kūrėjais, inovatoriais, inžinieriais, mechanikais tam, kad bendras atlyginimų lygis pakiltų.

Komentuodamas šalies ekonomikos augimą, kuris šių metų pirmąjį ketvirtį buvo 3,09 proc., lyginant su pernai metų tuo pačiu laikotarpiu, Ž. Mauricas teigė, kad nereikia užmigti ant laurų, nes reikia suvokti, kad didžioji dalis augimo pastaruosius metus atėjo iš vidaus vartojimo ir spartesnio darbo užmokesčio augimo, ir tai gali sudaryti iliuziją, kad toks augimas bus ir toliau.

„Ir ypatingai kalbant apie viešuosius finansus. Pažadai pakelti gydytojų, mokytojų atlyginimus iki ES vidurkio per 3-4 metus turi labai didelę tikimybę būti neištesėti dėl finansų trūkumo. (...) Anksčiausiai, kada galėsime pasivyti ES vidurkį, tai labai geru atveju tą pavyks padaryti 2030 metais“, - teigė Ž. Mauricas.

Dar realesnis terminas, pasak jo, vis dėlto yra 2035 metai.

Pasak ekonomisto, įstojus į ES atsivėrė laisvas prekių, paslaugų, investicijų ir darbuotojų judėjimas, kuris leido Lietuvos gyventojams išvykti į užsienį, užsidirbti pinigų, mokytis ir tokiu būdu išnaudoti savo potencialą.

„Džiugu ir tai, kad dalis tų žmonių grįžo į Lietuvą su savo kapitalu, tiek finansiniu, tiek žmogiškuoju. Kapitalo judėjimas leidžia pritraukti investicijų pakankamai daug, o prekių ir paslaugų judėjimas turbūt ryškiausiai matomas, nes Lietuvos eksporto augimas buvo vienas sparčiausių visoje ES ir kryptis labai pasikeitė. Anksčiau eksportuodavome į Rytus, Pietų rinkas, o dabar ES yra pagrindinė mūsų partnerė. Taip pat ES parama, kuri pakeitė veidą, ypatingai žemės ūkio, ir leido įgyvendinti tam tikrus infrastruktūros objektus, kuriuos būtų gana sudėtinga įgyvendinti tik savo lėšomis“, - Eltai teigė Ž. Mauricas.

Jis įsitikinęs, kad Lietuva, lyginant su kitomis valstybėmis, per 15 metų pasiekė nemažai.

„Lietuvos vidutinis darbo užmokestis 2004 m. sudarė 24-25 proc. ES vidurkio, o šiais metais jau pasieks 50 proc. Vadinasi, per 15 metų tą atstumą nukirpome per pusę, tai tikrai geras pasiekimas. Lyginant su įstojusiomis šalimis 2004 m., mes vėlgi atrodome santykinai geriau, nes buvome viena labiausiai nepasiturinčių šalių, lenktyniavome su Latvija. Dabar jau esame šiek tiek ekonomiškai stipresni nei Vengrija, Latviją lyg ir vėl aplenkėme“, - Eltai kalbėjo ekonomistas.

Kaip teigė Ž. Mauricas, statistinių pozicijų prasme Lietuva daug neatsikovojo, tačiau kaip regionas Lietuva sparčiai vijosi Vakarus.

„Centrinis rytų Europos regionas buvo vienas sparčiausiai augančių, bet taip pat tame regione mes sugebėjome sumažinti skirtumus tarp Lietuvos ir Slovėnijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos“, - pridūrė ekonomistas.

Vis dėlto Europos Komisijos (EK) parengta naujausia Lietuvos ataskaita rodo, kad pajamų nelygybės klausimu nuo kitų ES valstybių vis dar esame nutolę septynmyliais žingsniais. Ž. Maurico manymu, taip nutiko dėl vangiai į šalį traukiamų investicijų vos tik įstojus į ES.

Lietuvai sunkiai sekėsi kurti naujas darbo vietas pramonės sektoriuje, nuo kurio yra priklausomi regionai.

„Lietuvai sunkiai sekėsi kurti naujas darbo vietas pramonės sektoriuje, nuo kurio yra priklausomi regionai. Pastaraisiais metais matome išaugusias investicijas į pramonės sektorių ir regionus. Investicijos ateina į Naująją Akmenę, Visaginą, Marijampolę, bet tik neseniai šis procesas prasidėjo. Belieka apgailestauti, nes tos šalys, kurios sugebėjo nuo pat pradžių pritraukti investicijų į regionus, turi mažiausią pajamų nelygybę visoje ES, pavyzdžiu, Čekija, Slovėnija, Slovakija. Lietuvos nelygybės pagrindinis šaltinis - netolygios investicijos ir regioninė atskirtis“, - Eltai komentavo ekonomistas.

Pasak jo, statistiką pablogina ir didelis skaičius pensinio amžiaus žmonių ir šeimų, auginančių vaikus, kurie gyvena žemiau skurdo rizikos ribos. Vis dėlto ekonomistas įsitikinęs, kad socialinė statistika ateityje pagerės.

„Pensijos didėja greičiau nei auga darbo užmokestis, taip pat vaiko pinigai, atsiranda didesnės įsidarbinimo galimybės, vyksta migracija į didesnius miestus - tai tikrai sumažins socialinę atskirtį net nesiimant (valstybės biudžeto. - ELTA) perskirstymo didinimo“, - pridūrė Ž. Mauricas.

Prieš 15 metų, kartu su Lietuva, prie ES prisijungė Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija.

Kaip skelbia EK atstovybė Lietuvoje, nuo 2003 m. Lietuvos BVP vienam gyventojui padidėjo 31 procentiniu punktu, palyginti su ES vidurkiu. 2004-2020 m. Lietuvoje investuota 18,1 mlrd. eurų Europos struktūrinių ir investicijų fondų lėšų. ES struktūrinio finansavimo investicijos sudaro 2 849 eurų vienam Lietuvos piliečiui. ES finansavimas sanglaudos projektams Lietuvoje siekia iki 85 proc. jų vertės.

Kaip žurnalistams sakė „Luminor“ vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė, po 2014 metų iššūkių šalies eksportas atsigavo ir 2017-2018 metais stumtelėjo Lietuvos ūkį: situacija gera tiek transporto, tiek likusiame paslaugų eksporto sektoriuje.

„Mums labai svarbus paslaugų eksportas, jis itin priklauso nuo transporto sėkmės. Natūralu, kad transporto įmonių situacija yra po didinamuoju stiklu. Pernai sulaukėme tam tikrų ženklų, kad transporto sektoriaus apsukos lyg ir lėtėja, nuvažiuojamo atstumo ir krovinių vežimo bei augimo tempas išsikvepia. Bet pasižiūrėjus statistiką iš Lietuvos banko matyti, kad vis dar yra spartus augimas, ir tai mūsų ekonomiką pamaitino pakankamai stipriai. Paslaugų eksportas išlaikė pakankamai gerą tempą, ir tai padėjo Lietuvai pasiekti reikšmingų struktūrinio eksporto rezultatų“, - sakė I. Genytė-Pikčienė.

Kalbėdama apie „Brexito“ įtaką Lietuvos ekonomikai, analitikė pastebėjo, kad, 2016 metais Jungtinėje Karalystėje (JK) įvykus referendumui, buvo tikėtasi, kad Lietuva diversifikuos savo rinkas JK, tačiau reikšmingų pokyčių neįvyko.

„Lietuva reikšmingai priklauso nuo JK. Nors manėme, kad 2016 metais, įvykus referendumui, tiek prekių, tiek paslaugų eksportuotojai bandys sumažinti tuos ryšius, diversifikuoti eksportą, bet reikšmingo pokyčio neįvyko. Tos pramonės šakos, kurios eksportavo, tebeeksportuoja - tai baldų, aprangos, tekstilės pramonė. Jos susiduria su dideliu neapibrėžtumu, nežinia, kaip toliau reikės dirbti su šia rinka“, - kalbėjo analitikė.

I. Genytė-Pikčienė taip pat pastebėjo, kad šie metai išliks palankūs skolintis, nes Europos Centrinis Bankas (ECB) nedidins palūkanų normų.

„ECB pernai pradėjo aiškiai komunikuoti (palūkanų. - ELTA) normų kilimą šiemet. Tos žinutės buvo griežtesnės. Bet šių metų pradžioje situacija kita: vangi bendrojo vidaus produkto (BVP) raida, tam tikrose kertinėse ekonomikose pastebimas pramonės vangumas. Tai privertė keisti retoriką (...) ir ECB pasakė, kad to nedarys iki kitų metų pradžios“, - sakė analitikė.

Jos teigimu, tokia ECB retorika reiškia, kad Lietuva turi žemų palūkanų normų aplinką mažiausiai iki kitų metų pradžios.

„Tai pasitarnaus mums palankiai. Paskolų portfelio metiniai tempai yra pike, kreditų paklausa yra tiek iš įmonių, tiek iš namų ūkių. Žemesnių palūkanų normų aplinka bus labai naudinga“, - sakė analitikė.

Tuo metu „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas pastebėjo, kad pastaruoju metu infliacijos augimas šalyje sulėtėjo, maisto prekių kainos ėmė kristi.

„Maisto kainos nukrito ne dėl Vyriausybės plano. Tai pasaulinės tendencijos. Taip pat auga parduodami kiekiai, nebe kainos. Panašių tendencijų tikimės ir 2019 metais: kainoms į viršų neleis šuoliuoti auganti konkurencija mažmeninės prekybos sektoriuje, mažesnės naftos ir maisto kainos bei lėtėjantis paslaugų kainų augimas“, - sakė Ž. Mauricas.

Jis taip pat pastebėjo, kad Vyriausybė daugiausia dėmesio skiria kovai su maisto kainomis, kai jį reikėtų skirti ir drabužių bei avalynės kainoms, kurios Lietuvoje viršija ES vidurkį.

„Kovojama buvo su maisto kainomis, bet labiausiai sumažėjo drabužių ir avalynės (kainos. - ELTA). (Tiesa, - ELTA) su pastarosiomis reikėtų kovoti, nes jos yra didesnės už ES vidurkį, kai maistas yra pigesnis“, - sakė ekonomistas.

ŽŪM perkėlimas – viešųjų ryšių akcija?

Žemės ūkio ministerijos perkėlimas į Kauną daugiau yra viešųjų ryšių akcija nei apgalvota strategija, sako banko „Luminor“ vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė.

„Nežinia, kiek atsipirks ŽŪM perkėlimas į Kauną. Lietuva nėra labai didelė, kad nebūtų galima atvažiuoti į Vilnių, jei yra reikalų ministerijoje. Tas perkėlimas daugiau yra viešųjų ryšių akcija nei suplanuota ar apgalvota strategija. Ministrai turi komunikuoti patys tarpusavyje, tad važinėjimai tarp Vilniaus ir Kauno tikrai padidės, o pasiekti ūkininkams ŽŪM, kai yra reikalas, nėra taip sudėtinga“, - žurnalistams antradienį sakė I. Genytė-Pikčienė.

ELTA primena, kad tikslas perkelti ŽŪM į Kauną buvo nurodytas Vyriausybės programoje. Ją norėta perkelti kartu su pavaldžiomis organizacijomis, tačiau joms pasipriešinus, šios minties laikinai atsisakyta.

ŽŪM teigia, kad ministerijos perkėlimas sudarytų galimybes peržiūrėti nusistovėjusias valdymo tvarkas ir procedūras, o procesų efektyvinimas turėtų sutaupyti apie 500 tūkst. eurų valstybės lėšų per metus.

ŽŪM skaičiavimais, ministerijos perkėlimas į Kauną atsieis per 1 mln. eurų, o atsipirkti turėtų per 5-6 metus. Planuojama, kad balandį Kaune pradės veikti „veidrodinė“ ministerija su keliasdešimt darbuotojų, o visa ministerija bus perkelta kitąmet.

G. Paluckas „Žinių radijui“ penktadienį sakė, kad privačiuose fonduose kaupiama pensija prisiimant visą riziką. Tačiau žmonėms dabar esą sudaromas įspūdis, kad jie būtinai gaus „dvi pensijas“. Anot politiko, vienintelė garantija yra valstybės garantija, kad „Sodra“ mokės pensiją, o privatus kaupimas nėra pensija pagal savo apibrėžimą - rinka nesuteikia garantijų. G. Paluckas ragino tuos, kas uždirba minimalias pajamas, arba iki 700-800 eurų, klausyti ne Ž. Maurico, o Vilniaus universiteto profesoriaus ekonomisto Romo Lazutkos. Politiko teigimu, dabar vykdoma bankų agitacija už privatų pensijų kaupimą siekia menkinti valstybės galimybes ateityje mokėti pensijas.

Ž. Maurico teigimu, naudojantis pačios „Sodros“ sukurta skaičiuokle, galima apskaičiuoti, kaip būtų, jeigu 25 metų jaunuolis nuo šiemet pensijai kauptų tik „Sodros“ sistemoje, dirbtų 40 metų, tai yra iki 65 metų amžiaus, ir visą tą laikotarpį uždirbtų vidutinį atlyginimą.

„Tokia nemaloni tiesa, kad jo „Sodros“ pensija siektų 27 proc. buvusio darbo užmokesčio. Išsivysčiusių valstybių, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narių vidurkis yra 63 proc., ES dar šiek tiek didesnis. Rekomenduojamas visiškas minimumas ir yra apie 60 proc. Idealus variantas būtų apie 80 proc. 27 proc. yra ypatingai mažai“, - teigė Ž. Mauricas.

Pasak ekonomisto, dar įdomiau, kad skaičiuojant pagal skurdo rizikos ribą, kuri yra santykinis dydis žemiau nei 60 proc. pajamų medianos, gyventojų, kurie kaups tik „Sodroje“, pensija bus žemiau skurdo rizikos ribos.

„Taigi potencialiai jie net nesugebės patenkinti būtiniausių poreikių. Visa tai užprogramuota tiek demografiniuose pokyčiuose, tiek pačios pensijų sistemos architektūroje. Netgi sakyčiau, kad žmonės yra klaidinami bandant sudaryti įspūdį, kad „Sodra“ bus pajėgi suteikti orią senatvę. „Sodra“ geriausiu atveju sugebės mokėti tokią pensiją, kuri patenkins bazinius poreikius. Tai jeigu žmogus, išėjęs į pensiją, nori gyventi vidutiniškai ar gerai, jis privalo kaupti. Nesakau, kad jis būtinai turi kaupti antrojoje pakopoje“, - komentavo ekonomistas.

Ž. Maurico teigimu, taupymas savarankiškai, „kojinėje“, taip pat ne išeitis, nes infliacija santaupas „suvalgo“. Be to, yra ir kitų rizikų.

„Sodrinės“ sistemos minusas tas, kad ji priklauso tik nuo lietuviško darbo užmokesčio, Lietuvos ekonominės ateities, o fonduose lėšos paprastai yra investuojamos visame pasaulyje. Tad net jeigu Lietuvoje ateitų demografinė, ekonominė ar kitokia krizė, tai vis tiek pensijų fondai neprarastų tiek vertės, nes jie yra diversifikuoti“, - komentavo ekonomistas.

ELTA primena, kad nuo Naujųjų metų visi dalyvaujantys pensijų kaupimo sistemoje mokės įmokas nuo savo darbo užmokesčio, o nenorintieji dalyvauti sistemoje turi teisę per pusę metų kaupimo atsisakyti. Gyventojai, kurie iki šiol kaupime nedalyvavo ir yra jaunesni nei 40 metų, automatiškai įtraukiami į pensijų kaupimą, jeigu jie sausio 2 dieną yra Lietuvos gyventojai, turi darbą ar vykdo bet kurią savarankišką veiklą. Į kaupimą taip pat įtraukiami tie gyventojai, kurie dalyvavimą kaupime sustabdė 2013 m. nepriklausomai nuo jų amžiaus. Į kaupimą įtraukti gyventojai gali atsisakyti dalyvauti kaupime iki birželio 30 d. pateikę atitinkamą prašymą.

„Iš darbdavio pusės pirminis atostogų tikslas - kad žmogus grįžtų pailsėjęs ir kupinas jėgų naujiems iššūkiams, naujoms idėjoms ir darbams.

Tačiau būna, kad atsigauti po švenčių bandoma dvi savaites, todėl tas mažas darbo efektyvumas užsitęsia. Taip ir pusė sausio prašvaistoma, kai būtų galima efektyviai dirbti. Žiemą tų darbų ir taip mažiau“, - Eltai sakė Ž. Mauricas.

Tuo metu didelė dalis žmonių, ekonomisto pastebėjimu, žiemos atostogas leidžia namuose, todėl ir pačios atostogos tampa neefektyvios.

„Žmonės neišnaudoja efektyviai tų laisvų dienų poilsiui, net atvirkščiai - grįžta į darbą labiau suirzę, nes lauke tamsu, šalta, viskas brangu, pinigai išleisti“, - sakė ekonomistas.

Pasak ekonomisto, tokios šventės, kai tiek daug žmonių išeina vienu metu atostogų, labai neefektyvios ekonomine prasme pačių žmonių atžvilgiu.

„Tokiu metu labai pabrangsta paslaugos, ypač apgyvendinimo, užsikemša visi paslaugų sektoriaus kanalai. Net jei tai ir yra pasaulinės reikšmės šventė, vykti į užsienį yra labai brangu. Kartais pasitaiko, kad net fiziškai nebebūna, kur apsistoti, o apsistoti viešbutyje naujametę naktį kainuoja kartais net iki 10 kartų daugiau. Net jei ir ilgesniam laikotarpiui išvažiuoja žmonės pasikultūrinti, jie sunkiai gali tai įpirkti, nes tuo pačiu reikia konkuruoti ir su vakarų europiečiais, kurių perkamoji galia yra didesnė“, - Eltai sakė Ž. Mauricas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija Eltą informavo, kad visos ES šalys švenčia Kalėdas, tačiau skirtingą dienų skaičių. 3 šalys turi tik vieną šventinę dieną - gruodžio 25 d., 9 šalys - tris šventines dienas, gruodžio 24-26 d., o 16 šalių - dvi šventines dienas, gruodžio 25-26 d.

Lietuvoje šiemet po savaitgalio buvo trys nedarbo dienos - pirmadienis, antradienis ir trečiadienis.

„Kalbant ekonomine prasme, viena iš svarbiausių, turbūt kertinių funkcijų yra švietimas, ir ministro keitimas švietimo reformos pusiaukelėje siunčia nelabai teigiamą signalą bendrai visai Lietuvos švietimo sistemai ir toliau didina jos neapibrėžtumą. O neapibrėžtumas tikrai gali padaryti daug blogų dalykų, kuriuos vėliau atitaisyti bus sudėtingiau. Kartais būna paradoksali situacija, kad geriau nieko nedaryti, negu kad pradėti kažką daryti ir pusiaukelėje numesti tą darbą nepabaigtą“, – BNS sakė Ž. Mauricas.

Pasak jo, svarbus klausimas, ką numatoma daryti toliau, – ar naujasis švietimo ministras tęs pradėtus darbus, ieškos kitos krypties, ar bus „trypčiojama vietoje ir nieko nedaroma iki rinkimų“.

Ž. Maurico teigimu, galima manyti, kad Vyriausybėje yra arba darbų krizė, arba, kas labiau tikėtina, „komunikacijos krizė“.

„Jeigu tai bus antrasis variantas ir naujasis ministras sugebės surasti bendrą kalbą tiek su visuomene, tiek su suinteresuotomis grupėmis, tuomet gali būti, kad reforma (švietimo – BNS) vienaip ar kitaip judės toliau į priekį. Jeigu vis dėlto tai yra pirmasis variantas, ir tai susiję ne tik su komunikacija, tada trypčiojimas vietoje, bus prarasti keli metai vėl nevykdant svarbios reformos tikrai labai svarbioje srityje Lietuvos ekonomikai, kurios pasekmes mes visi jausime ilgus metus“, – aiškino Ž. Mauricas.

„Luminor“ vyriausiasis ekonomistas į klausimą, ar pokyčiai Vyriausybėje gali daryti įtaką potencialiems investuotojams, teigė, jog didesnę reikšmę investicijoms turi institucijų, pavyzdžiui, Konkurencijos tarybos, Lietuvos banko ar agentūros „Investuok Lietuvoje“ veikla, o ne politikai.

„Svarbu investuotojams, kad būtų tęsiama kryptis. Krypties tęstinumas priklauso nuo institucijų nepriklausomumo ir stiprumo, ir nuo visuomenės sąmoningumo, išsilavinimo lygio. Institucijos realiai galiausiai turi didesnį poveikį investicijų pritraukimui, nei viena ar kita Vyriausybė ar Seimas, juolab, kad Lietuva yra Europos Sąjungos narė. Tai ir Europos Parlamentas pakankamai nemažą poveikį daro Lietuvos ekonomikai“, – sakė Ž. Mauricas.

„Mes kartais esame linkę pervertinti mūsų politikų poveikį (...) Investuotojas, atėjęs investuoti, jis minimum planuojasi 5 metų perspektyvą, o vidutinė perspektyva netgi yra 10 metų ar daugiau. Tad vienam ar kitam investuotojui nėra didelės svarbos, ką sako viena ar kita ministerija, politikas ar netgi, tam tikrais atvejais, viena ar kita Vyriausybė“, – aiškino ekonomistas.

Premjeras Saulius Skvernelis pirmadienį žurnalistams teigė, kad keisdamas tris ministrus nori duoti impulsą sėkmingiau vykdyti reformas šiose ministerijose.

S. Skvernelis trečiadienį ketina siūlyti prezidentei Daliai Grybauskaitei atleisti švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę, kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson ir aplinkos ministrą Kęstutį Navicką.

Prezidentė pareiškė pritarianti švietimo ir mokslo ministrės atstatydinimui, o kultūros ir aplinkos ministrų atleidimo ji kol kas nevertina, nes nori išgirsti argumentus ir priežastis.

Ketvirtadienį Seime svarstant 2019 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos narys Jurgis Razma sakė, kad biudžetinių įstaigų darbuotojai pajus 20-30 eurų atlyginimų padidėjimą po jų perskaičiavimo dėl mokesčių reformos, o tai nepakankama. Priekaištų projektui žėrė ir kiti parlamentarai.

Kaip Eltai sakė Ž. Mauricas, tiek kalbant apie darbo užmokesčio struktūrą, tiek apie darbo organizavimo principus, išlieka nemažai iššūkių, nes valstybės aparatas neefektyvinamas.

„Jis (valstybės aparatas. - ELTA) nemažėja, ir dėl to vienam darbuotojui tenkanti pyrago dalis negali būti smarkiai keliama. Aš manau, kad čia pagrindinis iššūkis, nes Lietuva nėra pajėgi, vertinant demografines tendencijas, išlaikyti tokį didelį valstybės aparatą ir taip pat persiskirstymo santykį per biudžetą. Visgi manau, kad didesnis iššūkis yra valdžios aparato, o ne persiskirstymo per biudžetą dydis“, - teigė ekonomistas.

Kalbėdamas apie mokesčių perskirstymą ir viešąsias paslaugas, Ž. Mauricas sakė, kad anglosaksų valstybės (Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Airija) perskirstymą vykdo panašiai kaip Lietuva, tačiau turi žymiai geresnes viešąsias paslaugas. Tuo metu Graikijoje, Italijoje, Portugalijoje perskirstymas didesnis, bet viešojo sektoriaus kokybės ir pajamų nelygybės mažinimo prasme ten nėra toli pažengta.

„Turint omenyje žemą mokesčių moralę Lietuvoje ir pakankamai žemą viešojo sektoriaus efektyvumą, nemenką korupciją ir „šešėlį“, pakankamai savižudiška būtų didinti perskirstymą per biudžetą, didinant mokesčio tarifus ir stengiantis išlaikyti visą tą aparatą“, - svarstė ekonomistas.

Aiškindamas, kodėl nei Europos Komisija (EK), nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) neturėjo esminių priekaištų Lietuvos biudžeto projektui, Ž. Mauricas sakė, kad jos žiūri į trumpalaikius ekonominius rodiklius, kurie Lietuvoje yra pakankamai neblogi.

„Turime biudžeto perteklių, per daug diržai nebuvo atlaisvinti ir atlyginimai viešajame sektoriuje neišaugo. Tai didina šalies fiskalinį tvarumą, bet žmogiškojo kapitalo prasme tai mažina tvarumą“, - sakė Ž. Mauricas.

Vyriausybės patvirtintame kitų metų biudžeto projekte numatoma, kad valstybės biudžeto pajamos kitąmet turėtų siekti 10 mlrd. 587 mln. eurų, o išlaidos - 11 mlrd. 682 mln. eurų. 2019 metų pabaigoje viešųjų finansų rezervai sudarys 1,5 mlrd. eurų.

„Sodros“ biudžeto pajamos sudarys 4 mlrd. 455 mln. eurų, o išlaidos - 4 mlrd. 43 mln. eurų. Privalomojo sveikatos draudimo fondo pajamos sudarys 2 mlrd. 60 mln. eurų, išlaidos, planuojama, sieks 1 mlrd. 961 mln. eurų.

2019 metais socialinei apsaugai numatyta 5 mlrd. 472 mln. eurų biudžeto lėšų, švietimui - 1 mlrd. 517 mln. eurų, sveikatos apsaugai - 2 mlrd. 155 mln. eurų, ekonomikai - 2 mlrd. 214 mln. eurų, gynybai - 1 mlrd. 026 mln. eurų.

Numatoma, kad daugiausiai papildomų lėšų kitais metais sulauks sveikatos apsaugos (279 mln. eurų), švietimo (185 mln. eurų) ir socialinės apsaugos (151 mln. eurų) sritys.

Taip pat bus skiriama papildomų lėšų mokytojų, medikų atlyginimų didinimui bei pensijų indeksavimui.

Savivaldybių biudžetai bus mažesni nei šiemet, bet didesni nei 2017 metais. Jų pajamos sieks 2 mlrd. 937 mln. eurų, o išlaidos, planuojama, - 2 mlrd. 917 mln. eurų.

TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis ir frakcijos nariai Andrius Kubilius ir Mykolas Majauskas trečiadienį pranešė, kad teikia rezoliuciją Seimui dėl 2019 metų savivaldybių ir valstybės biudžeto bei, jų teigimu, kritinės padėties Lietuvos viešajame sektoriuje.