Tris mėnesius tyrinėję senuosius Šančius du kultūros aktyvistai: architektė Kotryna Valiukevičiūtė ir sociologas Arnoldas Stramskas – subrandino idėją įkurti čia kultūros centrą. Ne, tai nebus dar netolimoje praeityje įprasti kultūros namai ar šiuolaikinis parduotuvių pasažas, išdidžiai vadinamas laisvalaikio miestu.

Antram, turtingesniam, gyvenimui jaunuolių iniciatyva prikeliamas paprastas kioskas, simbolizuojantis lūžio metus, kai tokių nedidelių įvairaus modelio namelių buvo pilna Lietuva. "Tikimės, tai bus miesto traukos centriukas", – viliasi idėją palaikantis Šančių seniūnas Arvydas Rymeikis.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado Šančiai?

– Šančiuose – Žemuosiuose Šančiuose – apsigyvenome pernai, atsikraustę iš Vilniaus. Vykdydami projektą "Miesto tyrimai: viešumo patirtys" ir smalsaudami pradėjome vaikščioti po iki tol nelabai pažinto rajono gatveles. Dėmesį patraukė individualūs gyvenamieji namai, turintys po kelis šeimininkus, o pastarieji – skirtingas galimybes atnaujinti savo būstus. Privatus namas su savu žemės sklypu Lietuvoje suprantamas kaip socialinis idealas. Dėl medžiagų įvairovės, laisvės rinktis kiekvienas gali savo būstą ir gyvenamąją aplinką kurti pagal savo skonį, išmanymą ir poreikius. Taip individualus būstas tampa savojo "aš" išraiška, viešai matomu procesu.

Ankstyvą pavasarį pradėjome fotografuoti Šančių namus, bendrauti su gyventojais. Mums buvo įdomu sužinoti, kaip ir kodėl žmonės keitė, transformavo savo gyvenamąją erdvę, kaip apskritai bendrauja Šančių gyventojai. Bandėme stebėti ribą tarp viešos ir privačios erdvės – savo privačios utopijos kūrimą.

– Ar Šančių gyventojai bendravo atvirai?

– Kalbantis jie mums suteikė daugiau informacijos, negu mes tikėjomės. Sužinojome daug apie problemines Šančių viešas vietas, žmonės traukė senas nuotraukas, pasakojo apie prarastas ar sunaikintas erdves, apie tai, ko stinga.

Besidomėdami užtikome kolekcionieriaus Aldo Imenicko sukurtą feisbuko profilį "Mano Šančiai", kuriame žmonės komentuoja senas Šančių nuotraukas ir dalijasi kasdienybės istorijomis. Archyvinės medžiagos apie viešas Šančių erdves ir visuomeninius pastatus yra sukaupęs ir KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras.

– Kaip atsirado Šančių kiosko idėja?

– Buvome pakviesti savo tyrimą pristatyti Šančiuose vykusiame tarptautiniame kultūros ir meno projekte "Miesto tyrimai: viešumo patirtys". Ruošdamiesi renginiui bendradarbiavome su olandų menininke Jeannevan Heeswijk. Tęsdami privačių utopijų idėją, mąstėme apie tai, kaip tai, kas privatu, verčiama viešu: kaip kad žmogus gerina savo privatų būstą, taip būtų galima elgtis ir su vieša erdve – ją modifikuoti, keisti.

Taip gimė Šančių kiosko idėja. Kioskas, kaip tokios transformacinės erdvės modelis, mums tiko idealiai. Tuo labiau, kad kioskas yra vienas iš svarbių, bet jau primirštų pereinamojo laikotarpio simbolių. Tai buvo privačios iniciatyvos, naujai atsivėrusios galimybės prekiauti objektas, bet kartu ir bendravimo erdvė, netiesioginė bendruomenės kūrimo institucija, prie kurios susitikdavo kaimynai, būriuodavosi vaikai.

Mūsų tikslas – ne bandyti nostalgiškai atkurti kioskų kultūrą, bet paversti vieną konkretų kioską Šančių kultūros laboratorija, simboliškai sujungti rajono dinamišką, besikeičiančią aplinką, privačių namų hibridišką estetiką ir kultūros erdvių poreikį.

– Kaip pavyko rasti tokį kioską, kuriame galėtumėte plėtoti savo idėjas?

– Savąjį kioską radome visai šalia – Šančiuose, netoli turgavietės, stovėjo spalvingas nebenaudojamas medinis kioskelis. Jį apie 1994 m. sumeistravo buvęs savininkas ir ilgą laiką jame virė įprastas verslas – Savanorių prospekte buvo parduodamas alus ir cigaretės. Sužinojome, kad už įspūdingą kiosko spalvinį sprendimą yra atsakingas vietinis Rafaelis – taip vadinamas auksarankis teritorijos sargas, tomis pačiomis spalvomis nudažęs ir netoli stovinčią balandinę – dar vieną tipingą Šančių gyvensenos atributą.

Birželį Šančiuose vykusio projekto "Draugiška zona" lankytojams ir dalyviams pasiūlėme įsigyti simbolinių kiosko akcijų, tapti jo bendraturčiais. Šančių viešos utopijos savininkais galėjo tapti visi, kurie panorėjo. Pagaminome 100 akcijų, o už surinktus pinigus kioską nupirkome. Šiuo metu jis priklauso 44 akcininkams: šančiškiams ir projekte dalyvavusiems menininkams, kultūros aktyvistams. Ganėtinai plati akcininkų geografija – pirmąją akciją įsigijo menininkas iš Brazilijos, kiti akcininkai reziduoja Airijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir, žinoma, Šančiuose.
Šiuo metu tvarkome reikalingus dokumentus gauti leidimą kioskui pastatyti ant žemės. Norėtume, kad kioskas būtų matomas, tad tikimės, kad jis, bent kurį laiką, stovės A.Juozapavičiaus pr.

– Kuo turėtų tapti šis kioskas?

– Kioskas galėtų atsirasti probleminėje Šančių erdvėje ir būti jos sprendimo katalizatorius: jame ir aplink jį gali būti rengiamos parodos, vyktų kūrybinės dirbtuvės, diskusijos ir t.t. Kioskas galėtų virsti mobiliu – patupdytume jį ant ratų ir, esant reikalui, pervežtume į kitą vietą. Mūsų vizijose kioskas taptų ta informacijos ir idėjų sklaidos vieta, kurioje galėtų dalytis informacija apie savo renginius įvairios Šančiuose įsikūrusios bendruomenės, projektų rengėjai.

Šančių kioskas – eksperimentas, provokacija, skirta pažvelgti ne tik į kioską, bet į erdvę apskritai kitomis akimis. Tikimės, kad kioskas taps ne tik Šančių bendruomenių ir paskirų asmenų iniciatyvų magnetu, bet ir susilauks dėmesio iš kitų Kauno rajonų, Lietuvos ir kitų šalių miestų.

Žolinčių akademijos centre vyko seminaras-praktikumas, per kurį susirinkę žmonės ragavo įvairių dilgėlių, baltųjų balandų ir gysločių sėklų patiekalų, o specialistas vaistininkas Marius Lasinskas pasakojo apie šių augalų naudą mūsų organizmui.

Dilgėlės – visa vaistinėlė

Dilgėlės visų pirma vartojamos kaip vitaminų šaltinis. Kraują valantis ir jo sudėtį gerinantis augalas turintis uždegimą slopinančių savybių, jis krešina kraują, padeda žaizdelėms greičiau užgyti. Dilgėlių lapai yra vitaminų šaltinis, ypač daug turi vitamino C, todėl gali būti naudojami netgi įvairioms salotoms.

Kartais dilgėlių lapai vartojami vietoj špinatų. Juose yra baltymų, jie suteikia jėgų visam organizmui.
Iš dilgėlių sėklų galima pagaminti chalvos, kitų patiekalų.

Apie dilgėles kaip vaistažoles galima kalbėti labai ilgai. Tai stiprinantis organizmą augalas. Gydyti naudojama ne tik antžeminė šių augalų dalis, bet ir šaknys. Geriausiai jų gydomoji galia atsiskleidžia gydant prostatos sutrikimus.

Dilgėlių lapus galima naudoti visą vasarą, taip pat ir tada, kai nušienautos dilgėlės vėl atželia.
Nupjautas 10–15 cm. ilgio dilgėlių viršūnėles galima naudoti kaip prieskonius arba  lapelius arbatai.

Gysločiai: nuo sėklų iki lapų

Gysločiai – nuo vaikystės puikiai pažįstamas augalas. Kartais vadinami trauklapiais. Ir ne veltui – vaikai, nusibrozdinę kelius ar alkūnes, neretai gysločių lapus ant kraujuojančios žaizdos deda iš karto, kad sustabdytų kraują, leistų žaizdelėms sukrešėti, užgyti. Augalas turi uždegimą slopinamųjų, dezinfekuojamųjų savybių.

Gysločius galima naudoti ir į vidaus ligoms gydyti. Gysločių lapai padeda kvėpavimo takams, gydo peršalimą, kosulį, teigiamai veikia kepenų veiklą.

Gysločiai gydo gastritą, skrandžio opas, įvairius uždegimus.
Vis dėlto gysločiai gali kelti skrandžio rūgštingumą, tad žmonėms, kurių jautresnis skrandis, gysločius reikėtų vartoti atidžiau. Kita vertus, yra žmonių, kurių skrandžio rūgštingumą reikia padidinti.

Gysločių sėklos dabar labai populiarios. Preparatai, kurie laisvina vidurius, yra gaminami būtent iš jų. 10 g sėklų reikia užpilti 100 ml verdančio vandens, palaukti, kol atvės, ir išgerti nuovirą kartu su sėklomis. Poveikis nėra toks greitas kaip cheminių vaistų, bet po 5 val. pasiekiamas norimas rezultatas, todėl nuovirą geriausia išgerti vakare.

Geroji piktžolė balanda

Yra daug balandų rūšių, tačiau dažniausiai pasitaikančios yra baltosios balandos. Jos  auga soduose, kai kurie žmonės jas išmeta, nes tai – dažniausiai sutinkamos piktžolės. Pasirodo, balandos turi labai daug vertingų medžiagų: baltymų, vitamino C, kalio, kalcio.

Šie augalai labai maistingi, o sėklų sudėtyje yra dar ir krakmolo, floro, baltymų. Balandos gali būti vartojamos kaip maisto pagardas. Augalas gerina virškinimą, tonizuoja visą organizmą, padeda atsikosėti.

Yra žinoma, kad balandų gydomosios savybės nebuvo paslaptis dar actekams. Jie naudodavo šį augalą išoriškai, kai reikėdavo  pašalinti gyvačių nuodus. Balandos jiems padėdavo ir įgėlus vabzdžiams.

Adrė Zakrauskaitė – jaunoji žurnalistikos studentė iš Vilniaus. Ši veikli ir gyvybinga mergina iš savo bendraamžių labiausiai išsiskiria tuo,  kad jau dvejus metus yra vegetarė ir  beveik niekada nevartojo alkoholio. Juk ne vienam paskutinieji metai mokykloje, o juolab, studijų metai asocijuojasi ne tik su mokslais, bet ir su vakarėliais, kuriuose išbandomi stiprieji gėrimai. Atrodytų, kam jaunai merginai tokie rėmai? Tačiau Adrė tiki savo sprendimu ir tvirtai sako: „Jau seniai supratau, kad su manim viskas geriau negu gerai“.

- Kada sugalvojai tapti vegetare ir kokius produktus pašalinai iš savo raciono?

- Pirmą kartą mėsos nusprendžiau nevalgyti kai man buvo gal 13 metų. Bet tada nuspendžiau tai daryti daugiau iš mados. Galvojau gal reikėtų pabandyt, nors niekada mėsos nemėgau ir kažkaip pradėjau bandyti jos nevalgyti, nors neturėjau daug informacijos apie tą vegetarizmą, kaip reikia derinti maisto medžiagas, maisto produktus ir panašiai, pabandžiau, pabuvau aš ta vegetare kokius puse metų, bet nelabai gerai sekėsi neturėjau kada rūpintis savo mityba. Valgiau bandeles ir t.t. ir vėl grįžau prie senos mitybos. O vėliau savaime ėmiau vis mažiau valgyti mėsos ir supratau, kad man jos nebereikia. Prieš dvejus metus, bebaigdama 11 klasę, ėmiau ir visiškai atsisakiau mėsos. Dabar nevalgau mėsos, žuvies, kiaušinių. Tačiau jeigu kiaušinių yra pyraguose, nepuolu jų krapštyt, nedarau iš to tragedijos.

- Kokie yra tavo mėgstamiausi patiekalai?

- Daržovių troškiniai, trintos sriubos, indiški patiekalai. Labai patinka Ajurvedinė virtuvė - stebina patiekalų gausa ir įvairovė; vegetariški saldumynai: žirnių miltų saldainiai - skamba keistai, bet yra beprotiškai skanu! Avižirnių maltinukai - sutrynus išmirkytus apvirtus avižirnius ir įdėjus i juos žolelių, prieskonių galima iškepti puikią ir sveiką kotletų alternatyvą.

- Kaip į sprendimą tapti vegetare reagavo tavo šeima?

- Mama reagavo labai ramiai, nes ji visada mane palaikė. „Daryk vaikeli, ką nori, tik būk laiminga,“ – sakydavo ji. Seneliai priešingai, tikindavo kaip reikia kotletuką kokį suvalgyti, gąsdino, kad negalėsiu gimdyti, susirgsiu mažakraujyste, neaugsiu, numirsiu, sakydavo, kad esu perbalus. Tėtis iš vis sakė, kad atrodau paliegėlė. Kai nesusiderini, mitybos visko gali būti, tačiau mano aplinkoje gausu vegetarų, kurie po 10-12 metų propaguoja tokią mitybą ir yra stiprūs, sveiki, šaunūs ir šviesūs žmonės.

- Ar kiti žmonės pastūmėjo tave vegetarizmo link?

- Vegetare tapau ne dėl kažkokio žmogau įtakos. Mano aplinkoje gal ir buvo vienas kitas vegetaras, bet tai neturėjo įtakos mano apsisprendimui. O ypač, kai pradėjau eiti tuo keliu, aplink mane atsirado daug bendraminčių - 80% mano draugų yra vegetarai, net atrodo, kad tai yra savaime suprantama, nes tave supantys žmonės tokie kaip tu. Jie padeda dar akyliau stebėti ką valgai.

- Ar daug dėmesio skiri savo dietai?

- Ankščiau jai skirdavau daugiau dėmesio, dabar jau vis mažiau ir mažiau, nes tai natūraliai susitvarko, ypač vasara. Yra visokios daržo gėrybės, tad pasiimi agurką, pomidorą. Be to, turime mes to riebaus, sotaus maisto, tad ir žiemą problemų visiškai nekyla.

- Kaip tu žiūri į veganus ir kitus labai griežtai savo mitybą dėliojančius žmones?

- Jų yra ir jie man netrukdo. Tačiau fanatiški žmonės dažniausiai būna tie, kurie  yra labai netvirti dėl to, ką jie pasirinko. Todėl jie labai už to užsikabina. Aš nesu prieš, tačiau, aišku, labai nemalonu būna, kai jie visiems aplinkui perša savo nuomonę, o juk tai nėra būtina. Tai turi būti asmeninis žmogaus pasirinkimas ir neturi būti spaudimo. 

- Kada nusprendei atsisakyti alkoholio?

- Alkoholio iš tikrųjų aš niekada nevartojau. Galbūt tokį pasirinkimą lėmė tai, kad vaikystėje, vienas mano šeimos narių sirgo alkoholizmu ir aš mačiau, ką jis daro, kokios yra to pasekmės. Labai daug skausmo dėl to patyriau, daug prisikentėjau ir, kai žinai, kur tai veda ir ką tai daro, tai manęs niekada netraukdavo.

- Kaip tu linksminiesi?

- Prieš metus atradau, kad yra blaivūs tūsai - „Joga rave“, kad yra tokių kaip aš, kurie negeria. Tokių žmonių yra labai daug. Galvojau, kad kažkas negerai, jog negeriu, bet supratau, kad su manimi viskas geriau negu gerai. Štai neseniai grįžau iš trijų dienų "blaivaus" festivalio. Per tris dienas susirinko 1,5 tūkst. žmonių. Tūsinom visi be alkoholio ir buvo tikrai nerealu. Sulaukėm labai daug palaikymo iš visų žymių atlikėjų. A. Kaušpėdas iš „Anties“, S. Prūsaitis iš „Happyendless“ - visi sako, kad yra visai kitas lygis groti blaiviems, sąmoningiems žmonėms, o ne girtiems. Mane tas dalykas palaiko ir motyvuoja palaikyti blaivų gyvenimo būdą.

- Kaip į tavo sveikos mitybos bei gyvensenos pasikeitimus reagavo bendraamžiai?

- Kai tik pradėjau blaiviai gyventi bei vegetariškai maitintis, manęs nesupo bendraminčiai. Sakydavo: „Ką tu mėsos nevalgai, ką čia išsigalvoji?“ , „Čia mada, svorio numest nori“. Pradžioje, tokie prikišinėjimai truputį nervindavo, dabar nebekreipiu dėmesio.

- Kas tau yra vegetarizmas?

- Vegetarizmas nėra tai, kad žmogus tiesiog sugalvoja nevalgyti mėsos. Tai yra sąmoningas sveikos gyvensenos būdas. Kai pradedi sąmoningai gyventi, kai pradedi galvoti apie tą nesmurtinę filosofiją. Galbūt tikrai galime išgyventi ir nežudydami kitų būtybių, kai pradedi daugiau dėmesio skirti sau pačiam, save pajausti, suprasti, kas tu esi, kokia tavo sveikata - tai tas vegetarizmas ateina savaime.

- Koks tavo požiūris į mėsą? Ar nepasiilgai jos?

- Aš niekada nebuvai mėsos mėgėja, jei galėdavau rinktis rinkdavausi košę, dar ką nors, bet tik ne mėsą. Dabar ji man kelia nedidelį šleikštulį.

Mėsa yra smurtinis maistas. Niekas nemiršta užkutentas, visos gyvos būtybės mirdamos patiria milžinišką stresą. Streso energija lieka mėsoje, ji persiduoda ją valgančiajam, ir pastebėta, jog mėsos valgymas dideliais kiekiais iššaukia agresiją, smurto proveržius.

- Ar norėtum, kad tavo vaikinas irgi būtų vegetaras, negertų alkoholio?

- Jei vaikinas negertų, būtų vegetaru, tai būtų prioritetas, bet tai nėra pagrindinis rodiklis, nes ne nuo to priklauso žmogus geras ar ne. Tikrai yra žiaurių vegetarų, net Hitleris buvo vegetaras. Aišku, būtų labai smagu, labai norėčiau, kad negertų.

- Ar savo vaikus irgi pratinsi prie vegetariškos mitybos?

- Jeigu dabar reikėtų turėti vaikų, manau, aš juos tikrai auginčiau vegetariškai. Kai jie paūgės ir jeigu norės valgyti mėsą - tegul. Žinau vieną žmogų, kuris užaugo be mėsos, valgė tik vegetarišką maistą. Per visą gyvenimą jis sirgo tik 2 kartus. Gydytojai sako, kad vaikams reikia mėsos, bet yra labai daug literatūros, informacijos, mokslinių tyrimų ir t.t. , kuriuose rašoma, kad tai tikrai nėra būtina, kad mes nebegyvenam tais šaltais, gūdžiais laikais, kai mėsa būdavo būtina.

Dietologės Rūtos Petereist komentaras

Tapimas vegetaru yra daugiau žmogaus įsitikinimų paveiktas sprendimas, o ne organizmo noras atmesti mėsą ar žuvį. Šiuose produktuose yra mūsų organizmui labai reikalingų baltymų (amino rūgščių), juos reikėtų kompensuoti kitais būdais. Šį trūkumą šiek tiek padengia ankštiniai produktai, tačiau tai nėra tas pats. Reikėtų valgyti jūros gėrybes, vartoti maisto papildus. Jei vegetarai savo mitybos raciono nesusitvarko gresia hemoglobino trūkumas – mažakraujystė. Todėl jie tūrėtų nuolat tikrintis kraują. Vegetarai gali būti labai žvalūs, bet tik jei susitvarko savo racioną.

Vaikus nuo pat gimimo pratinti prie vegetarizmo nėra gerai. Vaikui reikia gauti visko, juolab, kai jis auga. Tačiau, tai yra įprotis - kai vaikas įpranta taip valgyti, jis ir valgo. Taip pat yra ir šeimose, kuriose nevalgomi pusryčiai. Vaikai taip pat nevalgo jų, nes įpranta prie tokios mitybos.

Depresija nėra nauja liga, esame ne kartą girdėję apie savižudybes, kurias sukelia būtent depresija. Tačiau retas rimtai žiūri į tai tol, kol ši liga nepasibeldžia į artimųjų, draugų ar mūsų pačių duris. Iki tol depresija sergantys žmonės atrodo keisti ar net juokingi, nes jų liūdesiui dažnai nėra tiesioginės priežasties. Ypač skaudu, kai jauni žmonės suserga ja, nes jiems, atrodytų, nėra ko liūdėti, juk jaunystė – gražiausi metai. Įsileidusiems depresiją ji tampa skaudinanti ir labai artima draugė, valdanti kone visą gyvenimą. Tai ne vien bloga nuotaika, ar nenoras bendrauti, tai būsena, kurią dažnai veja ir daug drastiškesni poelgiai. Tai neviltis, skausmas, kurį norisi nutraukti bet kokiais būdais, todėl vėliau ir tenka girdėti apie dar vieną savižudybę.

Sunkumų kelias

Gražinos kelionė nebuvo lengva. Depresija ji susirgo dar besimokydama mokykloje, dvyliktoje klasėje. Šie metai visiems abiturientams yra sunkūs, tačiau po egzaminų sesijos visi drauge linksmai švenčia paskutinį skambutį, išleistuves ir startą į naują, kupiną netikėtumų gyvenimą. Tačiau Gražina tas dienas praleido Všį Vilniaus respublikinėje ligoninėje, psichosomatinių ligų skyriuje apsupta seselių, daktarų, apsiašarojusių artimųjų bei draugų. Šiame skyriuje ji kone kiekvieną dieną lankydavosi pas psichologą ir psichiatrą, kuriems pasakodavo savo išgyvenimus, gydė sielos žaizdas, taip pat gaudavo vaistų depresijai gydyti. Išėjusi bandė gyventi kartu su visais šiame, kaip pasirodo, kai kam labai nedraugiškame pasaulyje, tačiau palūžo ir vėl pakėlė ranką prieš save. Aštuoniasdešimt tablečių dar dvidešimties metų nesulaukusiai merginai nepasirodė netinkamas bilietas į kitą pasaulį. Ryte Gražiną rado į darbą besiruošianti mama.

“Patyriau šoką, pergyvenimu to nepavadinsi. Kai radau ją be sąmonės, pamaniau, kad jei jos neatgaivins kartu baigsis ir mano gyvenimas. Kol Gražina buvo komos būsenoje, 13 valandų sėdėjau ir verkiau“, - pasakojo merginos mama.

Taip Gražina atsidūrė Naujosios Vilnios Psichiatrinėje ligoninėje. Čia griežta tvarka. Lankytojai į palatas neįleidžiami, leidžiama bendrauti tik tam skirtame kambaryje, negalima turėti jokių prietaisų galinčių sužeisti kitus ir save, į šį sąrašą įeina viskas: pakrovėjai, virbalai, šakutės ir t.t. Net pasivaikščiojimas koridoriumi yra stebimas slaugytojų. Paklausta, ko labiausiai trūko šioje ligoninėje, Gražina neslėpė, kad trūko psichologo, kuriam galėtų pasakoti, kas ją graužia.

“Čia tiesiog duodavo vaistus ir viskas”, - sakė ji.

Visą, kas susikaupę Gražinos viduje ten ir liko visą laiką gulint ligoninėje. O ligoninės aplinka dar labiau stūmė į dar gilesnį depresijos liūną, slėgė sunkūs ligoniai. Jų buvimas šalia vertė jaustis dar didesniu ligoniu, o problemas daryti gilesnėmis, nei jos yra. Depresija – sielos, minčių liga, todėl ją gydyti be galo sunku. Gražinai ligoninėje tik blogėjo, tad iš ten ją pasiėmė tėvai.  Tačiau sergantiems depresija žmonėms ne taip lengva pagyti ir šiai merginai taip pat reikės laiko. Gražina teigė, kad santykiai su tėvais pagerėjo, tačiau jos mama nori daugiau atvirumo.

“Norėčiau, kad ji pasakytų, mama, man bloga ir papasakotų, kas ją slegia. Stengiuosi ją prakalbinti, bet ne visada pavyksta, o juk gyvenime nėra tokio siaubo, kurio negalėtum papasakoti mamai. Ji tikrai viską supras ir viską atleis". Gražina supranta kokį siaubą išgyveno jos artimieji, tačiau ir jie tūrėtų suprasti, kokį siaubą išgyveno ji.

Kodėl depresija sergantys žmonės grįžtą į gydymo įstaigas?

Psichologės Rūtos Butkutės komentaras

Nėra vienos priežasties, kodėl žmogus suserga depresija. Liga gali būti susijusi ne tik su išorinėmis priežastimis, tai gali būti genetinė, endogeninė depresija, kuri yra sunkiau pagydoma. Šiandien jauni žmonės susiduria su daugybe sunkumų t.y. konfliktai - tiek vidiniais, tiek išoriniais - konkurencija, artimųjų netektis - visa tai gali sukelti depresiją. Gali būti ir daugybė kitų priežasčių. Be to, žmonės į viską reaguoja skirtingai, taigi ir individualios žmogaus savybės lemia, kiek jis įniks į ligą. Yra buvę atvejų, kai žmonės jau susitvarko, išeina iš gydymo įstaigos, bet grįžta atgal. Pastebėta, kad liga gali atsinaujinti sezoniškai, rudenį ar pavasarį, kai vyksta oro kaitos. Taip pat grįžimą į ligoninę lemia pasipainioję didesni sunkumai ar susidūrimas su stresu, kitomis krizėmis. Čia žmogui bandoma pagelbėti, ieškomos ligos pasikartojimo priežastys, kartais tai būna tai, kad žmogus negali išreikšti neigiamų, agresyvesnių emocijų. Pagydyti šiai ligai reikia nemažai laiko.

Kiekvieną liepos ir rugpjūčio ketvirtadienį šokių ritmai neblės „Žalgirio“ arenos restorano „14 10“ terasoje. Iėjimas į renginį nemokamas, tad visi neabejingi muzikai ir šokiams yra laukiami. Restorane bus galima ne tik pasimėgauti per pastaruosius metus ypač išpopulerėjusiu Salsos šokiu bei choreografo Juliaus Šerniausko patarimais, tačiau ir paragauti skanaus maisto bei išgerti spalvingų kokteilių. Šokiai prasideda 19 val. Ir baigiasi sutemomis. Restorano terasoje šokiai tikrai smagesni, nei salėje, juolab gamtos fone šalia tyvuliuojančio Nemuno.

Lankytojų daugėja

„14 10” terasoje šokėjų kiekvieną kartą vis daugėja, pirmaisiais liepos ketvirtadieniais jų susirinkdavo tik 30 – 40, o dabar jau 60 - 80 ar net 100 entuziastų. Restorano pardavimų vadybininkas Audrius pasakojo, kad tai labai pasisekęs renginys ir toks, kurį verta aplankyti. “Esame labai patenkinti. Žinia apie šokius sklinda, tai yra labai pavykęs renginys, visiems linksma ir smagu ir mes labai džiaugiamės.”

Šokiuose apsilanko daug jaunų ir vyresnių žmonių, merginos, kaip žinia, tokiuose renginiuose lankosi dažniau, tačiau ir vyrų gretos nėra tuščios. Šokantys vyrai tokiuose renginiuose tikrai nesėdi ant suolelio. “Vaikinai šokantys yra populiarūs”, - sakė renginyje šokti padėsiantis Salsos mokytojas, Indance choreogrfas Julius Šerniauskas. Renginyje daugiausia renkasi šokantys žmonės, tie kurie moka šokti. Tačiau ir ne tokie įgudę gali tikėtis gerai praleisti laiką. Jei šokti dar nemokate, tai nėra problema - galite kreiptis į choreografą, pramokti pagrindinių salsos judesių ir, jo žodžiais tariant, jums bus suteikta pirmoji šokio pagalba.

Populiarėjant šokių ketvirtadieniams lankytojai tikina, kad restorane lankysis dar ne vieną kartą. Viena iš renginio dalyvių Saulina, sakė, kad internete perskaičiusi apie šį vakarėlį iškart susidomėjo ir nedelsdama su draugėmis atskubėjo čia, tiesiog pasišokti, ne vaikinų ieškoti. “Atėjau pirmą kartą, tačiau, manau, kad, jei patiks, ateisiu dar kartą” . Jos draugės Iveta ir Melita pritarė jai.

Kaip kilo idėja?

Restoranas „14 10” yra gražioje vietoje, vienintelis panoramą gadinantis, o gal kai kam ir puošiantis statinys yra “Kauno grudų” fabrikas, apart jo matyti tik gražus medžių žalumas bei Nemuno vingis, tad vieta tokiems renginiams čia tikrai dėkinga. Viena šokanti „14 10” kolektyvo narė Monika tai pastebėjo ir pasiūlė praturtinti vakarus latino muzikos ritmais.

Choreografas Julius taip pat turėjo tokią mintį ir taip susivieniję jie ėmėsi rengti pramogas entuziastingiems Kauno šokėjams. “Restoranas mus mielai priėmė ir mes čia jau visą mėnesį šokame.”, - sakė choreografas. Tai yra tik viena iš šokių pramogų, kurią galima rasti Kaune, tačiau ši - pati populiariausia. Vasarą šokių pamokos nevyksta, visi atostogauja, o pašokti vis vien norisi, tad choreografas nesistebi, kad čia susirenka tie daug žmonių. “Juk šokis nesibaigia repeticijų salėje” - sakė jis.

Liepos 22 d. Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) atvėrė duris motyvuotiems užsienio šalių studentams iš 24 valstybių - Uzbekistano, Rusijos, JAV, D.Britanijos, Graikijos, Meksikos, Norvegijos, Japonijos, Bosnijos ir Hercegovinos bei kitų. Visie jie atvyko vienu tikslu – keturias savaites mokytis lietuvių kalbos. Besimokydami kalbos jie turės galimybę aplankyti Rumšiškes, Vilnių, Trakus, Kuršių neriją, Druskininkus. Taip pat studentai galės paklausyti paskaitų apie Lietuvos istoriją, politinę situaciją, ekonomiką, meną, susipažinti su literatūra, pamatyti lietuviškų filmų. Kultūriniame vakare kursų dalyviai įsisuks į lietuvių tradicinių šokių, muzikos sūkurį, paragaus lietuviško maisto.

Norinčiųjų kasmet daugėja

Užsienio šalių studentai į VDU važiuoja jau penkioliktus metus, šiemet studentų skaičius rekordinis – beveik 70 dalyvių. Dalis studentų jau yra buvę šiuose kursuose, tačiau grįžta. Tobulėti galima kasmet, nes kursai suskirstyti į keturis skirtingus lygius.

Šiemet Kauną aplankys didelė studentų grupė iš Gruzijos, nemažai ir lenkų. Viena jų Ruslana, 22 metų studentė iš Poznanės pasakokojo, kad kursuose dalyvauja pirmą kartą, tačiau džiaugiasi, kad jos universteto dėstytojas pasiūlė jai vykti į šiuos kursus, o sužinojusi, kad jie nemokami, nudžiugo dar labiau. „Aš tiksliai negaliu pasakyti kaip prasidėjo mano domėjimasis lietuvių kalba, bet dabar aš noriu išmokti aiškiai kalbėti lietuviškai, mano svajonė yra tapti literatūros vertėja.“

Pavelas iš Krokuvos taip pat džiaugėsi puikia proga aplankyti Lietuvą ir pasakojo, kad apie kursus taip pat sužinojo iš dėstytojos universitete, kadangi ten lietuvių kalbos mokosi jau metus.

„Aš domiuosi senovinėmis kalbomis ir noriu išmokti pagrindų, sužinoti apie akcentą, man nebūtina mokėti šią kalbą idealiai.“

Kursų svoris – ne tinginiams

Studentams paskaitos vyks visą mėnesį, jų lygiai yra įvairūs, tačiau jie yra intensyvūs, kiekvieną dieną kalbos mokymuisi skiriama nuo 3 iki 4,5 val. Paskaitose gilinamasi į gramatiką, plečiamas žodynas, vystomas gebėjimas susikalbėti kasdieninias klausimais, studentai nesutriks pašte ar kitoje viešojoje įstaigoje.

„Po pirmo lygio studentai tikrai gali nebijodami eiti ir į parduotuvę, ir į banką, nes tą žodyną tikrai lavina, o tie kurie atvažiuoja jau kalbėdami, tobulėja lietuviškoje aplinkoje", -  tikino Jurgita Pilypaitytė – programos vadovė.

Kalbos mokymuisi bei geresniam visos kultūros supratimui studentai mokysis ir apie Lietuvos politiką, meną, ekonomiką, istoriją, lankys įdomias Lietuvos vietas bei mokysis lietuviškai švęsti. Tad šie kursai yra visapusiški, ne tik sausi, paremti gramatikos taisyklėmis ir žodžių tarimu.

Idėja mokytis lietuvių kalbos atkeliauja skirtingais būdais

Žinia apie Lietuvą, jos kalbą, kultūrą bei galimybę pramokti jos studentus pasiekia įvairiausiais būdais. Švietimo mainų paramos fondas ir švietimo ir mokslo ministerija skleidžia žinią apie Lietuvos aukštąjį mokslą ir aukštojo mokslo studijas tokiose šalyse, kaip Uzbekistanas, Gruzija, Kazachstanas.

VDU bendradarbiauja su Balistikos centrais, kurie yra visame pasaulyje, iš jų atkeliauja nemažai studentų, kurie jau yra pramokę kalbą. Didelę itaką daro ir VDU profesūros pastangos skleisti žinią apie šį puikų sumanymą. Kursų dalyvė iš Čekijos 25 metų Romana sako, kad kursus jai pasiūlė universiteto dėstytojas, nes kalbos mokėsi jau trejus metus. Tačiau pasakyti ji dar daug negali, nes, pripažinkime, lietuvių kalba – ne iš lengvųjų.

“Universitete man siūlė mokytis sanskrito, senosios graikų kalbos, tad lietuvių kalba buvo geriausias pasirinkimas, ja vis dar šneka pasaulyje, aš norėjau mokytis to, kuo galėčiau naudotis gyvenime".

Kiti studentai yra perskaitęs kokią nors žinutę laikraštyje ir susidomėjęs lietuvių kalba, kažkas turi draugų lietuvių, kažkas planuoja studijuoti Lietuvoje.

Jungtiniu po tolimiausius planetos kraštus išsibarsčiusių lietuvių koncertu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre vakar atšvęsta Pasaulio lietuvių vienybės diena.

Šventės jaudulys teatro prieigose buvo jaučiamas nuo pat ryto. Aplink šmėkščiojo lietuvių tautiniai drabužiai, buvo girdėti dainos, juokas. Ramybė ir susikaupimas tvyrojo tik repeticijų salėje.

"Šaltinėlis" iš Maskvos, "Pėnkė  vaikee" iš Kaliningrado, solistai ir muzikantai – visi jie, į Kauną susirinkę iš savo antrosiomis tėvynėmis tapusių šalių, rengėsi ypatingam vakarui.

Susikaupęs buvo ir koncerto režisierius profesorius Gintautas Želvys, kolektyvams dalijo pastabas ir patarimus. Prieštarauti maestro nedrįso net mažosios koncerto dalyvės iš Sibiro, šokėjos Maša ir Alina. Nors ir ne lietuvės, lietuvių būryje jos jautėsi puikiai ir džiaugėsi galėjusios atvykti į Lietuvą.

"Mums čia labai patinka", – viena per kitą kartojo mergaitės.

"Labai džiaugiamės, kad galime aplankyti Lietuvą, tai didelė šventė, – pakilios nuotaikos neslėpė ir Dalia Brazaitienė, vyriausioji moterų ansamblio"Neringa" iš Sankt Peterburgo narė. – Mūsų ansamblis labai veiklus, stengiamės vykti visur, buvome Ispanijoje, ten užėmėme antrąją vietą, taip pat buvome Hanza dienose Kaune, tad atkeliavome ir čia."

Jaudulį prieš koncertą tėvynėje jautė ir talentingasis klarnetininkas Antanas Makštutis, kuriam ovacijų negaili ir naująja tėvyne tapusios Jungtinės Kara

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LMSU) kviečia aplankyti koplyčią, kurioje prieš 80 metų buvo pašarvoti balzamuoti lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno kūnai.

1933 m., pasibaigus simboliniam atsisveikinimui, žuvusiųjų kūnai pervežti į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmus. Ten, atlikus teismo ekspertizę, buvo pradėtas balzamavimo procesas. Praėjus metams po katastrofos, 1934 m. liepos 17 d., visuomenei buvo leista aplankyti garsių lakūnų palaikus. Jau pirmą dieną Medicinos fakulteto rūmų koplyčioje tautos didvyrius aplankė apie 30 tūkst. kauniečių.

Beveik po dešimtmečio, 1944 m., siekiant apsaugoti lakūnų palaikus nuo išniekinimo, jie buvo paslėpti Medicinos rūmų liftų šachtos nišoje, kur išgulėjo iki 1964 metų. Po 20 metų siena, slėpusi kapą, buvo išardyta. Lakūnų kripta visuomenei atidaryta 1993 m. liepos 16 d. Čia buvo įrengti informaciniai stendai, pradėtos demonstruoti Vytauto Didžiojo karo muziejaus restauruotos kriptoje buvusios JAV ir Lietuvos vėliavos, lakūnų pošalmis, kaklaraištis, batai, diržai.

Apsilankyti koplyčioje bus galima liepos 17-20 d. nuo 12 iki 15 val. Lankytojai galės išvysti ir šiemet sukurto dokumentinio filmo ištrauką apie tai, kaip palaikai buvo slepiami.

„Sulaukėme didelio susidomėjimo, daug žmonių skambina, tariasi, nori atvykti netgi užsienio delegacijos“, – pasakojo universiteto sielovados koordinatorė Svetlana Adler-Mikulėnienė.

Jos teigimu, lakūnai buvo pašarvoti dešinėje altoriaus pusėje tuometinio Vytauto Didžiojo universiteto Anatomijos katedros koplyčioje. Lietuvos aviacijos muziejuje yra išlikusi pašarvotų lakūnų nuotrauka, kurioje matosi koplyčios langai. Kai karstai buvo perduoti Lietuvos aviacijos muziejui, kriptos nebeliko. Ją primena kaltinės durys, kuriose matyti dviejų lakūnų siluetai.