Kol esu blaivaus proto, privalau pasišalinti", – įsitikinusi Seimo vicepirmininkė, viena įtakingiausių konservatorių 69 metų Irena Degutienė. Politikė tvirtai nusprendė, kad ši jos kadencija parlamente – paskutinė.

– Trečdalį savo gyvenimo atidavėte darbui Seime. Tačiau vienu metu jūs buvote dingusi iš aktyvios politikos lauko. Atrodo, ir partija jus buvo nustūmusi į užribį.

– Taip. 2000-ieji. Tie metai buvo patys sunkiausi. Prieš Seimo rinkimus 2000 m. net norėjau pasitraukti iš politikos, nors per ketverius metus, nuo 1996 m., man teko visą kadenciją dirbti ministro poste net su trimis premjerais ir pačiai du kartus laikinai užimti Vyriausybės vadovo vietą. Po viso to partija mane rinkimų į Seimą sąraše buvo įrašiusi tik 11 numeriu.

– Kitaip tariant, gavote per galvą už tai, kad vos per vieną Seimo kadenciją padarėte stulbinančią karjerą ir tapote ryškia, perspektyvia politike.

– Galima ir taip pasakyti. Demokratijos tuo metu partijoje nebuvo. Susėsdavo trys, keturi žmonės ir nuspręsdavo, kas kokioje rinkimų sąrašo vietoje turėtų būti įrašytas.

2000 m. mūsų partija per rinkimus į Seimą laimėjo tik 9 vietas. Jei rinkėjai manęs nebūtų išreitingavę iš 11 vietos į 3, į Seimą nebūčiau patekusi. Pralaimėjau vienmandatėje apygardoje, nes buvau "ištremta" į Lazdijus ir Druskininkus.

– Tokios partijos kolegų pozicijos nelaikėte išdavyste?

– Gal išdavyste pavadinti ir negalėčiau, tačiau man keistai atrodė savų kaltinimai, esą esu lojali kitų partijų atstovams. Prieš kiekvienus rinkimus partiečiams buvo lašinama į galvas informacija, atseit Degutienė į Tėvynės sąjungą infiltruota komunistų, o vėliau – socialdemokratų. Bet juk niekada nebuvau nei komunistė, nei kitų partijų narė. Mano vienintelė partija nuo 1993 m. – Tėvynės sąjunga.

Kai kam nepatikdavo mano emocionalus charakteris. Bet tokiais atvejais atsakydavau, kad kai numirsiu, mano emocijų niekas nebepatirs, o kol gyva, nevengiu nei ašarų, nei juoko.

Ilgainiui supratau, kad politikai neretai turi daug kaukių, o mano gyvenimas be kaukių kai kam labai nepatinka. Nieko nepadarysi, visiems įtikti negaliu.

Bet mano sąžinė rami. Niekam nesu pakenkusi, niekam už nieką nekerštavau. Užaugau šeimoje, kurioje buvo laikomasi nuostatos – Dievas už viską atlygins. Ir iš tikrųjų gyvenimas įrodė – tiems, kurie man kenkė, Dievas atseikėjo su kaupu.

Bet mano sąžinė rami. Niekam nesu pakenkusi, niekam už nieką nekerštavau. Užaugau šeimoje, kurioje buvo laikomasi nuostatos – Dievas už viską atlygins.

– Kodėl po patirtų nuoskaudų ir išbandymų 2000 m. nesugrįžote atgal į ligoninę? Juk buvote patyrusi, gerbiama gydytoja. Šiandien galbūt jau turėtumėte ir privačią kliniką.

– Jei būčiau dirbusi tik Seime, ko gero, būčiau vėl užsivilkusi baltą chalatą. Bet kadangi ketverius metus atidirbau Vyriausybėje, pavyko nemažai nuveikti, man politika pasidarė įdomi. Be to, juk dar prieš patekdama į Seimą, 1993–1994 m. su tuometiniu sveikatos apsaugos ministru Antanu Vinkumi dirbau ministerijos sekretore ir prisidėjau prie naujos sveikatos apsaugos koncepcijos bei ligonių kasų kūrimo. Galbūt dar ir dėl to buvau kaltinama, atseit esu per daug artima socialdemokratams.

Išrinkta į Seimą 1996 m. maniau, kad turėdama nemenkos patirties sveikatos apsaugos srityje galėčiau pretenduoti į sveikatos apsaugos ministro postą. Bet, deja – ne. Ministru tapo Juozas Galdikas, nes tuo metu jo sesuo Laima Andrikienė ir jos vyras Vidmantas Žiemelis buvo ypatinga šeima konservatorių partijoje.

– Ar šiandien nesigailite, kad, kaip laikinajai premjerei, teko pasirašyti sutartį su amerikiečių kompanija "Williams" dėl įmonės "Mažeikių nafta" pardavimo"?

– Dabar, aišku, gailiuosi. Kita vertus, likimas tada pasiuntė nemenką išbandymą. Tapau tarsi atpirkimo ožiu to ilgo su "Williams" derybų ir sutarties pasirašymo proceso. Juk derybos prasidėjo dar esant premjeru Gediminui Vagnoriui, o jose dalyvavo tikrai nemažai suinteresuotų žmonių. Apie juos kalbėti nenorėčiau.

Tačiau tada šventai tikėjau, kad sutartį su "Williams" pasirašyti reikia, nes ji Lietuvai, pretenduojančiai tapti NATO nare, buvo svarbi ir ekonomiškai, ir geopolitiškai. Tik vėliau sužinojau, kokius milžiniškus pinigus Kremlius buvo metęs tam, kad šios sutarties pasirašymas būtų sužlugdytas.

Taip pat pamačiau, kokie politikai dviveidžiai. Iki šiol prisimenu, kaip tuometinis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis pasikvietė visą Vyriausybę su Rolandu Paksu priešakyje ir paklausė, ar dėl sutarties su "Williams" pasirašymo nėra jokių keblumų. Ir R.Paksas, ir ūkio ministras Eugenijus Maldeikis, ir finansų ministras Jonas Lionginas tylėjo, o jau kitą dieną atsistatydino. Va, tada pamačiau, kokia politika gali būti juoda. Man tiesiog kraujas užvirė, nes R.Paksas išdavė visą savo Vyriausybę.

– Kokia šeimų įtaka konservatorių partijoje? Vienos šeimos įtaka jums kažkada sutrukdė tapti sveikatos apsaugos ministre, o Landsbergių šeima, galima sakyti, užkirto kelią siekiant partijos lyderio posto. Jei, tarkim, socialdemokratų partijoje panašūs procesai būtų vykę, greičiausiai reakcija būtų buvusi neprognozuojama?

– O gal mūsų demokratija dar nėra brandi? Pasižiūrėkime, Ameriką valdė tai Kenedžių, tai Bušų dinastijos. Ir ten tokie procesai – normalūs. O Lietuvoje – dar ne. Manau, kad po 20–30 metų panašius dalykus vertinsime visai kitaip.

Bet atsitraukime nuo politikos ir pažiūrėkime, kas darosi medicinoje, teisės srityje. Ten irgi galime aptikti ne vieną dinastiją. Ir argi blogai, kai vaikai mokosi iš savo tėvų ar senelių?

Tik vėliau sužinojau, kokius milžiniškus pinigus Kremlius buvo metęs tam, kad šios sutarties pasirašymas būtų sužlugdytas.

– Tačiau ir savo kolegų, ir visuomenės akyse jūs buvote užsitarnavusi partijos lyderio postą.

– Be abejo, man buvo skaudu, kad prieš partijos pirmininko rinkimus įvykiai pasisuko visai kita, nei buvo planuota, linkme. Juk aš rinkimuose turėjau konkuruoti su Andriumi Kubiliumi, tačiau jis paskutinę dieną atsiėmė savo kandidatūrą ir vietoj savęs pasiūlė Gabrielių Landsbergį, kurį aš pamačiau pirmą kartą. Negana to, buvau raginama rinkimuose nedalyvauti. Bet, tai išgirdus, jau "sugrojo" mano ambicijos ir aš atsakiau, kad net nemanau trauktis iš kovos.

Ir gerai, kad aš dalyvavau partijos lyderio rinkimuose, kad partija buvo supurtyta iš vidaus. Tai suteikė pagreitį kartų kaitai. Vienintelis dalykas, kuris tada mane labai užgavo, kad G.Landsbergio aplinkos žmonės ėmė kabinti man etiketes, esą aš jau – per sena. O visai dar ne sena ir dar "nenudurnėjusi" (juokiasi).

– Pastarųjų metų įvykiai įrodė, kad net ir patyrę politikai nesugeba atsispirti verslo įtakai. O ar jums pavyko?

– Nei verslininkai, nei kitos struktūros man niekada jokios įtakos neturėjo. Mane pažįstantys žmonės ne kartą yra sakę, kad vaikštau visur viena, kaip katė. Žinau, kad politikoje toks elgesys kenkia.

Daugelio žmonių arti neprisileisdavau, nes nepasitikėdavau. Intuicija padiktuodavo tokį mano elgesį, nors kai Trišalėje taryboje tekdavo spręsti įvairias problemas, esu bendravusi ir su velioniu Bronislovu Lubiu, ir su kitais verslininkais bei profsąjungų atstovais. Tačiau asmeniškai manęs niekada niekas nieko nėra prašęs.

– Kaip gyveno jūsų šeima, kol jūs darėte karjerą politikoje? Ar tai jai suteikė daugiau atradimų, ar praradimų?

– Pirmiausia visi prarado ramybę. O vaikai man yra tiesiai šviesiai išrėžę, kad, būdama politikoje, jiems tik kenkiau. Sūnus Gediminas visuomenėje jau žinomas, bet apie dukrą Silviją mažai kas žino ir jos beveik niekas nepažįsta. Ji dabar jau keturių vaikų mama.

Kai Silvija baigė teisės studijas Vilniaus universitete ir aš nuvažiavau jos pasveikinti per diplomų teikimo ceremoniją, fakulteto dekanas ėmė siūlyti man pasakyti kalbą. Atsisakiau prisipažindama, kad atvykau privačiu reikalu – pasveikinti dukters. Visi neteko žado, nes net nežinojo, kad mano dukra studijavo teisę. Į klausimą, kas tėvai, Silvija nemeluodama atsakydavo – gydytojai. Dabar jau visi žino, kad ji – mano dukra. Bet jei nežinotų, būtų pasiekusi kur kas daugiau, nes yra gabi ir darbšti. Gi šiuo metu turi tenkintis eilinės specialistės pareigomis Teisingumo ministerijoje.

– Ką darysite pasibaigus Seimo kadencijai ir politikos keliui?

– Gyvenimas – labai gražus, tik reikia mokėti juo džiaugtis. Esu sveika, vyras irgi sveikas. Vaikai užauginti. Ir anūkai jau paaugę. Galėsime su vyru po pasaulį pasidairyti.

Be manęs politika tikrai nesugrius. Be to, ateina nauja karta, kuri daugelį dalykų vertina visai kitaip. Reikia, kad dabartinis jaunimas kurtų ateitį po jo ateinančiai kartai.

Tačiau tikrai nesinorėtų, kad į gyvenimo pašalius būtų nustumti visi tie, kurie gimė ir gyveno sovietmečiu. Gerų dalykų buvo sukurta ir tais laikais. Kita vertus, o kas gi, jei ne mes ir mūsų tėvai bei seneliai, atvedėme Lietuvą iki nepriklausomybės?

Konkursas Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto (FF) dekano vietai užimti buvo organizuotas du kartus. Tačiau dekano išrinkti taip ir nepavyko, nes susidarė pato situacija – abu kartus nė vienas iš kandidatų nesurinko reikiamo balsų skaičiaus. Jų pritrūko dėl to, kad į konkursą neatvyko tiek fakulteto tarybos narių, kad balsuojant susidarytų kvorumas.

Tiek pirmojo, tiek antrojo konkurso metu favoritais buvo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams dr. Mindaugas Kvietkauskas ir FF Anglų filologijos katedros docentė dr. Inesa Šeškauskienė.

Pirmojo konkurso metu iki pergalės I. Šeškauskienei pritrūko vieno balso, o per antrąjį konkursą vienas papildomas balsas būtų lėmęs M. Kvietkausko laimėjimą.

Planuoja taisyti fakulteto nuostatus

„Taip pasiskirstydavo balsai, kad pagal šiuo metu galiojančius fakulteto nuostatus nepavykdavo surinkti reikiamo balsų skaičiaus. Todėl planuojama keisti kamieninių VU padalinių nuostatus. Tai liestų ne tik mūsų fakultetą, kad nesidarytų patinė situacija, kokia šiuo metu yra FF. Pagal dabartinius nuostatus konkurso metu turi dalyvauti du trečdaliai fakulteto tarybos narių, jei atvyksta nors vienu mažiau, ir susidaro patinė situacija“, – LRT.lt teigė laikinoji FF dekanė dr. Meilutė Ramonienė.

Pagal dabartinius nuostatus konkurso metu turi dalyvauti du trečdaliai fakulteto tarybos narių, jei atvyksta nors vienu mažiau, ir susidaro patinė situacija.

Ji yra ir FF tarybos narė, tačiau, nuo šių pareigų nusišalinusi, nes pagal VU statutą fakultetų dekanai negali tuo pat metu būti ir tarybų vadovais.

Pasak M. Ramonienės, planuojama pakoreguoti FF ir galbūt kitų fakultetų nuostatus taip, kad, renkant dekaną, būtų paprasčiau užtikrinti tarybos narių kvorumą.

Naują konkursą FF dekano vietai užimti planuojama surengti balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje.

Ar nepažeidinėjami VU dokumentai?

Kai kurie FF darbuotojai įžvelgė, kad dabartinė situacija fakultete, kai nuo praėjusių metų rugsėjo laikinąja vadove dirba M. Ramonienė, kertasi su VU statuto reikalavimais ir nuostatomis.

Statute nurodyta: „(...) Rektorius kamieninio akademinio padalinio tarybos teikimu skiria ir atleidžia kamieninių akademinių padalinių vadovus, skiria ir atleidžia universiteto filialų vadovus, ne ilgiau kaip 6 mėnesiams skiria naujai įsteigtų kamieninių akademinių padalinių laikinuosius vadovus (...)“.

Vadovaujantis tokiomis VU statuto nuostatomis, atrodytų, kad M. Ramonienė nebegali toliau vadovauti FF, nes laikinąja dekane ji jau dirba daugiau nei šešis mėnesius.

Tačiau ji tikino, kad laikinai šiose pareigose gali dirbti tiek, kiek jai leis VU rektorius prof. Artūras Žukauskas.

„Fakulteto dekaną renka fakulteto taryba ir tai yra padalinio vidaus autonomijos klausimas. Žinoma, situacija, kuomet bendruomenei tampa sunku išrinkti padalinio vadovą, gali kiek apsunkinti kasdienį darbą, tačiau už sklandžią veiklą tuomet atsako padalinio taryba“, – į LRT. lt klausimą, kodėl – tokia sumaištis FF atsakė rektorius.

Ar tai, kad, jau du kartus organizuotas konkursas FF dekano vietai užimti, o po to buvo nuspręsta pakeisti šio fakulteto nuostatus, nepažeis konkurse dalyvavusių ar planuojančių dalyvauti kandidatų teisių, prof. A. Žukauskas paaiškino, kad esą diskusijos dėl pavyzdinių padalinių nuostatų VU senate vyksta tik tuomet, kai iškyla poreikis užkamšyti paliktas smulkias teisines spragas ar neapgalvojus visų galimų scenarijų – pavyzdžiui, kuomet dalis padalinio tarybos narių suserga, kada jie turėtų nusišalinti nuo balsavimų ir kitais specifiniais atvejais:  „Šiuos klausimus kelia ne tik FF bendruomenė, bet ir kitų akademinių padalinių atstovai. Vis dėlto šios diskusijos objektas nėra ir juo negali būti reikalavimų kandidatams keitimas ar panašūs esminiai pokyčiai, dėl šio principo sutaria visi VU senato nariai“.

Naujo dekano laukia daug darbų

Ar trečią kartą sieks FF dekano poste, M. Kvietkauskas, bendraudamas su LRT.lt, aiškaus atsakymo vengė. Tačiau atvirai kalbėjo apie tas problemas ir darbus, kurie lauktų naujo šio itin svarbaus VU fakulteto vadovo.

Pasak M. Kvietkausko po to, kai po pertvarkos visuose VU fakultetuose vietoj katedrų atsirado institutai, būtina užtikrinti jų darbo tęstinumą ir taip organizuoti darbą, kad nenukentėtų ir studijų, ir mokslinio darbo kokybė.

„Dar vienas iššūkis, kuris laukia visų Lietuvos universitetų – studijų tarptautiškumas. Dėl studentų skaičiaus mažėjimo ir demografinės Lietuvos situacijos būtina kurti tarptautines studijų programas anglų kalba bei orientuotis į studentus iš užsienio“, – įsitikinęs M. Kvietkauskas.

Jis atkreipė dėmesį į kitą opią problemą – labai svarbu, kad FF bendruomenės ir jo valdžios santykiai keistųsi į gerąją pusę, kad bendruomenė jaustųsi vertinama, kad mokslininkai būtų pelnytai įvertinti už savo darbus.

„Juk mokslininkai ir dėstytojai jau ne vienerius metus kelia klausimą, koks yra atlygis už jų mokslinius pasiekimus ir kitus darbus? Todėl fakultete taip pat reikėtų didelių permainų atlygių srityje“, – tvirtino M. Kvietkauskas.

Dalyvaudamas fakulteto dekano rinkimuose, jis kėlė irgi šiuo metu aštrią problemą –  FF turėtų išlikti svarbiausias Lietuvos lituanistikos studijų centras. Tai, M. Kvietkausko manymu, šio fakulteto misija ir didžiausia stiprybė.

„Įvykdžius fakulteto reformą, iškilo klausimas dėl lituanistinių katedrų padėties ir statuso ateityje. Mano galva, itin svarbu – kaip sustiprinti ir modernizuoti lituanistikos studijas“? – tvirtino M. Kvietkauskas, nuo 2006 m. dirbantis FF Lietuvių literatūros katedroje ir dėstantis daugiakalbės Lietuvos literatūros, miesto literatūros ir kultūros bei avangardo ir maištininkų literatūros kursus.

Fakultetas susiskaldęs ir susipriešinęs 

I.Šeškauskienė pasiryžusi FF dekano rinkimuose dalyvauti ir trečią kartą. Ji prisipažino, kad ne savo iniciatyva pasiryžo siekti šio posto, ją paskatinusi fakulteto bendruomenė.

Paklausta, kokias mato opiausias fakulteto problemas, ji kalbėjo atvirai: „Komunikacijos stoka, susipriešinimas, susiskaldymas tarp žmonių, kažkokios atskiros stovyklos. Kai pradedi su kolegomis kalbėtis, atrodo, kad jie dirba vardan to paties, tačiau tarp jų – atsiradę barjerai. Reikia fakultetui autoriteto, lyderio, kuris visus suburtų bendram darbui ir tikslui“.

Buvęs premjeras ir konservatorių lyderis Andrius Kubilius įsitikinęs, kad šalies vadovei tiktų ne vienas aukštas postas Europos Sąjungos (ES) struktūrose. Esą galėtų būti ir Europos Komisijos, ir Europos Tarybos vadove.

Akivaizdu, kad aktyvi ir visą gyvenimą karjerai skyrusi D. Grybauskaitė, kuriai kitais metais sukaks tik 63-eji, namie sudėjusi rankų nesėdės.

„Ji galėtų pretenduoti į daugelį postų. Ir – į ES prezidento, ir – į Europos Komisijos (EK) vadovo pareigas, nes į šiuos postus paprastai renkami mažų valstybių atstovai. O pagal visas proporcijas galėtų kažkas būti siūlomas ir iš naujų ES narių šalių. Be to, kažin ar yra buvę per visą ES istoriją, kad kokį nors aukštą postą būtų užėmusi moteris. Bet gal aš klystu?“ – svarstė A. Kubilius.

Jis taip pat teigė, kad labai svarbi ir ta aplinkybė, jog D. Grybauskaitė jau yra dirbusi EK ir ją daug kas pažįsta.

Prezidentė apie tolimesnę karjerą dar negalvoja?

„Nėra prasmės komentuoti kalbas. Prezidentės tikslai sukoncentruoti į tiesioginį darbą ir šaliai reikalingus sprendimus. Dėl tolesnės veiklos bus sprendžiama pasibaigus kadencijai“, – portalui LRT.lt D. Grybauskaitės komentarą perdavė jos atstovai.

Ji galėtų pretenduoti į daugelį postų. Ir – į ES prezidento, ir – į Europos Komisijos (EK) vadovo pareigas, nes į šiuos postus paprastai renkami mažų valstybių atstovai.

A. Kubilius, puikiai išmanantis Briuselio koridorius, tvirtino, kad Lietuva turi galimybę po kitais vysiančių Europos Parlamento rinkimų pakovoti už kurį nors aukštą ES vadovų postą.

„Manau, kad bendromis Lietuvos pastangomis galėtume pasiekti, kad D. Grybauskaitė užimtų kurį nors ES vadovų postą. Ir tai būtų naudinga ne tik mūsų šaliai, bet ir – Europai“, – kalbėjo A. Kubilius.

Kokios perspektyvos prezidentei vertųsi NATO?

Svarstydamas apie D. Grybauskaitės galimybes užimti kokį nors aukštą postą NATO, buvęs premjeras ir krašto apsaugos ministras, Seimo vicepirmininkas ir Europos reikalų komiteto vadovas Gediminas Kirkilas teigė, kad paprastai buvę šalių narių prezidentai arba premjerai būdavo skiriami tik į NATO generalinio sekretoriaus postą.

„Šiuo metu NATO vadovaujančio Jenso Stoltenbergo (buvęs Norvegijos premjeras – LRT.lt) kadencija pratęsta dar ketveriems metams, todėl D. Grybauskaitė neturi jokių galimybių pretenduoti vietoj jo, o žemesnėse pareigose dirba arba aukšti kariškiai, arba ekspertai“, – aiškino G. Kirkilas, paneigdamas Seimo kuluaruose pasigirdusias kalbas, esą prezidentė galėtų tikėtis pareigų NATO vadovybėje.

G. Kirkilo manymu, jei D. Grybauskaitė nuspręstų dairytis tarnybos ES struktūrose, realiausia jai būtų kandidatuoti į ES prezidento postą, kuriame nuo 2014 m. dirba buvęs Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas.

„Tačiau nereikėtų pamiršti, kad jau seniai diskutuojama apie biurokratijos mažinimą ES valdyme ir svarstoma, kad reikėtų sujungti ES prezidento ir EK vadovo postus į vieną“, – priminė G. Kirkilas.

Ar būtų pakeliamas ES finansų ministro portfelis?

Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras ir ES atstovas Afganistane ir Rusijoje Vygaudas Ušackas teigė manąs, kad ES galėtų būti įvertinta D. Grybauskaitės, kaip buvusios finansų ministrės ir EK narės, atsakingos finansinius reikalus, patirtis.

Pernai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kalbėdamas Sorbonos universitete apie lanksčią, kelių greičių Europą, pasiūlė, kad, siekiant didesnės harmonizacijos mokesčių srityje ir bendro euro zonos šalių biudžeto, būtų įsteigtas ES finansų ministro postas.

„Manau, kad, atsižvelgiant į D. Grybauskaitės kompetenciją, ji galėtų būti rimta kandidatė šioms pareigoms užimti, dėl ko Lietuvai reikėtų užsiimti lobizmu“, – įžvalgomis dalijosi V. Ušackas.

Po rinkimų į EP liks daug laisvų postų

Lietuvos eurokomisaras Vytenis Andriukaitis aiškino, kad po rinkimų į Europos Parlamentą pirmasis jo posėdis turėtų įvykti kitų metų liepą. Rugpjūtį parlamentas atostogaus. Rugsėjį prasidėtų naujo EK vadovo paieškos. Jo kandidatūrą turi teisę siūlyti į Europos Parlamentą patekę partijos.

„D. Grybauskaitė galėtų siekti EK vadovo posto tuo atveju, jei Lietuvos vyriausybė ją deleguotų į EK nario (komisaro) pareigas, o kaip „špicen“ kandidatė ji į šias pareigas pretenduoti neturėtų galimybių, nes tam reikėtų dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. Ji juose tikrai nedalyvaus (Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų laikas 2019 m. sutaps – LRT.lt)“, – svarstė V. Andriukaitis. 

D. Grybauskaitės galimybes pretenduoti užimti ES finansų ministro postą jis vertino atsargiai ir teigė manąs, kad šio portfelio pirmiausia sieks didžiosios ES narės šalys – Vokietija ir Prancūzija.

„Jos, atsiradus šiam postui, tikrai turės neeilines galimybes“, – patikino V. Andriukaitis.

Į Vilnių ji kartu su dukra atvyko „Kino pavasaryje“ pristatyti dokumentinio filmo „Silvana. Pažadink mane, kai atsibusi“.

– Kada jums, kaip mamai, širdis pasakė, kad jūsų dukra kitokia nei kitos mergaitės, kad ji – lesbietė?

– Visiškai nejaučiau, kad ji – kitokia. Dirbdama Stokholmo lietuvių „Saulės“ mokykloje, esu mačiusi berniukų, apsirengusių suknelėmis, arba mergaičių visiškai trumpais plaukais. Silvana – mano vaikas, dukra. Tokia, kaip ir visi vaikai.

– O ar nepastebėjote, kad ji savo požiūriu ir aplinkinio pasaulio vertinimais išsiskiria iš kitų vaikų?

– Esu laiminga, kad turiu dvi dukras. Jos – labai skirtingos, bet abi myliu vienodai. Niekada neturėjau jokių minčių aiškintis, kodėl atsitiko taip, kad Silvana – homoseksuali. Taip yra, vadinasi, taip ir turi būti. Tai man – natūralu.

– Filme yra jaudinanti scena, kai jums su Silvana lankantis jūsų gimtojoje Plungėje kaimynė linki jūsų dukrai kuo greičiau ištekėti ir susilaukti daug vaikų. Ar jūs neišdrįsote tai moteriškei pasakyti, kad dukra galbūt ir neturės vaikų?

– Jokios baimės kalbėtis atvirai su ta kaimyne nejaučiau, tik, manau, kad su vyresnės kartos žmonėmis reikia kitaip pasikalbėti, daugiau jiems paaiškinti. Ir po filmavimo su ta kaimyne dar ne kartą buvome susitikusios. Mano galva, labai gerai, kad filmas apie Silvaną atkeliavo į Lietuvą, o taip pat buvo parodytas Turkijoje, Rumunijoje, kur iš tikrųjų yra labai daug homofobijos.

Būtina apie tai kalbėtis, tik net nežinočiau, kaip pradėti. O ypač, kaip sakiau, – su vyresnės kartos žmonėmis. Matyt, atsargiai, iš tolo.

Tačiau ir su mano, ir su mano dukrų kartos žmonėmis – kur kas paprasčiau. Jie – išsilavinę, inteligentiški žmonės, viską žino ir supranta, todėl jiems ir aiškinti nieko nereikia. Net nekalbame apie tai, kad galbūt kažkas – homoseksualus.

– Nesijaudinote su Silvana ir filmu apie ją važiuodama į Lietuvą? Nenuogąstavote čia susidurti su priešiškumu, nesupratimu?

– Didžiuojuosi, keliu aukštai galvą, kad filmas buvo atvežtas į Lietuvą. Linkiu, kad kada nors vaivorykštės vėliava plevėsuotų ir virš Lietuvos Seimo. Gal mano karta nesuspės to pasiekti, bet Silvanos – tikrai. Tikiu, kad žmonės supras, kad mes visi gimstame nuostabūs, bet visi – skirtingi, o meilė – už viską stipresnė.

Moku septynias kalbas, bet su sava vakas kalbu tik žemaitiška!

– Ar Švedijoje jums ir Silvanai netenka susidurti su homofobija?

– Akivaizdžiai – ne, bet ir ten, kaip ir visur, yra visko. Ir – rasistų, ir homofobų. Tačiau Švedija – daug atviresnė šalis nei Lietuva.

– Ką jums reiškia filme nuskambėję Silvanos žodžiai: „Mama man – meilė, o tėvas – gyvenimo rėmai“? Gal tėvui buvo didesnis šokas, kai sužinojo, kad dukra – homoseksuali?

– Galbūt jis iš tikrųjų kurį laiką išgyveno ir laikėsi pozicijos, kaip ir daugelis žmonių Lietuvoje, – geriau patylėti. Tačiau jokių konfliktų šeimoje po Silvanos prisipažinimų ir papasakojimų nėra buvę. Mes labai mylime savo dukras ir, kadangi jau daug metų negyvenu Lietuvoje, nebijau atvirai pasakyti, ką galvoju.

Mes su vyru tikim ir pasitikim savo vaikais. Niekada dukrų nevertėm ką nors daryti ar kuo užsiimti per jėgą. Kai Silvana, būdama devyniolikos metų, visai viena išvažiavo į Niujorką pusei metų tobulinti anglų kalbos, neprieštaravome, nors žinojome, kad šiame pasaulio didmiestyje gali būti nelengva.

– Kodėl jūs išvykote iš Lietuvos?

– Mano vyras dirbo Prahoje diplomatu, todėl kai Silvanai buvo ketveri metukai, mes išvykome į Čekiją, o vėliau – į Švediją. Prieš tai aš pusketvirtų metų su vyru gyvenau jo gimtojoje Sirijoje. Ir štai – jau dvidešimt aštuonerius metus gyvename Stokholme.

– Daug kas Lietuvoje nustebo, kad Silvana puikiai kalba žemaitiška tarme, būdinga Plungės kraštui.

– Moku septynias kalbas, bet su sava vakas kalbu tik žemaitiška!

– O kur dukros gimė?

– Abi dukros gimė Klaipėdoje. Gimdyti specialiai važiavau į Lietuvą, nes labai norėjau, kad vaikai būtų gimę mano tėvynėje.

– Jūsų Silvana dabar Skandinavijoje – žvaigždė. Ar toks statusas turi įtakos jos ir jūsų gyvenimui?

– Mon tas niek nereišk. Mona Silvanėlis – ė vėskas. Aš labai didžiuojuosi ja. Kai kilo idėja parodyti filmą Lietuvoje, nė minutės nedvejojau ir kartu su ja susiruošiau į kelionę. Man buvo svarbu būti šalia jos Vilniuje.

Silvana Imam, „Kino pavasario“ nuotr.

Kita vertus, man buvo ir puiki proga ištisas tris dienas pabūti su Silvana, nes ji Švedijoje labai užsiėmusi, todėl laiko bendrauti mums stinga.

Apie save ji nemėgsta kalbėti. Paprasta. Nė kiek nepasikeitė. Turi daug gražių, įdomių sumanymų ir planų. Pamatysit, pasaulis apie juos dar kalbės.

Vilniuje irgi prabilo žemaitiškai

Silvana yra atskleidusi, kad, būdama septynerių, suvokė esanti lesbietė. To meto Švedijoje ir Lietuvoje, kur mergaitė, o vėliau paauglė, leido daugiausiai laiko, kalbėti apie lytinę orientaciją buvo tabu. Dabar savo muzika Silvana stengiasi ne tik pasakyti, kokia ji, bet ir kitus ragina nebijoti kalbėti drąsiai: „Esu toks, koks esu, ir man nusispjauti, ką mano kiti.“

Pasakodama apie savo repavimą, viename interviu Silvana sakė, kad, nors eiles rašė nuo vaikystės, repuoti viešose erdvėse pradėjo norėdama į save atkreipti vieno labai jai patikusio žmogaus dėmesį.

Niekada neturėjau jokių minčių aiškintis, kodėl atsitiko taip, kad Silvana – homoseksuali.

Šiandien jos kūrybos tikslas – jau kitoks. Silvana savo muzika stengiasi apginti diskriminuojamus žmones, suteikti jiems paguodą, viltį.  

„Repuoju apie savo gyvenimą, apie kasdienybę, meilę, draugus, šeimą, gyvenimo iššūkius“, – atviravo Silvana.

Apie Silvaną Lietuvoje buvo išgirsta tada, kai prestižiniuose Švedijos muzikos apdovanojimuose „Grammis 2016“ ji laimėjo metų atlikėjos titulą. Stokholme vykusioje iškilmingoje ceremonijoje mergina prakalbo iš mamos paveldėta žemaitiška šnekta: „Čia nieks nesupront, kon aš sakau. Nieks nesupront. Ir niekas nežėno, kiek aš kintiejau. Nu bl.., kiek iškintiejau. Bet žėnot, aš laimiejau!“

Apdovanojimų ceremonijoje S. Imam ant krūtinės buvo prisisegusi ir Lietuvos vėliavą.

Po filmo apie ją pristatymo Vilniuje Silvana irgi žemaitiškai sausakimšai kino teatro salei prisipažino: „Laba faine čia būt“.

Tačiau nei ji, nei jos mama L. Bakanauskaitė filmo kartu su Vilniaus žiūrovais nežiūrėjo. Po premjeros Silvanos mama kalbėjo pastebėjusi, kad lietuviai apie tokias gyvenimo istorijas, kaip jos dukros, daug ką nutyli, stengiasi neparodyti nei teigiamų, nei neigiamų emocijų.

„Bet žmonės, prisiminkite, kad visi esame gimę po ta pačia Saule. Žiūrėkime į pasaulį pozityviau, supraskime ir gerbkime vieni kitus“, – ragino L. Bakanauskaitė.

R. Tumino „Edipas karalius“ buvo pastatytas 2016 m. kartu su Nacionaliniu Graikijos Atėnų teatru. Šio projekto iniciatorius buvo Graikijos Nacionalinio teatro meno vadovas – Stafisas Livafinasas. Jo iniciatyva yra gimęs ir kasmetinis „Epidaurus“ festivalis, vykstantis seniausiame Graikijos ir viso pasaulio amfiteatre, į kurį susirenka 14 tūkst.  žmonių (tiek telpa amfiteatre).

„Prisiliesti prie senovės – visada rizikinga. Atverti duris į tokį tolimą ir žavingą pasaulį, su savo įstatymais, estetika, istorijos vingiais. Kaip rekonstruoti šį laikotarpį, atgaivinti jį, padaryti ne tik suprantamą žiūrovui, bet ir pripildyti emocijomis, aistromis, priartinti prie šiuolaikinės auditorijos, sujaudinti juos pasakojimu? Kaip ištiesti ranką per amžinybę? Kaip šiandien iš naujo išgyventi tą laikmetį?“, – apie savo „Edipo karaliaus“ pastatymą yra kalbėjęs R.Tuminas.

Jo spektaklis – apie žmogaus orumą, apie garbę, apie tvirtą asmenybę, apie lyderį, kuris galėtų pats nubausti save: išvaryti save iš šalies, pasirinkti vargšo gyvenimą. Kovos lauke nužudęs daug žmonių, karalius gyveno savo pergalių šlovėje daugybę metų. 

„Todėl jis apako. Mūsų lyderiai taip pat gyvena taip, tarsi viską žino ir mato, bet iš tikrųjų jie yra akli. Edipas, suvokęs tiesą, nubaudžia pats save. Tai yra tikrasis žmogaus heroizmas, kuris teisia ir nubaudžia save. Aukštos moralės smūgis. Šiandien niekas savęs nebaudžia“, – svarstė R. Tuminas.

Režisieriaus monologas

Prieš penktadienio spektaklį Nacionaliniame dramos teatre vykusioje spaudos konferencijos su E. Vachtangovo teatro artistais, greičiausiai pastarieji, taip pat Lietuvos žurnalistai ir teatro kritikai pirmą kartą matė ir girdėjo ramiai filosofuoti apie gyvenimą mėgstantį R. Tuminą įtūžusį – jis net mojavo kumščiu ir rėkė.

„Gaila, kad tik visai neseniai supratau, kad, kai pasaulis eina iš proto, isterija dėl karo, konfliktai užvaldo viską. Pasaulis veržiasi į karą! Ir tada man taip pasidaro gera. Nepatikėsit – net saldu! Koks aš tampu laisvas!

Dėka to menkumo ir chamizmo patenku visai į kitą pasaulį. Manau, kad tą patį išgyvena ir kiti meno žmonės. Ne todėl, kad mes – ypatingi, kad didūs, kad ironiškai iš padebesų žvelgiam į pasaulį, o dėl to, kad mus privertė atsiriboti nuo pragaro. Taigi, paragaras – tuščias! Visi jo gyventojai – čia.

Nuo pat vaikystės žinojau pragaro adresą. Dabar jau tas adresas nebegalioja, nes visi – čia, aplink.

Kodėl vienas kito nekenčiam, vienas kitam pavydim? Todėl, kad mes visi – iš pragaro. Todėl, kad pragaras – jau Žemėje.

Kuo visa tai baigsis? Kas laimės – pragaras ar meilė? Dabar laimi pragaras, ir nuo jo apsisaugoti galime tik menu. Kitos išeities tiesiog nėra.

Kas iš to, jei nusipirksime du tankus? Ar vardan jų turim teisę aukoti galimybę kokio nors Lietuvos rajono vaikams pastatyti muzikos ar dailės mokyklas? Argi tie tankai – ne beprotybė? Žinoma, kad – beprotybė. Tačiau kažkodėl ji – nepažabojama.

Netikiu jokiomis peticijomis, jokiais pareiškimais ar reikalavimais vyriausybėms. Viso to nereikia. Privalome pakilti virš jų ir užsiimti savais darbais, nes jie visi – laikini! Jie vis tiek išeis. Su jais nereikia net bendrauti, nes jie – tiesiog mūsų gyvenimo priešai! Jie žudo mūsų ateitį, kūrybą, svajones. O kokia šalis be svajonių?

Mes negalime likti vergais. Mes privalome išsilaisvinti. Štai tai Lietuva privalo suprasti!

Tai, kad šiuo metu minimas nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis, dar nereiškia, kad mes – laisvi. Privalome pradėti tikrąją kovą už laisvę. Dabar! O ne – džiaugtis, kad prieš šimtą metų mūsų šalis tapo nepriklausoma ar įgijo valstybingumą. Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą privalome įrodinėti, kad esame nepriklausomi.“

Tęsdamas savo monologą, R. Tuminas tarsi pats savęs klausė: „O kas šiandienos – didvyris, herojus? Nėra. Gal anksčiau ir buvo, bet juos visi jau seniai pamiršo“.

Todėl, pasak režisieriaus, jo ir jo artistų misija – rasti, sugrąžinti didvyrius į gyvenimą arba jų paieškomis gyventi, priimti juos į savo širdį. Gal tai – pagrindinis ginklas prieš niekšybes ir žmonių išsigimimą?

Jau – laikas, jau seniai – laikas namo!

„Išvažiavau iš Lietuvos, nes jaučiausi pažemintas. Ne, manęs niekas neskriaudė ir neįžeidinėjo, tačiau sąlygos vadovauti Vilniaus Mažajam teatrui buvo nebepakeliamos. Man buvo gėda, nes nieko negalėjau – nei normaliai spektaklius statyti, nei pasirūpinti aktorių atlyginimais. Finansavimas nebuvo menkas. Po teisybei, jo apskritai nebuvo. Niekur iš Lietuvos išvažiuoti nenorėjau. Planavau išvažiuoti į kaimą. Kovotoju dabar būti jau nebegaliu, bet mano amžius man suteikia galimybę pasakyti tiesą. Tokios betvarkės, kaip dabar, dar nėra buvę. Nekreipiamas dėmesys nei mokslui, nei  kultūrai, nei medicinai“, – prisimindamas savo išvažiavimą į Maskvą 2007 m. ir vertindamas Lietuvos šiandieną, LRT.lt sakė R. Tuminas.

Šiuo spektakliu papasakojau pasauliui apie Lietuvą, apie dalį jos istorijos. Tai ir yra mano Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio šventė.

– Jūs savo spektakliu „Edipas karalius“ gvildenate ypatingai sunkią, gal net neįveikiamą problemą – kaip žmogus pats gali save nusiteisti? 

–  Nes man taip giliai nusibodo stebėti, kaip visi kratosi savo kaltės už bet ką. Tai jau tapo gyvenimo norma. Dėl kažko kaltas politinis sąmokslas, dar dėl kažko – priešai arba konkurentai ir t.t. 

Klysti, ir daryti dideles klaidas yra normalu.  Bet niekada nevėlu jas atpažinti ir tapti tikru žmogumi, išgelbėti šalį ir save. Reikia mokėti išsigryninti.

– Ar jums yra tekę patį save bausti?

– Baudžiuosi kasdien. Už tai – kad kažką įžeidžiau, kad nesugebėjau užkirsti kelio kokiam nors konfliktui, gal kažko neįvertinau laiku, gal neskyriau pakankamai dėmesio tiems, kam jo laba reikėjo.

– Poryt vyks Rusijos prezidento rinkimai. Lietuvoje jų rezultato laukiama su siaubu. 

– Jokio siaubo nėra. Prezidentu vėl taps Vladimiras Putinas. Viskas liks, kaip buvę, tik gal jo šį kartą niekas nesveikins.   

Rusijos izoliacija jai tik – į naudą. Ji pati atsistos ant kojų. Bet nereikėtų tos meškos erzinti. Ji gali pasidaryti agresyvi.

–  Kaip, jūsų manymu, derėtų elgtis Lietuvai, kad būtų išvengta pavojų iš išorės?

–  Reikėtų išeiti iš Europos Sąjungos. Ir anksčiau maniau, kad nereikia stoti į šią Bendriją, o geriau – kartu su Latvija ir Estija, sudarius sąjungą, šlietis prie Skandinavijos šalių.

–  Ar jūs – laimingas Maskvoje?

–  Anaiptol. Bet, turėčiau prisipažinti, kelis kartus tikrai išgyvenau begalinę laimę – kai Londone, Niujorke, Bostone ir kitur su J. Vachtangovo teatru vaidinome „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Tada sau tyliai galvojau: „Šiuo spektakliu papasakojau pasauliui apie Lietuvą, apie dalį jos istorijos. Tai ir yra mano Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio šventė“.  

–  Norėčiau užduoti jau banaliu jums tapusį klausimą – ar dar planuojate kurti Lietuvoje su savo buvusiais aktoriais?

–  Svajoju. Planuoju. Nuolatos apie tai galvoju. Iš tikrųjų jau – laikas namo. Jau seniai – laikas namo...

„Normaliai viskas atrodo, nes, manau jis nemažą dalį Seimo narių įtikino, kad dėl savo bendravimo su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika yra nekaltas. O kiek parlamentarų yra lankęsi Rusijos ambasadoje? Ir aš esu buvęs. M. Bastys pasielgė teisingai, pasitraukdamas iš Seimo. Jis vėl galės dalyvauti rinkimuose“, – LRT.lt sakė Seimo vicepirmininkas, Socialdemokratų darbo frakcijos narys Gediminas Kirkilas.

Taip jis kalbėjo vertindamas situaciją Seime po to, kai tik 72 parlamentarai, o ne 85, kiek mažiausiai reikia, balsavo už M. Basčio apkaltą, ir jis pats nutarė atsisakyti Seimo nario mandato. G. Kirkilas taip pat teigė manąs, kad M. Bastys 2020 m. vėl gali laimėti parlamentaro mandatą, nes „Lietuvoje daug kas mėgsta primuštus politikus“.

M. Bastys LRT.lt tvirtino dar neapsisprendęs, ar dalyvaus 2020 m. vyksiančiuose Seimo rinkimuose. Jis dar kartą patikino nesijaučiąs kaltas ir į visus klausimus atsakęs jo apkaltos komisijai.

M. Bastys iš anksto planavo savo sprendimą? 

„Taip, jis iš Seimo išeina kaip laimėtojas, galintis vėl ramiai dalyvauti rinkimuose. Kad taip bus, seniai buvo aišku. Tik galvojome, kad jis paskelbs išeinąs iš Seimo antradienį – prieš balsavimą dėl jo apkaltos. Tačiau jis palaukė balsavimo rezultatų ir dabar galės laikyti save auka“, – svarstė liberalų lyderis Seimo narys Eugenijus Gentvilas.

Taip, jis iš Seimo išeina kaip laimėtojas, galintis vėl ramiai dalyvauti rinkimuose. Kad taip bus, seniai buvo aišku.

Vertindamas balsavimo rezultatus, kai „valstiečių“ atstovai su jų lyderiais Ramūnu Karbauskiu ir premjeru Sauliumi Skverneliu priešakyje aiškino, kad jų frakcijos nariai mobiliaisiais telefonais slapto balsavimo metu dėl M. Basčio apkaltos fotografavę balsavimo biuletenius, liberalas tvirtino, jog šis faktas sudaro prielaidas kreiptis į teisėsaugą.

„Su teisėsauga aiškinsimės, ar nebuvo daromas neleistinas poveikis Seimo nariams, reikalaujant fotografuoti slapto balsavimo biuletenius. Tai patvirtino ir S. Skvernelis, ir R. Karbauskis, o Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Vytautas Bakas per televiziją kalbėjo, kad „valstiečių“ frakcijoje buvo tariamasi, kaip balsuoti. Visi šie faktai suponuoja požymius organizuotam nusikaltimui įvykdyti“, – kalbėjo E. Gentvilas.

Savo balsavimo biuletenį mobiliuoju telefonu nusifotografavo ir konservatorius Mantas Adomėnas. Jis pripažino, kad toks jo elgesys prieštarauja Seimo statutui, o biuletenį fotografavęs dėl visa ko.

Neneigė panašiai pasielgusi ir Socialdemokratų frakcijos atstovė Dovilė Šakalienė: „Tiesiog – emocijos. Mane labai suerzino kolegų diskusijos, kai ir taip buvo aišku, kad Seimo narys (M. Bastys – LRT.lt) bendravo su KBG pareigūnu. To pagrįsti naivumu tikrai neįmanoma. Man tokie apsimetinėjimai žmogiška prasme yra nepriimtini“.

Tačiau E. Gentvilas yra pasiryžęs parengti Seimo narių vardu kreipimąsi į teisėsaugininkus ir surinkti reikiamą parašų skaičių, kad būtų įvertintas kolegų, fotografavusių balsavimo biuletenius, elgesys.

Skandalingai elgiasi ne pirmą kartą

Konstitucinės teisės žinovas, buvęs Konstitucinio Teismo (KT) teisėjas Vytautas Sinkevičius LRT.lt tvirtino esąs įsitikinęs, kad Seimo sprendimas palikti M. Basčiui parlamentaro mandatą – skandalingas: „Tokį Seimą reikia kritikuoti, reikalauti elgtis atsakingai – taip, kaip reikalauja Seimo  narių priesaika, padėjus ranką ant Konstitucijos.“

Seimas, balsuodamas dėl parlamentarų apkaltos, panašiai elgiasi jau nebe pirmą kartą. 2010 m. lapkritį  buvo balsuojama dėl  Krikščionių partijos atstovų Lino Karaliaus ir Aleksandro Sacharuko apkaltų. Jiems apkalta buvo surengta už tai, kad L. Karalius sesijos metu turistavo, o A. Sacharukas tuo metu balsavo jo vardu. Po slapto balsavimo dėl apkaltos Seimą taip pat ištiko krizė – A. Sacharukas mandatą išlaikė, o L. Karalius prarado Seimo nario vietą. Už jo mandato panaikinimą balsavo 89 parlamentarai, o apkaltą A. Sacharukui palaikė tik 80 Seimo narių.

Ne menkesnis kuriozas Seimą buvo ištikęs 1999 m., kai apkalta buvo surengta parlamentarui, buvusiam krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui, kuris jau kalėjo už pasikėsinimą sukčiauti stambiu mastu. Iš Seimo į kalėjimo kamerą jis sugrįžo su parlamentaro mandatu. Jo apkaltą vietoj būtinų 85 Seimo narių tepalaikė 70.

2008 m. apkalta grasinta socialdemokratui Gintautui Mikolaičiui, kuris, kaip manyta, po Seimą šlaistėsi neblaivus. Bet kolegos jo pasigailėjo. Vėliau būta dar kelių nesėkmingų bandymų surengti apkaltą parlamentarams: 2004 m. ji grėsė Vytautui Šustauskui dėl paviešintų jo ir dabar už grotų esančio  Henriko Daktaro pokalbių telefonu. Tada Seimui atrodė, kad apkalta skandalingajam kauniečiui būsianti per brangi.

Apkaltos debesys buvo susitvenkę ir virš iš pramogų pasaulio į Seimą atėjusios Astos Baukutės galvos. Dalis Seimo narių įtūžo, kai paaiškėjo, kad parlamentarė galėjo meluoti apie avarijon patekusio jos vyro Kęstučio Rupulevičiaus automobilio vietą. Buvo siūlyta jai surengti apkaltą, tačiau tuometinė Seimo vadovė konservatorė Irena Degutienė šią istoriją pavedė išsiaiškinti Seimo etikos prievaizdams.

Kieno žodis svaresnis?

V. Sinkevičius įsitikinęs, kad po to, kai jau KT pripažįsta, kad Seimo nariai pažeidė Konstituciją ir sulaužė valstybei duotą priesaiką, visiems apkaltos procedūros Seime turėtų būti taikomos pagal vienodus kriterijus. Tačiau, anot teisininko, nereikėtų pamiršti, kad už apkaltos įgyvendinimą atsakingos dvi institucijos – KT ir Seimas.

„Tie negeri precedentai dėl apkaltos Seime kyla todėl, kad KT leidžia parlamentarams priimti galutinį sprendimą. Seimas turėtų paisyti ir KT sprendimų, ir visuomenės nuomonės“, – įsitikinęs V. Sinkevičius.

Kaip būtų derėję elgtis Seimui, jeigu M. Bastys nebūtų pats atsisakęs parlamentaro mandato?

V. Sinkevičius aiškino, kad tokiu atveju Seimui būtų privalu kreiptis į KT, prašant išaiškinti, ar nebuvo pažeistos balsavimo procedūros: „Tai, kad buvo fotografuojami balsavimo biuleteniai, nėra esminė aplinkybė. Reikėtų aiškintis, dėl ko buvo fotografuojami? Jeigu taip buvo elgiamasi dėl to, kad Seimo nariai galėtų parodyti savo frakcijai, kaip balsavo, tuomet kiltų klausimas –ar jie galėjo laisvai pareikšti savo valią? Jei tai būtų įrodyta, galima būtų perbalsuoti arba konstatuoti, kad toks balsavimas prieštarauja Konstitucijai.“

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius, bendraudamas su LRT.lt, rėmėsi Konstitucija ir tvirtino, kad KT negali nurodyti Seimui, kaip balsuoti: „Teismas gali nustatyti, kad būta kokių nors pažeidimų, tačiau Seimo nariai turi teisę priimti galutinį sprendimą. Jeigu, kaip kai kurie teisininkai aiškina, Seimas automatiškai pritartų KT sprendimui, būtų didelė klaida. Tai būtų žingsnis į teismokratiją, susiaurinant Seimo ir žmonių teises. Pagaliau Konstitucijoje nurodyta, kad KT gali nustatyti, ar Seimo nario veiksmai prieštarauja Konstitucijai, bet Seimas trimis penktadaliai balsų gali panaikinti Seimo nario mandatą. Kitaip tariant, galutinį sprendimą priima Seimas.“

Kaip savo bendravimą privalėtų tvarkyti Seimo nariai?

„Normaliai viskas atrodo, nes, manau, jis nemažą dalį Seimo narių įtikino, kad dėl savo bendravimo su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika yra nekaltas. O kiek parlamentarų yra lankęsi Rusijos ambasadoje? Ir aš esu buvęs“, – vertindamas  M. Basčiui mestus kaltinimus dėl bendravimo su buvusiu KGB pareigūnu, kalbėjo G. Kirkilas.

K. Girnius teigė manąs, kad Socialdemokratų partija, kuriai atstovaudamas M. Bastys 2016 m. dalyvavo Seimo rinkimuose ir juos laimėjo vienmandatėje Zanavykų apygardoje, privalėjo pasidomėti jo reputacija ir ryšiais: „Jeigu būtų pasidomėta, būtų paaiškėję, kad M. Basčio ryšiai nėra patys skaidriausi ir yra pagrindo jais suabejoti. Kita vertus, galėjo juo pasidomėti ir jo konkurentai vienmandatėje apygardoje. Tačiau derėtų pastebėti, kad neįrodyta, jog M. Bastys įvykdė išdavystę. Gal tas jo bendravimas (su P. Vojeika – LRT.lt) susijęs su asmeniniu praturtėjimu?“

Užsimojo inicijuoti pirmalaikius Seimo rinkimus

Po to, kai trečiadienį paaiškėjo, kad M. Bastys pats traukiasi iš Seimo, keturios opozicinės frakcijos – liberalų, konservatorių, socialdemokratų, „tvarkiečių“ ir mišri parlamentarų grupė susitarė inicijuoti pirmalaikius Seimo rinkimus. Juos surengti siūloma šių metų birželio 3 d.

Pasak E. Gentvilo, toks Seimo nutarimo projektas dar neužregistruotas, nes po juo nutarta dar surinkti kuo daugiau parlamentarų parašų. Pagal Konstituciją, pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti surengti Seimo nutarimu, kuriam pritartų ne mažiau nei trys penktadaliai parlamentarų (85 balsai).

Ketvirtadienio popietę po Seimo nutarimo projektu dėl pirmalaikių rinkimų buvo pasirašę 48 parlamentarai, tarp jų trys „valstiečių‘ atstovai – V. Bakas, Povilas Urbšys ir Justas Džiugelis.

Apie tai, bendraudami su LRT.lt, užsiminė politologas Raimundas Lopata ir Seimo vicepirmininkas, Socialdemokratų darbo frakcijos atstovas Gediminas Kirkilas.

Konservatorių lyderis Seimo narys Gabrielius Landsbergis, prieš Seimo rinkimus 2016 m. paskelbęs partijos atsinaujinimo ir atsijauninimo erą, tvirtina, kad T. Langaičio sprendimas atsisakyti parlamentaro mandato ir Mykolui Majauskui pareikšti su juo bendravusių prieš maždaug penkerius metus pilnamečių moksleivių kaltinimai, esą jis prie jų seksualiai priekabiavo, partijai neturėtų pakenkti.

Tačiau jis neatmetė galimybės, kad tokia situacija gali pasinaudoti politiniai oponentai: „Mes neatsisakome savo atsinaujinimo idėjos ir nemanome, kad ji dėl T. Langaičio ir M. Majausko istorijų galėtų žlugti, tik negalėčiau paneigti, kad politiniai oponentai jomis pasinaudos. Juk politinė kova vyksta nuolat.“

T. Langaitis naujos ideologijos nekūrė

G. Landsbergis LRT.lt tvirtino, kad T. Langaitis prieš Seimo rinkimus nebuvo atsakingas už naujos partijos ideologijos kūrimą. Jam, pasak konservatorių lyderio, buvo pavesta tvarkyti partijos rinkimų štabo finansus, o už politinius reikalus buvo atsakingas Dainius Kreivys.

„Nenorėčiau sumenkinti T. Langaičio veiklos prieš rinkimus, tačiau jis buvo gal vienas iš dvidešimties žmonių, kurie kūrė partijos atsinaujinimo politiką“, – pabrėžė G. Landsbergis.

Tačiau jis prisipažino, kad apie T. Langaičio sprendimą pasitraukti iš Seimo sužinojęs gal tik valandą prieš paskelbiant šią žinią viešai.

„Manau, kad toks T. Langaičio elgesys nebuvo garbingas. Mano galva, didžiausia jo pasitraukimo problema ta, kad rinkėjai juo pasitikėjo, o jis, atsisakydamas Seimo nario mandato, pasielgė negarbingai. Aš laikausi pozicijos, kad rinkėjai turi žinoti, jog jie yra gerbiami “, – svarstė konservatorių lyderis.

Didžiausia jo pasitraukimo problema ta, kad rinkėjai juo pasitikėjo, o jis, atsisakydamas Seimo nario mandato, pasielgė negarbingai. Aš laikausi pozicijos, kad rinkėjai turi žinoti, jog jie yra gerbiami.

Užtrenkęs Seimo duris, T. Langaitis liko konservatorių gretose, nes jis, anot G. Landsbergio, formaliai nepažeidė jokių partijos taisyklių. Ką ir kaip ateityje dabar jau buvęs parlamentaras galėtų veikti partijoje, anot G. Landsbergio, yra paties T. Langaičio sąžinės reikalas, tačiau tas veikimas galįs būti sudėtingas.

Lauks atsakymų iš teisėsaugininkų

Dėl M. Majauskui mestų kaltinimų galimu seksualiniu priekabiavimu G. Landsbergis nusiteikęs laukti atsakymų iš Generalinės prokuratūros.

Konservatorių lyderis planuoja šalia partijos Etikos ir procedūrų komisijos dar įsteigti nepriklausomą komisiją, kuri nagrinėtų sunkiai vertinamus etikos klausimus.

Kurdami nepriklausomą etikos prievaizdų komisiją, konservatoriai norėtų imti pavyzdį iš Didžiosios Britanijos konservatorių partijos, kuri visai neseniai susikūrė panašią komisiją, o jai vadovauja žmogus, nepriklausantis partijai.

Poreikis atsinaujinti dabar – ryškesnis nei bet kada

Jaunajai konservatorių kartai priklausantis Seimo narys Mantas Adomėnas įsitikinęs, kad dabartinės Seimo daugumos ir vyriausybės akivaizdoje naujų idėjų ir naujos politikos poreikis yra ryškesnis nei bet kada: „Suprasdami šią atsakomybę, mes privalome tęsti savo politikos atsinaujinimo projektą ir mokytis iš patiriamų sunkumų“.

Ar teisingos įvykių vertinimo konservatorių partijoje prielaidos, apie kurias diskutuojama politiniuose kuluaruose – esą T. Langaitis suskubo trauktis iš Seimo dėl kažkokių jam gresiančių nemalonumų, o M. Majauskui mesti kaltinimai irgi gali būti ne iš piršto laužti?

„Antru atveju – visiškai taip, o pirmu – T. Langaičiui kitų nuomonės – neįdomios“, – teigė M. Adomėnas.

Partijos veteranas neatmeta ir sąmokslo

Konservatorių veteranas Seimo narys Jurgis Razma svarstė, kad, vadovaujantis sąmokslo teorijomis, M. Majausko istorija apie galimą seksualinį priekabiavimą, gali būti ir „šiek tiek dirbtinai paplėtotas atvejis“, siekiant sumenkinti partijos atsinaujinimą.

„Kita vertus, aš niekada nesureikšminau tos atsinaujinimo krypties. Manau, kad kiekvienoje atsakingoje partijoje tai turėtų būti natūralus dalykas. Mūsų partijos stiprybė ta, kad joje yra įvairių amžiaus grupių atstovų balansas. Kartais reikalinga patirtis, kartais – jaunatviškas veržlumas, nestandartinis mąstymas, naujos žinios“, – teigė J. Razma.

T. Langaičio pasitraukimo iš Seimo jis nesureikšmino. Esą jaunų žmonių gyvenimo planai gali ir keistis, o galima žala partijai, atsisakius parlamentaro mandato, perdėm sureikšminta.

„Jei iš Seimo pasitrauktų žmogus, išrinktas vienmandatėje apygardoje, būtų visai kas kita, o, kai išeina pagal sąrašą rinktas parlamentaras, nematau nieko dramatiško, nes į jo vietą ateina kitas partijos narys, esantis sąraše“, – kalbėjo J. Razma.

Rinkėjai nuodėmes gali iki kitų rinkimų pamiršti

„Jei rinkimai vyktų greitai, tai, žinoma netikėtas T. Langaičio pasitraukimas iš Seimo ir M. Majauskui mesti kaltinimai dėl seksualinio priekabiavimo konservatorių partijai pakenktų. Tačiau rinkimai dar toli ir viskas priklausys nuo to, ar neišlįs daugiau kokių nors nemalonių istorijų ir ar žiniasklaida bei oponentai prieš rinkimus neprimins partijai ir jos rinkėjams T. Langaičio ir M. Majausko skandalų“, – vertindamas situaciją konservatorių partijoje, kalbėjo politologas Lauras Bielinis.

Jis pripažino, kad iš tos informacijos, kuri buvo skelbta viešai dėl T. Langaičio pasitraukimo iš Seimo, neįmanoma susidaryti aiškios nuomonės, kodėl jis priėmė tokį sprendimą.

Ar T. Langaičiui grėsė apkalta?

„Visos vyresnės moterys M. Majauską užjaučia. Tai nežinia, ar jį ištikusi istorija pridės jam ir partijai populiarumo, ar ne“, – svarstė politologas Raimundas Lopata.

Vertindamas T. Langaičio pasitraukimą iš Seimo, politologas pasidalijo žiniomis apie kalbas politiniuose kuluaruose: „Girdėjau kalbant, kad jis galėjo sulaukti apkaltos, nes esą važiavo į kelias komandiruotes Briuselyje, kurios sutapo su ten vykusiais renginiais apie kriptovaliutas. Tai de facto jau seniai buvo žinoma.“

Seimo Socialdemokratų darbo frakcijos narys, Seimo pirmininko pavaduotojas Gediminas Kirkilas, remdamasis žiniasklaidos pranešimais, prieš kelias savaites kalbėjo apie tai, kad  T. Langaitis yra privačios bendrovės „Debitum Network Limited“ patarėjas, atsakingas už ryšius su investuotojais.

Pats T. Langaitis šią informaciją viešai buvo patvirtinęs, ir tai buvo skelbta žiniasklaidoje. Tačiau jis tvirtino,  kad šią veiklą vykdo neatlygintinai.     

G. Kirkilas taip pat anksčiau yra kėlęs klausimą, ar T. Langaitis nebuvo supainiojęs viešųjų ir privačių interesų, 2017 m. gruodį  Seimo valdybos sprendimu vykdamas į komandiruotę Belgijoje –į diskusiją „Kriptovaliutos reguliavimas ir masiškai priimami įstatymai Europoje: privalumai ir trūkumai“. Pasak G. Kirkilo,  juk T. Langaitis ir jo atstovaujama kompanija aktyviai dalyvauja kriptovaliutų versle.

L. Matjošaitytės darbu nepasitenkinimą pastaruoju metu reiškia ne tik Seimo opozicija, bet ir pačios komisijos darbuotojai.

Politikos apžvalgininkai ir patyrę politikai nuogąstauja, kad, esant tokiai įtampai, kitais metais VRK gali būti itin sudėtinga organizuoti prezidento, savivaldybių ir jų merų bei Europos Parlamento rinkimus.

Nepaisant to, Seimo vadovas „valstietis“ Viktoras Pranckietis, pasiūlęs į VRK vadovo postą L. Matjošaitytę, dabar ją gina ir nenori atsižvelgti į opozicijos, žiniasklaidos ir pačios komisijos atstovų kritiką.

LRT.lt pasidomėjo, kaip panašioje situacijoje elgtųsi buvę Seimo vadovai.

Būtina pasitikrinti pasitikėjimą Seime

2009–2012 metais Seimui vadovavusi viena įtakingiausių konservatorių I. Degutienė įsitikinusi, kad V. Pranckietis pasitikėjimą L. Matjošaityte privalo patikrinti Seime.

„Juk VRK vadovo kandidatūrą pasirenka Seimo pirmininkas, bet ją tvirtina ne jis, o visas Seimas balsuodamas. Taigi, būdama V. Pranckiečio vietoje, teikčiau Seimui sprendimą dėl L. Majošaitytės atleidimo ir tegul visi parlamentarai apsisprendžia, ar toks žmogus, apie kurį kasdien išlenda įvairūs dalykai, o pati komisija dėl to negali susitelkti rimtam darbui, gali toliau užimti šį postą“, – kalbėjo I. Degutienė.

Ji pabrėžė, kad visiškai nesuprantama, kodėl V. Pranckietis dabar už L. Matjošaitytę prisiima vienasmenę atsakomybę.

Panašioje situacijoje yra buvusi ir pati I. Degutienė. Jai vadovaujant Seimui, parlamentarai ir kiti politikai reiškė nepasitenkinimą tuometiniu ilgamečiu VRK vadovu Zenonu Vaigausku.

„Todėl aš teikiau Seimui sprendimą jį atleisti iš pareigų. Ir ką parodė gyvenimas? Seimas nenubalsavo už jo atleidimą. Tuomet keliamas ažiotažas ir nepasitenkinimas greitai nurimo ir Z. Vaigauskas liko savo poste“, – prisiminė konservatorė.

Vertindama tai, kaip VRK vadovo vietą L. Matjošaitytei užleidusiam Z. Vaigauskui šiame poste pavyko išlikti net dvidešimt trejus metus, I. Degutienė svarstė: „Ir dabar aiškaus atsakymo neturiu. Tačiau objektyvumo dėlei reikėtų pasakyti, kad jis sukūrė visą Lietuvos rinkimų sistemą ir ji sėkmingai naudojama kitose šalyse.“

Vis dėlto I. Degutienė abejojo, ar, esant dabartinei situacijai, kai daugumą Seime turi „valstiečiai“, būtų įmanoma objektyviai patikrinti pasitikėjimą L. Matjošaityte.

„O, likus jai ir toliau vadovauti VRK, situacija taptų itin sudėtinga. Juk galima būtų abejoti kitais metais vyksiančių rinkimų rezultatais“, – kalbėjo I. Degutienė.

Gali susidaryti situacija, kokios nebuvo nuo 1990-ųjų

Stebint šią istoriją iš šalies, susidaro įspūdis, kad „valstiečiai“ taip džiaugiasi prastūmę L. Matjošaitytę, kad dabar bet kokia kaina siekia išsaugoti ją šiame poste.

„Stebint šią istoriją iš šalies, susidaro įspūdis, kad „valstiečiai“ taip džiaugiasi prastūmę L. Matjošaitytę, kad dabar bet kokia kaina siekia išsaugoti ją šiame poste“, – teigė 2000–2004 m. Seimui vadovavęs A. Paulauskas.

Jo įsitikinimu, jei ir toliau VRK darbas nebus tinkamai organizuojamas ir koordinuojamas, iškils rimta rizika kitais metais vyksiantiems rinkimams.

„O tuomet būtų labai rimta situacija, kokios nėra buvę nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Mano galva, dėl to, kas dabar vyksta VRK, atsakingas ne tik V. Pranckietis, bet ir visas Seimas. Juk jis paskyrė L. Matjošaitytę į šį postą ir patvirtino komisijos sudėtį. Todėl reikėtų Seimo vadovui kalbėtis ir su pozicija, ir su opozicija, nes, jeigu komisija pradės byrėti, procesai gali tapti sunkiai valdomi. Dabar akivaizdu, kad Seimo pirmininkui ir daugumai stinga patirties“, – pastebėjo A. Paulauskas.

Jo vadovavimo Seimui metu krizė VRK nebuvo iškilusi. Tik buvo tekę siūlyti iš posto trauktis Seimo kontrolieriams.

Vertindamas Z. Vaigausko „ilgaamžiškumą“, A. Paulauskas prisiminė, kad jis „niekada nepriimdavo jokių skundų rinkimus laimėjusios partijos atžvilgiu. Ji tapdavo nebeliečiama. Todėl taip sėkmingai daugiau nei dvidešimt metų ir dirbo.“

Ilgai ir rimtai pagalvotų

„Galvočiau, ką daryti. Labai ilgai ir labai rimtai pagalvočiau, o po to priimčiau sprendimą, kaip pasielgti, esant tokiai rimtai situacijai. Juk kitais metais turėsime daug rinkimų“, – kalbėjo 1993–1996 m. bei ne kartą laikinai Seimui vadovavęs socialdemokratas Č. Juršėnas.

Paklaustas, kokia buvo buvusio VRK vadovo Z. Vaigausko sėkmės formulė, politikos veteranas šyptelėjo: „Jis buvo atsargus. Per daug nesiginčydavo. Daug išmanė ir galėdavo atsakyti į pačius kebliausius klausimus.“