Incidentas už poliaračio įsikūrusiame Norilsko miesto įvyko praėjusį penktadienį. Elektrinėje trūko kuro rezervuaras ir į aplinką pateko 20 tūkst. tonų dyzelino.

Galbūt šis įvykis tokio Rusijos prezidento Vladimiro Putino dėmesio ir nebūtų sulaukęs, tačiau paaiškėjo, jog bendrovė laiku nepranešė apie šią nelaimę.

Tad šį trečiadienį vaizdo ryšiu buvo surengta konferencija, kurios metu V. Putinas išsakė daug kritikos „Nornikel“ patronuojamosios bendrovės NTEK vadovui.

„Kodėl valdžios institucijos apie šį faktą [avariją] sužinojo tik po dviejų dienų? Ar nuo šiol apie tokius incidentus sužinosime tik iš socialinės žiniasklaidos? Ar jūs ten esate sveiko proto?“ – V. Putinas pasipiktinęs klausė NTEK vadovo Sergejaus Lipino.

„Nornikel“ pareiškime teigiama, kad NTEK apie tai kas įvyko pranešė „laiku ir tinkamai“.

Krasnojarsko srities gubernatorius Aleksandras Usas V. Putinui pranešė, kad apie „tikrąją padėtį“ sužinojo tik sekmadienį, kai socialinėje žiniasklaidoje pasirodė „nerimą keliančios informacijos“.

Kodėl valdžios institucijos apie šį faktą [avariją] sužinojo tik po dviejų dienų? Ar nuo šiol apie tokius incidentus sužinosime tik iš socialinės žiniasklaidos?

Rusijos prezidentas teigė sutinkantis, kad būtina skelbti nepaprastąją padėtį, kas leis sutelkti turimus išteklius ir greičiau likviduoti nelaimės padarinius.

Pranešama, kad Rusijos tyrimų komitetas pradėjo 3 baudžiamuosius tyrimus dėl aplinkosaugos taisyklių pažeidimų ir yra sulaikytas vienas elektrinės darbuotojas.

Pasaulio gamtos fondo (WWF) ekspertas Aleksejus Knižnikovas tvirtina, kad apie šią avariją būtent jie perspėjo incidento padarinių likvidavimu užsiimančius specialistus.

„Į aplinką pasipylė didžiulis [kuro] kiekis. Jiems buvo sunku jį suvaldyti“, – teigia A. Knižnikovas.

Kaip teigia A. Knižnikovas, šios nelaimės metu į aplinką išsiliejusio kuro kiekis yra gerokai didesnis, nei per 2007-aisiais Kerčės sąsiauryje įvykusį incidentą.

Tuo metu į Juodosios jūros sąsiaurį išsiliejo 5 tūkst. tonų naftos ir tai buvo didžiausias tokio pobūdžio incidentas Rusijos istorijoje. Jis pareikalavo kariškių ir šimtų savanorių pagalbos, likviduojant nelaimės padarinius.

A. Knižnikovas tvirtina, kad šįkart dyzelinas išsiliejo į Ambarnajos upę ir ją bus labai sunku išvalyti. Upė yra per menka, kad surinktų teršalų išgabenimui būtų galima naudoti baržas, o ir atokioje vietoje nėrą kelių, kuriais būtų galima privažiuoti

Kadangi dyzelinas yra lengvesnis už aliejų ir jis taip lengvai nenusėda, buvo keliama mintis išsiliejusį dyzeliną padengti. Taip didžioji dalis aplinkai toksiškų teršalų būtų paversti dūmais, tačiau Rusijos aplinkos ministras Dmitrijus Kobylkinas su tokiu pasiūlymu nesutiko.

„Tai labai sudėtinga padėtis. Negaliu įsivaizduoti Arktyje degančio tokio kiekio degalų… tokia didelė ugnis šioje teritorijoje taptų didele problema“, – teigia D. Kobylkinas.

Kaip jau galima įsivaizduoti, tokio kadrų per sekundę kiekio tikrai nepavyktų pasiekti su įprasta kamera.

„Caltech“ sukūrė technologiją, vadinama „suglaudinta ultra greita spektrine fotografija“ (CUSP).

Jos metu yra naudojami ypač trumpi lazerio šviesos impulsai. Kiekvieno jų trukmė tėra viena femtosekundė.

Optikos sistema šiuos impulsus padalija į dar trumpesnius blyksnius. Kiekvienas iš šių blyksnių atsimuša į kameroje įtaisytus specialius jutiklius ir taip sukuriamas vaizdas – 70 trilijonų kadrų per sekundę vaizdas.

L. Wang’o nuotr.

CUSP sistema grįsta ankstesne technologija, kurią sukūrė pagrindinis tyrimo autorius Lihong’as Wang’as.

Pirmoji technologijos versija žinoma, kaip „suglaudinta ultra greita fotografija“ (CUP), kuri buvo sukurta 2014 metais ir tada buvo pasiektas 100 milijardų kadrų per sekundę greitis.

Iki 2018 metų šiai komandai pavyko greitį padidinti iki 10 trilijonų kadrų per sekundę ir tą pasiekti padėjo pažangesnė „T-CUP“ technologija.

CUSP technologija greitį dar kartą padidino ir tą padarė net 7 kartus. Tyrėjai tiki, kad jų technologinis pasiekimas nėra vien tik įdomus iš mokslinės pusės, bet ir turi praktinės naudos.

Tai prisidės kuriant dar mažesnę ir itin jautrią elektroniką. „Mes tikime, kad šią technologiją galima panaudoti labai įvairiai, fiksuojant ultra trumpas šviesos bangas, jų sklidimą, branduolių sintezę, fotonų pernašą debesyse ir biologiniuose audiniuose ir daugelyje kitų sričių“, – tvirtina L. Wang’as.

Dėka naujosios technologijos tyrėjai gali matyti, kaip šviesos impulsai keliauja per Caltech užrašą:

„Caltech“ nuotr.

Mokslininkai ir anksčiau yra „privertę“ augalus švytėti, tačiau toks reiškinys būdavo pasiekiamas į augalus įpurškiant specialių medžiagų.

Šįkart augalai bioliuminescenciją demonstruoja dėl visai kitų priežasčių, skelbia „ScienceAlert“.

Mokslininkai su augalais taip daro ne dėl to, kad turėtume švytinčią eglutę – kas irgi būtų visai šaunu – bet dėl to, kad daugiau sužinotų kaip veikia augalų metabolizmas, kokios vyksta reakcijos į besikeičiančią aplinką ir t.t.

Tad norėdami sukurti švytinčius augalus, mokslininkai pasinaudojo savo sukurta „grybeline bioliuminescencine sistema“.

Dėka jos, augaluose esanti įprasta rūgštis paverčiama į luciferiną. Būtent dėl jo organizmai ir pradeda švytėti.

Ir šios dvi tabako augalų rūšys dabar švyti kiaurą parą ir per visą savo gyvavimo laikotarpį. Šviesos skaityti knygoms galbūt ir neužteks, bet švytintys augalai atrodo nuostabiai.

Geriausia yra tai, kad šis augalų patobulinimas niekaip neigiamai neatsiliepė natūralioms augalų funkcijoms. Mokslininkai tvirtina, kad „bendras augalų fenotipas, chlorofilo ir karotinoidų kiekis, žydėjimo laikas ir sėklų daigumas“ išliko toks pats, kaip nešviečiančių tų pačių rūšių augalų.

Vienintelis pokytis – apart švytėjimo – „vidutiniškai 12 proc. padidėjęs augalų aukštis“.

Be Nicotiana tabacum ir Nicotiana benthamiana tabako augalų modifikacijų, mokslininkams jau pavyko tą patį padaryti ir su kitais augalais, įskaitant petunijas bei rožes.

Galbūt įprasti gėlių darželiai greitai taps dar gražesni. Ypač nakties metu.

Mokslininkai „Nature Biotechnology“ moksliniame žurnale publikuotame tyrime tvirtina, kad tokį neįprastą efektą būtų galima pasiekti net ir su gyvūnais. Skamba įspūdingai.

Tiesą sakant, JAV milijardieriai savo turtą padidino 282 milijardais dolerių, skelbia „Fast Company“. Ir tai yra net 10 proc. padidėjimas.

Labiausiai stebina tas faktas, jog toks milžiniškas pajamų augimas įvyko vos per du mėnesius, kai kovo pradžioje Jungtinėse Amerikos valstijose prasidėjo koronaviruso pandemija. Per tą patį laiką virš 30 mln. amerikiečių neteko darbo.

Gana didelė dalis naujų pajamų atsirado dėl to, kad pasikeitė vartotojų elgesys. Dėl pandemijos jie liko įstrigę namuose. Tai iš kur tie pinigai, jei žmonės sėdi namuose ir negali nueiti į parduotuves? Skaitmeniniame amžiuje, tai jau nebe kliūtis.

Pavyzdžiui, jau ir Lietuvoje stipriai populiarėjanti vaizdo konferencijų platforma „Zoom“ susilaukė didžiulio naujų vartotojų antplūdžio.

Amerikiečiai, atskirti nuo šeimos narių ir draugų, ieškojo būdų, kaip tarpusavyje palaikyti ryšį. Ir čia pagelbėjo „Zoom“ platforma.

Jos populiarumas taip pašoko, kad „Zoom“ generalinis direktorius Ericas Yuanas per pastaruosius du mėnesius asmeniškai uždirbo 2,58 mlrd. JAV dolerių.

Tačiau vien rinkos pokyčiai nepaaiškina, kaip tokie žmonės, kaip „SpaceX“, „Tesla“ ir kitų kompanijų generalinis direktorius Elonas Muskas bei „Amazon“ generalinis direktorius Jeffas Bezosas tapo turtingesni, nors ir jų kompanijos susidūrė su koronaviruso pandemijos sukeltomis neigiamomis pasekmėmis.

Čia lemiamą vaidmenį suvaidino akcijų rinkos ir jei pandemijos pradžioje Jeffas Bezosas prarado 105 mlrd. dolerių, tai vos per mėnesį „Amazon“ akcijų kaina ne tik grįžo į buvusį lygį, bet ir dar labiau pabrango, kas leido Jeffui uždirbti 25 mlrd. dolerių.

Labai panaši situacija stebima ir su Elono Musko kompanijų akcijomis.

Likusią dar labiau praturtėjusių milijardierių dalį sudaro tie, kuriems buvo suteikta daugybė mokesčių lengvatų ir įvairių įstatyminių išlygų, leidusių padidinti grynąją vertę.

Kad žmonės sugeba uždirbti pinigus, esant kritiniams laikotarpiams, reikia tik džiaugtis. Visgi, yra ir bjaurioji medalio pusė. Milijardieriai neskuba prisidėti prie bendros visuomenės gerovės ir pagelbėti sunkiausiai besiverčiantiems.

„Mes girdime apie milijardierius, kurie šios krizės akivaizdoje pasidalija 0,0001 proc. savo sukaupto turto su visuomene“, – teigia nelygybę tyrinėjantis ekspertas Chuckas Collins, „tačiau iš tikrųjų jie [turtingieji] dešimtmečius apeidavo mokesčių taisykles, kad sumažintų sumokamų mokesčių dalį. Tuos pinigus būtų buvę galima išleisti geresnės visuomenės sveikatos infrastruktūros kūrimui.“

Tiesiog nuostabioje nuotraukoje galime matyti spinduliuojančius „Kūrybos stulpus“ ir kaip infraraudonųjų spindulių šviesa skverbiasi pro dulkes ir dujas, taip sukurdamos įspūdingą melsvą šešėlį.

NASA tvirtina, kad šiame nežemiškame vaizde galime įžvelgti, kaip „Kūrybos stulpuose užgimsta naujos žvaigždės“.

Pirmą kartą Erelio ūkas atrastas dar 1745-aisiais, šveicarų astronomo Jean-Philippe Loys de Chéseaux. Erelio ūkas nuo Žemės yra nutolęs maždaug 7000 šviesmečių.

Tuo tarpu „Kūrimo stulpai“ savo pavadinimą gavo po to, kai Arizonos valtijos mokslininkai Jeff Hesteris ir Paul Scowenas padarė nuotrauką, kurioje matyti didžiuliai stulpai.

Jie buvo žvaigždžių formavimosi proceso dalis. Tuo pačiu metu šiuos stulpus ardė gretimų intensyvių žvaigždžių skleidžiama intensyvus ultravioletinis spinduliavimas.

2015 metų „Kūrybos stulpų“ nuotrauka. Šiek tiek paryškinta ir detalesnė, palyginus su 1995-ųjų nuotrauka / NASA nuotr.

Iš nuotraukoje užfiksuotų stulpų vienas buvo net 4-5 šviesmečių aukščio, o iš debesų matomi atsikišimai yra didesni už visą Saulės sistemą.

Už šių atsikišimų esančias dujas nuo ultravioletinio spinduliavimo saugo vandenilio dujų darinys. Šios vandenilio dujos yra tankesnės nei išorėje esančios dujos, todėl ilgainiui darinyje ima formuotis prožvaigždės.

1995-ųjų nuotrauka yra įspūdinga, bet dabartinė Erelio ūkio ir tokių detalių „Kūrybos stulpų“ nuotrauka tampa visų astronomijos mėgėjų naująja ikona.

„Klimato kaitos srityje dirbusio Joelio Clemento perkėlimas ir Rodo Schoonoverio liudijimo dėl klimato kaitos blokavimas galiausiai privertė šiuos du specialistus atsistatydinti. Ir tai tėra tik du pavyzdžiai iš nesuskaičiuojamos gausybės.

Bandymai slopinti klimato kaitos mokslą gali pasireikšti įvairiais būdais. Viskas prasideda nuo svarbių pranešimų apie klimato kaitą palaidojimu ir pereinama prie dar klastingesnių dalykų, kaip klimato kaitos mokslininkų stabdymo atlikti savo darbus.

2019-iųjų metų vasario mėn. aš netekau darbo, nes buvau klimato mokslininkė, kuri dirbo klimato kaitą neigiančioje administracijoje. Ir mano istorija jau nebėra unikali.

Štai kodėl aš liepos 22 d. pateikiau skundą dėl D. Trumpo administracijos veiksmų ir apie tai bei būtinybę labiau apsaugoti mokslininkus ir mokslą kalbėjau Kongrese.

Aš iš viso Nacional Park Service (NPS) dirbau 8-erius metus. Atlikau stažuotę dar tuo metu, kai šaliai vadovavo Bush’as ir nieko panašaus nepatyriau.

Įgijau mokslų daktarės laipsnį ir 2012-aisiais pradėjau darbuotis prie NPS finansuoto mano projekto, kuriuo siekėme pateikti būsimus jūros lygio ir audrų galimus poveikius 118-ai pakrančių parkų, atsižvelgiant į skirtingus šiltnamio efekto dujų išmetimų scenarijus.

Tokia informacija yra nepaprastai svarbi, norint, kad NPS galėtų tinkamai apsaugoti pakrantėse esančius parkus nuo būsimų klimato krizės padarinių.

Pirmąją mokslinio tyrimo ataskaitą įteikiau 2016-ųjų metų vasarą ir po standartiškai griežto kitų mokslininkų atlikto ataskaitos įvertinimo mano darbas 2017-ųjų metų pradžioje jau buvo paruoštas išleidimui.

Tačiau įsigalėjus naujajai administracijai, mano darbo publikavimas buvo pakartotinai atidėtas, o iš savo vadovo tegavau labai miglotus paaiškinimus, kodėl taip pasielgta.

Taigi, kelis mėnesius laukiau. Ir toliau laukiau. Vis dar laukiau ir tuomet, kai praėjus beveik metams nuo pirmojo publikavimo atidėjimo, 2017-ųjų gruodžio mėn. išėjau motinystės atostogų.

Būdama motinystės atostogose gavau elektroninį laišką iš kito NPS klimato mokslininko, kuris mane perspėjo, jog vadovybė liepė pakeisti mano ataskaitą, man net nepranešus. Jie mano ataskaitoje panaikino bet kokias užuominas apie tai, kad klimato kaitą sukėlė žmogus. Ir tai nebuvo įprastas redakcinis koregavimas. Tai buvo klimato mokslo paneigimas.

Kova tęsėsi mėnesius. Vyresnieji NPS pareigūnai kelis kartus ir dažnai agresyviai bandė mane priversti iš ataskaitos pašalinti tas nuorodas į žmogaus sukeltas klimato krizės priežastis. Jie pagrasino, kad nesutikdama su jų reikalavimais, jie išleis ataskaitą be mano, kaip pagrindinės autorės pavardės, arba išvis neišleis šios ataskaitos.

Bet kuris pasirinkimas būtų pakenkęs mano karjerai ir nusižengta moksliniam sąžiningumui. Aš tvirtai laikiausi savo.

Ir aš šioje kovoje pirmavau. Žiniasklaidos susidomėjimas, galimybė prieiti prie atvirai paviešintų mano ataskaitos duomenų galiausiai paskatino Kongreso narius ir jų laiškai NPS privertė paskelbti mano ataskaitą tokią, kokią aš ją parašiau.

Bet NPS keršijo man. Buvau priversta sutikti su užmokesčio sumažinimu ir pareigų pažeminimu, nors vis dar vykdžiau keletą projektų. Galiausiai šių metų vasario mėn., net nepaisydami to, kad mano tyrimų šaka turėjo perteklinį finansavimą, NSP atsisakė pratęsti būtent mano finansavimą.

Kai sužinojau šią naujieną, tiesioginiai mano vadovai, pageidavę, jog pasilikčiau, prašė manęs pateikti savanoriavimo paraišką ir tęsti darbus. Mano paraiška buvo atmesta be jokių paaiškinimų.

Jei dar buvo kilę klausimų ar mano darbo sutarties nutraukimas susijęs su teisėtais biudžeto apribojimais, ar tai yra bausmė už tai, kad nepakeičiau savo ataskaitos taip, kad ji atitiktų D. Trumpo administracijos darbotvarkę, tai po šio epizodo viskas tapo aišku.

Esu pavyzdys, kaip administracija, pasinaudodama menkai viešai aptartais metodais, naikina mokslinius tyrimus. Manęs iškart neatleido ir neliepė išeiti. Vietoj to, jie atpildo siekė diskretiškai, pasinaudodami biurokratijos aparatu, darydami spaudimą ir palaipsniui mažindami finansavimą.

Buvau atskirta nuo projektų, kuriuos pati parengiau ir prie jų dirbau. Įskaitant ir tuos, kurie visuomenei būtų leidę interaktyviai pamatyti, kaip pakilęs jūros lygis paveiks mūsų parkus. Štai kodėl privalome remti stipresnę mokslininkų apsaugą.

Galų gale, juk būtent mokesčių mokėtojai sumokės už mūsų apatiškumą tokiems veiksmams. Siekiant atlaikyti augančius potvynius, palaipsniui brangs mūsų infrastruktūros priežiūra. Stebėsime, kaip mūsų istorinius statinius praryja jūra.

Kadangi tai vyksta, atminkite, kad greičiausiai buvo keletas tokių mokslininkų, kaip aš, kurie įspėjo apie šiuos pavojus, bet buvo nutildyti. Dabartinė Baltųjų rūmų administracija gali vadovauti dar keletą metų, tačiau jų veiksmų padarinius mūsų planetai dar jausime šimtmečius“, – savo istoriją pasakojo moteris.

*Dr. Maria Caffrey yra klimato kaitos mokslininkė, kuri anksčiau dirbo Nacionalinio parko tarnybos (NPS) Gamtos išteklių priežiūros ir mokslo direktorate. Šiuo metu ji gyvena Denveryje, Kolorado valstijoje (JAV).

Diana Pasulka yra Šiaurės Karolinos religijos studijų profesorė ir naujai išleistos „American Cosmic“ knygos autorė.

Knygoje autorė kelia įdomią mintį, kad tikėjimo nežemiška gyvybe ir ateiviais stiprėjimas labai primena senųjų religijų vystymosi etapus. Žmonės šiuo metu žavisi nežemiška gyvybe ir tiki, kad kažkas iš toli, kažkokia kita gyvybės rūšis mus išgelbės.

Duodama interviu „Vox“, Pasulka nupasakoja, kaip ji mato žmonių santykius su nežemiška gyvybe ir kaip iš to gimsta nauja religija. Ji teigia, kad „kažkas už žmogaus sferos ribų bendrauja su asmeniu, tas asmuo [su saviškiais] pasidalija savo patirtimi ir taip atsiranda naujas religinis pasakojimas.“

Kodėl gi dabar žmonės yra labiau linkę tikėti nauja „religija“, nei anksčiau?

Pasulka sako, kad „kosmoso tyrinėjimai čia atlieka svarbų vaidmenį“, tačiau profesorė taip pat mano, kad prie šios religijos stiprėjimo vis labiau prisideda ir įsitikinimai, „jog mūsų planeta juda link krizės“.

„Daug žmonių horizonte mato katastrofą ir yra stiprių baimių, kad nepajėgsime savęs išgelbėti“, – sakė profesorė. „Taigi, kas mus išgelbės? Na, kai kuriems tai yra pažangios būtybės, kurios ateis pas mus ir pasakys ką mes galime padaryti arba kaip galime nuo to pabėgti.“

Per 12 dienų eksperimentą ir surinkusi daugiau kaip 10 000 „rankų“ (angl. hand), DI sistema Pluribus buvo išbandyta dviejuose scenarijuose ir žaidė prieš 12 geriausių pasaulio „online“ pokerio žaidėjų.

Vienu atveju DI sistema žaidė prieš 5 skirtingus žaidėjus, o kitu atveju – 5 skirtingos Pluribus versijos žaidė prieš vieną žaidėją.

Teigiama, kad Pluribus vidutiniškai per vieną „ranką“ laimėdavo 5 dolerius, o per valandą pasiekdavo 1000 dolerių laimėjimą. „Įtikinama pergalės riba“, – teigia mokslininkai.

Norėdami pasiekti šį ypatingą Pluribus sudėtingumo ir kompetencijos lygį, pirmiausiai DI sistema išmoko žaisti prieš save – tiksliau, kelias savo versijas – ir nugalėti. Vietoje to, kad Pluribus bandytų nuspėti visus sekančius priešininko žingsnius ir kaip baigsis žaidimas, DI sutelkė dėmesį tik į du ar tris sekančius ėjimus.

„DI blefavimo nemato, kaip klaidingo sprendimo. Jis tik mato sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje atneš daugiausiai pelno“, – teigia vienas Pluribus kūrėjų Noam’as Brown’as. „Tai ką mes sugebėjome parodyti, kad DI geba blefuoti. Ir jis [Pluribus] gali blefuoti geriau nei bet kuris žmogus.“

Toks pasiekimas, neabejotinai, yra įspūdingas DI šuolis į priekį. Tačiau kyla klausimas: o ką tai reiškia internetinio pokerio pasauliui?

Nepaisant to, kad mokslininkai 2017-aisiais atskleidė Libratus – DI sistemos, kuri taip pat nugalėjo profesionalius pokerio žaidėjus – algoritmus, šįkart Pluribus algoritmai liks paslaptyje ir neviešinami.

Kalbėdamas su „MIT Technology Review“, Noam’as Brown’as teigė, kad Pluribus sistema internetinėje pokerio aplinkoje galėtų veiksmingai laimėti didelius pinigų kiekius. „Tai galėtų būti labai pavojinga pokerio bendruomenei“, – įspėjo Brown’as.

Plačiau su tyrimo rezultatais galite susipažinti žurnale Science.

Gydytojai ilgai ieškojo pablogėjimo priežasčių ir buvo manoma, kad tai galbūt sukėlė infekcija, kažkokių vaistų vartojimas ar netgi pesticidai.

Galiausiai tikrasis kaltininkas paaiškėjo po dar vieno pokalbio su pacientu ir jo šeima. Tai buvo alkoholis, bet ne todėl, kad vyras jį būtų sąmoningai gėręs.

Pasirodo, per paskutinį mėnesį vyras ėmėsi gerti homeopatinius vaistus ir taip siekė kovoti su tariamai dideliu bilirubino kiekiu kraujyje.

Šiuo atveju bilirubino perteklius buvo priskirtas Gilberto sindromui – visiškai gerybinei genetinei būklei, kuriai paprastai nereikia gydymo. Tačiau, kaip nurodoma „BMJ Case Reports“ straipsnyje, apkūnus pacientas sirgo kepenų suriebėjimo liga.

Homeopatijos poveikis dažnai lieka neįvertintas, kai gydytojai skiria vaistus bei juos derina tarpusavyje. Nekenksmingai atrodančios cukraus pagrindo tabletės bei įvairios tinktūros paprastai neturi jokios veikliosios medžiagos, galinčios paveikti paciento kūną.

Nėra aišku, kodėl vyras ieškojo papildomos homeopatijos pagalbos, kadangi paprastai Gilberto sindromui gydymo nereikia. Visgi, jis pradėjo skystų preparatų ir tablečių kursą.

Po dviejų gydymo kurso savaičių pacientas teigė pradėjęs jausti mieguistumą, kalbėti tapo sunkiau ir buvo jaučiamas svaigulys. Skysto preparato vartojimas buvo sumažintas, bet padidėjo tablečių skaičius.

Praėjus dar dviem savaitėms, viskas tapo kur kas rimčiau. Paciento akys pagelto, šlapimas patamsėjo, kojos pradėjo tinti. Pakartotiniai kepenų tyrimai parodė, kad jo bilirubino rodiklis padidėjo 10 kartų. Kepenų fermentų tyrimo rezultatų reikšmės taip pat padidėjo.

Visi požymiai rodė ūmaus hepatito formą, kuri dažniausiai būna susijusi su alkoholio vartojimu. Vyras teigė, kad nevartojo nė lašo alkoholio, tad gydytojai ieškojo kitų priežasčių: įvairių virusinių infekcinių, sunkiųjų metalų kraujyje, įvairių vaistų likučių, pesticidų, insekticidų ir net anabolinių steroidų.

Paieškos tesėsi iki tol, kol pacientas pagaliau prisipažino vartojęs homeopatinius vaistus. Tokie vaistai gali ir neturėti realių gydomųjų medžiagų, tačiau kai savo sudėtyje turi 18 proc. alkoholio, lėtinėmis kepenų ligomis sergantiems asmenims toks „vaistas“ tampa labai pavojingu.

Nepaisant to, kad po šio epizodo vyras buvo iškart pradėtas gydyti ir nukreiptas į kepenų persodinimo centrą, žala kepenims jau buvo padaryta. Deja, praėjus vos vienam mėnesiui ir 12 dienų, prasidėjo daugybinis organų nepakankamumas ir vyras mirė.

Vyraujantis požiūris, kad alternatyvūs vaistai yra saugus pasirinkimas, keičiasi. JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) pastaraisiais metais siekia sugriežtinti tokių vaistų reglamentavimą, o Jungtinės Karalystės Nacionalinės sveikatos tarnyba daugiau nekompensuoja tokių vaistų.

Alternatyvūs gydymo būdai, kurie skiriasi nuo moksliniais tyrimais pagrįstų vaistų ir gydymo metodų, ne vienodai kontroliuojami bei reguliuojami ir dažnai tokių vaistų vartojimas nėra aptariamas su gydytojais.

Tai reiškia, kad tokių iš pažiūros nekenksmingų vaistų vartojimas kai kuriems žmonėms gali sukelti rimtų pasekmių. Ypač jei tokie žmonės serga lėtinėmis ligomis ir vartoja gydytojų paskirtus vaistus.

Kaip gydytojai pažymėjo šio vyro atvejį aprašytame straipsnyje, „rizikos pacientus ir visą žmonių populiaciją reikia mokyti, kad papildomi ir alternatyvūs vaistai nėra be šalutinių poveikių.“