Paryžiuje rengiamas konkursas, kurio nugalėtojams atiteks unikalus prizas – nakvynė po vandeniu apsuptiems ryklių. Anot konkurso organizatorių, sukurta povandeninė platforma ne tik siūlo išskirtinę pramogą, bet ir atveria naujas galimybes neištirtų ryklių rūšių tyrinėjimams.

Konkursas, kurio pagrindinis prizas – nakvynė su rykliais. Tokią galimybę pasiūlė trumpalaikių būstų nuomos svetainė „Airbnb“ ir Paryžiaus akvariumas. Norintiems patekti į 3 milijonus litrų vandens panardintą konstrukciją tereikia trumpai parašyti, kodėl būtent jie verti tokios pramogos.

„Mes norime parodyti ryklių gyvenimą ir paaiškinti jų elgesį. Laimėtojai galės pamaitinti ryklių mažylius, po to jų lauks vakarienė. Galiausiai, jie pateks į specialią konstrukciją ir galės stebėti 35 skirtingų rūšių ryklius“, – pasakoja „Airbnb“ verslo plėtros direktorė Anne-Sophie Frenove.

Po konkurso ši konstrukcija iš būsto nakvynei pavirs mokslininkams pritaikyta erdve, kur jie pirmą kartą tyrinės akvariume gyvenančius ryklius.

„Taip giliai panardinta konstrukcija leidžia imtis naujų tyrinėjimų. Iš jos mūsų specialistai galės visą parą, 7 dienas per savaitę tyrinėti, kaip kartu gyvena 35 rykliai. Tai yra labai daug“, – teigia akvariumo direktorius Alexis Powilewiczas.

Naras, nardantis kartu su rykliais jau nuo trylikos, tikisi, kad šis unikalus konkursas padės pakeisti visuomenės požiūrį į ryklius.

„Kai patenki į vandenį su rykliais, supranti, kad jie nėra nemąstantys žudikai, kaip juos pristato žiniasklaida. Tu juos pamėgsti ir supranti, kad jie nenori tavęs žaloti“, – sako naras, pasaulio rekordininkas Fredas Buyle.

Pasak naro, svarbu pakeisti stereotipus ir suprasti gyvybiškai svarbią ryklių funkciją ekosistemoje.

„Jie būtini ekosistemai. Jei rykliai išnyks, išnyksime ir mes“, – aiškina F. Buyle.

Registracija į konkursą baigsis balandžio 3 d. Pasak organizatoriams laimėtoją padėsiančio išrinkti naro, jis pirmenybę teiks tiems, kurie parodys susidomėjimą ryklių ir jūrų studijomis.

Kovo 11-osios Akto signataras Vytautas Plečkaitis išleido knygą apie Vasario 16-iosios Nepriklausomybės Akto signatarą Jurgį Šaulį. Prieškario Lietuvoje Jurgis Šaulys buvo žinomas kaip vienas pirmųjų moderniosios Lietuvos valstybės ambasadorių užsienio šalyse, tačiau šiandien, pasak autoriaus, nepelnytai užmirštas.

Aktyvus lietuvybės puoselėtojas, varpininkas, leidėjas, žurnalistas ir vienas pirmųjų Lietuvos valstybės diplomatų, dirbęs Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje ir Lenkijoje – taip J. Šaulį apibūdina knygos autorius V. Plečkaitis. Pasak jo, Vasario 16-osios Akto signataras ne tik paskelbė, bet ir itin prisidėjo prie nepriklausomybės įtvirtinimo.                      

„Knygoje rašau apie Nepriklausomybės Akto signatarą J. Šaulį, kuris, mano galva, iki šiol pelnytai ir neįvertintas, ir aš norėjau parodyti jį kaip žmogų, kurio kelias nėra atsitiktinis į Vasario 16-osios Akto signatarų tarpą. Tai žmogus, kuris tikrai darė įtaką XX a. pradžios lietuvių visuomeniniam, politiniam judėjimui ir daug prisidėjo, kad nepriklausomybė būtų paskelbta ir, svarbiausia, įtvirtinta“, – aiškina knygos autorius V. Plečkaitis.

Anot autoriaus, iš J. Šaulio semtis įkvėpimo, mokytis nepasiduoti galima ir šiandien.  

„Manau, kad jis yra pavyzdys ir jaunimui, ir apskritai mūsų visai visuomenei, kaip reikėtų gyventi nebijant, kad tave paspaus ar sukritikuos, o pačiam aktyviai dalyvauti šitame darbe kuriant“, – sako knygos autorius.

J. Šaulys buvo vienas iš nedaugelio Nepriklausomybės Akto signatarų, baigusių mokslus Vakarų universitetuose, ir tik vienintelis, apsigynęs daktaro laipsnį.

„Jis buvo demokratinių pažiūrų žmogus, mokėjęs kovoti už save, už savo tiesą, nebijojęs diskutuoti ir kritikuoti aukštesnes pareigas užimančių žmonių. Buvo didelis polemistas, polemizavo su A. Smetona ir J. Basanavičiumi. Jis matė nepriklausomybės kelią šiek tiek kitokį negu partiniai veikėjai“, – apie J. Šaulį kalba knygos autorius.

Signataras taip pat buvo ir daugelio vėlesnių diplomatų – Stasio Lozoraičio, Juozo Urbšio ir Dovo Zaunio mokytojas. Dar prieš paskelbiant nepriklausomybę 1918-aisiais, jis aktyviai dalyvavo tautiniame judėjime, vadovavo diplomatų grupei derantis su Vokietija, Lenkija ir kitomis valstybėmis dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo.

Maskvoje opozicija bei jos rėmėjai siekia, kad tiltas, ant kurio beveik prieš metus buvo nužudytas žymus Kremliaus kritikas Borisas Nemcovas, būtų pavadintas jo vardu. Čia, nepaisant valdžios prieštaravimų, kasdien nešamos gėlės, vainikai, degamos žvakės.

Rėmėjai nukloja tiltą gėlėmis, valdžia viską išvalo, tačiau netrukus šalia B. Nemcovo portreto vėl atsiranda gėlių, žvakių, vainikų. Tai jau daugiau nei 300 dienų bet kokiu oru besitęsianti kova tarp valdžios ir opozicijos, kuri siekia, kad garsaus bendražygio atminimas būtų deramai įamžintas, o žmogžudystės kaltininkai – surasti.

Anot jų, tiltas, kuriuo eidamas buvo nušautas opozicijos lyderis B. Nemcovas, turi tapti oficialiu jo atminimo paminklu. Tačiau, pasak analitikų, tai primena katės ir pelės grumtynes – Kremlius B. Nemcovą verčiau pamirštų.

„Policija reguliariai čia suima aktyvistus ir vėliau jie turi vėl viską pradėti iš naujo. Nėra paaiškinama, kodėl jie sulaikomi. Žmonės tiesiog vežami į nuovadas, dažniausia į netoliese esantį Kitay-gorod kvartalą. Po to tiltas yra vėl nuvalomas, nepaliekant jokių protesto žymių“, – pasakoja opozicijos aktyvistas Ilja Pamfilovas.

Praeiviai sustoja pasižvalgyti, opozicijos šalininkai keičiasi idėjomis, o kartais čia galima išvysti ir nepaklusniai plazdančią Rusijos vėliavą, kuri yra matoma ir iš Raudonosios aikštės.

B. Nemcovo nužudymo vieta tapo nors ir kukliu, tačiau unikaliu susibūrimo tašku liberalų opozicijai, kuri netiki Kremliaus pateikta nužudymo versija ir siekia, kad Kremliui ištikimas Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas būtų apklaustas.

„Žinoma, B. Nemcovo žudikai nėra surasti. Esu įsitikinęs, kad nėra priežasties nutraukti tyrimą. Viliuosi, kad kaltininkai bus nubausti. Jų neišvengiamai laukia bausmė“, – sako I. Pamfilovas.

B. Nemcovas aktyviai dalyvavo šalies opozicijos judėsimuose, kuriuose nevengdavo išsakyti kritikos Kremliui. Prieš pat nužudymą, jis rengė tiriamąją ataskaitą, atskleidusią Rusijos valdžios įtaką Ukrainos separatistų operacijoms ir jų sėkmei.

Lenkijoje, Krokuvoje, restauruotas Vilniaus universiteto įkūrėjo, Abiejų Tautų Respublikos vadovo vengro Stepono Batoro sarkofagas.

Karaliaus S. Batoro sarkofagas Krokuvoje buvo atnaujintas po devynių mėnesių restauracijos. Nuo sarkofago nuimtos apnašos ir pakeista pagrindinė metalo konstrukcija. Po atnaujinimo išryškėjo anksčiau apnašų sluoksniu padengtos detalės, tarp jų – ir paties S. Batoro portretas. Restauratoriai teigia neslepiantys susižavėjimo talentingais menininkais, kurie kūrė šį šedevrą.

Vavelio katedros kunigas Zdzislawas Sochackis pažymi, kad S. Batoro sarkofagas buvo pagamintas dar 1588 metais, tačiau po restauracijos, anot kunigo, „jis vėl toks gražus, koks buvo karaliaus laidotuvių dieną“.

Iki vasario vidurio Vavelio katedros lankytojai turi unikalią galimybę – Vazų koplyčioje galima išvysti visą S. Batoro sarkofagą. Skelbiama, kad vėliau jis bus perkeltas į kriptą ir matysis tik viršutinė jo dalis.

Vavelio pilis nuo seno buvo Lenkijos karalių rezidencija, bet joje S. Batoras jau buvo palaidotas kaip Abiejų Tautų – Lenkijos ir Lietuvos valstybės vadovas. Šv. Stanislovo ir Vaclovo bazilika yra pagrindinė Krokuvos vyskupijos bažnyčia ir viena svarbiausių katalikų šventovių Lenkijoje. S. Batoras irgi buvo katalikas ir daug savo laiko skyrė būtent katalikybės stiprinimui per kontrreformaciją. Kaip pagrindinę jėgą, padedančią katalikiškajam tikėjimui įveikti naujųjų laikų iššūkius, jis matė švietimą, todėl aktyviai rėmė jėzuitus.

Būtent 1579 m. balandžio 1-oji tapo diena, kai karalius S. Batoras išdavė Vilniaus jėzuitų akademijos atidarymo privilegijų raštą. Šis raštas – tai ir vienos iš seniausių Vidurio Europos aukštųjų mokyklų – Vilniaus universiteto – pradžia.

Šalia nuopelnų katalikybei ir Vilniui, S. Batoras dažnai pateikiamas kaip sėkmingiausiai, nors tik dešimt metų, unijinę Lietuvos ir Lenkijos valstybę valdžiusio karaliaus pavyzdys.