Kauno savivaldybė suskaičiavo, kad šešios politinės partijos nemokamai naudojosi daugiau kaip 700 kv. m. prestižinėse Kauno vietose. Pavyzdžiui, Vytauto Šustausko „Kovotojų už Lietuvą sąjunga“, nors jos net nėra miesto taryboje, 150 kv. m. turėjo Laisvės alėjoje. Nuomos savivaldybei nemokėjo 16 metų. Pinigų į miesto biudžetą nemokėjo centre ir Rotušės aikštėje įsikūrusios partijos „Tvarka ir teisingumas“ bei „Darbo partija“. Nedidukes patalpas miesto centre turėjo liberalai, o dvi konservatorių būstinės užėmė kelis šimtus kvadratinių metrų.

„Konservatoriai sutiko nuomotis, o kai nuomosis, tai nuomosis šiek tiek mažiau nei dabar turi – visada, kai gauni už dyką, imi viską. Kai reikia kažkiek, kad ir minimaliai mokėti, tada sutelpi į tam tikrą kiekį. Taip „praėjo“ mūsų sprendimas“, – sakė Kauno savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Petrauskas.

Turto yra begalės, didžiuliais plotais ir neracionaliai naudojamo.

Nori ir Vilnius

Kauno pavyzdžiu sekti užsimojo ir Vilniaus valdžia. Pavyzdžiui, „Darbo partija“ už daugiau kaip 200 kv. m. netoli Seimo nemoka nieko, o už kvadratinį metrą patalpų pačiame Gedimino prospekte – vos 29 eurocentus. Dvi būstines turi ir konservatoriai – vienas patalpas gauna pagal panaudą, o už kvadratinį metrą Senamiestyje temoka 70 eurocentų, kai rinkos kaina – 18 eurų už kvadratinį metrą. Dykai savivaldybės turtu netoli Lukiškių aikštės naudojasi ir Liberalų sąjūdis, vadovaujamas Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus. Šiam nepavyksta įtikinti sostinės politikų pritarti atsisakyti patalpų nuomos lengvatų.

„Man apmaudu, kad atskiriems tarybos nariams iškyla kažkokių klausimų ir poreikis vis dar kažką pasitikslinti, todėl aš kategoriškai sakau, kad balandžio 25 dieną savo iniciatyva griežtai teiksiu tarybos posėdžiui apsispręsi [dėl patalpų nuomos lengvatų atsisakymo – LRT.lt] ir jau kas nuspręs palaikyti, tai taip, o kas ne, tai ne“, – teigė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Gautų milijonus

Vilniaus valdžia skaičiuoja, kad jei savivaldybė visus turimus objektus nuomotų rinkos kaina, per metus papildomai gautų apie 7 mln. eurų. Kauno savivaldybė inventorizavo visą savo turtą ir administracijos direktorius pastebi, kad partijų už dyką turėtos patalpos – tik ledkalnio viršūnė.

„Turto yra begalės, didžiuliais plotais ir neracionaliai naudojamo – nuo tuščių mokyklų, darželių iki tokių partijų patalpų. Čia partijos patalpos gal tik garsus pavyzdys, iš tikrųjų yra dešimtys tūkstančių kvadratinių metrų nenaudojamo ploto, net šildomo, kad nesugriūtų“, – sakė G. Petrauskas.

Buvusias partijų būstines ir kitas nereikalingas patalpas Kauno savivaldybė artimiausiu metu planuoja pasiūlyti aukcionuose.

Mindaugo Tamošaičio, Algio Bitauto ir Artūro Svarausko sudarytas biografinis žodynas – pirmasis leidinys, kuriame visų tarpukario Lietuvos ministrų biografijos. Kai kurių jų gyvenimo detalių, nuotraukų teko paieškoti to meto spaudoje ir archyvuose. Per visus dvidešimt dvejus pirmosios nepriklausomybės metus ministrų kabinete dirbo lygiai 100 ministrų – istorikai sako, pradžioje vyriausybės keitėsi dažnai ir kiek nusistovėjo tik po 1926-ųjų perversmo.

„Kuriantis Lietuvos valstybei buvo dvi labai įdomios ministerijos, kurių šiandien mes ir nelabai žinome, tai buvo žydų reikalų ministerija ir gudų reikalų ministerija, jos buvo be portfelio. Tai nereiškia, kad ministras vaikščiojo be portfelio, tiesiog jis neturėjo savo ministerijos, jis – tik vienas asmuo – atstovavo savo tautybės reikalus“, – sakė vienas iš knygos bendraautorių Algis Bitautas.

Istorikai sako, daugiausiai – net devyniose vyriausybėse – dirbo arba joms vadovavo Juozas Tūbelis. Tarp ministrų buvo teisininkų, agronomų, mokslininkų, medikų, tik nė vienos moters, nors jos buvusios itin aktyvios visuomeninėje veikloje.

„Buvos svarstoma galimybė visuomenininkei, žurnalistei Felicijai Bortkevičienei paskirti maitinimo ministrės postą, tačiau vyrai nutarė, jog galbūt moters buvimas vyriausybėje tik žlugdys visos vyriausybės autoritetą, nes tokios praktikos anuomet nebuvo ir nė vienoje Europos valstybėje“, – pasakojo istorikė Ingrida Jakubavičienė.

Ministrų biografijas nagrinėję žodyno sudarytojai sako, dabartinių vyriausybių nariai išsilavinimu gerokai nusileidžia tarpukario Lietuvos ministrams, kurių dažnas kalbėjo ir penkiomis užsienio kalbomis.

„Visi buvo baigę mokslus (kai kurie carinės Rusijos imperijos universitetuose, kiti – Vakarų Europos universitetuose), nemaža jų dalis buvo apsigynę daktaro vardą, turėjo profesoriaus titulą, ministru bet kas netapdavo“, – sakė istorikas A. Bitautas.

Maždaug trečdalis tarpukario ministrų buvo nužudyti nacių arba sovietų, jiems atminti Ukmergės rajone planuojama pastatyti paminklą.

Inesa Puzonienė ir ketverių metų sūnus Kristupas Kauno klinikose dažni svečiai – moteris cukriniu diabetu susirgo kūdikystėje, šią ligą paveldėjo ir vaikas. Inesa daugiau kaip dvidešimt metų leido insuliną, dabar jį pakeitė tabletės, kurias geria ir sūnus.

„Vartoti tabletes daug paprasčiau – išgeri ryte, išgeri vakare, o insulino leisdavausi per dieną penkis kartus – ryte, per pietus, vakarienei, prieš miegą, papildomai insuliną reikėdavo leistis, jeigu norėdavau užvalgyti sausainių, bananų, ar obuolių. Bet susileidus insulino, cukraus kiekis kraujyje būdavo aukštas“, – sakė I. Puzonienė.

Medikai sako, kad diabeto formų yra įvairių ir Inesa su sūnumi vieni iš maždaug 4 proc. laimingųjų, kuriems tinka gydymas medikamentais. Jie insulinui padeda išsiskirti iš kasos ląstelių. Vadinamasis monogeninis diabetas, nustatomas atlikus genetinius tyrimus. Bendrame projekte su šveicarais dalyvaujant Kauno klinikoms, pacientams genetinis diabetas diagnozuojamas nemokamai.

„Nebereikia taip dažnai tirtis cukraus, glikemijos kontrolė daug geresnė, paprasčiausiai geriant tabletes galima pasiekti, kad cukraus kiekis kraujyje būtų normalus. Su insulinu taip neišeina. Mums pavyko ištirti visą pirmo tipo diabetu sergančių vaikų populiaciją ir didelė dalį suaugusių iki 25-erių metų ir iš tų 1 tūkst. 200 pacientų nustatėm, jog 150 yra neautoimuninis diabetas“, – kalbėjo Kauno klinikų Vaikų endokrinologijos skyriaus vedėja Rasa Varkauskienė.

Medikai sako, kad dabar vienuolikai pacientų gydymas insulinu buvo pakeistas į geriamuosius vaistus, o šios retos formos diabeto gydymas bei diagnostika Lietuvoje tokie pat pažangūs kaip ir kitose Europos šalyse.

Vienuolyno šeimininkės vienuolės pripažįsta raštu niekam nepranešusios apie kiaurą stogą, lėšų darbams dabar neturi ir neįkainojamas vertybes nuo vandens saugo kibirais.

17 a. pradėtame statyti Pažaislio vienuolyno ansamblyje daugiau kaip šimtą freskų, portretų ir paveikslų altoriams sukūrė dailininkas iš Florencijos Mikelandželas Palonis. Per šimtmečius talentingo italo darbus niokojo laikas ir svetimšaliai, o dabar freską ir lipdinius dviejose koplyčiose, naikina pro stogą bėgantis vanduo.

Bažnyčios palėpėje paveldosaugininkai rado pažeistas skardos jungimo siūles ir užšalusio vandens.

Keliolikoje vietų stogas esą tarsi pradurtas aštriu daiktu.

„Bijau spėliot, nors buvo išsakyta tokia versija, jog prieš keletą metų čia buvo lipta, žiūrėta, vertinta stogo būklė, gal darbininkai neatsakingai kažkokiom priemonėm ir pradūrė stogą“, – sakė Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vyr. valstybinis inspektorius Andrius Liakas.

Viena iš seserų sako, iš kur atsirado pažeidimai stoge, negalinti pasakyti – tiesa, prieš ketverius metus jos kvietusios aukštalipius, kurie stogą esą aptvarkė. Apie tai, kad freską ir lipdinius ne vienerius metus gadina toliau bėgantis vanduo, Kauno paveldosaugininkai tikina sužinoję ne iš seserų, o praėjusią savaitę, tikrindami priešgaisrinę sistemą. Apie bėdas jiems pranešė ir „Lietuvos paminklų“ specialistai. Seserys sako, paveldosaugininkai žinojo apie problemas, tačiau susirūpino tik dabar.

Žmogus, laukiantis į kibirą pribėgančio vandens, juoką kelia.

Gavusios įspėjimą iš Kultūros paveldo departamento, seserys palėpėje sustatė kibirų ir paskyrė asmenį, kuris laiku vandenį išpiltų.

„Tai nėra sprendimas, tai yra išeitis tam kartui. Žmogus, laukiantis į kibirą pribėgančio vandens, juoką kelia. Reikia įrengti laikiną stogą“, – teigė Dalia Krūminienė, Restauravimo tarybos pirmininkė.

Specialistai sako, įrengti laikiną stogą reikia kuo greičiau, tačiau iš kur jam gaus lėšų, seserys sako kol kas nežinančios.

Neišgalėdami įsigyti brangių žaislų, darbuotojai ragina gyventojus paremti jiems gaminti reikalingomis medžiagomis ar daiktais.

Pilkomis žiemos dienomis pramogos išjudina ne tik žmones, bet ir gyvūnus, tad iš kartono pagamintas zebras netruko sudominti liūtus. Zoologijos sodo darbuotojos sako – laisvėje gyvūnai patys susiranda žaislų, o narvuose ima nuobodžiauti, tinginiauja ir mažai juda.

„Jei voljeras aukštesnis, galima priversti pajudėti, pavyzdžiui, snieginių leopardų voljere galima pakabinti mėsą. Tada gyvūnas šokinėja, dirba visi jo raumenys. Jeigu voljeras nedidelis, gyvūno raumenys gali tiesiog atrofuotis ilgai gulint, nejudant. Jis turi judėti. Šiaip liūtai ir visos kitos katės yra tinginiukai. Liūtas labai daug laiko praleidžia miegodamas“, – pasakoja Lietuvos zoologijos sodo Plėšriųjų žinduolių skyriaus vedėja Angelė Grebliauskienė.

Gyvūnus žaislais zoologijos sodas stengiasi pradžiuginti bent kelis kartus per savaitę. Tam tinka viskas – net į paprasčiausią maišą sudėtas šienas. Turtingesni zoologijos sodai perka specialiai pagamintus žaislus.

„Mes turime vieną raudoną kamuolį. Tų žaislų kainos prasideda nuo 200 eurų. Tikrai nelabai įstengiame tokius žaislus pirkti. Tas kamuolys liūtams po dviejų trijų dienų nusibosta“, – tvirtina A. Grebliauskienė.

Lietuvos zoologijos sodas prašo atnešti nereikalingų įrankių, kibirų, kartono, metalinio tinklo smulkiomis akutėmis, spalvoto popieriaus, dažų. Visa tai pravers žaislų gamybai.

Daržovių augintojų asociacija dėl susiklosčiusios situacijos kaltina prekybos tinklus, esą šie, kariaudami dėl pirkėjų, muša kainą. Prekybininkai atšauna, kad jie – kalti mažiausiai.

Kėdainių rajono ūkininkas į vieną iš Kauno turgų bulvių atveža kelis kartus per savaitę. Daugiau kaip tūkstantį tonų užauginęs vyras pardavė maždaug pusę – turguose, prekybos centruose, pavieniams žmonėms ar išvežė į Vengriją, Rumuniją. Ūkininko teigimu, šie metai prasti – ir bulvių valgytojų vis mažiau, ir kaina nedidelė.

„Gaunu 11 ar 12 centų, įvairiai būna. Kur vežame į turgų, ten kaina būna didesnė, nes reikia transporto išlaidas padengti, automatiškai didesnė kaina, tai gauname tuos 15–16 centų. Savikaina panašiai išeina apie 10–11 centų“, – sako ūkininkas Rolandas Andrulis.

Daržovių augintojų asociacijos vadovė sako, kad daugiau uždirbs tik bulves eksportuojantys, bet vežti jų nelabai yra kur – geru derliumi giriasi ir lenkai, ir baltarusiai, rinkoms galintys pasiūlyti daug ir pigių bulvių. Tiesa, būtų galima parduoti bulvių perdirbti, tačiau lietuviai vis tiek gauna už jas maždaug dešimčia centų mažiau nei kitų šalių augintojai.

„Tai yra didelis kelias, kai reikia iki Italijos ar Belgijos, ar Olandijos nuvežti bulves ir eksportuotojai tą įskaičiuoja. Iš kitos pusės, mes neturime didelių kiekių, tiekimas yra fragmentuotas, jie turi dirbti su keliais tiekėjais čia, Lietuvoje, kurie yra ne kooperuoti“, – aiškina Daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė.

Daržovių augintojai sako, kad kainą muša ir prekybos tinklų konkurencija, paaštrėjusi atėjus „Lidl“.

„Jie skelbia akcijas ir pardavimo kaina yra iš dalies kompensuojama pačio prekybos tinklo. Visi kiti prekybos tinklai, jie irgi sau kelia tokią užduotį, kad daržovių ir bulvių kainos turi būti ne didesnės negu prekybos tinkle „Lidl“, bet tai, ką turi pasiūlyti, ir tos nuolaidos yra augintojo sąskaita“, – tikina Z. Cironkienė.

„Prekybininkai turbūt mažiausiai atsakingi už šią situaciją. Yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl bulvių supirkimo kainos yra nedidelės. Visų pirma, bulvių augintojai išaugina daugiau bulvių, nei mūsų žmonės Lietuvoje suvalgo, reiškia, jų reikia mažiau. Kita priežastis, kad konkurencija tarp tų pačių augintojų yra didelė ir vienas už kitą siūlo mažesnes kainas prekybininkams, kad jie toliau parduotų žmonėms“, – situaciją aiškina Prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Laurynas Vilimas.

Daržovių augintojų duomenimis, pernai bulvių pasėlių sumažėjo dešimtadaliu, panašiai jų greičiausiai mažės ir šįmet. Beje, šįmet, palyginus su pernai, ūkininkai maždaug trečdaliu pigiau parduoda ir kopūstus, burokus bei svogūnus.

Lašiša galutiniam pirkėjui dabar bent ketvirtadaliu, o dalis gaminių ir trečdaliu, brangesnė nei prieš metus. Taip sako žuvies perdirbėjai. Anot jų, nėra ko slėpti – gaminių kainas teko kelti, nes žaliava per 2016-uosius pabrango maždaug 40 proc. Savo maržą dar pridėjo prekybininkai.

Perdirbėjai sako, nebranginti savos produkcijos jie gali tik tada, jeigu žaliavos kaina pakyla trumpam, o po to nukrenta. Bet praėję metai, anot kai kurių šaltinių, išsiskyrė ilgalaikiu žaliavos kainos pakilimu.

„Dar niekad tokių kainų nebuvo. Tokių aukštų kainų. Nes dabar kaina siekia iki 9 eurų, o tai yra labai labai brangu“, – teigė UAB „Norvelita“ komercijos direktorė Viktorija Kenstavičienė.

Anot perdirbėjų, reikalinga žaliava – šviežia lašiša ant ledo – perkama tik iš Norvegijos. Iš Čilės Europą pasiekia šaldyta žuvis, o tokia tinka tik daliai gaminių. Pačioje Norvegijoje esą belikę keli stambūs žuvies augintojai, mažiukai bankrutavę. Tad konkurentų norvegams nėra nei Europoje, nei visame pasaulyje – jie pagrindiniai aprūpintojai žaliava. O po to, kai nusipirko Lenkijoje esančią, didžiausią perdirbimo įmonę Europoje, ėmė diktuoti ir pardavimo kainas.

„Šiandien yra susidariusi tokia situacija, kad didžiosios [lašišas auginančios – LRT.lt] kompanijos yra akcijų biržose ir tuo žaidžiama tarsi finansiniu instrumentu. Mes turim tokį įtarimą, kad kainos yra dirbtinai keliamos, siekiant gauti didesnį pelną. Prieš naujus metus jie prognozavo, kad žaliavos kaina antram pusmečiui bus žemesnė apie 10-12 proc., bet pagal šiandieninius duomenimis, jau kalbama, jog kainos išliks tokiam lygmeny, kaip dabar. Jeigu taip nutiks, tuomet pardavimo kaina pakils 10-12 proc.“, – sakė V. Kenstavičienė.

Padėtį esą šiek tiek gerina tai, kad Norvegijos ūkininkai sugebėjo suvaldyti lašišas pastaruoju metu užpuolusių parazitų paplitimą. O Čilėje baigia žydėti jūros dumbliai. Dėl abiejų šių priežasčių lašišos pasiūla, anot „Vičiūnų“ grupės atstovo, buvo sumažėjusi maždaug 7 proc. Tačiau abejojama, kad šiemet pasiūlos ūgtelėjimas sumažins kainas mažmeninėje prekyboje.

„Augintojai susitvarkė, todėl tikėtina, kad metų eigoje kaina stabilizuosis ir galbūt antroj metų pusėj būtų jau ir mažėjimo tendencija. Bet, jeigu kalbėtume apie vartojimą, apie kainą vartotojui, tai, žinoma, vartotojas to iš karto nepajaus, nes lašiša auginama, ją paskui veža apdoroti į tam tikras šalis, iš ten pakuojama, tiekiama į prekybos tinklus, ir natūralu, jog toks procesas užtrunka, todėl vartotojui kainos pasikeitimas pasimatys tik po kurio laiko“, – sakė Šarūnas Matijošaitis, „Vičiūnų“ įmonių grupės valdybos pirmininkas.

Perdirbėjų teigimu, numušti kainas galėtų nebent smukęs lašišos ir jos gaminių vartojimas. Taip atsitiko 2013-aisiais. Tiesa, tik trumpam – pirkėjams apsiprasti pakako maždaug mėnesio. Dabar lašišos vartojimas po truputį kasmet auga visame pasaulyje – ją perka ir gyventojai, ir maitinimo įstaigos.

Lietuvos žuvies perdirbėjai didžiąją dalį savo produkcijos eksportuoja į ten, kur, anot jų, pirkėjai turtingesni. Lietuvoje „Norvelita“ parduoda mažiau nei dešimtadalį, „Vičiūnai“ – apie trečdalį visų savo gaminių.