Emocinės plytelės

Prie projekto "Fluxus Labas! Kiemas" K.Donelaičio gatvės kiemo bendruomenė prisijungė šių metų pavasarį, pasitelkusi  menininkus Ingą ir Žygimantą Šarakauskus.

K.Donelaičio gatvės kiemo kūrinys yra ganėtinai apgaulingas, nes, pažvelgus iš toli, nepastebėsi individualių plytelių, kurias gamino patys kiemo bendruomenės nariai, jų draugai ir svečiai. Vieni išgraviravo gėlių siluetus, kiti pavaizdavo darbo įrankius, raktus, medžius, augalus. Daugybę jų galima įžvelgti, tik atidžiau patyrinėjus šį meno kūrinį. Aktyviai prisidėjusi prie plytelių gaminimo proceso, Rūta pasakojo, kad lipdydamas iš molio žmogus gali atsipalaiduoti, perteikti savo sukauptas emocijas.

Gyventojai džiaugiasi, kad jų kiemas tapo ne automobilių saugojimo aikštele, bet erdve, kurioje kaimynai, kauniečiai ir svečiai gali bendrauti, rinktis.

"Tai buvo labai įdomus procesas. Tuo metu dar atostogavome Mingės kaime ir pas namo šeimininkus pamačiau ant stalo krūvelę molio. Pati mėgstu savo malonumui lipdyti dubenėlius, puodelius iš molio, tad iškart susidomėjau. Šeimininkai papasakojo apie šį projektą ir pagalvojau, kad tai yra puiku. Ne šiaip atostogauti, bet ir prasmingai praleisti laiką. Visą tą procesą galėčiau pavadinti molio terapija, nes kai žmogus liečia, minko, įspaudžia augalus ar įvairius daiktus, jis atsipalaiduoja. Taip per atostogas ir atsirado 40 plytelių", – pasakojo Rūta.

Svarbus bendradarbiavimas

Pasak "Fluxus Labas!" K.Donelaičio gatvės kiemo iniciatyvinės grupės narės Ritos Levickienės, artimas bendradarbiavimas su Kauno miesto savivaldybe leido įgyvendinti ne vieną kultūrinį ir infrastruktūrinį projektą.

"Mes net fasadą šalia esančio namo tvarkėme, gavę dalinį finansavimą iš savivaldybės. Žmonių iniciatyvai ir savivaldybės paramai susijungus, sukuriami gražūs darbai. Galima tik pasidžiaugti, kad Kaune taip vyksta. Žmogaus iniciatyva gali sužlugti, jei niekas jos nepalaikys. Ji tiesiog per biurokratų pinkles pranyks", – įsitikinusi R.Levickienė.

Kristijono Ražicko nuotr.

"Kaunas 2022" programos "Visi kaip vienas" koordinatorės Godos Pomerancevos teigimu, šio kiemo gyventojus suvienijo noras bendrauti, ypač sustiprėjęs po karantino. Taip pat išryškėjo poreikis kartu dalyvauti bendrose kultūrinėse veiklose, dalytis patirtimi, žiniomis, gebėjimais.

"Gyventojai džiaugiasi, kad jų kiemas tapo ne automobilių saugojimo aikštele, bet erdve, kurioje kaimynai, kauniečiai ir svečiai gali bendrauti, rinktis, daugiau sužinoti apie Kauną ir iš kiemo gyventojų lūpų išgirsti "Fluxus" judėjimo istoriją. Gyventojai ne kartą minėjo, kad užsimezgė netikėtos pažintys, sustiprėjo iniciatyvinės grupės ryšiai, užgimė naujos kiemo tradicijos – savaitiniai kaimynų pašnekesių vakarai, kurių metu kuriamos naujos iniciatyvos, projektai, aptariamos ateities veiklos, dalijamasi patirtimi ir kasdieniais patyrimais. Būtent šie sustiprėjusios, savo aplinką drąsiai keičiančios ir svetingos kiemo bendruomenės bruožai užtikrina, kad iniciatyvos nesibaigs ir ateityje", – teigė G.Pomeranceva.

Paliekame ženklą

"Fluxus" – tai labai šiuolaikiškas, modernus meno stilius. Šio stiliaus sekėjai teigia, kad menas nėra pardavimo objektas. Pasak Žygimanto Šarakausko, menininkais galime būti kiekvienas, kuris užsiima kūryba ir bent akimirkai gali atitrūkti nuo kasdienių sunkumų, pasinerti į kūrybinio džiaugsmo visumą.

"Menininkais mes esame visi. Jeigu užsiimi kūrybine veikla, negalvoji, kad esi nusipelnęs menininkas ir pan. Menas – tai daiktas, kurį sunku įvardyti pinigine išraiška, tai labiau darbas iš idėjos, kuris suteikia kūrybinį džiaugsmą. Ypač šiuo laikotarpiu, kai pasaulyje yra nemažai bėdų, tu turi galimybę džiaugtis kūryba. Laisvai, be jokių įsipareigojimų ir įpareigojimų. Siena irgi nieko neįpareigoja. Čia yra mūsų bendras darbas, tai nėra meno kūrinys. Kas jis bus ateityje, dar sunku pasakyti, juolab kad tai yra tęstinis projektas, kadangi nuolat keisis žmonės, ateis vis naujų, su savomis idėjomis. Mes gyvename miesto centre, taigi ir suvokiame, kad negalime užsitverti savo kiemo. Čia yra miesto paveldas, atviras visiems. Idėjiškai mes čia esame laikinai gyvenantys. Po mūsų visada ateis kiti. Mes paprasčiausiai paliekame savo ženklą", – pasakojo Ž.Šarakauskas.

– Šiuo metu studijuoji Tarptautinės komunikacijos magistrantūroje VU Komunikacijos fakultete. Ką studijavai prieš tai?

– Studijavau anglų filologiją Kinijoje. Anglų kalba yra labai reikalinga, ypač žiūrint į tarptautinius vandenis. Bakalauro studijose skaičiau nemažai mokslinių straipsnių, literatūros, monografijų anglų kalba, daug kalbėjome angliškai kasdieniame universiteto gyvenime. Kasmet jaučiau, kad įgūdžiai tobulėja, todėl galiu dėkoti tik savo dėstytojams, kurie paskatino domėtis savo studijomis.

– Kiek mokytojas mokykloje, tavo manymu, gali turėti įtakos moksleivio gebėjimui išmokti?

– Jau mokyklos laikais domėjausi anglų kalba. Mokiausi pas nuostabius mokytojus, kurie motyvavo stengtis ir parodė šios kalbos grožį. Tai, manau, ir paskatino toliau gilinti šios kalbos žinias universitete. Mano nuomone, mokytojui svarbiausia yra du dalykai. Pirmiausia – kantrybė, nes yra visokių mokinių, vieni greičiau išmoksta, kiti – lėčiau. Jei mokytojas yra kantrus ir nuoširdžiai dirba, stengiasi, kad mokiniui būtų geriau, mokinys ir išmoks reikiamų dalykų. O antra – be abejo, yra meilė. Mokytojo meilė savo mokiniams suteikia neapsakomai daug motyvacijos. Nesvarbu, iš kur mokinys būtų, mokytojas turi rūpintis ir mylėti juos visus vienodai.

– Kaip pasirinkai studijas Lietuvoje?

– Iš tikrųjų ilgai kapsčiausi internete, nagrinėjau daugybę universitetų. Atradęs VU pradėjau domėtis studijų programomis, kurios man įdomios ir po kurių matyčiau save potencialiame darbe. Taip ir atsirado tarptautinė komunikacija, sudomino dėstomi dalykai, tad ilgai nelaukiau – pateikiau savo dokumentus ir įstojau.

– Ar esi buvęs Lietuvoje anksčiau?

– Ne, tik skaičiau internete. Labai laukiu, kada galėsiu atvykti čia ir pasinerti į naują aplinką. Kinų ir lietuvių kultūros, vis dėlto, labai skiriasi, taigi labai norėčiau pamatyti ir patirti visa tai gyvai. Yra nemažai vietų, kurias norėčiau aplankyti, išbandyti vietinius, tradicinius patiekalus. Pripažinsiu, veiklos tvarkaraščio dar neturiu, bet, atvykus į Lietuvą, tai bus mano prioritetas.

Kiek ironiška, kad, sėdėdami namuose prie kompiuterių, suburiame skirtingus pasaulio kraštus į vieną vietą ir veikiame dėl vieno tikslo – žinių.

– Praėjo jau kiek daugiau nei mėnuo nuo studijų pradžios. Kokie pirmieji įspūdžiai?

– Pradžia buvo labai įdomi. Labiausiai nustebino kultūrų įvairovė tarp mano grupiokų. Turiu kolegų ir Nigerijos, Ukrainos, Vokietijos, Azerbaidžano ir daugybės kitų valstybių. Manau, kad visada yra gerai dirbti tarpkultūrinėje aplinkoje, ypač studijuoti. Užmezgi daug įdomių pažinčių ir pamatai, kokie iš tikrųjų mes esame skirtingi. Juolab kai save matau dirbant tarptautinėje rinkoje, niekada nežinau, su kuo teks bendradarbiauti. Galbūt vieną dieną reikės dirbti su studijų laikų kolegomis ne tik rašant rašto darbą ar rengiant pristatymą, bet ir planuojant įmonių ateities klausimus. Kiek ironiška, kad, sėdėdami namuose prie kompiuterių, suburiame skirtingus pasaulio kraštus į vieną vietą ir veikiame dėl vieno tikslo – žinių.

– Ar manai, kad tarptautiškumas aukštosiose mokyklose dar labiau išaugs?

– Be abejonės. Mano nuomone, šiuo metu visame pasaulyje tarptautiškumas yra bendras visų aukštųjų mokyklų bruožas. Vis daugiau valstybių turi komunikuoti ir koordinuoti savo reikalus tarptautinėje sferoje, taigi, atsiranda poreikis šios srities specialistų praktiškai kiekvienoje įmonėje, valstybinėje ar privačioje. Kaip ir sakiau, jau dabar pasaulyje ši tendencija yra, tačiau ateityje tai bus neišvengiama.

– Šiuo metu mokaisi nuotoliniu būdu gyvendamas Kinijoje. Ar tokio formato studijos yra laikina išeitis ar reali alternatyva?

– Kaip kalbėjome apie neišvengiamą tarptautiškumą universitetuose, taip gali būti ir su nuotolinėmis studijomis. Tai praplečia studentų galimybes mokytis norimoje aukštojoje mokykloje. Taip atsiras ne tik poreikis kurti naujas studijų programas, bet ir didės jų populiarumas.

Aišku, yra ir trūkumų. Kol koronaviruso pandemija siaučia, tol nuotolinis mokslas bus laikina išeitis. Palyginti su užsiėmimais auditorijose, nuotoliu informacijos perdavimas ir įsisavinimas trunka ilgiau ar net prasčiau. Vis dėlto, sėdint auditorijoje su kolegomis ir dėstytojais, nori nenori tu esi labiau įsitraukęs į užsiėmimą, ilgiau išlaikai dėmesį ir gyviau diskutuoji, ko nuotolyje kartais gali pritrūkti.

Kita vertus, studijuojant nuotoliu nėra didelio poreikio konspektuoti tai, ką kalba dėstytojas. Paskaitos dažnai būna įrašinėjamos, tad, jei prasčiau supranti vieną ar kitą temą, nereikia beviltiškai kalti konspektuose tų pačių sakinių – gali įsijungti įrašą ir peržiūrėjęs suprasi.

– Ar studentai netaps tinginiais studijuodami nuotoliu?

– Kai kuriems, sakyčiau, tai gali tapti problema. Nors studijos nuotoliu daug nesiskiria nuo gyvų paskaitų – tie, kurie nenori eiti į paskaitas, jie ir taip jose nesilankydavo, nebent būdavo koks atsiskaitymas. Pats visad stengiuosi laikytis įprasto režimo – jei vyksta universiteto užsiėmimai, neklausau paskaitų gulėdamas lovoje. Turiu darbinę aplinką, stalą ir patogią kėdę. Tai šiek tiek išlaiko motyvaciją ir neleidžia manyti, kad nuotolinės paskaitos galiu klausytis gulėdamas lovoje.

Kas yra meilė? Kas yra labiau romantiški – vyrai ar moterys? Kaip pasimatymai atrodė anksčiau ir dabar? Apie tai kalbėta trečiadienį Istorinėje LR Prezidentūroje senjorams skirtoje edukacinėje paskaitoje "Romantika tarpukariu: apie meilę, flirtą, ir kitas linksmybes".

Pasak Istorinės LR Prezidentūros ekskursijų vadovės ir edukatorės Kamilės Povilavičiūtės, tarpukariu žmonės turėdavo atitikti tam tikrus standartus. "Anuomet buvo manoma, kad svarbiausia yra būti švelniam, dėmesingam ir mandagiam. Būtent šie trys pagrindiniai bruožai ir sudarydavo romantiško žmogaus įvaizdį. Tais laikais taisyklės būdavo taikomos labiau vyrams, o ne moterims, mat seniau iniciatyvą susipažinti turėdavo rodyti vyrai", – pasakojo K.Povilavičiūtė.

Anuomet buvo manoma, kad svarbiausia yra būti švelniam, dėmesingam ir mandagiam.

Rašyti ir gauti laiškus būdavo įprasta, kitokių komunikavimo būdų beveik nebūdavo, ne visi turėjo telefonus. Ir romantiškuose santykiuose laiškas būdavo lyg simbolis – nuo voko spalvos bei pašto ženklo pozicijos priklausė, kaip adresatas jį priims ir supras. Pavyzdžiui, geltona spalva reikšdavo meilę kitam, juoda – partnerio godumą. "Baltas vokas reikšdavo tiesiog paprastą laišką, galbūt giminės iš užsienio norėjo susisiekti. Mėlynas – permaina meilėje: arba bus vedybos arba skyrybos, o žalias – viltis, tikėjimas. Geltonas reikšdavo – myliu, bet ne tave, vaško spalvos vokas – artima meilė, bet dar ne vedybos. Juodas reikšdavo godulį, o labai ryškiai geltona – vilties, saulės spalva, bet visgi netikra meilė. Rožinis vokas reikšdavo karštą meilę, o pilkas simbolizuodavo tiesiog "myliu tave", – paaiškino K.Povilavičiūtė.

Kamilė Povilavičiūtė. K. Ražicko nuotr.

Simbolines prasmes taip pat turėjo ir pašto ženklai, jų išdėliojimas ant voko. Jeigu pašto ženklas priklijuotas viršutiniame dešiniajame kampe, kaip įprasta šiomis dienomis, tai reikšdavo, kad paprasčiausiai myli tą žmogų. Jeigu jis pakreipiamas horizontaliai – būk man ištikimas, o apačioje priklijuotas ir šiek tiek pakreiptas reikšdavo skyrybų intenciją.

Kadangi karininkai buvo aristokratijos atstovai, jiems buvo keliami gana griežti reikalavimai norint vesti savo mylimąją. Pasak edukacijos vedėjos, karininkas turėdavo gauti ne tik savo šeimos narių palaiminimą tuoktis, bet ir savo vadovybės kariuomenėje.

"Jie turėdavo pateikti informaciją savo štabo viršininkui, su kokia mergina susipažino, iš kokios šeimos ji yra ir ar norėtų ją vesti – tai turėdavo įvertinti karininkų vadovybė. Tu esi karininkas, vadinasi, į santuoką turi žiūrėti labai atsakingai, kad vedybos paskui nepakenktų karjerai", – pasakojo K.Povilavičiūtė

Tarpukariu ir spauda padėdavo susirasti antrą pusę. Laikraščiuose būdavo atskira skiltis, kur žmonės pristatydavo save, išsakydavo intencijas, pomėgius ir pateikdavo savotiškų reikalavimų būsimam partneriui.

"Ši tendencija atėjo iš užsienio – vakarietiška kultūra visgi darė didelę įtaką mums. Skelbimai atsirado esant poreikiui, daug žmonių tais laikais jau mokėjo skaityti, laikraščių paklausa augo, jų daugėjo. Pradėjo skaityti ir kaimo žmonės, ne tik miestiečiai. Aišku, skelbimų būdavo visokių: vienas parašydavo gražų pažinčių skelbimą, o kitas parašydavo savo ginklo numerį iš tarnybos laikų, esą, tai įrodymas, kad tarnavo", – pasakojo K.Povilavičiūtė.

Edukacijoje dalyvavo daugiau kaip 20 senjorų, kurie su plojimais ir su nostalgiškais pašnekesiais apie jaunystę užbaigė popietę Istorinėje LR Prezidentūroje.

Lyg socialinis eksperimentas

Tarnauti atėję jaunuoliai iš pradžių patiria nemažą šoką: laisvas dienas pakeičia griežta dienotvarkė, tenka atsisakyti plaukų stiliaus, barzdos, auskarų, žiedų – visi tampa didelės mašinos dalimis, atliekančiomis tam tikras funkcijas. Vis dėlto devyni tarnybos mėnesiai, pasak karių, praeina nepastebimai greitai, veiklų netrūksta, o įspūdžiai, patirtys ir prisiminimai, pasibaigus tarnybai, išlieka ilgam.

Paulius Černeckis – kaunietis, 2017 m. tarnybą pradėjo Juozo Vitkaus inžinerijos batalione tik baigęs mokyklą, nusprendęs, kad mokslai ir aukštasis išsilavinimas niekur nepabėgs. Pasak Pauliaus, devyni mėnesiai inžinerijos batalione leido jam atsikvėpti nuo mokslų, o baigęs tarnybą jis įstojo į aukštąją mokyklą.

"Akademinė aplinka, be abejo, skiriasi nuo kariuomenės, tačiau nepasakyčiau, kad buvo sunku persiorientuoti. Kaip tik nuo fizinės veiklos protas būna pailsėjęs, tad net geriau ir kokybiškiau gali studijuoti. Žinau kolegų, kurie pasirinko tarnauti kariuomenėje kaip profesinės karo tarnybos (toliau – PKT) kariai, ir paraleliai mokosi neakivaizdiniu būdu kolegijose ar universitetuose. Taigi nemanau, kad sunku šiuos dalykus suderinti", – svarstė P.Černeckis.

Paulius Černeckis. / P. Černeckio asmeninio archyvo nuotr.

Kariuomenėje yra posakis, kad geras karys turi būti punktualus ir ateiti į susitikimą 15 min. anksčiau. Gyvenant pagal griežtą dienotvarkę, kurioje kiekviena valanda yra skirta teorinėms ar praktinėms veikloms, vėluoti nebūdavo geras sprendimas. "Iki šiol išlikęs įgūdis planuoti laiką ir tinkamai viską sudėlioti, kad niekur nevėluotum. Kariuomenėje dėl to ir yra tvarka. Palaikyti švarą ir ryte pasikloti lovą buvau įpratęs dar iki tarnybos, tad svarbiausias dalykas, kurį išmokau tarnyboje, – planuoti laiką", – prisipažino Paulius.

Kariuomenėje pasitaiko konfliktinių situacijų tarp karių dėl įvairių dalykų, tačiau, pasak vaikino, vadai ir bendra tvarka ne kartą padėjo išvengti nesutarimų. "Iš pradžių tų apsižodžiavimų gal ir buvo, bet nedaug. Juk čia – kaip kokiame socialiniame eksperimente: suleisk šešiolika žmonių į vieną kambarį ilgesniam laikui ir pasižiūrėk, kas įvyks. Vis dėlto bendra tvarka ir vadų indėlis padėjo viską sustyguoti", – įsitikinęs P.Černeckis.

Šiuo metu Paulius studijuoja Vilniaus universitete ir dirba informacinių technologijų analitiku. Prisimindamas tarnybą kariuomenėje vaikinas svarsto, kad sunkiausia vis dėlto buvo ne fiziškai, bet psichologiškai. "6 val. ryto atsikelti miške fiziškai nesunku, tačiau psichologiškai nusiteikti dar visą savaitę taip gyventi būdavo kiek sunkiau", – prisiminė pašnekovas.

Svajonė tapti pilotu

Į tarnybą Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione 2018 m. Matas Šimonis atėjo iškart pabaigęs mokyklą. Dabar jis studijuoja orlaivių aviaciją Vilniaus Gedimino technikos universitete. Vaikinas manė, kad kariuomenėje bus labai sunku, tačiau greitai suprato klydęs. Vis dėlto Matas neneigia, kad buvo sunkių akimirkų.

"Bene labiausiai įsiminė ataskaitinės kuopos pratybos Pabradėje baigiantis tarnybai. Buvo labai karšta, mažai miego, kasnakt vos po dvi valandas pasnausdavome. Dėl energijos ir miego trūkumo trečią parą prasidėjo haliucinacijos. Visada atsiminsiu, kaip ėjau ir pamačiau gulintį užsimaskavusį priešų snaiperį. Rodau jį savo kolegai, bet jis nemato. Paskui įsižiūrėjau ir supratau, kad ten buvo tiesiog rąstas. Einu toliau ir matau – lyg kažkas man mojuotų. Per ginklo optiką pažiūrėjęs supratau, kad ten tiesiog krūmai", – dabar jau su šypsena prisimena vaikinas.

Matas seniai svajojo apie orlaivių piloto darbą. Baigiantis tarnybos laikui atsirado galimybė likti dirbti kariuomenėje kaip PKT, bet Matas pasirinko siekti savo svajonės, nes jo norimos studijų programos neakivaizdiniu būdu nėra. Vis dėlto Kunigaikščio Vaidoto batalione vaikinas įgijo įgūdžių, naudingų ir jo siekiamoje profesijoje.

6 val. ryto atsikelti miške fiziškai nesunku, tačiau psichologiškai nusiteikti dar visą savaitę taip gyventi būdavo kiek sunkiau.

"Vieni pagrindinių dalykų, kurių prireiks dar ilgai, – orientavimasis, žemėlapio skaitymas, naudojimasis kompasu. Būsimam pilotui orientavimasis erdvėje yra labai svarbu. Tarnaudamas kariuomenėje buvau savo skyriaus vedliu, daug dirbau su žemėlapiu ir kompasu, ir šiuo metu tai labai praverčia, pravers ir ateityje. Žinoma, tas pats miškas iš oro atrodo kitaip, nei būnant ant žemės. Kariuomenėje reikėdavo susidėlioti maršrutą, kaip eisi, atskaitos taškus ir pan. Skrendant reikia stebėti išskirtinius taškus, pastatus ar kelių sankirtas, kad galėtum orientuotis erdvėje, nes iš oro visiškai kitaip viskas atrodo. Gyvenau kaime praktiškai visą savo vaikystę, bet iš oro sunkiai jį atpažinau", – patyrimais dalijosi pašnekovas.

Greta savo studijų Matas taip pat tarnauja Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP). Devynių mėnesių patirtis vaikinui leido sklandžiai ir greitai įsilieti į savo naująją tarnybos vietą, nors jis pripažįsta, kad iš pradžių stebino skirtumai.

"Jau daugmaž žinojau, kaip veikia kariuomenė, ir turėjau šiek tiek daugiau kompetencijų, nei tik baigęs trijų savaičių bazinį kario savanorio rengimą. Bet KASP nuo šauktinių tarnybos labai skiriasi. Šauktiniui būdavo baisoka eiti kalbėti su vadais, o čia – viskas gerokai paprasčiau", – skirtumus pastebi M.Šimonis.

Kelia pasitikėjimą

Tadas Samušis, 2018 m. baigęs mokyklą, iškart pateikė dokumentus į universitetą ir atlikti devynių mėnesių tarnybą kariuomenėje, Kunigaikščio Vaidoto batalione. Vaikinas nusiteikęs po studijų toliau tarnauti kaip PKT karys. Šiuo metu Tadas studijuoja Vilniaus universitete ir gyvena bendrabutyje.

Smagiai: savo granatsvaidį T.Samušis vadino pumpurėliu. / T. Samušio asmeninio archyvo nuotr.

Savo tarnybos laikus prisimena nevienareikšmiškai – būta ir sunkumų, ir smagių dalykų: savo granatsvaidį T.Samušis vadino pumpurėliu. Vaikinas neslepia, kad kariuomenėje vartojamo žargono kartais pasitaiko ir civiliniame gyvenime.

"Žodis "vaflis" tapo bendriniu žodžiu – reiškia bet kokį žioplį. Jei atsispaudimus reikia daryti, tai vadinu pumpavimu. Šiaip nevartoju šitų žodžių, bet kai draugams pasakoju istorijas iš tarnybos, tai daugiau jų išlenda. Retsykiais ir bendrabučio kambarį pavadinu kubriku – taip tarnyboje vadindavome savo kambarius", – juokiasi T.Samušis.

Vaikinas sako nesigailintis ėjęs tarnauti. "Sutinki kokį žmogų bare, pradedame kalbėtis ir jam susidaro įspūdis, kad esu tarnavęs. Sakau, kad esu vaidotėnas, o jis man: "O aš – dragūnas." Ir, atrodo, iškart tampame draugais, atsiranda kažkoks pasitikėjimas, nors to žmogaus iki šiol gyvenime nesi matęs", – pasakojo vaikinas.

Yra, ką prisiminti

Ukmergėje baigęs vidurinę, Technologijų ir verslo mokyklas bei įgijęs autoremontininko-suvirintojo specialybę, Rytis Janonis 27-erių buvo pašauktas tarnauti Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione. Iš pradžių vaikinas nenorėjo eiti į kariuomenę, mat turėjo kitų tikslų: susirasti darbą, pasitaupyti pinigų.

Devyni tarnybos mėnesiai vaikinui vis dėlto buvo naudingi – dabar ir pats mano, kad be kariuomenės būtų viskas šiek tiek kitaip, o gal net ir ne į gera.

Įvertino: R.Janonis nenorėjo tarnauti,bet dabar supranta, kad be kariuomenės jo gyvenimas būtų kitoks, o gal net ir ne į gera. / R. Janonio asmeninio archyvo nuotr.

"Žinios visada praverčia, kad ir kokios jos būtų. Dabar žinau, kur ir koks batalionas yra. Įgijau ir psichologinio atsparumo", – pranašumus vardijo R.Janonis.

Dabar Rytis dirba automobilių servise Vilniuje kartu su tarnybos kariuomenėje kolega. Tarnaudamas jis, be savo pagrindinių pareigų – granatsvaidininko padėjėjo, taip pat dirbo technikos parke, kur turėjo prižiūrėti ir remontuoti šarvuočius M113.

"Kariuomenėje įgytus įgūdžius retai naudoju savo profesijos srityje. Tarnaudamas remontavau kuopos šarvuočius, o darbe taikau panašius metodus didesnių automobilių gedimams identifikuoti. Bet tokių atvejų pasitaiko retai", – pasakojo pašnekovas ir neslėpė, kad baigęs tarnybą dar kurį laiką galvojo apie kariuomenę ir profesionalią tarnybą joje, bet gyvenimas pasisuko kita linkme.

Visi kariuomenėje tarnavę vaikinai sutinka, kad lengva toli gražu nebuvo, tačiau kiekvienas sukaupė naudingų įgūdžių, atrado naujų draugų ar paprasčiausiai smagiai ir įdomiai praleido laiką.

Dalyvavęs komandinėse ir individualiose parašiutininkų varžybose visame pasaulyje – Indijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje ir daugybėje kitų valstybių, Žydrūnas tikina, kad niekur kitur nepatirsi tokio pojūčio, kaip šokant iš lėktuvo, kai ūžia vėjas ir krenti dideliu greičiu, o jau kitą akimirką sklendi padangėje išsiskleidus parašiutui.

– Nuo ko viskas prasidėjo?

Buvau keturiolikos metų. Pasiūlė klasiokas nuvažiuoti į aerodromą. Nuvažiavome ir iššokome. Tais laikais parašiutas dar buvo toks apvalus, iššokus iš lėktuvo jis automatiškai išsiskleisdavo, ir kaip grybukas leidiesi. Ir baisu, ir įdomu. Visiška tyla, ramybė. Antras šuolis buvo dar baisesnis, trečią kartą galbūt nebūčiau šokęs, bet buvo šiek tiek gėda prieš draugus. Trečias šuolis buvo visai nieko – taip ir pradėjau šokinėti. O instruktoriumi, aišku, tapau gerokai vėliau, galbūt nuo 2003 m. Iš pradžių rengiau parašiutininkus, mokiau laisvo kritimo, o paskiau išpopuliarėjo šuoliai su dviviečiu parašiutu, vadinamąja kengūra. Iki šių dienų tuo ir užsiimu.

Tėvas pasakojo, kad mama nemiegodavo naktimis, kol negrįždavau.

– Norint šokti su parašiutu ir tapti instruktoriumi, reikia baigti kursus. Kaip vyksta šis procesas?

– Iš pradžių, jei nori išmokti šokinėti, yra kursai. Vėliau, pasiekus tam tikrą lygį, pavyzdžiui, iššokus bent 500 kartų, gali mokytis dirbti šuolių su dviviečiais parašiutais instruktoriumi. Iš tikrųjų net negalima sakyti, kad mes dirbame instruktoriais, – tik mokome naudotis parašiutu ir turime leidimą šokti dviese. Angliškai tai vadinasi „tandem master“ („tandem“ – parašiuto tipas (dvivietis), „master“ – meistras). Taigi, lietuviškai galbūt turėtų būti ne instruktorius, o tandemo meistras.

Tapti parašiutininku gali tikrai ne kiekvienas. Kartais bandai žmones mokyti, bet mintyse sakai: „Gal jau tu važiuok namo.“ Tie, kurie nori iššokti su parašiutu, išmoksta visi, bet yra žmonių, kuriems gali padovanoti ar įsiūlyti šuolį, bet jiems jo nereikia – jie net į lėktuvą nenori lipti.

Žydrūnas įsitikinęs – niekur kitur neįmanoma patirti to, ką žmogus išgyvena leisdamasis su parašiutu. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Ar yra kompetencijų kėlimo sistema, tarkime, leidimas šokti iš aukščiau ar naktį?

– Pasaulyje nėra tokios sistemos. Yra kategorijos, pavyzdžiui, D kategoriją galima gauti atlikus 500 šuolių, įvykdžius tam tikrus reikalavimus. Šuoliams iš didesnio aukščio nieko ypatingo nereikia, bet reikalaujama lėktuve turėti reikiamą įrangą, deguonies balionėlį, norint pakvėpuoti prieš šuolį. Jei naudojami specifiniai parašiutai, galbūt ir reikalinga tam tikra kompetencija, bet civiliai tokių nenaudoja, čia jau labiau kariuomenės sritis. Per varžybas esu išbandęs ir naktinių šuolių. Daug kas priklauso nuo organizatorių, kurie turi specialiai paruošti leidimosi aikšteles, jas gerai apšviesti.

– Ar sunku šokti su parašiutu kartu su kitu žmogumi?

– Visada patogiau šokti vienam su savo parašiutu. Pripranti prie visko. Su daug žmonių esu šokęs, bendravęs. Kai kurie parodo labai įspūdingas emocijas, tad būna toks savotiškas energijų apsikeitimas.

– Kaip vyksta pasiruošimas šuoliui su parašiutu? Į kokius dalykus kreipiate ypač daug dėmesio?

– Būtent Kauno klube parašiutus paruošia vadinamieji dėjikai (angl. – „packer“). Jie paruošia parašiutą ir padeda į lentyną naudoti. Kai reikia šokti, pasiimi sudėtą parašiutą pagal dydį – lengvesniam ar sunkesniam žmogui. Pirmiausia jį patikrini, ar sudėtas tinkamai. Yra standartai, kuriuos turi atitikti parašiutas, pavyzdžiui, jei tai pirmasis dienos šuolis, reikia patikrinti, ar saugos prietaisas įjungtas – būtent jis galėtų išgelbėti gyvybę nelaimės atveju. Saugos prietaisas tam tikrame aukštyje, jei nieko nedarai, pats paleidžia atsarginį parašiutą. Be abejo, yra tikrinimo seka: atkabinimo žiedų sistema, atsarginio parašiuto žiedas ir atkabinimo pagalvėlė – ar tinkamai pritvirtinti, kad netyčia neišsiskleistų. Paskui – parašiuto galinės dalies patikra. Eidamas į lėktuvą dar kartą pertikrinu, ką matau, ką jaučiu. Lėktuve, prieš susisegant su keleiviu, vėl reikia patikrinti, ar viskas paruošta tinkamai. Prisisegęs keleivį, dar kartą paliečiu ir pažiūriu tam tikras vietas. Prieš iššokdamas dar patikrinu stabilizatorių, kurį reikia išmesti iššokus. Jau iššokus, išmetus stabilizatorių, dar paskutinį kartą patikrinu, ar pasiekiu atsarginio parašiuto žiedą, atkabinimo pagalvėlę ir tranzito karabiną. Taigi, tikrinama nuolat, visuose šuolio etapuose. Viso to išmokau kursuose.

– Kaip reaguojate į žmones, kurie labai bijo šokti arba iššokę labiau parodo emocijas?

– Dažniausiai žmonės žino, ko nori ir kur atvažiuoja, tačiau pasitaiko tokių, kurie atvykę su kompanija bando įveikti save. Būna, kad žmogui šuolio metu kyla panika, kartais griebia man už rankų, bet turime instrukcijas, ką tokiose situacijose reikia daryti, stengiamės jį nuraminti, suvaldyti. Tas žmogus yra prikabintas nugara prie mano krūtinės, tai nelabai ką blogo ir padarys. Žinoma, prieš šuolį paaiškiname, ką daryti patiems, jei, pavyzdžiui, dėl streso negali kvėpuoti.

– O jeigu žmogus lėktuve atsisako šokti?

– Nepamenu tokių. Visas darbas su žmogumi vyksta kylant lėktuvu – su juo bendrauji, paaiškini, nuramini. Pakilus žmogus supranta, kad kito pasirinkimo nėra, taigi lieka šokti.

Ž.Mituzui visiškai normalu per dieną šokti su parašiutu aštuonis kartus, bet apie savo profesiją jis nelinkęs girtis. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Papasakokite apie parašiutininkų varžybas. Kaip jos vyksta?

– Dažniausiai tai yra grupinė akrobatika, kai dalyvauja keturių žmonių komandos: per tam tikrą laiką reikia atlikti ore kuo daugiau figūrų ir blokų sekų. Visos komandos daro tą patį: iššoka iš lėktuvo maždaug 3,2 km aukštyje ir turi 35 sek. atlikti kuo daugiau manevrų. Burtų keliu renkama seka, pagal kurią komandos pasirodys. Iššokę atliekame tas grupines figūras, o iš paskos iššoka operatorius, kuris viską filmuoja, užfiksuoja ir įrašą perduoda teisėjams vertinti – skaičiuoja figūrų, blokų tikslumą bei taisyklingumą, skiria taškus. Dar vyksta tikslumo rungtis, kai šoki į nustatytą vietą, kur ant žemės yra 16 cm elektroninis diskas. Jis fiksuoja, kaip tiksliai pataikei į centrą. Turi priskristi ir su kulnu kuo tiksliau pataikyti į centrą.

– Koks šuolis su parašiutu labiausiai įsiminė?

– Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Dubajuje, virš jų „Palmės“. Visiems ten labai patinka, nes tikrai įspūdinga. Bet vieta daug reikšmės iš tikrųjų neturi, užtenka man ir Lietuvos. Pavyzdžiui, Neringoje, šokant virš jūros ir leidžiantis sausumos ruože tarp marių – nereikia jokių užsienių.

– Ar kaskart prieš šuolį atliekate kokią nors ceremoniją?

– Varžybose su komanda turėjome šūkių, bet individualiai – ne. Važiuojant į aerodromą, draugė man dažnai pasako: „Važiuok atsargiai dviračiu“, nors važiuoju šokti su parašiutu. Tai tapo rutina ne tik man, bet ir aplinkiniams.

– Kaip žmonės reaguoja sužinoję apie jūsų profesiją?

– Nesu labai didelis mėgėjas pasakoti, ką veikiu. Nenoriu aiškinti žmonėms, kad tai nepavojinga, ir nesu kvailas, jog šokinėju. Kartais nepaprasta su to neišmanančiu žmogumi kalbėtis, nes jis nesupranta, kaip galima, pavyzdžiui, kasdien šokti aštuonis kartus. O jeigu dar pasakau, kad jau esu iššokęs daugiau kaip 7 tūkst. kartų… Paprasčiau šitos temos neliesti.

– Kaip reaguoja jūsų tėvai?

– Sunku pasakyti. Mano mama reagavo jautriau, ne garsiai, bet viduje, kai kur nors išvažiuodavau. Ypač kol buvau vaikas. Tėvas pasakojo, kad mama nemiegodavo naktimis, kol negrįždavau. Bet netrukdė, leido tuo užsiimti. Gal geriau vaikui būti aerodrome savaitgaliais, nei gatvėse bastytis. Pavojinga, bet viskas iš tikrųjų yra pavojinga.

Buvau keturiolikos metų. Pasiūlė klasiokas nuvažiuoti į aerodromą. Nuvažiavome ir iššokome.

– Filmuose dažnai vaizduojami šuoliai su parašiutu. Ar pastebite kokių nors trūkumų, kaip žiūrite tokias scenas?

– Nori nenori – visada matau tuos vadinamuosius montažus. Turbūt nemačiau nė vieno filmo, kuriame scenos nebūtų sumontuotos. Kai žinau, kaip yra tikrovėje, tai labai aiškiai matau, kas negerai. Kaip ir kiekvienas savo srities specialistas, filmuose pastebiu savo srities detalių. Mažuma filmų parodo taisyklingą šuolio procesą ir ekipuotę.

– 2012 m. austras Feliksas Baumgartneris atliko šuolį iš stratosferos – maždaug 39 km aukščio. Norėtumėte šokti iš tokio aukščio?

– Būtų įdomu, ypač kai pats esu šį žmogų matęs Dubajaus varžybose. Jis kaip tik buvo po to šuolio atvykęs. Geras šou buvo padarytas, ir man visai patiktų, mėgstu tokius iššūkius.

Pasak pašnekovo, vienas pavojingiausių dalykų – ore išskleisti vėliavą, kurios dydis yra maždaug 220 kv. m. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Kaip apibūdintumėte laisvo kritimo jausmą?

– Sunku net pasakyti. Pats kritimo principas yra įdomus, nes niekur kitur jo nepatirsi, jis yra nepakartojamas. Vertinant labiau techniškai, tai tiesiog guli ant vėjo srauto, besileisdamas maždaug 200 km/val. greičiu. Vėjų juk būna ir stipresnių. Žmonėms pasitaiko, kad ausis užgula, kartais dėl streso diafragma užsispaudžia ir sunkiau kvėpuoti. Visada sakau, kad geriau pakelti galvą ir kvėpuoti per nosį, dažniausiai padeda.

– Kokį pavojingiausią triuką esate atlikęs per tuos daugiau kaip 7 tūkst. šuolių?

– Gal matėte danguje skleidžiant vėliavą, kurios dydis yra maždaug 220 kv. m? Vienas pavojingesnių dalykų. Esi su vėliava surištas, o yra buvę, kad ji susipynė tarp kojų, jos galas išsipūtė ir pradėjo mane kelti. Tuomet šokau virš Neries Kaune, jei būčiau vėliavą atkabinęs, ji būtų nukritus į vandenį, ir nieko nesužaločiau. Bet ore ji galiausiai išsitiesė. Klube ją vis tobulindavome, ir dabar jau išsiskleidžia be problemų.

Šioje parodoje atskleidžiami gyvenimo pokyčiai ir pertvarkos, kurios smarkiai pakeitė Kauno veidą. Daugelį metų šie atvirukai ir fotografijos vaikščiojo iš rankų į rankas, kol vienas po kito, atnešti žmonių ar tiesiog nusipirkus, buvo surinkti Vytauto Didžiojo karo muziejaus kolekcijai.

„Parodoje rodomi atvirukai yra mūsų muziejaus. Tai – per ilgą laiką surinkta istorinė atmintis. Kai kas yra gauta dar prieškariu, nemažai ir pokario laikotarpiu. Žmonės tiesiog atnešdavo mums šias fotografijas. Be abejo, reikėdavo ir įsigyti, bet dažnai jas mums tiesiog padovanodavo. Esame surinkę apie 4 tūkst. tokių atvirukų, tačiau šiandien rodome tik vienuolika“, – teigė Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas, karo istorikas Arvydas Pociūnas.

Pasak istoriko, šis fotografijų ciklas darytas maždaug 1915–1916 m. Vokiečių kariai dažniausiai fotografuodavo užimtas teritorijas, t.y. sugriautas priešų pozicijas, perimtus strateginius pastatus. A.Pociūnas taip pat teigia, kad vokiečių karių darytos nuotraukos yra savotiškas palikimas mūsų valstybės istorijai.

„Vokiečių kariai gamtovaizdžio mažai fotografuodavo, jie visada būdavo labiau suinteresuoti įamžinti vietoves, kurias užėmė ir iš jų siųsti atvirukus, laiškus savo artimiesiems. Kita vertus, tai yra neišsemiama dovana mums kaip palikimas. Per Pirmąjį pasaulinį karą lietuviai daug fotoaparatų neturėjo“, – pasakojo A.Pociūnas.

Arvydas Pociūnas/Kristijono Ražicko nuotr.

Nors karo parodoje vaizduojama nedaug, nuotraukos puikiai parodo sąlygas, kuriomis gyveno vis dar besiformuojanti atkurtos Lietuvos kariuomenė: išdaužyti kareivinių langai ir durys, išgriuvusios sienos, net sulūžusios lovos.

Parodą organizavo Vytauto Didžiojo karo muziejus kartu su Kauno miesto savivaldybe. „Čia yra užfiksuotos mūsų gyvenimo akimirkos, iš kurių pamatai, kaip neatpažįstamai pasikeitė Kaunas per tą laikotarpį. Ypač tai, kad praėjus 20 metų po karo įmanoma pastatyti tokį nuostabų, modernų miestą, kurio namai stovi dar iki šių dienų. Šios nuotraukos taip pat parodo to meto žmonių patriotizmą ir užsidegimą. Nebuvo suinteresuoti gauti didelio pelno, jie labiau dirbo iš idėjos“, – kalbėjo Kauno miesto tarybos narė, Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkė Jūratė Norvaišienė.

Kartu su Kauno vyrų choru „Perkūnas“ Vytauto Didžiojo karo muziejuje riterių šarvus drebino ir operos solistas Liudas Mikalauskas. Pasak operos solisto, tie, kurie neatėjo, tegul ir gailisi.

„Jeigu dar vasarą buvo pilnos salės, tai dabar žmonės nenori lankytis, būriuotis, rizikuoti savo sveikata. Visą tai yra puikiai suprantama. Pasakysiu taip: man visada patinka, kai nedaug žmonių susirenka. Kai jų būna daug – dingsta intymumo pojūtis. Kai pamatau 20 žmonių, pasijuntu kaip namie, šeimyninėje aplinkoje. Pačiam visiškai kitaip koncertas atrodo“, – prisipažino L.Mikalauskas.

2021 m. minimas Lietuvos ir Vokietijos diplomatinių santykių atkūrimo 30-metis. Kaune švenčiamos vokiečių dienos simbolizuoja lietuvių ir vokiečių partnerystę kultūroje, ekonomikoje bei politikoje.

Kasdienybė ir grįžimas

Šiuo metu Lietuvos kariuomenė aktyviai dalyvauja tarptautinėje operacijoje Malyje, MINUSMA, siekiant stabilizuoti esamą padėtį Afrikos valstybėje. Beveik septynis mėnesius kariai praleidžia misijoje, saugodami pagrindinę NATO pajėgų bazę „Camp Castor“ pietryčių Malyje. Praėjusiais metais misijoje dalyvavęs karys J.K. (jų tapatybės neatskleidžiamos saugumo sumetimais – red. past.) pasakoja, kad ypač daug streso misijos metu nepatyrė, mat lietuvių karių užduotys nebuvo rizikingos gyvybei.

Dauguma karių ir tarnautojų, grįžusių iš tarptautinės operacijos, savo asmeninėmis fizinėmis ar psichologinėmis problemomis nelinkę skųstis.

Daugiausia nervų, pasak pašnekovo, reikalavo adaptacija prie naujos aplinkos ir įvairios kitos veiklos bazėje.

„Sakyčiau, kad patyriau tik trumpalaikį stresą, kuris labiausiai buvo susijęs su pirma savaite vos atvykus. Nors savo užduotį žinojau, nauja vieta, naujos taisyklės ir žmonės šiek tiek išmušė iš vėžių, kol pripratau. Baisiausia pačioje pradžioje tikriausiai buvo uodai, kurie tame regione yra maliarijos nešiotojai. Paskui didžiausias jaudulys buvo dėl sportinių varžybų, rengiamų bazės personalo: pusmaratonis, tinklinio varžybos, amerikiečių kariuomenės fizinio parengtumo testai ir pan.“, – pasakojo karys.

Tik atvykę į karinę bazę, kariai buvo laikinai apgyvendinti palapinėse po dešimt asmenų iki tol, kol perkėlė į konteinerinius namukus. Pirmosios dienos buvo ganėtinai užimtos: kariams reikėjo susipažinti su instruktažais, bazės taisyklėmis ir tvarkomis.

„Porą pirmųjų dienų gyvenant palapinėse buvo tikrai ne visai malonu ir ankštoka. Pilna palapinė žmonių, ir dar visų sunešta ekipuotė, kurios bendrai vienam kariui teko apie 70 kg. Tas porą savaičių buvau pavadinęs „gyvenimu tašėse“, nes vis atsirasdavo, kad ką nors reikia pasiimt iš savo krepšių, taigi pusę visko reikėdavo iškrauti, paskui vėl sudėti. Ir taip po kelis kartus per dieną. Konteineriuose jau buvo lengviau, tačiau vis tiek ankštoka. Kartais norisi privatumo savo erdvėje. Kadangi būdavo dviaukštės lovos, apačioje gulintis galėdavo užsimesti palapinsiaustę kaip užuolaidas“, – įspūdžiais ir pirmųjų dienų misijoje dalijosi karys.

Kiekvienas karys į aplinkybes ir įvairius dalykus reaguoja skirtingai, dėl to nėra vienos taisyklės ar sistemos, kaip jam padėti fiziškai ar psichologiškai. (wikimedia.org nuotr.)

Pagrindinė Lietuvos karių užduotis Malyje buvo paprasta: saugoti išorinę bazės sieną, iš įtvirtintų bokštelių stebėti aplinką. Tiesa, ilgos budėjimų pamainos ir ganėtinai monotoniška aplinka net ir tvirčiausią karį priversdavo bent akimirkai atitraukti dėmesį bei padiskutuoti su kolega.

„Grafikas išliko per visą misiją toks pats. Pradžioje kiekvienas galėjome siūlyti variantus ir visi draugiškai balsuodavome. Buvo išskirtinių atvejų – laikinų pasikeitimų dalyvaujant sportiniuose renginiuose. Rutinai paįvairinti skyriaus sudėtyje keitėmės stovyklos saugojimo pusėmis ir porininkais. Niekad nebudėdavai vienas, tai buvo su kuo bent pakalbėti, padiskutuoti. Visokiausių temų paliesdavome, ypač kai budėdavome su skirtingais žmonėmis. Nemažai sužinojau apie sportą, finansinį raštingumą, žmonių santykius, vaikų auklėjimo pavyzdžius ir kolegų ateities planus grįžus į Lietuvą“, – pasakojo J.K.

Laikas neprailgo

Pašnekovo vertinimu, kokių nors veiksmų intensyvumas aplink „Camp Castor“ nebuvo ypač didelis, per pastaruosius misijos metus neužfiksuota Lietuvos karių aukų. Vis dėlto, netikėtų situacijų, pasak J.K., tekdavo pamatyti arba išgirsti.

„Gyvybei gresiančių situacijų misijos metu nepasitaikė. Per visą laikotarpį buvo girdėti porą šūvių tolumoje, ne į mūsų bazę, vienas sprogimas už 5 km, vienas vietinis bandė įsibrauti į šalia bazės esančią statybinių medžiagų ir technikos aptvertą aikštelę bei trys vaikai paleido porą akmenų į apsaugos bokštelį“, – pasakojo karys.

J.K. pripažįsta, kad, budint bokštelyje, veiklos nebuvo daug, tačiau ir tokioje tarnyboje laikas bėga gana greit.

„Prieš grįžtant į Lietuvą buvo šiek tiek liūdnoka, dar norėjosi pabūti, kadangi dar buvo reikalų, kurie liko nenuveikti. Vis ateidavo mintis – kaip greit praėjo pusė metų“, – prisipažino pašnekovas.

„Nusileidus Lietuvoje norai pasikeitė – norėjau aplankyti namiškius, draugus, pasivaikščioti ir pamatyti, kaip kas pasikeitė. Tačiau norus reikėjo trumpam atidėti, kadangi grįžus reikėjo keturiolika dienų izoliuotis Lietuvos karo mokykloje su tikrai griežtomis sąlygomis ir maža teritorija judėti – turėjome maždaug 80 prie 40 m betoninę aikštelę. Šis laikas buvo labai nemalonus, laukiau, kada jis baigsis ir norėjau laisvės“, – neslėpė karys.

Praėjus izoliacijos laikotarpiui, kariai gavo penkiolikos dienų atostogų, per kurias buvo galima pamažu grįžti į kasdienį gyvenimą.

„Nepasakyčiau, kad po misijos buvo sunku grįžti į įprastą gyvenimą. Galbūt reikėjo šiek tiek laiko susigrąžinti artimesnius ryšius su šeima ir draugais. Labai norėjau kuo greičiau grįžti į savo kuopos pratybas, pamatyti tarnybos draugus, pasidalyti įspūdžiais, tačiau teko laukti du mėnesius, kol galėjau grįžti į tarnybą. Per tiek laiko jau buvo atsibodę visiems pasakoti apie Malį“, – juokėsi vyras.

Operacija R: reintegracija

Karių psichologine gerove pradėta rūpintis nuo Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos (KMT) įsteigimo dienos, o ji jau skaičiuoja savo gyvavimo 30-metį.

Iš pradžių tai buvo labiau su ekspertize – psichikos sveikatos tikrinimu – susijusi veikla, bet pamažu psichologų paslaugų poreikis ir paklausa plėtėsi. Nuo 2007 m. krašto apsaugos ministrui patvirtinus karių psichologinės būklės vertinimo, psichologinės reabilitacijos ir reintegracijos po tarptautinių operacijų tvarką, pradėta organizuoti karių psichologinė reabilitacija ir reintegracija. Pradėti taikyti įvairūs medicininių, psichologinių ir socialinių priemonių kompleksai, padedantys prisitaikyti prie pasikeitusių sveikatos, socialinių, darbo ir kitų sąlygų, pagerinti psichologinę būklę, atgauti sumažėjusį darbingumą, sumažinti psichologinių trauminių įvykių poveikį.

2011 m. KMT buvo įsteigtas skyrius, kuris sujungė ir centralizavo karo psichologus bei jų veiklą. Nuo tada karo psichologų paslaugos smarkiai išsiplėtė. Šiandien daug dėmesio skiriama karių psichologinei gerovei: kariams rengiamos psichologų konsultacijos, vyksta karių švietimas, psichologinė pagalba po trauminių įvykių, dalinių organizaciniai tyrimai ir pan.

Psichologinis kario rengimas prasideda dar prieš išvykstant į tarptautinę operaciją. Vis dėlto, misijos užtrunka ilgai ir sunku prognozuoti, kas jos metu gali įvykti. Stresas ir gyvenimas jį keliančioje aplinkoje paveikia kiekvieną žmogų skirtingai.

„Tarptautinių operacijų metu kariai patiria tam tikrų sunkumų, kaip, pavyzdžiui, ilgalaikė atskirtis nuo šeimos, buvimas santykinai uždaroje aplinkoje ilgą laiką, galimi incidentai tarptautinės operacijos regione ir pan. Sudėtingi psichologiniai išgyvenimai susiję su įvairiais įvykiais, kuriuos kariai gali suvokti skirtingai. Tai, kas sukelia stresą vienam žmogui, kitam gali jo ir nesukelti. Įvairių stresą sukeliančių veiksnių poveikis gali būti skirtingas. Vieni stresą sukeliantys veiksniai gali paveikti kario gebėjimą susikaupti, kiti – jo nuotaiką“, – iš patirties žino Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnybos Karo psichologijos sektoriaus, psichologinės paramos įguloms poskyrio viršininkas kapitonas Andrius Jurgaitis.

Pasak specialisto, kiekvienas karys į aplinkybes ir įvairius dalykus reaguoja skirtingai, dėl to nėra vienos taisyklės ar sistemos, kaip jam padėti fiziškai ar psichologiškai, – vertinama pagal poreikius ir individualią situaciją.

„Skirtingos situacijos reikalauja skirtingo lygio paramos. Dažniausiai teikiama pirmojo lygio parama. Prie pirmojo lygio paramos skirtina pagalba sau pačiam, bičiulių pagalba ir vado veiksmai. Daugeliu atvejų pagalbos sau ir kitų pirmojo lygio priemonių pakanka, kad vieneto kariams pavyktų susidoroti su potencialiai trauminių įvykių padariniais“, – teigė KMT kpt. A.Jurgaitis.

Per visą laikotarpį buvo girdėti porą šūvių tolumoje, vienas sprogimas už 5 km, trys vaikai paleido porą akmenų į apsaugos bokštelį.

Anot jo, karių bendruomenė yra sutelkta, todėl kariai ir patys sėkmingai buriasi į savipagalbos grupes, padeda vieni kitiems, bendrauja ir buriasi šeimomis.

„Kariui atsisakius dalyvauti Reintegracijos programoje Karių reabilitacijos centre arba kitoje sveikatingumo įstaigoje, šios priemonės taikomos jiems ir jų šeimos nariams kariniame vienete šešis mėnesius: vyksta individualios arba grupinės psichologinės konsultacijos bei edukacinės priemonės – paskaitos, seminarai ir kiti užsiėmimai psichologinėmis temomis“, – vardijo kpt. A.Jurgaitis.

Ir kariams, ir jų šeimoms

Karys – ne mašina, jis yra reikalingas valstybės saugumui, jo priežiūra ir reabilitacija yra svarbi, siekiant išlaikyti aukštą asmens moralę, psichologinį stabilumą bei fizinius gebėjimas.

Pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą, reintegracija taikoma grįžusiems iš tarptautinės operacijos, specialiosios misijos ar ilgalaikio plaukiojimo kariams, valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis.

Kariams ir jų šeimoms teikiamos psichologinės konsultacijos, poilsio terapija, seminarai bei paskaitos psichologinėmis temomis. Taip pat poilsis su apgyvendinimu ir maitinimu, sveikatingumo paslaugos, kūno kultūros paslaugos, išvykos, ekskursijos, vaikų užimtumo paslaugos, informaciniai leidiniai, sveikinimo, padėkos atvirukai, vaikams skirtos atminimo dovanėlės.

Kariai patiria tam tikrų sunkumų – ilgalaikė atskirtis nuo šeimos, buvimas santykinai uždaroje aplinkoje ilgą laiką, galimi incidentai tarptautinės operacijos regione. (gisreportsonline.com nuotr.)

„Grįžus į Lietuvą, mums davė penkiolikos dienų atostogų, o paskui dar penkiolika dienų reintegracijos namuose arba poilsio centre Druskininkuose. Buvo galima vykti ir su šeima. Aš buvau pasirinkęs poilsį Druskininkuose, tačiau nepasinaudojau ta proga. Iš pradžių sanatorijos nežinojo, kaip saugiai vykdyti savo veiklą dėl pandemijos, nes buvo nepasibaigęs pirmasis karantinas, o paskui nepasinaudojau dėl pasikeitusių aplinkybių“, – pasakojo karys J.K.

„KMT Karo psichologijos sektoriuje tarnauja 20 psichologų. Psichologai yra dislokuoti regioniniu principu, siekiant, kad paslaugas kariai gautų savo arba kuo arčiau savo nuolatinės tarnybos vietos. Be reintegracijos paslaugų kariams, kurie turi su dalyvavimu tarptautinėje operacijoje susijusių psichologinių problemų, yra sudarytos sąlygos gauti psichologines konsultacijas. Tai vyksta jų tarnybos vietoje, tarnybos laiku, konsultacijos yra konfidencialios ir nemokamos. Taip pat kariai į karo psichologus gali kreiptis elektroniniu laišku, „Messenger“ programėle arba visą parą veikiančia karių psichologinės pagalbos linija“, – apie veikiančią sistemą pasakojo Karo medicinos tarnybos atstovas psichologijos specialistas kapitonas Miroslavas Filistovičius.

Karių reabilitacijos centro specialistai teigia, kad absoliuti dauguma karių ir tarnautojų, grįžusių iš tarptautinės operacijos, nori dalyvauti reabilitacijos programoje kartu su šeimos nariais, o savo asmeninėmis fizinėmis ar psichologinėmis problemomis nelinkę skųstis. Pasak specialistų, dažniausiai pastebimas iš tarptautinių operacijų grįžusių karių dirglumas, padidėjęs jautrumas, nugaros, kojų skausmai.

Ar grįš į Malį, dar neaišku

Birželį Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas laišku kreipėsi į Gitaną Nausėdą, prašydamas atsiųsti į Malį specialiųjų operacijų karių, kurie dalyvautų Europos kariuomenės grupėje „Takuba“, padedančioje vietos pajėgoms kovoti su džihadistais. Tačiau vėliau pasirodė žinių, kad Malio vyriausybė ketina pasamdyti Rusijos privačią saugumo grupę „Wagner“. Rugsėjį Prancūzijos gynybos ministrė Florence Parly rugsėjo viduryje perspėjo Malį dėl tokių ketinimų.

Malyje, skurdžioje Vakarų Afrikos Sahelio regiono šalyje, džihadistai sukilėliai rengia išpuolius jau nuo 2012 m. Krizė prasidėjo nuo neramumų šalies šiaurėje, o tada išplito šalies viduryje ir kaimyniniuose Nigeryje ir Burkina Fase.

2013 m., kai islamistų kovotojai užėmė šalies šiaurę, Prancūzija į Malį pasiuntė savo karius. Nuo tada Paryžius tūkstančius karių dislokavo platesniame Sahelio regione, kur jie kartu su vietos pajėgomis vykdo operacijas prieš islamistų sukilėlius, siejamus su „Al-Qaeda“ ir „Islamo valstybe“.

Prancūzijos ir Malio santykiai pablogėjo po 2020 m. rugpjūčio perversmo, per kurį buvo nuverstas prezidentas Ibrahimas Boubacaras Keita. Birželį Prancūzija nutraukė karinį bendradarbiavimą su Maliu, o prezidentas E.Macronas paskelbė apie planus uždaryti bazes šiaurinėje Malio dalyje ir sumažinti Prancūzijos karių skaičių regione.

Manoma, kad „Wagner“ ir Malio aptariamas sandoris būtų susijęs su galimybe Rusijai gauti kasybos teises. Šiuo metu „Wagner“ pajėgos veikia ir kitose Afrikos šalyse, įskaitant Libiją, kur remia lyderį Khalifą Haftarą, Sudaną ir Mozambiką.

Dėl Lietuvos karių dalyvavimo misijoje Malyje spalio viduryje spręs Valstybės gynimo taryba (VGT). Paskui klausimas pasieks Seimą, kuris tvirtina tarptautinių operacijų mandatus.

Anot krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko, jei Vokietija ir Prancūzija, su kuria planuota jungtis į operaciją, nuspręstų nebetęsti tarptautinės operacijos, Lietuva galėtų ir nesiųsti karių.

Be Prancūzijos misijoje taip pat dalyvauja Belgija, Estija, Italija, Nyderlandai, Čekija, Portugalija ir Švedija. Danija yra pažadėjusi skirti karių į šią misiją nuo kitų metų.

Šaltinis: ELTA

– Kaip kilo idėja aprašyti lankomas kavines?

– Viskas prasidėjo labai netikėtai. Tiesiog ieškojau, kur galėčiau atlikti namų darbus universitetui, rašyti rašto darbus, nes dažniausiai iki bibliotekos važiuoti toli, ten daug studentų, o namuose nesisekdavo susikaupti. Pagalvojau, kad nueisiu į kokią nors kavinę padirbėti ir paprašiau draugų rekomendacijų. Jie, be abejo, rekomendavo. Kai kurie paprašė paskui pasidalyti savo rekomendacijomis apie lankytinas kavines. Pasidalijau ir sulaukiau labai daug grįžtamojo ryšio, buvo visai smagu, nors to visiškai nesureikšminau. Nuėjau į kitą kavinę, ir prasidėjo – ėmiau aprašinėti lankomas kavines. Pagaliau nusprendžiau, kad reikia rašyti tinklaraštį "Pakavinėkim" apie kavines ir kavą.

– Kalbėjai apie grįžtamąjį ryšį. Iš kur jis?

– Anksčiau būdavo iš draugų, nes turiu privačią paskyrą. Jie turbūt ir buvo tas visko katalizatorius. Bet, laikui bėgant, kai ši mano veikla išsiplėtojo, pradėjau gauti atsiliepimų ir iš pačių kavinių. Labai smagu, kai pamatau, kad jos atsižvelgia į mano parašymą.

– Kaip kavinių darbuotojai reaguoja, kai juos ar pačią kavinę fotografuoji?

– Nesu sulaukusi kokių reakcijų, kadangi aš tik fotografuoju, o šiais laikais fotografuoja kone kiekvienas žmogus. Nesu oficialiai atskleidusi savo veido, tai jie net neįsivaizduoja, kaip aš atrodau. Esu vienas iš tūkstančio tą dieną apsilankiusiųjų, ir jie tikrai manęs neužfiksuoja. Kartais dėl gražesnio kadro pavaikštau daugiau, su barista pajuokauju ar gal kiek daugiau paklausinėju apie kavą ar kavinę. Galiu pasirodyti kaip smalsesnis žmogus, bet tikrai ne kaip apžvalgininkė. Ateina ir taip žmonių, kuriems įdomu, ir jie klausia apie kavą.

– Pagal kokius kriterijus vertini kavines?

– Kava – labai svarbus faktorius, nes tai ir yra pagrindinis dalykas, dėl kurio eini į kavines. Muziką tikrai vertinu, taip pat atmosferą, baristas, kainas, vietą. Visa tai sudaro visumą, nors kaskart pamatau, kas įstringa, patinka ar nepatinka, pavyzdžiui, plastikiniai šiaudeliai, kurie, atrodo, jau turėtų būti praėjęs etapas. Smulkios detalės užsifiksuoja – garsi muzika, kuri trukdo susikalbėti su žmogumi, turi kelti balsą arba negali susikaupti. Į daug visokių aspektų žvelgiu ir kiekvienąkart kuris nors būna ryškesnis.

– Ar dar ką nors pasiūlai savo skaitytojams?

– Stengiuosi kuo įmanoma paprasčiau supažindinti juos su pagrindiniais dalykais, procesais, susijusiais su kava. Aiškinu apie pavadinimus, kurie paprastam žmogui gali atrodyti mistiški. Stengiuosi dalytis įžvalgomis tiek apie kavines, tiek apie pačią kavą. Jei sužinau ką nors įdomaus per paskaitas ar degustacijas, stengiuosi tuo pasidalyti su savo sekėjais, kad jie irgi ką nors įdomesnio sužinotų. Noriu gerinti kavos kultūrą Lietuvoje. Rašiau apie Italijos kavos kultūrą, aiškinau, kaip tos šalies žmonės geria kavą. Pavyzdžiui, jei Italijoje pasakysi "latė", tau atneš puodelį pieno, o ne kavos, kadangi "latė" itališkai yra pienas. Taigi perspėju, kaip turėtų žmonės bendrauti Italijoje, kad gautų kavos, kokios nori.

– Iš kur pati semiesi žinių apie kavą?

– Stengiuosi skaityti knygas. Jei tik pamatau, kad vyks kavos degustacija, dalyvauju. Gali rašyti apie kavą ir kavines tik tada, kai apie tai šiek tiek išmanai. Nesakau, kad esu profesionali barista, man iki to dar tikrai labai toli, bet jei galiu kaip nors šviestis apie kavą, tai visada stengiuosi išnaudoti galimybę.

– Kavinių yra įvairių, pradedant nuo interjero, estetikos, muzikos stiliaus ir t.t. Ar tai turi įtakos, kokie žmonės lankosi kavinėse?

Pradėjau gauti atsiliepimų ir iš pačių kavinių. Labai smagu, kai pamatau, kad jos atsižvelgia į mano parašymą.

– Tikrai taip, kiekviena kavinė turi savo auditoriją. Kai kurių kavinių būtent ir vengiu dėl auditorijos. Jei kavinė įsikūrusi kokioje nors palėpėje, ten dažniau lankosi vadinamieji hipsteriai. Į tinklines kavines dažniau užsuka paaugliai ar verslo žmonės, užbėgantys puodelio kavos. Apie tai, kad kavinė turi savo auditoriją, apžvalgose taip pat užsimenu. Pavyzdžiui: "Ši kavinė tinkama laisvai samdomiems darbuotojams, nes užėjus matai visus su nešiojamaisiais kompiuteriais, dirbančius tokioje atviroje aplinkoje." O kitur nepamatysi žmogaus su kompiuteriu, nes žmonės renkasi bendrauti.

– Lankeisi Romoje. Kuo Italijoje išsiskiria kava ir kavinės?

– Italijos ir Lietuvos kavos kultūra labai skiriasi. Žmonės Lietuvoje sėdi kavinėse, dirba ar bendrauja. Italai dažniausiai geria tik espresą ar kapučiną – tiesiog ateina prie baro, išgeria puodelį espreso vienu gurkšniu ir išeina savo reikalų tvarkyti. Taip kartais būna tris ar keturis kartus per dieną. Kavinukėse nepamatysi sėdinčių valandų valandas ir besišnekučiuojančių su draugais, nebent tai būtų vyresnio amžiaus žmonės. Įdomu tai, kad Italijos kavinėse paplitusi juodoji buhalterija – susimoki grynais, bet jie neatspausdina čekio. Dažniausiai jie taip elgiasi su italais. Man davė čekį, nes aš ten nevietinė, o italas padėjo grynuosius ant baro, barista juos paėmė ir tarsi nieko neįvyko. Dažnai tekdavo išgirsti iš baristų, kad neveikia kortelių skaitytuvas, galbūt galėtumėte sumokėti grynaisiais.

– Kokie įspūdžiai iš kavinių Londone?

– Suradau kavinę, į kurią norėjau nueiti vien dėl išskirtinio jos interjero – tarsi būtum rožinėje pasakoje, bet kava ten nekokia. Aišku, Londone pasirinkimas – labai didelis. Buvau trumpai, juolab geras kavines reikia atsirinkti. Be abejo, tai yra tik mano asmeninė patirtis.

– Ar atsiliepimai internete, reitingai, atitinka kavinės tikrovę?

– Visaip būna. Nebūtinai įvertinimai viską lemia. Ne visada pamačiusi penkių žvaigždučių vertinimą internete iškart sakau, kad čia bus idealu. Visada stengiuosi eiti be išankstinio nusiteikimo, nes tai gali pakenkti vertinimui. Esu buvusi keliose vietose, kur graži aplinka, bet baristos nemalonūs. Pagaliau, tai tik mano subjektyvi nuomonė, mano apžvalgos. Dėl to savo atvaizdo ir nerodau, kad baristos neturėtų išankstinės nuomonės vos man užėjus – tada visi iškart taptų ypač draugiški. Tiesiog noriu būti eilinis žmogus ir vertinti.

– Esi išmėginusi daugybę kavos rūšių ir skonių, aplankiusi daug kavinių. Kokios kavos rekomenduotum paragauti?

– Mano mėgstamiausia kava yra iš Kinijos, bet jos greičiausiai nerasite kavinėse. Ji ganėtinai švelni. Azijos kavos nepopuliarios, galima jų užsisakyti iš skrudinimo namų. Dažniausiai kavinėse galima rinktis kavą iš Etiopijos ar Brazilijos, Afrikos ir Pietų Amerikos. Kiekvieno regiono kava pasižymi specifiniu skoniu, pavyzdžiui, Afrikos kava išsiskiria vaisių prieskoniu, Azijos – tabako.

– Svajoji atidaryti savo kavinę?

– Tikriausiai visi taip mano, tačiau tokių svajonių šiuo metu neturiu, nes suprantu, kiek darbo ir įgūdžių tai reikalauja. Kol kas man patinka tik apie jas rašyti.

Vilniaus universiteto, Chemijos ir geomokslų fakulteto, Geomokslų ir mineralogijos katedros ir Giluminės geologijos laboratorijos vadovė dr. Gražina Skridlaitė teigia, kad Lietuvoje aktyvaus žemės drebėjimų židinio nėra, tačiau virpesiai iš kaimyninių šalių, priklausomai nuo drebėjimo jėgos – juntami.

"Negalima teigti, kad Lietuvoje nevyksta žemės drebėjimai – jie yra juntami. Jie gana silpni, mažesni nei 5 balų pagal Richterio skalę. Kol kas nėra patikimai nustatyto žemės drebėjimo židinio Lietuvos teritorijoje, tačiau jų būta istoriniu laikotarpiu gretimose valstybėse – Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje", – pasakojo G.Skridlaitė.

Žemės drebėjimas – tai natūralus geologinis reiškinys, kuris pasireiškia, kai dėl tektoninio spaudimo Žemės plutoje atsiranda lūžių, kurių dalys viena kitos atžvilgiu pasislenka. Tektoninės plokštės visą laiką juda. G.Skridlaitė teigia, jog artimiausiu metu kardinalaus plokščių pokyčio nenumatoma, mat toks procesas gali užtrukti milijonus metų.

"Šiuo metu per Baikalo ežerą skyla Eurazijos plokštė, o per Rytų Afrikos riftą – Afrikos plokštė. Afrikos plokštė po truputį juda link Eurazijos plokštės ir palaipsniui užsidaro Viduržemio jūra. Tektoninių plokščių judėjimas vyksta nuolat, bet praeina dešimtys ar šimtai milijonų metų, kol pasikeičia jų konfigūracija Žemės paviršiuje. Dėl plokščių judėjimo vyksta ne tik žemės drebėjimai, bet ir cunamiai, magnetinio poliariškumo, klimato kaita, vandenynų srovių migracija, išsiveržia ugnikalniai", – aiškino specialistė.

"Sunkesnės ir šaltesnės plokštės, pavyzdžiu vandenyninės, nyra po lengvesnėmis žemyninėmis ir grimzta gilyn į mantiją, o įkaitę šilumos srautai kyla į viršų, išlydo mantiją bei plutą ir sukelia skėtrą – susidaro vadinamosios konvencinės gardelės. Prie gravitacijos jėgos prisideda trinties, stūmio, traukimo, siurbimo ir kitos jėgos", – apie tai, kas vyksta žemės gelmėse, pasakojo G.Skridlaitė.

Žemės drebėjimo stiprumas matuojamas pagal Richterio skalę. Griaunamieji būna daugiau kaip 6 balų, o esant 5 balams gali dužti stiklai, trūkinėti sienos, atsirasti plyšiai žemės paviršiuje.

"Žemės drebėjimų nėra, arba jie gerokai silpnesni ir retesni žemyninių plokščių viduje, arba toliau nuo aktyvių pakraščių, pavyzdžiui, Lietuvoje", – nuramino G.Skridlaitė.

Vienas smarkiausiai juntamų žemės drebėjimų Lietuvoje buvo užfiksuotas 2004 m. rugsėjį, kai nuo Kaliningrado srities atsklido virpesiai, iš kurių stipriausias siekė 5.3 balo Richterio skalėje. Panašus žemės drebėjimo židinys buvo 2008 m. pietinėje Švedijos dalyje.

Pasak G.Skridlaitės, ateityje gali būti ir stipresnių žemės drebėjimų, bet siekiančių tik 5–6 balų ribą. Daktarė taip pat pridūrė, jog dažnėja žmogaus sukeltų žemės drebėjimų dėl naftos pumpuojamųjų gręžinių, didelio ploto kasybos aikščių, milžiniškų statybų, sprogdinimo darbų, skysčių iš ertmių išsiurbimo.

Keturi etapai

Vasaros metu, kas antrą ketvirtadienį, vyksta Kauno IX forto muziejaus organizuojamos ekskursijos, kuriose supažindinama su keturiais pagrindiniais forto laikotarpiais, tai – fortifikacijos carinės Rusijos okupacijos istorija, Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo bei tarpukario metų istorija, pirmoji ir antroji sovietinė okupacija ir, galiausiai, pati tragiškiausia tema – nacistinės okupacijos laikmetis, kai IX fortas buvo paverstas masinių žudynių vieta. Nuo 1941 iki 1944 m. čia buvo nužudyta apie 50 tūkst. įvairių tautybių gyventojų. Iš jų didžioji dalis, apie 30 tūkst., buvo žydų kilmės.

Po nacių Lietuvą okupavo sovietinė Rusija, o fortas buvo naudojamas kaip kalėjimas iki 1948 m., kol galiausiai jį uždarė. Beveik dešimtmetį įtvirtinimai buvo naudojami kaip maisto produktų sandėliai, o 1958 m. nuspręsta IX forte įsteigti muziejų, kuris jau po metų atvėrė duris.

Kitas forto gyvenimo etapas prasidėjo 1984 m., kai buvo atvertas Kauno IX forto memorialinis kompleksas. "Tai tas vaizdas, kurį matome šiandien: buvo pastatytas papildomas muziejaus pastatas, nutiesti takai, suformuotas parkas, pastatytas garsusis monumentas nacizmo aukoms atminti", – pasakojo Kauno IX forto muziejaus direktorius Marius Pečiulis.

Išskirtinis monumentas

Monumento autorius – skulptorius Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, kurio statulos tarsi pasakoja žmonių išgyvenimus forte. Pirmoji ir pati mažiausia monumento dalis, dešinioji, simbolizuoja žūstančius, į duobę krentančius žmones. Antroji, stovinti kairėje, – nepasidavimą ir viltį, mat vaizduojami žmonės stovi suspaudę kumščius. Trečioji, vidurinė ir pati aukščiausia, simbolizuoja pergalę, laisvę.

Tai ir yra pagrindinis tikslas – skatinti pažinti, domėtis mūsų valstybės, krašto istorija, kuri yra ne tik įdomi, bet turi ir sudėtingų momentų.

Dažnai kalbama, kad daugelis dirbančių žmonių neturi galimybės apsilankyti muziejuose, kadangi jiems baigus darbą – muziejai taip pat jau nedirba, o laisvomis dienomis bei savaitgaliais – norima praleisti laiką su šeima.

Atsižvelgdami į žmonių prašymus, pageidavimus, Kauno IX forto muziejus prieš trejus metus vasarą surengė savo pirmąją vakarinę ekskursiją.

"Iš pradžių buvome nutarę organizuoti tik vieną renginį, bet pamatėme, kad susidomėjimas yra didelis, tad ir nusprendėme vasaros metu, kas antrą ketvirtadienį, organizuoti renginių ciklą pavadinimu "Vasarok-vakarok su muziejumi", – sumanymus atskleidė M.Pečiulis.

Skatina pažinti

Dabar, vasaros metu, muziejus organizuoja net šešis edukacinio pobūdžio renginius kas antrą ketvirtadienį. Kiekvieno jų metu pristatoma vis kita forto istorinė tematika, dažnai temos sutampa su tuo metu aptariamais minėjimais ar įsimintinomis datomis. Pasak muziejaus direktorius M.Pečiulio, svarbiausias renginių ciklo uždavinys – skatinti pažinti mūsų istoriją.

"Tai ir yra pagrindinis tikslas – skatinti pažinti, domėtis mūsų valstybės, krašto istorija, kuri yra ne tik įdomi, bet turi ir sudėtingų momentų. Kuo žmogus labiau gilinasi į istoriją, tuo labiau jis tampa atsparesnis dezinformacijai", – teigė vadovas.

Po ekskursijos muziejaus kino salėje vyko vokiečių vaidybinio filmo "Valstybė prieš Fritsą Bauerį" peržiūra. Filmo siužetas vyko po Antrojo pasaulinio karo 1957 m. Pagrindinis veikėjas Vokietijos žydas prokuroras Fritsas Baueris siekia atskleisti nacionalsocialistų režimo nusikaltėlius, kad šie būtų teisiami. Remiamas jauno prokuroro Karlo Angermano, jis ima gilintis į SS oberšturmbanfiurerio Adolfo Eichmano bylą, bet puikiai supranta, kad papildomos kolegų pagalbos nesulauks. Tačiau sklandžiai F.Baueris darbų negali atlikti, nes Vokietija nori kuo greičiau pamiršti siaubingą praeitį.