Laiko zonų skirtumas ir daugiau kaip 6 tūkst. km atstumas – ne problema vaikinui iš Kinijos Leo Zhigang Wangui studijuoti Lietuvoje, Vilniaus universitete (VU). Šį rugsėjį pradėjęs nuotolines studijas Tarptautinės komunikacijos programoje Leo mano, kad augantis tarptautiškumas yra aukštųjų mokyklų ateitis.

– Šiuo metu studijuoji Tarptautinės komunikacijos magistrantūroje VU Komunikacijos fakultete. Ką studijavai prieš tai?

– Studijavau anglų filologiją Kinijoje. Anglų kalba yra labai reikalinga, ypač žiūrint į tarptautinius vandenis. Bakalauro studijose skaičiau nemažai mokslinių straipsnių, literatūros, monografijų anglų kalba, daug kalbėjome angliškai kasdieniame universiteto gyvenime. Kasmet jaučiau, kad įgūdžiai tobulėja, todėl galiu dėkoti tik savo dėstytojams, kurie paskatino domėtis savo studijomis.

– Kiek mokytojas mokykloje, tavo manymu, gali turėti įtakos moksleivio gebėjimui išmokti?

– Jau mokyklos laikais domėjausi anglų kalba. Mokiausi pas nuostabius mokytojus, kurie motyvavo stengtis ir parodė šios kalbos grožį. Tai, manau, ir paskatino toliau gilinti šios kalbos žinias universitete. Mano nuomone, mokytojui svarbiausia yra du dalykai. Pirmiausia – kantrybė, nes yra visokių mokinių, vieni greičiau išmoksta, kiti – lėčiau. Jei mokytojas yra kantrus ir nuoširdžiai dirba, stengiasi, kad mokiniui būtų geriau, mokinys ir išmoks reikiamų dalykų. O antra – be abejo, yra meilė. Mokytojo meilė savo mokiniams suteikia neapsakomai daug motyvacijos. Nesvarbu, iš kur mokinys būtų, mokytojas turi rūpintis ir mylėti juos visus vienodai.

– Kaip pasirinkai studijas Lietuvoje?

– Iš tikrųjų ilgai kapsčiausi internete, nagrinėjau daugybę universitetų. Atradęs VU pradėjau domėtis studijų programomis, kurios man įdomios ir po kurių matyčiau save potencialiame darbe. Taip ir atsirado tarptautinė komunikacija, sudomino dėstomi dalykai, tad ilgai nelaukiau – pateikiau savo dokumentus ir įstojau.

– Ar esi buvęs Lietuvoje anksčiau?

– Ne, tik skaičiau internete. Labai laukiu, kada galėsiu atvykti čia ir pasinerti į naują aplinką. Kinų ir lietuvių kultūros, vis dėlto, labai skiriasi, taigi labai norėčiau pamatyti ir patirti visa tai gyvai. Yra nemažai vietų, kurias norėčiau aplankyti, išbandyti vietinius, tradicinius patiekalus. Pripažinsiu, veiklos tvarkaraščio dar neturiu, bet, atvykus į Lietuvą, tai bus mano prioritetas.

Kiek ironiška, kad, sėdėdami namuose prie kompiuterių, suburiame skirtingus pasaulio kraštus į vieną vietą ir veikiame dėl vieno tikslo – žinių.

– Praėjo jau kiek daugiau nei mėnuo nuo studijų pradžios. Kokie pirmieji įspūdžiai?

– Pradžia buvo labai įdomi. Labiausiai nustebino kultūrų įvairovė tarp mano grupiokų. Turiu kolegų ir Nigerijos, Ukrainos, Vokietijos, Azerbaidžano ir daugybės kitų valstybių. Manau, kad visada yra gerai dirbti tarpkultūrinėje aplinkoje, ypač studijuoti. Užmezgi daug įdomių pažinčių ir pamatai, kokie iš tikrųjų mes esame skirtingi. Juolab kai save matau dirbant tarptautinėje rinkoje, niekada nežinau, su kuo teks bendradarbiauti. Galbūt vieną dieną reikės dirbti su studijų laikų kolegomis ne tik rašant rašto darbą ar rengiant pristatymą, bet ir planuojant įmonių ateities klausimus. Kiek ironiška, kad, sėdėdami namuose prie kompiuterių, suburiame skirtingus pasaulio kraštus į vieną vietą ir veikiame dėl vieno tikslo – žinių.

– Ar manai, kad tarptautiškumas aukštosiose mokyklose dar labiau išaugs?

– Be abejonės. Mano nuomone, šiuo metu visame pasaulyje tarptautiškumas yra bendras visų aukštųjų mokyklų bruožas. Vis daugiau valstybių turi komunikuoti ir koordinuoti savo reikalus tarptautinėje sferoje, taigi, atsiranda poreikis šios srities specialistų praktiškai kiekvienoje įmonėje, valstybinėje ar privačioje. Kaip ir sakiau, jau dabar pasaulyje ši tendencija yra, tačiau ateityje tai bus neišvengiama.

– Šiuo metu mokaisi nuotoliniu būdu gyvendamas Kinijoje. Ar tokio formato studijos yra laikina išeitis ar reali alternatyva?

– Kaip kalbėjome apie neišvengiamą tarptautiškumą universitetuose, taip gali būti ir su nuotolinėmis studijomis. Tai praplečia studentų galimybes mokytis norimoje aukštojoje mokykloje. Taip atsiras ne tik poreikis kurti naujas studijų programas, bet ir didės jų populiarumas.

Aišku, yra ir trūkumų. Kol koronaviruso pandemija siaučia, tol nuotolinis mokslas bus laikina išeitis. Palyginti su užsiėmimais auditorijose, nuotoliu informacijos perdavimas ir įsisavinimas trunka ilgiau ar net prasčiau. Vis dėlto, sėdint auditorijoje su kolegomis ir dėstytojais, nori nenori tu esi labiau įsitraukęs į užsiėmimą, ilgiau išlaikai dėmesį ir gyviau diskutuoji, ko nuotolyje kartais gali pritrūkti.

Kita vertus, studijuojant nuotoliu nėra didelio poreikio konspektuoti tai, ką kalba dėstytojas. Paskaitos dažnai būna įrašinėjamos, tad, jei prasčiau supranti vieną ar kitą temą, nereikia beviltiškai kalti konspektuose tų pačių sakinių – gali įsijungti įrašą ir peržiūrėjęs suprasi.

– Ar studentai netaps tinginiais studijuodami nuotoliu?

– Kai kuriems, sakyčiau, tai gali tapti problema. Nors studijos nuotoliu daug nesiskiria nuo gyvų paskaitų – tie, kurie nenori eiti į paskaitas, jie ir taip jose nesilankydavo, nebent būdavo koks atsiskaitymas. Pats visad stengiuosi laikytis įprasto režimo – jei vyksta universiteto užsiėmimai, neklausau paskaitų gulėdamas lovoje. Turiu darbinę aplinką, stalą ir patogią kėdę. Tai šiek tiek išlaiko motyvaciją ir neleidžia manyti, kad nuotolinės paskaitos galiu klausytis gulėdamas lovoje.