Lietuvos roko legenda, dainininkas, grupių „Katedra“ ir „Rojaus tūzai“ vokalistas Povilas Meškėla muzikinį kelią pradėjo akordeono klasėje. O dabar atlikėjas prisipažįsta, kad apie tapimą žinomu muzikantu labiau svajojo ne jis pats, o jo mama.

„Mano mamos svajonė buvo, kad mes kartu su seserimi mokytumėmės muzikos, nes tuo metu muzikantai gerai gyveno. Tad pradėjome mokytis muzikos mokykloje, įstojau į akordeono klasę“, – apie muzikinio kelio pradžią pasakoja P. Meškėla.

Tačiau žinomas muzikos pasaulyje P. Meškėla tapo tik tuomet, kai klasikinį skambesį išmainė į roko garsus. Ir tai padarė ne dėl šlovės ar pinigų, o tik dėl to, kad tokia muzika jam pačiam labai patiko. Anot dainininko, muzikavimas iš idėjos yra raktas į sėkmę.

„Deja, šiuolaikinio roko nemėgsta groti radijo stotys ir jis nėra propaguojamas. Tokią muziką girdžiu tik nuėjęs į perklausas ar dalyvaudamas festivaliuose. Ten išgirstu iš tikrųjų įdomių grupių. Džiugina, kad jų muzikantai yra idėjiniai. Be to, šiuolaikinės grupės turi puikias sąlygas: daug informacijos – gali pasiklausyti ir pasižiūrėti įrašų, įsigyti gerų instrumentų, nelaužančius pirštų“, – sako P. Meškėla.

Anot dainininko, visos roko baladės buvo sukurtos iš širdies, dėl laimingos arba nelaimingos meilės. „Turime labai daug gerų baladžių, apie kurias Johannas Sebastianas Bachas ir Wolfgangas Amadeus Mozartas pasakytų – „jėga“, – sako jis.

Dabar populiaru domėtis egzotiškais instrumentais ir jų skambesiu. Bet ne visuomet susimąstome, kad lietuviškas folkloras, sutartinės turi tai, ko mes ieškome svetimose kultūrose. Taip sako Lietuvos muzikos terapijos asociacijos prezidentė doc. Vilmantė Aleksienė.

LRT KULTŪROS laidoje „Visu garsu“ trys ekspertai – Lietuvos muzikos terapijos asociacijos prezidentė doc. V. Aleksienė, muzikos terapeutė Diana Kipšaitė bei etnomuzikologas, muzikos akustikos psichologas prof. Rytis Ambrazevičius – diskutavo apie naują mokslo sritį – muzikos terapiją.

„Garsas turi įvairialypį poveikį žmogui. Tačiau dažniausiai poveikį daro ne pats garsas, o jo kontekstas. Jei ausiai malonios muzikos nesiejame su jokiais išgyvenimais, ji mums yra tiesiog maloni. Tačiau jei tą pačią melodiją būtume girdėję, kai įvyko skaudus įvykis, ji mums keltų neigiamas asociacijas“, – apie muzikos poveikį pasakoja R. Ambrazevičius.

Anot V. Aleksienės, muzikos terapija – nauja mokslo sritis, susijusi su žmogaus fizine, psichine ir socialine sveikata. Jos mintį papildė muzikos terapeutė D. Kipšaitė, sakydama, kad tai – ne tik naujas mokslas, bet ir nauja, neverbalinė psichoterapijos forma.

„Dabar žmogus turi nuolat atitikti tam tikrus standartus – turi būti visada pasitempęs, gražus, protingas, įspūdingas. Į muzikos terapiją ateina žmonės, kurie yra pervargę nuo aukštų reikalavimų. Muzikos terapijoje žmogus gali būti toks, koks yra, čia nereikalingas rezultatas skambėti tobulai, nes muzika – tarpininkė tarp žmogaus sielos ir gyvenimo realybės“, – tikina muzikos terapeutė D. Kipšaitė.

R. Ambrazevičiaus nuomone, gimtoji muzika, folkloras taip pat gali turėti poveikį žmogui. „Folkloras buvo nugludintas per daug bandymų, klaidų, pasisekimų ir amžių. Tai – produktas, kuris bėgant laikui šiek tiek kinta. Manau, kad toje muzikoje yra rasti kodai, kurie visokeriopai veikia žmogų“, – teigia jis.

V. Aleksienė pastebi, kad dabar populiaru domėtis egzotiškais – rytietiškais, afrikietiškais – instrumentais. Bet įdomu yra ir tai, ką turi mūsų kultūra.

„Šiuo metu Muzikos terapijos asociacija vykdo lietuviškų sutartinių poveikio tyrimą. Tikimės ištirti, kokie muzikiniai parametrai lemia sutartinių poveikį. Juk jos – meditatyvios, ir manau, kad turi tai, ko mes ieškome egzotiškose kultūrose“, – sako Lietuvos muzikos terapijos asociacijos prezidentė.

Spėlioti ir prognozuoti ateitį – ne pats geriausias užsiėmimas, o svajoti reikia labai atsargiai, nes viskas netrukus pildosi. Taip mano Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas Modestas Pitrėnas.

„Esu žmogus, kuris nekenčia horoskopų ir visokio plauko būrėjų, kurie tarpsta iš paprastų žmonių kišenės ir sąmonės netobulumo. Niekad nesistengiau prognozuoti savo ateities, nes supratau, kad, vos pradėjus svajoti, viskas nedelsiant išsipildo“, – tikina M. Pitrėnas.

Nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiojo dirigento nuomone, mene yra labai daug rutinos neigiama prasme. O jo, kaip dirigento, pagrindinis uždavinys – ją „išgyvendinti“.

„Mano darbas – inspiruoti, o tai pavyksta tik tada, kai darbas yra nerutiniškas. Mane patį įkvėpia įvairiausi dalykai – ruduo už lango, mano vaiko šypsena, artimieji, kompozitoriai, epochos, architektūra, geras ir blogas oras. Manau, viskas gyvenime turi kodą, kurį reikia skaityti“, – įsitikinęs M. Pitrėnas.

Dirigentas, besistengiantis atsikratyti rutinos mene, ja džiaugiasi savo namuose. „Buitis gali daryti žmogų laimingą arba nelaimingą. Esu laimingai vedęs, šiuo metu su šeima praleidžiu daug rutiniško laiko, kuris man yra brangus, prasmingas, tad man buitis – apdovanojimas“, – sako jis.