Taip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Karinės paslaptys“ sako Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis. „Tačiau manau, kad cheminio ginklo panaudojimas Solsberyje, Didžiojoje Britanijoje, – vienoje stipriausių NATO narių, pasako, kad Rusija yra linkusi peržengti tam tikras ribas“, – kalba jis.

– Grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje Rusija minima net 300 kartų. Kokių pamokų „Zapad” pratybos davė jums kaip VSD vadui?

– Manau, „Zapad“ pratybos buvo gera pamoka visiems. Rusijos žinutė buvo duota visam NATO, Baltijos šalims ir Lietuvai. Nors buvo sakoma, kad tai yra gynybinio pobūdžio pratybos, žvalgybos informacija parodė, kad aiškiai buvo treniruojamasi atlikti puolamojo pobūdžio veiksmus. Mes matome kylančią agresiją iš Rusijos pusės, prisidengiant tuo, kad NATO aljansas stiprėja, artėja prie Rusijos sienų, todėl ji yra priversta gintis. Kita vertus, jie patys tai ir sukėlė.

Jie ginkluojasi, ruošiasi karui labai rimtai, kad prieš savo tautiečius pateisintų nežmoniškas išlaidas gynybai, esant blogai ekonominei situacijai. Kitas tikslas – parodyti Vakarams, kad Rusija yra labai stipri, naudos jėgą be jokių išlygų, jei tik turės kažkokių indikacijų arba pagalvos, kad yra puolami.

Tačiau grėsmių spektrą sudaro ne tik karinio pobūdžio grėsmės, jų sąrašas ilgas, įskaitant vadinamąsias hibridines grėsmes.

– Viena iš hibridinių grėsmių dedamųjų – informacinės grėsmės. Jums tarnaujant Specialiosiose pajėgose, jose gimė ir sustiprėjo Informacinių užduočių centras, vėliau išsivystęs į Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentą, atsakingą už propagandinių žinučių identifikavimą ir atoveiksmį. Viena iš VSD funkcijų – propagandos identifikavimas – ko gero, jums nėra iššūkis?

– Mes labai aiškiai matome, kad informacinės operacijos pasitelkiamos netgi nesant karo. Tai daroma ruošiant mūšio lauką, tai veikia ir karo metu. Informacinės grėsmės, kurias matome šiuo metu, egzistuoja jau daugybę metų. Ačiū Dievui, mūsų visuomenė yra pakankamai išmintinga, kad jas matytų.

Tačiau jau daugybę metų matome informacines atakas, operacijas, pastangas daryti įtaką auditorijai Lietuvoje, jau nekalbant apie tai, kokios žinutės siunčiamos jų pačių vidinei auditorijai. Esame demonizuojami kaip NATO dalis, menkinami kaip valstybė. To nereikia daug ieškoti – kiekvienas, įsijungęs rusišką internetinę televiziją, pamatys, kiek ten yra purvo, melo.

– Ar informacinio karo lygmenyje prieš Lietuvą pastebima kokių nors panašaus masto veiksmų, kaip tai vyko prieš Ukrainą, prieš prasidedant intervencijai į ją?

– Informacinis karas vyksta nuolatos. Šiuo metu nestebime didelio suaktyvėjimo, tad nesinori sakyti, kad vyksta intensyvus pasirengimas arba kad egzistuoja didžiulė karinės intervencijos grėsmė, bet tai yra kasmet didėjanti grėsmė ir pastangos. Tačiau noriu pabrėžti, tai, ką pabrėžėme ir savo ataskaitoje, – Lietuvos visuomenė yra tam atspari.

– Tiek savo pasisakymuose, tiek grėsmių nacionaliniam saugumui išvadose teigiate, kad vienu svarbiausių Kremliaus propagandos taikinių bus arėjantys rinkimai – savivaldybių tarybų, prezidento, Europos Parlamento. Ar galite numatyti būdus, kuriais gali būti bandoma paveikti rinkimus, rinkėjų valią, visuomenėje vyraujančią nuomonę?

– Būdų gali būti įvairių. Hibridinės grėsmės susideda iš daugybės dimensijų. Viena pagrindinių grėsmių – kibernetinės atakos. Šioje dimensijoje Lietuvos visuomenė yra labai paveiki, tad turėtume daug investuoti ir ypatingai saugotis, kad galėtume užkardyti įvairius veiksmus. Taip pat reikia labai rimtai stebėti informacinę erdvę.

Tai daroma, siekiant sujaukti protus, paveikti visuomenę taip, kad jie turėtų sau patogų atstovą. Jei prezidentu taptų žmogus, kuriuo galima manipuliuoti, būtų labai patogu. Manau, bus bandymų to siekti.

– Įtariama, kad Rusija panaudojo masinio naikinimo ginklą prieš dvigubą agentą Sergejų Skripalį ir jo dukrą.  Ar tai nesukelia minčių, kad ribos peržengtos ir, „esant reikalui“, Rusija nepabijos panaudoti analogiškų priemonių prieš demokratinio pasaulio lyderius, žmones, kurie kritikuoja Rusiją, inicijuoja jai nepalankius sprendimus?

–  Pasaulyje dar vyrauja iliuzija, kad su Maskva galima susitarti, Kremlius vadovaujasi tam tikrais Vakarų pasaulyje nusistovėjusiais moralės principais. Naivumo yra daug. Tačiau manau, kad cheminio ginklo panaudojimas Solsberyje, Didžiojoje Britanijoje – vienoje stipriausių NATO narių, pasako, kad Rusija yra linkusi peržengti tam tikras ribas. Tačiau baisiausia, kokie metodai naudojami, panašu, negalvojant, kokias jie gali turėti pasekmes.

Įsiplieskus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, Vokietija buvo viena pirmųjų NATO sąjungininkių, atsiuntusių į Lietuvą savo rotacines pajėgas. Nuo 2015-ųjų vasaros kelių mėnesių pratyboms Bundesveras siųsdavo savo rotacines kuopas su kovine technika. Vokietijos kariai Lietuvos poligonuose bandė savo ginkluotę, techniką ir ekipuotę. Taip pat, akivaizdžiai toliaregiškai, buvo renkama informacija apie tarnybos Lietuvoje sąlygas – karinę infrastruktūrą, kelius, poligonus, gamtines sąlygas

Vokietija į Lietuvą būti bataliono šerdimi siunčia vienus geriausiai parengtų Bundesvero dalinių, papildomai pratyboms atsiųsdama artilerijos ir inžinerijos pajėgumų.

– Kas yra afilijacija arba kitaip tariant – susiejimas?

– Tai yra ilgalaikio bendradarbiavimo forma, kurią siekiame nustatyti tarp mūsų „Geležinio vilko“ brigados ir Vokietijos divizijos. Mūsų ministrai pasirašė ketinimų protokolą. Tai yra kol kas tik pareiškimas, kuriame abi šalys išreiškė stiprinti bendradarbiavimą tarp „Geležinio vilko“ brigados ir Vokietijos divizijos.

– Prieš dešimtį metų „Geležinio vilko“ brigada, tuomet vienintelė mūsų sausumos pajėgose, buvo analogiškai aflilijuota ir į Danijos diviziją. Danijos karius Lietuve matome dažnai. Kokių dar pasekmių per dešimtmetį turėjo tas afilijacijos procesas?

– Dešimt metų – netrumpas laikas ir per jį situacija nemažai apsikeitė. Mūsų ryšiai su Danija yra tokie pat glaudūs, tačiau jau antrus metus Lietuvoje yra Vokietijos vadovaujama kovinė grupė – NATO pajėgų atstovė Lietuvoje. Natūraliai bendradarbiavimas su Vokietija tapo šiek tiek išskirtinis, tikimės, ir ilgalaikis. „Geležinio vilko“ brigadai dabar aktualu ir natūralu susisieti su Vokietijos divizija, tačiau tai nereiškia, kad Danijos svarba mums mažėja. Sieksime ir toliau su ja puoselėti glaudžius santykius.

Lietuvoje jau yra ir antra – „Žemaitijos“ brigada. Svarstysime, kaip ją taip pat sujungti. Danai, mano žiniomis, jau yra pareiškę norą afilijuotis ir su „Žemaitijos“ brigada. Procesas yra prasidėjęs, ir, manau, per šiuos metus mes sudėliosime partnerystės ryšius su artimiausiais sąjungininkais.

– Ar galėtumėte pritarti nuomonei, kad virtinė gerų poslinkių santykiuose su Vokietija galiausiai ir lėmė tai, kad jie ėmėsi vadovauti NATO kovinei grupei, priėmė sprendimą dėl afilijacijos?

– Nebuvau NATO „virtuvėje“, kai šie sprendimai buvo priimami. Neatmesčiau, kad tai galėjo turėti įtakos. Tačiau faktas, kad Vokietijos dydis, jos geografinė padėtis lėmė, kad vienoje ar kitoje šalyje ji būtų buvusi vadovaujanti vienai iš kovinių grupių valstybė.

Kuo Vokietijos buvimas čia yra labai geras, yra tai, kad ji turi labai glaudžius ryšius su daugybe kaimynų. Dėl to ji labai gerai generuoja pajėgas iš kitų šalių. Mes turime daugianacionalinę kovinę grupę, labai gerai integruotą į „Geležinio vilko“ brigadą. Ta integracija, panašu, yra patenkinta ir Vokietija. Tikimės, kad šis bendradarbiavimas užtruks ilgai, Vokietijos pajėgos norės tęsti šią misiją.

– Kalbame apie dvišalį bendradarbiavimą. Tačiau yra ir daugiašalis bendradarbiavimas, daugybė NATO vadaviečių. Kaip ryšiai su Vokietija paveiks jau esamą tarptautinį bendradarbiavimą?

– Jis nepanaikins nieko, kas vyksta. „Galežinis vilkas“ natūraliai turi būti didesnio vieneto – divizijos dalimi. Vokietijos divizija šiuo metu yra natūraliausias. Tačiau tai yra orientuota į pasirengimą, mokymą, tai nėra pilnas integravimas, kad Vokietijos divizijos vadas duotų nurodymus „Geležinio vilko“ brigados vadui. Tačiau tai yra kur kas glaudesnis bendradarbiavimas nei bet kada iki šiol.

Susėdę karininkai sudarys mokymo planus, perspektyvą. Taip pat tęsime ir konsultacijas strateginiame lygmenyje. Mūsų kariuomenių vadai puikiai sutaria, ministrai, Vokietijos gynybos ministrė išlieka savo poste, taigi, mūsų ryšys yra daugeliu lygmenų – nuo strateginio iki taktinio.

– Kalbant apie mūsų strateginį tikslą krizės atveju užtikrinti susisiekimą su likusia Europos dalimi, mūsų sąjungininkais, apginti Suvalkų koridorių, iškyla ir artimesnio bendradarbiavimo su Lenkija klausimas. Kokie numatyti politiniai tikslai ten?

– Lenkija yra iš tų šalių, su kuria bendradarbiavimas laikomas ir vadinamas strateginiu. Tai yra be galo svarbi mūsų saugumui šalis, o parama sausuma gali ateiti tik per Lenkiją. Ryšiai su Lenkija mums visada buvo svarbūs. Turime daugybę įgyvendinamų projektų, mūsų karininkai yra įvairaus lygio štabuose Lenkijoje. Įdirbis yra, tačiau yra ir potencialo, kurį sieksime išnaudoti.

Krašto apsaugos ministerijos kario aprangos ir sistemų projektų karininkas kapitonas Mariukas Matukas LRT TELEVIZIJOS laidai „Karinės paslaptys“ sako, kad kario uniformos madas diktuoja didžiosios valstybės bei specialiosios pajėgos, kurios, dalyvaudamos įvairiose misijose, sukaupia įvairios patirties, taip pat ir pastebėjimų, kas padėtų veiksmingai maskuotis įvairiose vietovėse.

– Kas lėmė, kad praėjus šešeriems metams po uniformos sukūrimo ir pritaikymo buvo nuspręsta, kad ji taps visos kariuomenės uniforma?

– Tiesą sakant, tiems, kas prisidėjo prie šio projekto, tai yra ne naujiena. Galbūt plačiajai visuomenei naujiena tai, kad pereiname prie universalaus marginimo. Kaip ir daugelis dalykų, Lietuvos kariuomenė prasideda nuo operacinių reikalavimų, šiuo klausimu kariai, dalyvaujantys tarptautinių operacijų rajonuose, grįžta su įvairiomis idėjomis ir operaciniu poreikiu. Specialiosios pajėgos išreiškė operacinį poreikį turėti kažką tokio, kas operacijų zonose maskuotų karį, paslėptų, jį būtų sudėtingiau identifikuoti.

– Labai daug valstybių turi uniformas, pagrįstas vadinamuoju universaliuoju raštu. Kodėl mes pereiname nuo rašto, pritampančio prie lietuviško kraštovaizdžio, prie naujo rašto?

– Mūsų senasis miško marginimas garbingai tarnavo visą dešimtmetį, juo buvo patenkinti kariai, tarnaujantys Lietuvoje. Savo maskuojančiomis savybėmis šis marginimas paslepia karį vasaros metu miškingoje vietovėje.

Tačiau esame NATO valstybė, Lietuvos karinės pajėgos gali būti dislokuotos bet kuriame pasaulio taške. Užsiimame plataus spektro operacijomis, todėl negali žinoti, kur atsidursi rytoj ar poryt, o su šiuo marginimu galima dirbti keturiose skirtingose aplinkose: miško, kalvotoje vietovėje, dykumoje ir mieste. Būtent šiose aplinkose dažniausiai operacijas vykdo kariai.

– Matome tik kelnes ir viršutinę aprangos dalį, o kokie sprendimai priimti dėl kitų aprangos elementų?

– Pereinamuoju laikotarpiu kituose kario aprangos drabužiuose buvo nuspręsta pereiti prie alyvuogės žalios spalvos, kad pernelyg neišsiskirtų. Nes, pavyzdžiui, jei šilta striukė būtų dėvima su universalaus marginimo uniforma, atsirastų kontrastas. Tačiau mes pabandėme paeksperimentuoti ir pamatėme, kad militaristinė alyvuogės žalia spalva dera prie universalaus marginimo kostiumo, todėl pereinamuoju laikotarpiu taip ir bus. Vėliau, po 2–3 metų pereinamojo laikotarpio, stengsimės, kad visas karinės aprangos ansamblis būtų margintas.

Pasak jo, tokio neteisėto veikimo žala Lietuvai gali būti ir labai didelė, mat esama dronų, kurie gali pakelti net kelis šaunamuosius ginklus ar kitus žmonių sveikatai ir gyvybei pavojingus krovinius.

– Generole, akivaizdu, kad technologinė pažanga tarnauja ne tik geriems, bet ir piktavaliams žmonėms. Kokias problemas VSAT sukelia per nuotolį valdomi aparatai?

– Jūs visiškai teisus, dronai kelia tikrai nemažą galvos skausmą. Kiekvienais metais fiksuojame ne vieną dešimtį atvejų, kuomet mūsų valstybės išorės sieną ore kerta neatpažinti skraidantys objektai. Aišku, mes kalbame ne apie tuos objektus, kurie yra iš mistinių platybių ir apie kuriuos rašo mokslinės fantastikos knygos. Tai yra bepiločiai dronai.

Šių aparatų naudojimo žala mūsų valstybei gali būti didelė. Menka paslaptis – dronai gali būti išnaudojami žvalgybiniais tikslais, pernešant kažkokius krovinius, tarp kurių gali būti ir žmogaus sveikatai bei gyvybei pavojingų krovinių. Efektyvaus „vaisto“ nuo tokios veiklos suradimas yra ne rytdienos, ne šios, o vakar dienos skausmas.

Mūsų tarnyba, bendradarbiaudama su įvairiomis institucijomis, verslu, testuoja įvairias sistemas, su kuriomis galėtume neutralizuoti į mūsų valstybę neteisėtai įskrendančius skraidančius aparatus.

– Ar galima sakyti, kad visi tie aparatai, pastebėti pareigūnų, įskrido iš kitos valstybės, ar dalis jų yra keliama ir iš mūsų teritorijos?

Menka paslaptis – dronai gali būti išnaudojami žvalgybiniais tikslais, pernešant kažkokius krovinius, tarp kurių gali būti ir žmogaus sveikatai bei gyvybei pavojingų krovinių.

– 2017-aisiais tokių skraidančių objektų užfiksuota 34, 2016-aisiais skaičius irgi buvo panašus. Ir visais atvejais kalbame apie įskridimą iš kaimyninių šalių, kuomet mūsų tarnyba oficialiai reagavo, kreipdamasi į kolegas iš tų šalių su prašymu paaiškinti aplinkybes. Kalbame apie akivaizdų valstybės sienos pažeidimo faktą.

– Ar galėtumėte įvertinti, kuriuose Lietuvos pasienio ruožuose dronų aktyvumas yra didžiausias?

– Didžiausias galvos skausmas yra siena su Baltarusija. Dažniausiai neteisėtus įskridimus pastebime teritorijoje nuo Druskininkų iki Lavoriškių užkardos. Kalbant apie Rusiją, tai – teritorija, kuri eina Nemunu, vienas kitas atvejis buvo susijęs su Kuršių mariomis.

– Kalbate apie įskridimus ir galimą žvalgybinės informacijos rinkimą. Tai yra ne valstybinių institucijų, o kažkokių nusikalstamų organizacijų darbas?

– Labai konkrečiai ir detaliai kalbėti šiuo klausimu nenorėčiau, kai kas yra susiję su tarnybos paslaptimis. Tačiau galiu pasakyti, kad tokias galimybes turi ir valstybinės institucijos, ir, aišku, privatūs asmenys, kurie veikia vedami savo siaurų interesų.

– Minėjote, kad kontrabanda gali būti įnešami daiktai. Turbūt tam naudojami didesnės konstrukcijos dronai?

– Šiuolaikinės konstrukcijos leidžia tokiu būdu įnešti 15–20 kilogramų svorio krovinį. Tai gali būti cigaretės ar kita kontrabanda. 20 kilogramų gali sverti šaunamasis ginklas ar keli, sprogstamieji elementai. Tokiu būdu gali būti gabenami daiktai, kurie tiesiogiai kelia grėsmę žmonių sveikatai ar gyvybei.

– Ar pavyko nors vieną iš tų dronų nutupdyti?

– Turime atvejų, kai mums pavyko perimti dronus, pasižiūrėti, kas ten yra, iš kur atskrido, tačiau ta informacija susijusi su tarnybos paslaptimi.

Šį mėnesį kaip tik pasirašiau atitinkamą tvarką, pagal kurią mūsų pareigūnams suteikiama teisė panaudoti šaunamąjį ginklą.

Lietuva savo turėtų pontoninių perkėlų pajėgumų neteko 2015-aisiais, tačiau NATO sąjungininkai pademonstravo, kad jų pajėgos turi galimybę įveikti net ir plačiausias upes.

Per pratybas „Kardo kirtis“ šią vasarą labai daug dėmesio buvo skirta sąjungininkų pajėgų perdislokavimui, jų judėjimui Lietuvos teritorijoje. Pagalba mus pasiekia keliais būdais – jūros keliu per Klaipėdos uostą, Suvalkų koridoriumi sausumos keliu. Tačiau judant didelėms pajėgoms, kelyje anksčiau ar vėliau tenka susidurti ir su vandens kliūtimis. Tokia kliūtis šį kartą buvo Neries upė. Sąjungininkų karo inžinieriams ši kliūtis nepasirodė neperžengiama – jie labai greitai sukūrė unikalų, iki šiol Lietuvoje dar nebandytą pontoninį tiltą per Nerį.

Pirmą kartą per tarptautines pratybas Lietuvoje per upę nutiestas pontoninis tiltas iš segmentų, kuriuos atsivežė Vokietijos ir Jungtinės Karalystės sąjungininkai. Taip pat atkeliavo Vokietijoje gaminamos plaukiojančios mašinos M3, kurios, tarpusavyje susijungdamos, greitai suformuoja tiltą per bet kokią upę.

Gebėjimas perkelti kariuomenę per upes visuomet lemdavo karinių kampanijų sėkmę. Lietuva savo turėtų pontoninių perkėlų pajėgumų neteko 2015-aisiais. Juozo Vitkaus inžinerinio bataliono turėti iš sovietmečio paveldėti pontonai paseno, tapo nesaugūs ir buvo nurašyti.

 Nepraėjo nė pusmetis ir šie žodžiai virsta kūnu – į Lietuvą jau atvyko bataliono pagrindą sudarantys Vokietijos kariai ir sąjungininkai iš Belgijos. LRT TELEVIZIJOS laidos „Karinės paslaptys“ komanda karius pasitinka prie lėktuvo trapo ir domisi, kaip jų priėmimui pasirengta Rukloje.

Tarptautinio NATO bataliono branduolį – 450 karių – sudarys į Lietuvą atvykstantys Vokietijos 122-oji bataliono kariai. Kartu su vokiečiais bus atgabenta ir rimtos kovinės technikos: tankai „Leopard 2“, pėstininkų kovos mašinos „Marder“. Antrasis komponentas – Olandijos kuopa, kuri atvyks su pėstininkų kovinėmis mašinomis CV90. Trečiasis komponentas – Norvegijos kariuomenės kuopa, kuri atvyks labai sunkiai apsiginklavusi tankais „Leopard 2“ bei pėstininkų kovos mašinomis CV90. Kartu sudėjus visą kovinę techniką, bendrai gali susidaryti daugiau kaip 100 vienetų, o vien tankų čia bus daugiau kaip 20.

Žinoma, batalionas yra neįmanomas be logistikos, o už ši1 dalį atsakinga Belgija, į tarptautinį batalioną atsiuntusi savo logistų kuopą su visa reikalinga aptarnavimo ir transportavimo technika.

Neilgai trukus sąjungininkai bus visiškai pasirengę veikti

NATO tarptautinio bataliono vadas pulkininkas leitenantas Christophas Huberis pasakoja, kad priešakinė jo karių grupė atvyko sausio pabaigoje ir visi kartu su Lietuvos kariais pasitiko pirmąją pagrindinę karių grupę Karmėlavos oro uoste.

„Iki vasario pabaigos kiekvieną savaitę atvyks traukiniai su mūsų įranga ir technika. Pervešime ją iš Šeštokų į Ruklą, pasinaudodami Belgijos kolegų logistų sunkiasvoriais sunkvežimiais. Visas Vokietijos pajėgų dislokavimas bus užbaigtas iki vasario pabaigos.

Belgijos kuopa jau visiškai perdislokuota ir pasiekė operacinius pajėgumus, netrukus į Ruklą atvyks pirmieji Nyderlandų štabo kariai, kartu ir mano būsimasis pavaduotojas. Pagrindinė Nyderlandų kuopos dalis atvyks kovo viduryje, jo pabaigoje. Norvegai dalyvaus kai kuriose pratybos anksčiau, nei prasidės jų kuopos dislokavimas kovo pabaigoje, o didžioji dalis Norvegijos šarvuotosios kuopos į Lietuvą atvyks gegužę“, – kalba Ch. Huberis.

Pasak NATO tarptautinio bataliono vado, šiuo metu kariai yra pajėgumų telkimo fazėje – kuriamas pagrindas pajėgoms priimti. Visą operacinį pajėgumą batalionas pasieks prieš pratybas „Geležinis vilkas“, kurios vyks birželį.

Dislokavimui Lietuva buvo puikiai pasirengusi

NATO pajėgų integravimo vieneto vadas pulkininkas Jakobas Sogardas Larsenas tikina, kad daug darbo dislokuojant vokiečių batalioną NATO vadavietė neturėjo ir su daug iššūkių nesusidurta: batalionui vadovaujantys vokiečiai labai gerai atliko savo darbus ir tinkamai pasirengė.

„Tai, ką mes čia darome, – mokomės iš jų, norime pamatyti, kaip viskas vyksta praktiškai, nes tai mūsų pasirengimo priimti sąjungininkų pastiprinimą reikalas. Kitaip tariant, stebime vokiečių atvykimą, kad pasimokytume ir gebėtume priimti sąjungininkus dar greičiau“, – tikina jis.

Savo ruožtu NATO integravimo pajėgų vieneto vado pavaduotojas pulkininkas leitenantas Mindaugas Petkevičius pažymi, kad NATO priešakinio bataliono atvykimas pajėgų integravimo vienetui yra šiokia tokia treniruotė, kadangi jo užduotis yra parengti planus didesniam pastiprinimo atvykimui į Lietuvą.

„Tokie atvykimai parodo, kokios yra problemos, galimi sprendimai, ir tuos sprendimus siūlome Lietuvos kariuomenės vadovybei.

Noriu pasidžiaugti, kad Lietuva yra padariusi visus savo namų darbus, priešakinį batalioną priėmė šauniai, visa reikalinga infrastruktūra yra parengta“, – kalba M. Petkevičius.