„Gyvenimas kartais suduoda smūgių“, – sako šios istorijos herojai. Tuomet pasikliauti tenka ne vien tik savimi, būtina ir kitų žmonių pagalba.

„Sulaukus specialistų pagalbos, gyvenimo kokybė gali būti daug geresnė. Todėl nesijaučiu nuskriaustas“, – tikina Andrejus Galuška, jau daugiau nei dešimtmetį sergantis sunkia liga ir savo namuose sulaukiantis socialinių darbuotojų.

Be kitų žmonių pagalbos Andrejus, pripažįsta, negalėtų atsikelti iš lovos, ką jau kalbėti apie maisto pasigaminimą ar namų tvarkymą, todėl jaučiasi dėkingas už jam skiriamą priežiūrą.

Socialinės darbuotojos Galina ir Stasė bei slaugytoja Vanda kasdien aplanko slaugomus žmones namuose ir suteikia visokeriopą pagalbą. Moterys neslepia, kad imtis šio darbo buvo labai sunku ir kaustė baimė.

„Iš pradžių buvo labai sunku ir baisu, sakiau, kad atidirbsiu pusę metų ir išeisiu. Dabar jau dirbu du su puse metų. Malonu padėti žmonėms. Nors prikaustytų prie lovos pas mus ir nedaug, tokių žmonių tikrai yra“, – sakė socialinė darbuotoja Stasė Boiko. Moteris pripažino, kad darbui neretai tenka aukoti savaitgalius ir šventines dienas, tačiau, kai veikla mylima, – viskas suderinama.

„Darbą gavau per darbo biržą, vaikai juk negali būti be duonos“, – sako minimalų mėnesio atlyginimą užsidirbantis viešuosius darbus atliekantis šio miestelio gyventojas.

Pasakojimas pradedamas Jašiūnų dvaro parke. Kad šis parkas ir jo aplinka būtų tvarkinga – ją reikia prižiūrėti. Tai daro patys Jašiūnų gyventojai. Tiesa, dirbdami viešuosius darbus. Darbuotojų sąlygos labai skirtingos. Vieni iš viešųjų darbų užsidirba mėnesinį minimalų atlyginimą, kiti atlieka visuomenei naudingus darbus, nes gauna socialinę pašalpą. Violeta – viena iš tokių. Ji kas mėnesį gauna 102 eurų pašalpą, tad kasdien po 4 valandas dirba Jašiūnų teritorijoje. Violeta dirba tol, kol mokama socialinė išmoka.

„Šiukšles nešiojame į maišus sudedame, sutvarkome šakas – viską darome. Mums ne gėda, mes už tai gauname pašalpą, – sako moteris ir priduria nesuprantanti, kodėl kitiems atlikti darbą gėda. – Kiti nori gauti pinigus, bet nenori dirbti.“

Dalis dirbančiųjų viešuosius darbus gauna už tai minimalią mėnesinę algą ir dirba aštuonias valandas per dieną. Štai vyriškis Janas, auginantis dvi mažametes dukras, negali važiuoti dirbti toliau į kitus miestus. Vienintelis būdas užsidirbti jam, kol neranda nuolatinio darbo Jašiūnuose, – būtent toks darbas. Vyrui kol kas numatyti du darbo mėnesiai, bet jis norėtų pasilikti, kiek galima ilgiau.

Anot Jašiūnų seniūnijos atstovų, darbų – visada daug. Tai – ir parko tvarkymas, šaligatvių valymas, barstymas, sniego valymas žiemą, lapų grėbimas, kapų tvarkymas. Juos gali atlikti žmonės, ieškantys nuolatinio darbo, moksleiviai, tie, kurie gauna socialines išmokas ir asmenys, negalintys susimokėti už nusižengimus.

Žiema – snaudulio metas. Bet brakonieriai tikrai nemiega. Vilniaus apskrityje, kur gyvena ketvirtadalis Lietuvos gyventojų, o miškai ir ežerai rajonuose užima daugiau nei pusę jų teritorijos, brakonieriai yra kasdienis pareigūnų galvos skausmas.

Norėdami išvengti susidūrimo su pareigūnais, brakonieriai kartais būna išties kūrybingi. Sigitas Mikėnas, Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas, laidos „Misija: Vilnija“ žurnalistams parodė įrankių kolekciją, konfiskuotą iš pažeidėjų.

Joje galima rasti įvairiausių „ginklų“ – nuo pultais valdomų poledinių raketų, skirtų tinklams pritaisyti, iki įmantriai apdirbtų metalinių padangų pjaustytuvų, per kuriuos pervažiavusio pareigūno automobilio padangos dažniausiai būna išmetamos lauk. Ir tai tik maža dalis to, kaip yra vykdomi pažeidimai ir kokių priemonių imamasi, bandant apsisaugoti nuo pareigūnų.

„Pastato budinčius asmenis. Arba, jei pastato tinklus arba kilpas miške, tai ant visų priėjimo takelių ištempia nematomus siūlus ir po dienos kitos ateina pasižiūrėti, ar kas stebi tą jų vietą. Jei siūlas nutrauktas, jie būna atsargūs“, – pasakoja S. Mikėnas.

Širvintų rajono ūkininkė Dalia Ėmužytė, kaip ir dauguma rajono ūkininkų, savo produkciją veža į Vilnių. Moteris piktinasi, kad kai kuriuose turguose galima susidurti su nesąžiningais prekeiviais, perkančiais prekes bazėse ir pardavinėjančiais jas tarsi savo užaugintus vaisius ir daržoves.

Nors ūkininkė ir piktinasi perpardavinėtojais, tačiau jų veikla – prekiauti bazėse įsigytais vaisiais, daržovėmis ir kitais produktais – nėra draudžiama.

Tačiau kai kurie turgeliai siekia puoselėti lietuviškos, kaime užaugintos produkcijos idėją, o perpardavinėtojai tokią idėją griauna.

„Ūkininkas atsako už savo prekės kokybę ir parduoda ją žinodamas, kaip užauginta. Tas, kuris perparduoda, perka ten, kur pigiau, ir jam visiškai neįdomu: tręšta, netręšta, antibiotikais gydyta, negydyta“, – aiškina ūkininkė.

Tokia veikla taip pat iškreipia konkurenciją – perpardavinėtojas atvežtą produktą dažnai gali parduoti pigiau.

„Misija: Vilnija“ žvelgia į dvejus skirtingo formato bei finansavimo vaikų globos namus, kuriuose vaikai gyvena šeimomis ar net turi SOS mamas. 

Nemenčinėje esantis vaikų ir paauglių socialinis centras – nevyriausybinė institucija, kurioje yra du skyriai. Nors gyvena po vienu stogu vaikai padalyti į šeimynas iki 12 vaikų kiekvienoje.

SOS vaikų kaimuose gyvenantys vaikai turi SOS mamą. Ji kaip tikra mama anksti keliasi, ruošia vaikus į darželį ir mokyklas, perka vaistus, žaislus, nuveža pas gydytojus, į būrelius, rūpinasi viskuo, kuo ir tikros mamos.

XVIII a. šalia Vilniaus įsikūrė Pavlovo respublika – vienintelė tuo metu Europoje miniatiūrinė valstybė valstybėje. Kiek mažiau nei 30 m. gyvavusioje respublikoje, kurią savo dvare įkūrė kunigas Povilas Ksaveras Bžostovskis, buvo įgyvendintos utopinės idėjos, o ji pati paliko idealios valstybės pėdsaką.

„Vienintelis iki šių dienų išlikęs materialus šios valstybės įrodymas – dvaro liekanos. Tačiau svarbiausias palikimas – P. K. Bžostovskio idėjos. Jis siekė pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas ir reformuoti valstybę taip, kad ji klestėtų“, – sako Turgelių P. K. Bžostovskio gimnazijos direktorė Lucija Jurgelevič.

Respublikos prezidentas piliečiams skiepijo aukštas moralės normas. Pats P. K. Bžostovskis rašė vadovėlius mokyklos vaikams, ekonomikos pagrindų knygas, ūkininkavimo patarimus ir farmacijos pradmenis. O už blogą vaikų mokymąsi tėvai turėjo mokėti didesnius mokesčius.

Respublikoje veikė policija, kariuomenė, teismai ir viskas, kas reikalinga valstybei. Valstiečiams buvo leidžiama laisvai tvarkyti savo turtą, verstis prekyba ir amatais už činšą (galiojusį mokestį), o kaimynai šią respubliką vadino utopija.

„Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, valstybėje, naudojant naujoviškas technologijas, sukurtos optimaliausios sąlygos darbui, gyvenimui, poilsiui ir saviraiškai. Valstiečiai buvo mokomi praktiškai ūkininkauti – dvare buvo sodas ir daržas, kur buvo vedami praktiniai užsiėmimai. Jų metu įgytas žinias pritaikydavo savarankiškai ūkininkaudami. O kartais pats prezidentas piliečius pasikviesdavo į savo dvarą pasilinksminti“, – pasakoja L. Jurgelevič.

Janui į užsienį išvykti – vienas juokas. Lietuvos-Baltarusijos siena eina tiesiai per jo kiemą. Vieną dieną nutiesta spygliuota tvora padalino ne tik kiemą – padalino ir šeimą, kurios viena dalis gyvena Lietuvoje, o kita – Baltarusijoje.

Janas juokauja, kad po šio įvykio reikėjo statyti naują lauko tualetą, nes buvęs atsirado užsienyje. Spygliuota tvora neleidžia lietuviui ir patekti į žmonos tėvų namą, kuris liko užsienyje, nors nuo dabartinio namo nutolęs tik 100 metrų.

Pasieniečiai pasitaikė geri: leidžia prieiti prie tvoros ir pasikalbėti su užsienyje gyvenančiu kaimynu. Nuolatinė pareigūnų kontrolė Jano netrikdo – jis jaučiasi saugomas ir nė namų durų nerakina.

Kaimo turizmo sodybų Vilniaus rajone – itin daug, jų infrastruktūra išvystyta, tačiau tikrai ne visada jos būna užpildytos. Kodėl taip yra, aiškinosi LRT TELEVIZIJOS laidos „Misija: Vilnija“ komanda.

Žurnalistai apsilankė 3-ose kaimo turizmo sodybose Vilniaus rajone ir jas įvertino pagal Kaimo turizmo asociacijos nustatytus kriterijus: apgyvendinimą, pramogas ir paslaugas. Atsižvelgta buvo ir į nuvažiuotą atstumą bei privažiavimo sąlygas.

Dieveniškių kaimas Šalčininkų rajone iš trijų pusių yra apsuptas Baltarusijos, jos siena nuo gyvenvietės nutolusi vos 500 metrų. Šioje vietovėje žmonės susiduria su tokiomis problemomis, apie kurias gyvenantieji šalies centre nė nesusimąsto, pavyzdžiui, kaimo gyventojai lietuvišką televiziją mato tik tada, kai orai už lango – itin geri.

Lietuvos teritorija, kurios vis dar nepasiekia elektromagnetinės bangos, kuriomis perduodamas televizijos signalas, yra didesnė už Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio teritorijas kartu sudėjus ir visa tai padauginus tris kartus. Ji sudaro 4 procentus viso šalies ploto.

Tačiau „Telecentro“ Vilniaus regiono techninės priežiūros vadovas Algis Šalkauskas sakė, kad ši problema – laikina ir jau sprendžiama.