-
Ten, kur laikas sustoja, o pavargusios mintys atsigauna
Daugelis, apsilankę Paberžėje, atrado jį būtent čia: galbūt ant Liaudės upės kranto, galbūt mažoje, bet labai jaukioje ir Tėvo Stanislovo išpuoselėtoje bažnytėlėje, o gal po kokiu medžiu, tik dėl jam žinomų priežasčių, tapusiu labai artimu ramybės draugu.
Festivaliu rūpinasi visi
Ramybės, kurios mums visiems dabar reikia kaip oro, kad galėtume toliau pilnavertiškai gyventi, nes, anot Tėvo Stanislovo, „dažniausiai mes suklumpame ir nebeištveriame po pačiu sunkiausiu kryžiumi, po triukšmu ir sujudimu. Nuo bado pabėgame, o po triukšmu sukniumbame“.
Kaip sako daugelio švelniai vadintas Tėvelis, „kaip būtų gera, jei pagaliau suprastume, jog vienas iš pozityviausių ir naudingiausių darbų yra ne kalba, o tylėjimas, ne atsikirtimas, bet „nurijimas žodžio“, ne pastaba, o tylus pakentimas“.
Ilgametis Paberžės bažnytėlės šeimininkas, mokėjo nuraminti žmones, įkvėpti juos surasti savyje jėgų suklupus pakilti, o nuleidus pavargusias rankas jas pailsinti ir vėl kibti į darbus. Darbas jam buvo gyvenimo esmė ir prasmė: „Jeigu atsakymas – „Poilsis!“, reiškia uždavinys turi skambėti taip: „Darbas!“
Darbas ir pagalba vienas kitam čia, Paberžėje, tarsi įaugęs kiekvienam į kraują. Tai liudija ir kasmet rengiamo Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio meno vadovas Liudas Mikalauskas. Jo teigimu, artėjant vasarai jau niekam nebekyla klausimas „ar vyks?“, bet klausiama „kada vyks?“ festivalis ir „kuo galiu padėti, kad viskas būtų gerai?“.
„Vos tik prasideda šiltesni orai, seniūnija jau rūpinasi, kada reikia pradėti šienauti, pagelbėti organizuojant transportą kėdžių atvežimui, nes čia suvažiuos visi Kėdainiai, Lietuva... Festivalį organizuoti padeda ir Paberžės 1863 metų sukilimo muziejus, Kultūros centras, dekanatas, savivaldybė – sakyčiau, šio renginio organizavimas jau yra nebe vieno labdaros ir paramos fondo „Viltis-Vikonda“ atsakomybė, jungiasi visi, kiek gali. Tarptautinis Paberžės muzikos festivalis tapo kaip viena didelė šeimos šventė, kuri yra svarbi visiems, – šypsosi L. Mikalauskas.
Ypatingi prisiminimai
Dar kone prieš šimtmetį rašytuose Tėvo Stanislovo pamoksluose galime įžvelgti nūdienos aktualijas, kurios tik patvirtina, kad žmogus amžių amžius ieškojo ir tebeieško tų pačių gyvenimiškų dalykų: „Vienas mąstytojas kartą papasakojo savo nuomonę apie rojų: „Rojus bus tada, kada mes išrasime būdą sustabdyti visą beprasmį triukšmą, rėkavimus, barnius.“ Iš tiesų kaip dažnai mes, giliai susimąstę, irgi tvirtiname, jog mums visko užtenka, o trūksta tik ramybės. Ne vienas žmogus sutiktų grįžti į vyžas ir nagines, bet kad nereikėtų nuolat ir nuolat kęsti sujudimų ir neramumų.“
Organizatorių nuotr.
Tas Žmogus ne tik galėjo, bet ir padarė daug už tai nieko neprašydamas mainais. Jis tik norėjo, kad visiems net gyvenimo viltį praradusiems žmonėms būtų gera kvėpuoti šioje žemėje. Užtekdavo tiesiog pabūti šalia Jo, kad pasaulis, rodos, vėl nušvistų kitomis spalvomis, įgautų naujas formas ar tiesiog pasisuktų kitu kampu.
Jau birželio 26-ąją, minint Tėvo Stanislovo mirimo metines, Paberžės bažnytėlės šventoriuje koncertuosiančio kolektyvo „Niko“ (Naujų Idėjų kamerinio orkestro) įkūrėjas ir meno vadovas, kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas pasakoja, kad ir jo dar paauglystėje įvykęs vienas vienintelis susitikimas su dvasininku paliko ypatingus prisiminimus: „Buvau M. K. Čiurlionio mokyklos Vilniuje dešimtokas ar vienuoliktokas, kuomet su drauge pianiste mokyklos buvome „išsiųsti“ koncertuoti Tėvui Stanislovui. Menkai atsimenu visas to aplinkybes, bet įstrigo pats susitikimas su dvasininku. Pamenu, jis mus kalbino, o net kažką atsakyti buvo sunku, nes atrodo, pamažu visą kūną pradėjo veikti kažkokios be galo malonios, šiltos jo bangos. Tai buvo tikras, visam laikui giliai atmintin įsirėžęs pojūtis.“
Visi nori atvykti į Paberžę
Po dvejų pandemijos metų į įprastas vėžias grįžtančio Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio meno vadovas sako, kad žiūrovų dėka šį sudėtingą laikotarpį išgyventi nebuvo sudėtinga.
„Buvusių karantinų nelabai ir pajutome – festivaliai visuomet vykdavo vasarą arba rudens pradžioje. Prisiminus priešpandeminį laikotarpį, koncertus organizuodavome Paberžės bažnyčios viduje, bet pasikeitus aplinkybėms, buvome priversti juos perkelti į šventorių. Tačiau tai išėjo tik į gera – kaskart susirinkdavo vis daugiau žmonių, žiūrovų ratas labai išsiplėtė. Dabar net ir norėdami nebegalėtume sutalpinti visų norinčių į jaukią, bet mažą bažnytėlę, – teigiamais pastarųjų metų festivalio pasikeitimais džiaugiasi jo meno vadovas.
Taip, gal koncertai, vykę bažnyčios viduje, būdavo ypatingi, bet vietos jau per mažai. Be to, visi norintys gali bet kuriuo metu užeiti į bažnytėlę, pasimelsti, ramiai pabūti su savo mintimis.“
Šiais metais L. Mikalauskas naujovių nežada, bet ketina išlaikyti tą pačią, jau daugelio pamėgtą ilgametę festivalio koncepciją.
„Pamenu, kaip prieš dvylika metų mes vykdavome į Paberžę, o Regina Galvanauskienė, prižiūrinti Tėvo Stanislovo puoselėtą bažnytėlę ir jos aplinką, sako „Liudai, gal padarom ką nors? Taip norisi, kad kultūra čia sugrįžtų... Kai Tėvas Stanislovas buvo neseniai palikęs mus, įvyko kultūrinė pertrauka ir Regina labai norėjo, kad vėl ji suklestėtų. Taip prasidėjo šis renginių ciklas, kuris apjungė visus bendriems, geriems darbams.
Be Paberžės tokios vietos daugiau niekur nėra. Man teko apvažiuoti visą kraštą, bet nieko panašaus visoje Lietuvoje nemačiau“, – mintimis dalijasi festivalio meno vadovas ir džiaugiasi, kad ne tik festivalio rengimas, bet ir atlikėjų ar dvasininkų kvietimas į renginių ciklą nuolat vyksta sklandžiai: „Į Paberžę labai daug kas nori atvažiuoti. Kiekvieną festivalį mišias aukoja vyskupas arba arkivyskupas.
Organizatorių nuotr.
Šiemet paskambinau Panevėžio vyskupui, kad pakviesčiau aukoti Šv. mišias, klausiau, ar norėtų atvažiuoti į Paberžę. Sakė „žinoma, kad norėčiau. Žinau viską, kas ten vyksta. Labai noriu“. Taigi, netgi vyskupams paskambinus nereikia aiškinti ir įkalbinėti, kad atvyktų aukoti mišių. Visi sako, kad tik susiderintume datą ir su didžiausiu malonumu atvažiuosime.“.
Norisi groti saviems
Apie paskutinį birželio sekmadienį koncertuosiantį kolektyvą „Niko“ festivalio meno vadovas atsiliepia labai šiltai.
„Daugiau užsienyje nei Lietuvoje koncertuojantis kolektyvas yra gerai žinomas klasikine muzika besidominčiai publikai. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko juos pakviesti atvažiuoti į Paberžę, nes jie labai retai kada sutinka koncertuoti regione. Tai – didelių koncertinių salių kolektyvas. Bet paskambinau jų vadybininkei po labai gražaus koncerto kažkuriame regione ir ji su dideliu džiaugsmu priėmė mūsų kvietimą koncertuoti Paberžėje. Sakė, kad „mes norime žmonių meilės, ne filharmoninės aplinkos, aplankyti įvairiausias įdomias vietas“. Manau, žmonėms jis turėtų padaryti nepaprastą įspūdį“, – nekantriai laukdamas būsimo koncerto sako L. Mikalauskas.
Po dvidešimties metų pertraukos į Paberžę sugrįšiantis G. Gelgotas teigia taip pat labai laukiantis šio bei kitų koncertų šalies regionuose: „Jau kelerius metu „Niko“ muzikantams pasakoju, kad noriu koncertinio turo po mažus Lietuvos miestelius ir kaimus, bažnytėles ir koplytėles. Ir kad tai vyktų vasarą. Tiesiog todėl, kad laikas nuo laiko tenka tokiose vietose groti, ir visada tai būna puikiausios emocijos, nes žmonės mūsų atvykimu ten taip moka džiaugtis – pasitinka vaišėmis, išlydi gražiais žodžiais ir šypsenomis. Norisi groti saviems... O kur dar ir nematytas Lietuvos grožis, kuris atsiskleidžia po ją važinėjant... Panašu, norai pildosi – be Paberžės šį rugpjūtį grosime dar net penkiuose Lietuvos miesteliuose, ir tikiuosi ateity bus dar ir dar daugiau!“
Organizatorių nuotr.
Neeilinis kolektyvas ir ypatinga muzika
Kaip sako L. Mikalauskas, tai nėra tas kolektyvas, kuris atsisėda ant kėdžių ir groja iš natų.
„Niko“ yra tas kolektyvas, kuris eina į žmogų. Jie muziką parodo ne tik skambesiu, bet ir kūno kalba, emocijomis, šūksniais... Tai yra toks kolektyvas, kuris nedainuojantis, bet reikia pastatyti mikrofonus dainavimui“, – juokiasi L. Mikalauskas.
„Taip, viskas yra ir labai daug kartų repetuojama, iki detalių gludinama, o būnant scenoje – dar ir siekis perduoti klausytojui kuo daugiau emocijų...“, – tarsi atliepdamas aukščiau pasakytus festivalio organizatoriaus žodžius sako G. Gelgotas.
Tiesa, L. Mikalauskas pažymi, kad organizuojant šį ypatingo kolektyvo pasirodymą, susidurta ir su tam tikrais iššūkiais: „Iššūkis yra įgarsinti šį kolektyvą ir mes jo ėmėmės jau gerokai anksčiau, kad jį įgyvendintume. Bet, kaip ir visada, manau, viskas įvyks sklandžiai, galėsime mėgautis ne tik jaukia Paberžės aplinka, bet ir puikia muzika“.
„Niko“ buvimas scenoje ir atliekama muzika mintis nukelia kažkur kitur, pamiršti apie buvimą čia ir dabar. Ši grupė ir jos atliekami kūriniai puikiai derės su Paberžės aplinka bei joje tvyrančia ypatinga aura. Juolab, kad neeilinėse vietose koncertuojanti grupė turi patirties atlikti kūrinius gilią, ryškią istoriją, atmosferą, dvasią turinčiose pasaulio vietose. Pavyzdžiui, neseniai tai buvo paramos koncertas Italijoje, Sicilijoje teatro griuvėsiuose, Prancūzijos pietuose, nuostabiajame Provanse...
„Esame profesionalus kolektyvas, tai reiškia, kad iš esmės grojame ten, kur turime groti, pagal iš anksto suderinamą grafiką. Nesakyčiau, kad renkamės vietas. Bet tikrai taip, džiaugiamės, kad nuolat esam kviečiami groti gražiausiose salėse, ypatingose vietose, – tai mus pačius labai įkvepia!“, – sako grupės įkūrėjas ir atskleidžia, kad be visų aplankytų vietų „Niko“ turi ir vieną, labiausiai numylėtą: „Taip gavosi, kad mūsų kolektyvas išvystė ypatingus jausmus Los Angeles miestui Kalifornijoje. Iki pandemijos ten būdavome beveik kasmet. Nuostabi gamta, nuostabi atmosfera.. Tikimės ir vėl sugrįžti – tai turbūt mylimiausia „Niko“ vieta!“
Prieš šešiolika metų neeilinį styginių kolektyvą įkūręs G. Gelgotas prisimena, jog pirmasis „Niko“ koncertas suskambėjo vienoje iš sostinės bažnyčių.
„Studijuodamas kompoziciją LMTA parašiau kūrinį styginiams, norėjau, kad jis būtų atliktas. Sukviečiau muzikantus, – tai ir buvo pirmasis „Niko“ koncertas, vykęs Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniuje. O po poros pirmųjų veikimo metų jau ir išsigrynino dabartinis kolektyvo modelis – tai maždaug septynių muzikantų, grojančių styginiais instrumentais, grupė, scenoje akademinę muziką atliekanti šios muzikos atlikimui kiek nebūdingu braižu – be natų, įtraukiant balsą, judesį“, – trumpai grupę pristato G. Gelgotas kviesdamas visus birželio 26-ąją atvykti į Paberžę trumpai apibūdina būsimą programą: „Atliksime savo repertuaro kūrinius, kuriuos pastaraisiais mėnesiais grojome Estijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Sicilijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Latvijoje, Norvegijoje ir ši programa visur buvo sutikta audringomis ovacijomis. Tai ir mano paties muzika, ir keletas klasikos šedevrų rekompozicijų. Labai džiaugiuosi, kad tai išgirs ir Paberžės festivalio klausytojai!“
-
Laikas ruoštis – mėsa anksčiau ar vėliau taps prabangos preke 5
Britų kompanija „Moving Mountains Foods“ tokį sprendimą, regis, rado ir sėkmingai jį įgyvendina. Prieš kurį laiką ji pateikė gyvūninės mėsos alternatyvą – įvairios mėsos pakaitalus ir jos produktus: dešrainių bei tradicines dešreles, žuvies pirštelius, faršą.
Patyręs virtuvės šefas Gediminas Endriukaitis rekomenduoja jau daugelio gerai įvertintą ir pamėgtą produktą – suvožtinių (visiems geriau žinomų kaip burgerių) maltinius, pagamintus iš augalų, kuriuos valgydamas mėsavalgis net neįtars, jog kramsnoja sveikesnį mėsos pakaitalą. G. Endriukaitis įsitikinęs, jog siūloma mėsos alternatyva sveikesnė ir žmonėms, ir gamtai. Viliamasi, kad į prekybos centrų lentynas ši įžengusi naujovė greitu metu taps tokia pat įprasta kaip ir dažnai ant lietuvių stalo nutūpiantys balandėliai ar cepelinai.
Tuo tarpu žinomas Lietuvos didžėjus Artūras Matkevičius – DJ Mamania prisipažįsta, jog yra vienas iš tų, kurio skonio receptorius jau užkariavo šis naujas mėsai alternatyvus produktas.
Augalinės mėsos nauda – labai didelė
Įkvėptas britų kompanijos „Moving Mountains Foods“, Kėdainių konservų fabrikas Lietuvos žmonėms taip pat siūlo išbandyti bei pamėgti jau minėtus mėsai alternatyvius augalinius produktus, o ypač faršą, iš kurio lygiai taip pat nesudėtingai kaip ir iš įprasto, galima paruošti begalę įvairių skanių patiekalų. Pavyzdžiui, mėsos pyragus, įvairius mėsos kepsnius, kotletus ar net taip lietuvių mėgstamus cepelinus, koldūnus, o taip pat ir visus kitus patiekalus, kuriems įprastai būtų naudojama mėsa.
„Mėsos žmogui iš prigimties valgyti kiekvieną dieną nėra sveika. Rekomenduojama galvijų ar kiaulienos mėsos norma per savaitę – tik 300-500 gramų. Tai tikrai nėra daug. Tiek mitybos specialistai ragina, tiek ir maisto piramidėje nurodoma, jog mėsos valgyti reikėtų saikingai, o augalinės kilmės maistą – kuo dažniau. Taigi, žmogus sutvertas vartoti daugiau augalinio maisto nei mėsos, – pažymi šefas G. Endriukaitis. – Nauda, kurią gauna žmogus, valgydamas mėsos alternatyvą, sakyčiau, yra tokia pat kaip ir gyvūninės mėsos. Tačiau dar didesnė nauda yra aplinkai, kurioje mes gyvename.“
Virtuvės šefas Gediminas Endriukaitis.
Palyginkime: vienas statistinis europietis suvalgo net 40 kg mažiau mėsos nei amerikietis, atitinkamai nuo 86 kg iki 125 kg! O augant gyventojų skaičiui, auga ir mėsos poreikis.
„Jeigu žiūrėsime globaliai, pamatysime, kad visų pirma – kertami miškai tam, kad būtų sukurti dirbamos žemės plotai auginti pašarams, įrengti aptvarams, kuriuose būtų auginami gyvuliai. Taip, mes dabar to gal nejaučiame, bet artimoje ateityje, labai skaudžiai galime pajusti“, – sako G. Endriukaitis.
Iliustruojant pašnekovo žodžius skaičiais, galima pasakyti, jog tyrimais yra įrodyta, kad mėsos pramonė yra trečia pagal dydį klimato kaitos kaltininkė. Siekiant apsaugoti ne tik gamtą, bet ir savo buvimą Žemėje, turėtume rinktis, ką valgome. Perpus sumažinus vien europiečių mėsos suvartojimą, agroūkių CO2 emisija sumažėtų net 42 proc.
„Kuo daugiau valgysime augalinio maisto, tuo labiau tausosime aplinką, kurioje patys gyvename. Tuo pačiu rūpinsimės ir savo organizmu, kuriam nereikia perdirbto maisto, tai yra mėsos, į kurios produktus dažnai būna pridėta įvairiausių konservantų, cukrų ir kitų mums nereikalingų priedų tik tam, kad gaminiai mums būtų skanūs. Mums, vartotojams, tai nėra gerai. Todėl žmonės, norintys gerai jaustis ir būti sveiki, turėtų artėti prie savo prigimtinio raciono – turėtų valgyti mažai mėsos, bet daugiau augalinio maisto“, – apibendrina pašnekovas.
Patiks ir gyvūninės mėsos mėgėjams
G. Endriukaitis pasakoja, jog jo tiesioginis darbas yra susijęs su naujų maisto produktų paieška, todėl, kol buvo galimybė, daug keliavo po tarptautines parodas, turėjo galimybę susipažinti su inovacijomis, naujomis technologijomis, produktais ir tikrai yra išragavęs daug įdomių ir skanių produktų.
„Prisimenu, prieš 10 metų, kai augalinės kilmės mėsa nebuvo tiesiog mėsa, o buvo paprastai sumaltos įvairios daržovės su kažkokiais grūdais. Visa tai suvalgydavai kaip kažkokį birų dalyką, nelabai primenantį mėsą. O ką mes turime dabar? Mane žavi tai, kaip šiandien ištobulėjo maisto gamybos technologijos. Todėl praktiškai sunku atskirti, ką valgai – augalinės ar gyvūninės kilmės maistą“, – inovacijomis žavėjosi virtuvės šefas ir čia pat prisiminė kuriozinę situaciją, kuomet vegetarui patiekus burgerį su alternatyvios mėsos maltiniu, šis net pasipiktino, jog gavo tikros mėsos.
„Moving Mountains Foods“ – sparčiai auganti maisto technologijų kompanija, kuri iš augalinių baltymų, gautų iš grybų, sojų, burokėlių sukūrė mėsos pakaitalą, kitaip dar kartais vadinamą vegetariška mėsa, turinčia ir tam tikras gyvūninės mėsos estetines savybes (pavyzdžiui, tekstūrą, skonį, išvaizdą) ir cheminę sudėtį (sudėtyje esančias panašias maistines medžiagas).
„Moving Mountains“ šefai yra sukūrę ir suvožtinių maltinius, dešrainių bei tradicines dešreles, faršą, žuvies pirštelius, jautienos gabalėlius, kukulius. Netrukus jie ruošiasi nustebinti ir vištienos bei tuno skonio produktais, kurie tiek savo spalva, tiek tekstūra bei skoniu idealiai panašūs į tikrą mėsą!
O svarbiausia, kad visi šie mėsai alternatyvūs produktai ne tik prisideda prie tvaresnės aplinkos kūrimo, bet ir padeda žmogui neprarasti reikalingų medžiagų, gaunamų iš mėsos, tokių kaip vitaminas B12 ar augaliniai baltymai.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad lyginant su tradiciniu jautienos maltiniu, gaminant „Moving Mountains“ maltinį reikia 99 proc. mažiau vandens, 93 proc. mažiau žemės plotų ir 46 proc. mažiau elektros. Vadinasi, šio produkto vartojimas yra vienas iš būdų prisidėti prie globalinių problemų sprendimų.
Pakeitė nuomonę
DJ Mamania yra vienas iš tų žmonių, kuriam rūpi, kokioje aplinkoje jis gyvena dabar, kokiame pasaulyje ateityje gyvens jo vaikai ir kokį maistą jis valgo. Todėl, sužinojęs apie unikalią galimybę maitintis sveikiau ir tuo pačiu rūpintis Žemės ištekliais, Artūras net nedvejodamas mėsą keičia į sveikesnę jos alternatyvą.
Didžėjus Artūras Matkevičius – DJ Mamania.
„Labiausiai sužavėjo pats pirmas įspūdis, kurį patyriau valgydamas suvožtinį su augaline mėsa. Buvau iš pradžių skeptiškas šios inovacijos atžvilgiu, tačiau po pirmo kąsnio mano nuomonė pasikeitė kardinaliai – labai skanu ir net nepastebėjau, kad suvožtinio maltinis pagamintas ne iš tikros mėsos, – mintimis apie vegetarišką mėsą dalijasi garsus Lietuvos muzikantas ir pasidžiaugia. – Prieš metus Kauno restoranas „Pelėdinė“ į savo meniu įtraukė suvožtinį su „Moving Mountains“ maltiniu. Mano nuostabai, nuo tada ten kaskart valgau tik šį suvožtinį“.
Maistas turi būti skanus
Tradicinės lietuviškos, sočios, mėsiškos virtuvės mėgėjai ir skeptikai paprieštaraus: „Tai – nepatikima ir yra išsidirbinėjimas iš maisto!“.
Tačiau tokius argumentus labai greitai atremia kulinariniame TV šou „Skaniai ir paprastai“ suvožtinius su vegetariška mėsa jau gaminęs virtuvės šefas Gediminas: „Prieš 10-15 metų ir aš maniau, jog tai yra labiau išsidirbinėjimas, bet aš tada klausiu: kodėl jūs manote, kad lietuviška virtuvė yra mėsiška? Atvirkščiai, ji nėra labai mėsiška. Mes, lietuviai, buvome ganėtinai neturtingi žmonės: valgėme ropes, bulves, burokėlius ir tik kartais pasigardžiuodavome mėsa. Ji būdavo tik per šventes – Kalėdas ir Velykas – arba per vestuves ir laidotuves.“
Taigi, anot G. Endriukaičio, augalinio maisto vartojimas neturėtų būti traktuojamas kaip išsidirbinėjimas.
„Kaip jau ir minėjau, tai – grįžimas prie mūsų normalios mitybos. Ko mums reikia, kad suprastume tą grįžimą į augalinio maisto vartojimą? Visų pirma, mėsai alternatyvus maistas turi būti skanus. Kai žmonės paragaus ir supras, kad tai yra skanu, tada pasikeis ir požiūris, – įsitikinęs pašnekovas. – Kai man sako, kad aš, pavyzdžiui, nemėgstu svogūnų ar paprikų, ar dar kokio nors ingrediento, visuomet atsakau, kad jūs nemėgstate neskaniai paruoštų svogūnų ar paprikos, bet ne pačių daržovių. Taigi, pirmiausia maistas turi būti skanus, o ne tiesiog madingas.“
Kaina bus prieinama visiems
Šefas prisimena, jog tam tikru etapu būti veganu ar vegetaru netgi buvo kažkiek madinga: nebūtinai žmogus dėl sveikatos problemų ar kažkokių įsitikinimų taip maitindavosi. Bet jis pastebi, kad tai jau keičiasi ir tampa nebe mada, o natūraliu gyvenimo būdu.
„Tik pas mus Lietuvoje galbūt yra kita problema – valgyti mėsą ar valgyti nesveikai yra tiesiog pigiau negu valgyti ir maitintis sveikai, – apgailestauja G. Endriukaitis. – Nes išauginti mėsą kažkur garde yra pigiau negu užauginti sveiką daržovę ar sveiką gyvuliuką, kuris vėliau virstų mūsų maistu. Tam, kad maistas žmonėms atrodytų patrauklus, visų pirma jis parduotuvėje turėtų būti siūlomas už patrauklią kainą.“
Ne taip seniai didelė kaina buvo vienas iš alternatyvios mėsos produktų plėtros trukdžių, tačiau dabar jau yra didžiajai visuomenės daliai prieinamų produktų ir tai skatina didinti augalinių alternatyvų vartojimą.
„Mėsa anksčiau ar vėliau taps prabangos preke. Ją tiesiog bus per brangu išauginti. Ir aš tuo net neabejoju, nes resursai senka ir jau dabar yra ieškoma alternatyvų. Pavyzdžiui, norintiems užsitikrinti baltymų poreikį racione, auginami svirpliai. Juos užauginti yra sunaudojama ne kartais, o dešimtimis kartų mažiau resursų – vandens, pašaro. Lygiai taip pat, aš manau, bus ir su augalais, – užtikrintai kalba garsusis virtuvės šefas ir pateikia dar vieną pavyzdį. –Augalinės kilmės mėsos gamyboje naudojamus ingredientus galima tvariai auginti ir ūkiuose – ar tai būtų grybas, ar ankštinė daržovė, ar kitas produktas. Ir aš net neabejoju, jog anksčiau ar vėliau tai bus pasiekta, bet kaip ir visuomet, bet kokia inovacija pasaulyje pradžioje būna brangi, tačiau laikui bėgant, tobulinant technologijas, atsirandant konkurencijai, visa tai po truputį pinga. Ir tas laikas jau ateina – prekybos centrų lentynose augalinių produktų asortimentas auga, o kainos palaipsniui mažėja ir tampa prieinamos kiekvienam.“
Panašios nuomonės yra ir DJ Mamania: „Manau, sąlyginai aukšta alternatyvios mėsos produktų kaina buvo pagrindinė priežastis, lėmusi žmonių tikros mėsos pasirinkimą. Taip pat didelė visuomenės dalis nėra susipažinusi su mėsos alternatyvos produktais arba tiesiog net nėra apie juos girdėjusi. Turės praeiti nemažai laiko, kol žmonių įsitikinimai keisis, kaip ir stereotipai. Negaliu teigti, kad ateitis priklauso mėsos imitacijos produktams, tačiau, nemeluosiu, man tokia ateitis visai patiktų.“
Paruošimas – kaip ir įprastų patiekalų
Nors pats Artūras prisipažįsta vis dar valgantis gyvūninės kilmės mėsą, tačiau teigia turintis tradiciją dvi savaites per metus jos atsisakyti ir leisti organizmui pailsėti. O ir jo šeimoje augalinės kilmės mėsa yra palankiai vertinama bei, atsiradus galimybei, visada tampa kokiu nors pietų patiekalu.
„Šeima visada labai laukia progos, kai valgys „Moving Mountains“ suvožtinius, – juokiasi pašnekovas. – Pats gaminti namuose patiekalų iš augalinės kilmės mėsos dar neturėjau progos. Bet tikrai žinau, kad tai labai greitai įvyks.“
O tiems, kurie nori išbandyti netikros mėsos patiekalų gamybą namuose, bet galbūt nedrįsta, nes nežino, kaip tai reikia daryti, virtuvės šefas G. Endriukaitis pataria: „Augalinės kilmės mėsa nesivadintų mėsa, jei ji nebūtų artima gyvūniškajai. Jeigu dešrelės gaminamos iš įprastos mėsos, tai lygiai taip pat jas galima pagaminti ir iš augalinės kilmės produktų. Vadinasi, augalinės kilmės dešreles galima naudoti taip pat kaip ir mėsiškas. Taigi, kažkokių didelių stebuklų nėra. O ką daryti su faršu ar mėsos maltiniu, tokių klausimų net neturėtų kilti, nes tai yra pakaitalas ir jį reikia ruošti lygiai taip pat kaip ir įprastą mėsą. Pavyzdžiui, kaip receptuose, jei nenori dėti cukraus, dedi medų, tai ir šiuo atveju – jeigu nenori valgyti gyvūninės kilmės mėsos maltinio, valgai augalinės kilmės mėsos maltinį ir su juo elgiesi lygiai taip pat kaip su bet kokiu kitu, o iš faršo sėkmingai gamini balandėlius, koldūnus, cepelinus ir kitus patiekalus.“
Mėgstamiausias – suvožtinis
Paprašytas pasidalinti savo mėgstamiausiu augalinės kilmės mėsos patiekalu, G. Endriukaitis sako: „Man didžiausią įspūdį (nežinau, gal dėl to, kad jį paragavau pirmą) padarė suvožtinio maltinis. Atvirai pasakysiu: aš ne tai, kad nepajaučiau skirtumo tarp geros jautienos ir to maltinio, bet man jis buvo netgi skanesnis. Daviau paragauti jo savo šeimos nariams nesakydamas, kas tai ir jie tiesiog negalėjo atskirti, kad tai yra augalinis maltinis. Tiek tekstūra, tiek skonis ir netgi kvapas yra lygiai toks pat kaip iškepto jautienos mėsos maltinio.“
Pašnekovas pažymi, kad be suvožtinių maltinių jam labai patiko ir kiti augalinės mėsos produktai.
„Tarkim, faršas. Mes, lietuviai, iš faršo tikrai daug ką gaminame. Taigi, turime tos pačios tekstūros, skonio, kvapo produktą kaip mėsa, tik tai yra ne mėsa. Šitie dalykai man labai patiko. Tiesą pasakius, dabar daugeliui rekomenduoju pabandyti, – ragina patyręs virtuvės šefas. – Ir nebūtinai tiems, kurie nevalgo mėsos. Aišku, žmonėms dabar kyla klausimas, kodėl du 250 gramų paplotėliai kainuoja panašiai kaip, pavyzdžiui, kilogramas faršo, bet reikia žmones edukuoti. Kaip ir minėjau, reikia aiškinti, kad mes turime išsaugoti savo aplinką, pasirūpinti savimi ir savo vaikais, anūkais. Turime duoti paragauti, kad žmonės suprastų, kas tai yra, nes dažniausiai nauji dalykai sutinkami su atmetimo reakcija – ar tai būtų maistas, darbas, daiktas – bet kokia naujovė. Tačiau palaipsniui viskas pasikeičia. Ir jau netolimoje ateityje, manau, augalinių produktų vartojimas augs, o tuo pačiu mažės ir jų kaina.“
Lygiai taip pat kaip ir dviratis kažkada buvo vadinamas velnio išmislu, nes gi kaip įmanoma ant dviejų ratų važiuoti! Tačiau dabar niekam nekyla klausimų „kaip“. Visi džiaugiasi, jog tai – ne teršianti, o sauganti aplinką transporto priemonė. Taigi, greitu laiku nebeliks nuostabos ir valgant augalinės kilmės mėsą, nes ji visiems – tiek veganams, tiek vegetarams, tiek mėsavalgiams – bus lygiai tokia pat skani ir maistinga kaip ir gyvūninės kilmės mėsa. Tik ji bus tvariai užauginta ir draugiška mūsų visų Žemei.
Be Kaune, Šv. Gertrūdos gatvėje įsikūrusios „Pelėdinės“, su „Moving Mountains“ maltiniu pagamintų patiekalų laikinojoje sostinėje galite paragauti ir „Food Friends“. Vilniuje šią naujovę galite išbandyti restorane „Grey“ bei „Burger street“, Nidoje – restorane „Don Vito“ ir „Talutti“, Kėdainiuose – „Uršulėje“. Įsigyti ir savo namų virtuvėje išbandyti patiekalus su „Moving Mountains“ produktais galite fizinėse „Maxima“ ir elektroninėse „Barbora“ parduotuvėse, „Rimi“, „Promo“, „Livin“.
